S O C I A L I N I S D A R B A S . P A T I R T I S I R М Ы O D A I I S S N 2 0 2 9 - 0 4 7 0 2 0 0 8 2(2>

SOCIALINIO DALYVAVIMO PLĖTOTĖ VAIKŲ DIENOS CENTRUOSE

IEVA E S K Y T Ė VYTAUTO D I D Ž I O J O UNIVERSITETAS

Straipsnyje analizuojamos socialinės rizikos šeimų vaikų socialinio dalyva­vimo galimybės, šio proceso bruožų raiška kasdieniame gyvenime bei vaikų dienos centrų veikla, nukreipta į socialinio dalyvavimo plėtotę. Atskleidžia­ma socialinio dalyvavimo bruožų - „savigarba ir jos palaikymo būdai", „savirealizacijos būdai ir paieška", „svajonės ir lūkesčiai dėl ateities veik­los" - raiška kasdienėje socialinės rizikos šeimų vaikų veikloje bei reikšmė jų socializacijos ir individuacijos procesams. Analizuojama, kokios ugdomo­sios ir socialinės paslaugos turėtų būti teikiamos vaikų dienos centruose, plėtojant socialinį dalyvavimų.

ĮVADAS

Būti vaiku nėra lengva - tai laikotarpis, reikšmingas visam tolimes­niam gyvenimui, kai vaikas kupinas naujos energijos ir nuolat sie­kia pasinerti j pažinimo paslaptis, mokosi būti savarankiškas, siekia pažinti save, aplinką.

Vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose, dažnai neturi galimybių pažinti šiuos vaikystės malonumus, dažnai patenka j socialinę atskirtį ir atsiduria tarsi kryžkelėje. Jie turi pasirinkti, kokiomis vertybėmis

vadovausis, kas taps jų elgesio prioritetais - ar namų išgyvenimo taisyklės, ar visuomenės reikalavimai. Klaidinga manyti, jog uždarius namų duris ir žengus žingsnelį į viešąją erdvę vaikas ir jo elgesys automatiškai pasikeičia, tampa toks, kokio nori kiti, kokio reikia. Draskomas priešingų reikalavimų ir lūkesčių vaikas išgyvena chao­są, reikšmingą jo kaip asmenybės augimui, įsiliejimui į visuomenę, aktyviam dalyvavimui joje vykstančiuose procesuose.

Remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duome­nimis, 2006 metais šalyje iš viso augo 718,8 tūkst. vaikų, iš jų net 31 351 vaikas augo socialinės rizikos grupei priskiriamose šeimose. Tai sudaro 4,36 % visų mažųjų šalies piliečių. Tais metais socialinės rizikos šeimų užregistruota 13 496. Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenys rodo, jog 2006 metais socialines paslaugas dienos centruose gavo 7 200 vaikų. Tai truputį daugiau nei penkta­dalis visų socialinės rizikos šeimose augančių vaikų.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2006) socialinės rizikos šeimai ir joje augančiam vaikui priskiriami bruožai: piktnau­džiavimas alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, priklausomybė nuo azartinių lošimų, psichologinė, fi­zinė ar seksualinė prievarta prieš vaiką, valkatavimas, elgetavimas, mokyklos nelankymas, įvairios elgesio problemos, polinkis į nusi­kalstamą veiklą ar kitos priežastys, ribojančios galimybes ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Vis dažniau socialinės rizikos šeimoms bei jose augantiems vaikams savo paslaugas ir pagalbą teikia vaikų dienos centrai. Nacionalinėje vaikų dienos centrų 2005-2007 metų programoje dienos centras trak­tuojamas kaip viešasis juridinis asmuo, teikiantis socialines ir ugdymo paslaugas socialinės rizikos šeimoms ir vaikams. Čia organizuojamas ugdymas, pamokų ruoša, laisvalaikio užimtumas ir maitinimas. Su centrą lankančių vaikų tėvais dirbamas sistemingas socialinis darbas, jie skatinami geriau rūpintis savo vaikais, jų ugdymu, teikiama reikia­ma psichologinė, pedagoginė, teisinė pagalba, šalinamos priežastys, dėl kurių vaikams gali būti nustatoma globa (rūpyba). Taip siekiama sudaryti sąlygas vaikui, jo šeimai ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti

socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę at-skirtį. Vaikų dienos centrai teikia paslaugas siekdami užkirsti kelią vaiko ir šeimos socialinėms problemoms kiltį, visuomenės socialiniam saugumui užtikrinti.

Yra daug literatūros bei atliktų tyrimų apie vaikystės ypatumus, tačiau stokojama mokslinių darbų, analizuojančių socialinės rizikos šeimų vaikų socialinį dalyvavimą bei dienos centrų vaidmenį šia­me procese. Apie socialinį dalyvavimą rašę J. Ruškus, G. Mažeikis (2007), siekė atskleisti neįgalių asmenų socialinio dalyvavimo situa­ciją ir galimybes Lietuvoje. Autoriai, pritardami neįgaliųjų socialinį dalyvavimą tyrinėjančiam prancūzų mokslininkui S. Ebersold (2007), teigia, jog stiprinant šį procesą siekiama sumažinti asmens socialinio dalyvavimo trukdžius pasinaudojant įvairiais resursais ir leidžiant (įgalinant) pačiam, savo jėgomis ir valia siekti aktyvesnio įsitraukimo į savo bendruomenės ar plačiau - visuomenės gyvenimą. Socialinio dalyvavimo procesą, bruožus ir kryptis taip pat tyrinėjo Vieno (2007), Nation (2007), Santinello (2007), P. S. Weber (2008), Schneider (2008), J. E. Weber (2008).

Mokslinė problema - Lietuvoje stokojama tyrimų, atskleidžiančių vaikų socialinio dalyvavimo galimybes, raišką, plėtotės kryptis. Nėra atskleista, kaip galima vaiko socializacija dalyvaujant grupių proce­suose ir kuriant ateities svajones. Taip pat nėra tyrimų, analizuojančių, kokią reikšmę vaiko savigarba ir savirealizacija turi individuacijos procesui. Nėra nagrinėta, kokios ugdomosios ir socialinės paslau­gos turėtų būti teikiamos vaikų dienos centruose, plėtojant socialinį dalyvavimą.

Straipsnio tikslas - atskleisti socialinio dalyvavimo plėtotės kryptis vaikų dienos centruose.

Objektas - vaikų socialinis dalyvavimas.

Metodai - kokybinis aprašomasis tyrimo tipas, naudotas pusiau struktūruotas interviu, gauti duomenys analizuoti naudojant turinio (content) analizės metodą. Tyrime dalyvavo socialinės rizikos šeinui vaikai, kurie lanko vaikų dienos centrą bei priklauso viduriniosios vaikystės amžiaus grupei.

1. S O C I A L I N I O DALYVAVIMO SAMPRATA

Socialinio dalyvavimo negalima pavadinti atskiru grynuoliu, kadangi jis susideda iš daugybės socialinių procesų. Anot S. Erbesold (cit. Ruškus, Mažeikis, 2007), asmens aktyvumas ir atvira bendruomenė yra pagrindinės socialinio dalyvavimo sąlygos. Sis teiginys puikiai jrodo, jog socialinis dalyvavimas - kur kas platesnis ir sudėtingesnis reiškinys nei atrodo.

Socialinis dalyvavimas ugdo tokias individo savybes kaip drąsa, oru­mas, teisingumas, atsakomybė, gebėjimas laisvai pasirinkti, ateities planavimas, pagarba tradicijoms. Tai tik dalis savybių, kurias gali įgyti asmuo, jei jo socialinis dalyvavimas kryptingas. J. Ruškus (2007), G. Mažeikis (2007), S. Ebersold (2007) sutaria, jog pagrindiniai šio pro­ceso bruožai yra: individuacija, lygiavertiškumas, savarankiškumas, kooperaciniai ryšiai, tinklų kūrimas, atviras konfliktų sprendimas, pagarba skirtybėms, socialiniai įgūdžiai.

„Socialinio dalyvavimo konceptas numato sąmoningu sutarimu grįstus santykius, kuriais individas nuolat apibrėžia savo tapatumą ir savo priklausomybę socialiniame kūne" (Ruškus, Mažeikis, 2007, 179).

Įsiliejimas į visuomenę - sudėtingas, ilgą laiką trunkantis procesas, kuris daliai asmenų lieka tik iš dalies pasiektas. Vaikams įsilieti į vi­suomenę ir tapti aktyviais jos procesų veikėjais yra itin sunku, nes jie laikomi nuo suaugusiųjų visiškai priklausomais socialiai nebrandžiais žmonėmis, todėl „vaikų kaip socialinės grupės išskirtinumas ir vaiko kaip asmens socialinis, kultūrinis individualumas tampa stigmati-zuojančiu reiškiniu, nuvertinančiu jų socialines galias. Vaikams kli­juojama etiketė „socialiai neįgalūs", „nepajėgūs". Todėl neigiamas jų dalyvavimas priimant socialiai reikšmingus sprendimus" (Juodaitytė, 2007,105). J. Ruškus (2007) teigia, jog už visuomenės ribų atsiduria tie, kurie ribotai įsitraukia į visuomenės gyvenimo sritis. Kuo platesnis ir įvairesnis dalyvavimas, tuo žmogus yra visavertiškesnis visuomenės subjektas. Taigi, į vaiką žiūrint kaip į „socialiai neįgalų", „nepajė­gų", jam užtrenkiamos durys į visavertę jo kaip asmenybės, valsty­bės piliečio vystymosi galimybę. Nesudarant vaikui sąlygų aktyviai veikti savo aplinkoje, jis neišsiugdys įgūdžių, būtinų tolimesniam jo,

kaip suaugusio žmogaus socialiniam dalyvavimui visuomenėje, iš jo bus atimta galimybė tapti socialiai brandžiu visuomenės subjektu. J. Ruškus (2007) pažymi, jog asmens aktyvumas ir atvira bendruomenė yra pagrindinės sėkmingo socialinio dalyvavimo prielaidos.

Anot A. Juodaitytės (2007), vaiko(-ų) dalyvavimo galimybės dažnai yra suvokiamos pagal suaugusiems taikomus kriterijus, todėl vaikams priskiriami tik socialiai nereikšmingi vaidmenys. Taigi pagrindinius vaidmenis prisiima suaugusieji bei tampa prižiūrinčiais ir vaiką kontroliuojančiais asmenimis. S. Ebersold (2007) teigia, jog sociali­nis dalyvavimas įtraukia žmones į įvairias socialinio gyvenimo sritis ir veiklas, suteikiant vienodas galimybes visiems. Taigi, pagrindinė problema, lemianti nepakankamą vaikų įsitraukimą į socialinį gy­venimą - laikmečio ir požiūrio neatitikimas. Yra neatitikimas ne tik tarp požiūrio į vaiką ir socialinį dalyvavimą, bet ir nesutarimas dėl vaiko apibrėžimo. A. Juodaitytė teigia:

Postmodernizmo epocha į vaikystės sampratą įliejo naujas prasmes įtvirtindama „savaiminio socialinio vertingumo kontekstą" bei po­žiūrį, jog vaikystė - tai santykinai baigtas socialinis, kultūrinis darinys, kuris reiškia ir naują vaikiį ryšį su bendrąja visuomenės kultūra, civilizacijos pasiekimais (juodaitytė, 2007, 104).

Autorė pažymi, jog vaikystės postmodernusis diskursas iki šiol so­cialiniuose moksluose nėra ryškus, nes „vaikiĮ socialinio ugdymo ir socialinio darbo praktika dažnai grindžiama tradiciniu požiūriu į vaiką kaip asmenį ir vaikystę kaip socialinėmis, kultūrinėmis pras­mėmis nebrandų laikotarpį" (Juodaitytė, 2007, 104).

Egzistuojant šiam neatitikimui, vaikui iš socialinės rizikos šeimos tam­pa dar sudėtingiau įsilieti į visuomenės gyvenimą, nes bendro susita­rimo nebuvimas ir įvairiose institucijose, visuomenėje dominuojantis požiūris į rizikos grupės vaiką daro jį dar labiau „socialiai neįgalų". Tai patvirtina S. Ebersold (2007) išskirtos trys pagrindinės sritys, ga­rantuojančios sėkmingą bet kurio asmens socialinį dalyvavimą:

• darbas;

• mokymasis;

• laisvalaikis.

Autorius pabrėžia, jog „užsiėmimas viena ar kita veikla dar nereiš­kia socialinio priklausymo ar dalyvavimo" (Ebersold 2007, p.241). Tačiau kokybiška veikla šiose srityse - kelias socialinio dalyvavimo link, kuriuo socialinės rizikos šeimų vaikai dažnai neturi galimybės eiti: mokyklinių reikmenų stoka, ligos, dėmesio nekoncentravimas, finansinis, materialinis nepriteklius, neigiama, neteisinga visuomenės nuomonė - priežastys, apsunkinančios šių vaikų įsitraukimą į švieti­mo sistemą, popamokinę veiklą, ribojančios laisvalaikio praleidimo formų prieinamumą, pasirinkimą, talentų ir sugebėjimų atskleidimą. Taigi, galimybė lankyti mokyklą ir gauti individualius poreikius ten­kinančias paslaugas gali tapti faktoriumi, kuris atskleidžia priklau­symą rizikos grupės šeimai:

Mokykloje vaiko patirti sunkumai rodo, jog sistemos reikalavimai skiria jį nuo kokybiško gyvenimo visuomenės viduje. Tuo tarpu galimybės, padedančios palengvinti vaiko funkcionavimą ir sėkmin­gą dalyvavimą aplinkos procesuose yra jam nepasiekiamos, dažnai išvis neegzistuoja (Ebersold 2007, 241).

Ar suaugusiųjų kuriama tvarka ir gyvenimo taisyklės leidžia vaikui maksimizuoti jo potencialą, parodyti savąjį Aš, o jei taip, ar yra pras­mės rodyti savąjį Aš ir iškart būti „nubaustam"?

J. Ruškus, G. Mažeikis (2007) teigia, jog pagalbos objektas nuo šiol yra aplinkos keitimas kuriant tarpasmeninius ir tarpinstitucinius ryšius, būtinus sėkmingam individualaus plano vykdymui.

Ryšiai sudaro prielaidas sukurti individo dalyvavimo ir įsitraukimo į visuomenės gyvenimą sąlygas, šitaip išvengiama diskriminacijos ir marginalizavimo (Ruškus, Mažeikis, 2007, 180-181).

Anot autorių, siekiama suaktyvinti vaiką supančius žmones, partne­rius visapusiškai paruošti jo įsiliejimą į bendruomenę, organizaciją, pažinti visų dalyvių poreikius, lūkesčius, plėtoti paramos vaikui ir poveikio visuomenei strategijas. Pagalbos vaikui akcentą socialinio dalyvavimo idėja perkelia į aplinką, kurioje vaikas yra jos dalis. Taigi, šalinant diskriminuojančius faktorius ir kuriant teisingus bei kokybiš­kus tarpasmeninius, tarpdalykinius ir tarpinstitucinius ryšius, sutel­kiant skirtingus resursus, aiškiai pasidalijant vaidmenis, nubrėžiant

tikslus ir priemones, bus realizuojamas individualus socialinės rizikos šeimos vaiko raidos planas, leidžiantis išvengti siekio įgyvendinti siaurus interesus. Tinkamas ir nediskriminuojantis socialinės rizikos grupės vaiko įsiliejimas į aplinką „tampa bendruomenės arba tiesiog kolektyviniu darbu" (Ruškus, Mažeikis, 2007, 180).

S. Ebersold (2007), kalbėdamas apie socialinio dalyvavimo idėją, tei­gia, jog, siekiant asmens įsitraukimo į visuomenės gyvenimą, būtina jį įgalinti.

Viena iš pagrindinių bet kokios bendruomenės užduočių yra įga­linti asmenį, padėti išreikšti jo stiprybes ir suspenduoti silpnybes (Ruškus, Mažeikis, 2007, 180).

Socialinis dalyvavimas yra įmanomas tuomet, kai socialinės rizikos šeimai ir joje augančiam vaikui „padedama plėtoti savo veiksmų kom­petencijas, jiems suteikiant galių būti partneriais, padedant jiems rasti resursų, leidžiančių plėtoti savo potencines galimybes, jas įgyvendinti socialinio dalyvavimo situacijose" (Ruškus, Mažeikis, 2007,180). Tačiau šiandieninėje visuomenėje retai pasitaiko atvejų, kai socialinės rizikos šeimoje augantis vaikas priimamas kaip lygiavertis visuomenės narys, kurio neslegia jokie galių santykiai.

Specialistai, dirbantys su vaikais, ir atstovaudami suaugusiųjų pasauliui bei jam būdingam vaikystės suvokimui, kaip socialine, kultūrine prasme primityviam ir nebrandžiom laikotarpiui, dažnai save priskiria intelektualiai išprususiems žmonėms ir savaime pri­skiria sau pozityvius bruožus (Juodaitytė, 2007, 108).

Autorė (2007) teigia, jog suaugusieji dažniausiai savavališkai sau pri­skiria prioritetinę teisę priimant visus sprendimus vaiko gyvenimo ar raiškos klausimais ir eliminuoja jų dalyvavimo galimybes. Taigi, pa­neigiant vaikų idėjas ir veiklas, kilusias iš nestandartinio jų mastymo, atmetamas būtinas socialinis-kultūrinis dialogas „vaikai-suaugusieji" ir tokiu būdu šie visuomenės nariai neįtraukiami į jiems aktualių socialinių problemų sprendimą. Anot J. Ruškaus, G. Mažeikio (2007), įgalinimas reiškia resursų ir galių plėtotę, profesinės integracijos siekį, etinių prin­cipų, pripažįstant vaiką kaip turintį savo paties poreikių „ekspertizės gebėjimų", lygiavertį partnerį, saugojimas. Autoriai rašo, jog ir vaikas

turi teisę reikšti nuomonę apie savo poreikius, išreikšti savo interesus, lūkesčius, kurie pripažįstami kaip validūs, ir būtina į juos atsižvelgti.

Apibendrinant socialinį dalyvavimą galima apibrėžti kaip daugiamatį konceptą, galintį tapti progreso, naujo požiūrio į socialinės rizikos vaikų situaciją visuomenėje, pradžia. Nors vaikai savo patirtimi ir įgūdžiais dažnai nusileidžia suaugusiesiems, tačiau požiūris į juos, kaip visaver­čius visuomenės narius ir aktyvius subjektus, privalo galioti nuo pir­mųjų jų gyvenimo dienų. Socialinės rizikos grupės šeimų vaikams itin svarbu išlikti savimi, jausti ir plėtoti savąjį tapatumą bei gebėti dalyvauti visuomenės gyvenime, įsitraukti į aplink vykstančius procesus.

2. SAVIGARBA I R J O S PALAIKYMO B Ū D A I

„Savigarba - tai pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmas" (Almonaitienė, 2007). Vaiko savivertė iš esmės priklauso nuo jo pri­imtinumo tėvams, nuo aiškiai nustatytų elgsenos apribojimų bei nuo jo turimos laisvės jam nustatytose ribose ir nuo pagarbos jam kaip asmeniui.

Siekiant išsiaiškinti, ar socialinės rizikos šeimų vaikai supranta, kada jų savigarbą žemina kiti asmenys, kaip ją gina, buvo užduodama keletas klausimų: „ar leidi, kad kiti vaikai apie tave blogai kalbėtų?" „kaip elgiesi, kai išgirsti, kad kiti apie tave blogai kalba arba pravar-džiuojasi?". Tyrimas atskleidė, jog, pajutę galimą priešiškumą, vaikai yra linkę pasišalinti iš nemalonių situacijų, o įtampai išaugus, yra linkę elgtis agresyviai. Tyrimo dalyvė Austėja paklausta, ar leidžia, kad kiti vaikai apie ją blogai kalbėtų, atsako:

Nedraugauju aš su tokiais. <...> Aš tai stengiuosi nekreipti dėme­sio. Nu, bet jeigu jau labai pravardžiuojąs, tai ir aš ant jų visaip sakau [Austėja, 10 metų, 2008 03 20].

Socialinės rizikos šeimų vaikai suvokia, kada bendraamžiai žemina jų asmenį. Susidarius nemaloniai situacijai, jie griežtai išsako savo poziciją, bando kelti savivertę, tačiau nesiima jokių aktyvių veiks­mų, iš nemalonios situacijos pasitraukia fiziškai. Interviu metu Viktė pasakoja:

...nu aš nesipriešinu, tik pasakau žodį. Nu ten stengiuos ne keiks­mažodį, bet pasakau griežtai. Aš stengiuosi nekreipti dėmesio <...> išeinu aš. [Viktė, 10 metų, 2008 04 25].

Taip vaikai atima iš savęs galimybę paveikti situacijos eigą, palieka pro­blemą nebesprendžiamą. A. Jacikevičius (1995) pažymi, jog dėl patir­tų nemalonių situacijų susidaro emocinės krizės, kurios ilgainiui kelia įtampą ir susirūpinimą, griauna vidinę individo pusiausvyrą. Vaikai, neišsakydami savo jausmų, ignoruodami nemalonias situacijas, ne tik praranda pasitikėjimą savimi, kuris būtinas savigarbai palaikyti, bet ir rizikuoja patirti stresą, įtampą, priešiškumą sau ir aplinkai. B. Bushman ir R. Baumeister (1998) atlikto savigarbos tyrimo rezultatai rodo, jog įžeista savigarba skatina duoti atkirtį. Tyrimo dalyvis Ovidijus, paklaustas, kaip reaguoja, kai apie jį kiti vaikai blogai kalba, dalinasi savo patirtimi:

...aš neprasidedu su nevėkšlom. Kartais tai duodu biškį į kaulus, tegu žino, kad nereikia apie mane blogai kalbėti. [Ovidijus, 10 metų, 2008 04 02].

Dažniausiai vaikai ima spjaudyti kitus vaikus, pravardžiuotis, muštis. D. G. Mayers (2008) pažymi, jog pajutę, kad jų savivertei gresia pavojus, žmonės į tai reaguoja žemindami kitus, o kartais ir smurtaudami.

Apibendrinant galima teigti, jog socialinės rizikos šeimų vaikų savi­garbos jausmas susiformavęs, tačiau daugelio jis silpnas, trukdantis pasitikėti savimi kaip individualiai ir veikti gebančiai asmenybei. Respondentai supranta, kada kiti asmenys žemina jų orumą, gar­bę, žmogiškąją vertę, tačiau neturi tinkamų įgūdžių konstruktyviai spręsti susidariusių nemalonių situacijų, todėl dažnai renkasi nega­tyvias ir destruktyvias strategijas, taip dar labiau apribodami save ir savigarbos plėtotę.

3. SAVIREALIZACIJOS BŪDAI I R PAIEŠKA

Beveik nuo pirmųjų gyvenimo dienų vaikas pradeda užsiimti kom­petenciją didinančia veikla. 7-12 metų amžiaus vaikai savo gebėjimus ir įgūdžius dažniausiai atskleidžia ir lavina įvairiuose popamokinės veiklos būreliuose, meno užsiėmimuose, žaisdami jų poreikius bei

galimybes atitinkančius žaidimus, kurdami ir mokydamiesi save at­skleisti artimiausioje aplinkoje.

Vaikystė neįsivaizduojama be žaidimų. Žaisdamas vaikas pasineria į atradimų, tyrinėjimų, eksperimentavimo erdvę, vystosi jo socialumas, individualybė. Vaiko savirealizacijos ir kūrybingumo ugdymui svarbus žaidimai.

Tyrimas atskleidė, jog žaislų „kelionė iki vaikų" dažnai yra nuo jų nepriklausoma: vaikai nedalyvauja žaislų pirkimo procese, nėra atsi­klausiama jų nuomonės, neatsižvelgiama į poreikius. Austėja pasakoja apie žaislų atsiradimą jos namuose:

...nu tai nuperka mama, pavyzdžiui, arba taip iš kur nors gaunu. Mergaitė nesirenka žaislų, nes: kad ir taip jų turiu. Nereikia rink­tis, nes sakau, šiaip turiu jų. Kalėdom va klausia ko norėtumėm, bet tai žinok ne visada padovanoja, nes brangūs žaislai. [Austėja, 10 metų, 2008 03 20].

Anot pašnekovės, žaislų jai nereikia rinktis, nes ir taip jų turi, vadi­nasi, mergaitės dalyvavimas yra visiškai apribotas tėvų ar kitų su­augusiųjų: man nereikia, nes man parenka kiti. Žaidimai ir žaislai, anot V. Oaklander (2007), vaikams yra labai svarbi jų gyvenimo dalis, kūrybiškos vaidybos būdas, todėl didelis dėmesys turėtų būti skiria­mas žaislams, jų ugdomajai ir lavinamajai prasmei. Svarbiausia prie­žastimi, dėl kurios pašnekovai neturi žaislų arba jie yra parenkami suaugusiųjų, įvardinama sunki materialinė šeimos padėtis, lemianti žaislų ir žaidimų neprieinamumą:

Brangu šiais laikais viskas, taip pat ir žaislai. [Lauryną, 2008 04 17].

Dalis tyrime dalyvavusių vaikų atskleidė, jog namuose išvis neturi žaislų:

Aš neturiu žaislų namie. Aš dažniausiai namie skaitau knygas ir miegu. [Dominyka, 10 metų, 2008 03 26].

Nors, pasak Vygotskio (cit. Žukauskienė, 1996), žaidžiant atskleidžia­mi ir lavinami visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolesniam vaiko gyvenimui. Neturėdami galimybių žaisti, vaikai praranda galimybę lavinti šiuos įgūdžius, taip pat nelavina savarankiško mąstymo sten-

giantis suprasti pasaulį, išsiugdyti į jį ir jo reiškinius savitą požiūrį.

Apibendrinant žaislai ir žaidimai vaikams yra svarbi ir norima jų gyvenimo dalis, tačiau dažnai dėl problemų, su kuriomis susiduria socialinės rizikos šeimos, ši savirealizacijos ir raiškos galimybė jiems lieka nepasiekta, negalima arba nekokybiška.

J. Pikūnas (1990) teigia, jog vaiko talento ir sugebėjimo ieškojimas yra vienas esminių tėvų ir mokyklos uždavinių. Autorius pažymi, jog daugelis talentų nėra tokie autogeniški, kad jie patys pasirodytų, todėl vaikui reikia duoti daug progų, kad talentas atbustų ir pradėtų augti. Vaiko gabumus viduriniosios vaikystės laikotarpiu dažniausiai bandoma atskleisti įvairių būrelių metu.

Tyrimas atskleidė, jog dažniausiai socialinės rizikos šeimų tėvai nėra linkę tartis su vaiku dėl lavinamųjų veiklų pasirinkimo. Apie būrelių lankymo pasirinkimą ir lankymo pradžią vaikai pasakoja:

...mama nuvedė <...> mama norėjo... [Dominyka, 12 metų, 2008 03 26];

...lankysiu muzikos mokyklą, sakė mama, kitais metais [Viktė, 8 metų, 2008 04 25].

Nepasitarus su vaiku, neišsiaiškinus poreikių, lūkesčių, vaiko ak­tyvumui, eksperimentavimui nėra suteikiami prioritetai, nors šiais būdais, anot A. Juodaitytės (2003), jau vaikystėje stiprinamas vaikų ryšys su realiu pasauliu. Toks mokymasis vyksta ne „laisvumo", o priklausomybės nuo suaugusiųjų aplinkoje, todėl tampa nereikšmin­gas ir neįdomus vaikams, daro juos pasyvius.

Pusiau struktūruoto interviu būdu gautų duomenų analizė atskleidė, jog kita svarbi priežastis, lemianti ribotą vaikų įsitraukimą į šviečia­mąją ir ugdomąją veiklą, yra sudėtinga šeimų materialinė ir finansinė padėtis, ribojanti veiklų pasirinkimą, priemonių įsigijimą. Lauryną nurodo priežastis, kodėl lanko tik mokykloje esančius būrelius:

...nu mokykloj visados nemokamai, užtat labai gerai, nes jei būtų mokamai, tai nelabai išeina, nes labai daug reikia mokėti. [Lauryną, 12 metų, 2008 04 17].

Tolimesnio interviu metu pašnekovė pasakoja, jog svajoja lankyti ir

kitus būrelius, tačiau šeima nėra pajėgi jai tai leisti. J . Pikūnas (1990) pažymi, jog, neturint galimybių pasireikšti, vaiko talentai savaime snaudžia. Tas snaudimas gali tęstis metų metais; o vėlesnis talentų pažadinimas reiškia, kad jie nebus kaip reikiant išvystyti ir kad jų plėtotė jau nepasieks labai aukšto lygio.

Apibendrinant galima teigti, jog vaikų saviraiška nėra pakankama, ne­atitinka poreikių, galimybių, norų, talentų ar sugebėjimų. Pagrindinės priežastys, ribojančios vaiko raišką, yra tėvų sprendimo dominavi­mas bei materialiniai sunkumai, ribojantys užsiėmimų pasirinkimą. Lankydami nemėgiamus būrelius vaikai maištauja, jaučiasi suvaržyti ir nepatenkinti esama situacija, tuo tarpu jų tikrieji talentai ir suge­bėjimai snaudžia ir nėra vystomi.

Vaiko savirealizacijai reikšmingas yra jo asmeninis kambarys. G. W. Allport (1998) pastebi, jog, pradėjus mokytis, dėl mokymosi proceso vaikas ima kaip labai svarbų dalyką vertinti jam asmeniškai priklausančius ir mėgstamus daiktus, vietas, o vėliau - idealius dalykus ir ištikimy­bės objektus.

Tyrimo duomenų analizė atskleidė, jog vaikai atskirą kambarį vertina kaip pozityvų, individualumą ir nepriklausomybę įkūnijantį simbolį. Išskiriamos dvi svarbiausios priežastys, žyminčios asmeninio kam­bario reikšmę: atskira erdvė nuo aplinkinių bei galimybė nevaržo­mai reikšti save priimtinais vaikams būdais. Austėja dalinasi savo džiaugsmais dėl nuosavo kambario:

...nu galiu ką noriu <...> galiu kokių plakatų su barbėm pasikabinti, jei su broliu būčiau, tai man neleistų, sakytų, kad čia per daug barbiška. [Austėja, 10 metų, 2008 03 20].

V. J . Černius (2006) teigia, jog 7-12 metų vaikams didelę reikšmę turi jų kambarys. Autorius pastebi, jog pradeda atsirasti atmintini daiktai (seni bilietai, trofėjai, fotografijos, plakatai), kurių nevalia išmesti. Šio amžiaus vaikai stengiasi savo kambarį įsirengti taip, kaip jie nori. Vaikų, neturinčių savo kambario, svajonės atspindi poreikius, norus, individualumo vystymosi galimybių stoką. Viktė dalinasi svajonėmis apie kambarį, kurio neturi, tačiau trokšta, mergaitė tiksliai įsivaiz­duoja, kaip jis turėtų atrodyti:

...su lova, teliku, kompiuteriu ir ir ten spinta, kur daiktai sudėti, ir labai erdvus kambarys <...> žaisčiau, kompiuteriu žaisčiau, teliką žiūrėčiau. [Viktė, 10 metų, 2008 04 25].

Apibendrinant galima teigti, jog asmeninis kambarys - svarbi vaiko savirealizacijos vieta - erdvė, kurią kurdamas vaikas kuria save. To neturėdamas jis pasineria j nerealias fantazijas ir bent jose siekia iš­reikšti save ir turimą potencialą. Vaikas, kuriam suteikiama galimybė turėti savo kambarį, aktyviai išnaudoja šią progą, kurdamas šią as­meninę erdvę ieško būdų. kaip atrasti ir išreikšti save, ir dažniausiai pasiekia šio tikslo.

Taigi visapusiška vaiko savirealizacija yra svarbus viduriniosios vaikystės elementas, turintis tiesioginės reikšmės ateičiai. Tyrimas atskleidė, jog dažnai socialinės rizikos šeimų vaikai neturi galimybės išreikšti save, plėtoti savo talentus ar gebėjimus. Jų galimybės yra ribojamos materialinių ir finansinių sunkumų, tačiau labai dažnai sprendžiamąjį žodį turi tėvai, kiti suaugę asmenys. Parinkdami veik­las savo nuožiūra, suaugusieji atima iš vaikų visaverčio socialinio dalyvavimo galimybę.

4. SVAJONĖS I R LŪKESČIAI D Ė L ATEITIES V E I K L O S

7-22 metų vaikai svajoja apie darbų, kurį norėtų dirbti ateityje. Tyrimo metu tendencingai atsiskleidė vaikų norai turėti dvi profesijas: vieną iš pradžių, kitą - vėliau:

iš pradžių dainininke, o vėliau daktare norėčiau būti. [Austėja, 10 metų, 2008 03 20].

Atskleidžiant vaikii profesijiĮ svajones pirmiau analizuojamos iš pra­džių norimos profesijos, paskui kalbama apie darbus vėliau.

Vaikų pasakojimai iliustruoja, jog savo ateities veiklą respondentai norėti} sieti su profesija, kuri visuomenėje susilaukia dėmesio, yra siekiama daugelio jaunų žmonių:

...nu, pavyzdžiui, pardavėja arba barmene. [Dominyka, 10 metų, 2008 03 26];

...nu norėčiau aš būti aktore. [Viktė, 8 metų, 2008 04 25].

Popkultūros1 reikšmė mergaičių svajonėms yra akivaizdi: dėmesys, socialinis statusas, pripažinimas - viskas, ko pašnekovės neturi, bet trokšta. V. Legkauskas (2005) dėmesį apibrėžia kaip žmogaus priklausomybę nuo į jį orientuoto vidinio ir išorinio kitų žmonių aktyvumo. Dėmesio poreikio patenkinimas yra būtina, tačiau nepa­kankama pagarbos poreikio patenkinimo sąlyga. Pagarbos poreikį galima apibrėžti kaip žmogaus priklausomybę nuo iš kitų žmonių gaunamo teigiamo jo savybių ir veiklos įvertinimo. Dėmesio ir pa­garbos poreikio nepatenkinimas šeimoje lemia vaikų svajones apie veiklą, garantuojančią palaikymą ir pripažinimą. Lauryną įvardija priežastis, skatinančias svajoti apie dainininkės karjerą:

Man patinka, kai ploja po mano dainavimo. [Lauryną, 12 metų, 2008 04 17].

Austėja įvardina panašias svajonių priežastis:

...nu, man patinka kai aš padainuoju, kad man ploja, kad žiūri tada visi j mane, tada faina kažkaip. [Austėja, 10 metų, 2008 03 20].

Jauniausios tyrimo dalyvės svajonė būti aktore kyla iš nepatenkinto dėmesio poreikio:

...vaidinti gražiai norėčiau, kad į teatrus eitų žmonės į mane pa­žiūrėti. [Viktė, 8 metų, 2008 04 25].

Tyrėjai Murray, McClellandas, Atkinson (cit. Mayers 2000) manė, kad žmonių fantazijos turėtų atspindėti jų laimėjimų poreikį. Taigi, svajo­dami būti įžymiais žmonėmis, vaikai nesąmoningai siekia dėmesio, pripažinimo, pagarbos.

Tyrimas atskleidė, jog profesijos, kurias vaikai norėtų turėti vėliau, yra priešingos anksčiau išsakytiems lūkesčiams. Tendencingai at­siskleidė, jog tyrime dalyvavę vaikai svajoja dirbti socialiniais dar-

1 Popkultura ir reklama - skirtingi šiuolaikinės kultūros fenomenai, tačiau šiame darbe vartojamas popkultūros terminas apima ir reklamą, nes abi šios sritys yra neatskiriamos viena nuo kitos.

buotojais, mokytojais, darželio auklėtojomis bei policininkais. Šios profesijos pašnekovams asocijuojasi su žiniomis, tarpasmeniniais ryšiais, o svarbiausia - su pagalbos teikimu ir sulaukiamu pozityviu grįžtamuoju ryšiu. Dvylikametės didžioji svajonė - būti socialine darbuotoja, nes, anot mergaitės, šios profesijos atstovai:

...padeda vaikam pamokas ruošti, nu jos dabar mum padeda, o jei aš būčiau, tai aš kitiem padėčiau. Ir dar daug žino juk jos, pažįsta daug žmonių, ir vaikų daug pažįsta. Geros yra. Mes jas visas labai mylim. [Lauryną, 12 metų, 2008 04 17].

Jauniausios tyrimo dalyvės svajonės panašios į Laurynos lūkes­čius:

...o paskui tai norėčiau auklėtoja vaikų <...> man labai patinka nu kaldras užkloti <...> ir dar pasirūpini jais, kad nesušaltų. [Viktė, 8 metų, 2008 04 25].

Ovidijus svajoja apie kiek kitokią profesiją, tačiau ji taip pat susijusi su pagalbos teikimu ir saugumo užtikrinimu:

...policininku norėčiau būti <...> jie gaudo vagis, žiūri, kad niekas nepavogtų, saugo, ieško kalėjimo bėglių, girtuoklius gaudo dar.

Paklaustas, kas pasikeisti}, jei pats berniukas taptų policininku, tvir­tas vaiko atsakymas patvirtina, jog šios profesijos veikla ir darbas jam svarbus ir reikalingas:

Nebūtų jokių bomžų, girtuokliai visokie nesmirdėtų, vaikų nemuš­tų niekas. [Ovidijus, 10 metų, 2008 04 02].

Jovaiša (1999) teigia, jog profesijos pasirinkimo motyvacija yra hi­erarchinė motyvų kaita, lemianti svarbiausią individo apsispren­dimą, bei elgesio strategiją siekiant vertingiausio galutinio tikslo. Remiantis šiuo autoriaus pastebėjimu, galima daryti prielaidą, jog socialinės rizikos šeimų vaikams vertingiausias galutinis tikslas -pagalbos teikimas kitiems, sudarantis galimybę patiems tenkinti savo poreikius bei sulaukti pagalbos. Leliūgienė, Urbonienė (2004), analizuodamos įvairių mokslininkų darbus (Hoel, 1995; Jovaiša, 1999; Laužackas, 1999; Madsen, 1986; Nikončiuk, 1999) pastebi,

jog pasirenkant profesiją vieni svarbiausių yra asmeniniai moty­vai. Madsen (cit. Leliūgienė, Urbonienė, 2004) teigia, jog individo motyvai yra organiniai, emociniai, socialiniai, kognityviniai ir akty­vumo. Asmeniniai motyvai siejami su savirealizacijos ir laimėjimo kategorijomis, kurioms įtaką daro individo pasaulėžiūra, vertybės, nuostatos, idealai, patirtis, poreikiai. Turėdami negatyvią patirtį ir išgyvenimus namuose, vaikai savo ateitį sieja su darbu, kurio dėka galėtų pašalinti visas šiuo metu išgyvenamas problemas, sunku­mus.

Apibendrinant galima teigti, jog vaikų lūkesčiai ir svajonės dėl ateities profesijos yra susiję su dabartine jų patirtimi, sunkumais, išgyveni­mais. Augdami socialinės rizikos šeimoje, jie nesulaukia pakankamo dėmesio, pripažinimo, meilės, rūpesčio, jaučia pagalbos poreikį. Dėl šių patirčių vaikai linkę rinktis veiklas, kurios gali suteikti visa tai, ko šiuo metu jie neturi: popkultūros išaukštintos profesijos skatina vaikus jose ieškoti dėmesio, pripažinimo, o į pagalbos teikimą kitiems orientuotos veiklos bei darbai - pagalbos siekimą sau.

5. VAIKŲ D I E N O S C E N T R Ų R E I K Š M Ė VAIKŲ S O C I A L I N I A M DALYVAVIMUI

Vaikų dienos centrai priklauso nevyriausybiniam sektoriui, yra ne pelno siekiančios organizacijos, kuriomis laikomos visuomeninės organizacijos, labdaros organizacijos ir fondai, asociacijos, dauguma viešųjų įstaigų. Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms skirtame praktiniame vadove (1998) pažymima, jog visoms šioms organizaci­joms yra būdingi šie bruožai: juridinio asmens statusas, prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų, ne pelno pa­skirstymo principas2, tarnavimas visuomenės labui.

Išanalizavus nevyriausybiniam sektoriui skirtus įstatymus, įstatymus, reglamentuojančius socialinių paslaugų teikimą, bei X vaikų dienos centro darbuotojų pareigybines instrukcijas paaiškėjo, jog profesi-

2 Gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuo­jamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą.

onalai, siekdami padėti vaikams realizuoti save ne tik kaip fizinę būtybę, bet ir kaip asmenybę bei socialinį individą, siekia ugdyti jų socialinius įgūdžius. Šie įgūdžiai nėra įgimti, juos žmogus įgyja augdamas, tobulėdamas. Grakauskaitė, Kropaitė (2004) darbe apie moksleivių socialinių įgūdžių lavinimą socialinius įgūdžius apibrėžia kaip gebėjimą: sugyventi su kitais asmenimis ir grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, ieškoti kompromisų, konstruktyviai spręsti konfliktus; mokytis dirbti ir kurti kartu su kitais, siekti bendro tikslo; dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame bei politiniame gyvenime, gerbti demokratinės visuomenės principus ir vertybes, rūpintis aplinka.

Išanalizavus X vaikų dienos centro teisinius dokumentus ir pareigy­bių aprašymus paaiškėjo, jog socialinių įgūdžių lavinimas yra dienos centrų veiklos sritis, kuriai skirta daug dėmesio. Organizuojamos tokios įgūdžių ugdymo veiklos kaip tvarkymasis, higienos moky­masis, įvairūs kultūriniai renginiai, kuriuos planuojant ir vykdant įtraukiami vaikai. Tai juos moko dialogo kultūros, bendradarbia­vimo, sprendimo priėmimo, atsakomybės, kūrybingumo. Išvykų ir ekskursijų organizavimas leidžia vaikams įgyti naujos patirties, atrasti naujus socialinius vaidmenis, aktyviai sąveikauti su aplinka, ugdo bendrumo jausmą. Vaikų mokyklos namų darbų ruošimo bei grupinių užsiėmimų metu per įvairius žaidimus, metodikas ugdomi tokie socialiniai įgūdžiai kaip išklausymas, dalyvavimas pokalbyje, savęs pristatymas, prisijungimas prie kitų, jausmų ir minčių raiška, sprendimų, priėmimas. Visa tai skirta vaikų savigarbos, teisingumo, atviro konfliktų sprendimo, savo patirties reflektavimo, bendrų el­gesio normų laikymosi, gebėjimo būti grupėje ir su grupe, pagalbos ir atjautos ugdymui ir skatinimui.

H. de Balzakas yra pasakęs: „netikėdamas savimi - genijum ne­būsi".

Vienas svarbiausių socialiniij įgūdžių, suteikiantis žmogui psichologi­nio stabilumo, komforto ir saugumo jausmą, yra pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimas savimi, savigarba priklauso nuo to, kokioje aplinkoje žmogus auga, kokios ugdymo(si) galimybės jam suteikiamos vai­kystėje, todėl galima tik pritarti senovės kinų patarlei, jog „vaiko

gyvenimas - tarsi popieriaus lapas - kiekvienas praeivis palieka jame pėdsaką". O ką daryti tuomet, kai praeivis - negatyvi asmenybė, o jo pėdsakas - juoda dėmė? Juk žmogus susikuria savo portretą pai­sydamas j j supančių žmonių.

Socialinės rizikos šeimose augančių vaikų savivertė bei pasitikėjimas savimi dažnai yra žemesnis nei kitų jų bendraamžių. Moksliniais ty­rimais nustatyta, jog kuo labiau žmogus pasitiki savimi, tuo lengviau mokosi. Tai itin aktualu vaikams iš socialinės rizikos šeimų, nes daž­nai dėl patiriamų sunkumų jie susiduria su mokymosi problemomis. Kizienės (2003) nuomone, ne toks gabus, bet savimi pasitikintis vaikas gali įveikti didesnius sunkumus nei intelektualus, bet susigūžęs ben­draamžis. Augdamas socialiai nesveikoje aplinkoje vaikas dažniausiai tapatina save su jį supančiais negatyviais asmenimis ir susiformuoja atitinkamą savo Aš vaizdą. Augdamas ir plėsdamas savo socialinius ryšius vaikas praranda pasitikėjimą savimi, nes, papuolęs į priešingą patirčiai aplinką, nebetiki savo gebėjimais kam nors, nes netiki sėkme naujoje situacijoje. Vaikui nebepasiseka, nes jis nepanaudoja turimų galimybių. Ankstyvojoje ar viduriniojoje vaikystėje prarastas pasitikė­jimas savimi gali lemti tolimesnį tokių asmenų vystymąsi, pomėgius, pažiūras ar net gyvenimo keluą, todėl stengdamiesi įskiepyti socialinės rizikos šeimų vaikams pasitikėjimą savimi, vaikų dienos centrai siste­mingai dirba šia linkme: svarbiausia, remiasi ne problemų sprendimo modeliu, o stipriųjų pusių perspektyva, taip pat organizuoja ir teikia paslaugas, stiprinančias vaiko pasitikėjimą savo jėgomis.

Vaikų į(si)traukimas į maisto gamybą bei kitas veiklas skatina drąsą veikti, parodyti save. Vaikų dienos centruose dirbantys profesiona-

V A I K A S

Š E I M A S o c D A R B U O T O I A S

D I A L O G O N E B U V I ­

M A S Š I O Į E S A N T Y K I Ų

S I S T E M O I E K E L I A

K O N I L I K T Ą H l' I T R U K ­

D O A T S K L E I S T I V A I K O

P O R E I K I U S

1 l 'AV. D I A L O G O P L Ė T O T E S K R Y P L Y S . S I E K I A N T K O K Y B I Š K O V A I K O S O C I A U N I O

D A L Y V A V I M O ( F . S K Y T Ė . 2 0 0 8 )

lai padeda vaikui atpažinti ir spręsti problemas, teikia informaciją ir pagalbą poreikiams tenkinti. Šios paslaugos suteikia vaikui žinių bei saugumo pojūtį, kuris mažina stresą ir duoda galimybę labiau pasitikėti savimi, moko laikytis susitarimų, susitvarkyti su sutriki­mu, nustatyti problemos priežastis. Gebėdamas visa tai atlikti, vaikas gebės geriau pažinti save, įvertinti situaciją. Tai reikšminga savęs suvokimui bei pasitikėjimui savimi. Vaikų dienos centrų darbuotojų atstovavimas vaikui ir jo interesams leidžia mažajam piliečiui nesi­jausti vienišam, kelia jo savivertę, turinčią tiesioginę įtaką jo socia­liniam dalyvavimui.

Kita svarbi sritis, kurioje vaikų dienos centrai dirba siekdami gerinti vaikų socialinį dalyvavimą - bendradarbiavimas su vaiko šeima. Si veiklos sritis pasirinkta todėl, jog šeima, anot Johnson (2001), yra pagrindinė sistema, daranti įtaką individo funkcionavimui. Siekiant kokybiško vaiko įsiliejimo į visuomenę bei joje vykstančius procesus, būtina bendradarbiauti artimiausiems vaiko institutams. Didžiausia problema, trukdanti pasiekti numatytą tikslą - tėvų vilčių ir lūkesčių, nukreiptų į vaikų dienos centrų teikiamas paslaugas, neišsakymas. Taip tėvai ir vaikai nėra aktyvūs teikiamų paslaugų ir vykdomų veiklų planuotojai, o socialiniai darbuotojai veikia savo nuožiūra. Dažniausiai taip nutinka, nes socialinio funkcionavimo problemii turinti šeima, ateidama į dienos centrą, socialiniams darbuotojams priskiria išgelbėtojų, visažinių vaidmenį, o patys specialistai retai priešinasi šiai situacijai. Socialiniai darbuotojai, siekdami padėti šeimai, imasi modeliuoti jos veikos lauką, atsiranda galios ir jėgų santykis, kai vienos jėgos dominuoja, o kitos paklūsta. Šiuo atveju pastebima ryški tendencija prisiimti / atiduoti visą vaiko ugdymo iniciatyvą profesionalams. Tėvai lieka lyg ir greta ugdymo, jų vai­dmuo teapsiriboja retu apsilankymu privalomose konsultacijose. „Tai sukuria ambivalentišką, galinčią virsti net konfliktiška, situaciją, kai pereinama į abipusius netiesioginius priekaištus" (Ruškus, Mažeikis, 2007).

Socialiniai darbuotojai turėtų pasitikėti tėvų patirtimi, žiniomis, įtraukti juos j vaikui teikiamų paslaugų planavimą bei įgyvendini­mą. Tėvai savo ruožtu turėtų socialiniams darbuotojams išsakyti savo

lūkesčius ir pastebėjimus dėl ugdymo užimtumo kokybės, formų įvairovės, elgesio kitimo rezultatyvumo.

Nesuderinti lūkesčiai, neaptartos galimybės, netinkamai prisiimti vaidmenys sukelia profesionalų ir tėvų konfliktus, kurie labiausiai paveikia vaiko sistemą. Tokie konfliktai taip pat pasitaiko tarp socia­linio darbuotojo ir vaiko.

Siekiant vystyti dialogo kultūrą tarp vaikų dienos centro, vaiko ir tėvų, pirmiausia reikia akcentuoti, jog socialinės rizikos šeima yra tokia pat normali kaip ir kitos šeimos, tik tam tikru momentu turi socialinio funkcionavimo problemų. Socialiniai darbuotojai nuolat turėtų tai pri­siminti, kad neprisiimtų visagalių vaidmens ir nesumenkintų šeimos, taip patys sukeldami konfliktą. Dar vienas labai svarbus aspektas, kurį išskiria J. Ruškus ir G. Mažeikis (2007) - vaikų ir tėvų įtraukimas ly­giaverčių partnerių pagrindu į ugdymo procesą. Tam tikslui tėvų ir vaikų lūkesčiai turėtų būti ne tik išklausomi, bet ir užfiksuojami do­kumentuose. Kai vaikų dienos centruose teikiamų paslaugų pobūdis derinamas kartu socialinių darbuotojų, tėvų ir vaikų, labiausiai tikėtina, jog bus išvengta nesusipratimų ir abipusių prieštaravimų.

„Foucault (1991) nelygiavertiškų galių problemai spręsti siūlo ir specialistams, ir klientams kuo daugiau kritiškai reflektuoti savo praktiką, plėtoti atvirą dialogą keliant klausimus ir ieškoti atsaky­mų permąstant savo patirtį. Tai Foucault vadina abipusiu išsiaiški­nimu" (Ruškus, Mažeikis, 2007, 157). Visa tai vyksta vaikų dienos centruose: reguliariai organizuojami susitikimai su vaiko artimaisiais, individualios konsultacijos, apsilankymai vaiko namuose, artimųjų informavimas apie pagalbos vaikui poreikį bei galimybes, bendrų veiklų organizavimas suteikia galimybę pamatyti ir įvertinti vaiko situaciją iš įvairių pozicijų tiek profesionalams, tiek artimiesiems. Dialogo vystymas ir individualaus ugdymo plano kūrimas leidžia kokybiškiau ugdyti vaiko kompetencijas, būtinas nesudėtingam įsi­liejimui į visuomenę bei aktyviai veiklai joje.

Apibendrinant galima teigti, jog vaikų dienos centruose teikiamos paslaugos yra nukreiptos socialinio dalyvavimo link, tačiau esama sričių, kuriose dėl dažnai nuo vaikų dienos centrų nepriklausančių aplinkybių yra spragų, ribojančių socialinio dalyvavimo plėtotę.

IŠVADOS

1. Atskleidus viduriniosios vaikystės vaikų individuacijos bruožus, išryškėja, kaip formuojasi vaiko savigarba ir savirealizacijos poreikis:

• vaikai jaučia ir suvokia garbės ir orumo reikšmę. Savivertę jie yra linkę palaikyti ir ginti, tačiau neturi reikiamų įgūdžių, todėl yra linkę pasišalinti iš nemalonios situacijos, o dažniausiai garbę gina konflikto būdu.

• Savirealizacijos poreikis 7-12 metų vaikams yra labai stiprus ir išreikštas, tačiau apribotas priklausymo socialinės rizikos šeimai. Dėl finansinių problemų tėvai nėra pajėgūs leisti vaikui užsiimti jo poreikius ir galimybes atsitinkančiomis ir lavinančiomis veiklomis, taip pat, dažnai tėvai ar kiti suaugę asmenys yra linkę nepasitarę su vaikais priimti sprendimus dėl lavinamųjų veiklų. Tai lemia sumažėjusią vaikų motyvaciją, pasipriešinimą, diskomfortą.

2. Kokybinio aprašomojo tyrimo, kurio dalyviai buvo viduriniosios vaikystės vaikai, metu atsiskleidė šios socializacijos ypatybės vaikui kuriant ateities svajones (nukreiptas į profesiją):

• Vaikų svajonės apie ateities profesiją atspindi dabartinius jų lū­kesčius. Pašnekovai norėtų turėti dvi profesijas - pirmiau garan­tuojančias dėmesį ir pripažintas popkultūros, vėliau norėtų dirbti darbą, padedantį kitiems spręsti tas problemas, su kuriomis dabar susiduria patys tyrimo dalyviai.

3. Socialinio dalyvavimo galimybė socialinės rizikos šeimų vaikams yra ribota dėl šeimos situacijos visuomenėje, visuomenės požiūrio į vaiką apskritai bei vaiko statuso šeimoje.

R E K O M E N D A C I J O S

Atliktas tyrimas atskleidė socialinės rizikos šeimų vaikų patirtis. Atsižvelgiant į unikalius išgyvenimus, pateikiamos rekomendacijos:

1. Socialinės politikos kūrėjams ir socialinių paslaugų organizatoriams:

• Savivaldybėse rekomenduojama formuoti ir vystyti socialines

bei ugdomąsias paslaugas rizikos grupės šeimų vaikams tei­kiančių paslaugų tinklą, įtraukiant bendruomenes, mokyklas, organizacijas, teikiančias socialines paslaugas, šeimos narius. Socialinės bei ugdomosios paslaugos turėtų būti organizuojamos atsižvelgiant j socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius, galimy­bes, problemas, pasirenkant stipriųjų pusių perspektyva grįstas metodikas ir būdus.

2. Vaikų dienos centrams:

• Rekomenduojama dirbant su šeima į ją žiūrėti kaip į mokančią, galinčią ir laisvą pasiekti pokytį. Būtina laikytis lygiavertiškų san­tykių, neprisiimti lyderiaujančio ar visažinio vaidmens.

• Teikiant paslaugas vaikams, būtina atsižvelgti į jų poreikius, galimybes, jausmus, išgyvenimus. Rekomenduojama planuoti veiklas, skirtas ne tik baziniams poreikiams tenkinti, bet ir žmo­giškosioms savybėms bei reikmėms ugdyti.

• Prieš teikiant individualias konsultacijas vaikui, šeimai, reko­menduojama išsiaiškinti galimą situacijos pokytį artimiausiose aplinkose.

• Rekomenduojama palaikyti bendradarbiaujančius ryšius su mo­kykla, bendruomene, policija.

• Vaikų dienos centrų teikiamos paslaugos neturėtų apsiriboti vien tik rizikos grupės šeimomis, taip neakcentuojant priklausymo rizikos grupėms.

• Patartina kurti programas ir teikti paslaugas, skirtas socialinio dalyvavimo plėtotei, bei savo patirtimi ir žiniomis dalintis su kitomis socialines paslaugas teikiančiomis institucijomis.

3. Socialinės rizikos grupės vaikų tėvams:

• Rekomenduojama į vaiką žiūrėti kaip į visavertį asmenį, nesu­teikiant jam negalinčio veikti individo vaidmens.

• Rekomenduojama klausimus, susijusius su vaiku, spręsti jam dalyvaujant.

L I T E R A T Ū R O S S Ą R A Š A S

1. ADLER A. Žmogaus pažinimas. Vilnius, 2003, 224 p. 2. ALLPORT G. W. Tapsmas. Vilnius, 1998, 115 p. 3. ALMONAITIENĖ J. Bendravimo psichologija. Kaunas, 2007, 223 p. 4. BITINAS B. Ugdymo filosofija. Vilnius, 2000, 247 p. 5. BUTKIENĖ G., KEPALAITĖ A. Mokymasis ir asmenybės brendimas: peda­

goginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. Vilnius, 1996, 299 p.

6. ČERNIUS V. J. Žmogaus vystymosi kelias: nuo vaikystės iki brandos. Kaunas, 2006, 319 p.

7. EBERSOLD S. Affiliating participation for active citizenship. Iš: Scandinavian journal of disability research, 2007, nr. 9(3), p. 237-253.

8. JACIKEVIČIUS A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius, 1995, 104 p.

9. JUODAITYTĖ A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje: vadovėlis pedagogikos specialybių studentams. Vilnius, 2002, 298 p.

10. JUODAITYTĖ A. Vaikystės fenomenas: socialinis edukacinis aspektas. Šiauliai, 2003, 432 p.

11. MERKYS G., RUŠKUS J., JUODRAITIS A. Nepilnamečių resociaiizaci-ja : priežiūros įstaigų psichosocialinė ir edukacinė situacija Lietuvoje. Šiauliai, 2002, 179 p.

12. MIELKE Ursel. Geriau supraskime sunkius vaikus: ištirkime priežastis, įsigy-kime jų pasitikėjimų, padėkime išspręsti problemas. Vilnius, 1997, 119 p.

13. MYERS D. G. Psichologija. Kaunas, 2008, 730 p. 14. MYERS D. G. Socialinė psichologija. Kaunas, 2008, 807 p. 15. OAKLANDER V. Langas į vaiko pasaidį: Geštalto psichoterapija vaikams ir

paaugliams. Kaunas, 2007, 310 p. 16. PIKŪNAS J. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimų. Kaunas, 1994,

232 p. 17. RUŠKUS J., MAŽEIKIS G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė

patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Šiauliai, 2007, 293 p. 18. RUŠKUS J. Įvadas. Neįgaliųjų dalyvavimas darbo rinkoje kaip praktinė

ir mokslinė problema. Iš: Neįgaliųjų dalyvavimas darbo rinkoje: profesinio rengimo ir profesinės adaptacijos sųvcika. Šiauliai. 2004, p. 6-17.

19. ŽUKAUSKIENĖ R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996, 364 p.

240 S O C I A L W O R K . E X P E R I E N C E A N D M E T H O D S 2 ( 2 )

9 . E S K . Y T É I.

THE DEVELOPMENT OF SOCIAL PARTICIPATION IN CHILDREN'S DAYCARE CENTERS

Social participation is a new concept in the contemporary society, however it is of high importance to every member of the society who aims at becom­ing an active subject of own becoming and who aims at full involvement into the social life. The main features of social participation are as follows: individuation, socialization, parity, self-support, cooperative relations, the development of networks, and open solution of conflicts. These features are important to every person who aims at resettlement into the society and at participation in its processes.

Children, who live in the families at social risk, often have no possibilities to cognize and to acquire these features, often get into the social exclusion and come quasi to a crossroad. One of the innovatory social services to chil­dren are daytime care centers, i.e. institutions of social services, providing daytime care, social and educational services for children who got into the social exclusion and who are in difficulties.

Tlie aim of the paper is to reveal the development trends of social participa­tion in child daytime care centers. The following objectives have been set to reach the aim:

• to identify the possibilities of child's socialization while creating future dreams;

• to reveal his/her self-respect and the need of self-realization are forming during the process of individualization;

• to explore what services, which are provided in daytime child care cen­ters are attached to develop child social participation.

Qualitative descriptive research aimed at looking holistically at the impor­tance of experiences of children, who live in the families at social risk, for their social participation.

Information and data, which have been collected during this research, may be used for the identification of the situation and needs of children and for the creation of new activities and services that would develop social participation of children.