Kurila, L., 2011. Vladimiro Kaširskio kasinėjimai Vajuonio ir Žeimenio tarpežerio pilkapynuose...

ĮVADAS

Formuojantis Lietuvos archeologijai, XIX a. ir XX a. pradžioje, pilkapiai buvo bene labiausiai ar-cheologų dėmesį traukianti archeologijos paminklų kategorija. Jų kasinėjimo mastai buvo išties dideli. Apytiksliais skaičiavimais, vien Rytų Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo daugiau ar mažiau profe-sionalūs archeologai tyrinėjo mažiausiai 55-is pil-kapynus (Kulikauskas, Zabiela, 1999; Kurila, 2009 a, p. 199–207, lent. 1), o dar apie daugybę įvairių asmenų kasinėjimų, matyt, neliko jokių žinių.

Nemažos kasinėjimų apimtys lėmė, kad, ne-paisant ankstyvųjų tyrinėjimų nesistemingumo ir profesionalumo stokos, surinkta nemažai vertingų duomenų, ištirta objektų, kuriuos dar ir šiandien galima laikyti unikaliais. Ankstyvuoju Lietuvos archeologijos etapu tyrinėtų paminklų medžiaga vis dar sudaro reikšmingą Rytų Lietuvos pilkapių tyrinėjimų duomenų bazės dalį, ja dažnai naudo-jamasi įvairiausiuose archeologų darbuose.

Laikotarpiu iki Pirmojo pasaulinio karo pil-kapių kasinėjimų metodika, �ksacija ir rezultatų sklaida buvo labai įvairaus lygio. Todėl ir anksty-vųjų tyrinėjimų reikšmė šiuolaikiniam archeologi-jos mokslui yra nevienoda. Vieni tyrinėtojai, pa-vyzdžiui, F. Pokrovskis (Покровскiй, 1893; 1895; 1897; 1899), V. Šukevičius (Szukiewicz, 1900) ar J. Žiogas (Žiogas, 1909), parengė palyginti bran-džias ir mokslinės vertės neprarandančias publika-cijas. Kiti, pavyzdžiui, A. Pliateris (Извѣстiя, 1859, с. 28–29) ar E. Volteris (Раскопки, 1889; Отчетъ, 1891, с. 331; 1892, с. 50–53), apsiribojo trumpu-tėmis žinutėmis spaudoje, dėl kurių neišsamumo mokslinė informacija yra negrįžtamai prarasta. Kai kurie archeologai, pavyzdžiui, L. Kondratovičius (Kondratowicz, 1856), K. Gukovskis (Дѣло, 1895) ar T. Daugirdas (Dowgird, 1909, s. 84–89), paliko,

VLADIMIRO KAŠIRSKIO KASINĖJIMAI VAJUONIO IR ŽEIMENIO TARPEŽERIO PILKAPYNUOSE 1906 IR 1907 METAIS

LAURYNAS KURILA

nors anuomet ir nepublikuotas, pakankamai išsa-mias kasinėjimų ataskaitas. Daugeliu atvejų anks-tyvųjų Lietuvos archeologų sukauptos pilkapių tyrinėjimų medžiagos panaudojimo galimybės te-bėra neišsemtos, turint omenyje neretai sunkų jos prieinamumą, išblaškymą po įvairias institucijas, modernios analizės ar publikacijų stoką. Kai kada detali senosios dokumentacijos ir radinių analizė gali būti ne mažiau informatyvi nei naujų pilkapių kasinėjimai.

Vienas iš tokių XX a. pradžios archeologų, kurių tyrinėjimų medžiaga naudojamasi gerokai mažiau nei tai yra įmanoma ir verta, yra Vladimi-ras Kaširskis, 1906 ir 1907 m. kasinėjęs ir žvalgęs pilkapynus Vajuonio ir Žeimenio ežerų apylin-kėse, dabartiniuose Švenčionių ir Ignalinos rajo-nuose, bei surinkęs vertingų ir įdomių duomenų. Savo tyrinėjimų jis pats nepublikavo. Tuometinėje spaudoje apie juos tėra paskelbtos trumpos žinu-tės (Спицынъ, 1907; Отчетъ, 1909, с. 136, 144; 1910, с. 106–107; 1912, с. 162–163, 173). Tačiau V. Kaširskis kruopščiai parengė labai išsamias ty-rinėjimų ataskaitas (Дѣло, 1906; 1907). Jas tyrėjas perdavė Imperatoriškajai archeologijos komisijai į Sankt Peterburgą, kur jos iki šiol yra saugomos Rusijos mokslų akademijos Materialinės kultūros istorijos instituto archyve kartu su kita minėtos komisijos dokumentacija. Dalis tyrinėjimų metu aptiktų radinių irgi pateko į Sankt Peterburgą, Valstybinį Ermitažą. Apie kitų radinių likimą ži-nių nėra. Minima, kad dalis V. Kaširskio surinktų radinių galėjo patekti į dvarininkų rinkinius ir būti išgabenti į Lenkiją (Girininkas, 2009, p. 19). Bent dalis tyrinėjimų metu aptiktų žmonių kaulų pate-ko į Imperatoriaus Petro Didžiojo antropologijos ir etnogra�jos muziejų, tačiau ir ten dauguma jų, atrodo, nebuvo išsaugoti.

102 L I E T U V O S A R C H E O L O G I J O S Š A L T I N I A I S A N K T P E T E R B U R G E

Šios aplinkybės lėmė, kad V. Kaširskio tyrinė-jimų medžiaga Lietuvos archeologams ilgą laiką buvo sunkiai prieinama ir mažai žinoma. Nors šie tyrinėjimai neretai minėti įvairiuose kontekstuose (pvz., Puzinas, 1935, p. 173; Alseikaitė-Gimbutie-nė, 1946, S. 184; Tautavičius, 1957, p. 386, 399, 402; 1996, p. 49–51, 145; Таутавичюс, 1959, с. 129–130, 146–147, 152; 1966, с. 187–189; Kulikauskas, Kuli-kauskienė, Tautavičius, 1961, p. 25, 535, 538, 545, 558; Volkaitė-Kulikauskienė, 1970 a, p. 295; Michel-bertas, 1972, p. 105; 1986, p. 68–70; Lietuvos, 1977, p. 29, 96, 118, 126; Казакявичюс, 1988, с. 79–80; Zabiela, 1992 a, p. 20, pav. 5; Kulikauskas, Zabiela, 1999, p. 164–169; Kurila, 2007, p. 99), jų įtraukimas į mokslinę apyvartą buvo per menkas, neadekvatus jų mokslinei vertei. Dažniausiai literatūroje būdavo pateikiamos tik labai glaustos, be to, kartais ir klai-dingos žinios apie V. Kaširskio kasinėtus pilkapius, o detalesnės informacijos apie šią medžiagą trūko. Keli dirbiniai buvo publikuoti (Спицынъ, 1907, с. 250, рис. 31–33; Таутавичюс, 1966, с. 189, рис. 1; Казакявичюс, 1988, с. 79, рис. 31, 32; Tautavičius, 1996, p. 145, pav. 53). Su tyrinėjimų ataskaitomis ir radiniais buvo susipažinę tik keli Lietuvos archeo-logai. Tiesa, šią spragą iš dalies užpildė G. Zabielos parengtos glaustos V. Kaširskio tyrinėjimų publika-cijos (Zabiela, 1995; 1996). Tačiau tuomet nebuvo galimybės paskelbti visų radinių iliustracijų ir atas-kaitų gra�nės medžiagos.

Šiame straipsnyje publikuojami visi V. Kaširs-kio atliktų pilkapių kasinėjimų ir žvalgymų duo-menys. Jis turėtų padėti tyrinėtojams detaliai susi-pažinti su šia nepakankamai tyrimuose naudojama medžiaga ir paversti ją visaverčiu mokslo šaltiniu. Dar vienas šio archeologo tyrinėtas paminklas – Mažulonių piliakalnis čia sąmoningai neaptaria-mas. Unikalius jo tyrinėjimų duomenis, nors jau ir skelbtus (Daugudis, 1961), ko gero, būtų tikslinga dar kartą išsamiai publikuoti, tačiau tai turėtų būti jau kito darbo tikslas. Taip pat nebus apžvelgiami ir V. Kaširskio kasinėjimai Rėkučių–Pavajuonio pylime, į kuriuos irgi jau buvo atkreiptas tyrinėtojų dėmesys (Zabiela, 1992 b; 1996, p. 43–44; Girinin-kas, Semėnas, 1995, p. 28), ir jo surinkti akmens amžiaus radiniai.

Galimybė parengti išsamią publikaciją atsirado vykdant bendrą Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto projektą „Archeolitas. Arche-ologinių lituanistikos išteklių sąvado sudarymas

ir skaitmeninimas“. Autorius reiškia nuoširdžią padėką jo vadovui doc. dr. A. Luchtanui ir daly-viui L. Tamulynui, už geranoriškas konsultacijas – dr. A. Bliujienei ir dr. R. Banytei-Rowell, kitiems pagalbą suteikusiems kolegoms, taip pat Valstybi-nio Ermitažo Rytų Europos ir Sibiro archeologijos skyriaus darbuotojai dr. T. B. Seničenkovai, kitiems šios institucijos ir Rusijos materialinės kultūros is-torijos instituto darbuotojams.

VAJUONIO IR ŽEIMENIO APYLINKIŲ

MIKROREGIONAS IR JO ARCHEOLOGIJOS

PAMINKLAI

Vajuonio ir Žeimenio ežerai yra dabartinių Šven-čionių ir Ignalinos rajonų paribyje, Neries–Žeime-nos žemumoje esančiame Ignalinos ežeryne – vie-noje ežeringiausių Lietuvos vietovių. Į pietus nuo jų yra Kretuono, į vakarus – Ūsių ežerai, į šiaurę ir šiaurės vakarus – Lūšių–Asalnų–Dringio ir kelių kitų ežerų masyvas, be to, apylinkėse nemažai kitų mažesnių ežerų ir ežerėlių (Šakarvai, Baltys, Lau-kojys, Pravalas, Kretuonykštis ir kt.). Daugumą jų jungia upeliai, o iš Žeimenio pietvakarinės dalies išteka Žeimenos upė (1 pav.). Didžioji dalis Lūšių, Žeimenio, Vajuonio ir Kretuono tarpežerio yra apaugusi mišku (Palūšės, Šakarvos, Pipirnės, Pa-kretuonės miškai), čia yra tik keli didesni kaimai (Palūšė, Pavajuonis, Rėkučiai, Lygumai).

Nuo XIX–XX a. sandūros, t. y. apytiksliai to meto, kai čia darbavosi V. Kaširskis, mikroregiono kraštovaizdis, sprendžiant pagal tuometinį žemėla-pį (2 pav.)1, gerokai pasikeitė. Tuomet mišku buvo apaugusi mažesnė teritorijos dalis. Per šimt metį kai kurie kaimai, vienkiemiai ar palivarkai (taip pat ir juos jungę keliai) sunyko, kai kurie, atvirkš-čiai – kiek išsiplėtė. Šiaip ar taip, panašu, kad žmo-gaus veiklos (daugiausia žemdirbystės) poveikis mikroregionui yra buvęs didesnis nei galėtų atro-dyti sprendžiant pagal dabartinį landša`ą. Atrodo, žmogaus veikla suintensyvėjo tik į pietus nuo Va-juonio (Lygumų, Biržijos ir Akmeniškių apylinkė-se) ir išsiplėtusio Rėkučių kaimo aplinkoje, o kitur jos pėdsakų sumažėjo.

Ežeringas kraštas, matyt, ir dėl ežerų teikiamų resursų, ir dėl saugumo nuo seno buvo tinkama gyventi vieta. Tą rodo tankus archeologijos pamin-

1 Už galimybę pasinaudoti kartogra�ne medžiaga autorius dėkoja J. Žikulinui.

103

klų išsidėstymas (3 pav.). Kretuono ežero pakran-tėse ir aplinkoje yra išraiškingas akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenviečių bei stovyklaviečių kompleksas, rodantis apgyvendi-nimą bent nuo mezolito (Гирининкас, 1990; Bra-zaitis, Girininkas, Juodagalvis, Ostrauskas, 2005; Girininkas, 2009), be to, gana tankus jų tinklas nusidriekia ir į Vajuonio ir Žeimenio tarpežerį bei jų pakrantes.

Geležies amžiaus paminklų koncentracija mi-kroregione irgi yra nemaža. Tiesa, šį laikotarpį reprezentuoja daugiausia laidojimo paminklai. Vienintelė žinoma gyvenamoji vieta yra Paprava-lės piliakalnis ir gyvenvietė. Jis aprašytas dar V. Ka-širskio, tačiau buvo pamirštas ir naujai aptiktas tik 1989 m. (Girininkas, Jarockis, Zabiela, 1990, p. 192). Piliakalnis yra aukštame Vajuonio šiauri-niame krante. Jo aikštelė – apie 75 × 40 m dydžio,

nuo gretimos aukštumos atskirta trimis pylimais ir dviem grioviais. Aikštelėje pastebėtas kultūrinis sluoksnis su brūkšniuotosios keramikos šukėmis. Į rytus nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietė. Pa-minklas datuojamas I tūkstantmečiu (Girininkas, Zabiela, 1989, p. 5; Dakanis, 1994, p. 48–49; Bau-bonis, Zabiela, 2005, p. 172).

Artimiausias piliakalnis yra už 4,2 km į pietus nuo Papravalės, netoli Kretuono rytinio kranto esantis Reškutėnų piliakalnis, datuojamas IV–V a. (Girininkas, 2001). Kiti artimesni piliakalniai nuo Papravalės yra nutolę per 6,7–14,5 km: Mažulo-nių, Strakiškės, Jakaviškių, Rakštelių, Kačėniškės, Aučynų, Stūglių, Daukšių, Nevieriškės, Linkmenų, Staniuliškių, Papiliakalnės–Ginučių, Puziniškių, Ažušilės, Senojo Daugėliškio. Geležies amžiaus neįtvirtintų gyvenviečių aptariamajame mikrore-gione bent kol kas nežinoma.

Gerokai gausesni yra tarp Vajuonio, Žeimenio ir Kretuono esantys pilkapynai. Keli vidutinio dy-džio pilkapynai yra netoli Vajuonio ir Žeimenio krantų. Mikroregiono šiaurės vakarinėje dalyje, abipus pratakos tarp Žeimenio ir Šakarvo ežerų, apie 150–250 m nuo jų, yra Šakarvos pilkapynai I ir II (33 ir 40 pilkapių). Du pilkapynai yra į šiaurės vakarus ir šiaurę nuo Vajuonio. Pirmasis – Pava-juonio–Cegelnės – yra 350 m nuo ežero, Pavajuo-nio kaimo šiaurės vakarų pakraštyje. Jame yra 32 pilkapiai. Kita pilkapių grupė, beje, irgi atrasta tik 1989 m. pagal V. Kaširskio aprašymą, yra 700 m į pietryčius nuo pirmosios, Papravalės kaime, 200 m į šiaurę nuo piliakalnio. Čia išliko 30 pilkapių, ta-čiau anksčiau, reikia manyti (remiantis V. Kaširskio informacija), jų buvo gerokai daugiau (Girininkas, Jarockis, Zabiela, 1990, p. 192).

Kita pilkapynų grupė yra išsidėsčiusi tarp Va-juonio ir Žeimenio (1–1,3 km nuo pirmojo ir 0,5–0,8 km nuo antrojo). Ją sudaro keturi atskiri pilkapynai – Pavajuonio–Rėkučių, Rėkučių–Pa-versmio I ir II bei Rėkučių–Pakretuonės, esantys per 120–150 m vienas nuo kito ir sudarantys apie 1,5 km ilgio šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi iš-tęstą pilkapių masyvą. Juose yra atitinkamai 76, 12, 2 ir 23 sampilai. Anksčiau pilkapių čia galėjo būti ir daugiau (galbūt dalis jų sunaikinti XIX a. viduryje, pilkapynų vakariniu pakraščiu tiesiant Vilniaus–Daugpilio geležinkelį). Iš jų išsiskiria Pavajuonio–Rėkučių pilkapyno pietinėje dalyje esantys keturi didžiuliai pilkapiai, tarp jų ir apie 40 m skersmens

Vajuonio ir Žeimenio apylinkių mikroregiono


didžiausias visoje Lietuvoje sampilas. Nuo kitų jie skiriasi ne tik įspūdingais matmenimis, bet ir for-ma – plokščiu paviršiumi su griovelių ir pylimėlių žymėmis, apjuosti tarsi dvigubais grioviais, atskir-tais pylimėlių.

Šiuose pilkapynuose atliktų archeologinių tyri-nėjimų metu rasta I tūkstantmečio antrojo–trečio-jo ketvirčių griautinių ir degintinių žmonių kapų (viename jų žmogus buvo palaidotas su žirgu), I–II tūkstantmečių sandūros simbolinis žirgo ka-pas. Ypač turtingi moters ir vaiko kapai aptikti Pa-vajuonio–Rėkučių pilkapyje 11 (Girininkas, 1994; Semėnas, 1994 a; 1994 b; 1996 a; 1996 b; 1998). Atrodo, kažkur šioje pilkapynų grupėje 1918 m. mėgėjiškų kasinėjimų metu rasta I tūkstantmečiui būdingų dirbinių (Berns, 1918 a; 1918 b)2.

2 Šių kasinėjimų vieta lokalizuojama Kretuonyse (Neumayer, 2009, p. 29–30), tačiau iš paties F. Bernso pastabų galima numanyti, jog kasinėta greičiausiai kažkuriame iš Rėkučių pilkapynų.

Dar vienas pilkapynas – 37 (pagal T. Šidiškio sudarytą planą – 39) pilkapiai – išliko apie 1,5 km į pietryčius nuo Vajuonio, tarp Medžiuškių ir Akme-niškių kaimų. Jis irgi buvo surastas dar V. Kaširs-kio ir vėliau pamirštas. Naujai pilkapynas atrastas tik 1978 m. (Dakanis, 1987, p. 57). Be to, nedidelė pilkapių grupė (4 ar 5 sampilai), pasak V. Kaširs-kio, buvo netoli Vajuonio kranto, jo pietinėje dalyje esančiame pusiasalyje, Lygumų kaimo laukuose. Šio, dabar jau sunaikinto, pilkapyno vieta lokalizuota 1990 m. (Zabiela, 1992 c, p. 118). Tik iš V. Kaširskio aprašymo žinomas ir dar vienas jau tuomet buvęs suniokotas pilkapynas prie Rėkučių kaimo.

Toliau nuo Vajuonio ir Žeimenio pilkapynų irgi esama nemažai, nors jie ir išsidėstę rečiau. Arti-miausi paminklai yra 3,5–3,8 km į šiaurės rytus nuo Šakarvos I, tarp Lūšių ir Gavio ežerų esantys Palūšės pilkapynai I ir II, 3,6 km į vakarus nuo Šakarvos II nutolęs Kuprių pilkapynas bei 4,1 ir 5,1 km į pietva-karius nuo Rėkučių–Pakretuonės esantys Pakretuo-

105

nės pilkapiai. Maždaug 10 km spinduliu į vakarus, šiaurę ir pietus nuo aprašytų pilkapynų yra Ramio-jo, Sidariškių–Kriviasalio, Ginučių, Vaišniūnų–Me-džiukalnio, Vaišniūnų–Įvadų, Bališkių, Poviliškės, Ažušilės, Kalviasalio, Šventos, Papiškės, Juodyno pilkapynai. Į rytus nuo Vajuonio jau yra Rytų Lie-tuvos pilkapių arealo pakraštys – tarpgentinė dykra (Kurila, 2005, p. 76, pav. 12). O į pietvakarius prasi-deda ištisa virtinė pilkapynų ar jų grupių, nusidrie-kianti per Žeimenio ir Švento tarpežerį (Kretuonų, Antaniškės ir Kaltanėnų–Degutinės pilkapynai), į pietus nuo pastarojo ežero (Veikūnų–Pašaminės, Gramackų pilkapynai) ir toliau už Švenčionėlių, Žeimenos kairiuoju krantu (Švenčionėlių, Paduo-bės–Šaltaliūnės, Sudotos, Dotenėnų, Kirdeikiškės, Rinkūnų, Liūlinės pilkapynai). Tikėtina, kad pra-eityje šiame ruože (pavyzdžiui, dabartinių Švenčio-nėlių teritorijoje) pilkapynų būta dar daugiau, ir jie

sudarė įspūdingą apie 15 km ilgio kelių tūkstančių pilkapių masyvą.

Unikalus Vajuonio ir Žeimenio tarpežerio ar-cheologinis objektas yra Rėkučių–Pavajuonio gy-nybinis įtvirtinimas – apie 1 m aukščio ir 5 m plo-čio pylimas su jo šiaurės rytų papėdėje esančiu 5 m pločio grioviu. Iki šių dienų išliko apie 830 m ilgio jo dalis, vedanti nuo Žeimenio rytinio galo į pie-tryčius (čia jo atkarpą suniokojo Vilniaus–Daug-pilio geležinkelis), netoli didžiųjų Pavajuonio–Rė-kučių pilkapių ir pasibaigianti ariamuose Rėkučių kaimo laukuose. Praeityje, tikėtina, pylimas tęsėsi iki pat Vajuonio ežero. Šis objektas, kaip ir dauge-lis kitų mikroregiono paminklų, buvo aprašytas V. Kaširskio, vėliau pamirštas ir naujai atrastas tik 1989 m. (Girininkas, Jarockis, Zabiela, 1990, p. 192). Archeologinių tyrinėjimų metu nustatyta, kad pylimas buvo sutvirtintas rąstų konstrukcija ir

3 PAV.


akmenimis, o išorinėje griovio pusėje sukalti ver-tikalūs stulpai. Taigi įrenginys buvo skirtas atremti puolimui iš šiaurės rytų pusės. Be to, spėjama, kad gynybinį kompleksą galėjo papildyti ir kiti objektai (vartai, bokštai) (Girininkas, Semėnas, 1995). Šio paminklo datavimas tebėra neaiškus. Manoma, jis naudotas XII–XIII a. ir buvo įrengtas kaip Nalšios šiaurinės ribos gynybinės linijos dalis, saugojusi tarp dviejų ežerų buvusį praėjimą į tankiai apgy-vendintą kraštą (Zabiela, 1991, p. 12–17; 1992 b; Girininkas, Semėnas, 1995). Pylimo ryšys su prie jo esančiais didžiaisiais Pavajuonio–Rėkučių pil-kapiais, su kuriais jis sudaro vieną įspūdingiausių ir mįslingiausių archeologinių kompleksų visoje Šiaurės Rytų Lietuvoje, tebėra neaiškus.

VLADIMIRO KAŠIRSKIO ASMENYBĖ

IR ARCHEOLOGINĖ VEIKLA

V. Kaširskio (4 pav.) asmenybė didelio Lietuvos archeologų dėmesio nesusilaukė. Ilgą laiką apie šį archeologą, kurio karjera truko vos kelerius metus, žinota labai mažai. Šią spragą užpildė G. Zabielos darbai, skirti V. Kaširskio biogra�jai ir profesinei veiklai (Zabiela, 1996; Kulikauskas, Zabiela, 1999, p. 164–169). Tolesnėje glaustoje apžvalgoje bus re-miamasi jais.

V. Kaširskis gimė Sankt Peterburge 1883 m. birželio 13 (dabartiniu skaičiavimu – 25) d. Ku-banės bajorų Aleksiejaus ir So�jos (Balujevos) Kaširskių šeimoje. Nuo 1888 m. būsimojo arche-ologo šeima gyveno Vilniuje, į kurį, kaip carinės Rusijos valdininkas, buvo paskirtas jo tėvas. Nuo 1893 m. V. Kaširskis mokėsi Vilniaus antrojoje, o nuo 1902 m. – pirmojoje gimnazijoje ir pastarąją baigė 1904 m. Nuo tų pačių metų rudens jis pra-dėjo studijas Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, tačiau, atrodo, nebaigė pirmojo kurso.

V. Kaširskio interesų posūkį į archeologiją greičiausiai lėmė tai, kad apie 1905 m. jis susirgo (greičiausiai džiova) ir gydėsi Kavinio palivarke, kuris galbūt priklausė jo tėvams ar šeimos pažįs-tamiems. Palivarkas buvo dabartiniame Ignalinos rajone, Kavinio ežero šiaurės vakarų pakrantėje, apie 1,6 km į rytus nuo pratakos tarp Žeimenio ir Šakarvo ežerų, t. y. anksčiau aptarto archeologijos paminklų turtingo mikroregiono šiaurinėje dalyje. Dabar ši vietovė yra jau seniai apleista ir apaugu-si mišku, buvusio palivarko žymių beveik neišlikę (5 pav.). Atrodo, čia V. Kaširskis susidomėjo įspū-dingu apylinkių archeologiniu paveldu. Jaunuolio entuziazmą rėmė Imperatoriškosios archeologijos komisijos narys Aleksandras Spicynas, domėjęsis Rytų Lietuvos archeologijos paminklais. Kokios aplinkybės suvedė šiuos du asmenis, nežinoma.

Jau 1906 m. gegužės 13 d., tarpininkaujant A. Spicynui, V. Kaširskis iš Imperatoriškosios ar-cheologijos komisijos gavo pirmąjį leidimą (tuo-met vadintą „atviru lapu“) kasinėti ir žvalgyti Kavinio apylinkių archeologijos objektus (6 pav.). Tais metais jis kasinėjo du pilkapius Kavinio (Ša-karvos I) pilkapyne, padarė Rėkučių–Pavajuo-nio pylimo pjūvį, žvalgė ir aprašė kitus Vajuonio apylinkių paminklus. Tuomet jis dar netgi nebuvo klausęs archeologijos disciplinos paskaitų ar arti-miau susipažinęs su šiuo mokslu. Iš kur jis turėjo

Vladimiras

107

bent elementarių žinių apie kasinėjimų metodiką, lieka neaišku. Matyt, jį konsultavo A. Spicynas3. Studijas Sankt Peterburgo archeologijos institute V. Kaširskis pradėjo tik 1906 m. rudenį, o jas baigė 1908 m. Tuo pat metu jis tęsė studijas ir Sankt Pe-terburgo universitete.

1907 m. V. Kaširskis, vėl gavęs Imperatoriško-sios archeologijos komisijos leidimą ir �nansavi-mą, toliau kasinėjo tose pačiose apylinkėse: ištyrė

3 A. Spicyno įtaka matoma, pavyzdžiui, Vajuonio arba Pli-kojo kalno pilkapio I radinių aprašyme – V. Kaširskis rastą plačiaašmenį kirvį įvardijo kaip „Liucino tipo“ (Дѣло, 1907, с. 31).

vieną pilkapį Rėkučių (Rėkučių–Paversmio I?) pil-kapyne, du sampilus Vajuonio arba Plikojo kalno (Papravalės) pilkapyne ir keturis – Cegelnės (Pava-juonio–Cegelnės) pilkapyne. Be to, tais metais jis pradėjo tyrinėti Mažulonių piliakalnį. Šio objekto kasinėjimai tęsti ir 1908 m., tačiau liko nepabaigti. Šį tyrinėjimų sezoną ir beprasidedančią V. Kaširs-kio archeologo karjerą nutraukė mirtis 1908 m. rugsėjo 22 d. Jis palaidotas Palūšės kapinėse.

Nenuostabu, kad tik paviršutiniškai spėjusiam susipažinti su archeologija V. Kaširskiui trūko ži-nių bei patirties, ir šių spragų negalėjo užpildyti vien A. Spicyno konsultacijos. Tai kartais matyti iš


jo tyrinėjimų metodikos ir medžiagos aprašymo. Tačiau žinių stoką iš dalies kompensavo kruopš-tumas ir pedantiškumas. Šios savybės, smulkiai aprašant tyrinėtus objektus, padėjo jam pareng-ti informatyvias ataskaitas ir atkreipti dėmesį į daugelį svarbių detalių. Nuovokumas ir imlumas leido V. Kaširskiui, kaip tyrinėtojui, sparčiai tobu-lėti – antrojo tyrinėjimų sezono ataskaita kokybe gerokai lenkia pirmąją. Kai kurių objektų aprašy-mais, gra�nės �ksacijos kiekiu ir kokybe, radinių piešiniais jos pranoko daugumos amžininkų, pa-tyrusių archeologų, ataskaitas, bent jau tuometi-

nės Lietuvos archeologijos kontekste. Kai kuriais požiūriais, pavyzdžiui, kruopščia griovių formos �ksacija (Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapyne), V. Kaširskis Lietuvos archeologų buvo nepralenk-tas dar maždaug pusę šimtmečio. Šiaip ar taip, jo gebėjimą dirbti praktinį darbą rodo jau vien tai, kad jis surado ir aprašė nemažai archeologijos pa-minklų, kurie vėliau ne vieną dešimtmetį archeo-logams buvo nežinomi. Jo profesionalumą rodo ir atsakingas požiūris į aptiktus žmonių kaulus (jie bent kai kuriuose pilkapynuose rinkti ir kruopščiai aprašyti), o tai tuo metu tarp Lietuvos archeologų dar buvo reta. Apibendrintai jo ataskaitas (tiksliau, jų dalį, skirtą pilkapiams) galima vertinti kaip vie-nas geriausių tuometinėje Lietuvoje. Nors jokių duomenų apie kokias nors V. Kaširskio studijas bi-ologijos srityje nėra, iš Cegelnės pilkapyne aptiktų kapų aprašymų matyti, jog jis neblogai nusimanė apie žmogaus skeletą, ir tai jam buvo gana naudin-ga kasinėjant.

V. Kaširskis savo tyrinėjimų publikuoti nespėjo ir nežinia ar apskritai rengėsi tą daryti. Didžiau-sias jo pasiekimas tyrinėjimų sklaidos srityje buvo 1906 m. lapkričio 2 d. Imperatoriškosios archeolo-gijos komisijos posėdyje perskaitytas pranešimas (ataskaitos dalis) „Keli žodžiai apie pilkapius ir pylimą Vajuonio ežero apylinkėse“ (Дѣло, 1906, с. 5–7, 9–10). Vėliau jį glaustai paskelbė A. Spicy-nas (Спицынъ, 1907).

TYRINĖJIMŲ ATASKAITŲ APIBŪDINIMAS

V. Kaširskio parengtos 1906 ir 1907 m. tyrinėjimų ataskaitos saugomos atskirose bylose (Дѣло, 1906; 1907). Jas sudaro V. Kaširskio ranka rašytas teksto švarraštis (atitinkamai 12 ir 26 puslapiai), jo brai-žyti brėžiniai, planai ar žemėlapiai (atitinkamai 7 ir 26) bei radinių piešiniai (1906 m. ataskaito-je – 8 blokai). Visi tekstai rašyti rusų kalba. Pačios ataskaitos nėra vientisos, jos susideda iš trumpes-nių atskiriems objektams skirtų ataskaitėlių. Prie pirmosios ataskaitos pridėta Imperatoriškosios archeologijos komisijos parengta ir sąsiuviniu išleista pilkapių kasinėjimų �ksacijos standarti-nė aprašų forma, naudota ir 1906, ir 1907 m. (į 1907 m. ataskaitą įsegti tik keli jos lapai). Ją V. Ka-širskis gana kruopščiai pildė ir joje pasižymėjo nemažai kitur ne�gūruojančios informacijos. Ko gero, pradedančiam archeologui tai buvo naudin-ga metodinė priemonė. Šiame sąsiuvinyje V. Ka-

ѣ

ѣ

109

širskis rašė ir lauko dienoraštį, braižė brėžinių apmatus (7, 8 pav.). Be to, į bylas įsegti įvairūs su tyrinėjimais susiję dokumentai: leidimai („atviri lapai“), apie jų išdavimą patį V. Kaširskį (9 pav.)

ir Vilniaus gubernatorių (10 pav.) informuojantys raštai. 1907 m. ataskaitą papildo radinių sąrašai ir jų perdavimo Imperatoriškajai archeologijos ko-misijai aktai, žmonių kaulų perdavimo Imperato-riškosios mokslų akademijos Imperatoriaus Petro

Didžiojo antropologijos ir etnogra�jos muziejui aktai, kruopščiai surinkta kasinėjimų �nansavimo dokumentacija (11 pav.) ir kasinėti samdytiems valstiečiams išmokėtų sumų sąrašas.

Ataskaitų švarraščius V. Kaširskis rašė jau pa-baigęs kasinėjimus. Tai matyti, pavyzdžiui, iš to, kad apibūdindamas Cegelnės pilkapių I ir II griau-tinius kapus jis pabrėžė, jog juose nebuvo jokių organinės medžiagos liekanų (Дѣло, 1907, с. 26–

ѣ


ѣ

111

ѣ

27) – akivaizdžiai turėdamas omenyje pilkapyje IV aptiktą paklotą. Juodraščiai yra gerokai mažiau išsamūs už švarraščius. Matyt, tyrinėtojas daug ką tiesiog įsiminė.

Pirmąją savo ataskaitą V. Kaširskis pradeda nuo trumpo Vajuonio, Kretuono, Žeimenio ir kitų

ežerų apylinkių kraštovaizdžio bei reljefo apibūdi-nimo ir pereina prie mikroregiono archeologijos paminklų – aprašo jų išsidėstymą ir būklę (Дѣло, 1906, с. 5, 10). Apskritai 1906 m. ataskaitoje pa-teikta gerokai daugiau tiesiogiai su archeologijos paminklais ir tyrinėjimais nesusijusios informaci-


jos apie aptariamą kraštovaizdį ir pasvarstymų apie jo praeitį, buvusią vietovės strateginę reikšmę. Pa-vyzdžiui, V. Kaširskis atkreipė dėmesį į visų mikro-regiono pilkapynų panašumą ir jį aiškino tuo, kad kraštas buvo apgyvendintas vienos genties ar vienos kultūros žmonių. Jis svarstė, kur senovėje galėjo būti pagrindinė Vajuonio ir Žeimenio tarpežerio gyvenvietė, ir spėjo ją buvus Rėkučių vietoje. Rėku-čių pilkapynų ir pylimo kompleksą jis laikė kadaise čia vykusio mūšio vieta (Дѣло, 1906, с. 7). Antrojoje ataskaitoje jau koncentruojamasi iš esmės vien į ar-cheologiniu požiūriu svarbius duomenis.

V. Kaširskis sudarė Vajuonio apylinkių archeo-logijos paminklų žemėlapį (12 pav.). Įdomu, kad šis žemėlapis yra topogra�škai netikslus: orientuotas maždaug į šiaurės rytus, iškreipta ežerų padėtis ir atstumai tarp jų, nors atskiros detalės (ežerų ir kai-mų santykis, kai kurios krantų linijos) yra gana tiks-

ѣ

lios. Atrodo, V. Kaširskis nesinaudojo tuo metu jau buvusiais parengtais kokybiškais topogra�niais že-mėlapiais, o savo žemėlapį nubraižė pats, ir tą pada-rė, turint omenyje tokio darbo speci�ką, visai gerai. Toliau ataskaitose duomenys apie įvairius tyrinėtus ar žvalgytus paminklus pateikiami atskirai.

TYRINĖJIMŲ EIGA IR METODIKA

Pirmąjį leidimą („atvirą lapą“) atlikti tyrinėjimus Kavinio palivarko apylinkėse V. Kaširskis gavo 1906 m. gegužės 13 d. (Дѣло, 1906, с. 2–4). Jis išduotas remiantis A. Spicyno paraiška. Antrajai ekspedicijai leidimas išduotas 1907 m. gegužės 7 d. (Дѣло, 1907, с. 6–7). Pastariesiems tyrinėjimams skirta 50 rublių (Дѣло, 1907, с. 5), iš jų 97 kapeikos liko nepanaudotos (Дѣло, 1907, с. 8–9). Pilkapiams kasinėti samdyti vietos valstiečiai, jiems mokėta po 60 kapeikų už darbo dieną (Дѣло, 1907, с. 17). To-

113

kio darbo praktikos neturėję kasėjai, žinoma, dir-bo ne ypač kruopščiai, tai iliustruoja, pavyzdžiui, Cegelnės pilkapio II kapo 2 radimo aplinkybės – jis aptiktas atsitiktinai, sudaužius kaukolę kastuvu (Дѣло, 1907, с. 27). Vis dėlto, atrodo, pilkapis buvo ištiriamas nelabai skubiai, per kelias dienas.

Kapus V. Kaširskis veikiausiai preparavo pats. Šį darbą jis dirbo labai kruopščiai ir gana profesi-onaliai. Tą rodo, pavyzdžiui, Cegelnės pilkapyne, ypač pilkapyje IV, aptiktų kapų aprašymai (Дѣло, 1907, с. 26–28), kuriuose už�ksuotos labai subti-lios detalės.

Kokia buvo V. Kaširskio pilkapių kasinėjimo metodika, nėra visai aišku. Pats jis, kaip ir daugu-ma to meto archeologų, metodikos apibūdinimui neskyrė daug dėmesio. Tuo metu pilkapiai būdavo kasinėjami įvairiai: tranšėjomis, duobėmis sampi-lo viduryje, nukasant visą sampilą. Apie kasinėji-mų metodiką galima susidaryti apytikrį vaizdą iš brėžiniuose pateiktų duomenų. Pagal Kavinio pil-kapių I ir II planelius (13, 14 pav.) galima spėti, jog tyrinėta pilkapiuose iškasant dideles keturkampes duobes, apimančias didžiąją dalį sampilo. Vienin-telė tokią tyrinėjimų metodiką patvirtinanti užuo-mina tekste yra žodžiai, kad Kavinio pilkapis I „perkastas tranšėja“ („раскопанъ на перевалъ“) (Дѣло, 1906, с. 8).

Kad pilkapiai kasinėti didelėmis duobėmis arba plačiomis tranšėjomis, patvirtina iki šiol matomos

taip perkastų pilkapių žymės. Tiesa, ne visuose pil-kapynuose V. Kaširskio kasinėjimų vietas papras-ta atskirti, nes juose dauguma kitų pilkapių irgi yra iškasinėti duobėmis. Šakarvos pilkapyne I yra dviejų iškasinėtų pilkapių liekanos. Jų vieta atitinka nurodytą ištirtų pilkapių vietą Kavinio pilkapyno plane, o kasimo žymės, atrodo, yra visiškai tokios, kokios pažymėtos minėtuose pilkapių planeliuose (viename – tranšėja, apimanti sampilo centrinę dalį ir vieną pakraštį, kitame – duobė centre) (15,

16 pav.). Vienas sampilas su seniai iškasta tranšėja yra Rėkučių–Paversmio pilkapyne I (17 pav.). Pa-našu, kad tai yra būtent 1907 m. perkastas pilkapis (tiesa, pilkapių su iškastomis didelėmis duobėmis yra ir Pavajuonio–Rėkučių pilkapyne). Pavajuo-nio–Cegelnės pilkapyne taip pat yra keli smarkiai iškasinėti sampilai: trys – tarsi beveik visai nukasti, be aiškių tranšėjų žymių, trys – lyg perkasti tran-šėjomis skersai visą sampilą arba jo dalį (18 pav.). Kai kurie jų, matyt, yra kasinėti V. Kaširskio, kiti – kažkokių kitų asmenų. Taigi, atrodo, dažniausiai taikoma metodika buvo pilkapių kasinėjimas tran-šėjomis, paprastai stengiantis iškasti bent vieną pakraštį. Taip kasinėjant, žinoma, dalis radinių ar netgi kapų galėjo likti ir nesurasti, o dalis pil-kapių konstrukcijos elementų – neuž�ksuoti. Ko gero, griežtai apibrėžtos metodikos ir nesilaikyta, tranšėjų forma galėjo kaskart būti kiek kitokia. Kiekvienas sampilas galėjo būti kasinėjamas ir

ѣ ѣ


�ksuojamas kiek kitaip, atsižvelgiant į randamas struktūras, ieškant tinkamiausių sprendimų, nuo-lat semiantis patirties ir tobulinant tyrinėjimų me-todiką. Galbūt kai kurie pilkapiai tyrinėti nukasant po pusę ar ketvirtį sampilo, nes keliuose brėžiniuo-se (Cegelnės pilkapių I, II) yra pavaizduoti gana detalūs per sampilo centrą einantys pjūviai, kurių nebūtų įmanoma už�ksuoti iškasus duobę pilka-pio centre. Papravalės pilkapyne pilkapių su kasi-nėjimų žymėmis nėra. Tikėtina, kad čia sampilai, galėję būti jau labai suplokštėję nuo arimo, buvo tiesiog nukasti iki įžemio taip, kad žemės paviršiu-je neliko jų žymių. Tai paaiškintų, kodėl planuose už�ksuoti detalūs pilkapių planigra�niai vaizdai, tačiau nėra jų pjūvių.

V. Kaširskis veikiausiai turėjo tik pačių ben-driausių žinių apie pilkapių kasinėjimus, tačiau dir-bo gana išradingai ir sugebėjo už�ksuoti svarbiausią

informaciją: pilkapių duobes ir griovius, akmenų vainikus, trimatę kapų padėtį (pilkapio centro ir pa-grindo atžvilgiu), akmenų konstrukcijas, griaučių padėtį ir t. t. Tačiau nemažai svarbių detalių, kurios pačiam archeologui galbūt atrodė ir savaime supran-tamos arba tiesiog nereikšmingos, liko neaprašytos. Ne visuomet aišku, ar brėžiniai atspindi realiai už-�ksuotą stratigra�nę ir planigra�nę informaciją, ar tai – daugiau imaginaciniai vaizdai, paremti iškas-tomis pilkapių dalimis ir pagal jas susidarytu ben-dru pilkapio konstrukcijos supratimu. Atrodo, bent kai kuriais atvejais �ksuota daugiau nei iš tiesų buvo atidengta. Pavyzdžiui, ištirtų Kavinio pilkapių I ir II planeliuose, atrodo, akmenų vainikai pažymėti ir nekastose pilkapių vietose (13, 14 pav.). Kita vertus, pavyzdžiui, Cegelnės pilkapio II akmenų vainiko aprašymas (Дѣло, 1907, с. 20) leistų manyti, kad visa ar didžioji dalis konstrukcijos buvo atidengta.

115

Tas pat pasakytina ir apie Papravalės pilkapių grio-vių aprašymus (Дѣло, 1907, с. 31). Lauko sąlygomis greičiausiai braižyti tik labai apytiksliai brėžiniai, o pagal juos perbraižyti švarraščiai gali būti gana ne-tikslūs. Tai gerai matyti palyginus Rėkučių pilkapio plano juodraštį (19 pav.) ir švarraštį (žr. toliau). Kai kurios detalės brėžiniuose yra schematizuotos, pa-vyzdžiui, pilkapiai vaizduoti idealiai apskriti. Brai-žant nesilaikyta mastelių.

Žvalgydamas V. Kaširskis daugiausia dėmesio skyrė pilkapių formai, �ksavo jų matmenis: skers-menį, aukštį ir, kaip tuomet buvo įprasta, perimetrą žingsniais4. Įvairūs matmenys nurodyti gana tiksliai, taigi, reikia manyti, jis naudojo matavimo įrankius.

V. Kaširskis gerai suprato žodinės informacijos apie archeologijos paminklus svarbą ir jos rinkimui skyrė daug dėmesio. Iš vietos gyventojų archeologas sužinojo apie kai kurių tuomet jau buvusių sunai-kintų pilkapynų ankstesnę būklę, klausinėjo apie radinius, ankstesnius mėgėjiškus kasinėjimus.

KAVINIO (ŠAKARVOS I) PILKAPYNAS

Pilkapyną, kurį pats pagal netoli buvusį palivarką vadino Kavinio pavadinimu, V. Kaširskis tyrinėjo 1906 m. Šie kasinėjimai aprašyti ataskaitoje „Pil-kapiai prie Kavinio palivarko“ (Дѣло, 1906, с. 8). Nurodoma tyrinėto paminklo lokalizacija – vars-tas (apie 1,07 km) nuo Kavinio palivarko, apie 250 žingsnių (apie 180 m) nuo Žeimenio ežero – lei-džia tyrinėjimų vietą lokalizuoti Šakarvos pilka-pyne I (Ignalinos r.)5. Kitoje Žeimenio pusėje yra Šakarvos pilkapynas II (Ignalinos r.), tačiau galima numanyti, kad turimas omenyje ne jis (neatitinka atstumas nuo palivarko, be to, jo teritorija, kitaip nei aprašo V. Kaširskis, anuomet nebuvo apaugu-si mišku). Deja, neabejotinai lokalizuoti pilkapy-no nepadeda jo planas, kuriame liko nenurodyta šiaurės kryptis (taigi neaiškus ir santykis su ežeru) (20 pav.). Tačiau jame nurodytos ištirtų pilkapių

4 Tolesniuose pilkapių aprašymuose, kai nenurodyti pilkapių skersmenys, jie apytiksliai apskaičiuojami pagal perimetrą. Iš konkrečių pilkapių aprašymų matyti, kad V. Kaširskio nu-rodyti žingsniai buvo labai nepastovus matas. Skaičiuojant laikoma, kad žingsnio ilgis vidutiniškai atitinka maždaug aršiną, t. y. apie 0,7 m.

5 G. Zabielos publikacijoje nurodoma, kad V. Kaširskis ka-sinėjo Šakarvos pilkapyne II, nors žemėlapyje paminklo vieta pažymėta teisingai (Zabiela, 1996, p. 43, pav. 2). Grei-čiausiai tai yra netikslaus pilkapynų lokalizacijos aprašymo ankstesniame paminklų sąraše (Lietuvos, 1973, p. 109) pa-sekmė.

vietos atitinka Šakarvos pilkapyne I esančius iška-sinėtus pilkapius ir nepalieka abejonių dėl tyrinė-jimų lokalizacijos.

Pilkapyno plane V. Kaširskis pažymėjo 31 sam-pilą. Dabar čia yra 33 pilkapiai (o T. Šidiškio su-darytame pilkapyno plane pažymėti 37 sampilai). Planas sudarytas netiksliai, nors pats pilkapių iš-sidėstymas maždaug tolygia grupe pavaizduotas teisingai. Pilkapius V. Kaširskis nurodo esant įvai-raus dydžio: nuo 0,5–0,75 iki 2 aršinų (0,35–1,4 m) aukščio, dauguma 35–40 žingsnių perimetro (8–9 m skersmens). Juose jau tuomet buvo seniai iškastų duobių.

Ataskaitoje pilkapynas apibūdintas gana deta-liai. Visi pilkapiai buvo apjuosti vienos akmenų ei-lės vainikais. Akmenys buvo išdėstyti grupėmis po 1–4, nutolusiomis per 1 ketvirtį (apie 0,2 m) viena nuo kitos. Kelių pilkapių vainikuose buvo labai di-

Schemiškas degintinių kapų išsidėstymo Rėkučių ѣ


ѣ

117

delių akmenų. Dauguma akmenų buvo po žeme (jų nematyti ir dabar), todėl ne visai aišku, kaip V. Kaširskis juos taip tiksliai aprašė. Tikėtina, kad jis šiek tiek pakasinėjo ir kitų sampilų pakraščius. Beveik visų pilkapių papėdėse V. Kaširskis paste-bėjo po tris duobes.

Pilkapyne ištirti du sampilai, buvę jo rytiniame pakraštyje. Atrodo, V. Kaširskis pasirinko vienus mažiausių pilkapių (dauguma kitų sampilų Šakar-vos pilkapyne I yra gana dideli). Šių pilkapių vietos ir dabar gerai matomos (15, 16 pav.).

P i l k ap ių k on s t r u k c i j a

Pilkapis I buvo 10 aršinų ir 10 verškų (apie 7,5 m) skersmens bei 14 verškų (0,62 m) aukščio (21 pav.), su įdubimu viršūnėje. Pilkapio II matmenys nenu-rodyti. Pilkapiai buvo su akmenų vainikais. Apie jų formą ataskaitoje pasakyta nedaug. Tik nurodoma, kad pilkapyje I akmenys buvo sukrauti viena eile ir užpilti smėliu. Tačiau brėžinyje (13 pav.) vaini-

kas pavaizduotas kiek kitaip – maždaug taip, kaip apskritai apibūdinti visų pilkapių vainikai. Vaini-kas pavaizduotas ir pilkapio II brėžinyje (14 pav.). Pilkapį I juosė trys ovalios duobės (22 pav.), o pil-kapio II papėdėje buvus duobių nenurodyta.

Pilkapis II, V. Kaširskio manymu, jau buvo iš-plėštas, jame nerasta nieko, netgi anglių ar suodžių. Todėl apie jį beveik jokios informacijos ataskaitoje nepateikta.

Kap a i

Pilkapyje I aptikti du arba trys degintiniai kapai (13, 21 pav.). Kapas 1 buvo netoli pilkapio centro, kiek į pietryčius nuo jo, 7 verškų (0,31 m) gylyje, ant pagrindo (?)6. Tai buvo kvadratinio aršino (apie 0,5 m2) dydžio ir 4 verškų (0,13 m) storio ovali an-glių ir pelenų dėmė su degintiniais kaulais. Aplink ją

6 Pagal kapo gylį galima numanyti, kad jis buvo aukščiau pa-grindo lygio. Tačiau V. Kaširskis kapą vadina „pagrindiniu“ (skirtingai nuo kapo 3, ataskaitoje vadinamo „įkastu“).

Kavinio pilkapyno pilkapio I ѣ

ѣ


buvo keli apanglėję medienos fragmentai, vienas jų – statmenas. Šiaurinėje dėmės pusėje buvo 2 ketvirčių (0,36 m) storio ir 3 × 2 ketvirčio (0,53 × 0,36 m) dy-džio suplūkto ar perdegusio smėlio sluoksnis (brėži-nyje pažymėtas atskiru numeriu 4). Visai šalia kapo 1, dar kiek į pietryčius nuo jo, 1 ketvirčio (0,18 m) gylyje buvo kapas 2 – maždaug 5 ketvirčių (apie 0,9 m) skersmens ir 2 ketvirčių (0,36 m) storio ovali anglių ir pelenų dėmė. Šioje dėmėje taip pat buvo degintinių kaulų, tarp jų, V. Kaširskio manymu, vie-nas stambus gyvūno kaulas. Tyrėjas šias dvi dėmes, nors jas ir žymėjo atskirais numeriais 1 ir 2, lyg ir laikė vienu palaidojimu.

Kapas 3 buvo į vakarus nuo pilkapio centro 1,5 ketvirčio (0,27 cm) gylyje, sampile virš pagrindo. Tai buvo 6 kvadratinių verškų (apie 0,01 m2) ploto, 3 verškų (0,13 m) storio degintinių kaulų, angliukų ir pelenų krūvelė. Po ja smėlis buvo rausvos spal-vos (perdegęs?).

Nė viename iš kapų jokių įkapių neaptikta.Kitame pilkapyje (atrodo, turimas omenyje ne

ištirtas pilkapis II) atsitiktinai (?) rasta sagtis. Kitų kapo požymių V. Kaširskis nepastebėjo, o greičiau-siai ir neieškojo. Įdomu, kad V. Kaširskio ataskaitą ar žodinę informaciją paskelbęs A. Spicynas nurodė, jog sagtis aptikta kitame pilkapyje nesudeginto mi-rusiojo kape (Спицынъ, 1907, с. 249). Tikėtina, kad jis tiesiog kažką klaidingai suprato, nes pats V. Ka-širskis apie jokį griautinį kapą net neužsimena.

R a d i n i a i

Vienintelis Kavinio pilkapyno radinys yra kažku-riame pilkapyje aptikta sagtis. Apie ją pasakyta tik tiek, kad ji buvo „įspaustais galais“ („вдавленными концами“), be liežuvėlio. Toks formos aprašymas yra neaiškus – galbūt turėta omenyje keturkampė sagtis pro�liuotais šonais (?). Taip pat nepasakyta ir iš kokio metalo buvo pagamintas šis dirbinys. Radinio likimas nežinomas.

P i l k ap ių c h ron o l o g i j a

Sąlyginai nerezultatyvūs tyrinėjimai Kavinio pil-kapyne suteikė mažai duomenų apie paminklo chronologiją. Tiek ištirtų, tiek kitų pilkapių kons-trukcija – stambių akmenų vainikai ir duobės papėdėse – leistų juos datuoti viduriniu geležies amžiumi. Pilkapyje I aptiktų degintinių kapų įran-ga, sprendžiant pagal aprašymus, buvo būdinga I tūkstantmečio viduriui – II tūkstantmečio pra-

džiai. Apibendrinant galima apibrėžti tikėtiniausią pilkapių datavimą – I tūkstantmečio vidurys ar trečiasis ketvirtis. Tokį paminklo datavimą netie-siogiai patvirtina ir gretimų pilkapių forma (su ryškiomis ovaliomis duobėmis, iškastomis atokiau nuo sampilų), būdinga ir kai kuriems kitiems ne-toli esantiems šio laikotarpio pilkapynams (Pava-juonis–Cegelnė, Poviliškė).

VAJUONIO ARBA PLIKOJO KALNO

(PAPRAVALĖS) PILKAPYNAS

Pilkapyną, kurio iki šių dienų išlikusi dalis dabar saugoma Papravalės (Ignalinos r.) vardu, V. Kaširskis aplankė ir aprašė 1906 m. Žvalgymų duomenys pa-teikti ataskaitoje „Keli žodžiai apie pilkapius ir pyli-mą Vajuonio ežero apylinkėse“ (Дѣло, 1906, с. 6, 9).

Pilkapynas buvo vietovėje, vadintoje Plikuoju kalnu (Лысая гора). Tai buvo vėjo pustoma miš-ku neapaugusi aukštuma. Matyt, turėta omenyje į šiaurę nuo dabar išlikusios Papravalės pilkapyno dalies esanti kalva (šiuo vardu vadintas ir tebeva-dinamas ir piliakalnis). Aprašydamas pilkapyną, V. Kaširskis jokio pavadinimo nevartojo, o vadino jį pagal gretimą Vajuonio ežerą arba sutrumpintu kalvos pavadinimu – Plikuoju.

V. Kaširskis apie pilkapyną surinko žinių iš vie-tos gyventojų. Jų teigimu, dar prieš 10 ar daugiau metų (apie 1896 m.) visoje šioje vietovėje (Plikajame kalne) buvo daugybė tuomet dar gerai išlikusių pil-kapių. Maždaug prieš dvejus metus (apie 1904 m.) čia dar buvo vos pastebimų kauburėlių. Žvalgymų metu pilkapių jau buvo nelikę, išskyrus nežymius jų pėdsakus – nedideles degėsingas dėmes ir išbarsty-tus smulkius degintinius kaulus. Pilkapiai anksčiau buvę būdingos formos ir matmenų, su akmenų vai-nikais. Kiek žvalgant šioje vietoje dar buvo pilkapių liekanų, V. Kaširskis nenurodo. Pilkapius dar prieš V. Kaširskio apsilankymą kažkas mėgino kasinėti. Viename jų buvo rasti sukryžiuoti ietigaliai, o po jais – kirvis. Kodėl 1906 m. liko neaprašyti netoliese buvę ir tebesantys sveiki sampilai, neaišku. Matyt, V. Kaširskis tais metais jų tiesiog nepastebėjo.

V. Kaširskis mini, kad suardytoje pilkapyno dalyje smėlyje tarp akmenų buvo randama įvairių dirbinių: karolių, molinių verpstukų, išsilydžiusių stiklinių dirbinių su žalvario gabalėliais ar be jų (karolių?), kirvių, ietigalių (išsamiau žr. toliau). Iš ataskaitos galima suprasti, jog turimi omenyje ir jo paties, ir anksčiau vietos gyventojų rasti daiktai.

119

1907 m. Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapy-ne ištirti du pilkapiai. Matyt, detaliau pažvalgęs, V. Kaširskis aptiko ir iki šiol išlikusią pilkapyno dalį. Šiuos tyrinėjimus jis aprašė ataskaitoje „Pa-laidojimai Vajuonio ež.[ero] šiauriniame kr.[ante] Švenčionių apskrityje Vilniaus gub.[ernijoje]“ (Дѣло, 1907, с. 31). Kurioje pilkapyno vietoje kasi-nėta, neaišku. Tyrinėjimų vieta nurodyta tik labai apytiksliai: Vajuonio šiaurinėje pakrantėje, Plika-jame kalne. Tiksliau nurodytas tik abiejų pilkapių tarpusavio santykis – pilkapis II buvo 8 žingsniai (apie 5,5 m) į pietus nuo pilkapio I.

Radinių iš Vajuonio arba Plikojo kalno pilka-pyno Valstybiniame Ermitaže nėra, jų likimas ne-žinomas. Literatūroje nurodoma, kad jie saugomi kolekcijoje Nr. 789 (Kulikauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961, p. 558; Volkaitė-Kulikauskienė, 1970 a, p. 295; Lietuvos, 1977, p. 118). Iš tiesų šiuo numeriu Valstybiniame Ermitaže saugomi radi-niai iš Mažulonių piliakalnio. Ko gero, klaida įsi-vėlė supainiojus du ežerus panašiais pavadinimais (Tautavičius, 1957, p. 402) (Papravalės piliakalnis ir pilkapynas yra prie Vajuonio, o Mažulionių pi-liakalnis – prie Vėlio arba Vėlionių ežero).


Ištirti pilkapiai greičiausiai buvo apardyti. Pilka-pis I buvo nupustytas vėjo, o apie pilkapio II bū-klę duomenų nėra. Pilkapio I skersmuo buvo 10 žingsnių (apie 7 m), perimetras – 38 žingsniai. Pil-kapis II buvo 13 žingsnių (apie 9 m) skersmens, 40 žingsnių perimetro. Abiejų sampilų išlikęs aukštis buvo vos 2 ketvirčiai (0,32 m).

Abu pilkapiai buvo apjuosti grioviais, kurių kontūrus V. Kaširskis, atrodo, visiškai atidengė. Pilkapio I (23 pav., kairėje) pakraščiu už�ksuotas iki ketvirčio (0,18 m) storio pelenų (tamsios že-mės) sluoksnis su angliukais, giliau pereinantis į tamsų rausvą smėlį. Vidutinis griovio kontūro plo-tis buvo 1 aršinas ir 3 ketvirčiai (1,25 m) (šiaurės rytų pusėje – siauresnis). Rytinėje pusėje griovyje buvo vienas 1,2 sieksnio (apie 2,55 m) pločio tar-pelis. Pilkapis II (23 pav., dešinėje) buvo apjuostas panašiu ir tokio paties vidutinio pločio pelenų ir anglių sluoksnio kontūru. Jo storis buvo 1 ketvirtis ir 1 verškas (0,22 m). Pilkapio šiaurinėje, rytinėje, pietinėje, pietvakarinėje ir šiaurės – šiaurės vakarų pusėse griovyje buvo penki tarpeliai, kurių plotis –

ѣ


atitinkamai 0,5, 1, 0,68, 1,6 ir 0,93 sieksnio (apie 2,15, 1,05, 1,45, 3,4 ir 2 m).

V. Kaširskis nurodo, kad pilkapyje I buvo pe-lenų dėmių, tačiau apie degėsių sluoksnius ant pilkapių pagrindo neužsimena. Akmenų vainikų ar jokių kitų konstrukcijų ištirtuose pilkapiuose nebuvo.

Kap a i

Pilkapiuose buvo palaidoti sudeginti mirusieji. Pil-kapyje I aptikti du degintiniai kapai. Kapas 1 (atas-kaitoje kapai nenumeruoti) buvo netoli pilkapio centro sampile, ne daugiau nei 2 verškų (9 cm) gy-lyje, 1,2 ketvirčio (0,21 m) virš pagrindo. Čia aptikta anglių ir pelenų koncentracija, kurioje gulėjo šešios puodo šukės ir keli degintiniai kaulai. Ji buvo 1,5 ke-tvirčio (0,27 m) skersmens ir 1,5 verško (7 cm) sto-rio. Įkapių, išskyrus keramikos šukes, kurias tyrėjas laikė urnos liekanomis, kape nebuvo.

Beveik aršino (apie 0,7 m) atstumu į pietryčius nuo šio kapo, irgi netoli pilkapio centro, buvo ka-pas 2. Degintiniai kaulai su keliais angliukais buvo supilti daugiau kaip verško (apie 5 cm) storio krū-velėje, o virš jų viename lygyje suguldytos įkapės (tik yla ar smeigtukas buvo įsmeigta vertikaliai). Visas kapas buvo daugiau kaip 3 ketvirčių (apie 0,55 m) ilgio ir 1,8 ketvirčio (0,32 m) pločio. Jis buvo įrengtas sampile, 1,8 ketvirčio (0,32 m) virš pagrindo. Kape aptiktas ietigalis ir plačiaašmenis kirvis, nukreipti ašmenimis į pietus, du peiliai ir, atrodo, yla arba smeigtukas („шпилька“).

Pilkapio I pakraštyje atsitiktinai aptikti dar keli radiniai: vytinės antkaklės dalis, apyrankė ir gele-žies gabalėlių. Taigi pilkapyje galėjo būti ir dar vie-nas, greičiausiai moters, kapas. Nors apie deginti-nius kaulus šioje vietoje neužsimenama, jie galėjo būti nepastebėti ar palaikyti nevertais atidesnio dėmesio.

Pačiame pilkapio II centre beveik paviršiu-je buvo vienintelis degintinis kapas. Degintiniai kaulai su negausiais degėsiais buvo supilti į 2,4 ke-tvirčio (0,43 m) skersmens ir apie 2 ketvirčių (apie 0,35 m) gylio duobutę. Jos dugne buvo plonas pe-lenų sluoksnelis. Duobutė (jos dugnas?) buvo 1,8 ketvirčio (0,32 m) virš pagrindo lygio, taigi kapas greičiausiai irgi buvo įrengtas sampile. Virš kaulų buvo sudėtos įkapės: sukryžiuoti ietigalis ir siaura-ašmenis kirvis (ašmenimis nukreipti į šiaurės va-karus ir pietus), peilis ir geležies gabalėlis.

Į k ap ė s

Kadangi radiniai iš tyrinėtų Papravalės pilkapių ne-išliko, juos aptarti galima tiktai pagal V. Kaširskio piešinius pilkapių brėžinyje (23 pav.), kurie, reikia pažymėti, yra beveik maksimaliai informatyvūs, tu-rint omenyje jų dydį. Tiesa, dalis radinių liko nenu-piešti net taip, o tik paminėti ataskaitos tekste.

Pilkapio I kape 2 buvo du, o pilkapio II kape – vienas peilis. Sprendžiant iš piešinių, visi jie buvo panašios formos – tiesiomis nugarėlėmis ir paly-ginti siaurais (naudojant nudilusiais?) ašmenimis.

Pilkapio I kape 2 greičiausiai rasta ir yla. Tiesa, nei iš piešinio, nei iš aprašymo nėra visai aišku, ar tai būta ylos, ar smeigtuko.

Ištirtuose kapuose aptikti du kirviai. Jie buvo nevienodos formos. Kirvis iš pilkapio II kapo buvo siauraašmenis, koto link platėjančia pentimi ir ašmenimis (kadangi dirbinys nupieštas pro�liu, neaiškus nei ašmenų pavidalas, nei skylės kotui forma). Atrodo, dirbinys skirtinas 6 tipui, kurio chronologija yra labai plati – nuo IV/V a. iki I ir II tūkstantmečių sandūros (Malonaitis, 2008, p. 52–53, 153, pav. 14).

Kirvis, rastas pilkapio I kape 2, buvo plačiaašme-nis – siauru liemeniu ir koto link platėjančiais, stačiu kampu nukirstais gana masyviais ašmenimis, į abi puses platėjančia pentimi su atsparnėmis. Panašios formos kirviai būdingi plačiam regionui. Įvairių au-torių jie datuojami laikotarpiu nuo X a. pabaigos iki XII a. (Nadolski, 1954, s. 45, 257, Tabl. XVII; Volkai-tė-Kulikauskienė, 1964, p. 108–110; Кирпичников, 1966, c. 30, 36–37, рис. 6; Atgāzis, 1997, lpp. 57–59, att. 4, 5). Neturint detalesnių į Lietuvos archeologi-nę medžiagą orientuotų plačiaašmenių kirvių tipo-loginių schemų, šios konkrečios formos (Va tipas pagal A. Nadolskio arba IV tipas pagal A. Kirpični-kovo klasi�kaciją) kirvio chronologiją tiksliau api-brėžti sunku. Apskritai plačiaašmeniai kirviai Rytų Lietuvos pilkapiuose yra reti, o egzempliorių su ats-parnėmis visame regione rasta vos keletas: Zasvyrio (Medilo r., Baltarusija) pilkapio 2 kape 1 ir pilkapio 16 kape 1 (Jaskanis, 1962, s. 462, 469, 471–472, Tabl. XVIII:6, XIX:4), Kurklių Šilo (Anykščių r.) pilkapio 33(5) kape 3 (Butėnas, 2002, p. 61, pav. 12). Pagal aptartą kontekstą kirvį iš Papravalės pilkapyno grei-čiausiai reikėtų datuoti X a. antrąja puse – XI a. pir-mąja puse.

Pilkapio I kape 2 ir pilkapio II kape buvo po vieną įmovinį ietigalį. Pirmasis iš jų, atrodo,

121

buvo juostinis (E tipo), nors iš piešinio tai nėra visiškai akivaizdu. Šios formos ietigaliai datuoti-ni IX–X a., galbūt – XI a. pradžia (Kazakevičius, 1999, p. 188).

Antrasis ietigalis greičiausiai skirtinas V tipui (karklo lapo formos plunksna). Nurodoma tokių ietigalių chronologija – nuo I tūkstantmečio pra-džios iki pirmųjų II tūkstantmečio amžių. Tačiau plačiau jie naudoti tik nuo VII a. (Казакявичюс, 1988, c. 48–52; Tautavičius, 1996, p. 132–134). Ši ietigalių forma yra ypač būdinga vėlyvojo geležies amžiaus Rytų Lietuvos pilkapiams. Tačiau atskirų dirbinių formų skirtumai nėra detaliau tyrinėti, todėl tiksliau juos datuoti sudėtinga.

Pilkapio II kape buvo dalis dar kažkokio gele-žinio dirbinio, bet apie jo formą V. Kaširskis duo-menų nepaliko.

Vienintelė pilkapio I kapo 1 įkapė (?) buvo jame aptiktos šešios keramikos šukės, greičiausiai – vie-no indo dalys (tikėtina, kad smulkių šukių kape buvo ir daugiau). Deja, V. Kaširskis jokios infor-macijos nei apie keramikos tipą, nei apie numano-mą indo formą nepateikė7.

Dar keli pilkapyje I atsitiktinai (suardyto kapo vietoje?) rasti dirbiniai ataskaitoje tik glaustai apra-šyti, nepateikiant jokių iliustracijų. Minimas vytinės antkaklės fragmentas, sprendžiant pagal bendrą Rytų Lietuvos pilkapių kultūros kontekstą, greičiau-siai buvo antkaklės kūginiais galais dalis. Apyrankė, kaip galima suprasti iš aprašymo („kampu į vidų sulenkta plokštelė“), greičiausiai buvo išgaubto tri-kampio skerspjūvio. Abu dirbiniai, neturint daugiau duomenų apie jų formą, datuotini tik apytiksliai – VIII–XI a. (Lietuvos, 1978, p. 30, 93). Pilkapyje ap-tikta ir kažkokio geležinio dirbinio fragmentų, bet daugiau apie jį jokių žinių nėra.

Ap e i g i n ė ( ? ) l au ž av i e t ė

Kažkur pilkapyno teritorijoje ar netoli jos V. Ka-širskis ištyrė dar vieną neaiškų objektą – laužavietę. Apie jos lokalizaciją pasakyta tik tiek, kad ji buvo apie 70 žingsnių (apie 50 m) nuo ežero kranto šlaito. Kaip V. Kaširskis aptiko šį objektą ir kodėl nutarė jį tyrinėti – irgi ne visai aišku. Ataskaitoje rašoma, kad ji buvo „nedidelėje iškasoje“ („въ небольшой

7 Literatūroje nurodoma, kad urna buvo ornamentuota išorė-je ir bangelėmis vidinėje pakraštėlio pusėje (Zabiela, 1996, p. 46), tačiau V. Kaširskio ataskaitoje šios informacijos ne-pavyko rasti.

выемкѣ“), bet iš šių žodžių sunku suprasti, ar lau-žavietė pastebėta kažkieno iškastoje duobėje, ar ty-rinėta kasant nedidelę perkasą. Tyrėjas neužsimena apie kokį nors šioje vietoje buvusį sampilą ar kito-kius antžeminius požymius. Atrodo, laužavietė pa-stebėta po plonu supustyto smėlio sluoksniu.

Laužavietė buvo beveik apskrita, kiek ovali, 5 sieksnių ir 0,6 ketvirčio (10,75 m) skersmens šiaurės–pietų ir vakarų–rytų kryptimis, 4,5 sieks-nio (9,6 m) – šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi ir 5 sieksniai 2 aršinai (12,05 m) – šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi (24 pav.). Jos kontūrai buvo neryškūs. Sluoksnis buvo virš 1,2 ketvirčio (apie 0,21 m) storio, storesnis ties centru.

V. Kaširskis detaliai aprašė šios laužavietės strati-gra�ją: daugiau kaip 1,5 verško (apie 7 cm) storio anglių sluoksnis, giliau – balkšvo ar rausvai pilko smėlio tarpsluoksniai, 1 verško (4 cm) storio pele-nų sluoksnis, 1 colio (apie 3 cm) storio juodo, o po juo – 2 verškų (9 cm) rausvai pilkas su juodomis dė-mėmis sluoksnis. Dėmės pakraščiuose buvo rausvai pilkas ir tamsiai raudonas smėlis. Anglių sluoksnis buvo storesnis ir sodresnis ties laužavietės centru. Jokių radinių ar kaulų laužavietėje neaptikta.

P i l k apy n o c h ron o l o g i j a , i nt e r pre t a c i j o s

Pilkapynas, kurio išliko tik dalis, praeityje greičiau-siai buvo didelis ir plačios chronologijos paminklas. Minima, kad suardytų sampilų vietose XIX–XX a. sandūroje buvo matomos akmenų vainikų liekanos. Taigi bent dalis pilkapių greičiausiai buvo supilti se-najame ar viduriniame geležies amžiuje.

Du V. Kaširskio ištirtus pilkapius tiek pagal grio-vių formą, tiek pagal įkapių kompleksus reikėtų da-tuoti vėlyvuoju geležies amžiumi. Pilkapio II chro-nologijos tiksliau apibrėžti neįmanoma. Pilkapis I pagal kapo 2 įkapes datuotinas vėlyvojo geležies amžiaus antrąja puse. Plačiaašmeniai kirviai Rytų Lietuvos pilkapiuose yra sąlyginio kapų vėlyvumo indikatorius, dažniausiai leidžiantis juos datuoti pil-kapių pylimo papročio baigiamuoju etapu – XI a. arba galbūt XII a. pradžia (Kurila, 2003, p. 29–31). Kapo 2 įkapės leidžia apibrėžti gana tikslią jo chro-nologiją – I ir II tūkstantmečių sandūra (X a. antroji pusė – XI a. pirmoji pusė). Jai neprieštarauja ir pil-kapyje atsitiktinai rasti dirbiniai. Greičiausiai vėly-vuoju geležies amžiumi datuotini ir dauguma suar-dytų pilkapių vietose aptiktų dirbinių (žr. toliau).


Atskiro dėmesio verta pilkapio I kapo 1 įran-ga. V. Kaširskio nuomone, jame aptikti degintiniai kaulai buvo supilti į urną. Keramikos šukės ir sveiki puodai (dažniausiai pastatyti ant pagrindo toliau nuo kapų) yra neretos įkapės Rytų Lietuvos pilka-piuose. Tačiau iki šiol regione neištirta nė vieno abejonių nekeliančio kapo urnoje. Reikia manyti, keramikos paskirtis laidotuvių metu buvo kitokia (įkapės, kaulų pernešimo į laidotuvių vietą ar šer-menų vaišių indai?). Sunku pasakyti, ar V. Kaširskis turėjo objektyvių motyvų keramikos šukes laikyti urnos liekanomis (ar jos ir degintiniai kaulai buvo išsidėstę aiškiu „lizdu“), tačiau nekreipti dėmesio į šią jo pastabą negalima. Laidojimas urnoje buvo neretas paprotys tarp lietuvių rytinių kaimynų kri-vičių (Штыхаў, 1992, с. 42) ir dregovičių (Лысенко, 1991, c. 22–27, табл. 1). Galbūt tokį kapą galima lai-kyti Rytų slavų įtakos ženklu, juolab kad Papravalės pilkapynas šioje kultūrinio arealo dalyje yra vienas toliausiai į rytus nutolusių Rytų Lietuvos pilkapynų (Kurila, 2005, p. 65, 76, pav. 12).

Papravalėje aptikta laužavietė yra mįslingas objektas. Tai, kad ji buvo pilkapyno teritorijoje ar netoli jos, lyg ir leistų įžvelgti laužavietės ryšį su pil-kapiais ir apeiginę paskirtį. Laužavietė ištirta gana kruopščiai, bet joje neaptikta nei degintinių kaulų, nei radinių. Tai, ko gero, verčia atmesti jos, kaip mirusiųjų deginimo vietos, interpretaciją. Tačiau

įvairios laidotuvių metu atliekamos ar mirusiųjų pa-minėjimo apeigos, kurių metu kūrenta ugnis, galėjo būti ir tiesiogiai nesusijusios su kūnų kremavimu. Tą patvirtina dažnai ant pilkapių pagrindo, sampiluose ar grioviuose bei duobėse aptinkami degėsiai. Kitų kraštų analogijos rodo, jog laidojimo paminkluose galima aptikti ir įvairių ritualinės paskirties objektų, o tai, kad jų nerasta Rytų Lietuvoje, galbūt galima paaiškinti nepakankamai išsamiais pilkapynų tyri-nėjimais (tyrinėjama tik pilkapių vietose). Panašių objektų, kurie leistų ką nors tiksliau pasakyti apie šios laužavietės paskirtį ar patvirtinti jos sąsajas su pilkapiais, Rytų Lietuvos pilkapynuose beveik ne-žinoma. Vieninteliu analogu būtų galima laikyti Jašiūnų–Geložės pilkapyne (Šalčininkų r.) ištirtą panašaus skersmens neaukštą degėsių sampilą, po kuriuo įžemyje už�ksuotas duobių ir stulpaviečių ratas (Šimėnas, 2002, p. 78). Išraiškingas apeiginės laužavietės pavyzdys yra Užpelkių kapinyne (Kre-tingos r.) aptiktas iš akmenų sukrautas ratas, kuria-me daugkart buvo kūrenta ugnis (Bliujienė, 1998, p. 279–280, Fig. 3, 4). Panašios laužavietės liekanos ištirtos ir Dauglaukio kapinyne (Tauragės r.) (Jovai-ša, 1992, p. 95). Du ugniakurai, sietini su mirusiųjų minėjimo apeigomis, tiesa, datuotini gerokai vėles-niu nei kapai laikotarpiu, aptikti Pagrybio kapinyne (Šilalės r.) (Vaitkunskienė, 1995). Kita vertus, V. Ka-širskio ištirta laužavietė galėjo būti ir atsitiktinai šio-

ѣ

123

je vietoje įrengta ūkinės veiklos (pavyzdžiui, anglių degimo?) vieta.

RĖKUČIŲ (RĖKUČIŲ–PAVERSMIO I?)

PILKAPYNAS

Pilkapyne, kurį vadino Rėkučiais, V. Kaširskis ka-sinėjo 1907 m. ir savo tyrinėjimų rezultatus apra-šė trumpoje ataskaitoje „Palaidojimas už Rėku-čių k.[aimo] prie g. kel. [geležinkelio] Švenčionių apskrityje Vil.[niaus] gub.[ernijoje]“ (Дѣло, 1907, с. 32). Kurioje tiksliai vietoje ištyrė pilkapį, V. Ka-širskis nepaaiškino. Ataskaitos antraštėje nurodytą lokalizaciją atitiktų Rėkučių–Pakretuonės, Rėku-čių–Paversmio I ir II bei Pavajuonio–Rėkučių pilka-pynai, sudarantys apie 1,5 km ilgio pilkapių masyvą,

nusidriekusį būtent palei geležinkelį. Akivaizdu tik tai, kad turėta omenyje ne arčiau Rėkučių kaimo, o ne prie geležinkelio buvusi kita pilkapyno vieta (žr. toliau). Daugiau aiškumo nesuteikia ir V. Kaširskio pastaba, kad ištirtas pilkapis buvo ariamame lauke. Jo lokalizacija nenurodyta nei kaimo, nei geležinke-lio, nei Rėkučių–Pavajuonio pylimo atžvilgiu. Kad kasinėta greičiausiai dabartiniame Rėkučių–Pa-versmio pilkapyne I8 (Švenčionių r.), leidžia manyti

8 G. Zabielos publikacijoje nurodoma, kad V. Kaširskio tikė-tinai kasinėtas pilkapis yra Rėkučių–Paversmio pilkapyne II (Zabiela, 1996, p. 46). Nors abu pilkapynai (Rėkučių–Pa-versmio I ir II) sudaro iš esmės vieną retai išsidėsčiusių pil-kapių grupę, perkastas pilkapis yra pilkapyne, saugomame Rėkučių–Paversmio I vardu.

ѣ


jame esančios lyg tranšėja perkasto sampilo lieka-nos (17 pav.).

P i l k ap i o k on s t r u k c i j a

Ištirtas pilkapis buvo žemo pusrutulio formos, 37 žingsnių perimetro (apie 8,5 m skersmens) ir 3 ke-tvirčių (0,53 m) aukščio. Sampilas buvo jau apar-dytas arimo. Jo rytinėje bei pietinėje, o sprendžiant pagal brėžinį (25 pav.) – ir pietvakarinėje papėdėse buvo matomos trijų nedidelių duobių žymės. Taigi duobės supo visą pilkapio pietinę pusę. Sampilas buvo be akmenų vainiko. Nors ir nėra visai aišku, ar pilkapio pakraščiai buvo tirti, V. Kaširskis aiš-kiai pažymėjo, kad vainiko pėdsakų neuž�ksavo, ir šia informacija abejoti nereikėtų.

Kap a i

Pilkapyje rasti keturi degintiniai kapai. Trys iš jų buvo įkasti į jau supiltą sampilą. Kapas I buvo pilkapio pietrytinėje, kapai II ir III – šiaurės vaka-rinėje dalyje, vienas šalia kito. Atrodo, jie aptikti negiliai, iškart po velėna (19, 25 pav.). Kaulai buvo supilti į nedideles, greičiausiai apskritas ar ovalias, apie 1,5 ketvirčio (0,27 m) skersmens ir panašaus gylio duobutes pusapskritimio formos dugnais pjūvyje. Sprendžiant iš pavartoto apibūdinimo „masė“, degintinių kaulų juose rasta daug.

Iš šių trijų kapų įkapių aptikta tik kape II. Jo duobutėje buvo apdegusi geležinė sagtis ir apsilydęs žalvarinis įvijinis žiedas. Kiek į pietus nuo kapo II, visai netoli jo, tačiau, regis, jau už duobutės ribų, gulėjo apdegę geležinis siauraašmenis kirvis ir ie-tigalis (26 pav.). Kirvis buvo padėtas ašmenimis į pietus, ietigalis – greta jo smaigaliu į pietryčius. Pats V. Kaširskis suabejojo, ar pastaruosius radi-nius reikėtų priskirti kapui II, ar giliau buvusiam „pagrindiniam“ kapui, tačiau vis dėlto buvo linkęs juos sieti su kapu II, nes dirbiniai gulėjo šalia jo ir viename gylyje su juo – 1,5 ir 2 ketvirčiai (apie 0,27 ir 0,36 m) virš pagrindo.

Ketvirtasis, „pagrindinis“ (V. Kaširskis jo nenu-meravo) kapas buvo įrengtas ant pilkapio pagrin-do. Tai buvo anglių ir pelenų sluoksnis su degin-tiniais kaulais, storesnis ties centru. Kaulai buvo išbarstyti po visą pagrindą, bet daugiausia jų buvo centrinėje dalyje. Šiame sluoksnyje kiek į pietry-čius nuo pilkapio centro rasti du apdegę žalvariniai įvijiniai žiedai (27 pav.). V. Kaširskio teigimu, ka-pas greičiausiai buvo įrengtas ne kūno sudeginimo

vietoje – čia neaptikta stambių arba tvarkingai išsi-dėsčiusių anglių ar perdegusio smėlio.

Į k ap ė s

Rėkučių pilkapyje aptikti radiniai išliko ir tebėra saugomi Valstybiniame Ermitaže, Rytų Europos ir Sibiro archeologijos skyriuje (kolekcija Nr. 787). Degintiniame kape II ar šalia jo aptiktas siaura-ašmenis kirvis (26:4 pav.) yra retos formos – su atkraštėmis. Kirvis yra 18,3 cm ilgio, 6,2 cm plo-čio koto link platėjančiais ašmenimis ir buvusia apie 9,5 cm pločio pentimi (koto pusėje atkraštės nutrupėjusios), plataus pleišto pavidalo ašmeni-mis ir ovalia skyle kotui. Šie kirviai (9 tipas, arti-ma a variantui forma – Malonaitis, 2008, p. 59, 153, pav. 14) būdingi tiktai rytinei Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo daliai. Nors nurodoma, kad jie greičiausiai naudoti nuo IV–V a. sandūros iki I tūkstantmečio pabaigos (Казакявичюс, 1988, с. 81; Tautavičius, 1996, p. 145; Malonaitis, 2008, p. 58, 155, pav. 16), iki šiol turimos analogijos pa-tvirtina jų datavimą regione tiktai IV–VI a. Tokie kirviai laikytini specializuotais, pritaikytais būtent kovoti. Beveik visais atvejais jie rasti kompleksuose su kitais ginklais (kovos peiliais, ietigaliais, antsky-džiais) ir kitomis kario įkapėmis.

Greta kirvio rastas įmovinis ietigalis šiek tiek pro�liuota plunksna (26:1 pav.). Dirbinys – 22,2 cm ilgio, plunksna – 13 cm ilgio, iki 3,3 cm pločio ir 0,4 cm storio, be briaunos. Tai yra pa-lyginti neišraiškingas šios gana dažnos ietigalių formos egzempliorius. Šie ietigaliai (II tipas) da-tuojami tiktai trijų šimtmečių tikslumu – V–VII a. (Казакявичюс, 1988, с. 39; Tautavičius, 1996, p. 130).

Kape II buvusi geležinė „B“ formos sagtis (26:2 pav.) yra 4,5 × 2,5 cm dydžio. Lankelis – sta-čiakampio ir trikampio skerspjūvio. Visa sagties lankelio priekinė dalis ir maždaug pusė liežuvėlio ornamentuoti skersiniais ranteliais. Dirbinys prik-lauso III tipo 1 potipio b atmainai, kurios nuro-domas datavimas yra VI–VIII a. (Butėnas, 1999, p. 37–38, 48). Tačiau platesniame Vidurio Europos kontekste panašios formos sagtį (tiksliai apibrėžti sagties iš Rėkučių vietą nurodomoje tipologijoje yra sudėtinga) galima datuoti ankstesniu laikotar-piu – V a.–VI a. pradžia (Бажан, Каргапольцев, 1989). Pagal R. Madydos-Legutko tipologiją dirbi-nys skirtinas H23 ar H24 tipui ir datuotinas IV a.


pabaiga – VI a. pradžia (Madyda-Legutko, 1986, S. 67, Taf. 19).

Pilkapyje aptikti trys žalvariniai įvijiniai žiedai (26:3, 27 pav.)9 yra 1,8–2 cm skersmens, pagamin-ti iš 1,5–3 įvijomis susuktų trikampio arba stačia-kampio skerspjūvio vielučių. Įvijiniai žiedai naudo-ti iš esmės visą I tūkstantmetį (Michelbertas, 1986, p. 151; Tautavičius, 1996, p. 256), o atskiras jų for-mas tiksliau datuoti yra sunku. Rytų Lietuvoje jų dažniausiai aptinkama I tūkstantmečio antrojo ir trečiojo ketvirčio pilkapiuose. Tačiau šie dirbiniai nėra reikšmingas chronologijos indikatorius.

P i l k ap i o c h ron o l o g i j a

Ištirto pilkapio konstrukcija būdinga I tūkstant-mečio viduriui – antrajai pusei, nors nuo daugu-mos vienalaikių Rytų Lietuvos pilkapių jį skyrė tai, kad sampilas buvo be akmenų vainiko.

Apibendrinant Rėkučių pilkapio kapuose rastų dirbinių chronologiją, galima apibrėžti jo datavimą. Ištirtą pilkapį pagal įkapes galima datuoti V–VI a., o galbūt – dar kiek vėlesniu laikotarpiu – VI a.–VII a. pradžia (Казакявичюс, 1988, с. 80). Įverti-nant bendrą I tūkstantmečio vidurio Rytų Lietuvos pilkapių karių kapų kontekstą, greičiausiai reikėtų apibrėžti kiek siauresnę pilkapio datą. Kape II ap-tiktas kario įkapių komplektas, o ypač – speci�nės formos kirvis su atkraštėmis, sieja šį kapą su vėly-vuoju tautų kraustymosi laikotarpiu, kai Rytų Lie-tuvos pilkapių kultūroje pastebimas ryškus ir gana staigus ginklų skaičiaus padidėjimas vyrų kapuose. Šis laikotarpis santykinai apima vėlyviausią griau-tinės laidosenos ir ankstyvąjį mirusiųjų deginimo papročio praktikavimo etapą (Vaitkevičius, 2005,

9 Pagal V. Kaširskio užrašus sudėtinga nustatyti, kuris iš tri-jų žiedų rastas kape II, o kurie – „pagrindiniame“ kape. Tą tikėtinai identi�kuoti leidžia tik lakoniški apibūdinimai ra-dinių sąraše (Дѣло, 1907, с. 2).

p. 78; Bliujienė, 2006, p. 131–138; Kurila, 2009 b, p. 182), o absoliučiai datuotinas V a. antrąja puse – VI a. pirmąja puse. Rėkučių pilkapio kape II rasti dirbiniai yra tipinės sudėties ir vidutinio turtingu-mo šio laikotarpio kario įkapių kompleksas.

CEGELNĖS (PAVAJUONIO–CEGELNĖS)

PILKAPYNAS

Cegelnės pilkapyne V. Kaširskis kasinėjo 1907 m. Šiuos tyrinėjimus jis aprašė ataskaitoje „Pilkapiai prie Cegelnės kaimo ant ež.[ero] Vajuonio kr.[anto], Švenčionių apskrityje Viln.[iaus] gub.[ernijoje]“ (Дѣло, 1907, с. 26–28). Jo sudarytame Vajuonio apylinkių žemėlapyje (12 pav.) pilkapyno vieta tiks-liai nepažymėta, o ataskaitos tekste jo lokalizacija neapibūdinta. Tačiau nekyla abejonių, kad tyrinė-ta dabartiniame Pavajuonio–Cegelnės pilkapyne (Ignalinos r.), nes kitų pilkapynų artimiausioje Ce-gelnės kaimo aplinkoje nėra ir, regis, nebuvo.

Pilkapyne kasinėti keturi sampilai (I–IV). Jų vietų pilkapyne nustatyti nepavyko. Įvairiose pil-kapyno vietose yra mažiausiai šeši įvairiai per-kasti pilkapiai (18 pav.), o daugelis kitų irgi yra kasinėti duobėmis. Kurie iš jų ištirti V. Kaširskio, o kurie suniokoti senienų mėgėjų, spręsti sunku. Pilkapio III kasinėti V. Kaširskis nebaigė dėl ant jo augusio didelio beržo. Kokia dalis sampilo liko ne-ištirta, neaišku, tačiau yra tikimybė, kad pilkapyje liko neaptiktų kapų.


Kasinėti pilkapiai buvo būdingos žemo pusrutu-lio formos. V. Kaširskis tyrinėti pasirinko įvairios būklės sampilus: pilkapiai I ir II buvo gerai išlikę, pilkapis III – nuslinkęs vakarinėje pusėje, o pilka-pis IV – stipriai apardytas. Pilkapių I, II ir III cen-tre buvo senienų mėgėjų iškastų duobių pėdsakų. Pilkapis I buvo apie 4 sieksnių (8,5 m) skersmens, 35 žingsnių perimetro ir apie 1 aršino (0,71 m) aukščio. Pilkapio II skersmuo buvo 5 sieksniai ir 3,6 ketvirčio (11,3 m), perimetras – 49 žingsniai, aukštis – 1 aršinas ir 1,16 ketvirčio (0,92 m). Pilka-pis III buvo didžiausias – daugiau kaip 7 sieksnių (apie 15 m) skersmens, 77 žingsnių perimetro ir 1,8 aršino (1,28 m) aukščio (28 pav.). Pilkapio IV skersmuo buvo iki 4 sieksnių (8,5 m), perimetras – 35 žingsniai, aukštis – 2,5 ketvirčio (0,45 m).

Apie pilkapių konstrukciją duomenų yra sąly-ginai nedaug. Duobėms aplink sampilus ir akme-

127

ѣ

ѣ


nų vainikams V. Kaširskis teikė mažiau dėmesio nei kapams. Nurodoma, kad pilkapio I papėdėse buvo dvi nedidelės duobės. Pilkapį II, sprendžiant iš brėžinių (29 pav.), juosė trys ovalios duobės šiaurės–šiaurės rytų, pietų ir pietvakarių pusėse. Pilkapį III supo trys duobės. Atrodo, V. Kaširskis duobių vietų nekasė, o aprašė ir nubraižė tik žemės paviršiuje pastebėtus jų kontūrus. Todėl labai tikė-tina, kad šiuo požiūriu pilkapių aprašymai yra la-bai netikslūs – neretai kasinėjant aplink pilkapius už�ksuojama daugiau ir kitokios formos duobių ar griovių, nei jų matyti iki tyrinėjimų.

Du pilkapiai buvo apjuosti akmenų vainikais. Nors jų konstrukcija apibūdinta palyginti detaliai, vien iš aprašymo susidaryti aiškesnį vaizdą sunku. Pilkapio II pakraščiuose akmenys buvo išdėlioti ant pagrindo grupelėmis (po 2 ar 3), nutolusio-mis viena nuo kitos panašiais atstumais. Pietinėje

papėdėje (atrodo, aukščiau pagrindo lygio) buvo vienas didžiulis („kokių 15 pūdų“) akmuo. Pil-kapio III akmenų vainikas buvo sukrautas iš „di-džiulių“ akmenų, kurie buvo sustatyti arba sugul-dyti po vieną ar du, o tarp jų sukrauti smulkesni. Akmenys sudarė aršino (apie 0,7 m) pločio kons-trukciją. Iš aprašymų galima suprasti, kad akmenų vainikai buvo vidinėje sampilus juosusių duobių pusėje. Pilkapiuose I ir IV akmenų vainikų nebuvo.

Ištirtų pilkapių pagrinde buvo gana ryškūs de-gėsių sluoksniai. Pilkapyje I pagrindo lygyje buvo iki 2 aršinų (apie 1,4 m) pločio bei 2 verškų (9 cm) ir daugiau storio smulkių anglių ir pelenų „žiedas“, o jo centre – kapo duobė. Sprendžiant iš brėžinių (30, 31 pav.), tai, ką tyrinėtojas pavadino „žiedu“, buvo beveik visame pilkapio pagrinde pasklidęs degėsių sluoksnis, kurio centrinė dalis buvo per-

Cegelnės pilkapyno pilkapio I

ѣ

129

kasta kasant kapo duobę. Tai reikštų, jog degėsių sluoksnis, kad ir kokios būtų jo susiformavimo aplinkybės, atsirado dar iki įrengiant kapą, ma-tyt – atliekant kažkokias apeigas būsimo pilkapio vietoje. Panašus maždaug 5 aršinų (apie 3,5 m) skersmens „žiedas“ buvo ir pilkapyje II. Pilka-pio III pagrinde maždaug ketvirčio (0,18 m) storio degėsių sluoksnis buvo po visu sampilu. Be to, de-gėsių buvo ir šio sampilo paviršiuje. Aptikta jų ir pilkapio IV pagrinde.

Kap a i

Pilkapiuose I, II ir IV rasti griautiniai kapai. V. Ka-širskis gana detaliai aprašė jų konstrukciją, nors šie

aprašymai ir ne visuomet yra pakankamai aiškūs. Be to, tekstą papildo gana gausūs brėžiniai. Kapai buvo būdingos ankstyvojo Rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapo konstrukcijos – įrengti stačiakam-pėse užapvalintais kampais duobėse po pagrindu.

Pilkapio I kapo konstrukcijai greičiausiai pri-skirtinas virš pagrindo, maždaug ties sampilo vi-duriu buvęs 1–2 eilėmis sukrautų akmenų vaini-kas, kurio padėtis ir forma, regis, sutapo su giliau buvusios kapo duobės kontūru (30 pav.). Pati kapo duobė buvo 2 aršinų ir 1 verško (1,46 m) ilgio, 1,2 aršino (0,85 m) pločio bei aršino ir 2,6 ketvir-čio (1,17 m) gylio nuo kontūro paviršiaus, iškas-ta pilkapio centre. Mirusysis gulėjo aukštielnin-

Pilkapių kasinėjimo blanke

Cegelnės pilkapyno pilkapio I ir griautinio kapo

ѣ

131

kas10 galva į vakarus (su nuokrypiu į šiaurės vaka-rus?). Griaučiai, išskyrus kaukolę, buvo išlikę frag-mentiškai. V. Kaširskis detaliai aprašė jų padėtį: apatinis žandikaulis pasislinkęs link krūtinės, gal-va pasukta į dešinę, rankos ištiestos, dešinioji koja kiek žemiau kairiosios. Griaučių ilgis – 1 aršinas, 2 ketvirčiai ir 3 verškai (1,2 m). Taigi kape buvo palaidotas vaikas.

Virš mirusiojo juosmens rastas siauraašmenis kirvis ir peilis11, o virš dešiniojo peties – geležinė lankinė segė ir žalvarinės plokštelės fragmentas (32 pav.).

Pilkapyje II buvo unikalios konstrukcijos dvi-gubas kapas (33 pav.). Kiek į pietus nuo pilka-

10 Ankstesnėje glaustoje tyrinėjimų publikacijoje rašoma, kad pilkapio I kape mirusysis gulėjo kniūbsčias (Zabiela, 1996, p. 46), tačiau V. Kaširskis aiškiai nurodo palaikus gulėjus aukštielninkus („навзничѣ“) (Дѣло, 1907, с. 26).

11 V. Kaširskis dirbinį laikė ietigalio dalimi (Дѣло, 1907, с. 20).

33 PAV. ѣ

pio centro buvo iškasta 1 sieksnio ir 1 ketvirčio (2,31 m) ilgio, 2 aršinų ir 1 ketvirčio (1,6 m) pločio bei 1 aršino ir 2,6 ketvirčio (1,17 m) gylio duobė. Duobės dugne gulėjo puikiai išlikę griaučiai (pa-gal V. Kaširskio numeraciją – kapas 1) (29 pav.). Mirusysis buvo paguldytas aukštielninkas galva į vakarus (ar kiek į šiaurės vakarus?). Kairioji ran-ka buvo sulenkta virš juosmens. Kaukolė buvo stipriai sužalota – trūko apatinio žandikaulio ir dešiniosios veidinės dalies pusės, skliautas šioje pusėje buvo sulaužytas, o pakauškaulis – sutru-pintas iš šonų ir įspaustas vidun. V. Kaširskio ma-nymu, galva buvo įdėta į kapą atskirai nuo kūno. Kaulai – visiškai subrendusio žmogaus (suaugu-sios kaukolės siūlės?), su ryškiais antakių lankais ir skruostikauliais. Griaučių ilgis – 2 aršinai, 2 ke-tvirčiai ir 2 verškai (1,87 m). Galima manyti, kad kape buvo palaidotas stambus brandaus amžiaus vyras.


Mirusysis buvo palaidotas su gausiomis įka- pėmis. Prie dešiniojo šono ir virš peties gulėjo du ietigaliai, ties kairiąja koja – siauraašmenis kir-vis, ant krūtinės buvo žalvarinė12 lankinė segė, ant dešiniojo peties – įvijinio žiedo liekanos, ties juosmeniu – peilis, žalvarinė sagtis, kaulinių šukų dalys ir žalvarinė grandelė, o virš abiejų kojų ke-

12 V. Kaširskis šią segę ir visas kape rastas sagtis laikė sidabri-nėmis (Дѣло, 1907, с. 27).

lių liežuvėliais į viršų gulėjo dvi žalvarinės sagtys (36 pav.). Kape išliko įvairių organinės medžiagos fragmentų: ietigalių įmovose – medinių kotų lie-kanų (35 pav.), ant vieno ietigalio ir ant kojų kau-lų – audinio pėdsakų, ant peilio – odinių makštų fragmentų, ant vienos sagties – kažkokios organi-nės medžiagos gabalėlis.

Antrieji griaučiai (kapas 2) (37 pav.) buvo aukš-čiau, beveik pagrindo lygyje, duobės užpildo viršu-

135

Pilkapių kasinėjimo

schemiškas Cegelnės pilkapyno pilkapio II

ѣ

je, maždaug ketvirčiu (0,18 m) giliau pagrindo, apie 1 aršiną ir 1 ketvirtį (apie 0,9 m) virš pirmųjų, kiek į pietus nuo jų. Kaip tik netoli šio kapo pilkapio išorėje gulėjo minėtas didžiulis akmuo. Mirusysis gulėjo aukštielninkas, orientuotas į tą pačią pusę kaip ir palaidotasis kape 1, į kairę pasukta galva ir į tą pačią pusę kiek pakreiptu visu kūnu. Griaučių buvo išlikusi tik 1 aršino ir 1,17 ketvirčio (0,92 m) ilgio dalis, kaulų būklė – labai prasta. Pagal kaulų išsivystymą V. Kaširskis spėjo, kad mirusysis galėjo būti kokių 16 ar 17 metų.

Kape aptiktos tik dvi įkapės. Sidabrinė antkaklė buvo uždėta mirusiajam ant galvos taip, kad už-segimas buvo ant kaktos, o ant kairiosios rankos buvo sidabrinė apyrankė (38 pav.).

Pilkapyje IV irgi buvo dvigubas griautinis ka-pas (39 pav.). Jis aptiktas beveik pačiame pilkapio centre, 2 aršinų ir 3,6 ketvirčio (2,06 m) gylio nuo pilkapio viršaus (t. y. apie 1,6 m nuo pirminio že-mės paviršiaus) duobėje. Jos ilgis buvo 1 aršinas ir 3 ketvirčiai (1,24 m), plotis – 1 aršinas ir 1 ketvirtis (0,89 m). Suaugęs mirusysis, greičiausiai – moteris (žr. toliau), duobėje buvo pasodintas nugara į rytus (40 pav.). Kaulai buvo išlikę puikiai, tačiau dalis – ne anatominėje padėtyje. Kaukolė gulėjo ant duben-kaulio pakaušiu kojų link, veidu į pietus, tik apatinis žandikaulis buvo savo vietoje. Rankų ir viršutinės kūno dalies kaulai buvo sukritę. Kojos buvo ištiestos, dešinioji ranka – sulenkta ant juosmens, kairioji – greičiausiai buvusi ištiesta prie šono. Pats V. Kaširs-

137

kis savo interpretacijų nepateikė, tačiau atrodo, kad griaučiai nebuvo suardyti, o tiesiog sukritę sunykus kūno minkštiesiems audiniams. Kadangi kaulai buvo nebe pirminėje vietoje, tiksliai nustatyti įkapių padėtį buvo neįmanoma. Prie kairiosios kojos kelio gulėjo du moliniai verpstukai, prie kairiojo šono – trys žiedai (du – sidabriniai, vienas – žalvarinis), maža žalvarinė13 apyrankėlė, prie galvos – geležinio dirbinio (greičiausiai – ylos) fragmentas (41 pav.), o dešinėje (galvos?) pusėje – „paprastas“ karolis14.

Po griaučiais buvo iki 1,5 aršino (1,07 m) ilgio ir 3,6 ketvirčio (0,64 m) ties dubeniu bei iki 2 ke-

13 V. Kaširskis ją laikė sidabrine.14 Šio dirbinio Valstybinio Ermitažo fonduose nėra.

tvirčių (0,36 m) ties kojomis pločio iš organinės me-džiagos pagamintas ir žalvarinėmis15 plokštelėmis (42–44 pav.) nusagstytas iki 2,5 cm storio paklotas. Jis buvo geriau išlikęs po kojomis, o kitur smarkiai sunykęs. Po kojų kaulais paklotas buvo įdubęs. Iš šio aprašymo galima suprasti, kad juo buvo padengtas kapo duobės dugnas, o mirusysis pasodintas ant jo taip, kad dalis pakloto liko už nugaros (vėliau čia su-krito viršutinės kūno dalies kaulai).

Antrasis kape palaidotas asmuo – naujagimis ar kūdikis (kaulai buvo labai menkai išsivystę) – gulėjo virš suaugusiojo taip, kad jo kaukolė buvo

15 V. Kaširskis jas laikė sidabrinėmis.

kasinėjimo blanke

Cegelnės pilkapyno pilkapio IV ir griautinio

ѣ


virš suaugusiojo dubenkaulio, o kūnas (išliko tik šonkauliai) – virš kairiosios kojos. Po kūdikio griaučiais ir virš jų buvo organinės medžiagos, greičiausiai medžio žievės liekanų. Atrodo, kūnelis buvo suvyniotas į kažkokį demblį ar įdėtas į krepšį. Ko gero, kūdikio įkape reikėtų laikyti kape buvusią mažytę apyrankėlę (41:5 pav.).

Vienintelis Cegelnės pilkapyne aptiktas degin-tinis kapas buvo pilkapyje III. Kapas buvo sampile pilkapio centre, kiek į šiaurę nuo jo. Kaulai buvo 0,5 aršino (0,35 m) skersmens ir panašaus gylio duobu-tėje, kuri atidengta vos ketvirčio (0,18 m) gylyje nuo žemės paviršiaus. Jų, atrodo, aptikta nedaug. Tarp kaulų buvo angliukų. Jokių įkapių kape nerasta.

Kapuose buvusius žmonių kaulus V. Kaširskis ne tik stropiai aprašė, bet ir surinko bei perdavė tris (pagal muziejaus dokumentaciją – keturias) kaukoles ir kitus kaulus Imperatoriaus Petro Di-džiojo antropologijos ir etnogra�jos muziejui (Дѣло, 1907, с. 10–11). Dabar šiame muziejuje (Kunstkameroje) saugoma tik viena gerai išlikusi

kaukolė (inv. Nr. 1148). Kitų kaulų likimas nežino-mas. Tikėtina, kad jie nebuvo išsaugoti kaip nelai-kytini vertingais eksponatais (perregistravimo akte 1934 m. jau minima tik viena kaukolė). Osteologi-nės analizės, atliktos dr. I. G. Širobokovo, duome-nimis (išsamiau žr. straipsnį šiame leidinyje), išli-kusi kaukolė – greičiausiai 20–25 metų vyro, nors neatmestina ir galimybė, kad ji – moters. Joje pas-tebima patologijų ir sužeidimų pėdsakų. Prof. dr. R. Jankausko (įvertinusio kaukolę pagal fotogra�-ją) nuomone, kaukolė morfologiškai – moters.

Deja, jokiuose dokumentuose tiksliai neuž-�ksuota, kuriame pilkapyje aptikta ši kaukolė. Tą galima nustatyti pagal netiesioginius požymius. Akivaizdu, kad tai – ne pilkapyje I palaidoto as-mens kaukolė (kaip minėta, jame buvo vaiko ka-pas). Sprendžiant iš kapų aprašymų, ji negalėjo būti aptikta ir pilkapio II kapuose (kape 1 palai-doto asmens kaukolė buvo smarkiai deformuota, o kaukolę iš kapo 2, kaip nurodoma, sudaužė patys kasėjai). Taigi, kaukolė turėtų būti iš pilkapio IV.

Cegelnės pilkapyno pilkapio IV griautinio kapo planas ѣ

141

L. Kurilos nuotr.

L. Kurilos nuotr.


Į k ap ė s

Radiniai iš Cegelnės pilkapyno saugomi Valstybi-niame Ermitaže, Rytų Europos ir Sibiro archeolo-gijos skyriuje (kolekcija Nr. 788). Neišliko tik karo-lis iš pilkapio IV kapo.

Sąlyginai nedidelę įkapių dalį sudaro darbo įrankiai. Pilkapio I kape ir pilkapio II kape 1 rasti įtveriamieji peiliai tiesiomis nugarėlėmis. Pirmojo dirbinio išliko tik sulenktos ašmenys (32:3 pav.). Jų ilgis – 9,2 cm, plotis – iki 1,5 cm. Antrasis peilis išliko gerai (34:1 pav.). Visas dirbinys yra 15 cm il-gio, ašmenys – 12 cm ilgio ir iki 2,1 cm pločio.

Pilkapio IV kape buvo geležinio dirbinio, grei-čiausiai, ylos dalis (41:4 pav.). Išlikęs dirbinys yra 5,6 cm ilgio, stačiakampio skerspjūvio. Tai gali būti ir kokio nors kitokio dirbinio, pavyzdžiui, smeig-tuko, fragmentas.

Tame pačiame kape rasti ir du moliniai verps-tukai, vienas jų – sulūžęs. Abu jie yra gerai išdeg-tos molio masės. Jų skersmuo – 2,8 ir apie 2,4 cm, aukštis – 1,1 cm. Verpstukai yra panašios formos, nors tipologiškai juos galima laikyti skirtingais. Vieno jų forma artimesnė cilindriniam su briau-na (41:7 pav.), kito – dvigubo nupjauto kūgio (41:6 pav.). Abu dirbiniai – neornamentuoti. To-kios verpstukų formos yra būdingos viduriniam geležies amžiui. Tiesa, vienalaikiuose Rytų Lietuvos pilkapiuose verpstukai yra labai reti. Griautiniuo-se kapuose jų rasta tik Mėžionių (Švenčionių r.) pilkapyje 9 (Kaczyński, 1963, s. 126) ir Riklikų (Anykščių r.) pilkapiuose 6 bei 11 (Tautavičius, 1969, p. 42, 72).

Pilkapio I kape ir pilkapio II kape 1 rasti siau-raašmeniai kirviai. Pirmasis kirvis (32:1 pav.) yra 16,6 cm ilgio, siauru liemeniu, 6 cm pločio ašme-nimis ir 4,4 cm pločio pentimi. Ašmenys ir pentis platėja koto link ir mažiau – į priekį. Kirvio ašme-nys – vidutinio pleišto pavidalo, skylė kotui – ova-li. Kirvis priklauso 7 tipui, artimiausias c variantui (Malonaitis, 2008, p. 55–56, 153, pav. 14). Šio tipo kirviai datuojami IV a. pabaiga – VIII a. (Malonaitis, 2008, p. 54–56, 155, pav. 16). Tačiau Rytų Lietuvos pilkapių kontekste jų viršutinę chronologinę ribą, ko gero, reikėtų brėžti VI a. pradžia (artimiausių analogų kirviui iš Cegelnės aptikta griautiniuose kapuose).

Antrasis kirvis (34:2 pav.) yra su atkraštėmis – to paties tipo (9 tipo a varianto – Malonaitis, 2008,

p. 59, 153, pav. 14) kaip ir anksčiau aptartas kir-vis iš Rėkučių pilkapio, tik siauresniu liemeniu, vidutinio pleišto ašmenimis ir kiaušinio formos skyle kotui. Kirvio ilgis – 16,8 cm, ašmenų plotis – 6,5 cm, penties plotis su atkraštėmis – 7 cm. Dir-binio chronologiją galima apibrėžti taip pat kaip ir kirvio iš Rėkučių, t. y. IV–VI a.

Kirvis pilkapio II kape 1 sudarė ginklų kom-plektą kartu su dviem ietigaliais. Abu jie yra iš esmės vienodos formos – ilgomis įmovomis ir trumpomis plunksnomis su vos žymiomis briau-nomis. Kiek skiriasi tik pačios plunksnos. Viena jų yra rombo, kita – lauro lapo formos (35 pav.). Dirbiniai yra 26,2 ir 22,4 cm ilgio (trumpesniojo ietigalio įmovos dalis – nutrupėjusi, taigi anksčiau jis buvo kiek ilgesnis), 2,5 ir 2,2 cm skersmens įmovomis, 9,6 ir 9 cm ilgio bei 3,4 ir 2,8 cm pločio plunksnomis. Nors tipologiškai šie dirbiniai yra skirtingi, formų skirtumas yra nereikšmingas ir neturi įtakos jų funkcionalumui. Pati dirbinių for-ma ir tai, kad į kapus jie neretai dėti po du, leidžia manyti, jog tai yra svaidomųjų iečių antgaliai.

Ietigalis rombo formos plunksna skiriamas I ti-pui, nors potipio išskyrimas tipologinėje schemoje (Казакявичюс, 1988, c. 29–35) yra gana neaiškus. Nurodoma, kad šie ietigaliai naudoti V–VIII a. (Tautavičius, 1996, p. 130). Rytų Lietuvoje daugu-ma analogiškų dirbinių aptikti degintiniuose V–VII a. kapuose (plačiau žr. Kurila, Kliaugaitė, 2007, p. 132). Griautiniuose kapuose panašių ietigalių rasta tiktai Taurapilio pilkapyne (Utenos r.) (Tau-tavičius, 1981, p. 27, 39–41, pav. 22, 42, 44).

Ietigalis lauro lapo formos plunksna yra reta ir speci�nė forma, neišskirta Lietuvos ietigalių tipo-loginėje schemoje (Казакявичюс, 1988, c. 21–63). Radimo aplinkybės sieja šiuos dirbinius su gana trumpu laikotarpiu – vėlyviausiu griautinės lai-dosenos Rytų Lietuvoje etapu ir kremacijos įsi-vyravimo laikotarpiu. Rytų Lietuvoje jų aptikta daugiausia ankstyvuosiuose degintiniuose kapuo-se, V a. antrajai pusei – VI a. būdingų dirbinių kompleksuose (plačiau žr. Kurila, Kliaugaitė, 2008, p. 20–21). Vieninteliai analogai griautiniame kape yra Peršaukščio–Kasčiukų (Švenčionių r.) 4 pilka-pio 3 kape aptikti du tokie patys ietigaliai (Kurila, Kliaugaitė, 2008, p. 20, pav. 24).

Didžiausią dalį Cegelnės pilkapyno kapuose aptiktų radinių sudaro papuošalai. Kai kurie jų yra gana reti ar netgi unikalūs. Pilkapio II kape 2 rasta

143

sidabrinė antkaklė. Jos lankelis – tordiruotas, galai suploti į artimos rombui formos plokšteles, kurių vienos gale suformuotas kabliukas, o kitoje yra sky-lutė užkabinti (38:1 pav.). Antkaklės dydis – apie 17 cm, lankelio skersmuo – iki 0,7 cm, plokštelių dydis – apie 5,5 × 1,8 ir 6 × 1,7 cm. Jokio ornamento ant plokštelių nėra. Tokia speci�nė antkaklė nepa-tenka į dažniausias formas apimančias tipologines schemas (Lietuvos, 1978, p. 10–33; Michelbertas, 1986, p. 86–100; Tautavičius, 1996, p. 173–186) ir gerokai skiriasi nuo užsegimo principu panašiausių antkaklių su kabliuku ir kilpele. Artimiausi analo-gai šiam dirbiniui yra Taurapilio pilkapio I griauti-niame kape 6 rasta sidabrinė antkaklė (Tautavičius, 1981, p. 35–36, pav. 40) ir antkaklė iš Griniūnų ka-pinyno (Panevėžio r.) kapo 18 (Tautavičius, 1977, p. 28, pav. 18). Panašių, nors ir kiek kitaip paga-mintų, antkaklių rasta Plinkaigalio kapinyno (Kė-dainių r.) kape 224 (Kazakevičius, 1993, 95–96, pav. 156), Marvelės kapinyno (Kauno m.) kape 333 (Bertašius, 2005, S. 86, 263, Taf. CLX) ir Berčiūnų pilkapyno (Panevėžio r.) pilkapio 60 kape 1 (Urba-navičienė, Vaškevičiūtė, 1994, p. 116, pav. 9). Ge-ogra�niu požiūriu gana tolimas analogas yra apy-rankė (arba maža antkaklė?) iš Nowinkos kapinyno (Elblągo pavietas, Lenkija) simbolinio (?) kapo 85 (Kontny, Okulicz-Kozaryn, Pietrzak, 2011, p. 40, 70, 242, Pl. LXI:22). Šis kontekstas leistų antkaklę iš Cegelnės datuoti I tūkstantmečio viduriu, greičiau-siai – V a. Tiesa, dirbinys iš Nowinkos kapinyno da-tuotinas vėlesniu laikotarpiu – VII a. pradžia (Kon-tny, Okulicz-Kozaryn, Pietrzak, 2011, p. 123).

Pilkapio IV kape buvo karolis, tačiau jis neišli-ko. Jokios informacijos, išskyrus mažai ką sakantį apibūdinimą žodžiu „paprastas“, nėra. Dirbinio forma ar medžiaga, iš kurios jis buvo pagamintas, lieka neaiški.

Pilkapio I kape buvo geležinė lankinė segė siau-ru, aukštu lanku išlenktu liemenėliu (vadinamojo Vilkonių tipo) (32:4 pav.). Dirbinio išliko 4,8 cm ilgio dalis (kojelė nulūžusi). Liemenėlio aukštis – apie 1 cm, skersinio ilgis – 3,3 cm, adata neišliko. Šis segių tipas yra patikimas palyginti trumpo Rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapo indikatorius. Jų datavimas apima laikotarpį, kai griautinę laidose-ną keitė degintinė – IV a. – VI a. pradžią, o daugu-ma jų rastos tipiniuose kario įkapių kompleksuose, datuotinuose V a. viduriu – VI a. pradžia (plačiau žr. Kurila, Kliaugaitė, 2007, p. 135; 2008, p. 23).

Liemenėlio forma artima, tačiau tipologiškai ki-tokia žalvarinė lankinė segė buvo pilkapio II kape 1 (36:6 pav.). Šios segės liemenėlis irgi išlenktas aukš-tu puslankiu, kojelė – trumpa, vos 1,5 cm ilgio, viso dirbinio ilgis – 5,2 cm. Liemenėlis – apskrito skerspjūvio, 0,5 cm skersmens, puoštas skersiniais ranteliais. Buvusio geležinio skersinio ir adatos iš-liko tik pėdsakai. Ši segė sietina su vadinamuoju Prahos tipu, datuojamu V a. (Schulze-Dörrlamm, 1986, S. 600–605). Vienintelė analogija šiam dirbi-niui Rytų Lietuvoje yra Taurapilio pilkapio I „ku-nigaikščio“ kape 5 aptikta segė (Tautavičius, 1981, p. 29, pav. 29). Šis kompleksas, datuojamas V a. trečiuoju ketvirčiu (Каргопольцев, Щукин, 2002, c. 85–86) arba pabaiga (Werner, 1977), leidžia api-brėžti ir panašią segės iš Cegelnės chronologiją.

Cegelnės pilkapiuose aptiktos dvi apyrankės. Pilkapio II kape 2 rasta 4,1 × 3,8 cm dydžio si-dabrinė apyrankė užkeistais galais (38:2 pav.). Ji pagaminta iš 0,2–0,5 cm skersmens vielos, kurios paviršius pakaitomis iš viršaus ir iš šonų įspaustas taip, kad juo tarsi tęsiasi vingiuotos briaunos. Toks apyrankės ornamentas yra labai paprastas, tačiau analogiškai puoštų dirbinių Lietuvos archeologi-nėje medžiagoje nežinoma. Pats puošybos prin-cipas dirbinį sieja su antkaklėmis ruplėtais galais, kurios datuojamos V–VI a. (Tautavičius, 1996, p. 179–180, pav. 75).

Maža žalvarinė apyrankėlė (41:5 pav.) buvo pilkapio IV kape. Ji pagaminta iš 0,7–0,8 cm plo-čio juostelės su ryškia briauna per vidurį. Vienas apyrankės galas yra nulaužtas, ir ji sulenkta su-formuojant vaikiško dydžio (vos 3 cm skersmens) apyrankėlę.

Ištirtuose kapuose aptikti trys įvijiniai žiedai. Pil-kapio II kape 1 buvo sulūžęs apie 1,5 įvijos žalvarinis žiedas (36:2 pav.), pagamintas iš plokščios juostelės siaurėjančiais galais. Pagal jo padėtį kape (virš pe-ties) galima manyti, kad dirbinys naudotas ne kaip žiedas, o galbūt kaip kitoks aprangos elementas. Pilkapio IV kape buvo du – sidabrinis ir žalvari-nis – panašios formos žiedai (41:2, 3 pav.). Abu jie – apie 1,7 cm skersmens, 6 įvijų, pagaminti iš pusiau apskrito ir apskrito pjūvio vielos. Sidabrinis žiedas puoštas nežymiomis įkartėlėmis. Nors, kaip minėta, įvijinių žiedų chronologija yra plati, sidabrinis žie-das, atsižvelgiant į kitų tokių dirbinių radimo aplin-kybes Rytų Lietuvoje (daugiausia – griautiniuose ka-puose), datuotinas laikotarpiu iki V–VI a. sandūros.


Tame pačiame pilkapio IV kape rastas dar vie-nas speci�nės formos sidabrinis apie 1,9 cm skers-mens žiedas, pagamintas iš 0,3 cm pločio juostelės, kurios galai įpjauti išilgai ir susukti į keturias įvijė-les (trys jų nulūžusios, išliko tik viena) (41:1 pav.). Nurodoma, kad tokie žiedai visame Rytų Pabaltijy-je naudoti II–III a. (Michelbertas, 1986, p. 152), ta-čiau jų chronologija, ko gero, apima laikotarpį iki pat II tūkstantmečio pradžios (Tautavičius, 1996, p. 257).

Pilkapio II kape 1 rastos trys žalvarinės sag-tys. Jos kiek skiriasi forma ir puošyba. Dvi sagtys yra ovalios. Viena jų (buvusi ties mirusiojo juos-meniu) – 3 × 1,8 cm dydžio, apskrito skerspjūvio (priekinėje dalyje – storesniu) lankeliu ir plokščiu liežuvėliu, neornamentuota (36:3 pav.). Antro-ji sagtis (gulėjusi ant kairiosios kojos) – panašios formos, 2,2 × 1,5 cm dydžio, plokščiu liežuvėliu. Ant liežuvėlio ties užkaba yra stačiakampis išpla-tėjimas, puoštas „X“ formos įkartomis (36:4 pav.). Nurodomas ovalių sagčių (III tipo 2 potipio) data-vimas Rytų Lietuvoje – V–VII a., sagčių su išplatė-jimu ant liežuvėlio (III tipo 2 potipio a atmainos) – V–VI a. (Butėnas, 1999, p. 38–41, 48), nors bendras Vidurio Europos kontekstas leistų šio tipo dirbinių (H grupės) chronologiją nukelti ir į III–IV a. (Ma-dyda-Legutko, 1986, S. 61–76, Taf. 19–20).

Trečioji sagtis (gulėjusi ant dešiniosios kojos) yra kitokia – artimos ovalui formos lankeliu, tačiau tiesia nugarėle. Dirbinys yra 2,3 × 1,7 cm dydžio, lankelis – netaisyklingai pusapskritimio skerspjū-vio, puoštas iškiliais skersiniais ranteliais, liežuvė-lis – pusapskritimio skerspjūvio, puoštas panašiu stačiakampiu išplatėjimu ir įstrižomis įkartomis, sudarančiomis rombą (36:5 pav.). Šiai sagčiai sun-ku rasti tikslių atitikmenų esamose tipologinėse schemose (Бажан, Каргапольцев, 1989; Butėnas, 1999, p. 37–39). Pagal artimiausius analogus ją reikėtų datuoti IV a. pabaiga – VI a.

Be aptartų papuošalų, pilkapio II kape 1 buvo apie 1,3 × 1 cm dydžio grandelė, pagaminta iš plokščios žalvarinės vielutės (36:1 pav.), galbūt buvusi diržo ar juostos dalis. Pilkapio I kape rastas smulkus neaiškaus žalvarinio dirbinio fragmen-tas – plokštelė (32:2 pav.). Muziejuje dar yra ne-aiškaus žalvarinio papuošalo gabalėlis (45 pav.), tačiau jo radimo vieta neaiški.

Pilkapio II kape 1 buvo dar vienas retas dirbi-nys – kaulinės šukos (36:7 pav.). Dirbinys sulūžęs

į kelias dalis, išlikęs ne visas. Galima tik numanyti apytikslius buvusius jo matmenis – apie 7,5 × 6 cm. Šukos buvo stačiakampio įgaubtomis šoninėmis kraštinėmis formos su netaisyklingai pusapvale rankenėle viršuje. Jos pagamintos iš 0,1–0,3 cm storio plokštelių. Išlikusiose šukų dalyse yra pen-kios skylutės su geležinių kniedžių liekanomis. Sprendžiant iš išlikusių fragmentų bei analogų, šu-kos buvo pagamintos iš kelių plokštelių – apatinės dalies ir dvigubos rankenėlės. Šukos Lietuvos kapi-nynuose yra reta įkapė (Tautavičius, 1996, p. 275), o Rytų Lietuvoje jų aptikta tik Kretuonių (Švenčio-nių r.) pilkapio 44 kape 1 (Butėnienė, Tautavičie-nė, 1980, p. 2) ir Miškiškių–Aktapolio (Molėtų r.) pilkapio 2 kape 1 (Baubonis, 1996, p. 5, 31), tačiau abu šie dirbiniai yra kitokios formos. Tokios šukos, kokios rastos Cegelnėje (III tipas), datuotinos IV a. (Никитина, 1969, с. 148–149, 159, рис. 1).

Unikali įkapė, galbūt greičiau laikytina kapo įrangos elementu, buvo pilkapio IV kape aptiktas paklotas. Jis, V. Kaširskio manymu, buvo pagamin-tas iš dviejų sluoksnių (beržo?) tošies, tarp kurių buvo viržių stiebų arba smulkių pušies šaknų. Vi-sas paklotas buvo ištisai nusagstytas apkalais – žal-varinėmis plokštelėmis, pritvirtintomis taip, kad dengtų viena kitą žvynų principu (jose įmuštais iškilimais į viršų ir į apačią). Iš viso muziejuje sau-gomos 358 tokios plokštelės ar jų fragmentai (42,

43 pav.). Visos jos yra pagamintos iš plonos skar-dos, kvadrato ar artimos jam formos, su dviem sky-lutėmis priešinguose kampuose ir išgaubta viduri-ne dalimi. Kiek skiriasi tik plokštelių dydžiai – nuo 2 × 2,1, 2,2 × 2,2 iki 3 × 3, 3,2 × 3,2 cm ir panašių matmenų. Dalis plokštelių tebėra įstrigusios stam-bokuose organinės medžiagos gabaluose (44 pav.), kurių išvaizda lyg ir patvirtintų V. Kaširskio pas-tabas apie pakloto sudėtį (jai tiksliai nustatyti, be abejo, būtini specialūs tyrimai). Atrodo, organinė

Cegelnės pilkapyno radinys be tikslios radimo

145

pakloto dalis nebuvo surinkta visa – galbūt ji buvo labai trapi, o galbūt archeologą labiau domino tik metalinės plokštelės.

Tokio pakloto analogų nei Rytų Lietuvos pil-kapiuose, nei kitų baltų kraštų kapinynuose neži-noma. Vienas beveik toks pat (tik su keturiomis skylutėmis ir nežymiai ornamentuotas) apkalėlis, greičiausiai rastas kažkur Rytų Lietuvoje, saugo-mas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kunigo J. Žiogo rinkinyje.

P i l k ap ių c h ron o l o g i j a , i nt e r pre t a c i j o s

Ištirti pilkapiai buvo būdingos vidurinio geležies amžiaus konstrukcijos – su akmenų vainikais arba be jų, apjuosti duobėmis. Pilkapių II ir III akmenų vainikai, sprendžiant pagal aprašymus, galėjo būti gana neįprastos formos. Tačiau, neturint tikslių brėžinių, apie ją spręsti sunku.

Visi pilkapiuose I, II ir IV aptikti griautiniai kapai buvo skirtingos ir savitos konstrukcijos, vie-nokiais ar kitokiais bruožais išsiskiriantys iš ben-dro Rytų Lietuvos pilkapių kultūros bei apskritai baltų laidosenos konteksto. Kapų konstrukcijos ypatumai daro Cegelnės pilkapyną unikalų. Ben-drais bruožais kapai būdingi ankstyvajam Rytų Lietuvos pilkapių etapui – I tūkstantmečio antra-jam ketvirčiui ir viduriui. Dauguma šio laikotarpio kapų būna įrengti pirminiame žemės paviršiuje iš-kastose duobėse pilkapio centre, vyrauja mirusiųjų orientacija į vakarus arba šiaurės vakarus.

Išskirtinis pilkapio I kapo bruožas buvo virš jo sampile buvęs akmenų vainikas. Nors vienalai-kiuose Rytų Lietuvos pilkapiuose, ypač pietinėje kultūrinio arealo dalyje, įvairios akmenų kons-trukcijos nėra retos, artimų analogų aptiktai pilka-pyje I nėra.

Įdomia konstrukcija išsiskyrė pilkapio II ka-pai. Sprendžiant pagal įkapes ir remiantis ne ypač patikimomis V. Kaširskio pastabomis apie ap-tiktus kaulus, kapo duobės dugne buvo palaido-tas brandaus amžiaus vyras. Jos užpildo viršuje buvo paguldytas kitas greičiausiai suaugęs asmuo (sprendžiant pagal įkapes, tai galėjo būti moteris). Vienintelis, tačiau labai artimas tokios laidosenos analogas yra Sudotos I (Švenčionių r.) pilkapyje 1 buvęs vyro ir paauglės (?) kapas (Merkevičius, 1990, p. 55). Šiuos du kapus sieja ne tik identiška konstrukcija, bet ir panašūs gana turtingi įkapių

kompleksai, datavimas (juos gali skirti ne daugiau nei keli dešimtmečiai) ir teritorija (pilkapynai nu-tolę tik per 21 km). Atrodo, tai yra kažkokių spe-ci�nių trumpu laikotarpiu nedideliame regione praktikuotų laidojimo papročių atspindys.

Tokio laidojimo būdo reikšmė nėra aiški. Pa-naši kapo konstrukcija kartais siejama su moterų (vergių?) aukojimu laidojant vyrą (Randsborg, 1980, p. 134; Stoodley, 1999, p. 53). Tokia ar panaši interpretacija yra visai tikėtina, nors, kita vertus, ir niekuo neparemta. Apskritai žmonių aukojimas geležies amžiaus Rytų Lietuvoje, atrodo, nebuvo paplitęs (Kurila, 2009 a, p. 111–112). Tačiau tokios speci�nės laidojimo apeigos gali būti ir regionui nebūdingų socialinių realijų atspindys. Apie kapo išskirtinumą byloja ir kai kurie greičiausiai nevie-tinės kilmės dirbiniai, ir ypač kapo turtingumas – sidabriniai papuošalai ir vienas iš turtingiausių re-gione vyriškų įkapių komplektų, dirbinių skaičiu-mi maždaug dvigubai didesnis už vidutinį (Kurila, 2009 b, p. 169, pav. 10). Žinoma, dvigubas kapas gali būti ir vienu metu mirusių ar žuvusių šeimos narių laidojimo vieta. Kapų, kuriuose kartu buvo palaidoti suaugę vyras ir moteris, Rytų Lietuvos pilkapiuose, nors ir nedaug, žinoma, ir juos visiš-kai galima interpretuoti kaip vienalaikio sutuokti-nių laidojimo atvejus.

Visiškai unikalus visame regione buvo dvigubas pilkapio IV kapas, kuriame suaugęs asmuo buvo pasodintas duobėje ant metalinėmis plokštelėmis nusagstyto pakloto, o jam ant kelių paguldytas naujagimis ar kūdikis. Nei tokios laidojimo pozos, nei kapo duobės įrengimo analogų bent jau arti-miausiuose kraštuose nežinoma. Todėl apie šio ne-tipinio laidojimo būdo reikšmę galima tik spėlioti. Kapą iš bendro Rytų Lietuvos pilkapių konteksto išskiria ir tai, kad jame buvo palaidotas naujagimis ar kūdikis. Šios amžiaus grupės asmenų kapai vi-same kultūriniame areale aptikti vos keli. Spėjama, kad neišgyvenę naujagimiai paprastai nebuvo lai-dojami bendruomenės kapavietėse, o retos išimtys galėjo būti tik tie atvejai, kai gimdydama mirdavo ir motina, ir galbūt tik tuomet, kai mirusieji pri-klausė aukštesniajam visuomenės sluoksniui (Ku-rila, 2007, p. 99–100). Tiek dviejų asmenų palaikai, tiek palyginti turtingos moteriškos įkapės leidžia taikyti šią interpretaciją ir pilkapio IV kapui (tiesa, kiek glumina tai, kad nesutariama dėl kape palai-doto suaugusiojo lyties).


Griautinių kapų datavimą galima gana tiksliai nustatyti pagal gausias ir įvairias įkapes. Dalis ka-puose aptiktų dirbinių – kirvis su atkraštėmis, ie-tigaliai ilgomis įmovomis ir trumpomis plunksno-mis, Vilkonių tipo lankinė segė – yra būdingesni ankstyviesiems (nuo V a.) Rytų Lietuvos pilkapių degintiniams kapams. Juos galima laikyti patiki-mais vidurinio geležies amžiaus pradžios indi-katoriais. Taigi, Cegelnės pilkapyno kapus pagal ankstyvajam Rytų Lietuvos pilkapių kultūros eta-pui būdingą pilkapių konstrukciją, nesudegintų mirusiųjų laidojimą ir naujo etapo pradžią rodan-čias įkapes santykinai galima datuoti vėlyviausiu griautinės laidosenos gyvavimo etapu – pačia pa-pročio deginti mirusiuosius įsivyravimo pradžia. Nuo kitų etaloninių šio laikotarpio griautinių ar degintinių kapų (Baliuliai, Čiornaja Luža, Degs-nė–Labotiškės II, Dvyliškis–Paraisčiai, Paduobė–Šaltaliūnė III, Peršaukštis–Kasčiukai II, Rėkučiai–Pavajuonis, Sudota I, IV, Taurapilis ir kt.) juos gali skirti daugių daugiausia keli dešimtmečiai. Tiesa, šis modelis iš esmės tinka tik šiaurinei Rytų Lie-tuvos pilkapių kultūros arealo daliai, nes pietinėje dalyje kremacijos paprotys ėmė plisti galbūt netgi visu šimtmečiu anksčiau.

Absoliučiai kapų chronologiją galima apibrėžti V a.–VI a. pradžia, kaip tikėtiniausią datą nuro-dant V a. vidurį. Tokį datavimą patvirtina bendras V a., bene dinamiškiausio ir daugiausia diskusijų keliančio Rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapo, kultūrinės situacijos kontekstas, bent jau toks, kokį jį pateikia šiuo metu vyraujantis kultūros raidos modelis. Ankstyvuoju Tautų kraustymosi laikotar-piu, IV a. pabaigoje – V a. pirmojoje pusėje, Rytų Lietuvoje pastebima ryški moterų įkapių komplek-tų kaita, naujų dirbinių tipų atsiradimas. Išskirtinis šio laikotarpio bruožas yra turtingi moteriškų įka-pių komplektai, kuriuose vyrauja importiniai pa-puošalai, sidabro dirbiniai (Bliujienė, 2006, p. 125–131). Atrodo, vos po kelių dešimtmečių, maždaug nuo V a. vidurio, t. y. vėlyvojo Tautų kraustymosi laikotarpio pradžios, įkapių komplektai vėl smar-kiai pakito. Naujo kultūros etapo pradžią žymėjo ryškiai padidėjusi ginklų ir kitų kario įkapių reikš-mė vyrų kapuose, tam tikra įkapių standartizacija ar netgi savotiška įkapėmis išreikšta rangų sistema. O moterų įkapių komplektai tuomet tapo gerokai paprastesni. Šie pokyčiai buvo vienalaikiai, nors ir nevisiškai sinchroniški, su kremacijos papročio

įsivyravimu (Vaitkevičius, 2005, p. 78; Bliujienė, 2006, p. 131–138; Kurila, 2009 b, p. 182). Istorinės aplinkybės, kultūros ir ideologijos kaita, lėmusi to-kias įkapių kompleksų transformacijas, yra atskirų tyrimų objektas. Tačiau pats šių procesų datavimas yra patikimai paremtas ko gero tiksliausia per visą Rytų Lietuvos pilkapių kultūros egzistavimo laiko-tarpį dirbinių chronologija. Cegelnės pilkapiuose I, II ir IV ištirti kapai yra savotiška jungiamoji gran-dis, turinti ir ankstyvajam (griautinis laidojimo būdas, sidabriniai moteriški papuošalai), ir vėly-vajam (ginklų tipai, verpstukai) Tautų kraustymo-si laikotarpiui būdingų bruožų, ir tai leidžia juos datuoti šių dviejų etapų sandūra (greičiausiai V a. antruoju – trečiuoju ketvirčiais). Panašų abiejų etapų bruožų balansą galima įžvelgti vos keliuose kituose kultūrinio arealo pilkapynuose: Baliuliuo-se (Švenčionių r.) (Kurila, Kliaugaitė, 2007), Sudo-toje I (Merkevičius, 1990, p. 55). Žinoma, nereikė-tų atmesti galimo kai kurių nevietinių dirbinių, į Kretuono–Žeimenio–Vajuonio tarpežerį galėjusių patekti kaip karo grobis, duoklė ar kraitis, „vėlavi-mo“, palyginti su jų kilmės kraštais, kuris vis dėlto neturėtų būti ilgesnis nei vienos žmonių kartos gy-venimo trukmė (2–3 dešimtmečiai).

Degintinio kapo iš pilkapio III datavimas lieka neaiškus, nes jame nebuvo įkapių. Kapo padėtis (negiliai sampile) leidžia manyti, jog jis buvo įkas-tas į ankstesnį pilkapį.

Cegelnėje ištirtuose kapuose buvo kai kurių nevietinės kilmės (arba pagal tokius pagamintų) dirbinių, siejančių šį paminklą su Europos Barba-ricumo, daugiausia Vidurio ir Pietų Europos kultū-romis. Šukos, kokios rastos II pilkapio 1 kape, ypač būdingos Černiachovo kultūrai, taip pat Vidurio ir Šiaurės Europai (¬omas, 1960, S. 104–115, Karte 8; Никитина, 1969, с. 152, рис. 5). Tame pačiame kape buvusios Prahos tipo segės analogų žinoma Vi-durio ir Pietų Europoje (Schulze-Dörrlamm, 1986, S. 602, Abb. 8; Tejral, 2002, S. 318, Abb. 1). Pilkapio I kape buvusios Vilkonių tipo ir jam artimo Pilvinų tipo (pastarasis, ko gero, laikytinas savotiška Prahos tipo atmaina ar vietos meistrų gaminiu pagal im-portinius pavyzdžius) segių radavietės driekiasi nuo vakarų baltų gyventų teritorijų iki Juodosios jūros šiaurinio pakraščio (Teodor, 1988, p. 207, 220–221; Гавритухин, 1989, c. 78–80; Баран, Приходнюк, 1990, c. 248–249, рис. 51; Tejral, 1992, S. 239; 2002, S. 318, Abb. 1; Bitner-Wróblewska, 1995, p. 176–

147

177; Tautavičius, 1996, p. 193; Szameit, 1997, S. 241, Taf. 5:9; Bliujienė, 2002, p. 148–149, Fig. 3; 2006, p. 132–133, Fig. 5). Šiuo požiūriu Cegelnės pilkapy-nas yra ir išskirtinis, tačiau kartu ir savotiškai eta-loninis laidojimo paminklas, puikiai iliustruojantis V a., pasižyminčio gana ryškiais įtakų iš Vidurio ir Pietų Europos požymiais, Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Jis patenka į turtingų kapų, išsiskiriančių importinėmis ir prestižinėmis įkapėmis, paplitimo arealą, apimantį daugiausia Žeimenos baseiną ir į šiaurę nuo jo plytintį ežeryną (nuo Baliulių pilkapy-no pietuose iki Taurapilio pilkapyno šiaurės vaka-ruose). Staigios, ryškios, tačiau, regis, trumpalaikės nevietinės kilmės dirbinių koncentracijos palyginti nedidelėje ir nuošalioje teritorijoje fenomenas, jo istorinis kontekstas dar laukia detalių tyrinėjimų. Cegelnės pilkapyno kasinėjimų duomenys yra ypač reikšmingi tyrinėjant šį dinamišką ir dar labai pa-slaptingą Rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapą.

ŽVALGYMAI

V. Kaširskis ne tik kasinėjo, bet ir aplankė ir dau-giau ar mažiau išsamiai apibūdino jam žinomus mikroregiono pilkapynus. Žvalgymų metu apra-šyti pilkapiai ar jų liekanos, klausinėti vietos gy-ventojai, rinkti atsitiktiniai radiniai ar žinios apie juos. Ypač svarbi informacija apie kelis jau tuomet buvusius visai sunykusius pilkapynus, apie kuriuos jokie kiti šaltiniai neužsimena. Deja, šių žvalgymų aprašymai yra bene netvarkingiausia ir sunkiausiai suprantama V. Kaširskio užrašų dalis. Pilkapynų lokalizacija dažnai nurodoma neaiškiai, duomenys apie atskirus paminklus pateikiami kartu ir t. t. To-liau apie šiuos paminklus pateikiama tiktai V. Ka-širskio surinkta informacija.

R ė ku č ių p i l k ap ių m a s y v a s

Pilkapynai, esantys prie geležinkelio abipus py-limo, V. Kaširskio pirmą kartą aprašyti 1906 m. Minima, kad dauguma pilkapių išsidėstę į šiaurę nuo pylimo (Pavajuonio–Rėkučių pilkapynas), o į pietus nuo jo yra tik trys ar keturi sampilai, iš ku-rių vienas – suplokštėjęs (Rėkučių–Paversmio pil-kapynas II ?). Šie pilkapynai pažymėti ir Vajuonio apylinkių žemėlapyje (12 pav.).

Atrodo, tuomet V. Kaširskis žvalgė ir visą Pa-vajuonio–Rėkučių, Rėkučių–Paversmio I ir II bei Rėkučių–Pakretuonės pilkapių masyvą, tačiau pa-minklų aprašymas yra gana painus ir neaiškus. Pa-

sak jo, pilkapiai čia išsidėstę netvarkingai, po vieną ar grupelėmis po tris ar penkis, palei geležinkelį iki 1,5 varsto (1,6 km) nuo pylimo. Pilkapiai – su-plokštėję, nuo 2 ketvirčių (apie 0,35 m) iki 2 aršinų (apie 1,4 m) aukščio, su įdubimais viršuje. Sampilų papėdėse, daugiausia vakarinėje pusėje, matomos duobės (Дѣло, 1906, с. 10).

Dar iki V. Kaširskio apsilankymo kažkur šiuose pilkapynuose nežinomi asmenys buvo kasinėję ir aptikę griautinių kapų (žr. toliau).

Pav a j u on i o – R ė ku č ių p i l k apy n a s

Prie pylimo esantys pilkapiai vėl aplankyti 1907 m. Tuomet archeologo dėmesį patraukė keli didžiu-liai sampilai. Jie aprašyti tų metų ataskaitos dalyje, pavadintoje „Keturi dideli pilkapiai prie pylimo, jungiančio Vajuonio ir Žeimenio ežerus, Švenčio-nių apskrityje, Vil.[niaus] gub.[ernijoje]“ (Дѣло, 1907, с. 3–4). Tiek nurodomi orientyrai, tiek ap-rašomų pilkapių išskirtinumas nepalieka abejonių, kad lankytas būtent Pavajuonio–Rėkučių pilkapynas.

Ataskaitoje nurodoma, kad 145 žingsniai (apie 100 m) į šiaurę nuo Rėkučių–Pavajuonio pylimo, nedidelėje aukštumėlėje, tarp kitų įprasto dydžio pilkapių yra keturi dydžiu ir forma išsiskiriantys sampilai. Jie išsidėstę abipus seno kelio, vietos gy-ventojų vadinamo Vokiečiakeliu, vedančio nuo Sudotos į Palūšę ir toliau. Be to, V. Kaširskis pažy-mi, kad abipus šio kelio maždaug 30 varstų (apie 32 km) ilgio ruože išsidėsčiusios pilkapių grupės, kurių vienoje ir yra aprašomi didieji pilkapiai.

Pilkapiai yra žemo nupjauto kūgio formos. Ant dviejų sampilų aikštelių yra ryškesni, ant dar vieno – nežymus sampiliukas (autorius juos vadi-no „pilkapiais“), aplink juos – griovių pėdsakai, o aikštelių pakraščiuose – pylimų liekanos.

Toliau V. Kaširskis pateikia trumpus visų ketu-rių pilkapių aprašymus, matmenis ir nupieštus pro-�lius. Pilkapio I (46 pav.) skersmuo yra 10 sieksnių ir 2 aršinai (apie 22,7 m), perimetras viršuje – apie 100, papėdėje – 122 žingsniai, aukštis – 0,5 sieks-nio (apie 1,06 m). Ant jo, beveik viduryje yra kitas mažas, maždaug aršino ir ketvirčio (apie 0,89 m) aukščio ir 49 žingsnių perimetro (apie 11 m skers-mens) „pilkapis“. Pilkapio aikštelę juosia iki 1 arši-no (0,71 m) aukščio pylimas su griovių pėdsakais papėdėje. Sampile buvo kasinėjimo žymių. Kai kur iškastose vietose pastebėta akmenų.


ѣ

Pilkapis II (47 pav.) yra 8 sieksnių ir 2 aršinų (apie 18,5 m) skersmens, 74 žingsnių viršuje ir 126 – papėdėje perimetro, 2 aršinų (1,42 m) aukš-čio. Pilkapio aikštelė – lygi, be „pilkapio“ viduryje ar pylimo. Sampilas apjuostas grioviu. Aikštelėje irgi pastebėta iškastų duobių.

Pilkapis III (48 pav.) yra didžiausias šioje grupė-je – 15,5 sieksnio (33 m) skersmens, 136 žingsnių viršuje ir 173 žingsnių papėdėje perimetro bei 1,75 aršino (1,24 m) aukščio. Aplink aikštelę pastebėta pylimo liekanų, tarp jų – iki 3 ketvirčių (0,53 m) pa-kilumėlė. Sampilo papėdėje yra gana ryškus griovys. Pilkapis taip pat kasinėtas duobėmis.

Pilkapio IV (49 pav.) skersmuo – 6 sieksniai, 3 ketvirčiai ir 3 verškai (13,45 m), perimetras – 59 žingsniai viršuje ir 85 žingsniai papėdėje, aukš-tis – 1 aršinas ir 1 ketvirtis (0,89 m). Aikštelės vi-duryje yra kasinėjant apardytas, greičiausiai buvęs nemažas „pilkapis“. Aikštelę pakraščiais juosia 2 ketvirčių ir 2 verškų (0,45 m) aukščio pylimas, o sampilo papėdėje yra griovys.

V. Kaširskis buvo pirmasis, atkreipęs dėmesį į šiuos įspūdingus, ne tik matmenimis (iš tiesų jie yra dar didesni nei nurodė V. Kaširskis – didžiau-sio sampilo skersmuo siekia 40 m), bet ir forma išsiskiriančius pilkapius. Deja, ir prabėgus šimtme-čiui šiuos objektus gaubia paslaptis – neaiški nei jų chronologija, nei paskirtis. Sunku pasakyti, ar su

netoliese esančiu Pavajuonio–Rėkučių pylimu jie sudaro kompleksą, ar šiuos objektus skiria ilgas lai-ko tarpas. Visai netoli didžiųjų pilkapių tyrinėtuose sampiluose aptikta I tūkstantmečio antrojo ketvir-čio ar vidurio kapų (Semėnas, 1996 a; 1998), ir tai kol kas yra vienintelis, nors ir ne visai patikimas, didžiųjų pilkapių chronologijos orientyras. Dėl ne-įprastos išvaizdos kartais abejojama, ar tai apskritai yra pilkapiai (Zabiela, 1992 a, p. 21). Vis dėlto bent jau jų ryšys su pilkapiais yra gana aiškus. Keli kito-se Rytų Lietuvos vietose žinomi didžiuliai panašiai atrodantys sampilai irgi yra pilkapynų teritorijose. Liūlinės pilkapyne II (Švenčionių r.) yra analogiš-kos formos apie 35 m skersmens sampilas. Panašaus dydžio ir išvaizdos pilkapis yra Grabijolų–Žemaitiš-kių pilkapyne II (Vilniaus r.). Apie 20 m skersmens panašus plokščias sampilas su griovelių ir pylimė-lių žymėmis, vietos gyventojų vadinamas Karaliaus kapu (Balčiūnas, 1985, p. 7), yra Dailidžių–Ardiškio pilkapyne II (Širvintų r.). Tačiau kol nė vienas toks sampilas netyrinėtas, jie lieka viena Lietuvos arche-ologijos mįslių. Įvairūs kitų kraštų analogai lyg ir leistų spėti apie didžiųjų pilkapių sąsajas su aukš-čiausio visuomenės sluoksnio narių palaidojimais, bet bent kol kas tai ir lieka prielaidomis.

R ė ku č ių p i l k apy n a s

V. Kaširskis keliskart pamini kažkur prie Rėkučių kaimo buvusius suardytus pilkapius, juose aptiktus

ѣ

ѣ

ѣ

149

radinius (stiklo karolius, puodus?) ir žemės pavir-šiuje pastebėtus kaulus (Дѣло, 1906, с. 9). Tačiau jis nepaaiškino, kokį pilkapyną turėjo omenyje – vieną iš esančių palei geležinkelį, kuriuos irgi vadi-no Rėkučių pavadinimu, ar kitą paminklą.

Vis dėlto iš 1906 m. ataskaitos aišku, kad arti-miausioje Rėkučių aplinkoje, kiek į vakarus ar šiau-rės vakarus nuo kaimo, jo laukuose, kažkada buvo dar viena pilkapių grupė, kuri jau tuomet buvo visiškai išpustyta. Jos vieta pažymėta V. Kaširskio sudarytame žemėlapyje (12 pav.). Čia smėlyne buvo matyti (degintinių?) kaulų, akmenų (vainikų liekanų?) ir anglių bei pelenų dėmių (Дѣло, 1906, с. 10). Tikėtina, kad būtent čia aptikti ir keli minėti atsitiktiniai radiniai. Daugiau žinių apie šį pilkapy-ną neliko. Šiuo metu žemėlapyje nurodytoje vieto-je jokių pilkapių liekanų nematyti.

A k m e n s ( Me d ž iu š k ių – A k m e n i š k ių ) p i l k apy n a s

Medžiuškių–Akmeniškių pilkapyną, kurį pagal gretimą kaimą vadino Akmens (Камень) pava-dinimu, V. Kaširskis aprašė 1906 m. (Дѣло, 1906, с. 5). Nurodoma pilkapyną esant į pietryčius nuo Vajuonio, apie 2 varstai (apie 2,13 km) nuo jo ir apie 1 varstas (apie 1,07 km) nuo Kretuonykščio (12 pav.). Čia esančioje plynaukštėje prie Akmens kaimo yra iki 34 pilkapių grupė. Pilkapiai išsidės-tę netvarkingai abipus paminklo teritoriją kertan-čio kelio (50 pav.) (plane pilkapių išsidėstymas, panašiai kaip ir Kavinio pilkapyno, nurodytas netiksliai, tačiau bendrais bruožais atitinka tik- rąjį).

Pilkapių aukštis – apie 1 aršiną (apie 0,7 m), perimetras – vidutiniškai 39–40 žingsnių (skers-

ѣ


muo – apie 9 m)16. Sampilai – apardyti ir kai kurie sunkiai pastebimi. Jų viršūnėse buvo senų kasinė-jimų pėdsakų. Aplink kai kuriuos pilkapius buvo matomi akmenų vainikai, be to, daugumos pil-kapių papėdėse buvo matoma po tris duobes. Kai kuriuose pilkapiuose pastebėta anglių. Iš visų pil-kapių išsiskyrė vienas taisyklingai ovalus 32 žings-nių perimetro (apie 7 m skersmens) ir 1,5 aršino (1,07 m) aukščio sampilas.

V. Kaširskio žiniomis, šiame pilkapyne kažkada buvę rasta griautinių kapų (žr. toliau).

Ly g u mų p i l k apy n a s

Pietiniame Vajuonio krante, priešais Papravalės pi-liakalnį, smėlėtoje pustomoje vietovėje V. Kaširskis nurodo buvus dar vieną pilkapyną (12 pav.), kuris jam žvalgant 1906 m. jau buvo visiškai sunaikintas. Vietos gyventojai pasakojo anksčiau čia buvus ke-turis ar penkis pilkapius (Дѣло, 1906, с. 5). Ši pil-kapyno vieta vėliau lokalizuota ir pavadinta pagal gretimą Lygumų kaimą (Zabiela, 1992 c, p. 118).

At s i t i k t i n i a i r a d i n i a i

Žvalgydamas pilkapynus, 1906 m. V. Kaširskis su-rinko ar pas vietos gyventojus apžiūrėjo nemažai at-sitiktinių radinių. Deja, nė vienas jų neišliko (arba, jei jie ir tebesaugomi kokiame nors muziejuje ar kolekcijoje, prarastos bet kokios jų sąsajos su V. Ka-širskio žvalgymais). Apie šiuos radinius ataskaitoje nėra tikslios informacijos: kiek kokių daiktų rasta, kuriuos jų V. Kaširskis surinko pats, o kuriuos jam parodė ar atidavė vietos gyventojai, kokios buvo jų radimo aplinkybės. Ataskaitoje pateikti tik bendro pobūdžio radinių aprašymai (Дѣло, 1906, с. 6, 9) ir nemažai piešinių (Дѣло, 1906, с. 11, 16). Nors nepaaiškinta, kokia dalis V. Kaširskio matytų ar tu-rėtų radinių liko nenupiešti, matyti, kad ataskaito-je pateiktos tik kai kurių jų iliustracijos. Šias žinias gerokai papildo A. Spicyno paskelbti radinių pieši-niai ir aprašymai, kuriuose esama informacijos, ne-�gūruojančios V. Kaširskio ataskaitoje (Спицынъ, 1907, с. 250–251, рис. 31–33). Be to, tai rodo, kad bent jau nemaža dalis radinių buvo atgabenti į Rusi-ją ir buvo šiam mokslininkui prieinami.

Pats V. Kaširskis pažymi, kad daugybė apylin-kių pilkapių jau tuomet buvo iškasinėti. Atrodo, jis

16 A. Spicynas nurodo pilkapius esant iki 4 sieksnių (8,5 m) skersmens (Спицынъ, 1907, с. 248).

nuosekliai išklausinėjo vietos gyventojų, tik, deja, visų savo surinktų žinių išsamiai neperteikė. Iš užuominų ataskaitoje galima suprasti, kad Vajuonio apylinkėse anksčiau kažkas (galbūt – vietos dva-rininkai, įvairūs kolekcininkai ar valstiečiai) buvo masiškai kasinėję pilkapius, ieškodami senienų. Tuo archeologas labai piktinosi. Apie šiuos mėgėjiškus kasinėjimus iš tiesų liudija daugybė apylinkių pilka-pynuose esančių seniai iškastų duobių. Apie anks-tesnius kasinėjimus V. Kaširskis parašė tik tiek, kad jų metu Akmens pilkapyne ir prie geležinkelio san-kasos (Pavajuonio–Rėkučių, Rėkučių–Paversmio I ir II ar Rėkučių–Pakretuonės pilkapynuose?)17 rasta griautinių kapų, buvusių apie 1 aršino (apie 0,7 m) gylio duobėse arba ant pagrindo, o prie kaulų buvo degėsingų dėmių (Дѣло, 1906, с. 6, 9). Taigi galima manyti, kad daug radinių iš šių apylinkių pilkapių dar anksčiau pateko į įvairius rinkinius ar pasimetė, ir apie juos V. Kaširskis nesužinojo.

Iš ataskaitos teksto lieka neaiškios ir dalies at-sitiktinių radinių radavietės – jos paprasčiausiai nenurodomos (tikėtina, kad kartais ataskaitos au-toriui ir nebuvo žinomos). Galima numanyti, kad dauguma jų aptikti Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapyne, kuriame buvo daugiausia suardytų pil-kapių. Tačiau iš kai kurių užuominų (Дѣло, 1906, с. 7, 9) matyti, jog dalis daiktų surinkti ir kituose pilkapynuose. A. Spicynas pažymi, kad daugelis radinių buvo apdegę (Спицынъ, 1907, с. 251), tai-gi kilę iš degintinių kapų. Toliau šie radiniai apta-riami bendrai, radavietes nurodant tik tais atvejais, kai jas pamini pats V. Kaširskis.

Suardytų pilkapių vietose aptikta apie dešimt (A. Spicyno duomenimis) įtveriamųjų peilių (51 pav.). Jie buvo nuo 2 verškų ir 0,75 colio iki 1,5 ketvirčio (10,8–26,7 cm) ilgio ir 0,5–1 colio (1,3–2,5 cm) pločio ašmenimis, tiesiomis ar kiek lenktomis nugarėlėmis. Didžiausio peilio nugarėlė prie įtvaros buvo puošta įkartomis (52 pav.).

Atrodo, kažkuriame pilkapyne rasta yla („острiе“), nors ne visai aišku, ar tai būta būtent tokio dirbinio18. Apačioje ji buvo apsukta geležine vielute.

17 A. Spicyno duomenimis – Akmens ir Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapynuose (Спицынъ, 1907, с. 248).

18 V. Kaširskis šio dirbinio nemini, o A. Spicynas jo deta-liau neaprašo. Iš jo pateiktos nuorodos (Спицынъ, 1907, с. 250) į analogą Gniozdovo pilkapių radinių publikacijoje (Спицынъ, 1905, с. 62, рис. 97) galima numanyti, jog ap-tikta būtent yla.

151

Vajuonio arba Plikojo kalno ir Akmens pilkapy-nuose aptikti mažiausiai devyni verpstukai, paga-minti iš pilkos ar rausvos molio masės (53, 54 pav.). Penki iš jų buvo būdingos dvigubo nupjauto kūgio formos, keturi jų – puošti iš brūkšnelių grupių su-darytu šachmatiniu raštu (54:6 pav.), iš zigzaginių brūkšnelių grupių ir taškelių (grupėmis po tris) sudaryta kompozicija (54:3 pav.), pakaitomis išdės-tytomis horizontalių ir įstrižų brūkšnelių grupėmis (54:4 pav.) ir horizontaliais ranteliais (54:1 pav.), o vienas – neornamentuotas (54:9 pav.). Geome-triniu ornamentu puošti verpstukai pagal gausius analogus datuotini vėlyvuoju geležies amžiumi. Dar vienas verpstukas buvo panašus, tik be ryš-kios briaunos – suploto rutulio formos (54:7 pav.). Du verpstukai buvo cilindriniai, vienas jų – puoš-tas horizontaliais ranteliais (54:8 pav.), antras – su briauna per vidurį (54:5 pav.). Ši verpstukų forma, nors tiksliau ir sunkiai datuojama, būdingesnė kiek ankstesniam laikotarpiui – viduriniam geležies am-žiui ar vėlyvojo geležies amžiaus pradžiai. Dar vie-nas verpstukas buvo speci�nės formos – su iškilia

ѣ

Suardytame pilkapyje aptiktas

užapvalinta briauna per vidurį (54:2 pav.). Panašus dirbinys aptiktas Karmazinų (Vilniaus r.) pilkapio 1 kape 2, datuotame VI a. (Vėlius, 1997, p. 7, 13, 18).

Tarp atsitiktinių radinių buvo keli (A. Spicyno duomenimis – keturi) kirviai. Žinoma tik tiek, kad bent keli jų rasti Vajuonio arba Plikojo kalno pil-kapyne, bet kitų radaviečių V. Kaširskis nenurodė. Apie kirvių formą pasakyta tik tiek, kad jie skirtini siauraašmenių kategorijai („paprastam lietuviš-kam tipui“). Reikia manyti, formos ypatumais jie neišsiskyrė (be atkraščių, neornamentuoti), nes tai ataskaitoje greičiausiai būtų buvę pažymėta.

Rasti mažiausiai penki ietigaliai. Greičiausiai jie aptikti Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapyne, o gal-būt – dar ir kituose pilkapynuose. Du ietigaliai buvo žemo rombo formos plunksna (55 pav.). Nurodo-ma, kad jie buvo maždaug 2 ketvirčių (apie 36 cm) ilgio (vienas kiek ilgesnis, kitas kiek trumpesnis). Iš ietigalių, kuriuos V. Kaširskis nupiešė, vienas buvo artimas F tipui, datuojamam IX a. antrąja puse – X a. pirmąja puse (Petersen, 1919, s. 28–29). Rytų Lietuvoje toks dirbinys rastas vieninteliame Žvir-


ѣ

Suardytuose pilkapiuose

blių pilkapyno (Vilniaus m.) pilkapio 49 kape II. Ši analogija leistų minėtą ietigalį datuoti X a.–XI a. pradžia (Iwanowska, 2006, s. 53, 112–113, 240, Tab. LXXXVI). Antrasis ietigalis – panašios formos, tačiau siauresne plunksna. Nurodoma, kad tokie ietigaliai yra vėlyvesni, datuotini XI ar netgi XII a. (Volkaitė-Kulikauskienė, 1970 a, p. 232). Apskritai Lietuvos vėlyvojo geležies amžiaus ietigalių žemo rombo formos plunksna tipologija yra gana paini (plg. Volkaitė-Kulikauskienė, 1970 a, p. 232–238).

Todėl (taip pat galbūt ir dėl nevisiškai tikslių pieši-nių) aiškiai apibrėžti šių dirbinių tipą yra sudėtinga.

Du ietigaliai buvo pro�liuota plunksna19. Dau-giau apie jų formą nieko nepasakyta. Šie dirbiniai datuotini panašiai kaip anksčiau aprašytas ietigalis iš Rėkučių pilkapio degintinio kapo II.

19 V. Kaširskis šių ietigalių nemini, o A. Spicynas detalesnių jų aprašymų ar iliustracijų nepateikė, tačiau pateikė nuorodą (Спицынъ, 1907, с. 248) į savo anksčiau publikuotą analo-giško dirbinio iliustraciją (Спицынъ, 1896, с. 105, рис. 5).

153

Dar vienas ietigalis buvo karklo lapo formos plunksna (56 pav.). Jis skirtinas tam pačiam tipui, taigi ir datuotinas tuo pačiu laikotarpiu kaip ir anksčiau minėtas ietigalis iš Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapio II degintinio kapo.

Paties V. Kaširskio tiksliai neidenti�kuotas, tačiau tiksliai nupieštas radinys iš Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapyno – antkaklės plokščiais už-keistais galais fragmentas. Jos išliko nemaža dalis lankelio ir vienas galas, puoštas įstrižais brūkš-

neliais (57 pav.). Šio tipo antkaklės nešiotos nuo VIII a. pabaigos ir buvo ypač būdingos X–XII a. (Lietuvos, 1978, p. 25). Taip pat rasta ir smulkių vytinės antkaklės kūginiais galais fragmentų – kū-gelių (58 pav.). Juos pagal piešinį galima priskirti vėlyvesniajam šio antkaklių tipo variantui, da-tuojamam X–XI a. (Lietuvos, 1978, p. 30). Beje, A. Spicynas apie abiejų tipų antkakles kalba dau-giskaita (Спицынъ, 1907, с. 251), taigi antkaklių galėjo būti aptikta ir daugiau.

ѣ

Suardytame pilkapyje

ѣ


Rėkučių ir Vajuonio arba Plikojo kalno pilka-pynuose rasta žalių, raudonų, mėlynų, geltonų, baltų karolių. Nupiešti karoliai – įvairių formų: su-ploto rutulio, statinaitės, dvigubo nupjauto kūgio, šešiabriaunės ir dvylikabriaunės prizmės, dvigubo rutulio, daugiakampio (57 pav.). Karolių formos atitinka I, IV, V, X, XII, XIV grupes, datuotinas iš esmės visu senuoju geležies amžiumi ir vidurinio geležies amžiaus pradžia (Tempellmann-Mączyńs-ka, 1985, S. 94–95, 427–428, Tab. 8, Taf. 1, 2). Ta-čiau dalis paprastesnių formų karolių, žinoma, gali būti ir vėlyvesni. V. Kaširskis nurodo, kad jie buvo pagaminti iš stiklo, molio (emalio?), vienas labai kruopštaus darbo (daugiakampis?) – iš serdoliko. Atrodo, nupiešti ne visi rasti karoliai (minima, kad dalis jų buvo apsilydę, su prilipusiais žalvario gabalėliais – greta apvarose buvusių įvijų ar meta-linių karolių liekanomis?). Įdomi V. Kaširskio pas-taba apie serdoliko karolį. Karolių, pagamintų iš šio pusbrangio akmens, Rytų Lietuvos pilkapiuo-

se, atrodo, daugiau nerasta, tačiau jie yra dažni sla-vų dregovičių kapuose (Лысенко, 1991, c. 67) ir galbūt lietuvių–slavų paribyje laikytini šios genties įtakos ženklu (Kurila, 2005, p. 70, lent. 2).

Ataskaitos tekste neaprašytas, bet nupieštas ir vienas įvijinis karolis (59 pav.). Tai yra vėlyva-jam geležies amžiui būdingas dirbinys, datuotinas X–XI a. (Volkaitė-Kulikauskienė, 1970 b, p. 111), galbūt – ir kiek ankstesniu laikotarpiu.

Akmens pilkapyne aptikta lankinė segė lenk-

ta kojele (60 pav.). Jos ilgis – 1,5 verško (6,7 cm).

Segės kojelė užlenkta suformuojant adatos užka-

bą, galas – užvyniotas ant korpuso ties kojelės ir

liemenėlio sandūra. Sprendžiant iš piešinio, segė

buvo išlikusi gerai (greičiausiai buvo sulūžusi tik

įvija su lankeliu). Dirbinys, atrodo, buvo neor-

namentuotas (galbūt neryškus ornamentas buvo

liemenėlio viršutinėje dalyje). Segę reikėtų skirti

I tipo 1 potipiui (Almgreno 161 arba 162 tipui) ir

datuoti III–IV a. (Budvydas, 2002, p. 246–248).

ѣ

ѣ

155

Rastos kelios pasaginės segės cilindriniais ga-lais20. Tikslus jų skaičius nenurodytas, detalesnės informacijos apie formą ar ornamentiką nėra. Pa-gal nurodytą analogiją galima numanyti, jog segių lankeliai galėjo būti plokščio su briauna skers-pjūvio, puošti geometriniu ornamentu. Vis dėlto, turint tik tiek informacijos, apibrėžti šių radinių chronologiją tiksliau nei bendrai nurodomas segių cilindriniais galais datavimas – nuo VIII a. pabai-gos – IX a. iki XVII a. (Lietuvos, 1978, p. 47) – ne-įmanoma.

Suardytų pilkapių vietose surinkta apyrankių ar jų dalių (61 pav.). Rastos kelios storagalės apy-rankės (mažiausiai dvi; bent viena iš jų – Akmens pilkapyne). Jų galai buvo puošti įkartėlėmis, šach-matinį ornamentą sudarančiomis linijų grupė-mis. Dviejų gerai išlikusių apyrankių skersmuo

20 Šių radinių V. Kaširskis neaprašo, o A. Spicynas tiktai patei-kia nuorodą (Спицынъ, 1907, с. 251) į analogišką radinį iš Liucino kapinyno (Спицынъ, 1893, с. 33, рис. 17).

buvo 1,5 verško (6,7 cm) bei 1 verškas ir 0,5 colio (5,7 cm). Tokios apyrankės būdingos daugiausia V a. antrajai pusei – VI a., bet nešiotos ir vėliau – iki pat IX a. pradžios (Bitner-Wróblewska, 1992, p. 251; Kazakevičius, 1993, p. 118–119; Tautavi-čius, 1996, p. 250). Rytų Lietuvoje jų aptinkama vidurinio geležies amžiaus ir vėlyvojo geležies am-žiaus pradžios (iki VIII–IX a.) pilkapiuose.

Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapyne rastos dvi juostinių apyrankių dalys. Viena jų buvo puoš-ta dviem eilėmis įkartų, atskirtomis išilginiu vole-liu ar grioveliu. Antra apyrankė buvo platėjančiais (storėjančiais?) galais, labai kruopštaus darbo, išli-kusiame gale ornamentuota horizontaliomis, susi-kertančiomis įstrižomis ir zigzaginėmis linijomis. Jas galima tik apytiksliai datuoti vėlyvuoju geležies amžiumi (Lietuvos, 1978, p. 101–102).

Ataskaitoje aprašytas radinys – didelė, apie 2 ketvirčių (apie 35,5 cm) ilgio ir apie 2 verškų (apie 9 cm) pločio, įvija, pagaminta iš „telegrafo“

Suardytame pilkapyje aptikta ѣ

ѣ


storio vielos. Viename jos gale buvo kilpelė, puoš-ta įkartėlėmis. Deja, šio daikto piešinio nepateik-ta. Iš aprašymo panašu, jog tai galėjo būti įvijinė apyrankė (abejonių kelia tik labai didelis dirbinio ilgis, tačiau papuošalas, žinoma, galėjo būti defor-muotas). Minimą kilpelę dirbinio gale galima lai-kyti kai kurioms apyrankėms būdinga įvijėle, kuri leistų dirbinį datuoti senuoju geležies amžiumi (Michelbertas, 1986, p. 147–148, pav. 59) (tiesa, tokios apyrankės nešiotos dar I tūkstantmetyje pr. Kr. – Grigalavičienė, 1995, p. 186–187).

Pilkapių liekanose rasta žiedų (59 pav.). Tarp jų buvo įvijinių žiedų, bent vienas iš jų – gerai išlikęs, keturių įvijų. Kaip minėta, tokie žiedai būdingi vi-sam I tūkstantmečiui, tiksliai sunkiai datuojami. Taip pat aptikta ir atvirų žiedų kiek storėjančiais (panašiai į storagalių apyrankių) galais. Iš jų irgi bent vienas buvo išlikęs gerai. Kiek ir kokių tipų žiedų ar jų dalių dar rasta, nežinoma.

Nenurodytoje vietovėje rasti du neaiškūs dir-biniai, V. Kaširskio apibūdinti kaip „virbagaliai“ („прутики“), kurių galuose buvo „lapeliai“, pa-kraščiais puošti brūkšneliais (58 pav.). Šiuos radi-nius jis laikė apyrankių ar antkaklių fragmentais. Tikroji jų paskirtis, turint tik piešinius, yra neaiški. Neatmestina, kad tai galėjo būti ir speci�nės for-mos smeigtukai.

Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapių vietoje rasta „didelių ir mažų“ žvangučių. Iš piešinio, ku-riame pavaizduoti du tokie dirbiniai (59 pav.), ma-tyti, jog tai būta būdingų vėlyvojo geležies amžiaus žvangučių, kuriais galėjo būti papuošti tiek kai kurie moteriški papuošalai, tiek žirgo kamanos. Vienas iš nupieštų žvangučių – neornamentuotas, kitas – apatinėje dalyje puoštas horizontaliais ir vertikaliais ranteliais.

Taip pat aptikta ir kitų smulkių papuošalų da-lių: bent dvi įvijos ir mažiausiai dviejų grandinė-lių fragmentai (59 pav.). Iš pastarųjų viena buvo suverta iš trigubų ar keturgubų apskritų žiedelių, kita – greičiausiai supinta iš ištisinių vielučių. Ti-kėtina, kad įvairių kitų smulkių papuošalų dalių galėjo būti ir daugiau, tačiau vargu ar V. Kaširskis laikė juos daug dėmesio vertais radiniais.

Tiktai A. Spicynas užsimena apie kažkuriame pilkapyne aptiktus žąslus, kurie buvo „paprastos formos“, vyta (tordiruota?) puse laužtuko (na-relio?) (Спицынъ, 1907, с. 250). Iš lakoniško ir painoko aprašymo sunku susidaryti vaizdą apie

buvusią dirbinio formą. Bet kuriuo atveju, žąslai datuotini vėlyvuoju geležies amžiumi.

Akmens, Vajuonio arba Plikojo kalno ir Rėku-čių pilkapynuose rasta keramikos šukių ir beveik sveikų grubaus darbo puodų su „žvyro“ priemai-šomis. Turbūt kalbama apie lipdytą grublėtąją ar lygiu paviršiumi keramiką. Vienas puodas palei pagrindą (ties dugneliu?) buvo puoštas taškeliais. Sunku pasakyti, ar V. Kaširskis aptiko senovės gy-venviečių kultūrinių sluoksnių, ar keramika buvo išarta iš pilkapių. Pastarąją interpretaciją palaikytų tai, jog dalis puodų buvo išlikę gana gerai.

Aprašytas neaiškios paskirties dirbinys – maž-daug 1 ketvirčio (apie 18 cm) ilgio ir apie 0,75 verš-ko (apie 3,3 cm) skersmens molinis vamzdelis, puoštas brūkšnelių ir taškelių raštu, panašiu kaip ant verpstukų. Vien iš aprašymo, neturint iliustra-cijos, šio radinio identi�kuoti neįmanoma.

Kaip matyti, Vajuonio apylinkių pilkapynuose buvo surinkta nemažai įvairių radinių, datuoti-nų visu Rytų Lietuvos pilkapių kultūros gyvavi-mo laikotarpiu – nuo III–IV a. iki X–XI/XII a. Deja, turint minimalią informaciją apie jų radimo aplinkybes, šios medžiagos panaudojimo gali-mybės yra labai siauros. Ji iš esmės tik patvirtina archeologiniais tyrinėjimais pilkapynuose nusta-tytą mikroregiono apgyvendinimo datavimą ir papildo kai kurių dirbinių žinomų radaviečių skaičių.

Atrodo, visi aprašyti dirbiniai buvo radiniai iš suardytų pilkapių. Dauguma jų yra būdingos Rytų Lietuvos pilkapių įkapės. Įdomu, kad daugybėje pilkapių liekanų rasta labai mažai žirgų kapams būdingų dirbinių (išskyrus vienerius žąslus ir gal-būt žvangučius), nors žirgų kapų aptinkama kone kiekviename didesniame Rytų Lietuvos pilkapyne. Keli dirbiniai (didelė įvija, „virbagaliai“, molinis vamzdelis) galėjo būti aptikti ir kitokių objek-tų – senovės gyvenviečių, vėlyvesnių kaimaviečių, ankstyvojo geležies amžiaus kapų (?) – liekanose, o galbūt ir visai neturėti nieko bendra su archeolo-gijos paminklais.

APIBENDRINIMAS

V. Kaširskio atliktų tyrinėjimų ir žvalgymų me-džiaga yra neabejotinos vertės, netgi turint ome-nyje kai kuriuos tyrinėjimų metodikos ir �ksacijos trūkumus, įvairius neaiškumus ir tai, kad dalis jo surinktų radinių neišliko. Šie trūkumai bendrame

157

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos archeo-logijos kontekste nėra išimtis. Veikiau atvirkščiai – V. Kaširskį, nepaisant profesinio išsilavinimo ir patirties stokos, galima laikyti vienu profesiona-liausiai pilkapius kasinėjusių ir tyrinėjimus doku-mentavusių to meto archeologų.

Straipsnyje publikuojama medžiaga, žinoma, yra nevienodos mokslinės vertės. Vertingiausi ir įdomiausi yra Cegelnės pilkapyno kasinėjimų re-zultatai. Ištirtuose pilkapiuose aptikta speci�nės konstrukcijos griautinių kapų, o juose – turtingų, unikalių ir analogų tolimose Barbaricumo teritori-jose turinčių įkapių. Tai yra neįkainojami duome-nys tyrinėjant dinamišką ir dar menkai pažįstamą Rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapą – perėjimą iš ankstyvojo į vėlyvąjį Tautų kraustymosi laikotarpį, to meto kultūrinius ryšius, socialinę organizaciją ir ideologiją. Panašiu ar kiek vėlesniu laikotarpiu datuotinas Rėkučių pilkapis, nors ir neišsiskirian-tis unikalia laidosena ar įkapėmis, yra puikus bū-dingų I tūkstantmečio vidurio karių kapų pavyz-dys. Vajuonio arba Plikojo kalno pilkapyne aptikti degintiniai kapai iliustruoja jau kito laikotarpio – I ir II tūkstantmečių sandūros – laidoseną, kurioje galbūt galima įžvelgti ir Rytų Lietuvai nebūdingų bruožų, t. y. laidojimą urnoje. Mažiausiai rezulta-tyvūs buvo kasinėjimai Kavinio pilkapyne, nors ir jie nelaikytini nereikšmingais.

Žvalgymų, kuriems V. Kaširskis skyrė daug lai-ko ir dėmesio, svarbą irgi būtų sunku pervertinti. Jų metu aptikta ir aprašyta daug archeologijos pa-

minklų: Papravalės piliakalnis, Šakarvos I, Pava-juonio–Cegelnės, Pavajuonio–Rėkučių, Rėkučių–Paversmio I ir II, Papravalės, Akmeniškių–Me-džiuškių pilkapynai, Rėkučių–Pavajuonio pylimas. Būtent šie aprašymai po daugelio dešimtmečių jau kitos kartos archeologams padėjo kai kuriuos jų naujai atrasti. Ypač svarbi anuomet surinkta in-formacija apie pilkapynus, kurie iki mūsų dienų neišliko: Lygumų ir Rėkučių. Tai, kad Vajuonio ir Žeimenio apylinkes dabar galima laikyti vienu reikšmingiausių archeologinių kompleksų visoje Rytų Lietuvoje, daugiausia yra būtent V. Kaširskio nuopelnas. Deja, jau nebeįmanoma visavertiškai pasinaudoti informacija apie suardytuose pilkapy-nuose aptiktus radinius, iš kurių nė vienas neišliko, tačiau ir turimi piešiniai ir aprašymai yra moksli-niu požiūriu labai vertingi.

Apibendrinant galima teigti, kad V. Kaširskio atlikti pilkapių tyrinėjimai ir žvalgymai yra reikš-mingas Lietuvos archeologijos epizodas. Jie ne tik suteikė duomenų įvairiais Rytų Lietuvos pilka-pių kultūros raidos klausimais, bet ir suformavo palyginti detalų Vajuonio ir Žeimenio apylinkių mikroregiono proistorės maždaug nuo I tūkstant-mečio antrojo ketvirčio iki II tūkstantmečio pra-džios vaizdą. Be to, išsamios V. Kaširskio ataskaitos turėtų būti labai įdomios Lietuvos archeologijos istorijos tyrinėtojams. Reikia tikėtis, kad ši publi-kacija visą joje skelbiamą anksčiau buvusią sunkiai prieinamą medžiagą pavers reikšmingu ir plačiai naudojamu archeologijos mokslo šaltiniu.

SU T RU M P I N I M A I

Š a l t i n i a i i r l i t e r atū r a

AB – Archaeologia BalticaAL – Archaeologia LituanaATL – Archeologiniai tyrinėjimai LietuvojeKP – Kultūros paminklaiLA – Lietuvos archeologijaLAA – Lietuvos TSR arheologijos atlasasMP – Muziejai ir paminklaiДИАК – Дѣло Императорской археологической

коммиссiи

ОИАК – Отчетъ Императорской археологической коммисciи

ТДАСВ – Труды девятаго археологическаго съѣзда въ Вильнѣ 1893

Ins t i tu c i j o s

LIIR – Lietuvos istorijos instituto RankraštynasАИИМК – Архив Института истории материальной

культуры


Š A LT I N IA I

Balčiūnas J., 1985. 1983 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Širvintų rajone ataskaita. LIIR. F. 1. Nr. 2246.

Baubonis Z., 1996. Miškiškių (Aktapolio) AR 655 pil-kapių, Molėtų r. 1996 m. žvalgomųjų archeologijos tyrimų ataskaita. LIIR. F. 1. Nr. 2907.

Butėnienė E., Tautavičienė B., 1980. Kretuonių pilka-pyno, Švenčionių raj. 1980 m. tyrinėjimų dienoraštis. LIIR. F. 1. Nr. 804.

Dowgird T., 1909. Dziennik badań archeologicznych od 1 Stycznia 1888 roku do... Tadeusza Dowgirda. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. F1–F398.

Girininkas A., Zabiela G., 1989. Nauji archeologijos pa-minklai Rytų ir Pietų Lietuvoje (Ignalinos, Marijampolės, Prienų, Švenčionių ir Utenos rajonai). LIIR. F. 1. Nr. 1620.

Kondratowicz L., 1856. Dla Wileńskiej Archeologicznej Kommissyi. Od członka współpracownika tejże Kommis-syi Ludwika Kondratowicza. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius. F273–1248.

Kurila L., V., 2009 a. Socialinė organizacija Rytų Lietu-voje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis) (daktaro disertacija). Vilnius.

Tautavičius A., 1957. I–XII a. Rytų Lietuvos archeolo-giniai paminklai. LIIR. F. 2. Nr. 3.

Tautavičius A., 1969. Riklikų, Anykščių raj. pilkapių 1969 m. tyrinėjimų ataskaita ir radinių sąrašas. LIIR. F. 1. Nr. 257.

Tautavičius A., 1977. Griniūnų, Panevėžio raj., senka-pio 1977 m. kasinėjimų ataskaita. LIIR. F. 1. Nr. 491.

Vėlius G., 1997. Karmazinų pilkapynas. 1997 m. arche-ologinių tyrimų ataskaita. LIIR. F. 1. Nr. 2790.

Zabiela G., 1991. 1990 m žvalgymų ir žvalgomųjų ar-cheologinių tyrinėjimų Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose ataskaita. LIIR. F. 1. Nr. 1717.

Дѣло, 1895. ДИАК. О раскопкахъ г. Гуковскаго въ Солокской волости, Новоалександровскаго уѣзда, Ко-венской губ. АИИМК. Ф. 1. № 1895/99.

Дѣло, 1906. ДИАК. О раскопкахъ В. А. Каширскаго въ Свѣнцянскомъ уѣзде, Виленской губ. АИИМК. Ф. 1. № 1906/67.

Дѣло, 1907. ДИАК. О раскопкахъ В. А. Каширскаго въ Свѣнцянскомъ уѣзде, Виленской губ. АИИМК. Ф. 1. № 1907/53.

L I T E R AT Ū R A

Alseikaitė-Gimbutienė M., 1946. Die Bestattung in Li-tauen in der vorgeschichtlichen Zeit. Tübingen.

Atgāzis M., 1997. Āvas cirvji Latvijā. In: Arheoloģija un etnogrā#ja. Rīga, t. XIX, lpp. 53–64.

Baubonis Z., Zabiela G., 2005. Lietuvos piliakalniai. At-lasas. Vilnius, t. I.

Berns F., 1918 a. Vorgeschichtliche Gräberfunde im Osten. In: Der Beobachter. Wilna, nr. 140 (18 Juli) (Zeitung der 10. Armee, nr. 625 priedas), S. 4.

Berns F., 1918 b. Vorgeschichtliche Gräberfunde im Osten. In: Der Beobachter. Wilna, nr. 141 (21 Juli) (Zeitung der 10. Armee, nr. 628 priedas), S. 2.

Bertašius M., 2005. Marvelė. Ein Gräberfeld Mittelli-tauens. Vidurio Lietuvos aukštaičių II–XII a. kapinynas. Kaunas, Bd. I.

Bitner-Wróblewska A., 1992. ¬e Southeastern Baltic zone and Scandinavia in the Early Migration Period. In: Barbaricum. Warszawa, t. 2, p. 245–277.

Bitner-Wróblewska A., 1995. Long Distance – Close Connections. Norway and the Balt Lands during Migra-tion Period. In: Særtrykk. Universitetets Oldsaksamling År-bok 1993/1994. Oslo, p. 171–189.

Bliujienė A., 1998. Investigations at the Užpelkiai Ceme-tery. In: AB. Vilnius, [vol.] 3. %e Archaeology of Lithuania and Western Norway: Status and Perspectives, p. 277–290.

Bliujienė A., 2002. ¬e Main Stylistic Features of the Baltic Crossbow Brooches in the Migration Period. In: AB. Vilnius, [vol.] 5, p. 145–161.

Bliujienė A., 2006. Watershed between Eastern and Western Lithuania during the Early and Late Migration Period. In: AL. Vilnius, t. 7, p. 123–143.

Brazaitis Dž., Girininkas A., Juodagalvis V., Ostraus-kas T., 2005. Lietuvos istorija. Vilnius, t. I. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis.

Budvydas U., 2002. Lietuvoje rastų lankinių segių lenk-ta kojele tipologija ir chronologija. In: LA. Vilnius, t. 22, p. 243–274.

Butėnas E., 1999. Sagtys iš Rytų Lietuvos pilkapių (ti-pai, paskirtis). In: LA. Vilnius, t. 18, p. 37–56.

Butėnas E., 2002. Kurklių Šilo pilkapynas. In: ATL 2000 metais. Vilnius, p. 60–63.

Dakanis B., 1987. Mažai žinomi V–XII a. Rytų Lietuvos pilkapiai. In: MP. Vilnius, [kn.] 8, p. 57–68.

Dakanis B., 1994. Mažai žinomi Lietuvos piliakalniai. In: KP. Vilnius, [kn.] 1, p. 35–60.

Daugudis V., 1961. Mažulonių piliakalnis. In: Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, [t.] III, p. 16–40, p. 336–337.

Girininkas A., 1994. Rėkučių–Pakretuonės pilkapyno 1992 m. tyrinėjimai. In: ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, p. 103–104.

Girininkas A., 2001. Reškutėnų piliakalnis. In: LA. Vil-nius, t. 21, p. 147–158.

Girininkas A., 2009. Lietuvos archeologija. Klaipėda, t. I. Akmens amžius.

Girininkas A., Jarockis R., Zabiela G., 1990. Nauji ar-cheologijos paminklai Rytų Lietuvoje. In: ATL 1988 ir 1989 metais. Vilnius, p. 191–193.

Girininkas A., Semėnas V., 1995. XIII a. Rėkučių gyny-binis įrenginys. In: KP. Vilnius, [kn.] 2, p. 28–35.

Grigalavičienė E., 1995. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius.

Iwanowska G., 2006. Cmentarzysko kurhanowe w Żwirblach pod Wilnem. Wprowadzenie w problematykę. Katalog. Warszawa.

Jaskanis D., 1962. Materiały odkryte w 1934 r. na cmen-tarzysku kurhanowym w Zaświrzu rej. Świr w B. S. S. R. In: Światowit. Warszawa, t. XXIV, s. 459–483.

159

Jovaiša E., 1992. Dauglaukio plokštinis kapinynas. In: ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, [d.] I, p. 95–99.

Kaczyński M., 1963. Materiały cmentarzyska kurha-nowego badanego w 1934 r. w miejscowości Mieżany, na Wileńszczyźnie (LSRR). In: Wiadomości archeologiczne. Warszawa, t. XXIX, zesz. 2, s. 119–137.

Kazakevičius V., 1993. Plinkaigalio kapinynas. In: LA. Vilnius, t. 10, p. 3–181.

Kazakevičius V., 1999. Dėl E tipo ietigalių ornamen-tuotomis įmovomis chronologijos ir kilmės. In: AL. Vil-nius, t. I, p. 179–196.

Kontny B., Okulicz-Kozaryn J., Pietrzak M., 2011. No-winka Site 1. ¬e cemetery from the Late Migration Period in the northern Poland. Gdańsk–Warszawa.

Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A., 1961. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius.

Kulikauskas P., Zabiela G., 1999. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius.

Kurila L., 2003. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nyki-mo klausimu. In: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai: Istorija. Vilnius, [t.] LVIII, p. 25–38.

Kurila L., 2005. Rytinė lietuvių genties riba IX–XII a. (1. Archeologijos duomenys). In: LA. Vilnius, t. 27, p. 59–84.

Kurila L., 2007. Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje. In: AL. Vilnius, t. 8, p. 97–116.

Kurila L., 2009 b. Socialinis statusas ir lytis: geležies amžiaus Rytų Lietuvos socialinės organizacijos analizė. In: LA. Vilnius, t. 35, p. 153–192.

Kurila L., Kliaugaitė V., 2007. Baliulių pilkapiai (Šven-čionių r.). In: LA. Vilnius, t. 30, p. 121–180.

Kurila L., Kliaugaitė V., 2008. Peršaukščio–Kasčiukų pilkapynas. In: LA. Vilnius, t. 33, p. 9–40.

Lietuvos, 1973. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąra-šas. Vilnius.

Lietuvos, 1977. LAA. Vilnius, [kn.] III. I–XIII a. pilka-pynai ir senkapiai.

Lietuvos, 1978. LAA. Vilnius, [kn.] IV. I–XIII a. radiniai.Madyda-Legutko R., 1986. Die Gürtelschnallen der Rö-

mischen Kaiserzeit und der frühen Völkerwanderungszeit im mitteleuropäischen Barbaricum. In: BAR International Series. Oxford, vol. 360.

Malonaitis A., 2008. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius.

Merkevičius A., 1990. Sudotos pilkapių tyrinėjimai. In: ATL 1988 ir 1989 metais. Vilnius, p. 52–56.

Michelbertas M., 1972. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija. In: Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a. Vilnius, p. 5–125.

Michelbertas M., 1986. Senasis geležies amžius Lietu-voje. I–IV amžius. Vilnius.

Nadolski A., 1954. Studia nad uzbrojeniem polskim w X, XI i XII wieku. In: Acta archaeologica Universitatis Lo-dziensis. Łódź, nr 3.

Neumayer H., 2009. Lithuanian �nds in the Museum for Pre- and Early History in Berlin. In: AL. Vilnius, t. 10, p. 22–35.

Petersen J., 1919. De norske vikingesverd. En typolo-gisk-kronologisk studie over vikingetidens vaaben. Kris-tiania.

Puzinas J., 1935. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje XIX a. gale ir XX a. pradžioje. In: Senovė. Istorijos skyriaus darbai. Kaunas, [t.] I, p. 157–198.

Randsborg K., 1980. ¬e Viking Age in Denmark: ¬e formation of the state. London.

Schulze-Dörrlamm M., 1986. Romanisch oder Ger-manisch? Untersuchungen zu den Armbrust- und Bü-gelknop¿beln des 5. und 6. Jahrhunderts n. Chr. aus den Gebieten westlich des Rheins und südlich der Donau. In: Jahrbuch des Römisch-Germanischen Zentralmuseums Mainz. Mainz, Bd. 33, Teil 2, S. 593–720.

Semėnas V., 1994 a. Naujausi Rėkučių pilkapyno tyri-nėjimai. In: Baltų archeologija. Vilnius, nr. 1, p. 10–12.

Semėnas V., 1994 b. Rėkučių–Paversmio I grupės pil-kapyno 1993 m. tyrinėjimai. In: ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, p. 110–112.

Semėnas V., 1996 a. Pavajuonio–Rėkučių pilkapyno ty-rinėjimai 1994 metais. In: ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, p. 85.

Semėnas V., 1996 b. Rėkučių–Paversmio I pilkapių gru-pės tyrinėjimai 1995 metais. In: ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, p. 86.

Semėnas V., 1998. Pavajuonio–Rėkučių pilkapyno tyri-nėjimai 1996 metais. In: ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, p. 150–152.

Stoodley N., 1999. ¬e spindle and the spear: A critical enquiry into the construction and meaning of gender in the Early Anglo-Saxon burial rite. In: BAR British series. Oxford, vol. 288.

Szameit E., 1997. Ein Völkerwanderungszeitliches Werkzeugdepot mit Kleinfunden aus Niederösterreich. Ein Vorbericht. In: Neue Beiträge zur Erforschung Spätanti-ke im Mitteleren Donauraum. International Fachkonferenz, Kravsko 17.–20 Mai 1995 (Hrsg. J. Tejral, H. Friesinger, M. Kazanski) (= Spisy Archeologického ústavu AV ČR Brno, vol. 8). Brno, S. 233–252.

Szukiewicz W., 1900. Kurhany ciałopalne w Pomusiu. In: Światowit. Warszawa, t. 2, s. 3–16.

Šimėnas V., 2002. Jašiūnų (Geložės) pilkapynas. In: ATL 2000 metais. Vilnius, 2002, p. 77–79.

Tautavičius A., 1981. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas. In: LA. Vilnius, t. 2, p. 18–43.

Tautavičius A., 1996. Vidurinis geležies amžius Lietu-voje (V–IX a.). Vilnius.

Tejral J., 1992. Einige Bemerkungen zur Chronologie der späten römischen Kaiserzeit in Mitteleuropa. In: Pro-bleme der relativen und absoluten Chronologie ab Latènezeit bis zum Frühmittelalter. Kraków, S. 227–248.

Tejral J., 2002. Beiträge zur Chronologie des lango-bardischen FundstoÂes nördlich der mittleren Donau. In: Probleme der frühen Merowingerzeit im Mitteldonauraum. Materialien des XI. Internationalen Symposiums Grundpro-bleme der frühgeschichtlichen Entwicklung im Nördlichen Mitteldonaugebiet, Kravsko vom 16.–19. November 1998 (Hrsg. J. Tejral) (= Spisy Archeologického ústavu AV ČR Brno, vol. 19). Brno, S. 313–358.

Tempellmann-Mączyńska M., 1985. Perlen im mitte-leuropäischen Barbaricum. Mainz am Rhein, 1985.


Teodor D. G., 1988. Consideraţii privind �bulele ro-mano-bizantine din secole V–VII e. n. în spaţiul carpato-dunăreano-pontic. In: Arheologia Moldovei. Iaşi, vol. XII, p. 197–223.

¬omas S., 1960. Studien zu den germanischen Käm-men der römischen Kaiserzeit. In: Arbeits- und Forschungs-berichte zur Sächsischen BodendenkmalpQege. Leipzig, Bd. 8, S. 54–215.

Urbanavičienė S., Vaškevičiūtė I., 1994. Berčiūnų pil-kapių tyrinėjimai 1992 ir 1993 metais. In: ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, p. 113–119.

Vaitkevičius V., 2005. Interpreting the East Lithuanian Barrow Culture. In: Interarchaeologia. Tartu–Riga–Vilnius, [vol.] 1. Culture and Material Culture. Papers from the #rst theoretical seminar of the Baltic archaeologists (BASE) held at the University of Tartu, Estonia, October 17th–19th, 2003, p. 71–86.

Vaitkunskienė L., 1995. Archeologiniai šaltiniai apie mirusiųjų minėjimo apeigas (XIV–XVI a.). In: LA. Vilnius, t. 11, p. 207–213.

Volkaitė-Kulikauskienė R., 1964. Kovos kirviai Lietu-voje ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu. In: Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, serija A. Vilnius, [t.] 1 (16), p. 101–114.

Volkaitė-Kulikauskienė R., 1970 a. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius.

Volkaitė-Kulikauskienė R., 1970 b. Vieno kaklo papuo-šalo klausimu. In: MP. Vilnius, p. 109–111.

Werner J., 1977. Der Grabfund von Taurapilis, Rayon Utna (Litauen) und die Verbindung der Balten zum Reich ¬eoderichs. In: Archäologische Beiträge zur Chronologie der Völkerwanderungszeit (Hrsg. G. Kossack, J. Reichstein). Bonn, S. 87–92.

Zabiela G., 1992 a. Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse. In: Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba. Vilnius, p. 12–24.

Zabiela G., 1992 b. Nežinomas gynybinis įtvirtinimas. In: Mokslas ir gyvenimas. Vilnius, nr. 11, p. 26.

Zabiela G., 1992 c. Rytų Lietuvos archeologijos pamin-klų žvalgymas ir žvalgomieji tyrinėjimai. In: ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, [d.] II, p. 114–119.

Zabiela G., 1995. Rėkučių pilkapis. In: KP. Vilnius, [kn.] 2, p. 11–13.

Zabiela G., 1996. Archeologas Vladimiras Kaširskis. In: KP. Vilnius, [kn.] 3, p. 41–52.

Žiogas J., 1909. Archaiologiški tyrinėjimai Gaidės apy-linkėje. Su 21 paveikslėliu (iš „Lietuvių tautos“). Vilnius.

Бажан И. А., Каргапольцев С. Ю., 1989. В-образные рифельные пряжки как хронологический индикатор синхронизации. In: Краткие сообщения института археологии. Москва, вып. 198, с. 28–35.

Баран В. Д., Приходнюк О. М., 1990. Хронология и периодизация. In: Славяне юго-восточной Европы в предгосударственный период. Киев, с. 246–254.

Гавритухин И. Ю., 1989. Кодынские фибулы (Типы и некоторые проблемы интерпретации). In: Vakarų bal-tų archeologija ir istorija. Klaipėda, c. 78–85.

Гирининкас А., 1990. Крятуонас. Средний и позд-ний неолит. In: LA. Vilnius, t. 7.

Извѣстiя, 1859. Извѣстiя Императорскаго архео-логическаго общества. Санктпетербургъ, т. I.

Казакявичюс В., 1988. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вилнюс.

Каргопольцев С. Ю., Щукин М. Б., 2002. Новая на-ходка оружия позднеримского времени на западе Ле-нинградской области. In: Старая Ладога и проблемы археологии Северной Руси. Санкт-Петербург, с. 76–90.

Кирпичников А. Н., 1966. Древнерусское оружие. Москва–Ленинград, вып. 2. Копья, сулицы, боевые топоры, булавы, кистени IX–XIII вв.

Лысенко П. Ф., 1991. Дреговичи. Минск.Никитина Г. Ф., 1969. Гребни черняховской культу-

ры. In: Советская археология. Москва, № 1, с. 147–159.Отчетъ, 1891. ОИАК за 1882–1888 годы. Санктпе-

тербургъ.Отчетъ, 1892. ОИАК за 1889 годъ. Санктпетер-

бургъ.Отчетъ, 1909. ОИАК за 1906 годъ. Санктпетер-



бургъ.Покровскiй Ф. В., 1893. Случайная археологическая

экскурсiя въ верховья р. Вилейки. In: Труды Виленскаго отд ленiя Московскаго предварительнаго комитета по устройству въ Вильн IX археологическаго съ зда. Вильна, отд. I, с. 122–133.

Покровскiй Ф. В., 1895. Курганы на границѣ совре-менной Литвы и Бѣлоруссiи. In: ТДАСВ. Москва, т. I, с. 166–220.

Покровскiй Ф. В., 1897. Къ изслѣдованiю курга-новъ и городищъ на восточной окраинѣ современной Литвы. In: ТДАСВ. Москва, т. II, с. 138–196.

Покровскiй Ф. В., 1899. Къ изслѣдованiю бассейна Вилiи въ археологическомъ отношенiи (Изъ Трудовъ X. Археол. съѣзда. Т. I.). Москва.

Раскопки, 1889. Раскопки Э. А. Вольтера. In: Ви-ленс кiй в стникъ. Вильна, № 168, c. 1–2.

Спицинъ А. А., 1893. Люцинскiй могильникъ. In: Матерiалы по археологiи Россiи. С.-Петербургъ, № 14. Древности С веро-западнаго края, т. I, вып. 2.

Спицинъ А. А., 1896. Предполагаемые литовскiе курганы VIII–IX в. In: Записки Императорскаго Рус-скаго археологическаго общества. С.-Петербургъ, т. 8, вып. 1/2, с. 103–114.

Спицынъ А., 1905. Гнѣздовскiе курганы въ раскоп-кахъ С. И. Сергѣева. In: Изв стiя Императорской архе-ологической коммисciи. С.-Петербургъ, вып. 15, с. 6–70.

Спицынъ А. А., 1907. Курганы въ окрестностяхъ озера Жеймяны. In: Записки отд ленiя русской и сла-вянской археологiи Императорскаго русскаго архео-логическаго общества. С.-Петербургъ, т. VII, вып. 2, с. 248–251.

Таутавичюс А., 1959. Восточнолитовские курганы. In: Вопросы этнической истории народов Прибалти-ки. Москва, с. 128–153.

161

Таутавичюс А., 1966. К вопросу о хронологии вос-точнолитовских боевых топоров. In: От эпохи бронзы до раннего феодализма. Исследования по археологии При балтики и смежных территорий [Pronksiajast va-

На раннем этапе развития археологии в Литве, в XIX – начале XX вв., курганные могильники, особенно в восточной Литве, относятся к наиболее широко иссле-, относятся к наиболее широко иссле- относятся к наиболее широко иссле-дуемой группе археологических памятников. Большой объем исследований дал немало ценных сведений, до сих пор широко используемых в работах археологов. Методика раскопок, фиксации и публикации мате-риалов того времени весьма различна, с чем связана и различная научная значимость этих исследований. Возможность использования материалов тех лет еще не исчерпана, что зачастую определяется труднодо-ступностью материалов, недостаточностью публика-ций и современного анализа.

Владимир Алексеевич Каширский, производив-ший раскопки и разведки курганов в окрестностях озер Ваюонис и Жеймянис в 1906 и 1907 гг., является одним из тех исследователей начала XX в., материалы которых использованы в значительно меньшей сте-пени, чем они того заслуживают. Сам исследователь материалы не публиковал. О раскопках имеются лишь краткие упоминания в периодике тех лет. Однако В. Каширский подготовил обширные отчеты, которые передал в Императорскую археологическую комиссию и которые до сих пор хранятся в Институте истории материальной культуры Российской академии наук. Часть находок попала в Государственный Эрмитаж, а о судьбе остальных никаких сведений нет. Часть остео-логического материала попала в Музей антропологии и этнографии им. Петра Великого, однако сохранилась лишь частично. Данные обстоятельства предопреде-лили незнание материалов В. Каширского археолога-ми Литвы.

Окрестности озер Ваюонис и Жеймянис, находя-щихся на пограничье современных районов Швенче-нис и Игналина, является мало заселенным озерным микрорегионом. Впечатляет концентрация археоло-гических памятников: несколько поселений камен-ного века, городище и селище Паправале, курганные могильники Шакарва I и II, Паваюонис-Цегельнe, Па-I и II, Паваюонис-Цегельнe, Па- и II, Паваюонис-Цегельнe, Па-II, Паваюонис-Цегельнe, Па-, Паваюонис-Цегельнe, Па-правале, Паваюонис-Рекучяй, Рекучяй-Паверсмис I и II, Рекучяй-Пакретуоне, Меджюшкяй-Акменишкяй и еще два, упоминаемые В. Каширским, но в наши дни уже уничтоженные могильники, а также оборонитель-ный вал Рекучяй-Паваюонис. Большинство этих па-мятников обнаружил и впервые описал именно В. Ка-ширский.

РАСКОПКИ КУРГАНОВ В МЕЖОЗЕРЬЕ ВАЮОНИС И ЖЕЙМЯНИС, ПРОИЗВЕДЕННЫЕ ВЛАДИМИРОМ КАШИРСКИМ В 1906 И 1907 ГГ.ЛАУРИНАС КУРИЛА

Р е з ю м е

В. Каширский родился в Санкт Петербурге в 1883 г., а с 1888 г. его семья жила в Вильне (нынешний Виль-нюс). В 1904 г. В. Каширский поступил на юридический факультет Санкт-Петербургского университета. Инте-рес к археологии, по всей вероятности, предопределила болезнь В. Каширского в 1905 г. и лечение в фольварке Кавинис, на берегу одноименного озера. Похоже, что именно здесь В. Каширский заинтересовался богатым археологическим наследием окрестностей. Его энтузи-азм поддерживал член Императорской археологической комиссии А. Спицын, заинтересованный в изучении археологических памятников восточной Литвы.

В 1906 г. при посредничестве А. Спицына Импера-торская археологическая комиссия выдала В. Кашир-скому т. наз. открытый лист (разрешение) на раскопки археологических объектов в окрестностях Кавинис. В том году он раскопал два кургана в курганном мо-гильнике Кавинис (ныне Шакарва I), прорезал вал в Рекучяй-Паваюонис, разведал другие памятники. В 1906–1908 гг. В. Каширский учился одновременно в университете и в Санкт-Петербургском археологиче-ском институте. В 1907 г., получив открытый лист и финансирование, он исследовал один курган в курган-ном могильнике Рекучяй (Рекучяй-Паверсмис I?), два в Ваюонис или «Лысой горе» (Паправале) и четыре в Цегельне (Паваюонис-Цегельнe). В том же году он на-чал раскопки городища в Мажулонис, продолженные в 1908 г., но так и не законченные. Начало научной ар-хеологической деятельности В. Каширского прервала скоропостижная кончина в 1908 г.

Недостаток опыта и археологических знаний В. Ка-ширский компенсировал доходящей до педантизма тщательностью и аккуратностью в подготовке инфор-мативных отчетов. Стремительно прогрессировавший в научном росте молодой исследователь превзошел многих современников в описании материалов, в ка-честве и количестве их графической фиксации.

Хранящиеся в отдельных делах Императорской археологической комиссии отчеты В. Каширского за 1906 и 1907 гг. состоят из чистовика рукописного тек-ста – отдельных отчетов об исследованных объектах (на русском яз.), чертежей, планов и карт, а также ри-сунков находок. К ним добавлены формы описания раскопок курганов, полевой дневник с черновиками чертежей, акты передачи материалов, документы по финансовой отчетности.

rase feodalismini. Uurimusi Baltimaade ja naaberalade arheo loogiast]. Таллин, с. 187–191.

Штыхаў Г. В., 1992. Крывiчы. Мiнск.


О раскопочной методике В. Каширского известно немного, так как в отчетах исследователь не уделял ей должного внимания. Судя по планам курганов I и II могильника Кавинис, раскопки производились боль-шой четырехугольной ямой. Следы именно таких рас-копов имеются на двух курганах Шакарва I. На кур-I. На кур-. На кур-ганном могильнике Рекучяй-Паверсмис I одну насыпь прорезает старая траншея. Не исключено, что В. Ка- Не исключено, что В. Ка-Не исключено, что В. Ка-ширский использовал и другие методы: снос полови-ны или четверти насыпи, о чем свидетельствуют раз-резы по центру в курганах I и II могильника Цегельнe, снос оплывшей насыпи кургана до материка (плоские насыпи в могильнике Ваюонис или «Лысая гора» за-«Лысая гора» за-Лысая гора» за-» за- за-фиксированы лишь планиграфически, без разрезов).

Несмотря на самые общие знания о курганных рас-копках, В. Каширский сумел зафиксировать основную информацию: каменные венцы, ямы и ровики, трех-мерное расположение могил, каменные конструкции, положение костяков. Все же немало важных деталей осталось не описано. Не всегда ясно, отражают ли чер-, отражают ли чер- отражают ли чер-тежи реально фиксированную стратиграфическую и планиграфическую информацию или они основаны на общем представлении автора о конструкции курга-на. В полевых условиях, скорее всего, производились лишь наброски, а в чистовиках могли появиться не-точности и схематизация некоторых деталей. При раз-ведках основное внимание В. Каширский уделял фор-ме и размерам курганов, а также учитывал важность словесной информации о памятниках.

Курганный могильник Кавинис, исследованный в 1906 г., по описаниям и планам следует локализовать как могильник Шакарва I у северной оконечности озе-I у северной оконечности озе- у северной оконечности озе-ра Жеймянис. В глазомерном плане могильника отме-чена 31 насыпь, памятник довольно детально описан с указанием размеров курганов, их состояния, наличия каменных венцов и ям.

В восточной части могильника раскопаны два кур-гана. Диаметр первого – 7,5 м, высота – 0,62 м, размер второго не указан. Обе насыпи были окружены камен-ными венцами, а первая – и тремя ямами.

В первом кургане обнаружены два или три трупо-сожжения. Первое погребение, площадью около 0,5 кв. м, находилось к юго-востоку от центра кургана, на материке (?), второе, диаметром 0,9 м – несколько да-лее. Оба погребения В. Каширский считал одним. Во-круг погребения 1 находилось несколько обугленных головешек, а к северу от него был слой сбитого или обгоревшего песка (в плане – 4). Погребение 3 – не-большая (около 0,01 кв. м) кучка кальцинированных костей – было к западу от центра кургана, в насыпи, на слоe обгоревшего (?) песка. Все погребения были безынвентарные и представляли собой кости впере-мешку с угольками и пеплом. Лишь в погребении 2, по утверждению В. Каширского, находилась крупная кость животного. В разрушенном кургане II ничего не обнаружено.

В каком-то ином кургане случайно (по сведениям А. Спицына, при трупоположении) найдена четыреху-

гольная профилированная пряжка, которая не сохра-нилась.

Наиболее вероятная датировка курганов, судя по конструкции, – середина – третья четверть первого тысячелетия.

Курганный могильник недалеко от северного бере-га озера Ваюонис, на «Лысой горе» (ныне Паправале), В. Каширский посетил в 1906 г. Судя по рассказам мест-ных жителей, еще около 1896 г. могильник был довольно обширным и содержал курганы с каменными венцами. Курганы неоднократно раскапывались, в одной насыпи были обнаружены скрещенные наконечники копий, а под ними – топор. При посещении могильника В. Ка-ширским обнаружены только углистые ямы, кальцини-рованные кости и немало случайных находок.

В 1907 г. на сохранившейся части могильника Ваюонис или «Лысая гора», в неуказанном месте мо-«Лысая гора», в неуказанном месте мо-Лысая гора», в неуказанном месте мо-», в неуказанном месте мо-, в неуказанном месте мо-гильника раскопаны два кургана. Курганы I и II, диа-I и II, диа- и II, диа-II, диа-, диа-метром 7 и 9 м, 0,32 м высотой, были полуразрушены, насыпи окружали ровики с 1 и 5 перемычками.

В кургане I обнаружены 2 трупосожжения. Погре-I обнаружены 2 трупосожжения. Погре- обнаружены 2 трупосожжения. Погре-бение 1 (в отчете не пронумеровано), расположенноe недалеко от центра кургана, в насыпи, представлено концентрацией кальцинированных костей и углей диаметром 0,27 м. Обнаруженные фрагменты кера-мики автор посчитал остатками урны. Погребение 2, смещенное несколько к востоку от центра, также на-ходилось в насыпи кургана. Кости с угольками лежали пятном величиной 0,55 × 0,32 м. В погребении нахо-× 0,32 м. В погребении нахо- 0,32 м. В погребении нахо-дился, вероятнее всего, ланцетовидный (типа Peter- sen E) (?) наконечник копья, широколезвийный топор со щекaвицами, два ножа и воткнутое вертикально шило или булавка. На краю кургана случайно обна-ружены фрагмент витой шейной гривны, вероятно с конусовидными концами, браслет, скорее всего, ре-бристый, треугольного сечения, и фрагмент железного предмета. Таким образом, в кургане могло находиться еще одно, скорее всего, женское погребение.

Почти на поверхности кургана II, в центре, в ямке диаметром 0,43 м находилось единственное трупо-сожжение. Поверх кальцинированных костей и углей лежали скрещенные наконечник копья с пером иволи-стообразной формы (типа Kazakevičius V) и узколез-Kazakevičius V) и узколез-) и узколез-вийный топор, нож и кусочек железа.

Находки из могильника Ваюонис или «Лысая гора», не сохранились и судить о них можно лишь по описаниям и чертежам курганов.

На могильнике исследован еще один неясный объект – ритуальное (?) кострище. Локализация и облик объекта, а также мотивация проведения рас-, а также мотивация проведения рас- а также мотивация проведения рас-копок на этом месте не указаны. Кострище было почти круглое – диаметром 9,6–12,05 м. Это был слой угля и пепла с песчаными прослойками мощностью 0,21 м. Назначение объекта не ясно, однако судя по его ло-кализации на теpритории могильника или в непо-средственной близости, можно усматривать его связь с курганами. В кострище не обнаружено ни находок, ни кальцинированных костей, так что интерпретация

163

его как места трупосожжения сомнительна. Все же различные обряды с разжиганием огня могли не быть непосредственно связаны с кремацией умерших. На погребальных памятниках балтских племен подобные объекты известны. Однако кострище могло иметь и иное назначение.

Курганный могильник в прошлом, скорее всего, был большим памятником, существовавшим долгое время. Упоминается, что на месте разрушаемых насы-пей просматривались остатки каменных венцов. Часть курганов, скорее всего, были насыпаны в конце рим-ского времени или в эпоху Великого переселения на-родов. Исследованные В. Каширским курганы по фор-ме ровиков и комплексу находок относятся к позднему железному веку. Хронологию кургана II более точно определить трудно. Курган I, судя по инвентарю по-гребения 2, датируется второй половиной X – первой половиной XI вв.

Отдельно следует упомянуть замечание В. Кашир-ского о том, что кости погребения 1 кургана I находи-лись в урне. Аналоги такого погребального обряда на территории культуры восточнолитовских курганов неизвестны. Трудно судить, были ли у исследователя объективные данные считать фрагменты керамики остатками урны. Погребения в урнах были довольно распространены у восточных соседей литовцев – кри-вичей и дреговичей. Возможно, такое погребение сле-дует считать влиянием восточных славян, тем более, что курганный могильник Паправaле – один из наи-более удаленных к востоку памятников культуры вос-точнолитовских курганов.

На курганном могильнике Рекучяй в 1907 г. В. Ка-ширский исследовал один курган. Указанная в отчете локализация места раскопок (рядом с железнодорож-ным полотном) соответствует всему массиву курганов (Рекучяй-Пакретуоне, Рекучяй-Паверсмис I и II, а так-I и II, а так- и II, а так-II, а так-, а так-же Паваюонис-Рекучяй) на всем протяжении 1,5 км. О том, что, скорее всего, раскапывался курган в Рекучяй-Паверсмис I, можно предполагать по сохранившимся следам траншеи на одной из насыпей.

Поврежденный курган имел диаметр 8,5 м при вы-соте 0,53 м. Насыпь окружали три ямы. В ней находи-лись четыре погребения по обряду трупосожжения. Три из них (I–III) были впускные и располагались в ям-I–III) были впускные и располагались в ям-–III) были впускные и располагались в ям-III) были впускные и располагались в ям-) были впускные и располагались в ям-ках диаметром около 0,27 м, расположенных недалеко от юго-восточного и северо-восточного краев насыпи. Погребальный инвентарь содержало лишь погребе-ние II. В ямке находилась железная В-образная (типа Madyda-Legutko H22 или H23) пряжка и бронзовый спиральный перстень, а рядом – узколезвийный топор со щекaвицами и наконечник копья со слабопрофили-рованным пером (типа Kazakevičius II) (В. Каширский немного сомневался в принадлежности этих находок погребению II). Четвертое («основное») погребение (исследователь его не нумеровал) было сооружено под насыпью кургана на материке. Оно состояло из слоя угля, пепла и пережженных костей. В этом слое не-сколько к юго-востоку от центра кургана найдены два

бронзовых спиральных перстня. Весь погребальный инвентарь обожжен.

Находки из курганов Рекучяй полностью сохрани-лись и в данный момент хранятся в Государственном Эрмитаже (коллекция № 787).

Конструкция исследованного кургана характерна для середины – второй половины первого тысячеле-тия, хотя от большинства восточнолитовских курга-нов того времени её отличает отсутствие каменного венца. Исходя из хронологии находок, а также общего контекста культуры восточнолитовских курганов, дан-ный курган можно датировать поздним этапом эпохи Великого переселения народов, условно охватываю-щим период, когда практиковались наиболее поздние погребения по обряду трупоположения и ранние по-гребения с трупосожжением. По абсолютной датиров-ке – это вторая половина V и первая половина VI вв. Находки из погребения II в кургане Рекучяй типичны по своему составу и представляют комплекс вооруже-ния воина среднего достатка по меркам того времени.

На курганном могильнике Цегельне (ныне Па-ваюонис-Цегельне), расположенном к северо-западу от озера Ваюонис, В. Каширский производил раскопки в 1907 г. Исследованы четыре насыпи (I–IV), устано-I–IV), устано-–IV), устано-IV), устано-), устано-вить локализацию которых на могильнике не удалось.

Исследованные насыпи были различной сохранно-сти. Диаметр кургана I – 8,5 м при высоте 0,71 м. Диа-метр кургана II – 11,3 м при высоте 0,92 м. Курган III был диаметром 15 м при высоте 1,28 м. Диаметр кур-гана IV – 8,5 м при высоте 0,45 м. У подножья насыпи I находилось, как минимум, две, а у курганов II и III – по три ямы. Курганы II и III окружали каменные венцы. Под насыпью всех курганов на материке зафиксирова-ны угольные прослойки.

Погребения по обряду трупоположения, найден-ные в курганах I, II и IV, находились в ямах под насы-I, II и IV, находились в ямах под насы-, II и IV, находились в ямах под насы-II и IV, находились в ямах под насы- и IV, находились в ямах под насы-IV, находились в ямах под насы-, находились в ямах под насы-пью. В. Каширский уделил большое внимание их фик-. Каширский уделил большое внимание их фик- Каширский уделил большое внимание их фик-сации и описанию.

К конструкции погребения кургана I, скорее всего, относится обнаруженный над материком, в насыпи, каменный венец, расположение и форма которого, ка-жется, совпали со вскрытым глубже контуром погре-бальной ямы. Яма размерами 1,46 × 0,85 и глубиной в 1,17 м была вырыта в центре кургана. Погребенный лежал на спине, в вытянутом положении головой на запад (с отклонением к северо-западу?), костяк со-хранился фрагментарно. Его длина – 1,2 м, что сви-– 1,2 м, что сви-1,2 м, что сви-детельствует о детском погребении. В области талии умершего найдены узколезвийный топор и нож, а над правым плечом – железная арбалетовидная фибула типа Вилкoнис и фрагмент бронзовой пластинки.

В кургане II находилось двойное погребение уни-кальной конструкции. На дне ямы глубиной 1,17 м размерами 2,31 × 1,6 м, вырытой несколько к югу от центра кургана, находился прекрасно сохранившийся скелет, лишь его череп был деформирован (по нуме-рации В. Каширского – погребение 1). Умерший лежал на спине, головой на запад (или с некоторым отклоне-


нием к северо-западу?). Длина скелета была 1,87 м. По утверждению В. Каширского, скелет принадлежал ин-дивиду зрелого возраста. У правого бока и над плечом лежали два наконечника копий с длинными втулками и с перьями лавролистовидной и ромбовидной (типа Kazakevičius I) формы, рядом с левой ногой – узколез-čius I) формы, рядом с левой ногой – узколез-ius I) формы, рядом с левой ногой – узколез- I) формы, рядом с левой ногой – узколез-I) формы, рядом с левой ногой – узколез-) формы, рядом с левой ногой – узколез-вийнный топор со щекaвицами, на груди – бронзовая арбалетовидная фибула пражского типа, на правом плече – остатки спирального перстня, в области та-лии – нож, неорнаментированная бронзовая овальная (группы Madyda-Legutko H) пряжка, часть костяного гребня и бронзовое колечко из проволоки, а выше ко-лен обеих ног – две подобные вышеупомянутой (толь-ко орнаментированные) бронзовые пряжки. В погре-бении сохранились различные фрагменты органики.

Второй костяк (погребение 2) располагался выше, почти на уровне материка, в верхней части заполнения погребальной ямы, несколько к югу от погребения 1. Ориентировка аналогична погребению 1. Сохран-ность костяка плохая, В. Каширский предполагал, что он принадлежал лицу в возрасте 16–17 лет. Погребаль-ный инвентарь представлен лишь двумя предметами. На голову умершeго была надета серебряная гривна с тордированной дужкой и расклепанными в пластинку концами, заканчивающимися крючком и петелькой. На левой руке находился серебряный браслет, укра-шенный по тому же принципу, как и шейные гривны фацетированными концами.

В кургане IV также находилось двойное погребе-ние. Оно располагалось в центре кургана, в яме, раз-меры которой – 1,24 × 0,89 м и глубиной около 1,6 м. Взрослый человек, погребенный в яме, находился в сидячем положении, спиной к востоку. Кости сохра-нились прекрасно, однако часть из них располагалась не в анатомическом порядке. По этой причине трудно определить реальное положение погребального ин-вентаря. У левого колена лежали два глиняных пряс-лица (близкой к цилиндрической с ребром и усеченно-биконической формы). С левого бока находились два спиральных кольца (серебряное и бронзовое), а также серебряное ленточное кольцо с четырьмя скрученны-ми в спираль концами и небольшой (переделанный из украшения нормальных размеров) ленточный браслет. Рядом с головой лежал фрагмент железного предмета, скорее всего – шила, а с правой стороны (головы?) – бусина (изделие не сохранилось, форма и материал неизвестны). Под костяком находилась подстилка из органического материала (бересты?) длиной 1,07 м и шириной 0,36–0,64 м, вся поверхность которой была украшена бронзовыми бляшками (собранно 358 бля-шек и их фрагментов). Похоже, что подстилка покры-вала дно погребальной ямы.

Второй погребенный, новорожденный или мла-денец, лежал над тазом взрослого. Скелет сохранил-ся фрагментарно. Судя по остаткам органики, тельце было завернуто в коврик или положено в корзину. По-гребальный инвентарь младенца представлен, вероят-но, маленьким браслетом.

Единственное погребение по обряду трупосож-жения в курганном могильнике Цегельне находилось в кургане III. Оно обнаружено в насыпи недалеко от центра кургана. Косги с угольками находились в ямке диаметром 0,35 м. Погребальный инвентарь от-сутствовал. Раскопки этого кургана не закончены и, вероятно, в нем могли остаться необнаруженные по-гребения.

Находки из курганного могильника Цегельне, за исключением бусины из кургана IV, сохранились и в данный момент находятся в Государственном Эрмита-же (коллекция № 788). В. Каширский собрал кости из погребений по обряду трупоположения и передал их в Императорский музей антропологии и этнографии имени Петра Великого. В данный момент в этом музее (Кунсткамере) хранится лишь один хорошо сохранив-шийся череп. Остеологический анализ, проведенный др. И. Широбоковым (см. статью в этом собрании), определил, что череп – мужчины в возрасте 20–25 лет (не отрицая и возможности, что индивид – женского пола). Aнализ фотографии черепа, осуществленный проф. др. Р. Янкаускасом, показывает, что морфологи-чески он – женский. К сожалению, документально не установлено, в каком погребении он найден. Можно предположить, что этот череп происходит из погребе-ния в кургане IV.

Курганы из Цегельне по своей конструкции ха-рактерны для периода Великого переселения народов. Обнаруженные в них трупоположения характерны для второй четверти и середины первого тысячелетия, однако, все они своеобразны и выделяются из всего контекста погребального обряда не только культуры восточнолитовских курганов, но и для балтов в целом. Погребение кургана I имело каменную конструкцию, погребения кургана II уникальны как двойное захо-II уникальны как двойное захо- уникальны как двойное захо-ронение (подобные погребения иногда интерпрети-руются как жертвоприношения), погребение кургана IV своеобразно по положению костяка, захоронению младенца вместе со взрослым (женщиной, умершей при родах?), оформлению погребальной ямы.

Погребения по обряду трупоположения по сово-купности находок можно датировать рубежом ран-него и позднего этапов эпохи Великого переселения народов, т.е. финальным этапом погребений по об-ряду трупоположения в восточной Литве – началом распространения обряда трупосожжения (многие находки характерны для ранних погребений по обря-ду трупосожжения). В погребениях прослеживаются черты как раннего этапа эпохи Великого переселения народов (богатые женские погребальные комплексы), так и позднего (выразительные комплексы мужских погребений с оружием). Абсолютную хронологию погребений можно установить в пределах V – начала VI вв., а как наиболее вероятную дату, основываясь на общем контексте восточнолитовских курганов, ука-зать середину V в. Датировка трупосожжения из кур-V в. Датировка трупосожжения из кур- в. Датировка трупосожжения из кур-гана III не ясна. Расположение погребения свидетель-III не ясна. Расположение погребения свидетель- не ясна. Расположение погребения свидетель-ствует о том, что оно было впускным в более ранний курган.

165

В погребениях из Цегельне обнаружены предметы импортного происхождения или же подражания им, связывающие этот памятник с областью Европейско-го Barbaricum, особенно с культурами Центральной и Южной Европы. Гребень, найденный в кургане II, погребении 1, особенно характерен для черняховской культуры, а также Центральной и Северной Европы. Аналогии фибулам пражского типа известны в Цен-тральной и Южной Европе. Фибулы типа Вилконис из кургана I и близкие им фибулы типа Пильвины распространены начиная от территорий, населенных западными балтами, до северного Причерноморья. Таким образом, курганный могильник является уни-кальным, но в то же время и своеобразно эталонным памятником, иллюстрирующим влияние центральной и южной Европы на культуру восточнолитовских кур-ганов в V в. Он попадает в ареал распространения бо-V в. Он попадает в ареал распространения бо- в. Он попадает в ареал распространения бо-гатых погребений, охватывающий бассейн реки Жей-мяна и поозерье к северу от него.

В. Каширский не только раскапывал, но и посещал известные ему курганные могильники микрорегиона. Во время разведок были описаны курганы и их остат-ки, производился опрос местных жителей, собирались случайные находки или сведения о них.

Курганные могильники, расположенные рядом с железнодорожным полотном, обследовались в 1906 г. В. Каширский осмотрел весь массив курганных мо-гильников (Рекучяй-Пакретуоне, Рекучяй-Паверсмис I и II, а также Паваюонис-Рекучяй), однако описания памятников довольно скупы. В отчете кратко охарак-теризовано расположение, размер, форма и состояние курганов.

В 1907 г. описаны расположенные на курганном могильнике Паваюонис-Рекучяй четыре огромные на-сыпи. В. Каширский охарактеризовал их форму: окру-: окру-окру-женные рвами плоские насыпи с «курганами» в цен-«курганами» в цен-курганами» в цен-» в цен- в цен-тре, валиками и ровиками наверху, и указал размеры: диаметр – 22,7, 18,5, 33 и 13,45 м, высота – 1,06, 1,42, 1,24 и 0,89 м. Уже в то время курганы были повреж-дены ямами. В. Каширский первым обратил внимание на эти впечатляющие курганы, среди которых нахо-дится и крупнейшая в Литве насыпь (на самом деле её диаметр около 40 м). К сожалению, еще и сейчас они окутаны тайной: составляют ли они единый комплекс с валом Паваюонис-Рекучяй, какова их связь с рас-положенными рядом курганами.

В отчете 1906 г. упоминаются разрушенные кур-ганы к западу или северо-западу от деревни Рекучяй. На эродированной песчаной поверхности были видны кости (пережженные?), камни (венцы?), угли и пятна пепла. Иных сведений об этом могильнике нет.

В том же году В. Каширский посетил курганный

могильник Меджюшкяй-Акмянишкяй, который в его записях назван «Камень» („Akmuo“) (перевод с литов- «Камень» („Akmuo“) (перевод с литов-«Камень» („Akmuo“) (перевод с литов-Akmuo“) (перевод с литов-“) (перевод с литов-ского akmuo – камень). Тогда он составил схематиче-ский план могильника из 34 курганов с описанием их формы, размеров, состояния.

На южном берегу озера Ваюонис В. Каширский ука-зывает еще один курганный могильник, уже полностью разрушенный. По рассказам местных жителей, здесь было 4 или 5 курганов. Позднее было локализировано место, где находились курганы, и ему присвоено назва-ние по соседству находящейся деревни Лигумай.

При разведках курганов в 1906 г. В. Каширский со-брал или осмотрел у местных жителей большое коли-чество случайных находок. К сожалению, ни одна из них не сохранилась, а точная информация в отчете от-сутствует. Указано только общее описание находок и рисунки. Эти сведения в значительной степени допол-няет информация А. Спицына (что, между прочим, свидетельствует о поступлении хотя бы части находок в Россию).

Описанные В. Каширским находки (с дополнением А. Спицына) – это 10 ножей; шило; по меньшей мере 9 пряслиц (часть из них орнаментированa); 4 узко-лезвийных топора; не менее 5-ти наконечников ко-пий (типы Petersen F, Kazakevičius II и V); фрагменты гривен с плоскими заходящими концами и гривны с конусовидными концами; несколько стеклянных, одна сердоликовая и одна бронзовая бусины; арбалетовид-ная фибула с подвязной ножкой (типа Almgren 161 или 162); несколько подковообразных фибул с цилиндри-ческими концами; два браслета с утолщенными конца-ми; фрагменты двух ленточных браслетов, возможно, спиральный браслет; спиральные и другие перстни; два изделия неясного назначения, возможно – булав-ки; подвески – бубенчики, спиральки, цепочки; уди-ла; фрагменты керамики; неопределенный глиняный предмет. Многие находки обожжены. Их хронология – от III–IV до X–XI/XII вв.

Проведенные В. Каширским раскопки и разведки, несомненно, имеют большое научное значение, несмо-тря на некоторые недоработки в области исследова-ний и фиксации, а также последующую утрату неко-торых находок. Раскопки курганов дали много ценных сведений об их устройстве и интересных находок. В результате разведок были открыты новые памятники, а также собраны сведения о тогда уже исчезнувших курганных могильниках. То, что в окрестностях озер Ваюонис и Жеймянис выявлен один из наиболее зна-чительных археологических комплексов в восточной Литве, в значительной мере заслуга В. Каширского. Кроме того, подробные отчеты – важный источник по истории археологической науки в Литве.


И Л Л Ю С Т РА Ц И И

РИС. 1. Географическая ситуация микрорегиона окрестно-стей озер Ваюонис и Жеймянис.

РИС. 2. Микрорегион окрестностей озер Ваюонис и Жеймя-нис в конце XIX – начале XX вв. Картографическая основа – во-енная топографическая карта Кайзеровской Германии (M 1: 25 000), изданная на основе инструментальной топографиче-ской съемки Российской империи в 1882–1907 гг. (M 1: 21 000).

РИС. 3. Археологические памятники микрорегиона окрест-ностей озер Ваюонис и Жеймянис (охраняемые территории). Древние поселения и стоянки (зеленый цвет): 1– Шакарва, 2 – Пелекас, 3 – Рекучяй-Пакретуоне, 4 – Рекучяй II, 5 – Па-правале, 6 – Кретуонеле, 7–13 – Пакретуоне, 14–16 – Ре-кучяй; 17 – городище и селище Паправале (синий цвет); курганные могильники (желтый цвет): 18, 19 – Шакарва I, II, 20 – Паваюонис-Цегельне, 21 – Паправале, 22 – Паваюонис-Рекучяй, 23, 24 – Рекучяй-Паверсмис I, II, 25 – Рекучяй-Пакретуоне, 26 – Меджюшкяй-Акменишкяй; 27 – Оборони-тельный вал Рекучяй-Паваюонис (красный цвет). Картогра-фическая основа – цифровая растровая ортофотографическая карта (M 1: 10 000) территории Литовской Республики, соз-данная Литовской земельной службой (в 2005–2006 гг.).

РИС. 4. Владимир Каширский в 1904 г. (Kulikauskas, Zabiela, 1999, p. 165, pav. 54).

РИС. 5. Место расположения фольварка Кавинис с противо-положного берега озера Кавинис (2011 г.). Фото Л. Курилы.

РИС. 6. Раскапывавшиеся (красный цвет) и описанные или разведованные (синий цвет) В. Каширским курганные могильники – охраняемые территории или предполагаемые места разрушенных курганов (пунктир): 1 – Кавинис (Шакар-ва I), 2 – Ваюонис или «Лысая гора» (Паправале), 3 – Рекучяй (Рекучяй-Паверсмис I?), 4 – Цегельне (Паваюонис-Цегельне), 5 – Рекучяй (Паваюонис-Рекучяй, Рекучяй-Паверсмис II), 6 – Рекучяй, 7 – «Камень» (Акменишкяй-Меджюшкяй), 8 – южный берег озера Ваюонис (Лигумай). Картографическая основа – военная топографическая карта Кайзеровской Гер-мании (M 1: 25 000), изданная на основе инструментальной топографической съемки Российской империи в 1882–1907 гг. (M 1: 21 000).

РИС. 7. Страница из полевого дневника с профилем одного из курганов из курганного могильника Цегельне (Дѣло, 1906, с. 47).

РИС. 8. Профиль кургана II из курганного могильника Це-гельне в полевом дневнике (Дѣло, 1906, с. 25).

РИС. 9. Информационное письмо В. Каширскому о выдаче ему разрешения (открытого листа) на право производства археологических раскопок в 1906 г. (Дѣло, 1906, с. 2).

РИС. 10. Письмо, информирующее Виленского губернатора о выдаче В. Каширскому открытого листа на право производ-ства археологических раскопок в 1907 г. (Дѣло, 1907, с. 7).

РИС.11. Документ, подтверждающий выделение В. Кашир-скому финансовых средств на проведение археологических исследований в 1907 г. (Дѣло, 1907, с. 5).

РИС. 12. Описанные В. Каширским археологические памятни-ки в окрестностях озера Ваюонис (Дѣло, 1906, с. 13).

РИС.13. План кургана I курганного могильника Кавинис, выполненный в стандартизированном дневнике курганных раскопок (Дѣло, 1906, с. 21).

РИС.14. План кургана II курганного могильника Кавинис, выполненный в стандартизированном дневнике курганных раскопок (Дѣло, 1906, с. 20).

РИС. 15. Раскопанный курган I в курганном могильнике Ша-карва I (Кавинис) (2011 г.). Фото Л. Курилы.

РИС. 16. Раскопанный курган II в курганном могильнике Ша-карва I (Кавинис) (2011 г.). Фото Л. Курилы.

РИС. 17. Курган в курганном могильнике Рекучяй-Паверсмис I, предположительно раскопанный В. Каширским (2007 г.). Фото Л. Курилы.

РИС. 18. Один из раскопанных курганов в курганном могиль-нике Паваюонис-Цегельне (2011 г.). Фото Л. Курилы.

РИС. 19. Схематический план расположения трупосожжений в кургане на курганном могильнике Рекучяй (Дѣло, 1906, с. 47).

РИС. 20. Ситуационный план курганного могильника Кави-нис (Дѣло, 1906, с. 14).

РИС. 21. Профиль кургана I курганного могильника Кавинис (Дѣло, 1906, с. 8).

РИС. 22. План и профиль кургана I (?) курганного могильника Кавинис (Дѣло, 1906, с. 14).

РИС. 23. План кургана I (слева) и кургана II (справа) кур-ганного могильника Ваюонис или «Лысая гора» (Дѣло, 1907, с. 22).

РИС. 24. План и профиль pитуального кострищa (?), обнару-женного на территории курганного могильника Ваюонис или «Лысая гора» (Дѣло, 1907, с. 31).

РИС. 25. План и профиль кургана курганного могильника Рекучяй (Дѣло, 1907, с. 32).

РИС. 26. Погребальный инвентарь из погребения II по обряду трупосожжения из кургана курганного могильника Рекучяй: 1 – наконечник копья (787/2), 2 – пряжка (787/3), 3 – спираль-ный перстень (787/4) 4 – узколезвийный топор (787/1).

РИС. 27. Погребальный инвентарь – спиральные перстни из «основного» погребения из кургана курганного могильника Рекучяй (787/5, 6).

РИС. 28. Схематический профиль кургана III курганного мо-гильника Цегельне (Дѣло, 1906, с. 27).

РИС. 29. Схематический план кургана II и погребения 1 по обряду трупоположения курганного могильника Цегельне, выполненный в стандартизированном дневнике курганных раскопок (Дѣло, 1907, с. 24).

РИС. 30. Разрез кургана I курганного могильника Цегельне по линии юг–север (вверху) и восток–запад (внизу) и схематиче-ский план (Дѣло, 1907, с. 22).

РИС. 31. Схематический план кургана I и погребения по обряду трупоположения курганного могильника Цегельне, выполненный в стандартизированном дневнике курганных раскопок (Дѣло, 1907, с. 21).

РИС. 32. Погребальный инвентарь из погребения по обряду трупоположения из кургана I курганного могильника Цегель-не: 1 – узколезвийный топор (788/1), 2 – фрагмент украшения (788/5), 3 – нож (788/2), 4 – арбалетовидная фибула (788/3).

РИС. 33. Разрез кургана II курганного могильника Цегельне по линии юг–север (вверху) и восток–запад (внизу) (Дѣло, 1907, с. 26).

РИС. 34. Погребальный инвентарь из погребения 1 по обряду трупоположения из кургана II курганного могильника Це-гельне: 1 – нож (788/9), 2 – узколезвийный топор (788/13).

РИС. 35. Погребальный инвентарь – наконечники копий из погребения 1 по обряду трупоположения из кургана II кур-ганного могильника Цегельне (788/6, 7).

167

РИС. 36. Погребальный инвентарь из погребения 1 по обряду трупоположения из кургана II курганного могильника Це-гельне: 1 – кольцо (788/4), 2 – спиральный перстень (788/14), 3–5 – пряжки (788/10–12), 6 – арбалетовидная фибула (788/8), 7 – гребень (788/16).

РИС. 37. Схематический план погребения 2 по обряду тру-поположения из кургана II курганного могильника Цегельне, выполненный в стандартизированном дневнике курганных раскопок (Дѣло, 1907, с. 26).

РИС. 38. Погребальный инвентарь из погребения 2 по обряду трупоположения из кургана II курганного могильника Це-гельне: 1 – гривна (788/17), 2 – браслет (788/18).

РИС. 39. Схематический план кургана IV и погребения по обряду трупоположения курганного могильника Цегельне, выполненный в стандартизированном дневнике курганных раскопок (Дѣло, 1907, с. 23).

РИС. 40. План погребения по обряду трупоположения из кур-гана IV курганного могильника Цегельне (Дѣло, 1907, с. 23).

РИС. 41. Погребальный инвентарь из погребения по обря-ду трупоположения из кургана IV курганного могильника Цегельне: 1 – ленточный перстень (788/21), 2, 3 – спираль-ные перстни (788/22, 23), 4 – шило (?) (788/24), 5 – браслет (788/15), 6, 7 – пряслица (788/19, 20).

РИС. 42. Бляшки, украшавшие подстилку, устилавшую дно погребальной ямы погребения по обряду трупоположения из кургана IV курганного могильника Цегельне (выборка из 788/25–358).

РИС. 43. Бляшки, украшавшие подстилку, устилавшую дно погребальной ямы погребения по обряду трупоположения из кургана IV курганного могильника Цегельне (выборка из 788/25–358). Фото Л. Курилы.

РИС. 44. Фрагменты органики и бляшки от подстилки, усти-лавшей дно погребальной ямы погребения по обряду трупо-положения из кургана IV курганного могильника Цегельне. Фото Л. Курилы.

РИС. 45. Случайная находка (фрагмент украшения) из кур-ганного могильника Цегельне (без №).

РИС. 46. Профиль кургана I курганного могильника Паваюонис-Рекучяй (Дѣло, 1907, с. 3).

РИС. 47. Профиль кургана II курганного могильника Паваюонис-Рекучяй (Дѣло, 1907, с. 3).

РИС. 48. Профиль кургана III курганного могильника Паваюонис-Рекучяй (Дѣло, 1907, с. 4).

РИС. 49. Профиль кургана IV курганного могильника Паваюонис-Рекучяй (Дѣло, 1907, с. 4).

РИС. 50. План курганного могильника «Камень» (Дѣло, 1906, с. 15).

РИС. 51. Ножи из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 16).

РИС. 52. Нож из разрушенного кургана (Спицынъ, 1907, с. 250, рис. 33).

РИС. 53. Пряслица из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 11).

РИС. 54. Пряслица из разрушенных курганов (Спицынъ, 1907, с. 250, рис. 32).

РИС. 55. Наконечники копий из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 11).

РИС. 56. Наконечник копья из разрушенного кургана (Спи-цынъ, 1907, с. 250, рис. 31).

РИС. 57. Бусы и фрагмент гривны из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 11).

РИС. 58. Фрагменты гривны, «прутик» и кремневые изделия из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 11).

РИС. 59. Мелкие украшения и их фрагменты из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 11).

РИС. 60. Арбалетовидная фибула из разрушенного кургана (Дѣло, 1906, с. 11).

РИС. 61. Браслеты и их фрагменты из разрушенных курганов (Дѣло, 1906, с. 11).

ПереводАлексеюс Лухтанас

VLADIMIR KASHIRSKII’S EXCAVATIONS IN THE BARROW CEMETERIES BETWEEN THE VAJUONIS AND ŽEIMENYS LAKES IN 1906 AND 1907LAURYNAS KURILA

S u m m a r y

During the early period of Lithuanian archaeology (in the 19th and early 20th centuries), barrows were probably the most intensively excavated category of archaeological sites, especially in Eastern Lithuania. ¬e extent of this research determined that a rather numerous valuable data were collected; they are used by archaeologists even today. ¬e methodologies applied to the excavations of that time, their �xation and the distribution of their results were of rather diÂering levels; therefore, the signi�cance of earlier re-search for contemporary science is not even. ¬e horizons of the material related to barrows have yet to be exhausted, especially considering its o`en complicated accessibility and the lack of modern analysis or publications.

Vladimir Kashirskii is one of the archaeologists of the early 20th century, whose research material deserves more

attention than it receives. In 1906 and 1907, V. Kashirskii excavated and surveyed barrow cemeteries in the environs of the Vajuonis and Žeimenys lakes and gathered valuable data. He did not publish his research himself. In the press of that time, only short messages were announced as re-gards his investigations. However, V. Kashirskii prepared rather exhaustive reports which were handed over to the Imperial Archaeological Commission in Saint Petersburg, where they have been kept in the archives of the Institute for the History of Material Culture of the Russian Aca- demy of Sciences until today. Some of the �nds discovered during the investigation also found their way to the State Hermitage Museum in Saint Petersburg, although there is no information about the fate of other �nds. At least some of the human bones collected by him went to the Peter the


vestigator was quick to improve: his second report excels the �rst one in quality quite signi�cantly. His description of some objects, graphic �xations and drawings of �nds exceeded the accounts of many contemporary Lithuanian archaeologists in both quantity and quality.

¬e reports of the 1906 and 1907 investigations are be-ing kept in separate �les. ¬ey consist of a fair copy of the text written in V. Kashirskii’s hand (in Russian), his draw-ings, plans or maps (of which the map of archaeological sites of the Vajuonis environs is worth mentioning), and drawings of �nds. ¬e accounts themselves are not uni-form; they consist of short records of separate objects. A standard description form for barrow excavations, pre-pared by the Imperial Archaeological Commission, was also added; it had been �lled in during investigations. ¬ese �les also contain a �eld diary with sketches of plans, and various other documentation, such as o¿cial permis-sions (and papers relating to their issuance), lists of �nds and their handover certi�cates, certi�cates for the hando-ver of human bones, and �nancial documentation.

¬e methods applied by V. Kashirskii in barrow excava-tions are not exactly clear as he did not pay much attention to their description. Judging by the plans of the Kavinis bar-rows I and II, one might assume that the excavations were carried out by digging large quadrangular pits in the bar-rows. In the Šakarva barrow cemetery I, there are remains of two barrows with the marks that clearly support the thesis that such digging practices were undertaken. One barrow in the Rėkučiai–Paversmys barrow cemetery I has a trench which was dug a long time ago. It is probable that this is the Rėkučiai barrow where investigations took place in 1907. Several barrows excavated in a similar fashion exist also in the Pavajuonis–Cegelnė barrow cemetery. However, the bar-rows that were excavated by V. Kashirskii have now become di¿cult to separate from the numerous ones disturbed by other people. Digging trenches seems to have been the most o`en applied barrow excavation technique. Of course, ex-cavating in this way could leave some �nds or even burials undiscovered and some of the construction elements of bar-rows unrecorded. It is likely that strictly de�ned methods were not followed and that each time the method used could diÂer in one or another way depending on the structures that were being unearthed and the experience gained in the process. Perhaps some barrows were investigated by digging away half or a quarter of it, because in plans of Cegelnė bar-rows I and II, the sections that cross the centre of a barrow are depicted. In the barrow cemetery of Vajuonis or ‘the Bare Mountain’, Üattened barrows were investigated, and it is likely that they were simply dug away to reach the sterile soil (their plans record the planigraphic views, although there is no depiction of sections).

It is likely that V. Kashirskii had only the most com-mon knowledge of barrow excavation, yet he worked in a quite inventive manner and managed to record the most important information: the barrows’ pits and ditches, stone kerbs, the three-dimensional position of burials, stone constructions, the posture of skeletons, etc. However, quite a number of important details remained undescribed. It

Great Museum of Anthropology and Ethnography; how-ever, the majority of them seem to be lost shortly. ¬ese circumstances were the reasons why the research mate-rial of V. Kashirskii was little known and hard to access by Lithuanian archaeologists.

¬e environs of the Vajuonis and Žeimenys lakes lay at the boundary of the present Švenčionys and Ignalina districts. ¬is micro-region abounds in lakes and is quite sparsely populated. It has an imppresive concentration of archaeological monuments: a few Stone Age setllements, the Papravalė hill-fort with a setllement, the barrow cem-eteries of Šakarva I and II, Pavajuonis–Cegelnė, Papravalė, Pavajuonis–Rėkučiai, Rėkučiai–Paversmys I and II, Rė ku-čiai–Pakretuonė, Medžiuškiai–Akmeniškiai and two more barrow cemeteries mentioned by V. Kashirskii but later destroyed, as well as the Rėkučiai–Pavajuonis ancient de-fensive rampart. It is worth mentioning that most of these monuments were �rst discovered and described by V. Ka-shirskii himself.

V. Kashirskii was born in Saint Petersburg in 1883. From 1888 his family lived in Vilnius. In 1904, V. Ka-shirskii began his studies at the Faculty of Law of Saint Petersburg University. His turn for archaeology was prob-ably determined by his illness in 1905 when he underwent a treatment in the Kavinis manor in the present district of Ignalina, near Lake Kavinis. It seems that it was here that V. Kashirskii developed his interest in the rich archaeologi-cal heritage of the environs. Alexander Spitsyn, a member of the Imperial Archaeological Commission, who took in-terest in the archeological monuments of Eastern Lithua-nia, supported his enthusiasm.

In 1906, under the mediation of A. Spitsyn, V. Ka-shirskii received his �rst permission from the Imperial Archaeological Commission to excavate and survey ar-chaeological objects in Lake Kavinis environs. During that year, he excavated two barrows in the Kavinis bar-row cemetery (presently Šakarva I), cut out a section of the Rėkučiai–Pavajuonis rampart and prospected other sites. In 1906–1908, V. Kashirskii studied at the Institute of Archaeology in Saint Petersburg and continued his stud-ies at Saint Petersburg University. In 1907, a`er receiving permission and �nancial support from the Imperial Ar-chaeological Commission once again, he continued his ex-cavations and prospecting in the same environs: he inves-tigated one barrow in Rėkučiai (Rėkučiai–Paversmys I?) barrow cemetery, two barrows in Vajuonis or ‘the Bare Mountain’ (Papravalė) barrow cemetery, and four barrows in the Cegelnė (Pavajuonis–Cegelnė) barrow cemetery. Moreover, in the same year he began an investigation in the Mažulonys hill-fort, which he continued in 1908, al-though it remained un�nished. ¬is season of investiga-tion and V. Kashirskii’s Üedgling career of an archaeologist were soon interrupted by his death in 1908.

V. Kashirskii, who only had time to become super�-cially acquainted with archaeology, lacked knowledge and experience; however, the lack was partially compensated by his diligence and scrupulousness. ¬ese qualities helped him to prepare informative reports. V. Kashirskii as an in-

169

is not always clear whether the drawings reÜect the actu-al stratigraphic and planigraphic information or they are rather imagined views based on the excavated parts of bar-rows and the general understanding of the barrow’s con-struction. In some cases the recorded information seems to exceed what was actually uncovered. It is possible that, under outdoor conditions, only very approximate draw-ings were drawn. ¬erefore, the fair copies that were drawn aèr these drawings can be quite inaccurate. Some details in the drawings are schematized.

During his prospecting work, most of V. Kashirskii’s attention was focused on the shape of barrows and the re-cording of their dimensions. He also understood the im-portance of collecting oral information.

¬e barrow cemetery which he himself called Kavinis (aèr the name of the manor that was nearby) was inves-tigated by V. Kashirskii in 1906. ¬e description and plan help us to locate the site of investigation in the Šakarva bar-row cemetery I which is close to the northern end of Lake Žeimenys. In the plan of the barrow cemetery (which is not accurate), V. Kashirskii marked 31 barrows. ¬e site was described in detail, although in quite a generalized man-ner, indicating the dimensions of barrows, their state and describing stone kerbs and pits.

On the eastern border of the barrow cemetery, two bar-rows were excavated. Barrow I had about 7.5 m in diameter and 0.62 m in height, while the dimensions of barrow II were not indicated. Both barrows were surrounded by stone kerbs; barrow I was also surrounded by three pits. In bar-row I, two or three cremations were found. Burial 1 (about 0.5 m2 in size) was situated southestwards from the centre of the barrow, on the base (?). Very close to it, only in a slightly more southeasterly direction, was burial 2 which was about 0.9 m in diameter. V. Kashirskii considered these two graves as one burial. Around burial 1, several �rebrands were situ-ated, and to the north from it there was a layer of tamped or scorched sand. Burial 3 – a small (about 0.01 m2 in size) pile of cremated bones – was situated westwards from the centre of the barrow, in the mound, above a layer of scorched (?) sand. In all the burials, bones were mixed with charcoal and ashes. None of them contained grave goods; it was only in burial 2 that, according to V. Kashirskii, a large bone of an animal was found. No �nds were discovered in barrow II which had been disturbed.

A buckle was found by accident in some other barrow (according to A. Spitsyn – in an inhumation). It could pos-sibly be a quadrangular buckle with pro�led sides. ¬is �nd has not survived.

¬e construction of the barrows allows them to be dated back to the Middle Iron Age. ¬e installation of cre-mations of barrow I was characteristic of the middle of the 1st millenium – the early 2nd millenium. In summary, we may de�ne the most likely dating to be the middle of the 1st millenium or its 3rd quarter.

¬e barrow cemetery whose surviving part is to-day called Papravalė was visited and described by V. Ka-shirskii in 1906. ¬is barrow cemetery was located near the northen shore of Lake Vajuonis, in a place called ‘the Bare

Mountain’ (V. Kashirskii used a Russian translation of the name). In the report it is referred to by the latter name or as Vajuonis. According to locals, many barrows had been still in existence in a decent state ten years prior to V. Ka-shirskii’s research (around 1896). During the survey, it was only the remains of barrows – charred stains and scattered cremated bones – that drew attention. In the past, the bar-rows had stone kerbs. V. Kashirskii was informed that some excavation had been attempted prior to his arrival. In one barrow, crossed spearheads with an axe beneath them were found. In the territory of the barrow cemetery, as had been the case in earlier digs, a signi�cant amount of �nds were found during the survey. Some surviving barrows for some reason remained unnoticed in 1906.

In 1907, two barrows were excavated in the barrow cemetery of Vajuonis or ‘the Bare Mountain’. It seems that, aèr a more detailed exploration, V. Kashirskii discovered a preserved part of the barrow cemetery. ¬e exact location of the excavated barrows remains unknown. It is likely that both barrows I and II were partially destroyed. ¬ey had about 7 and 9 m in diameter and 0.32 m in height. Both barrows were surrounded by ditches with 1 and 5 gaps.

Two cremations were found in barrow I. Cremation 1 (burials were not numbered in the report) was close to the centre of the barrow, in the mound above the base. ¬ere was a concentration (0.27 m in diameter) of cremated bones with charcoal here. Only ceramic sherds (the explorer con-sidered them to be the remains of an urn) were found in this place. Cremation 2 lay in a southeasterly direction from the centre of the barrow, also in the mound. ¬ere were bones with some charcoal in a pile measuring 0.55 x 0.32 m. ¬e cremation contained a Petersen E type (?) spearhead, a wide-bladed axe with an extended poll, two knives and an awl or a pin (stuck-in vertically). Part of a twisted-wire neck-ring (probably with cone-shaped terminals), a bracelet (most likely of a convex triangular cross-section) and some small iron pieces were found accidentally at the edge of the barrow. ¬ese �nds indicate that one more burial, most probably of a female, may have existed in it.

At the very centre of barrow II, almost on the surface, the only cremation to be found was located in a small pit 0.43 m in diameter. A spearhead (Kazakevičius V type) and a narrow-bladed axe, which were crossed, were discovered above the bones with some charcoal, as were also a knife and a small piece of iron.

¬e �nds from the barrow cemetery of Vajuonis or ‘the Bare Mountain’ have not survived. We can only presume as to their appearance from descriptions and drawings.

A ritual (?) bon�re site is another obscure object that was excavated in the barrow cemetery. Neither its locali-zation nor its primary appearance, nor the reasons that prompted digging in this particular place are speci�ed. ¬e bon�re site was almost round, 9.6–12.05 in diameter. A lay-er of charcoal and ashes 0.21 m thick with streaks of sand was found there. ¬e purpose of this object is obscure. ¬e fact that the bon�re site was located in the territory of the barrow cemetery or near it allows us to envisage its rela-tion to the barrows. Neither cremated bones nor �nds were


found in this bon�re place, and this prompts us to reject its interpretation as a cremation place. Nevertheless, various rituals in which �re was involved may be directly unrelated to the cremation of bodies. In the burial sites of the Baltic tribes similar objects are known. It is also possible that the bon�re site was a relic of economic activities.

In the past, this barrow cemetery was probably a large site encompassing a wide chronology. Mention was made of the remains of stone kerbs visible in the places where the destroyed barrows were located. ¬us, at least part of the barrows were most probably piled up during the Old or Middle Iron Age (Roman or Migration period). Bearing in mind the shape of the ditches and the assemblages of grave goods, the two barrows investigated by V. Kashirskii could be dated back to the Late Iron Age. It is impossible to de�ne the chronology of barrow II in a more accurate way. Based on the grave goods of burial 2, barrow I could be considered as dating back to the 2nd half of the 10th cen-tury – 1st half of the 11th century.

V. Kashirskii’s remark concerning the fact that the bones were placed in an urn in cremation 1 of barrow I is worth a special note. ¬roughout the entire East Lithuanian barrow culture, there is no analogy of such a burial. It is di¿cult to decide whether V. Kashirskii had objective reasons for con-sidering the ceramic sherds as remains of an urn. ¬e cus-tom of burial in an urn was quite common among the east-ern neighbours of the Lithuanians – the Kriviches and the Dregoviches. Perhaps this burial can be considered as a sign of the inÜuence of the Eastern Slavs, even more so when we consider the barrow cemetery at Papravalė to be one of the furthesrmost eastern East Lithuanian barrow cemeteries.

In 1907, V. Kashirskii excavated one barrow in a bar-row cemetery named Rėkučiai. ¬e localization of the site of the excavation, given in his report (near the rail-way), corresponds to the entire 1.5 km long array of the Rėkučiai–Pakretuonė, Rėkučiai–Paversmys I and II, and Pavajuonis–Rėkučiai barrows. ¬e remains of a barrow with marks of a trench dug through it imply that the exca-vations most likely took place in the present barrow cem-etery of Rėkučiai–Paversmys I.

¬e barrow had been disturbed before excavations. It was about 8.5 m in diameter and 0.53 m hight. ¬e bar-row was surrounded by three pits. Four cremations were discovered in it. ¬ree of them (I–III) were dug into the already piled up mound near the southeastern and north-western edge of the barrow in pits 0.27 m in diameter. Grave goods were discovered only in burial II. ¬is group of items contained a Madyda-Legutko H22 or H23 type or-namented iron buckle, a bronze coil ring, a narrow-bladed lugged axe, and a spearhead with a slightly scallop-edged blade (Kazakevičius II type) (Kashirskii himself doubted whether the latter two grave goods were related to burial II). ¬e fourth – ‘main’ – cremation was arranged on the base of the barrow. Its layer consisted of charcoal and ash with cremated bones. In this layer, to the southeast of the barrow’s centre, two bronze coil rings were found. All grave goods had been charred.

All the �nds discovered in the Rėkučiai barrow have survived and are currently kept in the State Hermitage Mu-seum (Collection No. 787).

¬e construction of the excavated barrow is character-istic of the middle and 2nd half of the 1st millenium, al-though the fact that it lacked a stone kerb distinguishes it from the majority of East Lithuanian barrows of the time. Having assessed the chronology of the grave goods and the general context of East Lithuanian barrows, the bar-row might be dated to the Late Migration period which conditionally embraces the latest period of the custom of inhumation and the early stage of the practice of cremat-ing of the dead, the absolute dating of this barrow being the 2nd half of the 5th – 1st half of the 6th century. ¬e ar-tefacts discovered in the Rėkučiai barrow burial II rep-resent a typical assemblage of grave goods that might be found in the burial of a warrior of mediocre wealth of that time.

In 1907, V. Kashirskii was excavating in the barrow cemetery of Cegelnė (presently called Pavajuonis–Cegelnė) located northwest of Lake Vajuonis. He excavated four bar-rows (I–IV) there. However, localization of their places in the barrow cemetery is now impossible.

¬e excavated barrows were in various states of preser-vation varying from well preserved to destroyed. Barrow I was about 8.5 m in diameter and 0.71 m high. ¬e diameter of barrow II was 11.3 m and height 0.92 m. Barrow III was 15 m in diameter and 1.28 m high. ¬e diameter of barrow IV was up to 8.5 m and its height was 0.45 m. At the foot of barrow I, there were at least two pits, while at the foot of both barrows II and III there were three pits. Barrows II and III were surrounded by stone kerbs. ¬ere were layers of charcoal at the bases of all barrows.

V. Kashirskii paid a lot of attention to the �xation and description of the inhumations he found in the barrows. ¬ey had been made in pits under the bases of barrows I, II and IV.

¬e small stone kerb that was above the base and whose location and shape seemingly coincided with the contour of the deeper grave pit, is most probably attributable to the inhumation in barrow I. ¬e pit itself was 1.46 × 0.85 m in size and 1.17 m deep and had been dug in the centre of the barrow. ¬e deceased was laid in supine position with the head to the west (with a deviation towards the northwest?). ¬e skeletal remains were only fragmentary. ¬e 1.2 m length of the skeleton shows that this was a child’s burial. A narrow-bladed axe and a knife were found above the waist of the buried individual, while above the right shoulder there was an iron crossbow brooch (of Vilkonys type) and a fragment of a bronze plate.

Barrow II contained a double burial of a unique con-struction. At the bottom of a pit 2.31 × 1.5 m in size and 1.17 m deep, slightly to the south of the centre of the barrow, a perfectly preserved skeleton (with only the skull showing damage) was discovered (burial 1, according to the numer-ation of V. Kashirskii). ¬e buried individual was lying on the back with the head to the west (or slightly northwest?).

171

¬e length of the skeleton was 1.87 m. According to V. Ka-shirskii, the remains were of an individual of a mature age. Next to the deceased’s right side and above the shoulder, there were two spearheads with long sockets and laurel and rhombus (Kazakevičius type I) shaped blades; at the le ̀leg there was a narrow-bladed lugged axe; on the breast, there was a bronze crossbow brooch of a Prague type; on the right shoulder, there were remains of a coil ring, at the waist, a knife, an unornamented oval (Madyda-Legutko H group) bronze buckle, fragments of a bone comb, and a bronze loop, while above both knees there were two bronze buckles similar in shape, but ornamented. Various organic fragments were preserved in the burial.

¬e second skeleton (burial 2) was placed higher, almost on the same level as the base, on the top of the pit’s �lling, in a slightly southern direction from burial 1. ¬e deceased was orientated towards the same direction as burial 1. ¬e skeleton was poorly preserved. V. Kashirskii guessed that it could have belonged to a 16–17 year old individual. In this burial, only two grave goods were found. A silver neck-ring with a torqued hoop, with plates on its terminals, one ending in a hook and the other having a hole, was placed on the bur-ied individual’s head, while a silver bracelet decorated using a similar principle as neck-rings with faceted terminals was found on the le` hand of the buried individual.

Barrow IV also contained a double inhumation. It was found in the centre of the barrow in a pit 1.24 × 0.89 m in size and about 1.6 m deep. An adult had been placed in the pit in a sitting position with the back facing the east. ¬e bones were perfectly preserved, although part of the skeleton was not in an anatomic posture (it had collapsed). For the latter reason, it was impossible to ascertain the ex-act position of the grave goods. Two clay spindle whorls (similar to a cylinder with an edge and a double truncated cone-shape) lay next to the le` knee, while two coil rings (one silver, one bronze) and a silver sash-like ring with four coils on its terminals, along with a small (remade from a normal-size ornament) bronze sash-like bracelet were found near the le` side. Near the head, there was a fragment of an iron article (most probably an awl), and on the le` side of the head a bead was found (this article has been lost, so both its material and shape remain un-clear). A mat was found under the skeleton; it was made from an organic material (birch (?) bark) (up to 1.07 m in length and 0.36–0.64 m in width) and was studded with bronze �ttings (overall 358 �ttings or their fragments were gathered). ¬is mat seems to have been used to cover the bottom of the burial pit.

¬e second individual buried in this grave – a newborn or an infant – lay above the pelvis of the adult. Only part of the skeleton was preserved. Judging from the organic re-mains, the little body was swaddled in some kind of mat or placed into a basket. ¬e small bracelet found in this grave should most probably be considered to be a grave good of the infant.

¬e only cremation in the Cegelnė barrow cemetery was discovered in barrow III, in the mound above the base

near the barrow’s centre. Bones with charcoal were placed in a pit 0.35 m in diameter. No grave goods were found in this burial. ¬e excavations of this barrow were not con-cluded. It is possible that undetected burials may have re-mained in it.

¬e �nds from the Cegelnė barrow cemetery, except the bead from the grave of barrow IV, have survived and are presently kept at the State Hermitage Museum (collection No. 788). V. Kashirskii also collected the uncremated bones and donated them to the Peter the Great Museum of An-thropology and Ethnography. Only one well-preseved skull is presently kept in this museum (Kunstkamera). Osteologi-cal analysis performed by Dr. I. Shirobokov (see the article in this volume) identi�ed the skull as that of a male aged 20–25 (the possibility of sexing it as female also being pre-sumable), although the examination of a photograph of the skull performed by Prof. Dr. R. Jankauskas claims it to be a morphological female. Unfortunately, documents do not record in which grave exactly it was discovered. It is possible to presume that this is the skull from barrow IV (barrow I contained a child’s burial, in burial 1 of barrow II the skull was damaged, and the skull from burial 2 of barrow II was accidently crushed by the excavators themselves).

¬e construction of the barrows investigated in Cegelnė was characteristic of the Middle Iron Age. ¬e in-humations discovered in them were characteristic of the 2nd quarter and middle of the 1st millenium. However, all of these inhumations were of particular interest and stood out from the context of East Lithuanian barrows and Baltic funeral customs in general: the burial in barrow I as hav-ing a stone construction, the burials in barrow II as being paired ones (similar burials are sometimes interpreted as human oÂerings), and the burial in barrow IV as an infant’s burial (this grave is one of few burials of this age group in the entire region) along with an adult (a female who had died at childbirth?) and an uncharacteristic burial posture and grave arrangement.

Judging from the entirety of the grave goods discov-ered, these inhumations can be dated to the junction of the Early and Late Migration periods, i.e. to the �nal stage of inhumation burials in East Lithuania and to the period of spreading cremation customs (many of the artefacts are characteristic of the earliest cremations). ¬e burials con-tained features of both the Early (valuable sets of female grave goods) and Late Migration periods (expressive sets of weapons and masculine grave goods). ¬e absolute chro-nology of the burials can be de�ned as the 5th – early 6th centuries; in reference to the general context of the East Lithuanian barrows, the most probable dating is the mid-5th century. ¬e dating of the cremation from barrow III remains obscure. ¬e position of the grave suggests that it was dug into an earlier barrow.

Some artefacts of non-indigenous origin (or the arte-facts made a`er those examples), found in some burials in Cegelnė, relate this site to the Eurpean Barbaricum, mostly to the cultures of Central and Southern Europe. Combs, such as that found in burial 1 of barrow II, are especially char-


acteristic of the Chernyakhov culture and also of Central and Northern Europe, while analogues of the Prague type brooch are known in Central and Southern Europe. ¬e �nd spots of brooches of the Vilkonys type (as discovered in the burial of barrow I) and of a similar Pilviny type stretch from the territories of the Western Balts to the Northern border of the Black Sea. From this point of view, this barrow cemetery is a speci�c one, although at the same time it is quite an ex-emplary site in that it illustrates the East Lithuanian barrow culture of the 5th century (which is characterized by inÜu-ences coming from Central and Southern Europe). ¬is bar-row cemetery falls into the range of wealthy burials, which embraces mainly the basin of the Žeimena river and the lake district that stretches from it towards the north.

V. Kashirskii not only excavated but also visited the micro-region’s barrow cemeteries known to him. During his surveys, he described the barrows or their remains, questioned the locals, collected chance �nds and informa-tion about them.

In 1906, he visited the barrow cemeteries near the railway. At that time V. Kashirskii seems to have surveyed the whole array of the Pavajuonis–Rėkučiai, Rėkučiai–Paversmys I and II, and Rėkučiai–Pakretuonė barrows. However, his description of the sites is quite unclear and confused. In his report, the position, shape, dimensions and condition of the barrows were concisely described.

In 1907, the four large barrows of the Pavajuonis–Rėkučiai barrow cemetery were described. V. Kashirskii described their shape (Üat mounds with smaller ‘mounds’ in the centre, with small earthworks and ditches on the top and surrounded by ditches at the feet) and provided their dimensions: 22.7, 18.5, 33 and 13.45 m in diameter and 1.06, 1.42, 1.24 and 0.89 m in height. ¬e barrows had already been dug out in pits by that time. V. Kashirskii was the �rst to turn attention to these striking barrows, which also included the largest barrow (actually, about 40 m in diameter) in Lithuania. Unfortunately, even today they are shrouded in mystery: the questions of whether or not they formed a complex with the nearby Pavajuonys–Rėkučiai defensive rampart, and what their relation with the neigh-bouring barrows was, remain unanswered.

In the 1906 report, mention was made of the barrows in the western or northwestern direction of the Rėkučiai village. ¬ese barrows had been completely blown away by that time. Only the remains of bones (cremated?) and stones (remains of stone kerbs?), and the stains of charcoal and ashes were visible in the sands. No more knowledge about this barrow cemetery exists.

During the same year, the Medžiuškiai–Akmeniškiai barrow cemetery, which V. Kashirskii called by the name of Akmuo (‘Stone’) (akmuo – stone in Lithuanian; V. Ka-shirskii used a Russian translation), was visited. As regards this site, he indicated 34 barrows and described their shape, dimensions and condition, and drew a schematic plan of the cemetery.

V. Kashirskii refers to one more barrow cemetery on the southern shore of Lake Vajuonis, which had already

been completely destroyed by 1906. ¬e locals spoke of the earlier existence of four or �ve barrows in this site. ¬e place of this barrow cemetery was later localized and given the name of Lygumai.

During his survey of barrow cemeteries in 1906, V. Ka-shirskii collected a signi�cant amount of stray �nds or inspected those the locals had hitherto discovered. Unfor-tunately, none of them have survived. ¬e report lacks ac-curate information: the total number of the items; which items V. Kashirskii was shown or donated by local resi-dents and which ones he found himself; the circumstances of their discovery. He presented a description of the �nds, which is quite general but contains quite a lot of drawings. ¬ese data were signi�cantly complemented by the infor-mation presented by A. Spitsyn (which shows that at least some of the �nds were brought to Russia).

V. Kashirskii himself notes that a great amount of barrows in the vicinities had already been dug up by that time. According to local residents, in the Akmuo (‘Stone’) barrow cemetery and in some barrow cemetery near the railway (Pavajuonis–Rėkučiai, Rėkučiai–Paversmys I and II, or Rėkučiai–Pakretuonė) some undisclosed individuals had already excavated and discovered inhumations placed in 0.7 m deep pits or on the base.

¬e �nd spots of some of the chance �nds remain un-clear from the report. We may presume that the majority of them were found in the Vajuonis or ‘the Bare Mountain’ barrow cemetery, while part of the �nds were discovered in other sites (in the Akmuo (‘Stone’) barrow cemetery and the one that existed near Rėkučiai). ¬e �nds described by V. Kashirskii (with the additions of A. Spitsyn) are: 10 knives, one awl (?), at least 9 spindle whorls (some of them of a double truncated cone-shape or a Üattened spheri-cal form, some of them cylindrical, or with an embossed rounded edge; some of them were ornamented), 4 narrow-bladed axes, at least 5 spearheads (two of them with a low rhomboid-shaped blade (cognate to Petersen F type), two of Kazakevičius II type, and one of Kazakevičius V type), fragments of neck-rings with overlapping Üat terminals and twisted-wire neck-rings with cone-shaped terminals, a few glass beads, a serdolic bead, one bronze coil bead, a crossbow brooch of Almgren 161 or 162 type, a few pen-annular brooches with cylindrical terminals, at least two bracelets with thickened terminals, fragments of two sash-like bracelets, an obscure �nd (perhaps a coil bracelet), a coil and other rings, two obscure �nds (perhaps pins), bells, coils, chains, bridle-bit, ceramic sherds, and an uni-denti�ed clay article. ¬ese �nds are to be dated to the pe-riod from the 3rd–4th up to the 10th–11/12th centuries. Most of them had been charred.

¬e material gathered during excavations and surveys carried out by V. Kashirskii is undeniably valuable, even when we bear in mind the de�ciencies in his excavation techniques and �xation and various other problematic ar-eas, including the fact that part of the �nds collected by him has not survived. His excavations of barrows provided particularly valuable data; moreover, during the surveys, a

173

lot of new sites were discovered (his information concern-ing the barrows that have not survived is of especial im-portance). ¬e fact that the vicinities of the Vajuonis and Žeimenys lakes can now be considered as one of the most

signi�cant archaeological complexes in the whole East Lithuania is largely the merit of V. Kashirskii. Furthermore, his exhaustive reports are an important source for the his-tory of Lithuanian archaeology.

L I S T O F F I G U R E S

FIG. 1. Geographical environment of the micro-region of the

Vajuonis and Žeimenys lakes.

FIG. 2. ¬e micro-region of the Vajuonis and Žeimenys lakes in the late 19th – early 20th centuries. ¬e cartographic base is a topographic military map (scale 1: 25 000) compiled by Kaiser’s Germany a`er a 1882–1907 Russian instrumental topographic photograph (1: 21 000).

FIG. 3. Archaeological sites of the micro-region of the Vajuonis and Žeimenys lakes (currently protected territories). Ancient set-tlements and campsites (green colour): 1 – Šakarva, 2 – Pelekas, 3 – Rėkučiai–Pakretuonė, 4 – Rėkučiai II, 5 – Papravalė, 6 – Kretuonėlė, 7–13 – Pakretuonė, 14–16 – Rėkučiai; 17 – Papravalė hill-fort with a settlement (blue colour); barrow cemeteries (yellow colour): 18, 19 – Šakarva I, II, 20 – Pavajuonis–Cegelnė, 21 – Papravalė, 22 – Pavajuonis–Rėkučiai, 23, 24 – Rėkučiai–Paversmys I, II, 25 – Rėkučiai–Pakretuonė, 26 – Medžiuškiai–Akmeniškiai; 27 – Rėkučiai–Pavajuonis ancient defensive rampart (red colour). ¬e carthographic base is the digital raster orthophotographic map (1: 10 000) of the territory of Lithuania ORT10LT compiled in 2005–2006.

FIG. 4. Vladimir Kashirskii in 1904 (Kulikauskas, Zabiela, 1999, p. 165, pav. 54).

FIG. 5. View of the Kavinis manor place from the opposite shore of Lake Kavinis (in 2011). Photo: L. Kurila.

FIG. 6. Barrow cemeteries excavated (red colour) or surveyed and described (blue colour) by V. Kashirskii – currently protected territories or the presumed locations of destroyed barrow cemeter-ies (dotted line): 1 – Kavinis (Šakarva I), 2 – Vajuonis or ‘the Bare Mountain’ (Papravalė), 3 – Rėkučiai (Rėkučiai–Paversmys I?), 4 – Cegelnė (Pavajuonis–Cegelnė), 5 – Rėkučiai (Pavajuonis–Rėkučiai, Rėkučiai–Paversmys II), 6 – Rėkučiai, 7 – Akmuo (‘Stone’) (Akmeniškiai–Medžiuškiai), 8 – the southern shore of Lake Va-juonis (Lygumai). ¬e cartographic base is a topographic military map (scale 1: 25 000) compiled by Kaiser’s Germany a`er a 1882–1907 Russian instrumental topographic photograph (1: 21 000).

FIG. 7. A page from the excavation �eld diary with a drawn pro-�le of one of the barrows of the Cegelnė barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 47).

FIG. 8. ¬e pro�le of barrow II of the Cegelnė barrow cemetery, drawn in the excavation �eld diary (Дѣло, 1906, с. 25).

FIG. 9. O¿cial letter informing V. Kashirskii about the permis-sion to carry out archaeological excavations in 1906 (Дѣло, 1906, с. 2).

FIG. 10. O¿cial letter informing the Governor of Vilnius about the permission given to V. Kashirskii to carry out archaeological excavations in 1907 (Дѣло, 1907, с. 7).

FIG. 11. Document con�rming the allocation of funds to V. Ka-

shirskii for archaeological excavations in 1907 (Дѣло, 1907, с. 5).

FIG. 12. Archaeological sites in the vicinity of Lake Vajuonis, described by V. Kashirskii (Дѣло, 1906, с. 13).

FIG. 13. Plan of barrow I of the Kavinis barrow cemetery, drawn on a description form for barrow excavations (Дѣло, 1906, с. 21).

FIG. 14. Plan of barrow II of the Kavinis barrow cemetery, drawn on a description form for barrow excavations (Дѣло, 1906, с. 20).

FIG. 15. Excavated barrow I of the Šakarva I (Kavinis) barrow cemetery (in 2011). Photo: L. Kurila.

FIG. 16. Excavated barrow II of the Šakarva I (Kavinis) barrow cemetery (in 2011). Photo: L. Kurila.

FIG. 17. A barrow likely excavated by V. Kashirskii in the Rėkučiai–Paversmys barrow cemetery I (in 2007). Photo: L. Kurila.

FIG. 18. One of excavated barrows in the Pavajuonis–Cegelnė barrow cemetery (in 2011). Photo: L. Kurila.

FIG. 19. Schematic plan of cremations in the barrow of the Rėkučiai barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 47).

FIG. 20. Plan of the Kavinis barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 14).

FIG. 21. Pro�le of barrow I of the Kavinis barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 8).

FIG. 22. Plan and pro�le of barrow I (?) of the Kavinis barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 14).

FIG. 23. Plan of barrow I (on the le`) and barrow II (on the right) of the Vajuonis or ‘the Bare Mountain’ barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 22).

FIG. 24. Plan and section view of the ritual bon�re site (?) dis-covered in the Vajuonis or ‘the Bare Mountain’ barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 31).

FIG. 25. Plan and pro�le of the barrow of the Rėkučiai barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 32).

FIG. 26. Grave goods from cremation II in the barrow of the Rėkučiai barrow cemetery: 1 – a spearhead (787/2), 2 – a buckle (787/3), 3 – a coil ring (787/4), 4 – a narrow-bladed axe (787/1).

FIG. 27. Coil rings – grave goods from the ‘main’ cremation in the barrow of the Rėkučiai barrow cemetery (inv. No. 787/5, 6).

FIG. 28. Schematic pro�le of barrow III of the Cegelnė barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 27).

FIG. 29. Schematic plan of barrow II and inhumation 1 of the Cegelnė barrow cemetery, drawn on a description form for barrow excavations (Дѣло, 1907, с. 24).

FIG. 30. ¬e south–north (above) and east–west (below) sections and a schematic plan of barrow I of the Cegelnė barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 22).

FIG. 31. Schematic plan of barrow I and inhumation of the Cegelnė barrow cemetery, drawn on a description form for barrow excavations (Дѣло, 1907, с. 21).

FIG. 32. Grave goods from inhumation in barrow I of the Cegelnė barrow cemetery: 1 – a narrow-bladed axe (788/1), 2 – a fragment of an ornament (788/5), 3 – a knife (788/2), 4 – a crossbow brooch (788/3).

FIG. 33. South–north (above) and east–west (below) sections of barrow II of the Cegelnė barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 26).

FIG. 34. Grave goods from inhumation 1 in barrow II of the Cegelnė barrow cemetery: 1 – a knife (788/9), 2 – a narrow-bladed axe (788/13).


Translated by

Ignė Aidukaitė

FIG. 35. Spearheads – grave goods from inhumation 1 in barrow

II of the Cegelnė barrow cemetery (788/6, 7).

FIG. 36. Grave goods from inhumation 1 in barrow II of the

Cegelnė barrow cemetery: 1 – a loop (788/4), 2 – a coil ring

(788/14), 3–5 – buckles (788/10–12), 6 – a crossbow brooch

(788/8), 7 – a comb (788/16).

FIG. 37. Schematic plan of inhumation 2 in barrow II of the

Cegelnė barrow cemetery, drawn on a description form for barrow

excavations (Дѣло, 1907, с. 26).

FIG. 38. Grave goods from inhumation 2 of barrow II of the

Cegelnė barrow cemetery: 1 – a neck-ring (788/17), 2 – a bracelet

(788/18).

FIG. 39. Schematic plan of barrow IV and inhumation of the

Cegelnė barrow cemetery, drawn on a description form for barrow

excavations (Дѣло, 1907, с. 23).

FIG. 40. Plan of inhumation in barrow IV of the Cegelnė barrow

cemetery (Дѣло, 1907, с. 23).

FIG. 41. Grave goods from inhumation of barrow IV of the

Cegelnė barrow cemetery: 1 – a sash-like ring (788/21), 2, 3 – coil

rings (788/22, 23), 4 – an awl (?) (788/24), 5 – a bracelet (788/15),

6, 7 – spindle whorls (788/19, 20).

FIG. 42. Fittings of a mat discovered in inhumation of barrow IV

of the Cegelnė barrow cemetery (examples selected from 788/25–

358).

FIG. 43. Fittings of a mat discovered in inhumation of barrow IV

of the Cegelnė barrow cemetery (examples selected from 788/25–

358). Photo: L. Kurila.

FIG. 44. Fragments of a mat (organic remains and �ttings) dis-

covered in inhumation of barrow IV of the Cegelnė barrow cem-

tery. Photo: L. Kurila.

FIG. 45. Find from the Cegelnė barrow cemetery – a fragment of

an ornament (exact �nding spot is unknown) (no number).

FIG. 46. Pro�le of barrow I of the Pavajuonis–Rėkučiai barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 3).

FIG. 47. Pro�le of barrow II of the Pavajuonis–Rėkučiai barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 3).

FIG. 48. Pro�le of barrow III of the Pavajuonis–Rėkučiai barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 4).

FIG. 49. Pro�le of barrow IV of the Pavajuonis–Rėkučiai barrow cemetery (Дѣло, 1907, с. 4).

FIG. 50. Plan of the Akmuo (‘Stone’) barrow cemetery (Дѣло, 1906, с. 15).

FIG. 51. Knives discovered in disturbed barrows (Дѣло, 1906, с. 16).

FIG. 52. Knife discovered in disturbed barrow (Спицынъ, 1907, с. 250, рис. 33).

FIG. 53. Spindle whorls discovered in disturbed barrows (Дѣло, 1906, с. 11).

FIG. 54. Spindle whorls discovered in disturbed barrows (Спицынъ, 1907, с. 250, рис. 32).

FIG. 55. Spearheads discovered in disturbed barrows (Дѣло, 1906, с. 11).

FIG. 56. A spearhead discovered in disturbed barrow (Спицынъ, 1907, с. 250, рис. 31).

FIG. 57. Beads and a fragment of a neck-ring discovered in dis-turbed barrows (Дѣло, 1906, с. 11).

FIG. 58. Fragments of a neck-ring, a ‘rod’ and Üint artefacts dis-covered in distrubed barrows (Дѣло, 1906, с. 11).

FIG. 59. Fine jewelry and their fragments discovered in dis-turbed barrows (Дѣло, 1906, с. 11).

FIG. 60. A crossbow brooch discovered in disturbed barrow (Дѣло, 1906, с. 11).

FIG. 61. Bracelets and their fragments discovered in disturbed barrows (Дѣло, 1906, с. 11).

Kurila, L., 2011. Vladimiro Kaširskio kasinėjimai Vajuonio ir Žeimenio tarpežerio pilkapynuose...

Documents

Transcript of Kurila, L., 2011. Vladimiro Kaširskio kasinėjimai Vajuonio ir Žeimenio tarpežerio pilkapynuose...