1

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINI Ų MOKSLŲ FAKULTETAS

DOKTORANTŪROS STUDIJOS

ŠEIMOS SOCIOLOGIJA IR GIMSTAMUMO STUDIJOS

RAŠTO DARBAS:

„Nemonogamija, biseksualumas, moterys: sankirtos bei patirtys“

2013 m. birželio 5 d.

Atliko Socialinių mokslų fakulteto

Sociologijos doktorantūros programos I k. stud.

DARJA LYZENKO

Tikrino dr. (HP) Aušra Maslauskaitė,

prof. habil. dr. Vlada Stankūnienė

KAUNAS 2013

2

TURINYS

Įvadas ................................................................................................................................................... 3

1. Biseksualumo ir nemonogamijos ontologiniai kontūrai .................................................................. 4

1.1. Biseksualumas .......................................................................................................................... 4

1.2. Nemonogamijos tipai ir jų tyrimai ............................................................................................ 5

1.3. Feministinė monogamijos kritika ............................................................................................. 9

1.4. (Ne)monogamija ir moterų gender socializacija..................................................................... 11

2. Nemonogamija, biseksualumas, moterys ...................................................................................... 13

2.1. Nemonogamijos ir biseksualumo santykis ............................................................................. 13

2.2. Nemonogamiškų biseksualių moterų patirtys ......................................................................... 16

Išvados ............................................................................................................................................... 20

Literatūros sąrašas ............................................................................................................................. 21

3

„Trumpalaikiams santykiams tai nesakydavau [kad esu biseksuali ir nemonogamiška]. Jeigu ilgiau šiek

tiek būdavo, būdavo, kad pasakydavau. Buvo, kad pasakiau. Buvo, kad nukentėjau. [daugiau nuo vyru

nukentėjau] [...] Daugiau vyrams tas sukėlė... „mm, tai labai įdomu! O, tai čia kažkoks neatpažintas

skraidantis objektas! O ar tau tikrai? Nu bet galbūt vis tiek kažkas geriau?“. Tokių, kad priimtų visiškai...

kad betarpiškai imtų ir priimtų tave, kaip yra... Na, negaliu sakyti, kad nepriima. Yra vienas žmogus, kuris iš

tikrųjų priima tokią, kokia aš...”

Inga, 38 m.1

Įvadas

XX a. ir XXI a. pr. požiūris tiek į seksualines praktikas, tiek į seksualinį teisingumą pasižymėjo

vis didesniu liberalumu. Socialiniai seksualumo tyrimai rodo, kad tai, kaip mes konstruojame

intymius santykius, keičiasi: anksčiau santykiai buvo apibrėžiami griežtomis taisyklėmis ir

normomis (pvz., monogamija, reprodukcija, heteroseksualumas), dabar normos vis labiau švelnėja

ir juda postmodernumo link, kur esti takaus seksualumo ir fragmentuotų tapatybių. Tačiau

seksualumo normos vis vien dar nėra absoliučiai praradusios savo rigidiškumo, ypač moterų atvejų.

O jeigu pridėtume dar ir seksualinės orientacijos bei nemonogamijos dimensijas, padėtis tampa dar

sudėtingesnė. Bet galbūt būtent šitie veiksniai gali paveikti išlaisvinančiai dar stipriai varžomą

moterų seksualinį subjektyvumą? Būtent į šį klausimą ir bandysiu atsakyti šiame darbe.

Norėčiau trumpai pristatyti kertines šiam darbui nemonogamijos ir biseksualumo sąvokas.

Nemonogamijos tema sociologiniuose tyrimuose, kaip ir apskritai ne-gamtos moksluose, tik

pradedama tyrinėta. Ypač Lietuvoje šiuo klausimu jaučiamas tyrimų trūkumas. Monogamija

laikoma nekvestionuojama vertybe ir siekiamybe nemonogamiją išstumiant į marginalumo zoną, o

nemonogamišką gyvenimo būdą pasirinkusių žmonių patirtis automatiškai paliekant paraštėse.

Haritaworn, Lin ir Klesse (2006) teigimu, šias temas svarbu tyrinėti todėl, kad nemonogamija ir

ypač poliamorija gali suteikti naujų įžvalgų į artimų santykių, namų ūkių, šeimos, seksualinių

tapatybių ir heteronormatyvumo socialinį konstravimą: “Nemonogamijų tyrimų suteikiami nauji

seksualinio ir emocinio pertekliaus naratyvai gali suteikti alternatyvią platformą kapitalistinėms ir

patriarchalinėms asmeninio savininkiškumo ir trūkumo ideologijoms“ (Haritaworn et al. 2006:518-

519).

Kita tema, kuri irgi tik pamažu atranda savo vietą moksliniame diskurse, yra jau minėta

seksualinės orientacijos, ypač biseksualumo tematika. Nors biseksualūs žmonės sudaro daugiau

1 Citata paimta iš autorės magistro darbo tyrimo “Biseksualių asmenų patirtys ir biseksualios socialinės tapatybės formavimasis Lietvoje”. Darbas apgintas 2011 m. birželį Vytauto Didžiojo universitete. Tyrimas atliktas 2011 m. kovo-gegužės mėn.

4

negu pusę visų LGBT žmonių (Gates, 2011), tačiau kol kas jų patirtys ir gyvenimo istorijos yra

bene labiausiai nutylimos ir nuvertinamos lyginant su kitomis seksualinėmis orientacijomis

pasižyminičiais žmonėmis.

Šiuo darbu norėčiau kiek sudrumzti kurtinančią tylą abiejų temų – biseksualumo ir

nemonogamijos – atvejais ir apjungiant jas aptarti jų turimą potecialą moterų seksualinio

subjektyvumo didinimui. Tad šio darbo tikslas – apžvelgti mokslinę literatūrą ir nurodyti esmines

diskurso temas ir aktualijas, problemas, neišspręstus klausimus.

Norėčiau pabrėžti, kad šiame darbe bus kalbama tik apie nemonogamiją abipusiu partnerių

sutarimu, t.y. neištikimybės sąvoka bus palikta už šio darbo ribų. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį

į pavojų, kurį labai gerai suvokiu. Biseksualumo ir nemonogamijos temų nagrinėjimas viename

kontekste gali tik dar labiau sustiprinti ir taip visuomenėje apie biseksualius žmones vyraujančius

stereotipus esą jie yra nepasisprendę, nepastovūs santykiuose, todėl neištikimi ir seksualine prasme

nepasotinami. Nors dalis biseksualių žmonių gali atitikti šį stereotipą, jis anaiptol nėra pagrįstas.

Tačiau apie šį klausimą plačiau bus kalbama tolesnėse darbo dalyse.

1. Biseksualumo ir nemonogamijos ontologiniai kontūrai

1.1. Biseksualumas

Šiame poskyryje aš norėčiau trumpai aptarti biseksualumo sampratą. Anot Amerikos psichologų

asociacijos, seksualinė orientacija yra savotiškas kontiniumas, kurio diapazonas siekia nuo

išskirtinio heteroseksualumo iki išskirtinio homoseksualumo ir įtraukia į save įvairias biseksualumo

formas. Biseksualūs asmenys gali jausti seksualinę, emocinę ir/arba meilės trauką tiek savo lyties,

tiek kitos lyties atstovams. Kai kalbama apie seksualinę orientaciją, paprastai diskutuojama apie tris

kategorijas: heteroseksualumą, homoseksualumą ir biseksualumą (American Psychological

Association). Tad yra neabejojama tuo, kad biseksualumas yra lygiavertė ir ne mažiau legitimi

seksualinė orientacija už homoseksualumą ir heteroseksualumą (Gooß, 2008).

Biseksualumo samprata nėra monolitiškas darinys, o žodžių junginys “biseksualus asmuo“ gali

turėti daug reikšmių, tad biseksualumas yra sunkiai apibrėžiama sąvoka. Viena vertus, šią savoką

galima apibrėžti kaip seksualinę trauką įvairių2 lyčių atstovams. Tačiau ką mes turime omenyje

sakydami „seksualinė trauka“, „emocinė trauka“? Ar mes „užskaitome“ ir fantazijas? Ar tik

seksualinį aktą? O kaip dėl emocinio ryšio? Visa tai yra klausimai, atsakymai į kuriuos yra esminiai

2 Autorė sąmoningai nesivadovauja binarine lyčių samprata.

5

siekiant apibrėžti, kas yra seksualinė orientacija ir kur jos ribos („tai dabar aš jau biseksuali/

lesbietė/ heteroseksuali?“).

Dažnai biseksualumas gali būti suvokiamas kaip vienodas potraukis tiek vyrams, tiek moterims.

Remiantis Weinbergu, Pryoru ir Williamsu (Weinberg et al., 1994), pats žodis „biseksualas“ gali

preziumuoti poreikį panašaus laipsnio seksualiniams potyriams ir potraukiams abiejų lyčių

atžvilgiu. Vis tik toks tvirtinimas, mano nuomone, gali būti ne itin tikslus. Visai nedidelis nuošimtis

biseksualų gali pasižymėti potraukio abiems lytims balansu. Tad reikia pripažinti, jog egzistuoja

didžiulė seksualinių ir emocinių potraukių įvairovė biseksualių vyrų ir moterų tarpe. Todėl bandyti

aprašyti tipinį biseksualą ar tipinę biseksualią trauką yra itin sudėtinga. Biseksualų tyrimai, atlikti

aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje JAV, liudija, kad nėra tokio reiškinio kaip prototipinis

biseksualios tapatybės vystymasis, kas itin pasunkina siekį apibūdinti būdus, kaip vyrai ir moterys

vysto ir palaiko biseksualią tapatybę (McLean, 2007). Šitai minčiai antrina ir Weinbergas, Pryoras

ir Williamsas teigdami kad neegzistuoja dominuojantis profilis, kuris galėtų charakterizuoti

daugumą prisiimančiųjų biseksualo etiketę (Weinberg et al., 1994).

Kam apskritai kalbėti apie biseksualumą? Įvairūs tyrinėtojai pabrėžia, kad biseksualumo diskurse

glūdi epistemologinė galia, kurios potencialo dėka galima radikaliai pakeisti būdus, kaip mes

mąstome apie seksualumą ir gender3, išardyti dichotomišką ir binarų jų matymą (du Plessis, 1996;

Hemmings, 2002), vadinasi, bandyti pažvelgti socialiai ir kultūriškai į seksualumą ir gender kitaip,

negu buvo daryta iki šiol.

1.2. Nemonogamijos tipai ir jų tyrimai

Kita darbe aptariama su seksualumu glaudžiai susijusi sąvoką yra nemonogamija. Monogamijos

pirminė prasmė kyla iš santuokos instituto, todėl dažniausiai šis žodis taip ir apibrėžiamas –

santuoka tik su vienu asmeniu (plg., poligamija – santuoka su keliais asmenimis tuo pat metu)

(Overall, 1998; Jackson, Scott, 2004). Reikia pripažinti, jog tiek nemonogamija, tiek jos teorinė (ir

dažniau – ideologinė) priešprieša monogamija – sociopolitine ir kultūrine prasme labai įkrauti

žodžiai, todėl vos pradėjus jais operuoti individas veikiausiai neliks joms abejingas ir užims vieną

ar kitą poziciją. Galima sutikti su Christine Overall, kad su šiomis sampratomis siejami

„atsidavimo“, „įsipareigojimo“ ir „neprieinamumo“ (exclusivity) terminai yra kultūriškai reliatyvūs,

tad ji savo straipsnyje monogamiją apibrėžia labai paprastai – individo seksualinių santykių

turėjimas tik su vienu asmeniu tam tikru laikotarpiu. Nemonogamija atitinkamai apibrėžiama kaip

individo kelių seksualinių partnerių turėjimas tam tikru laikotarpiu (Overall, 1998). Tuo tarpu aš

3 Šį sąvoka šiame darbe nebus verčiama idant išlaikytų mokslinį darbo aiškumą.

6

savo darbe norėčiau remtis kiek platesniu nemonogamijos apibrėžimu, kuris apimtų ne tik

seksualinių santykių, bet ir artimų emocinių santykių turėjimą, jautimą keliems kitiems individams.

Nemonogamijos teorija ir praktika JAV vystėsi nuo XX a. pradžios. Pirmosios bangos

feministai, socialistai tyrinėjo (explored) iš anksto apgalvotus nemonogamiškus santykius ir

bendruomenes, tuo pat metu taip pat skatindami gimstamumo kontrolės metodų naudojimą, kuris

leistų didesnę seksualumo ir reprodukcijos kontrolę. Anot Melitos Noël (2006), XX a. 7-ajame

dešimtmetyje seksualinė revoliucija ir visa įvairovė kovos už teises pagrindu susikūrusių socialinių

judėjimų toliau plėtė gender, seksualumo, rasės ir (ne)įgalumo sampratas. XX a. 10-ajame

dešimtmetyje poliamorija iškilo iš šito socialinių judėjimų konteksto kaip santykių struktūra, kur

asmuo gali rinktis mylėti ir turėti seksualinių santykių su daugiau negu vienu žmogumi tuo pat metu

– ir atvirai kalbėti(s) apie šiuos pasirinkimus.

Pasak nemonogamijos tyrinėtojų Meg Barker ir Darreno Langdridge‘o (2010), šiuo metu Vakarų

šalių tyrimuose gausėja darbų, nagrinėjančių nemonogamijų ir įvairių tapatybių/bendruomenių

persidengimą. Tai nauja tendencija lyginant su prieš tai vyravusiu gilinimusi tik į pačią

nemonogamiją. Tačiau šiame darbe taip vadinamo intersekcionalumo (intersectionality) aspektai

nebus aptariami.

Bene svarbiausia šiam darbui yra poliamorijos sąvoka. Poliamorijos terminas pirmą kartą buvo

pavartotas 1990 m. viename iš JAV parašytų megėjiškų straipsnių apie pagonybę (Noël, 2006).

Mokslinėje literatūroje šis reiškinys yra suvokiamas ne kaip orientacija, bet veikiau kaip santykių

forma, kurią žmonės gali rinktis arba nesirinkt. Poliamorija apibrėžia tokią santykių formą, kurioje

yra įmanomi, validūs ir reikalingi palaikyti (dažniausiai ilgesnį laiko tarpą) intymūs ir seksualiniai

santykiai su keliais partneriais tuo pat metu (Haritaworn et al, 2006). Kaip matome, poliamorija

apibrėžia gana plačią santykių paletę. Remiantis Munson ir Stelboum (1999:24, cituota iš Klesse,

2006:571), „poliamorijos terminas apibrėžia daug įvairių intymių santykių su keliais partneriais

stilių, tokių kaip poli-ištikimybė (polifidelity) arba grupinė santuoka; pirminiai santykiai atviri

antriniams santykiams; ir atsitiktiniai seksualiniai santykiai su dviem ar daugiau žmonių“. Vienas

daugiausiai biseksualumo ir nemonogamijos temą tiriančių mokslininkų yra Jungtinėje Karalystėje

(toliau – JK) dirbantis vokietis Christianas Klesse (2006:571) priduria, kad su krislu vaizduotės

poliamorinių santykių sąrašą galima tęsti ilgai – tai „atviros/uždaros grupinės santuokos, triados, V-

striktūros, poli tinklai“ ir t.t.

4 Munson, M., Stelboum, J. P. 1999. „Introduction: The Lesbian Polyamory Reader: Open Relationahips, Non-Monogamy and Casual Sex“, in M. Munson and J. P. Stelboum (eds) The Lesbian Polyamory Reader, 1–10. London: Harrington Park Press.

7

Literatūra apie poliamoriją yra labiau patariamojo (self-help) (mikro lygmens) negu sociologinio

pobūdžio (makro lygmens). Anot Noël (2006), autoriai tiesiog nesugeba prasmingai perkelti

diskusiją apie poliamoriją iš individo veiklos lygio. Tarsi atrodytų, jog autoriai labiau stengiasi

pateikti pozityvų poliamorijos įvaizdį, negu kritinę šio reiškinio analizę.

Klesse (2006), remdamasis kokybiniais giluminiais interviu su biseksualais save įvardijančiais ir

poliamoriją praktikuojančiais žmonėmis Jungtinėje Karalystėje (toliau – JK), daro išvadą, kad

intymumas ir draugystė yra pagrindinės temos poliamorijos diskurse. Dažnai poliamorija yra

apibrėžiama kaip „atsakinga nemonogamija“, kai visi santykiuose dalyvaujantys partneriai žino

vienas apie kitą. Tai apima dvi kitas poliamoriniuose santykiuose svarbias temas – atvirumą

(honesty) ir sutarimą (consensus). Kaip teigia pats Klesse (2006:571), atvirumą jis suvokią kaip

„pagrindinę poliamorijos aksiomą“. Meilė samprata yra kertinė poliamorijos diskurse, kuriame iš

esmės ribos tarp seksualinio ir neseksualinio elgesio, partnerystės ir draugystės yra itin miglotos ir

neryškios (Klesse, 2006:566).

Apskritai tarp įvairių nemonogamijos formų, pvz., svingerizmo, poliamorija yra laikoma tarsi

etiškiausia ir kilniausia, kadangi joje yra akcentuojama meilė ir sąlyginai devalvuojamas

seksualumas (Klesse, 2006). Klesse tyrimas, kaip informantai apibrėžia poliamoriją kitų

„nemonogamijos stilių“ kontekste, atskleidė, kad dažniausiai poliamorija yra apibrėžiama kaip

„atsakinga nemonogamija“ ir eina koja kojon su labiau su seksu ir malonumu susijusiomis

nemonogamijos formų (kaip antai, sekso be įsipareigojimų (casual sex), svingerizmo) atmetimu.

Tačiau, kaip savo straipsnyje pabrėžia Klesse (2006), būtent toks „gerojo poliamoristo“ ir „blogojo

svingerio“ akcentavimas tik dar labiau užkerta kelią seksualinei įvairovei ir etikai plėstis. Autorius

teigia, kad akcentavimas santykinių meilės ir intymumo ideologijų trukdo ir stabdo (hampers)

poliamorijos potencialą duoti pagrindą tikrai pliuralistinei seksualumo etikai.

Poliamorija yra glaudžiai siejama su draugystės sąvoka. Nors tiriamieji daro aiškią perskyrą tarp

poliamoriškų santykių ir „paprastos“ draugystės, jiems būtent tai labiausiai ir imponuoja tokio

pobūdžio santykiuose, kad juose yra labai stiprus draugystės komponentas. Poliamorijoje

draugystės yra traktuojamos labai rimtai ir gali reikalauti tiek pat simpatijos (affection), dėmesio ir

atidumo kaip ir seksualiniu aspektu pasižymintys santykiai (Klesse, 2006).

Naudojimasis ribų tarp draugystės, partnerystės ir meilės/seksualinių santykių

dviprasmiškum/neapibrėžtumu yra svarbus poliamorijos aspektas. Klesse (2006) pateikia dviejų

savo informantų pavyzdį. Sharon ir jos partneriui Markui turėti seksualinių santykių su draugais

(netgi su tais, kurie nėra laikomi „partneriais“) nėra išimtis. Jiems draugystės seksualizavimas gali

vykti įvairiomis kryptimis: kartais ilgalaikės draugystės pereina į labiau seksualinius santykius,

kartais seksualinė trauka žymi vėlesnės, nebūtinai seksualinės draugystės pradžią. Draugystės

8

pasakojimai yra daugelio informantų naratyvų dalis. Poliamorija pasirodo esanti ypač ties

draugystės sąvoka susikoncentravusiu diskursu. Tai yra būdinga ir kitiems neheteronormatyviniams

diskursams apie intymius ir seksualinius santykius, kai pabrėžiamas draugų ir meilužių (lovers) /

partnerių sampratų tarpusavio ryšys ir persidengiamumas šiuolaikiniuose queer artumo (kinship)

diskursuose (Weston, 19915 iš Klesse, 2006:570).

Anot Sheff (2005), poliamoriški žmonės atvirai įsitraukia į romantinius, seksualinius ir/arba

emocinius santykius su keliais žmonėmis tuo pat metu. Poliamorija nuo svingerizmo skiriasi tuo,

kad pabrėžia ilgalaikius, emociškai intymius santykius, o nuo neištikimybės tuo, kad koncentruojasi

ties atvirumu (sąžiningumu) ir idealiu atveju pilnu atskleidimu visų seksualinių santykių. Tiek

vyrai, tiek moterys poliamoriškuose santykiuose gali turėti kitų partnerių. Tai skiria šiuos santykius

nuo poligamijos.

Kita svarbi, tačiau šiame darbe neaptariama, nemonogamiškų santykių rūšis yra svingerizmas.

Svingerizmas – tai gyvenimo būdas, kurio esmė – suaugusių asmenų dalyvavimas socialinėse,

rekreacinėse seksualinio pobūdžio veiklose kartu su kitais žmonėmis, dažniausiai besiremiantis

„pora su pora“ principu. Neatsiejama svingerizmo dalis – abiejų poros partnerių abipusis sutikimas

ir atvirumas6 (Wagner, 2009). Nuo poliamoriškų santykių jie skiriasi tuo, kad kalbant plačiai,

poliamoriškas žmogus gali turėti įvairių santykių, kurių dalis gali būti emociškai artimi ir/arba tik

seksualiniai. Tuo tarpu svingerizmas preziumuoja abiejų partnerių seksualinių santykių turėjimą su

kitais žmonėmis (Adam, 2006; Barker, Langdridge, 2010). Tai reiškia, jog pagrindinis šios

nemonogamijos bruožas yra abiejų partnerių įsitraukimas į seksualinius santykius su kitais

asmeninimis. Anot Brooke Wagner (2009), svingerių gyvenimo būdas (šiek tiek neutralesnis

terminas negu „svingerizmas“ ir labiau mėgstamas tarp pačių praktikuotojų (Wagner, 2009) –

aut.past.) yra atspindys besikeičiančių požiūrių į intymumą. Tačiau kol kas tai yra pakankamai

mažai tyrinėta nemonogamijos rūšis7. Kai kurie autoriai kalbėdami apie svingerizmą pabrėžia porų

santuokos statusą – būtent susituokusių porų seksualinių santykių turėjimas su kitomis

susituokusiomis poromis (Macklin, 1980).

Tad, kaip matome, viešajame diskurse egzistuoja ne tik monogamijos ir nemonogamijos

vertybinių ekstremumų akcentavimas, bet ir pačiose nemonogamijose galima nesunkiai įžvelgti

hierarchinį praktikų išsidėstymą. Įdomų tai, kad nors nemonogamija paprastai siejama su seksu,

tokios skalės viršūnėje atsiduria tos praktikos, kuriose pagrindinis akcentas yra draugystė ir meilė.

5 Weston, K. 1991. Families We Choose: Lesbians, Gays, Kinship. New York: Columbia University Press. 6 T.y. dažniausiai svingeriais būna abu poroje esantys partneriai, kurie svingerių vakarėlių metu keičiasi seksualiniais partneriais su kitomis poromis. 7 Įdomu tai, kad atliekant mokslinių šaltinių paiešką šiam darbui gana sunku buvo rasti straipsnių apie svingerzimą bent jau 10-15 metų senumo. Dažniau tai būdavo straipsniai parašyti XX a. 8-9 dešimt.

9

1.3. Feministinė monogamijos kritika

Požiūris į nemonogamiją nėra vienareikšmiškas. Barker ir Langdridge (2010) savo tyrimų apie

nemonogamiją apžvalgoje pabrėžia, kad akademiniai darbai apie sutikimu paremtą nemonogamiją

(consensual nonmonogamy) yra pernelyg poliarizuoti, kurių vieni išaukština nemonogamiją, o kiti

yra pernelyg kritiški jos atžvilgiu. Į pirmąją kategoriją patenka feministiniai, marksistiniai darbai,

kurie pozicionuoja nemonogamijas kaip potencialiai radikalų būdą santykiams moderuoti (e.g.

Jackson and Scott, 2004; Barker, Langdridge, 2010). Pvz., Jackson ir Scott (2004) siūlo abipusiu

sutikimu pagrįstą nemonogamiją kaip alternatyvą monogamijai, kai žmonės, ypač moterys, bus

mažiau determinuoti tapti priklausomais, izoliuotais ir atskirtais nuo savo bendruomenių.

Skirtingi nemonogamijos ir monogamijos vertybiniai poliai stipriai kontrastuoja dėl

mononormatyvumo – dominuojančio įsitikinimo, jog monogamija yra natūralus ir normalus

reiškinys (panašiai kaip heteronormatyvumas preziumuojantis heteroseksualumo natūralumą ir

normalumą) (Barker, Langdridge, 2010). Alternatyviam – nemononormatyviam – gyvenimo būdui

nelieka socialinės erdvės. Būtent už alternatyvias santykių rūšis argumentų pateikia dažniausiai

feministai ir/arba marksistai, pozicionuodami monogamiją kaip iš prigimties patriarchalinį ir

kapitalistinį konstruktą. Pvz., Becky Rosa susumuoja esminius argumentus apie monogamiją

teigdama, kad „monogamija privilegijuoja tiek vyrų, tiek kapitalizmo interesus, kaip ir paprastai tai

būna, operuodama neprieinamumo (exclusivity), savininkiškumo ir pavydo mechanizmais,

prafiltruotais pro rožinius romantikos akinius“ (Rosa, 1994:1448 cituota iš Barker, Langdridge,

2010:753). Tuo tarpu, kaip jau minėta, nemonogamijos yra pristatomos kaip potencialiai

išlaisvinančios ir įgalinančios alternatyvos visiems Rosos minėtiems mechanizmams (Barker,

Langdridge, 2010; Haritaworn et al. 2006).

Tęsiant feministinę monogamijos kritiką, santuoka gali būti traktuojama kaip „patriarchalinė

institucija, kuri užtikrindavo vyrams teises į seksualines, reprodukcines ir namų ruošos paslaugas

teikiamas žmonos, ir buržuazinė institucija, atsiradusi ant veidmaniškos moralės ir valdančiosios

vyrų klasės turto ir paveldėjimo teisių apsaugos“ (Jackson, Scott, 2004:152). Išeitis – kvestionuoti ir

ardyti šią ideologiją. Maža to, feministai iš esmės sutinka, jog monogamiška pora ir branduolinė

šeima atitraukia dėmesį nuo platesnių politinių klausimų ir socialinių santykių. Štai kodėl

monogamijos kritika niekada neapsiribodavo tik seksualinių santykių neprieinamumu, bet ir poros

(coupledom) ir preziumuojamo kito individo „turėjimo“ institucionalizacija (Jackson, Scott, 2004).

Vis dėlto ne visi taip palankiai žvelgia į nemonogamines praktikas. Teigiama, kad

8 Rosa, B. 1994. „Anti-monogamy: A radical challenge to compulsory heterosexuality“. In: Griffin C (ed.) Stirring it: Challenges for Feminism. London: Taylor and Francis, 107–120.

10

„nemonogamijos idėja apgaulingai žada, jog būtent seksualiniai santykiai yra „tikrasis“

būdas, kaip reikia mylėti ir būti artimais su kitais. Nemonogamija sukuria iliuziją, jog

seksualinė laisvė yra kelias į seksualinį išsilaisvinimą ir kad tai savo ruožtu yra kelis į

socialinę transformaciją. Ji remiasi maskulinistine idėja, kad seksualiniai jausmai yra

neįveikiami ir nekontroliuojami ir kad reikia jiems paklusti. Todėl monogamiški žmonės yra

laikomi arba turintys menką norą mylėtis arba itin stiprią valią, jog sugeba kontroliuoti savo

jausmus“ (Overall, 1998:14).

Tačiau, mano nuomone, ši kritika nemonogamijos reiškinį pernelyg redukuoja ir supaprastina.

Tai tampa akivaizdu įsigilinus į nemonogamiją, kaip jau buvo minėta, lydinčių santykių įvairovę,

kuri apima ne tik seksą (ką iš esmės netgi gali atmesti kai kurie nemonogamiški santykiai), bet ir

draugystę bei atvirumą.

Į meilės diskurse vyraujančias pretenzijas į romantinės ir seksualinės meilės unikalų statusą

nemonogamijos šalininkai atsako meilės suagusiems, negiminingiems žmonėms situacijos lyginimu

su meile savo vaikams: „keturių, penkių, šešių ar netgi dešimties vaikų tėvai gali aiškiai teigti, ir

kartais netgi pagrįstai teigti, kad jie myli visus savo vaikus, kad jie myli juos vienodai ir kad yra

tiesiog neteisinga teigti, kad kuo vaikų skaičius kaip nors sumažina jų meilės kiekybę ar kokybę“

(Wasserstrom 1984, 1009 cituota iš Overall, 1998:9).

Tą patį klausimą kelia ir Jackson bei Scott (2004), teigdami, kad statusas, pirmenybė, kuri yra

suteikiama seksui, turėtų būti kvestionuojama:

„kodėl seksualinė meilė turėtų būti traktuojama kaip kažkas labiau neprieinamo negu bet

kokia kita meilė? Niekas neteigia, kad moteris, kuri turi du vaikus, myli kiekvieną jų mažiau

negu moteris turinti vieną vaiką. Tačiau mes teigiame, kad ji negali mylėti dviejų žmonių.

Kodėl seksas su kažkuo kitu negu su savo partneriu yra laikoma išdavyste? Kodėl mes tai

vadiname kaip neištikimybę? Egzistuoja kur kas blogesnių išdavystės ir neištikimybės formų.“

(Jackson, Scott, 2004:155).

Anot Jackson ir Scott (2004), jeigu poros viršenybė nebebūtų pripažįstama, taptų sudėtinga

išlaikyti įvairiais privlegijų formas siejamas su heteroseksualumu. Jeigu būtų atsisakyta seksualinių

kaip pagrindinių pagal reikšmę socialinių santykių ir jeigu seksualiniai santykiai nebūtų

neprieinami, tada tie asmenys, su kuriais mus sietų seksualiniai santykiai, būtų mažesnės socialinės

svarbos. Heteroseksualumas tokiu būdu prarastų savo privilegijuotą ir institucionalizuotą statusą, o

ne seksu paremtos draugystės nebebus traktuojamos kaip antrarūšės seksų paremtų draugysčių

atžvilgiu.

9 Wasserstrom,R ichard. 1984. Is adultery immoral?I n Philosophya nd sex, ed. Robert Bakera nd FrederickE lliston. Buffalo:P rometheusB ooks.

11

Čia mes prieiname prie kitos svarbios temos, būtent poliamorijos radikalaus potencialo keisti

intymumu ir seksualumu pagrįstu santykių sampratą. Anot Noël (2006), tiek poliamorijos, tiek

nemonogamijos diskursas yra dalis bendrų kultūrinių pokalbių, bandančių kvestionuoti

heteronormatyvią monogamiją. Kiti tokio kvestionavimo pavyzdžiai galėtų būti feministinė

priverstinio heteroseksualumo ir santuokos kritika (Rich, 1980) ir vienalytės santuokos kritika iš

queer teorijos pozicijų (Warner, 1999). Jų siekis – nagrinėti privilegijuotųjų grupių interesų sandūrą

su kitomis visuomenėje egzistuojančiomis ir dažniausiai subordinuotomis grupėmis. Kita problema,

kalbant apie radikalų poliamorijos potencialą, yra su poliamorija susijusių studijų neatsižvelgimas į

intersekcionalumo aspektą (intersectionality) (Haritaworn et al. 2006:517). Tačiau tai nėra šio darno

tikslas.

Pastaraisiais metais kiti autoriai kvestionavo feministinius ir marksistinius teiginius apie

nemonogamijų radikalų išlaisvinantį potencialą teigdami, jog tokiuose santykiuose dalyvaujantys

žmonės yra pagrinde apolitiški (Barker, Langdridge, 2010). Tačiau Barker in Langdride (2010:755)

kelia klausimą, ar „būtinai žmonės turi suvokti, kad jie daro kažką radikalaus ir keliančio iššūkį

dominuojančiai ideologijai, tam, kad jie būtų matomi, kaip pasirinkę radikalų gyvenimo būdą“. Bet

kuriuo atveju radikalumas buvo kvestionuotas koncentruojantis ties normatyvinių diskursų

tekstuose apie nemonogamiją įsigalėjimu (Noël, 2006). Ypač kritikuojamos yra vadinamos

savipagalbos (self-help) tekstai, kadangi jie tariamai „konstruoja naujus normatyvumo režimus,

skatina individualizmą struktūrinių galios santykių, susijusių su rase/etniškumu, gender, klase ir

seksualumu, kritikos nebuvimo sąskaita (Barker, Langdridge, 2010:755).

Tad tampa akivaizdu, jog yra nesutarimų tarp tų teoretikų, kurie nemonogamijos praktikas laiko

turinčiomis radikalų potencialą, ir tų, kurie nors ir normatyvumo prasme nedevalvuoja šių praktikų,

tačiau radikalaus potencialo jose neįžvelgia vertindami jas kaip apolitiškas.

1.4. (Ne)monogamija ir moterų gender socializacija

Moterys tradiciškai yra socializuojamos būti paklusniomis, pasyviomis, seksualine prasme

kukliomis. Tad bet koks moters vaizdavimas seksualiniame kontekste, anot Elisabeth Sheff (2005),

tarnauja ne moterų subjektifikacijos stiprinimui, tačiau priešingai – objektifikacijos palaikymui.

Sheff pateikia pornografinių filmų pavyzdį, kuriuose yra vaizduojami daugiau negu du sekso

partneriai yra populiarūs (dažniausiai tai būna vienas vyras ir kelios moterys). Tačiau vietoj to, kad

jie kvestionuotų lyčių ir seksualumo normas ar didintų moterų seksualinį subjektyvumą, šie kūriniai

tik dar labiau sustiprina heteronormatyvumą, kadangi seksualizuoti vaizdai nesugeba perteikti

žmonių, ypač moterų, išties turinčių daugybinius santykius, patirčių.

12

Visų moteriai keliamų reikalavimų socialinio įsikūnijimo pavyzdys yra monogamija ir

monogamiškas elgesys. Tad nenuostabu, jog Kassoff, kalbėdama apie nemonogamišką gyvenimo

būdą pasirinkusias moteris, teigia kad „nemonogamijos privalumai, kuriuos pateikė moterys, yra

intensyvus seksualumas, emocinio augimo pojūtis, skirtingų savo pusių skirtingų žmonių dėka

atradimas ir nepriklausomybės jausmas“ (Kassoff, 10110 cituota iš). (Overall, 1998:9).

Tačiau nemonogamiškas gyvenimo būdas nėra tokia lengvai pasirenkama alternatyva, kaip gali

pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji turi savo socialinę kainą ir dažniausiai moterims ši kaina yra

didesnė negu vyrams. Maria Pallotta-Chiarolli pastebi, „kaip moterys yra beveik nepasiruošusios,

kaip šios visuomenės suformuoti gendered subjektai, susidurti su potencialiais praradimais –

asmeniškai, socialiai, ekonomiškai“ renkantis būti nemonogamiškomis (1995:5111 cituota iš Noël,

2006:612).

Kadangi Overall nemonogamija (kaip ir monogamiją) stipriai sieja su seksualiniais santykiais, ji

teigia, kad „tradicinis moteriškos tapatybės atgaminimas per seksualinius santykius reiškia, kad tiek

monogamija, tiek nemonogamija ir toliau bus problematiški moterims patriarchalinių sistemų ir

įsitikinimų sąlygomis“, kadangi viena vertus monogamiją ir toliau apribos moters pasirinkimus, o

kita vertus, nemonogamija neleis patirti didesnio psichologinio artumo, kadangi viskas remsis tik

seksu (Overall, 1998:14). Tad ši teoretikė išlaisvinamojo potencialo moterų nemonogamiškame

legesyje nemato.

Galų gale, net jeigu moteris ir pasirinktų nemonogamišką gyvenimo būdą, moterų gender

socializacija gali būti kur kas sunkiau įveikiama, negu galima iš pradžių pamanyti. Kaip teigia

Wagner savo autoetnografiniame tyrime, „aš norėjau būti nužiūrima ir aš norėjau būti seksualiai

aktyvi, bet aš buvau netikra dėl savo kūno ir bijojau tapti „bloga“ mergaite, jeigu būčiau ėmusis

kažkokių konkrečių veiksmų. Aš laikiausi įsikibusi pasyvaus moteriško konstrukto, atitinkančio

modernią intymumo konstrukciją, kurią vertinti aš buvau išauklėtą“ (Wagner 2009:300-301).

JAV mokslininkė Elisabeth Sheff (2005) savo straipsnyje nagrinėja poliamoriškų moterų

potencialą padidinti seksualinio subjektyvumo sampratą per jų įsitraukimą į netradicinius santykius

ir jų pastangas atremti seksualinę objektifikaciją. Ši etnografinė studija praplečia moterų

seksualumo sociologinį suvokimą tirdama šią iki šiol netirtą seksualinio subjektyvumo sferą. Sheff

analizuoja būdus, kuriais poliamoriškos moterys praplečia taip vadinamuosius „normalius“

socialinius vaidmenis, diskutuoja apie savo seksualinius gyvenimus ir tapatybes ir tyrinėja

10 Betsy Kassoff, in "Non? Monogamy?" 1985. 11 Pallotta-Chiarolli, M. 1995. „Choosing Not to Choose: Beyond Monogamy, Beyond Duality“, in K. Lano and C. Parry (eds) Breaking the Barriers to Desire: Polyamory, Polyfidelity and Non-Monogamy – New Approaches To Multiple Relationships, 41–67. Nottingham: Five Leaves Publications.

13

originalias ir tradicines galios formas, kurias poliamoriškos praktikos gali suteikti šių moterų

santykiams (Sheff, 2005:252).

Poliamorijos studijos yra itin svarbios siekiant suformuoti gilesnį ir tikslesnį supratimą apie

moterų seksualinį subjektyvumą ir galią. Sheff analizė suteikia empirinių duomenų apie naujus

kompleksiškus aspektus, susijusius su daugybinių partnerių santykiais, ir praplečia moterų

seksualumo sociologinį supratimą iki tol mažai tyrinėto moterų seksualinio subjektyvumo tyrimų

dėka. Ji tyrė, kai kaip moterų dalyvavimas nemonogamiškuose poliamoriuose santykiuose veikia jų

seksualinį subjektyvumą ir ar leidžia bent dalinai atmesti seksualinę objektifikaciją (Sheff, 2005).

Rosenbury (2007), kalbėdama apie draugystės statuso įteisinimą, teigia, jog tradiciškai laikoma,

kad moterys turi artimas draugystes su kitomis moterimis. Išties, atsižvelgiant į namų ruošos sferą,

kuria moterys namie paprastai rūpindavosi, dažnai manoma, kad jos gauna daugiau emocinės

globos iš savo draugių moterų negu iš sutuoktinių ar vaikų. Draugystės tarp moterų sukuria erdvę,

kur moterys gauna ir teikia rūpestį lygesnėmis dalimis, negu įprastai teikdamos globą. Šios

draugystės taip pat suteikia galimybę moterims sutelkti dėmesį kitų moterų poreikiams negu savo

vyrų ir vaikų poreikiams. Todėl manoma, kad draugystės tarp moterų yra tvirtos ir teikiančios daug

pasitenkinimo.

Nepaisant to, daugybė moterų sąmoningai teikia prioritetą namų gyvenimui – ar potencialiam

namų gyvenimui susitikinėjimų atveju – negu draugystei. Tokie pasirinkimai nestebina atsižvelgiant

į tai, kad jie yra susitpinami ir palaikomi įvairių socialinių galių, kurios vertina šeima labiau negu

draugystę (Rosenbury, 2007).

2. Nemonogamija, biseksualumas, moterys

2.1. Nemonogamijos ir biseksualumo santykis

Kalbant apie seksualines orientacijas ir nemonogamijos rūšis, remiantis išanalizuota literatūra,

galima daryti išvadą, jog tarp svingerių daugiau yra heteroseksualių žmonių, tarp poliamorius

santykius palaikančiųjų – biseksualų, o biseksualių ir bi-smalsių moterų tarp svingerių yra daugiau

negu tokių vyrų (McDonald, 2010), (Barker, Langdridge, 2010).

Biseksualių žmonių kuriami ir palaikomi santykiai kol kas nėra taip plačiai tiriami kaip

heteroseksualų ar homoseksualų santykiai, tačiau atliktos studijos (daugiausiai JAV) rodo

santykinai didesnį nemonogamiškų santykių dažnį tarp save biseksualais įvardijančių vyrų ir moterų

(Klesse, 2005; Weinberg et al., 1994).

14

Biseksualiais save įvardijančių žmonių santykių tyrimai liudija apie didelę jų turimų santykių

įvairovę (Weinberg et al., 1994; Klesse, 2011). Nemonogamiški santykiai gali skirtis partnerių

skaičiumi, susitarimų pobūdžiu artumo ir įsipareigojimo laipsniu, įstatyminiu santykių statusu,

gender sudėtimi, partnerių seksualinėmis ir socialinėmis tapatybėmis, susitarimais dėl gyvenimo

kartu ar atskirai (living arrangements), vaikų auklėjimo susitarimais ir t.t. (Klesse, 2005).

Nemažai autorių yra nagrinėję dažnai pastebimą sąsają tarp biseksualumo ir poliamorijos

(Barker, Langdridge, 2010). Prie panašių pastebėjimų prieina ir Klesse, teigdamas, kad nors

poliamorija nėra iš esmės siejama su kokia nors seksualine tapatybe, ryški dalis JK poliamorijos

praktikuotojų yra sudaryta iš biseksualų – arba kaip vienas iš Klesse tiriamųjų yra pasakęs

“heterolanksčiųjų“ (heteroflexibles). Tad nenuostabu, kad jo tyrime poliamorija iškilo kaip vienas iš

ryškesnių diskursų apie monogamiją tarp biseksualais save įsivardinusių tyrimo dalyvių (Klesse,

2006).

Kalbant apie poliamoriją praktikuojančius biseksualius asmenis, jų požiūris į svingerizmą iš

dalies atkartojo bendrai visuomenėje vyraujačias nuostatas. Maža to, kad jie svingerizmą kritikuoja

dėl seksualinio aspekto „išaukštinimo“, jiems šis gyvenimo būdas visų pirma siejosi su

heteroseksualumu (Klesse, 2006).

Nors viešajame diskurse biseksualūs asmenys yra pristatomi kaip iš esmės nemonogamiški (t.y.

„iš prigimties“ turintys poreikių, kuriuos pasotinti gali tik nemonogamiškas gyvenimo būdas), tai

nėra tiesa. Apie tai liudija ir mano atlikto tyrimo duomenys12. Daug biseksualų pasirinko būti

monogamiškuose santykiuose su vienu partneriu ir tuo pačiu neišsižadėjo savo biseksualios

tapatybės. Tuo pat metu tyrimai kalba ir apie aukštą lygį poliamoriškų ir kitokių nemonogamiškų

santykių būtent tarp biseksualių žmonių (Klesse, 2011). Galima daryti išvadą, kad biseksualūs

asmenys nėra homogeniška grupė. Ji yra itin įvairi kalbant apie (ne)monogamijos preferencijas.

Įsitikinimas, kad biseksualumas yra lygus promiskuitetui ar nemonogamijai yra giliai įsišaknijęs

viešajame diskurse apie biseksualumą. Tai yra palaikoma stereotipų, jog biseksualiems žmonėms

tuo pat metu reikia turėti santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis, jeigu jie nori būti išties

patenkinti. Šie stereotipai yra tokie stiprūs, kad atsižvelgiant į monogamijos ir įsipareigojimo

lūkesčius keliamus santuokai, McLean (2007) teigia, kad galima pateisinti tokį elgesį, jog kai kurie

vedę biseksualai dėl nerimo, jog į jų santuoką bus žvelgiama kitaip, galbūt neigiamai, jeigu kiti

žinos, jog jie yra biseksualūs, net jeigu jie ir laikosi monogamijos principų santuokoje, pasirenka

12

Autorės magistro darbo tyrimas “Biseksualių asmenų patirtys ir biseksualios socialinės tapatybės formavimasis Lietvoje”. Darbas apgintas 2011 m. birželį Vytauto Didžiojo universitete. Tyrimas atliktas 2011 m. kovo-gegužės mėn.

15

neišlįsti „iš spintos“, t.y. neatsiverti kitiems apie savo orientaciją. McLean (2007) taip pat pabrėžia,

kad jos tyrime tik labai maža dalyvių dalis turėjo kelis partnerius tuo pat metu.

Nemonogamijos klausimas yra „atviras nervas“ daugeliui biseksualų, kadangi dominuojantis

diskursas konstruoja biseksualus kaip iš esmės nemonogamiškus žmones („iš poreikio“). Anot

Klesse (2005), įsitikinimas, kad biseksualai turi būti nemonogamiški, kyla iš Vakarams būdingo

tradicinio seksualumo kaip dualistinės schemos konstravimo. Jei homoseksualumas ir

heteroseksualumas (laikomi priešingybėmis) yra suvokiami kaip vienintelės „tikros“ ir validžios

seksualinės orientacijos formos, tai biseksualumas gali tiktai būti traktuojamas kaip „maišyta“

seksualumo forma, kurios sudėtinės dalys ir yra heteroseksualumas ir homoseksualumas. Individo

„homoseksualioji pusė“ ir „heteroseksualioji pusė“ yra laikomos (bent jau potencialiai)

nuolatiniame konflikte. Tad remiantis šiuo diskursu žmonės gali save išties vadinti biseksualiais tik

tada, kai palaiko santykius tiek su vyrais, tiek su moterimis tuo pat metu. Iš to seka, jog autentiškas

biseksualumas įmanomas tik nemonogamiškų gyvenimo praktikų kontekste.

Įdomu tai, kad didelė dalis Klesse (2005) apklaustų biseksualų, nors ir atmesdavo tokį

biseksualumo apibrėžimą, tačiau pasąmoningai palaikė tokią biseksualumo sampratą teigdami, jog

jiems būtų pakankamai sunku palaikyti biseksualią tapatybę, jeigu jie tuo pat metu neturėtų santykių

tiek su moterimi, tiek su vyrais. Monogamija su bet kurios lyties partneriu yra linkusi destabilizuoti

biseksualios tapatybės naratyvus. Biseksualumo kaip iš esmės nemonogamiško hegemoninis

apibrėžimas paveikia biseksualus įvairiais būdais. Tapatybės problemos ypač išryškėja esant

vienalyčių santykių trūkumu biseksualių žmonių gyvenime.

Kita biseksualumo ir nemonogamijos tyrėja australė Maria Pallotta-Chiarolli yra dirbusi tiek su

moksleiviais homofobinių patyčių tema, tiek su LGBT bendruomenėmis studijuojant

heteronormatyvumą ir homofobiją bendrame visuomenės kontekste. Šio darbo eigoje ji pastebėjo,

jog švietimo programose ir politikose, skirtose didinti įtrauktį, gana ryški tam tikrų aspektų atskirtis

(Pallotta-Chiarolli, 2011). Bene niekada nebuvo kalbama biseksualumo, seksualinio takumo (sexual

fluidity), poliamoriškumo temomis. Nuo to laiko jos tiek akademinės, tiek pilietinės veiklos

tematika koncentruojasi ties biseksualumo ir poliamorijos temomis (Pallotta-Chiarolli, 2011:567).

Kai kurie autoriai, rašantys apie biseksualumą ir transseksualumą, pabrėžia nemonogamiškų

santykių potencialą peržengti seksualumo ir gender ribas tokiu būdu įgalinant tą patį žmogų

bendrauti su skirtingai gendered žmonėmis skirtingais gendered būdais (Barker, Langdridge, 2010).

16

2.2. Nemonogamiškų biseksualių moterų patirtys

Pasak Klesse (2005), viešajame Vakarų pasaulio diskurse prezimiuojamas labai savitas ryšys

tarp biseksualumo ir nemonogamijos. Remiantis JK atliktu kokybiniu tyrimu, Klesse aptaria

biseksualių moterų pasakojimus apie kaltinimų promiskuitetu pasekmes jų nemonogamiškiems

santykiams. Klesse (2005) atliko 11 kokybinių giluminių interviu su biseksualiomis moterimis13.

Savo tyrime Klesse aptaria biseksualių moterų pavojaus ir malonumo patirtis. Esminiai jo tyrimo

klausimai: kaip biseksualios moterys gyvena ir konstruoja savo nemonogamiškus santykius, kokie

sekso ir nemonogamijos diskursai cirkuliuoja biseksualų judėjime ir politikoje, kaip

heteronormatyvūs diskursai paveikia monogamiją atmetančių žmonių santykius, kokie galios

aspektai iškyla biseksualų nemonogamiškuose santykiuose ir kaip juos formuoja. Kitaip tariant,

esminiai biseksualumo ir nemonogamijos pjūviai Klesse tyrime – nemonogamiškų santykių

konstravimas, heteronormatyvumo ir nemonogamijos diskursų sandūra ir iš to kylantys galios

aspektai bei jų raiška tarpasmeniniuose biseksualių žmonių santykiuose.

Kadangi kalbant apie promiskuitetą gender yra laikoma bene esminiu diferencijuojančiu

veiksniu, atvirumas apie savo biseksualumą ir nemonogamiškumą linkęs turėti moterų atveju

stigmatizuojantį efektą (Klesse, 2005). Visa tai lemia, jog moterys yra priverstos akyliau

kontroliuoti savo romantinį ir seksualinį elgesį, kadangi atvirumas ir savęs kaip nemonogamiškos

biseksualės pozicionavimas gali stipriai trukdyti judėti ir socializuotis tam tikruose socialiniuose

kontekstuose

Daug moterų Klesse tyrime skundėsi visuomenėje vyraujančiais dvigubais standartais kalbant

apie seksą, kurių vienas pavyzdžių galėtų būti Madonos/kekšės dichotomija (Klesse, 2005). Dėl

visa persmelkiančio seksizmo ir heteronormatyvumo kultūrose, pasižyminčiose seksualumo ir

intymumo hegemonija, moterys turi apsvarstyti savo seksualumą malonumo ir pavojaus trinties

įtakojamame kontekste. „Dvigubų standartų“ veikimas seksualinėje moralėje neatleidžia moterims

jų seksualinės autonomijos. Tai turi ypatingą poveikį toms moterims, kurios nusprendžia būti

nemonogamiškomis (Klesse, 2005). Didžioji dalis šiame tyrime dalyvavusių moterų suvokia ir

apmąsto potencialius aktyvaus seksualinio gyvenimo pavojus (pvz., stigmatizavimą, emocinį, fizinį

ar seksualinį smurtą ir jo tikimybę).

Nepaisant to, moterys vis vien bando priešintis seksistinių normų įtakai savo asmeniniam

gyvenimui (Klesse, 2005). Jos atsisako būti kontroliuojamos ir apibrėžiamos hegemoninių lūkesčių.

Jų sprendimas identifikuoti save kaip biseksualią ir/arba užmegzti nemonogamiškus ar

poliamoriškus santykius liudija apie jų veiksnumo (agency) išraišką. Dauguma moterų turi tam

13 10 moterų įvardino savo biseksualėmis, 1 – lesbiete.

17

tikras strategijas dorotis su rizikomis ir pavojaus, kuriuos jos sieja su tiek nemonogamija apskritai,

tiek su seksu be įsipareigojimų (casual sex). Šių strategijų dėka jos siekė sumažinti pavojus,

susijusius su aktyviomis malonumo paieškomis. Kai kurios moterys, pvz., palaikydavo kelis

intymius ir seksualinius santykius tuo pačiu laikotarpiu, tačiau vengė atsitiktinio sekso su

žmonėmis, kurių jos gerai nepažinojo. Kai kurios moterys atsitiktiniu seksu užsiimdavo tik su

kitomis moterimis. Kitos gi moterys nuspręsdavo turėti lytinių santykių tik tose aplinkose, kurias

jos suvokdavo kaip pakankamai saugias, pvz., erdvės ar klubai skirti tik moterims, jas palaikančių

draugų organizuoti vakarėliai.

Vis tik smurto ar priekabiavimo rizika neapima visų pavojaus veiksnių, siejamų su moterų

nemonogamišku gyvenimo būdu. Šiame straipsnyje Klesse pagrinde orientavosi į disciplinarinius

galios efektus, kurie artikuliuojami antipromiskuiteto diskursuose, veikiančiuose prieš biseksualias

nemonogamiškas moteris. Moters identifikavimasis su nemonogamija ar jos kaip „kekšės“

suvokimas gali turėti rimtų pasekmių moters reputacijai ir jos galimybėms socializuotis be emocinių

rizikų daugelyje kultūrinių aplinkų. Antipromiskuiteto diksursas yra integrali seksizmo ir

heteronormatyvmo dalis (Klesse, 2005).

Prie panašių išvadų prieina ir Sheff, atlikusi septynerius metus trūkusį etnografinį tyrimą. Ji

parodė, kad poliamoriškų žmonių bendruomenėse biseksualios moterys sudaro gana gausią dalį.

Biseksualios moterys taip pat užima vieną aukščiausių statusų subkultūroje, kadangi būtent jos yra

labiausiai geidžiami „papildymai“ moters/vyro diadai, siekiančiai sukurti taip trokštamą ir sunkiai

suformuojamą moters/vyro/moters triadą. Kai kurias moteris toks aukštas vaidmens statusas

paskatino eksperimentuoti su biseksualumu, kitos prisijungė prie bendruomenės jau būdamo

biseksualios (Sheff, 2005).

Moterys poliamoriškose bendruomenėse sąveikaudavo seksualumo prasme įvairiais lygmenimis,

kas leido susiformuoti socialinei erdvei, talpinančiai įvairius biseksualumo apibrėžimus. Kai kurios

poliamoriškos moterys mėgavosi būtent į grupę orientuotu biseksualumu, kai santykiai su

skirtingomis partnerėmis vyko toje pačioje fizinėje erdvėje. Viena iš tyrimo dalyvių Julia

pasakojusi, jog jai buvo labai malonu būti su keliomis moterimis toje pačioje patalpoje, tiesiog

gulėti, bendrauti, būti apsikabinus, bučiuotis. Tačiau „tikrąjį“ fizin į ir dvasinį intymumą ji sako

galinti patirti tik būdama dviese su vyru. Kitos gi biseksualios moterys poliamoriškose

bendruomenėse norėjo turėti grupinių santykių įvairiomis aplinkybėmis išskyrus seksualine prasme.

Biseksualumas nevisada reiškia kelis partnerius tuo pačiu metu. Kitos poliamoriškos moterys

pasakojo apie besikeičiančius santykius su moterimis, kurie tam tikru momentu perėjo prie

seksualinių, nors santykių pradžiojo tokio plano nebuvo (Sheff, 2005).

18

Kita tyrimo dalyvė Peck aiškiai siejo savo biseksualumą su savo aistra poliamorijai ir jautė, kad

būtent šių dviejų dalių susijungimas ir persipynimas leisdavo itin unikaliai pasireikšti jos

autentiškumui: „Nes, kadangi aš esu biseksuali, ir jeigu būčiau monogamiška, man būtų reikėję

rinktis arba vyrą, arba moterį. O tokiu būdu, pasirinkusi poliamorišką gyvenimo būdą, aš galiu

rinktis abu, būti su abiem“. Peck kaip ir daugelis kitų poliamoriškų moterų teigė vertinančios tą

pasirinkimų galimybę, kuri tarsi suteikiama biseksualios orientacijos. Daugelis moterų teigė

jaučiančios savotišką „atleidimą“ nuo būtinybės rinktis vyrą ar moterį ir vertinančios tai, kai

pagrindinį jų jaučiamą poliamorijos privalumą.

Kai kurios moterys poliamoriškoje bendruomenėje nurodė skirtingas reakcijas būdamos

santykiuose su vyrais ir su moterimis. Dylan paaiškino, kad santykiuose su moterimis ji jausdavosi

„gyvesnė“ negu santykiuose su vyrais. Tie santykiai buvo kaip šventimas. Jos potraukis vyrams ir

moterims buvo skirtingas. Seksualine ir emocine prasme ją sujaudindavo kur kas mažiau moterų,

bet jeigu tai įvykdavo, tai būdavo ypač stipriai ir ilgam. Dylan santykiai su vyrais ir su moterimis

pasižymėdavo skirtingomis savybės, ko iš monoseksualių santykių, jos nuomone, ji negalėtų tikėtis.

Tas bene visur esantis biseksualumas tarp poliamoriškų moterų buvo toks paplitęs, kad galima

buvo manyti, jog poliamoriškose bendruomenėse visos moterys yra biseksualios. Tiesą sakant,

visos išskyrus vieną informantę identifikavo save kaip biseksualias ar „bi-kvestionuojančias“

(Sheff, 2005).

Nors daug poliamoriškų moterų kalbėjo apie seksualinę laisvę ir galią, kurią jos patiria būdamos

santykiuose su keliais partneriais, lygagrečiai jos kalbėdavo ir apie objektivizavimo jausmą iš vyrų,

siekiančių sekso su keliomis moterimis, pusės. Kai kurios moterys mano tyrime buvo nusivylusios

vyrų dėmesio seksui su keliomis moterimis tuo pat metu intensyvumu (Sheff, 2005).

Akivaizdu, kad santykis tarp gender ir biseksualumo poliamoriškose bendruomenėse yra

sudėtingas. Viena vertus, moterys yra kartais seksualizuojamos kaip „hot bi babes“ ir trokštamos

kaip būdas suteikti naują lygmenį erotiškumui apibrėžtuose vyro/moters seksualiniuose santykiuose

pasiekti. Kita vertus, vyrai yra kartais objektifikuojami kaip sekso žaisliukai, bet atskiriami nuo

emocinių santykių. Santykinai painiame poliamorijos pasaulyje abu scenarijai operuoja tuo pat

metu. Vis tik patriarchalinėse visuomenėse vyrai iš esmės išlaiko didesnę socialinę ir finansinę galią

tokiu būdu turėdami didensę galią suteikti situacijoms apibrėžimus. Galia išlieka sudėtingas

klausimas poliamoriškuose santykiuose (Sheff, 2005).

Poliamoriškos moterys, kurios dalyvavo Sheff (2005) etnografiniame tyrime, siejo savo patirtis

bandant praplėsti jų socialinius vaidmenis, tyrinėti seksualumą (ypač biseksualumą) ir kurti bei

palaikyti atitinkamas galios santykių konsteliacijas su poliamoriškais santykiais labai įvairiai. Daug

moterų aptardavo galios jausmus kartu su įgalinimo ir galių atėmimo jausmais, egzistuojančiais

19

tuose pačiuose santykiuose. Tas faktas, jog didžioji dalis šių poliamoriškų moterų turi pakankamą

ekonominį ir kultūrinį kapitalą, kuriuo galėtų pasinaudoti tuo atveju, jeigu jų netradiciniai santykiai

sužlugtų, lėmė, kad nemoonogamiškas gyvenimo būdas jiems yra kur kas labiau prieinamas ir

toleruojamas negu tų moterų, kurios turi mažiau minėtų resursų, atveju. Tad nenuostabu, kad

moterys turėdamos klasės (ir rasės) privilegiją jautėsi laisvesnės pasirinkdamos ir įgyvendindamos

skirtingus santykių stilius. Jų turimi ištekliai leido jiems peržengti socialines monogamijos ribas.

Joms pavyko seksualumo perbraižyti pagal labiau ginocentrines ribas, įgaunant daugiau

socialinės galios poliamoriškose bdenruomenėse ir santykiuose. Atmesdamos joms socialiai

primetamus lūkesčius, poliamoriškos moterys buvo priverstos sukurti savo nuosavus vaidmenis ir

tirti savo seksualinius santykius. Refleksyvus veiksmas sąlygojo didesnį seksualinį subjektyvumą ir

paskatino poliamoriškas moteris atmesti ribojančius santykius daugiau laisvės ir saviraiškos

leidžiančių santykių naudai (Sheff, 2005).

Pokyčiai santykių galios pagrinde suteikė poliamoriškoms moterims daugiau galios, kadangi jų

tariamas didesnis gebėjimas lengviau rasti papildomų partnerių buvo konvertuotas į didesnį kapitalą

santykių plotmėje. Padidėjusi prieiga prie kitų intymių partnerių papildo labiau trokštamo partnerio

kapitalo išteklius. Šiame rinkos taisyklėmis paremtame santykių modelyje sėkmingos poliamoriškos

moterys (ir ypač biseksualios moterys) iš tiesų turės didesnę galią savo santykiuose dėl savo

didesnės „rinkos vertės“. Bent jau kai kurioms poliamoriškoms moterims išplėsti pasirinkimo

horizontai suteikė didesnės galios negu ta, kurią jos patyrė monogamiškuose santykiuose.

Longitudiniai biseksualių poliamoriškų santykių tyrimai galėtų suteikti papildomų įžvalgų apie

gendered galios dinamikas tokiuose santykiuose (Sheff, 2005).

Nors daugybė moterų mano tyrime kalbėjo apie patirtus įgalinimo jausmus, jos taip pat kalbėjo ir

apie patirtia, kurios (Sheff, 2005) atėmė iš jų galią arba jų santykiuose, monogamiškoje

visuomenėje dėl patirtos stigmatizacijos apskritai. Seksualumas išlieka ginčų ir kovos kategorija ir

moterys, keliančios šiai kategorijai iššūkius dažniausiai praranda itin daug. Seksualinės laisvės

pažadas, kuris teoriškai lydėjo seksualinės revoliucijos pradžią XX a. antroje pusėje, transformavosi

į didesnę seksualinę laisvę vyrams, bet ne moterims. Feministų teoretikai teigia, kad jie „išlaisvino“

moterų seksualinį apetitą vyrų seksualinių troškimų paslaugoms ir išsaugojo androcentrinį

kontekstą.

Kaip teigia Sheff (2005). Nors poliamoriškos moterys pasiūlė naujas išplėsto seksualinio

subjektyvumo ribas ir alternatyvius vaidmenis moterims, daugelis jų ir toliau kovoja po

androcentrinės visuomenės jungu, kuris reikalauja, kad moterų seksualumas funkcionuotų vyrams

patenkinti. Nors jos pasakodavo apie gana sėkmingus jų bandymus kurti naujus vaidmenis ir galios

dinamikas savo santykiuose, jos ir toliau gyveno po stigmos įtaka – stigmos, kurią suteikia

20

monogamiška visuomenė, traktuojanti jų veiksmus kaip deviantinius. Abiem atvejais jos negalėjo

pilnai reformuoti galios santykių nei savo santykiuose nei bendrai visuomenėje.

Kiti autoriai teigė, remdamiesi interviu su poliamoriškais asmenimis, jog tokie santykiai

nesugebėjo perstatyti gender dinamikų kokiu nors radikaliu būdu (Sheff, 2005) ir dažnai palaiko

problematišką post-feministinę idėją, jog lyčių lygybė yra pasiekta ir moterys bei vyrai pradeda

tokius santykius, būdami lygaus statuso (Klesse, 2005, 2010; Barker Langdridge, 2010).

Išvados

Šis darbas parodė, jog tiek nemonogamijos, tiek biseksualumo, tiek moterų šių dviejų socialinių

kontekstų sandūroje tyrimas yra perspektyvi ir daug žadanti moksliniu atžvilgiu sritis. Taip galima

teigti todėl, kad kiekvienas iš šių dėmenų užima subordinuotą poziciją atitinkamos dominantės –

monogamijos, heteroseksualumo (ir drįsčiau teigti, homoseksualumo), vyrų – atžvilgiu. Atitinkamai

kiekvienos iš jų, o ypač jų konsteliacijos, sociologiniai tyrimai turi didžiulį potencialą siekiant

atskleisti socialines jėgas veikiančias skirtingų žmonių santykių formavimo principus. Ypač šis

potencialas padidėja pridėjus prie jo šiame darbe beveik nepaliestą intersekcionalumo aspektą.

Mokslinių tyrimų apžvalga parodė, kad nepaisant nemonogamiško gyvenimo būdo žadamos

laisvės ypač moterų atveju, ta laisvė yra labiau individualaus ir ad hoc lygmens. Tačiau socialinė

stigmatizacija išlieka ir susikirtus nemonogamijos, biseksualumo ir moters gender laukams,

stigmatizacija neretai gali tik dar labiau sustiprėti.

Moterų objektifikacija yra dalis moterų ir vyrų socializacijos, prasidedančios nuo pat gimimo,

pasekmių ir jos atsisakyti yra žymiai sunkiau negu gali atrodyti: netgi socialiai kritiškos,

feministinių pažiūrų asmenybės tik paviršutiniškai, socialinės ideologijos plotmėje aiškai suvokia

„reikiamas“ nuostatas. Tuo tarpu kasdieniame gyvenime, pasąmoningai, neretai palaikomas status

quo.

21

Literat ūros sąrašas

1. Adam, B.D. 2006. „Relationship Innovation in Male Couples“. Sexualities 9: 5-26.

2. American Psychological Association, „Sexual Orientation and Homosexuality.“

http://www.apa.org/helpcenter/sexual-orientation.aspx (žiūrėta 2013 birželio 2 d.).

3. Barker, M., Langdridge, D. 2010. „Whatever happened to non-monogamies? Critical reflections

on recent research and theory“. Sexualities 13: 748-772.

4. Du Plessis, M. 1996. „Blatantly Bisexual; or, Unthinking Queer Theory“. In RePresenting

Bisexualities, ed. D.E.Hall and M.Pramaggiore. London: New York University Press, 19-54.

5. Gates, G.J. 2011. “How many people are lesbian, gay, bisexual and transgender?” The Williams

Institute. Prieinama http://williamsinstitute.law.ucla.edu/wp-content/uploads/Gates-How-Many-

People-LGBT-Apr-2011.pdf (žiūrėta 2013 m. birželio 3 d.).

6. Gooß, U. 2008. „Concepts of Bisexuality.“ Journal of Bisexuality 8(1): 9-23.

7. Haritaworn, J., Lin, C., Klesse, C. 2006. „Poly/logue: A Critical Introduction to Polyamory“.

Sexualities 9: 515-529.

8. Hemmings, C. 2002. Bisexual Spaces. London: Routledge.

9. Jackson, S., Scott, S. 2004. „The Personal Is Still Political: Heterosexuality, Feminism and

Monogamy“. Feminism & Psychology 14: 151-157.

10. Klesse, C. 2005. „Bisexual Women, Non-Monogamy and Differentialist Anti-Promiscuity

Discourses“. Sexualities 8: 445-464.

11. Klesse, C. 2006. „Polyamory and its ‚Others‘: Contesting the Terms of Non-Monogamy“.

Sexualities 9: 565-583.

12. Klesse, C. 2011. „Shady Characters, Untrustworthy Partners and Promiscuous Sluts: Creating

Bisexual Intimacies in the Face of Heteronormativity“. Journal of Bisexuality 11: 227-244.

13. Macklin, E.D. 1980. „Nontradtional Family Forms: A Decade of Research“. Journal of

Marriage and Family 42/4: 905-922.

14. McLean, K. 2007. „Hiding in the Closet? Bisexuals, Coming Out and the Disclosure

Imperative.“ Journal of Sociology 43(2): 151-166.

15. Noël, M.J. 2006. „Progressive Polyamory: Considering Issues of Diversity“. Sexualities 9: 602-

620.

16. Overall, C. 1998. „Monogamy, Nonmonogamy, and Identity“. Hypatia 13/4: 1-17.

17. Pallotta-Chiarolli, M. 2011. „Yiu‘re Too Queer for the Straights and Now Too Queer for the

Gays!“ Journal of Bisexuality 11/4: 566-570.

22

18. Rich, A. 1980. „Compulsory Heterosexyality and Lesbian Existence“. Prieinama

http://ws301spring2008.wikispaces.com/file/view/Compulsory+Heterosexuality.pdf (žiūrėta

2013 m. birželio 1 d.).

19. Rosenbury, L.A. 2007. „Friends with Benefits?“. Michigan Law Review 106/2: 189-242.

20. Sheff, E. 2005. „Polyamorous Women, Sexual Subjectivity and Power“. Journal of

Contemporary Ethnography 34: 251-283.

21. Wagner, B. 2009. „Becoming a Sexual Being: Overcoming Constrains on Female Sexuality“.

Sexualities 12: 289-311.

22. Warner. M. 1999. The Trouble with Normal: Sex, Politics, and the Ethics of Queer Life.

Cambridge, MA: Harvard University Press.

23. Weinberg, M.S., Williams, C.J., Pryor, D.W. 1994. Dual Attraction: Understanding Bisexuality.

New York: Oxford University Press.