2011. CATALOGUE, Part I. Kaunas Biennial TEXTILE'11:REWIND-PLAY-FORWARD / Kauno bienalė...

( 1 )

KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN KAUNAS BIENNIAL TEXTILE ’11: REWIND – PLAY – FORWARD

( 2 )

DAR KARTĄBienalės globėjo LR Kultūros ministro dr. Arūno Gelūno sveikinimo žodis (5)Virginija Vitkienė. TEKSTILĖ ‘11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (8)

I. DAR KARTĄ ISTORIJARasa Andriušytė-Žukienė. Dar kartą istorija (24)Menininkai: Aleksas Andriuškevičius (28), Aušra Andziulytė (30), Jonas Gasiūnas (32), Laura Garbštienė (34), Petras Griušys (36), Rimvidas Jankauskas-Kampas (38), Vilmantas Marcinkevičius (40), Jonas Mekas (42), Šarūnas Sauka (44), Liudas Truikys (46), Sofija Vei-verytė (48), Eglė Velaniškytė (50), Albertas Veščiūnas (52), Viktoras Petravičius (54), Igoris Piekuras (58), Marija Teresė Rožanskaitė (60), Kazė Zimblytė (62), Audronė Petrašiūnaitė (64)

II. DAR KARTĄ PASAKOJIMASMonika Krikštopaitytė. Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai (68)

KONKuRSINėS PARODOS MENININKAILia Altman (76), Sonja Andrew (78), Nina Bondeson (80), Kristina Čyžiūtė (84), Marion Coleman (86), Amélie Brisson-Darveau (90), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus Williams] (92), Gao Yuan (96), Wang Haiyuan (100), Ainsley Hillard (102), Tonje Høydahl Sørli (104), Lina Jonikė (106), Alice Kettle (108), Fiona Kirkwood (110), Signe Kivi (110), Monika Kreivė (116), Maria Leon (118), Beili Liu (120), Michaela Melian (124), Marion Michell (126), Andrea Milde (128), Rūta Naujalytė (132), Rasma Noreikytė (134), Katya Oicherman (136), Virginie Rochetti (138), Laisvydė Šalčiūtė (142), Tilleke Schwarz (144), Kyung-ae Wang (148), Misao Watanabe (150), Katie Waugh (152), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (156).

KvIESTIEJI MENININKAI Yinka Shonibare MBE (160), Silja Puranen (166), Annika Ekdahl (168), Osgemeos (170), Inga Likšaitė (174), Vita Gelūnienė (176), Almyra Weigel (178), Eglė Ganda Bogdanienė (182), Hiroko Watanabe (184), VALYA (186), Min Tzu-Chao (188), Patricija Gilytė (192)

III. DAR KARTĄ Į ATEITĮSarah E. Braddock Clarke. DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (196) Ainsley Hillard (200), Christy Matson (202), Jane Harris (204), Janis Jefferies ir Barbara Layne (206), Nancy Tilbury (210)

Iv. DAR KARTĄ LYDINČIOS PARODOSReiko Sudo (214), Lia Cook (216), Chunghie Lee (218), Laima Oržekauskienė (220), Cynt-hia Schira (222), Louise Lemieux Bérubé (224), Maximo Laura (226), Jolanta Šmidtienė (228), Lozanos bienalės kolekcija (230), Portugalijos menas (234), Estijos menas (236), Kosta Rikos menas (238), TEXERE (242), Experiments With Light (244), Fluxus (246), Ki-tos parodos (250)

v. BIENALėS RENgINIų PROgRAMA

vI. PARTNERIAI IR RėMėJAI

TuRINYS

( 22 )

( 1 )

( 66 )

( 194 )

( 212 )

( 254 )

( 270 )

( 74 )

( 158 )

( 3 )

CONTENTS

( 23 )

( 2 )

( 67 )

( 195 )

( 213 )

( 255 )

( 270 )

( 75 )

( 159 )

REWINDCongratulation Word by Patron of the Biennial, dr. Arūnas Gelūnas, Culture Minister of LR (5) Virginija Vitkienė. TEXTILE’11: REWIND – PLAY – FORWARD (14)

I. REWIND HISTORYRasa Andriušytė-Žukienė. Rewind History (25)Artists: Aleksas Andriuškevičius (28), Aušra Andziulytė (30), Jonas Gasiūnas (32), Laura Garbštienė (34), Petras Griušys (36), Rimvidas Jankauskas-Kampas (38), Vilmantas Mar-cinkevičius (40), Jonas Mekas (42), Šarūnas Sauka (44), Liudas Truikys (46), Sofija Veive-rytė (48), Eglė Velaniškytė (50), Albertas Veščiūnas (52), Viktoras Petravičius (54), Igoris Piekuras (58), Marija Teresė Rožanskaitė (60), Kazė Zimblytė (62), Audronė Petrašiūnaitė (64)

II. REWIND PERSONAL STORYMonika Krikštopaitytė. Stories, Narratives and (Meta)Texts (70)

ARTISTS Of COMPETITIvE ExHIBITIONLia Altman (76), Sonja Andrew (78), Nina Bondeson (80), Kristina Čyžiūtė (84), Marion Coleman (86), Amélie Brisson-Darveau (90), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus Williams] (92), Gao Yuan (96), Wang Haiyuan (100), Ainsley Hillard (102), Tonje Høydahl Sørli (104), Lina Jonikė (106), Alice Kettle (108), Fiona Kirkwood (110), Signe Kivi (110), Monika Kreivė (116), Maria Leon (118), Beili Liu (120), Michaela Melian (124), Marion Michell (126), Andrea Milde (128), Rūta Naujalytė (132), Rasma Noreikytė (134), Katya Oicherman (136), Virginie Rochetti (138), Laisvydė Šalčiūtė (142), Tilleke Schwarz (144), Kyung-ae Wang (148), Misao Watanabe (150), Katie Waugh (152), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (156).

INvITED ARTISTSYinka Shonibare MBE (160), Silja Puranen (166), Annika Ekdahl (168), Osgemeos (170), Inga Likšaitė (174), Vita Gelūnienė (176), Almyra Weigel (178), Eglė Ganda Bogdanienė (182), Hiroko Watanabe (184), VALYA (186), Min Tzu-Chao (188), Patricija Gilytė (192)

III. REWIND INTO THE fuTuRESarah E. Braddock Clarke. REWIND – PLAY – FORWARD (198)Ainsley Hillard (200), Christy Matson (202), Jane Harris (204), Janis Jefferies ir Barbara Layne (206), Nancy Tilbury (210)

Iv. REWIND SATELLITE ExHIBITIONSReiko Sudo (214), Lia Cook (216), Chunghie Lee (218), Laima Oržekauskienė (220), Cynt-hia Schira (222), Louise Lemieux Bérubé (224), Maximo Laura (226), Jolanta Šmidtienė (228), Collection of Lausanne Biennial (230), Portuguese collection (234), Estonian col-lection (236), Costa Rica‘s collection (238), TEXERE exhibition (244), Experiments With Light (244), Fluxus (246), Other exhibitions (250),

v. PROgRAMME Of BIENNIAL EvENTS

vI. PARTNERS AND SPONSORS

( 5 )

Gerbiamieji Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 daly-viai, lankytojai ir rengėjai,

Šiandienos pasaulyje, užgriūvančiame mus savo fra-gmentišku bėgimu, dažnai ieškome praeities, dabarties ir ateities sąsajų, padedančių įprasminti savo buvimą. Teks-tilės žanras pagal savo prigimtį yra pašauktas ir tiesiogine ir perkeltine prasme perskaityti sudėtingus raštus, pasiū-lyti įspūdingas savo dėliones.

Man malonu sveikinti jau aštuntąją Kauno bienalę. Kas-kart savo programa šis renginys pasiūlo išties nustebi-nantį meno gijų pluoštą, darniai įsipinantį tarp klasikinio meno šedevrų, ar sušvytintį naujųjų technologijų žybs-niais.

Verčiant šių metų programą, kurioje atsiskleidžia galėji-mas suburti ryškius šalies ir užsienio kūrėjus, siekis prista-tyti pripažintus tarptautinius tekstinės meno renginius ir reiškinius, ketinimas paskatinti šio žanro refleksijas teksti-lės forume, nekyla jokių abejonių, kad ši konceptuali plat-forma tampa išskirtiniu Europos kultūros renginiu.

Linkiu spalvingų patirčių, prasmingų diskusijų, ir ambicin-gų planų įgyvendinimo.

Nuoširdžiai,Arūnas Gelūnas,Lietuvos kultūros ministras

Dear participants, visitors and organizers of Kaunas Biennial TEXTILE ’11,

In the modern world that overwhelms us with fragmen-tary race we often seek for the links between the past, the present and the future that enable us to find the sense of our existence. Due to the nature of textile art, the genre is destined to read intricate patterns and suggest spectacu-lar puzzles of its own in direct and figurative ways.

It is great pleasure for me to welcome the 8th Kaunas Art Biennial. Every time the event introduces a surprising ply of art yarn which (harmoniously weave into classic mas-terpieces or shine out with new technologies.

The program of this year reveals the ability to gather pro-minent Lithuanian and international creators, the objecti-ve to introduce renowned events and phenomena of international textile art scene, the intention to promote the reflection on this art form in textile forum and leaves no question – this conceptual platform is becoming an exclusive cultural phenomenon in the European context.

I wish you all colorful experiences, meaningful discus-sions and the implementation of ambitious plans.

SincerelyArūnas GelūnasLithuania’s Minister of Culture

( 6 )

DAR KARTĄ

( 7 )

REWIND

( 8 ) VIRGINIJA Vitkienė

TEKSTILė ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

Kauno bienalė TEKSTILĖ per nepilnus du dešimtmečius suvienijo arti tūkstančio įvairių sričių profesionalų visame pasaulyje. Galbūt toji vienybė tik mūsų (organizatorių) išsigalvota, bet tokias abejones išsklaido kolegų, me-nininkų ir bienalės draugų palaikymas ir nesuvaidintas domėjimasis tuo, „kas ateina“. O mes nerašytu susitarimu su visais laukiančiaisiais laikome apsisprendimą keistis. Nuo 2005-ųjų, kai tradicines konkursines Kauno teksti-lės parodas pakeitė tarpdisciplininio pobūdžio renginiai, kuruojami tarptautinės komandos (kurios sudėtis taip pat kinta su kiekvienų metų iššūkiu), Kaunas tapo vienu reikšmingiausių tekstilės kultūros centrų pasaulyje. Ryš-kūs meno kūrėjai, įstabūs jų kūriniai, bendradarbiavimo programos, atviros kūrybinės dirbtuvės, kuruotos įvairių šalių meno kolekcijos, edukacinės programos, diskusijos, kritika ir vertinimas, išmaniosios technologijos, medžia-gų ir technologijų konceptualizavimas, naujas požiūris ir žongliravimas istorija – viskas, kas vyksta Kauno bienalėje pastarąjį dešimtmetį, turi slaptažodį – tekstilė.

Ne vienoje tarptautinėje diskusijoje svarstyta, kaip keis-ti šio renginio kryptį, kad jis būtų aktualus šiuolaikiniam parodų lankytojui ir kultūros vartotojui, taip pat įdomus ir patrauklus menininkams, jaunimui, reikšmingas vietos bendruomenei ir gausiai miesto humanitarinio profilio studentijai. Kauno tekstilės bienalė (toks renginio pavadi-nimas buvo 1997–2003), nuo penktojo renginio vadinta Kauno meno bienalės TEKSTILĖ vardu (2005, 2007), o nuo 2009-ųjų pavadinimas sutrumpintas iki Kauno bienalė TEKSTILĖ, taip akcentuojant vietą, kurioje renginys vyksta kas dvejus metus, ir šio laiko bienalių gausos kontekste unikalų – tekstilinį – idėjų raiškos kelią. Žodis „menas“ iškrito ne tik todėl, kad bienalė jau savaime nurodo į me-ninį renginio aspektą, bet ir dėl to, jog meno ir menoty-ros lauke „tekstilės meno“ terminas keičiamas „tekstilės kultūros“ apibrėžimu. Pirmasis (tekstilės meno) žodžių junginys taip pat yra gan jaunas. Jis menotyrininkų imtas vartoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje moderniosios teksti-lės istorijai reikšmingiausios parodos – Lozanos bienalės (1962–1995) kontekste, kur klasikines tapiserijas sparčiai ėmė keisti tekstilės objektų, skulptūrų, instaliacijų gausa, pradėtos naudoti netradicinės medžiagos, plėtoti socia-liai angažuotos temos (džiaugiamės, kad Lozanos paro-dos archyvinę kolekciją galite išvysti šioje Kauno biena-lėje). Tad profesionaliajai tekstilei įvardinti buvo surastas šis tuomet naujas raktinis žodžių junginys, išreiškęs aiškią minėtų objektų skirtį nuo taikomosios paskirties kūrinių bei nuo tradicinių vaizduojamojo meno formų tapiserijo-se, kai tekstilė buvo suvokiama kaip tam tikra tapybos re-produkavimo forma. Antrasis – tekstilės kultūros – termi-

nas, atsiradęs ir įtvirtintas pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje, jau nebėra angažuotas tekstilės meniškumui ar meniniam unikalumui įtvirtinti (postmodernistinio ir feministinio meno istorija tai padarė pati). Šis žodžių junginys turi daug platesnį reikšmių spektrą, sietiną su materialiąja žmogaus kultūra, archajiniais ir paprotiniais reiškiniais, jų atspindžiais nūdienos visuomenėje (kas itin aktualu konceptualiems meniniams sprendimams); antropologiniais tyrimais, kuriuose tekstilės paveldas yra laikomas vienu pagrindinių regiono, tautos, bendruo-menės, šeimos ir asmens unikalumo aspektų; mokslo ir meno sąsajomis, naujosiomis technologijomis ir tyrimais, nukreiptais į tekstilės ir skaitmeninių technologijų išradi-mus ir jų poveikį žmogaus gyvenimo būdui netolimoje (ir tolimoje) ateityje. Literatūra, teatras, tyli vakarienė, audringos skyrybos, meilės aliuzija ar laidotuvės – viskas gali būti suvokiama ir reflektuojama per tekstilės kultūros prizmę. Žinoma, ne nuolatos, nes yra daugybė kitų žiūros galimybių. Bet yra tinkama vieta ir laikas tekstiliniam po-žiūriui. Ta vieta – Kauno bienalė, o laikas – kai jūs esate jos pulso dalimi. Dabar.

Kodėl DAR KARTĄ? Šių metų bienalės programa, kaip ir jos trigubas pavadi-nimas DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (REWIND – PLAY – FORWARD), atkartojantis magnetolos mygtukų ko-mandas, gimė glaudžiai bendradarbiaujant su partne-riais. Ankstyvą 2010-ųjų pavasarį, besvarstant ateinančio renginio idėjines gaires, Kauno bienalės valdybos nariai suformulavo konceptualaus sugrįžimo prie ištakų idėją, kuriai buvo ieškoma verbalinės išraiškos. Apmąstyti įvai-rūs parodos pavadinimų aspektai, susiję su priešdėliu „per“ (anglų kalboje re, reiškiantį pasikartojantį veiksmą): reconnection, repetition, reload, replay (persijungimas, perkrovimas, pakartojimas, pergrojimas ir pan). Ties an-gliškuoju rewind (garso / vaizdo juostelės atsukimas) apsistota ne tik dėl žodžio reikšmės sodrumo: juostos atsukimas perklausymui / peržiūrėjimui – sąmoningas veiksmas, susijęs su „perklausomo“ garso, teksto ir įvaiz-džio įtapatinimu / tapimu klausančiojo / stebinčiojo esa-ties dalimi. Bet ne tik tai nulėmė būtent šio žodžio pasi-rinkimą. 2009-ųjų Kauno bienalės rezidencijų programoje skambėjusi kompozitoriaus Philipo Millerio (Pietų Afrikos Respublika) kantata „Rewind“1, kurios estetiškai įstabią muzikinę kompoziciją egzistenciniu išgyvenimu pavertė įdainuotų tekstų turinys ir socialinis kontekstas, gali būti konceptualiu šių metų bienalėje akcentuojamo sugrįžimo pavyzdžiu. Solistai ir trijų šimtų žmonių choras kūrinyje dainuoja tekstus iš „Tiesos ir susitaikymo komisijos“ („The Truth and Reconciliation Commission“) garso takelių ar-chyvuose sukauptų liudijimų, kuriuos paliko žmonės, nu-kentėję ir veikę abiejose stovyklose – aukų ir jų budelių.

1 Plačiau apie projektą: http://www.philipmiller.info/rewind-cantata

( 9 )Minėtas muzikos kūrinys prisiminimus (šiuo atveju žodinį tautos liudijimą) pavertė rekolekcine, sakralia patirtimi, susijusia su katarsiniu apsivalymu per susitaikymą su sa-vimi ir kitu.

Phillipo Millerio kūrinyje pirminė garso / vaizdo juostelės atsukimo (rewind) reikšmė, taip pat ir meninis sprendimas (komponuoti tekstus iš archyvinių garso įrašų) yra sąmo-ningai pasirinktos priemonės, perkeliančios suvokėją į socialiai, kultūriškai, humaniškai, tautiškai ir etiškai ak-tualų lygmenį, suvienijantį bendros patirties refleksijoje. Tai – kūrybinio požiūrio pavyzdys, artimas Kauno bienalės etikai ir estetikai. Bienalės REWIND (jį mes verčiame DAR KARTĄ), tikime, nėra betikslis dairymasis atgal. Dar kartą peržiūrėjus tekstilės meno ir kultūros istoriją, parodoje (tiksliau – parodose) siekiama reflektuoti nūdienos ak-tualijas ir ateities perspektyvas kitu lygiu – išgyventų as-meninių ir kolektyvinių patirčių kontekste. Patirčių, kurios lemtingos nūdienos pasirinkimams ir rytdienos elgsenai ar gyvenimo būdui.

Tad Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 konkursinių ir kuruotų parodų žiūros laukas krypsta į praeitį, dabartį ir ateitį. Šiuos požiūrius atskleidžia trys pagrindinės parodos DAR KARTĄ ISTORIJA, DAR KARTĄ PASAKOJIMAS ir DAR KAR-TĄ į ATEITį.

PRAEITISParodoje DAR KARTĄ ISTORIJA (REWIND HISTORY) kves-tionuojama meno istorijoje suformuota tekstilės, kaip reprodukuojamojo žanro, samprata. Kuratorei Rasai An-driušytei-Žukienei teko nelengvas iššūkis – parengti par-odą, kurios technologinis sprendimas (kompiuterizuoto-mis žakardo staklėmis austi kūriniai) ir tema (istorinis požiūris) jau buvo padiktuoti bienalės rengėjų. Kuratorė parodoje išryškino reprodukavimo aspektą (neatsiejamą nuo tapiserijos istorijos Vakarų Europoje XVII–XX a. ir nuo žakardinių audimo technologijų) kaip kūrybinių interpre-tacijų pagrindą. Ji apklausė šiuo metu aktyviai kuriančius tekstilės menininkus, kokie lietuvių kūrėjai ir jų kūriniai yra padarę įtaką jų kūrybiniams sprendimams, ar yra tie-siog įsimintini, tapę vizualiosiomis ikonomis. Iš įvardintų kūrėjų kūrinių kuratorė atrinko kolekciją, tapusią subjek-tyvia (tekstiliška) XX–XXI a. Lietuvos meno istorija. Par-odoje išvysime tekstiliškai interpretuotus Liudo Truikio, Viktoro Petravičiaus, Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Sofijos Veiverytės, Rimvido Jankausko-Kampo, Kazimieros Zimblytės, Alberto Veščiūno, Jono Meko, Eglės Velaniškytės, Aušros Andziulytės, Vilmanto Marcin-kevičiaus, Šarūno Saukos, Lauros Garbštienės, Alekso An-driuškevičiaus, Jono Gasiūno, Audronės Petrašiūnaitės ir Prano Griušio kūrinius, kurių tapybiniai potėpiai, videoka-drai ar grafikos rėžiai yra įstrigę siūlo mazguose. Parodoje nėra apeliuojama į kūrinių originalų ir tekstilinių jų versijų analogiškumą, tikslumą. Atvirkščiai, rezultatas atskleidžia

taktilinius ir spalvinius siūlo ir dažo ar videokadro spalvų skirtingumus, lemiančius vizualios realybės skirtybes ir estetinių pajautų sumaištį. Šalia išvardintų idėjinių sluoks-nių, parodoje skleidžiasi ir dar vienas – kūrinių tarpusavio dialogas (išryškintas kuratorės įžanginiame tekste). Par-oda daug ką atskleis Lietuvos meno žinovams, kurie turi originalių kūrinių poveikio patirtį, todėl nesąmoningai lygins išaustus vaizdus su originalais. Užsienio svečiams, ir tiems, kurie parodą 2012 metais aplankys Estijoje ir Por-tugalijoje, bus parengta speciali edukacinė programa bei šokio inscenizacijos (su partneriu – Kauno „Auros“ šokio teatru), Lietuvos profesionaliosios tekstilės strategijas at-skleidžianti per Lietuvos meno istorijos refleksijas.

Menininkės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zu-brienė šios parodos kūrinius išaudė įmonėse „Audėjas“ (Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija).

DABARTISKonkursinėje parodoje DAR KARTĄ PASAKOJIMAS (RE-WIND PERSONAL STORY) (idėjos autorė Virginija Vitkie-nė) per tekstilės konotacijas aktualizuojamos asmeninės menininkų istorijos. Naratyvas, kaip naujoji šiuolaikinio meno strategija, čia susipynė su specifine užduotimi – prabilti per tekstilę, kuri suvokiama kaip konotacija, užuomina, konceptualus patirties mediatorius. Sulauk-ta daugiau kaip trys šimtai paraiškų iš 43 pasaulio šalių, parodai atrinktas 31 projektas. Komisija paraiškas svarstė trimis etapais: pirmiausia – individualiai, o susitikusi – dar kelias dienas, gilindamasi į kiekvieno menininko vaizdu ir tekstu perteiktą istoriją ir stengdamasi išvysti bendrą par-odos vaizdą. Ekspertų darbui komisija pakvietė skirtingų meno sričių specialistes. Beatrijs Sterk (Vokietija) – Euro-pos tekstilės tinklo vadovė (generalinė sekretorė) ir tarp-tautinio žurnalo „Textile Forum“ redaktorė, puikiausiai iš-mananti tarptautinį tekstilės, kaip grynojo žanro, spektrą. Sarah E. Braddock Clarke (Jungtinė Karalystė) – Istorijos ir konteksto studijų lektorė Falmuto universiteto kolegijoje, naujųjų technologijų tekstilėje specialistė ir itin reikšmin-go leidinio „Techno Textiles“ bendraautorė2, šiuo metu rengianti dar vieną tyrimų straipsnių rinkinį „In Code“. Ji išmano naujausią tekstilės meno ir mokslo sąveiką, išma-niosios tekstilės lauką ir eksperimentinę dizaino praktiką. Dvi lietuvių meno kritikės – Virginija Vitkienė ir Monika Krikštopaitytė – analizavo kūrinius šiuolaikinių meno strategijų ir aktualijų kontekste, žvelgdamos į tekstilę kaip konceptualią priemonę kūrybiniams sprendimams ir ieškodamos į konkurso sąlygas tiksliausiai įsiklausiusiųjų „grynuolių“. Profesorė ir bienalės valdybos pirmininkė,

2 Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles. – New York, NY: Thames and Hudson, dist. By W. W. Norton & Company, Inc., October 1997. – 192 p.: ill. – ISBN 0-500-23740-9. Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles 2. – New York,

NY: Thames and Hudson, 2006, 2008. ISBN 9780500286845.

( 10 ) tekstilės menininkė Laima Oržekauskienė (Lietuva), Lietu-vos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, jau-tė atsakomybę surinkti kolekciją, kuri kuo visapusiškiau atspindėtų Kauno bienalės siekį būti dinamišku, nuolat savo veiklą permąstančiu ir tekstilės ribas kvestionuojan-čiu renginiu. Kolegialiu komisijos narių sutarimu, tekstilė šiuolaikinėje meno erdvėje nebegali būti tiesiog tekstile, tapiserija – vien tik estetišku ataudų ir metmenų raizgi-niu, siuvinys ar skiautinys ne dėl technikos yra meno kūri-nys. Technika, žanras, medžiaga ir būdas yra tik priemonė istorijoms, suvienijančiomis parodos dalyvius bendrumo patirtyse, išpasakoti. Konkursinėje parodoje DAR KARTĄ PASAKOJIMAS tekstilines gyvenimo istorijas pasakoja Til-leke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle (Jungtinė Kara-lystė), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija), Beili Liu (Kinija, JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva, Jungtinė Karalystė), Laisvydė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard (Jungtinė Karalystė), Andrea Milde (Vokietija, Ispanija), Lia Altman (Rusija), Michaela Melián (Vokietija), Nina Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (Jungtinė Karalystė), Marion Michell (Jungtinė Karalystė), „F4 Artist Collective“ [Susan Jowsey, Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona Kirkwood (Pietų Afrikos Respublika), Lina Jonikė (Lietu-va), María León (Ispanija), Kyung-ae Wang (Pietų Korėja), Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darve-au (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva), Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virgi-nie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi (Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).

Šios parodos kviestųjų menininkų kategorijoje pristato-me su bienale daugelį metų kūrybingai bendradarbiau-jančius, tekstilės ir kitų menų srityse daug pasiekusius menininkus. Annika Ekdahl (Švedija) ne kartą pristatyta Kauno bienalėje su personaliniais ir grupiniais projektais, šiemet vėl į bendradarbiavimu grįstą meninį sumanymą įtraukė Geteborgo universiteto kolegę Birgittą Nordström bei tekstilės studentus interpretuoti savo tapiserijos temą „Kūnui“. Silja Puranen (Suomija) – Šiaurės šalių tekstilės prizo laimėtoja (2009) ir Kauno bienalės laureatė (2003) – pakviesta surengti parodą ir bendradarbiauti su cho-reografe Anne-Linn Akselsen (Norvegija), kad tekstilę žiūrovui pristatytų per judesį ir kūno emocijas. Šis ir kiti šokio projektai, kuriuose sujungiami vizualaus meno ir judesio elementai, vadinami „Judančia tekstile“ (projek-tus koordinuoja bienalės partneris šokio teatras „Aura“). Pasaulinio garso gatvės meno įžymybės Otavio ir Gustavo Pandolfo-Osgemeos (Brazilija) – Kauno bienalės draugai nuo 2007-ųjų, kai kartu su mama lietuvių kilmės Mar-garida Kanciukaitis Pandolfo dalyvavo brazilų kolekcijos pristatyme ir ištapė muziejaus fasadinę sieną fantastiniais motyvais, šiemet persikelia dirbti į Kauno Paveikslų ga-lerijos vidines erdves, vėl pasikvietę artimiausius šeimos narius kurti vizualios šeimos emigracijos istorijos. Jų

instaliacijoje vokiečių choreografas Johannesas Wielan-das sukurs šokio spektaklį melancholijos tema. Ilgametė Kauno bienalės vadovė ir idėjų generatorė Vita Gelūnie-nė (Lietuva) pagaliau sugrįžta į bienalę kaip menininkė ir originaliu būdu pristato naujausią tapiseriją: viduramžių milflero stilistiką audinyje interpretuojanti tekstilininkė, bendradarbiaudama su choreografe Birute Letukaite ir videomenininku Evaldu Jansu (Lietuva), kūrinio perso-nažus atgaivina stilizuotame videospektaklyje, laikinai užtveriančiame kelią kūrinio link.

Kauno bienalės laureatės Inga Likšaitė ir Patricija Gilytė (abi – Lietuva, Vokietija) taip pat į programą įsitraukia su šokio bendradarbiavimo projektais. Nuolat su tekstile dir-banti Inga Likšaitė savo parodą atidarys originaliu Kenne-to Flako ir Külli Roosna (Estija) režisuotu ir šokamu spekta-kliu, kurį kūrė penki menininkai iš skirtingų Europos šalių. O skulptorė Patricija Gilytė, kūryboje dažnai naudojanti poroloną (skulptūrose, performansuose, videokūriniuo-se), bendradarbiaudama su portugalų choreografe Ne Barros, šiai minkštai medžiagai papildomai suteikia laiko tėkmės pajautą, taip pat ir egzistencinės patirties – emi-gracijos kaip dykvietės metaforą. Viena ryškiausių ir ak-tyviausių Lietuvos tekstilininkių Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva) pakviesta pristatyti personalinę parodą, reflek-tuojančią asmenines patirtis. Bienalės bičiulė Almyra Wei-gel (Lietuva, Vokietija), bendradarbiaudama su choreo-grafe Birute Letukaite, bienalėje pristato šokio spektaklį, kuriame intriga kuriama per Almyros Weigel dešimtmetį naudotas medžiagas ir vizualinę reikšmę. Ne pirmą kartą (anksčiau – kaip konsultantė ir parodos lankytoja) į Kauną atvykstančios Hiroko Watanabe (Japonija) kūriniai, kaip ir dera japoniškajai estetikai, prabyla subtilia faktūra, iš-baigta forma ir spalvos išraiškingumu. Dar keli kviestieji menininkai yra Kauno bienalės debiutantai. Ukrainiečių kilmės JAV menininkė VALYA (Valentyna Roenko) savo šeimos istoriją pasakoja per archetipinį žmonijos motinos (rus. „babos“) įvaizdį įspūdingo dydžio archajine veltinio technika įgyvendintu kūriniu. Jaunoji Taivano menininkė Min Tzu-Chao (neseniai baigusi magistrantūros studijas Londone) per keturių savo šeimos kartų moterų vestu-vinių drabužių interpretacijas atskleidžia savo tautos mentalitetą ir šeimos santykių kaitos aspektus. Vienas garsiausių britų menininkų Yinka Shonibare, MBE3 pirmą kartą pristatomas ne tik Kauno bienalėje, bet ir Lietuvoje. Meno magistrantūrą baigęs Londono universiteto Golds-mitho koledže (su kurio profesūra Kauno bienalė bendra-darbiauja nuo 2007-ųjų), nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio savo dvigubos kilmės (Nigerijos ir Britanijos) problema-tiką menininkas eksplikuoja pasitelkdamas kostiumus ir jų audinius, kaip socialinio statuso reprezentacijos ir

3 MBE (angl. trump. Member of the Order of the British Empire) sutei-kiamas D. Britanijos karaliaus ar karalienės asmeniui už ypatingus nuopelnus savo šaliai.

( 11 )konotacijos priemonę. Bendradarbiaudami su Jameso Cohano galerija (Niujorkas), šiemet pristatome du Yinka Shonibare filmus „Kaukių balius“ (2004) bei „Odilė ir Ode-ta“ (2005), kuriuose, kaip ir bienalės kartu su šokio teatru „Aura“ sukurtoje „Judančios tekstilės“ programoje, istori-jos pasakojamos per tekstilę ir kūną. Tačiau Yinkos Sho-nibare filmuotose šokio scenose yra eliminuota muzika, tad kvėpavimas, batelio kaukštelėjimas ar margaspalvio audinio sučežėjimas sukuria iki nejaukumo kitokią emo-cinę įtampą.

ATEITISParodą DAR KARTĄ į ATEITį (REWIND INTO THE FU-TURE) kuruoja Sarah E. Braddock Clarke. Jos surinkta kolekcija – eksperimentinio pobūdžio paroda, kurioje siekiama atskleisti naujausius aukštųjų technologijų (high-tech) ir išmaniosios tekstilės (smart textile) moks-lo laimėjimus. Nors iš pradžių buvo paskelbtas ir atviras kvietimas teikti paraiškas šios srities kūrinių atrankai, reikiamą formatą atitiko tik specialiai kuratorės pakviesti menininkai, mat šios parodos eksponatai yra gan siauro, su akademiniais moksliniais tyrimais susijusio tarpdalyki-nio mokslininkų ir menininkų bendradarbiavimo rezul-tatas. Kuratorė Sarah E. Braddock Clarke (meno kritikė, rašytoja, leidinių sudarytoja) pakvietė menininkus tyrėjus Jane Harris (Jungtinė Karalystė), Ainsley Hillard (Jungtinė Karalystė), Janis Jefferies (Jungtinė Karalystė), Nancy Til-bury (Jungtinė Karalystė), Barbara Layne (Kanada), Chris-ty Matson (JAV) pristatyti aukštųjų technologijų kūrinius. Kanados, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų laboratorijose ir universitetuose sukurti eksperimentiniai audiniai, kos-tiumai ir dar tik daromi moksliniai bandymai bus prista-tyti ne tik parodoje, bet ir atidarymo savaitę vyksiančioje diskusijoje, į kurią, be menininkų, pakviestas ir „Philips Design“ Inovacijų skyriaus direktorius Clive’as van Heer-denas (Senior Director of Design-Led Innovation at Philips Design), vadovaujantis „Probes program“ projektui, kurio esmė – tolimos ateities tekstilės tyrimų, kurie paveiktų gyvenimo kokybę ir būdą, inicijavimas.

Lydintieji renginiaiDAR KARTĄ lydinčiųjų renginių programoje – daugiau kaip 10 personalinių ir grupinių parodų.

Personalinės šiuolaikinių tekstilės žvaigždžių Lia Cook (JAV), Reiko Sudo (Japonija), Laimos Oržekauskienės (Lie-tuva), Chunghie Lee (Korėja), Cynthia Schira (JAV), Louise Lemieux Bérubé (Kanada), Máximo Laura (Peru) parodos ar ekspozicijos atskleis pagrindinę „DAR KARTĄ“ (REWIND) idėją – naudojant pamatines tekstilės technikas permąs-tyti nūdienos aktualijas ir šio žanro transformacijas.

Sekdami 2005-ųjų ir 2007-ųjų patirtimi, kai Lietuvos žiūrovai buvo supažindinti su įvairių pasaulio šalių (Japonijos, JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Brazilijos,

Jungtinės Karalystės) kolekcijomis, šiemet suteikia-me galimybę susipažinti su Kosta Rikos, Estijos ir Por-tugalijos tekstilės (ar tekstilę reflektuojančių kūrinių) kolekcijomis.

Kosta Rikos pristatymą inicijavo Patricia Ortiz, Lotynų Amerikos ir Pirėnų pusiasalio valstybių tekstilės tinklo įkū-rėja, o kolekciją atrinko kuratorius Juanas Diego Roldanas, pakvietęs menininkus Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Ca-nas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez, Li Briceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandovalis, Leidalia Flaque, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, Emilia Gonzalez.

Strateginiai Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 partneriai – Es-tijos dailininkų sąjunga ir kultūros asociacija „Ideias Emer-gentes“ („Kylančios idėjos“, Portugalija) pristato savo šalių kolekcijas (kaip atsakas į šias ekspozicijas, 2012-aisiais Taline ir Gimarainse (Guimarães) bus eksponuojama lie-tuvių paroda DAR KARTĄ ISTORIJA). Estų parodoje domi-nuoja tekstilės menininkų ir dizainerių kūriniai. Kuratorė Monika Järg pristato menininkus Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmą Viiką, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meis-ter kartu su Katariina Meister ir Indreku Liitu, Aune Taamal bei Kirillą Safonovą.

Estijoje tik pastarąjį dešimtmetį tekstilės meną keičia tekstilės dizaino sprendimai (į tai orientuotos ir atnaujin-tos studijų programos dailės akademijose), Portugalijoje ši tendencija daug senesnė. Tekstilės, kaip atskiro žanro, meno lauke nebėra. Dominuoja tekstilės pramonės di-zainerių statusas, bet jis daug labiau nutolęs nuo grynojo meno, nei Estijos atveju, sampratos. Todėl Portugalijos kolekcijos kuratorė Lúcia David surinko įvairių meno sričių profesionalų (tapytojų, skulptorių, knygos meno meistrų, kostiumo dizainerių), naudojančių tekstilės medžiagas ar technikas, kolekciją. Lúcia David kartu su organizaci-jos vadovu Joaquimu Pinheiro pristato menininkų Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramosas, Conceição Rios ir Alexandra Ministro kū-rinius.

Su džiaugsmu ir pasididžiavimu žiūrovams pristatome Lozanos bienalės (1962–1995 m.) kolekciją, jos kuratorė Giselle Eberhard Cotton atstovauja Tomso Pauli fondui (Fondation Toms Pauli, Lozana, Šveicarija), sukaupusiam dalį minėtoje bienalėje eksponuotų kūrinių. Nuo 1962-ųjų iki 1995-ųjų šešiolika kartų surengta Lozanos bienalė tapo platforma konceptualiai tekstilės meno raiškai šiuo-laikinio meno kontekste. 1962 metais inicijuota ir įsteigta žymaus prancūzų menininko Jeano Lurçat, Lozanos tapi-serijos bienalė idėjiškai turėjo sugrąžinti tekstilės meną

( 12 ) prie jos ištakų – unikalaus, konkrečiai architektūrinei erdvei ir idėjinei paskirčiai skirto savarankiško meno kū-rinio – tapiserijos (priešinantis tekstilės, kaip tapybos re-produkavimo formos, vyravimui XVII a. – XX a. vid. mene). Tačiau bienalės organizatoriai nesuvaldė novatoriškų me-ninių sprendimų, ir minėtose parodose įsivyravo skulptū-rinė plastika, trimatiškumas, instaliacijos, konceptualūs vizualieji sprendimai. Ir tik paskutinė paroda „XVI tarptau-tinė Lozanos bienalė: tekstilė ir šiuolaikinis menas“ („16th International Biennial of Lausanne: Textile and Contem-porary Art“) akivaizdžiai pademonstravo visišką tekstilės meno susiliejimą su šiuolaikinio meno formomis, todėl, nebelikus „kur toliau eiti“, renginys buvo uždarytas kaip įvykdęs savo misiją. Reikšmingus minėto trisdešimtmečio kūrinius sukaupęs Tomso Pauli fondas atrinktą sukauptos kolekcijos dalį pristato Kauno bienalėje (simboliška – įsi-kūrusi 1997 m., tad be pertrūkių tęsia kas dveji metai iki 1995-ųjų vykusios Lozanos bienalės veiklą). Lozanos ko-lekcijos parodoje pristatomi ryškių menininkų Magdale-nos Abakanowicz (Lenkija), Jagodos Buic (Kroatija), Kati Gulyas (Vengrija), Peterio ir Ritzi Jacobi (Rumunija), Jeano Lurçat (Prancūzija), Marijos Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo Yagi (Japonija) kūriniai.

Keletas tarptautinių grupinių parodų praturtins biena-lės lankytojus plačiu kūrinių spektru. Viena jų – TEXE-RE (Europos tekstilės pedagogų) asociacijos inicijuota paroda, surengta Europos tekstilės tinklo konferencijos proga, pristato menininkų, dirbančių aukštosiose Euro-pos meno mokyklose, kūrinius ir jų mokymo programą atspindinčius pavyzdžius. Paroda itin svarbi edukacijos srityje dirbantiems menininkams dėl galimos patirties ir idėjų sklaidos. Kuratorė Patricia Christy pristato Marianne Puschner ir Ikimokyklinio amžiaus pedagogų mokyklos (BAKIP) moksleivius (Austrija), menininkes Julia Astreou (Kipras), Caroline McNamara ir grupę „Besiūliai“ („Seam-less“) (Jungtinė Karalystė), Pamelą Hardesty ir Kravfordo meno ir dizaino koledžo studentus (Airija), Renatą Pom-pas ir skaitmeninės tekstilės studentus iš AFOL MODA (Milanas, Italija), Hanny Spierenburg ir grupę „Breed Textiel Overleg“ (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir grupę „Y Collective“ iš Rytų Mičigano universiteto technologijos mokyklos (JAV).

Kitą tarptautinę konkursinę parodą inicijavo bienalės par-tnerė – Tekstilininkų ir dailininkų gildija. „Eksperimentai su šviesa: meno laboratorija“ (garsiosios keliaujančios parodos „Juoda šviesa“ tęsinys), naujojoje Kauno „Žalgi-rio“ arenoje pristatys daugiau nei 40-ies menininkų kū-rinius tamsoje, apšviečiant juos liuminescencine šviesa.

Gausiausia dalyvių tarptautinė Fluxus paroda „Jurgis Mačiūnas ir kontekstas: Fluxus nesibaigia“ („George Ma-ciunas And Beyond – Fluxus Never Stops“) dedikuota pir-mojo Fluxus happening’o, vykusio 1961 m. Niujorke, pen-

kiasdešimtmečiui paminėti ir kauniečiui Jurgiui Mačiūnui, kuris šį rudenį švęstų aštuoniasdešimtmetį, fliuksiškai pa-gerbti. Paroda, kurioje dalyvauja per 220 menininkų, bus suinstaliuota troleibuse, o parodos kuratoriaus Keitho A. Buchholzo (JAV) – Fluxus organizacijos Jungtinėse Vals-tijose vadovo – ir jo kolegų performansai vyks pačiame troleibuse bei viešojo transporto stotelėse. Performansų savaitė ir tarptautinės Fluxus parodos atidarymas, įtraukti į JAV kultūros savaitės Lietuvoje renginių programą, Kau-ne vyks 2011 m. spalio 17–23 dienomis.

ŠOKAM? To dar nebuvo Jeigu ne partneris – šokio teatras „Aura“, kurio vadovė Birutė Letukaitė pasiūlė sujungti dviejų festivalių, vyks-tančių tuo pačiu metu, programas, bienalėje dominuotų sugrįžimo (REWIND) konceptas. Vizualaus meno festiva-liuose, kaip ir Kauno bienalėje, tarpdisciplininės menų jungtys nėra naujiena – tokios iniciatyvos yra skatinamos, jos gimsta natūraliai, kaip globalėjančio ir skaitmenė-jančio bendravimo ir bendradarbiavimo rezultatas. Ta-čiau jungtis su šiuolaikiniu šokiu tik derinant programas neketinome nuo pat dialogo pradžios. Šioje bienalėje pristatome unikalų „Judančios tekstilės“ projektą, kurio spektakliai-instaliacijos gimė kaip bendro kūrybinio pro-ceso tarp vizualaus menininko ir choreografo rezultatas. Ieškant įvardinimo programai, bienalės bičiulis Arnoldas Zdanevičius pasiūlė „Šokam“ („Play“) pavadinimą, kuris ne tik atitinka šokio, grojimo, žaidimo reikšmes anglų kal-boje, bet yra antrasis magnetolos mygtukas, nurodantis apie vyksmą čia ir dabar, o teatras (kitaip nei stabilūs laiko atžvilgiu vizualieji menai) yra laikinis arba [dabartiniu] lai-ku apribotas menas. Tad nuo pat iniciatyvos užgimimo (2010-ųjų pradžios) PLAY programą koordinuoja Kauno šokio teatras „Aura“. Tiek TEKSTILĖ ’11 parodose, tiek jungtinėje festivalių AURA-21 ir TEKSTILĖ ’11 dalyje „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ (PLAY) atsispindi istorijos perpasakojimo tema. Bendroji PLAY programa skirta dviejų disciplinų – šiuolaikinio šo-kio ir vizualiųjų menų – konceptualiai sintezei, interak-tyviam meniniam procesui, o jo rezultatas – žiūrovams pateikiamas meninis performansas. „Aura“ inicijavo šešis tarpdisciplininio ir tarptautinio bendradarbiavimo pro-jektus, kurių metu tekstilę naudojantis menininkas ir šokį statantis choreografas dirbo kartu ir sukūrė unikalų pro-jektą, jungiantį judesį ir vaizduojamąjį meną.

Dalis kviestųjų bienalės menininkų entuziastingai sutiko prisijungti prie šios programos ir pasiūlė savo kūrinius netradicinei choreografijai, scenografijai ar šokiui pritai-kytai instaliacijai sukurti. Taigi menininkai tapo ir idėjų siūlytojais. Bendraudami su choreografais ir kitais meni-ninkais (į keletą projektų buvo pakviesti įsijungti net ir videomenininkai, režisieriai, solistai) jie praplėtė vizualią ir konceptualią trimačių kūrinių prasmę, į jų įprastą ramy-

( 13 )bę įsileisdami įnirtingą judesį, įtampą, riziką ir emocijas, išreikštas per šokėjo kūną. Daugumai menininkų tai buvo nauja patirtis. Choreografams – taip pat. įprastinę indivi-dualaus sprendimo galią jie dalinosi su menininku ir šokė-jais, su kuriais anksčiau nedirbo (komandų nariai dažnai buvo iš trijų ar keturių Europos šalių), jiems teko repetuoti rezidencijose, labai ribotą laiką, derinti savo sprendimus su daugybe žmonių, prisitaikyti prie finansinių projekto sąlygų.

Didžiuojamės programos „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ re-zultatais, pasiektais bendraujant ne tik akis į akį, bet ir virtualiai, menininkams susitinkant tai Kaune, tai Porte, tai Berlyne, tai Taline. Dauguma spektaklių bus rodomi parodų salėse, kur telpa ribotas skaičius žiūrovų, todėl repertuaras bus kartojamas per visą bienalę (beveik tris mėnesius).

Visų projektų autoriai (šiame straipsnyje jau pristatyti kviestųjų menininkų skiltyje) įgavo naujos bendradar-biavimo patirties, vieni apsisprendė kartu dalyvauti ir plėtojant idėją bei temą, ir priimant choreografinius sprendimus, kitų darbai neišvengė ryškių individualizmo apraiškų. Bet dėl tokios įvairovės žiūrovas tik išlošia.

PIRMYN. Didieji siekiai Aptartosios DAR KARTĄ (REWIND) ir ŠOKAM (PLAY) pro-gramos, orientuotos į praeitį ir dabartį, prašyte prašėsi požiūrio ateitį – persukti juostelę į priekį. Šiuos siekius bienalės strategijoje turėjo atspindėti speciali edukacinė programa, jaunųjų menininkų projektai, kūrybinių dirb-tuvių užsiėmimai. Tačiau kertiniu PIRMYN (FORWARD) programos akmeniu tapo 16-oji Europos tekstilės tin-klo (ETN – European Textile Network) konferencija. Kaip ir partneris šokio teatras „Aura“, ETN vadovė ir kas dveji metai po įvairius Europos miestus keliaujančios konfe-rencijos organizatorė Beatrijs Sterk (Vokietija) savo inici-atyva pasiūlė Kaune kartu su bienale rengti šešioliktąją konferenciją. Kadangi šiemet švenčiamas konferenciją rengiančios organizacijos ir žurnalo „Textile Forum“ vei-klos trisdešimtmetis, Beatrijs Sterk į Kauną sukvietė ryškiausias šiuolaikinio tekstilės meno lauko žvaigždes, šio tinklo veikloje reikšmingus menininkus, skaityti kon-ferencijoje pranešimus. Dauguma minėtųjų pranešėjų bienalės organizatorių yra pakviesti surengti Kaune per-sonalines parodas. Konferencijoje dalyvauja apie 150 tekstilės meno, dizaino, pramonės ir mokslo profesionalų iš viso pasaulio. Svečiams rengiamos ekskursijos į Vilnių, kur bienalės partnerė Vilniaus dailės akademija prista-to keturias šiuolaikinės tekstilės parodas, į Klaipėdą, kur Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centras rengia specialią parodą bienalei paminėti, į Nidą (VDA Meno kolonijoje pailsėti bei padiskutuoti su Lietuvos jaunaisiais meninin-kais) bei į Rumšiškes – lietuviškos tekstilės paveldo išvysti. Konferencijos pranešėjos, vienos ryškiausių pasaulio teks-

tilės menininkių – Reiko Sudo (Japonija), Lia Cook (JAV), Chunghie Lee (Korėja) ir Vibeke Vestby (Norvegija) – ves kūrybines dirbtuves registruotiems dalyviams.

Kitos PIRMYN programos dalys glaudžiai susijusios su jauniausia menininkų karta. Pirmiausia – kūrybinės dirb-tuvės, analizuojančios meno ir tekstilės ateitį aukštųjų technologijų, išmaniosios tekstilės ir tarpdisciplininių eksperimentų laukuose. Spalio pradžioje, atslūgus biena-lės atidarymo renginių bangai, veiks kūrybinės dirbtuvės, atviros jaunosios kartos menininkams, meno ir technolo-gijų studentams. Rachel Wingfield ir Mathiasas Gmachlas (Londonas, JK) vadovaus „Architekstilės“ („ArchiLace“) kū-rybinėms dirbtuvėms, per jas bus projektuojami ir tekstili-niais rišimo principais įgyvendinami erdviniai, dieną švie-są sugeriantys, o naktį ją skleidžiantys objektai viešoms miesto erdvėms.

Estijos meno akademijos doktorantė Kärt Ojavee (Estija), daranti tyrimus išmaniosios tekstilės srityje, praves savai-tės trukmės kūrybines dirbtuves plačiajai (neprofesio-naliajai) auditorijai, kurios metu bus galima pasidirbinti judančias drabužių detales ar interaktyvius aksesuarus.

Keturių britų grupė „Sampler-cultureclash collective“ ves dviejų dienų gyvo garso ir tekstilės kūrybines dirbtuves, taip pat DJ vakarą (vadovas Davidas Littleris).

Žvilgsnį pirmyn kreipia ir tarptautinė studentų paroda, or-ganizuojama VDA Kauno dailės fakulteto, išugdžiusio ne vieną kartą kūrybingų menininkų, kurie ne tik dalyvauja bienalės parodose, projektuose, bet ir ją kuria. Studen-tų parodos kuratorė Tekstilės katedros vedėja doc. Vita Gelūnienė pakvietė kaimyninių šalių tekstilės katedrų, su kuriomis Kauno katedra bendradarbiauja įvairiuose projektuose, kolektyvus savarankiškai atrinkti ir pristatyti geriausius studentų kūrinius. Parodoje matysime Vilniaus dailės akademijos (prof. Eglė Ganda Bogdanienė, Laura Pavilonytė), Geteborgo universiteto (prof. Annika Ekdahl), Estijos meno akademijos, Talinas (prof. Piret Valk), ir Tartu menų koledžo (prof. Aet Ollisaar), Latvijos meno akade-mijos, Ryga (prof. Ieva Krumina), Władysławo Strzemińs-kio menų ir dizaino akademijos, Lodzė (prof. Włodzimierz Cygan), studentų kūrinius.

Jau trejus metus Kauno bienalė dalyvauja tarptautinėje solidarumo programoje „Pusrutuliai“ („Hemispheres“), kurią inicijavo prancūzų organizacija Freres des Hommes, o dar dalyvauja estų, italų, katalonų, airių organizacijos. Per 2009–2011 m. į Paryžių trijų savaičių seminarui (mo-kymams) esame išsiuntę beveik 30 jaunuolių, kurių po-žiūrį ir elgesio modelius koreguoja žinios ir gyvi liudijimai pranešėjų, atvykstančių iš trečiųjų pasaulio šalių – Kongo, Brazilijos, Peru, Senegalo, Indonezijos. Grįžę iš mokymų lietuvių jaunuoliai, kaip ir jų kolegos kitose Europos šaly-

( 14 ) VIRGINIJA Vitkienė

TExTILE ’11: REWIND-PLAY-fORWARD

The Kaunas Biennial TEXTILE has united almost one thou-sand professionals from various fields from around the world during its almost two decades of existence. Per-haps this unity is just a factor thought up by us, the orga-nizers of the event, but those doubts evaporated with the support and real interest of colleagues, artists and friends of the biennial and those who come to the event. But we do have an unwritten contract with those awaiting the festival that we reserve the right to change. Since 2005 after the traditional competition textile exhibitions in Kaunas moved toward interdisciplinary types of events that were curated by an international team (the members of which also change along with the challenge each year), Kaunas became one of the most important centers of textile culture in the world. Brilliant artists, their splendid work, cooperation programs, open creative workshops, curated art collections from various countries, educatio-nal programs, discussions, criticism and assessment, con-ceptualization of smart technology, material and techno-logy, a new view and wrestling with history – everything that has happened at the Kaunas Biennial during the last decade has a second code, and that code is “textile”.

There have been a number of discussions in an internatio-nal setting on how to change the focus of this event so it would be relevant not only to the modern visitor of exhi-bitions and consumer of culture, but also be interesting and attractive for artists, young people, and important for the local community and great number of students in the city with an interest in the humanities. The Kaunas Textile Biennial (which was the name of the event from 1997 to 2003) was also known as the Kaunas Art Biennial TEXTILE starting with the fifth edition of the event (2005 and 2007) and from 2009 with the shortened name Kau-nas Biennial TEXTILE, and in this way putting an accent on the place where the event takes place every two years and the unique path of the expression of textile ideas in a time where are a number of biennials. The word art was dropped not just because the biennial understandably refers to the artistic aspect of the event, but also because in the context of art and art research, the term textile art is being substituted with the concept textile culture. The first term (textile art) is rather new. Art researchers began using it in the 1970s at the most important exhibition for modern textile history, which was the Lausanne Biennial (1962-1995), where classical tapestry began to shift to-ward a number of textile objects, sculptures, installations, the usage of non-traditional material, and the expansion of socially motivated themes (we are happy that you can see an archival collection from the Lausanne exhibition at this year’s Kaunas Biennial). Thus a new term was deve-loped to name professional textile art, which expressed

se, rengia tarptautinį solidarumą ir asmeninę atsakomybę aktualizuojančius renginius vietos bendruomenėse. Vieni pirmųjų projektų „Sveiki atvykę į niekam nerūpi“ (Laisvės alėjoje) ir ekologinės kūrybinės dirbtuvės buvo surengtos paskutinėje Kauno bienalėje TEKSTILĖ ’09. Vėliau vyko ir stambūs festivalinio pobūdžio renginiai, kaip „Būti čia“ (parodos, koncertai, šokio spektaklis, aitvarų leidimo akci-ja ir kita) ar „Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus“ (žemės ūkio globaliu mastu analizė paskaitomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis, grafitais (prisidėjo ir bienalės draugai iš Bra-zilijos broliai Osgemeos). Būta ir filmų peržiūrų ar pavie-nių dalyvių personalinių parodų socialinėmis temomis. Šios bienalės, sukviesiančios į Kauną menininkus iš abiejų žemės pusrutulių, atidarymo savaitę „pusrutulininkų“ branduolys, vadovaujamas jaunos menininkės Vėjūnės Sudarytės, rengia tarptautinį projektą DUONA KASDIENI-NĖ, kurį įgyvendinti pakviesti ne tik visi buvę mokymuose lietuviai, bet ir programos draugai iš kitų Europos šalių. Jaunieji dalinsis įvairių pasaulio šalių duonos kepimo re-ceptais, keps kartu duoną, o paskui gatvėje prie ilgo „glo-balaus“ stalo laužys duoną kartu su kauniečiais ir miesto (bei bienalės) svečiais.

Visus mus visame pasaulyje vienija duona kasdieninė – kitokių skonių, spalvų, bet būtina gyvybei palaikyti. Da-lijimasis duona viešoje erdvėje atskleidžia ir vieną svar-biausių Kauno bienalės aspektų – bendruomeniškumą, puoselėjamą (mūsų atveju) per tekstilės kultūrą. Tekstilė, kaip ir duona, yra kasdieninė. Tad dalinkimės jos patirtimi prie bendro patyrimų stalo.

( 15 )a clear difference of the above-mentioned objects from applied art works and from traditional visual art forms in tapestry, when textile was understood as a certain type of form of painting reproduction. The second term, textile culture, which appeared and became firmly rooted during the last decade in the UK, is not used anymore for entren-ching textile artistry or artistic uniqueness (this was done by postmodern and feminist art history). This combina-tion of words has a much broader spectrum of meanings, tied to the material culture of man, with archaic and ritu-alistic expressions, and their reflections in today’s society (which is especially relevant for conceptual artistic deci-sions); with anthropological research, where textile heri-tage is considered one of the main aspects of regional, national, community, family and personal uniqueness; with scientific and art links, new technology and research that is focused on textile digital technological inventions and their impact on the way of life of man in the near (and distance) future. Literature, theatre, a silent dinner, stormy divorce, allusion of love or a funeral – everything can be understood and reflected upon through the prism of textile culture. Of course this is not always the case, as there are a number of other possibilities for aesthetical observation. But it is the right time and place for a textile view, and that place is the Kaunas Biennial and the time is when you are a part of its pulse. Now.

Why REWIND?The program of this year’s biennial, like its three-part name REWIND-PLAY-FORWARD, which stands for the tape recorder buttons, was born thanks to close coopera-tion with our partners. In early spring of 2010, while dis-cussing the guidelines of the idea for the coming event, the members of the Kaunas Biennial board had an idea of a conceptual return to their roots for which they had to find a verbal expression. Various aspects concerning the names of the exhibition were considered which were lin-ked with the prefix “re” in English, such as reconnection, repetition, reload, and reply. We stopped at the English word “rewind” not just because of the intensity of the word’s meaning: the rewinding of a tape to listen to it again is a conscious act that is linked with the identifi-cation of a “re-listened” sound, text and image/becoming a part of the listener’s self. But it was not only that which determined our choice of that precise word. The 2009 Kaunas Biennial residency program featured the playing of the cantata Rewind by composer Phillip Miller (South Africa)1, the aesthetically splendid musical composition of which turned sung texts and social context into an existential experience, can also be a conceptual example of a return that is being highlighted at this year’s biennial. Soloists and a three hundred member choir of one work

1 More about the project at www.philipmiller.info/rewind-cantata

sing texts from the testimonies of witnesses preserved in archives of The Truth and Reconciliation Commission taken from those who had suffered at the hands of apart-heid in both camps, both the victims and their torturers. The above-mentioned work turns memories (in this case, the oral testimony of a nation) into a recollection/sa-cred experience, tied with a releasing cleansing through reconciliation with oneself and others. The first meaning of rewind in Phillip Miller’s work and the chosen artistic decision (composing texts from archive sound recor-dings) are consciously chosen tools that move the one lis-tening and reflecting to a socially, humanely, nationally, and ethically relevant level, which unites when reflecting upon a common experience. It is an example of the cre-ative attitude that is dear to the ethics and aesthetics of the Kaunas Biennial. We hope that the Biennial REWIND is not an aimless look back. Once again looking through the history of textile art and culture, the exhibition (or to be more precise, the exhibitions), strive to reflect upon today’s relevant themes and future prospects on anot-her level, i.e. in the context of experienced personal and collective experiences. Experiences that are decisive for today’s choices and tomorrow’s behavior or way of life.

Thus the field of competition and curated exhibitions of aesthetic observations of the Kaunas Biennial TEXTILE ’11 are directed at the past, present and future. These views are laid bare by the three main exhibitions REWIND HIS-TORY, REWIND PERSONAL STORY and REWIND INTO THE FUTURE.

THE PASTThe exhibition REWIND HISTORY questions the unders-tanding of textile as a genre of reproduction that has been formed in art history. Curator Rasa Andriušytė-Žukienė was invited for a difficult challenge, which was to organi-ze an exhibition, the technological decision (works made with a computerized Jacquard loom) and theme (histo-rical perspective) of which had already been dictated by the biennial’s organizers. She highlighted the aspect of reproduction (which is inseparable from both the history of tapestry in Western Europe from the 17th century to the 20th century and Jacquard weaving technology) as the foundation of creative interpretations at the exhibition. She asked textile artists that are currently active what Li-thuanian artists and works have had an impact on their creative decisions, or are simply remarkable or had beco-me visual icons. She selected a collection from the works mentioned by the artists, which then became a subjecti-ve (textile) Lithuanian art history of the 20th and 21st cen-tury. At the exhibition will see works interpreted through textile from Liudas Truikys, Viktoras Petravičius, Marija Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Sofija Veiverytė, Rim-vidas Jankauskas-Kampas, Kazimiera Zimblytė, Albertas Veščiūnas, Jonas Mekas, Eglė Velaniškytė, Aušra Andziuly-

( 16 ) tė, Vilmantas Marcinkevičius, Šarūnas Sauka, Laura Garbš-tienė, Aleksas Andriuškevičius, Jonas Gasiūnas, Audronė Petrašiūnaitė and Pranas Griušys, whose painting strokes, video scenes or grooves are trapped in knots of thread. No one is proposing an analogy or exactness between the originals and their textile versions at the exhibition. On the contrary, the result reveals the tangible and color differences between the thread and paint or colors of a vi-deo scene that determine the differences of visual reality and confusion of aesthetic senses. Along with the abo-ve-mentioned levels of ideas, yet another aspects reveals itself at the exhibition, which is the dialogue between the works (highlighted by the curator in the foreward). The exhibition will be particularly powerful for Lithuanian art experts, who have the experience of the influence of the original works, which is why they will unconscio-usly compare the weaved images with the originals. For foreign guests, and those who will visit the exhibition in Estonia and Portugal in 2012, a special educational pro-gram will be organized along with a dance performance (with our partner Kaunas Aura Theatre), which will reveal Lithuania’s strategies for professional textile art through a reflection upon Lithuanian art history.

Artists Monika Žaltauskaitė-Grašienė and Daiva Zubrienė weaved works for this exhibition at the companies Audė-jas (Lithuania) and Ekelund (Sweden).

THE PRESENTArtists’ personal stories are brought to life through textile connotations at the REWIND PERSONAL STORY competi-tion exhibition (idea by Virginija Vitkienė). The narrative as a new strategy of contemporary art is intertwined here with a specific task. This task is to speak through textile, which is understood as a connotation, a hint, a conceptu-al mediator of experience. There were over three hundred applications from 43 countries, with 31 projects chosen for the exhibition. The commission considered the appli-cations in three stages: at first they each looked through the applications, then upon meeting they considered them a few more days, delving into the story that is con-veyed by each artist’s image or text and attempt to get an overall picture of the exhibition. Experts from diffe-rent fields were invited for the work of the jury. Beatrijs Sterk (Germany, who is the Secretariat of the European Textile Network and editor of the international magazi-ne Textile Forum, with wide-ranging expertise on textile as a spectrum of a pure genre on an international scale. Sarah E. Braddock Clarke (UK) is a lecturer of History and Context Studies at Falmouth University College.2 She is an

2 Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles. New York, NY: Thames and Hudson, dist. By W. W. Norton & Company, Inc., October 1997.192 p.: ill. ISBN 0-500-23740-9. Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles 2. New York,

expert in new technologies textiles and the co-author of the very important Techno Textiles publications, and is currently putting together yet another collection of rese-arch articles called In Code. She studies the newest exam-ples of the interplay of textile art and science, well-versed in the field of textiles and experimental design practices. Two Lithuanian art critics, Virginija Vitkienė and Monika Krikštopaitytė, analyzed works in the context of contem-porary art strategies and relevant issues, looking at textile as a conceptual tool for creative decisions and looking for the works that best fit the conditions of the competition. Professor, biennial board head, and textile artist Laima Oržekauskienė (Lithuania), who is a Lithuanian National Culture and Art Prize Laureate, felt the responsibility to put together a collection that would reflect as compre-hensively as possible the Kaunas Biennial’s goal to be an event that is dynamic, constantly re-thinking its work and questioning the limits of textile. With the collegial agree-ment between the members of the jury, textile cannot be simply textile anymore in the contemporary art field, or tapestry only a tangled web of aesthetic wefts and warps, while needlework or patchwork is a work of art, but not because of technique. Technology, genre, material and the method are just tools for stories that unite the partici-pants of the exhibition in a common experience in order to tell their stories. The competition exhibition REWIND PERSONAL STORY features textile life stories as told by Tilleke Schwarz (the Netherlands), Alice Kettle (UK), Wang Haiyuan (China), Watanabe Misao (Japan), Beili Liu (China/USA), Rasma Noreikytė (Lithuania/UK), Laisvydė Šalčiūtė (Lithuania), Ainsley Hillard (UK), Andrea Milde (Germany/Spain), Lia Altman (Russia), Michaela Melián (Germany), Nina Bondeson (Sweden), Sonja Andrew (UK), Marion Michell (UK), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus Williams] (New Zealand), Fiona Kirkwood (South Africa), Lina Jonikė (Lithuania), María León (Spain), Ky-ung–ae Wang (South Korea), Rūta Naujalytė (Lithuania), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lithuania), Monika Krei-vė (Lithuania), Amélie Brisson-Darveau (Canada), Katie Waugh (USA), Kristina Čyžiūtė (Lithuania), Marion Cole-man (USA), Katya Oicherman (Israel), Virginie Rochetti (France), Gao Yuan (Taiwan), Signe Kivi (Estonia), and Ton-je Høydahl Sørli (Norway).

In the category of invited artists for this exhibition, we introduce artists who have achieved much in textile and other spheres of art and who have worked creatively with the biennial for many years. Annika Ekdahl (Sweden), who has presented many of her personal and group pro-jects at the Kaunas Biennial, this year invited University of Gothenburg colleague Birgitta Nordström and textile students to join in a cooperation project that interprets her tapestry theme “For the Body”. Silja Puranen (Fin-

NY: Thames and Hudson, 2006 and 2008. ISBN 9780500286845.

( 17 )land), a winner of the Nordic Award in Textiles and a Kaunas Biennial Laureate (2003), was invited to organize an exhibition and cooperate with choreographer Anne-Linn Akselsen (Norway), so they could present textile to the visitor through movement and bodily emotions. This and other dance projects where visual art and movement elements are joined are called PLAY (the projects are co-ordinated by biennial partner Aura Dance Theatre). World famous street art stars Otavio and Gustavo Pandolfo-Os-gemeos (Brazil) are friends of the Kaunas Biennial since 2007 when they participated together with their mother Margarida Kanciukaitis Pandolfo, who has Lithuanian ro-ots, in the presentation of a Brazilian collection by pain-ting the facade wall of a museum with fantastical motifs. This year they will be working inside the Kaunas Picture Gallery, once again inviting their closest family members to create a visual history of their family’s emigration. German choreographer Johannes Wieland will create a dance performance on the theme of melancholia for their installation. Long-serving Kaunas Biennial Director and idea generator Vita Gelūnienė (Lithuania) finally re-turns to the biennial as an artist, presenting her newest tapestry in an original way: she has interpreted the me-dieval mille-fleur style in a weave, working together with choreographer Birutė Letukaitė and video artist Evaldas Jansas (Lithuania). The characters of the work are revitali-zed in the stylized video performance, which temporarily blocks the path toward the work. Kaunas Biennial lau-reates Inga Likšaitė and Patricija Gilytė (both Lithuania/Germany) also join the program with dance collaboration projects. Inga Likšaitė, who regularly works with textile, will open her exhibition with an originally directed dance performance by Kennet Flak and Külli Roosna (Estonia), which was created by five artists from different Europe-an countries. Meanwhile sculptor Patricija Gilytė, who often uses foam in her work (including sculptures, per-formances, and video works), gives an extra sense of the passing of time to this soft material, and also a metaphor of existential experience, i.e. emigration as a desert, wor-king together with Portuguese choreographer Ne Barros. Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), who is one of the brightest and most active Lithuanian textile artists, was invited to present a personal exhibition that reflects her personal experience. Biennial friend Almyra Weigel (Li-thuania/Germany) presents a dance performance at the biennial, working together with choreographer Birutė Letukaitė, in which intrigue is created through material used over the last decade by Almyra Weigel and a visual meaning. The works of Hiroko Watanabe (Japan), who has been in Kaunas before (earlier as a consultant and exhi-bition visitor), speak with a subtle contour, finished form and expressiveness of color, as suits Japanese aesthetics. There are also a few artists who have been invited who are making their first appearance at the Kaunas Biennial: VALYA (Valentyna Roenko), who is an American artist of

Ukrainian descent, tells her family history through the ar-chetypical image of the mother of humanity (Rus. “baba”) with a gigantic work that uses an archaic felt technique. Young Taiwanese artist Min Tzu-Chao (who recently finis-hed her M.A. studies in London) reveals the mentality of her nation and aspects of the change in family relations through the interpretation of wedding clothes through four generations of her family. One of the most famous British artists, Yinka Shonibare, MBE, is being presented not only at the Kaunas Biennial for the first time, but for the first time in Lithuania. The artist, who finished with an MFA from Goldsmiths, University of London (the pro-fessors of which the Kaunas Biennial has worked with since 2007), has touched upon his dual origins (Nigeria and the UK) by employing costumes and weaves of them, as a tool for the representation and connotation of social status since the 1980s. Working together with the James Cohan Gallery (New York), this year we will present both of Yinka Shonibare’s films A Masked Ball (2004) and Odile and Odette (2005), where stories are told through textile and the body, just like in the Moving Textile program cre-ated by the Aura Dance Theatre and the biennial, just in the case of Yinka Shonibare, the music is eliminated, and done colorfully and with tension in a different way, to the point of uncomfortableness achieved in a different way.

THE fuTuREThe exhibition REWIND INTO THE FUTURE is curated by Sarah E. Braddock Clarke, whose cumulative collection is an exhibition of an experimental nature, where efforts are made to reveal the newest scientific achievements in the fields of high-tech and smart textile. Though at the beginning there was an open invitation for submitting applications for a selection of works in this field, the ne-cessary format was only met by artists that were specially invited by the curator, as the displayed objects of this exhibition are the product of cooperation between artists and scientists that is based on academic scientific rese-arch of a rather narrow interdisciplinary nature. Curator Sarah E. Braddock Clarke (art critic, writer and publication compiler) invited artist-researchers Jane Harris (UK); Ains-ley Hillard (UK), Janis Jefferies (UK), Nancy Tilbury (UK), Barbara Layne (Canada), and Christy Matson (USA) to show their hi-tech works. Experimental textile works and costumes made at laboratories and universities in Cana-da, the UK and the Netherlands along with still-ongoing scientific experiments will be presented not only at the exhibition, but during a discussion that will be held du-ring the opening week that will along with artists feature Clive van Heerden, Senior Director of Design-Led Innova-tion at Philips design, who is head of the Probes program, the essence of which is the initiation of textile research for the distant future that would influence the quality and way of life.

( 18 ) Satellite EventsThere are over ten personal and group exhibitions in the REWIND program as accompanying events. The personal exhibitions or expositions of contemporary textile stars Lia Cook (USA), Reiko Sudo (Japan), Laima Oržekauskienė (Lithuania), Chunghie Lee (Korea), Cynthia Schira (USA), Louise Lemieux Bérubé (Canada), and Máximo Laura (Peru) will reveal the main idea of REWIND, which is ref-lecting on the relevant themes of today and the transfor-mations of this genre using the fundamental techniques of textile.

Following the experience of 2005 and 2007, when Li-thuanian visitors were acquainted with collections from countries around the world (Japan, the USA, South Africa, Brazil, and the UK) this year we are provided the chance to become acquainted with textile collections (or works that reflect textile) from Costa Rica, Estonia and Portugal.The Costa Rican presentation was initiated by Patricia Ortiz, the founder of the Ibero-American Textile Network (Redtextilia), while the collection was selected by curator Juan Diego Roldan, who invited artists Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez, Li Briceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Lei-dalia Flaque, Silvia Piza Tandlich, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, and Emilia Gonzalez.

The Estonian Artists’ Association and Ideias Emergen-tes (Portugal), strategic partners of the Kaunas Biennial TEXTILE ’11, will present collections from their respective countries (in turn, the Lithuanian exhibition REWIND HIS-TORY will be displayed in Tallinn and Guimarães in 2012). The Estonian exhibition is dominated by works from texti-le artists and designers. Curator Monika Järg presents artists Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Ja-kovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister together with Katariina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal and Kirill Safonov.

Though it‘s only been during the last decade that textile art has been traded for textile design decisions in Estonia (which study programs are focused on at art academies), this trend is much older in Portugal. Textile art as a sepa-rate genre doesn’t exist in the field of art anymore. The status of designers for the textile industry dominates, but it has gone far afield from the understanding of pure art in comparison to the case of Estonia. This is why Lucia Da-vid, the curator of the Portuguese collection, selected a collection from professional artists from various spheres of art (painters, sculptors, illustrators, and costume de-signers) that use textile material or techniques. Curators Lúcia David and Joaquim Pinheiro will introduce works

from artists Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Car-valho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição Rios and Alexandra Ministro.

We are happy and proud to be able to present a collection from the Lausanne Biennial (1962-1995) to visitors, the curator of which is Giselle Eberhard Cotton. She also re-presents the Fondation Toms Pauli (Lausanne, Switzer-land), which has preserved a part of the works displayed at the Lausanne Biennial. From 1962 to 1995, the Lausan-ne Biennial was held sixteen times, becoming a platform for the expression of conceptual textile art in the context of contemporary art. The Lausanne Tapestry Biennial was initiated and established in 1962 by famous French artist Jean Lurçat. It was supposed to bring textile art back to its roots – as a unique, independent art work/tapestry that was dedicated to a concrete architectural space and ide-ological purpose (which went against the idea of textile as a form of painting reproduction that dominated from the 17th to 20th century). However the biennial’s organi-zers did not reign in innovative artistic decisions, and the above-mentioned exhibitions were dominated by sculp-tural plasticity, 3-D work, installations, conceptual visual decisions right to the last exhibition under the name “The 16th International Biennial of Lausanne: Textile and Contemporary Art“, which clearly showed the total mer-ging of textile art with contemporary art forms, which is why the event ended, having accomplished its mission as there was nowhere further to go. A specially-chosen selection from the collection of the most important wor-ks accumulated by the Fondation Toms Pauli over that thirty-year period will be shown at the Kaunas Biennial (which was symbolically established in 1997 and being held every two years, thus continuing the work of the Lausanne Biennial that existed till 1995). The works of brilliant artists Magdalena Abakanowicz (Poland), Jagoda Buic (Croatia), Kati Gulyas (Hungary), Peter and Ritzi Ja-cobi (Romania), Jean Lurçat (France), Marija Laszkiewicz (Poland), and Mariyo Yagi (Japan) will be shown at the exhibition of the Lausanne collection.

A few exhibitions of international groups that have a wide spectrum of works will enrich the visitors of the biennial. One of these is an exhibition initiated by the TEXERE as-sociation (a Textiles Education Working Group) organized for the occasion of the ETN conference. The exhibition will show the works of artists that work in European higher education art schools and examples that reflect their stu-dy program. The exhibit is particularly important in the educational sphere for working artists due to the possible experience and promotion of ideas. Curator Patricia Chris-ty introduces Marianne Puschner and students of BAKIP (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara and the group Seamless (England), Pamela Hardesty and stu-dents of the Crawford College of Art and Design (Ireland),

( 19 )Renata Pompas and students of digital textile design from AFOL MODA, Milan (Italy), Hanny Spieren and Breed Textiel Overleg (the Netherlands), Cathryn Amidei and Y Collective from the College of Technology of Eastern Mi-chigan University (USA).

A second international competition exhibition was initia-ted by biennial partner Tekstilininkų ir dailininkų gildija (“Guild of Textile Artists”), which is entitled “Experiments With Light: Art Laboratory” (the continuation of the fa-mous travelling exhibition “Black Light”), will feature the works of over 40 artists that will be lit up in the dark with a luminescent light at new Kaunas’ Žalgiris Arena.

The international Fluxus exhibition “George Maciunas and Beyond – Fluxus Never Stops”, which features the most participants, is dedicated to the 50th anniversary of the first Fluxus happening in New York in 1961 and pay a Flu-xus-style homage to the 80th birthday that Kaunas-born Jurgis Mačiūnas would have celebrated this autumn. The exhibition, which will feature over two hundred artists, will be installed in a trolleybus, while the performances of curator and head of Fluxus in the USA Keith A. Buchholz and his colleagues will take place in the trolleybus and bus stops. A week of performances and the opening of the international Fluxus exhibition are included in the program of the American Culture Week in Lithuania, and will take place on October 17th-23rd, 2011 in Kaunas.

PLAY? We haven’t had that beforeIf it wasn’t for a suggestion from Birutė Letukaitė, the head of our partner, the Aura Dance Theatre, to join the programs of the two festivals that are taking place at the same time, the REWIND concept would have domi-nated at the biennial. Interdisciplinary art combinations are nothing new at visual art festivals such as the Kau-nas Biennial. These kinds of initiatives are encouraged, they happen naturally, the result of globalizing and di-gitalizing interaction/cooperation. However in this case, there was cooperation between the artists from different fields from the very birth of this idea right up until its re-alization. Thus we are able to introduce a unique project called PLAY, the performance/installations of which were born as a result of a joint creative process between a visu-al artist and a choreographer. While looking for a way to name the program, biennial friend Arnoldas Zdanevičius offered the name “Play”, which not only has a number of connotations in English, but is also the second button on a stereo, which shows an action going on right here and now, while dance theatre (different than the stable visual arts in time) is temporary or art limited by [the present] time.

Thus from the very birth of the initiative (the beginning of 2010), the PLAY program has been coordinated by the

Aura Dance Theatre of Kaunas. The re-telling of stories is reflected both in the TEXTILE ’11 exhibitions and the PLAY section, which is a joint endeavor of the AURA‘21 and TEXTILE ’11 festivals. The joint PLAY program is devoted to the conceptual synthesis of two disciplines – contem-porary dance and the visual arts, as well as an interactive artistic process, which will result in an artistic perfor-mance that will be provided to visitors. Aura initiated six interdisciplinary and international cooperation projects where an artist using textile and a choreographer putting on shows worked together so a unique project uniting movement and visual art would be created in the synthe-sis of their joint work.

Some of the artists invited by the biennial enthusiastically agreed to be a part of this program, offering their works for an installation adapted for non-traditional choreogra-phy, scenography or dance. Thus in this way, the artists became people who offered ideas. Working with chore-ographers and other artists (video artists, directors and soloists were even invited to be a part of some projects), they expanded their visual and conceptual meaning of 3-D works and allowed furious movement, tension, risk and emotions expressed through a dancer’s body into their usual peace. For most of the artists, it was a new experience. For the choreographers as well. They shared the power they usually have to make individual decisions with the artists and dancers who they had never worked with earlier (members of the teams often were from three or four different European countries), they had to rehear-se at residencies with a very limited amount of days and hours, coordinate their decisions with a number of peo-ple, and adapt to the financial conditions of the project. We are proud of the results of the PLAY: Moving Textile that we achieved by cooperating not only face-to-face with artists, but also virtually in Kaunas, Porto, Berlin, and Tallinn. Most of the performances will be shown in exhi-bition halls that are limited in space, which is why the re-pertoires will be shown during the duration of the entire biennial (for a total of almost three months).

The authors of the all the projects (already introduced in the section of this article about invited artists) had new experience in cooperation. Some decided to participate together in the development of both the idea/theme as well as the choreographic decisions, while in other deci-sions they were inclined toward vivid expression on an individual level. But the visitor only wins with such an array of choice.

fORWARD. Big goalsThe REWIND and PLAY programs which we have discus-sed, which are oriented toward the past and present, needed a view toward the future, a turning forward of the tape. These goals in the biennial strategy were to

( 20 ) be reflected by a special educational program, projects by young artists and creative workshops. However the 16th ETN Conference became the cornerstone of the FORWARD program. As in the case of our partner Aura Dance Theatre, Beatrijs Sterk (Germany), who is the head of ETN and who organizes a conference that moves to a different country every two years, suggested to organize the biennial in Kaunas together with the 16th ETN con-ference. Since this year is the 30th anniversary of Textile Forum, which is the organization that puts together this conference, Beatrijs Sterk invited the best and brightest stars in the field of contemporary textile art to Kaunas so these important artists that are so important in the network’s activities could give presentations at the confe-rence. Most of the above-mentioned speakers were invi-ted by biennial organizers to put on personal exhibitions in Kaunas. The conference is expecting over one hundred and fifty art, design and industry experts and scientists from around the world. There will be excursions for the visitors to Vilnius, where biennial partner the Vilnius Academy of Arts will present four contemporary texti-le exhibitions; to Klaipėda, where the Klaipėda Culture Communication Centre is organizing a special exhibition to celebrate the biennial; and to Nida (where our guests will be able to rest and have discussions with young ar-tists from Lithuania at the Vilnius Academy of Arts’ art residency premises) as well as to Rumšiškės to see Lithu-ania’s textile heritage. Reiko Sudo (Japan), Lia Cook (USA), Chunghie Lee (Korea) and Vibeke Vestby (Norway), who are conference speakers and some of the brightest textile artists in world will lead creative workshops for registered participants.

Other parts of the FORWARD program are closely tied to the next generation of artists. First of all, there will be cre-ative workshops that analyze the future of art and textile in the fields of hi-tech, smart textiles and interdisciplinary experiments. Creative workshops, open to young artists, art and technology students, will take place at the be-ginning of October when the wave of opening events of the biennial will taper off. Rachel Wingfield and Mathias Gmachl (London, UK) will lead the ArchiLace creative workshops, where objects will be designed for spacious public spaces in the city that are brought to life on texti-le-binding principles, absorbing light during the day, and give it off at night.

Estonian Art Academy Ph.D. student Kärt Ojavee (Estonia), who is carrying out research in the field of smart textiles, will lead a week-long creative workshop for a wide, non-professional auditorium, where it will be possible to work with moving clothing details or interactive accessories.

The four-member British group sampler-cultureclash will lead a two-day live sound and textile creative workshop and have a DJ performance (led by David Littler).

The international student exhibition organized by the Vilnius Academy of Arts’ Kaunas Faculty of Art also focu-ses its sights forward, has raised generations of creative artists, who have not only participated in the exhibitions and projects of the biennial, but also are creating them. Student exhibition curator and Head of the Department of Textiles Associate Professor Vita Gelūnienė invited collectives from the textile departments of neighboring countries with whom the department in Kaunas has wor-ked with in various projects, to choose and present the best works of their students. We will see the works of stu-dents from the Vilnius Academy of Arts (Prof. Eglė Ganda Bogdanienė, Laura Pavilonytė), University of Gothenburg (Prof. Annika Ekdahl), the Estonian Academy of Arts, Tal-linn (Prof. Piret Valk), and Tartu Art College (Prof. Aet Olli-saar), Latvian Academy of Arts, Riga (Prof. Ieva Krumina), and the Władysław Strzemiński Academy of Fine Arts and Design, Łódź (Prof. Włodzimierz Cygan).

The Kaunas Biennial has already been participating for three years in the international solidarity program He-mispheres, the initiator of which is the French organi-zation Freres des Hommes. Estonian, Italian, Catalonian and Irish organizations are participating in the program along with the Lithuanians and French. During 2009-2011, we sent almost thirty young artists to a three-week seminar in Paris for training, whose view and models for behavior are changed by information and presentations from speakers that come from countries from the sout-hern hemisphere like the Democratic Republic of Congo, Brazil, Peru, Senegal, and Indonesia. Upon returning from their training, the young Lithuanian artists along with their colleagues from other European countries organize events that help to bring to life international solidarity and personal responsibility in local communities. Some of the first projects like “Sveiki atvykę į niekam nerūpi” (“Welcome to Nobody Cares”, on Kaunas’ Laisvės Street) and ecological creative workshops were organized du-ring the last Kaunas Biennial TEXTILE ’09. Later on they followed with bigger festival-like events, such as “Būti čia” (Being Here) (such as exhibitions, concerts, a dance per-formance, and kite-flying event among other things) or “Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus” (“Let’s Know Those We Should Thank for Our Lunch”, an analysis of agriculture on a global scale with lectures, creative workshops, and graffiti works, which were supported by biennial friends the Osgemeos Brothers from Brazil). There were also film evenings or personal exhibitions on social themes. During the opening week of the biennial, which invites artists from both hemispheres to Kaunas, the nucleus of these “hemisphere artists”, led by young artist Vėjūnė Sudarytė, is organizing the international project DAILY BREAD. Not only are all the Lithuanians that took part in the training invited to bring this project to life, but also friends of the program from other European countries. The young par-

( 21 )ticipants will hand out bread baking recipes from various parts of the world, and afterwards they will bake bread together, and then break bread on the long “global” ta-ble together with Kaunas residents and guests of the city and biennial. We are all united around the world by daily bread. The bread may have a different taste or color, but it is necessary to sustain life. Giving out bread in a public space reveals one of the most important aspects of the Kaunas Biennial, which is a good community feeling, and nurturing (in our case) through textile culture. Textile, like bread, is something that is every day. Thus let’s share this knowledge at the common table of experience.

( 22 )

DAR KARTĄ ISTORIJA

( 23 )

REWIND HISTORY

( 24 )

2009–2010 metų laikotarpiu ruošiantis šiai bienalei, po-kalbiuose su dailininkais teko patirti, kad dauguma jų turi savą „mažąją meno istoriją“, yra susikūrę paralelinius dailės pasaulius tarsi atramą savo kūrybai. Tie paraleliniai dailės pasauliai dažnai netvarūs, kintantys, bet vis dėlto jie yra reikšmingi kaip asmeninės menininkų istorijos dalis. Jie – šios kuratorinės parodos, kurios idėja pagal bendrą 2011 m. Kauno bienalės sumanymą turėjo būti nukreipta į praeities apmąstymą (DAR KARTĄ / REWIND), pamatas.

Rengdamasi projektui, dabartinių Lietuvos tekstilės me-nininkų paklausiau, koks XX a. lietuvių kūrėjas(-a) arba kūrinys turėjo didžiausios reikšmės formuojantis jų kūry-binėms nuostatoms? į klausimus atsakė menininkai, kurių amžius svyruoja nuo dvidešimties iki aštuoniasdešimties. Tekstilininkų paminėti kūriniai tapo šios parodos ekspo-natų, išaustų kompiuterine žakardo technika, pirmavaiz-džiais.

Tikriausiai galima sutikti su mintimi, kad sąvokos „istorija“, „tradicija“, „dailės istorija“ – tai kažkieno sukurtas minčių ir vaizdų paketas arba kanonas, suformuotas vienus da-lykus įtvirtinant, kitus atmetant. Tačiau protingų žmonių mintyse visada egzistavo taip pat ir alternatyvūs požiū-riai, kurių sumą galima pavadinti paralelinėmis, mažo-siomis, asmeninėmis istorijomis. Atskiriems kūrėjams jos svarbios kaip inspiracijų šaltinis ar netgi kaip dalykai, kuriuos reikia nuneigti sava kūryba. Praeičiai abejingų be-veik nebūna. Dailininkų santykis su dailės istorija dažnai yra ambivalentiškas, apimantis jausmus nuo nostalgijos iki nepasitenkinimo ir neigimo. Šiuolaikinių kūrėjų dar-buose neretai tenka pastebėti dvasinę bendrystę, rečiau – kūrybinę diskusiją su nesenos praeities menininkais.

Neretai dabartiniai dailininkai turi suformavę asmenines meno istorijas iš jiems artimų darbų ir taip konstruoja... savus kanonus. Todėl parodoje DAR KARTĄ ISTORIJA pa-naudoti dabartinius Lietuvos tekstilės menininkus žavėję ar tebežavintys XX–XXI a. Lietuvos dailės istorijos kūriniai. Šioje parodoje tarsi konstruojama Lietuvos dailės istorija pagal tekstilės menininkus, atveriamas ne kanoniška-sis (paprastai formuojamas dailės istorikų), bet patiems meno kūrėjams tekstilininkams aktualus savos šalies dai-lės istorijos laukas.

Žvelgdami iš tolimesnės perspektyvos, Lietuvos tekstili-ninkai, kaip ir visi menininkai, pripažįsta kitų, esančių ar buvusių šalia dailininkų, savo pedagogų kūrybos reikš-mingumą arba įtaką. Ši paroda – tai konceptualus bandy-mas tekstilininkų akimis pažvelgti į Lietuvos XX a. dailės

istoriją, kūrinius ir įvaizdžius, svarbius dabartiniams teks-tilės menininkams.

Tai ne vien intriguojanti Lietuvos XX–XXI a. meno istorijos versija, bet ir platforma pažinti neformalų, netradicišką Lietuvos meną.

Parodos idėjinė koncepcija remiasi istorinėmis apysto-vomis, susijusiomis su bendrąja Europos meno raida ir su lietuviškąja tekstilės raidos bendroje menų sistemoje specifika.

Atsispiriama nuo Europos dailės istorijoje seniai žinomo fakto, kad didieji tapybos ir skulptūros meistrai (Raphael, François Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aris-tide Maillol, Henri Matisse, Le Corbusier, Victor Vasarely) kurdavo eskizus tekstilės manufaktūroms, nedarydami ypatingos stilistinės skirties. Tad tapytojo ar skulptoriaus kūrinio išaudimas manufaktūroje, pasitelkiant audimo stakles, yra gili Europos meno tradicija, o šiandienėje Lie-tuvoje – šiek tiek primiršta galimybė.

Žiūrint iš istorinio taško, tekstilė ilgus amžius buvo ama-tas, interjero ir drabužių dizaino dalis. Kai profesionalioji tekstilė įsiveržė į parodų sales (Lietuvoje pirmą kartą tai įvyko XX a. 4-ąjį dešimtmetį), „tikrojo meno“ apologetams ji atrodė kaip maištininkė, „pabėgusi iš namų“. Tekstilės emancipacijos procesas Lietuvoje vyko XX a. pabaigoje. Šiuo metu vizualiųjų menų sistemoje, bent jau namuose, ji egzistuoja „įdukros“ teisėmis, o jos buvimas šiuolaikinio meno lauke kartais vis dar kvestionuojamas, ir visai be reikalo. Taigi tai yra dar viena priežasčių, dėl ko šioje par-odoje panaudoti tekstilės menininkus traukę, žavėję kū-riniai, daugiausiai tapybos ir grafikos darbai, kurių teisės būti „tikru menu“, kitaip nei tekstilės, Lietuvoje niekas nie-kada nėra kvestionavęs. Kompiuterinio žakardo audimo technikos, turinčios, beje, ir niveliacijos požymių, panau-dojimas – tai tam tikras simbolinis užvaldymo veiksmas. Veiksmas, inspiruotas nesuinteresuoto ir ilgalaikio domė-jimosi menu ir sava kultūrine aplinka.

Kadangi gyvename begalinio reprodukavimo, kartočių, interpetacijų laikotarpyje, kai vaizdai nuolat dauginami, miksuojami, fragmentuojami ir vėl dauginami, parodos koncepcijoje labai svarbią vietą užima technologinis as-pektas. Technologinės vaizdo ir veiksmo transformacijos šiuolaikinio žmogaus mąstyme, regis, kėsinasi užimti aiš-kaus vaizdo, nuoseklaus veiksmo, sklandaus pasakojimo vietą ir pakeisti nuoseklios istorijos sampratą. Bet yra ir teigiamų aspektų. Menininkus technologijų galimybės provokuoja atrasti naujus dalykus ir kitaip pamatyti se-nesnius, nes pasikeitus vaizdo perteikimo būdui kiekvie-na kartotė tampa daline interpretacija arba provokacine improvizacija. Šiame projekte keliamas klausimas, kuo tampa tapybos, grafikos, fotografijos meno kūrinys, pa-

RASA Andriušytė-Žukienė

Dar kartą istorija

( 25 )liestas kompiuterinių tekstilės technologijų. Kaip trans-formuojasi jo idėja, kai potėpis, koloritas, štrichas, er-dvė patiria kompiuterinę ekspansiją. Ar naujosiomis kompiuterinėmis tekstilės technologijomis atgimdytas pirmavaizdis tėra paprasta kopija, ar naujas unikumas? Projektą, kuriame apmąstomi šie klausimai, inspiravo hipotetinė nuostata, kad mene tobuliausios šiuolaikinės technologijos tėra medijos, kurias kūrybiškai išplėtoti te-gali kūrybinės asmenybės.

Ekspozicija DAR KARTĄ ISTORIJA susideda iš tekstili-nių interpretacijų. Interpretavimo veiksmas pasitelkiant kompiuterines priemones kai kada koreguoja, o kai kada smarkiai keičia realų ir atmintyje išlaikytą originalo įvaiz-dį. Tai neturėtų bauginti, nes audimu nebuvo siekiama kitomis priemonėmis pakartoti to paties. Priešingai, au-dimas leido kraštutinai užaštrinti diskusiją apie plastinės kalbos specifikas ir atskirų dailės sričių galimybes.

Šių tekstilinių interpretacijų pirmavaizdžiai – skirtingų au-torių kūriniai, dažnai tolimų meninių idėjų, atlikti kontras-tingais stiliais, manieromis ir technikomis. Kaip jau minė-ta, jų atsiradimą lėmė tekstilininkų pasiūlymai, bendrame ekspozicijos vaizde nereikėtų ieškoti ypatingos vienovės. Šioje ekspozicijoje sudėtus kūrinius vienija kompiuterinio žakardo technika ir „tyrimo objekto“ statusas. Bet visų svarbiausia tai, kad tie kūriniai yra kritę į akį kolegėms iš kito kūrybinio cecho. Taigi ši paroda – savotiška favoritų pripažinimo deklaracija. Kita vertus, ekspozicijoje vykdo-mas tekstilininkų ir jų interesų „kultūrinis tyrimas“ (J. Der-rida metafora). Žinoma, jis yra fragmentiškas, artimesnis mąstymo ir matymo atplaišai, o ne visumai. Dailės isto-rijos fragmento įspūdis čia neišvengiamas, nes dėl įvairių priežasčių ne visais tekstilininkų atsakymais pasinaudo-ta. Fragmentiškumas čia netgi sąmoningai pabrėžiamas kartojant ir dauginant vaizdus, manipuliuojant dydžiais, naudojant spalvas arba jų atsisakant.

Pirmavaizdžiai čia tapo tekstilinio ir technologinio ekspe-rimento dalimi. įdomu pasvarstyti, kaip jie atlaiko „teksti-linę uzurpaciją“ – vertimą į kompiuterinio žakardo kalbą? Kas atsitinka su grafinėmis linijomis, aliejiniais potėpiais ir atspalviais, gylių, tolių ir plokštumų iliuzijomis, kai jas kiaurai persmelkia žakardinio kompiuterinio audimo technikos racionalumas? Taip pat įdomu, kokiomis pras-mėmis, kokiomis emocinėmis pagavomis tekstilinis pavir-šius papildo, praturtina pirmavaizdį. O galbūt tekstilinė ir kompiuterinė invazija į tapybos ar grafikos kūrinį pajėgi pagimdyti visai naujas prasmes ir naują, su pirmavaizdžiu kontrastuojantį ir diskutuojantį kūrinį? Atsakymų į šiuos klausimus turėtume ieškoti parodoje, jie turėtų būti ypač įdomūs tekstilininkams, technologams ir visiems kitiems menininkams, kurie nebenori ribotis įprastais raiškos bū-dais.

Šis projektas paremtas meno istorijoje gerai žinomu ko-lektyvinio bendradarbiavimo modeliu. Parodos kuratorė nuoširdžiai dėkoja jos idėjas palaikiusiems menininkų bendruomenės nariams. Visų pirma – tekstilininkėms, praskleidusioms savąją dailės supratimo skraistę: Zi-naidai Dargienei, Eglei Gandai Bogdanienei, Laimai Oržekauskienei, Rūtai Narvydienei, Birutei Sarapienei, Danutei Valentaitei, Loretai Švaikauskienei, Daivai Zu-brienei, Monikai Žaltauskaitei-Grašienei, Vitai Gelūnienei, Violetai Laužonytei, Laimutei Kozlovienei, Marijonai Sin-kevičienei. Taip pat ir dailininkams Jonui Mekui, Šarūnui Saukai, Vladui Vildžiūnui, Audronei Petrašiūnaitei, Aušrai Andziulytei, Jonui Gasiūnui, Laurai Garbštienei, Pranui Griušiui, Aleksui Andriuškevičiui, Vilmantui Marcinkevi-čiui, Eglei Velaniškytei, nepabūgusiems eksperimentinės šio projekto dvasios. Šiame projekte nemažiau svarbus buvo ir Lietuvos muziejininkų bei jau mirusių menininkų giminių apsisprendimas. Už malonų bendradarbiavimą dėkoju menininkų Sofijos Veiverytės, Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Rimvido Jankausko-Kam-po, Alberto Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Liudo Truikio, Kazės Zimblytės kūrybinio palikimo saugotojams – Živilei Liugailaitei-Bielinienei, Marijui ir Gediminui Piekurams, Remigijui Grėbliūnui bei kolegoms iš Lietuvos dailės mu-ziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, maloniai lei-dusiems naudoti kūrinių fotografijas šiame projekte. Už profesionalumą, kantrumą ir nuolatinį malonų bendra-vimą norėčiau padėkoti jaunoms Kauno tekstilininkėms, kompiuterinio žakardinio audimo žinovėms Monikai Žal-tauskaitei-Grašienei ir Daivai Zubrienei, faktiškai realiza-vusioms šio projekto idėjas ir išaudusioms visus parodos eksponatus. Jų kūrybinga veikla nebūtų buvusi įmanoma be geranoriško gamybininkų požiūrio. Speciali mūsų padėka įmonių „Audėjas“ (Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija) vadovams ir darbuotojams. Paroda DAR KARTĄ ISTORIJA yra visų šių kūrybingų žmonių kolegiško bendradarbiavi-mo rezultatas.

RASA Andriušytė-Žukienė

Rewind History

While getting ready for this biennial in 2009-2010, I had the chance to experience in conversations with ar-tists that most have their own “short history of art”, and have created parallel worlds of art that seem to serve as a support for their work. These parallel worlds of art are oftentimes fluctuating; they are changing, however they are significant as a part of the artists’ personal story. They are the foundation of this curated exhibition, the idea of

( 26 ) which was to focus on contemplating the past (DAR KAR-TĄ /REWIND) according to the joint project of the 2011 Kaunas Biennial.

While preparing for the project, I asked current Lithu-anian textile artists which 20th century Lithuanian artist or work held the greatest significance in forming their own creative principles. Artists whose ages ranged from twen-ty to 80 years of age answered my questions. The works they mentioned became the works that formed the basis of the works that were to be made with a computerized Jacquard loom and shown at the exhibition.

You would most likely agree with the idea that the con-cepts “history”, “tradition”, and “art history” are a package or canon of ideas and images thought up by someone, formed by entrenching some things while throwing out others. However alternative views have always existed in the minds of intelligent people, the sum of which could be called parallel stories, small stories, personal stories. They are important for some artists as a source of inspi-ration or even as something which they need to refute with their work. Those that are indifferent to the past are very few. The relationship of artists with art history is of-ten ambivalent, encompassing feelings from nostalgia to dissatisfaction and denial. One often observes a spiritual friendship in the work of contemporary artists, but less a creative discussion with artists of the recent past. Of-ten contemporary artists have personal art histories that have formed from works that they are close to and in this way they create their own canons. This is why works from Lithuanian art history from the 20th and 21st century are being used for the REWIND exhibition which contem-porary Lithuanian textile artists once loved or still admi-re. It’s as if Lithuanian art history has been constructed according to textile artists at this exhibition, opening up the horizon of the art history of their own country, a ho-rizon that is relevant to the artists themselves, and not one that is canonical in nature (which is usually formed by art historians).

Viewing this from farther afield, Lithuanian textile artists, like all artists, also recognize the importance or influen-ce of the work of current or former artists or that of their teachers. This exhibition is a conceptual attempt to see 20th century Lithuanian art history, its works and images through the eyes of textile artists, works that are impor-tant to current textile artists. This is not only an intriguing version of Lithuanian art history of the 20th and 21st centu-ry, but a platform for an informal, non-traditional way of getting to know Lithuanian art.

The exhibition’s concept is based on historical circums-tances that are tied to common developments in Europe-an art and specific circumstances of textile’s development

in art in Lithuania. One must not forget a fact that has been known for centuries in European art history that great painters and sculptors (including Raphael, Fran-cois Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aristide Maillol, Henri Matisse, Le Corbusier, and Victor Vasarely) used to create textile sketches for manufacturers, paying little attention to their style. Thus having a textile work designed by a painter or sculptor made at a textile ma-nufacturer has a long tradition in European art, however today in Lithuania it is a possibility that has become so-mewhat forgotten.

Looking from a historical perspective, textile was a craft for many centuries, a part of interior and clothing desi-gn. When professional textile art made its way into exhi-bition halls (this happened for the first time in Lithuania in the 1930s), it seemed like a rebel to the apologists of so-called “real art”, something that has “ran away from home”. In Lithuania, its emancipation took place at the end of the 20th century. At the moment it exists at home in the visual arts with what could be called “stepdaughter rights”, while its existence is still questioned in the world of contemporary art, and for no good reason. This is yet another reason why works that textile artists are attrac-ted to and admire are being shown at the exhibition, most often paintings and graphic works. Their right to be “real art” have never have been questioned by anyone in Lithuania, unlike textile. The using of computerized loom technology, which does exhibit characteristics of leveling, is a kind of symbolic act of control, an act that is inspired by an attitude of not being in it for itself only and having long-term interest in art and its own cultural atmosphere.

As we live in an age of endless reproduction, repeating, and interpretation, when images are constantly repro-duced, mixed, fragmented, and once again reproduced, the technological aspect occupies an important place in the exhibition’s conception. The technological trans-formations of image and action in the thinking of the modern person seems to be trying to occupy a place of a clear image, consistent action, and flowing storytelling and change the understanding of history as one of cons-tant development. But there are also positive aspects. The technological possibilities provoke artists to discover new things and see old things in a different way, because with the changing of the method of conveying the image, each repetition becomes a partial interpretation or pro-vocative improvisation. A question is raised in this project as to what a painting, graphic work or photographic pie-ce of art becomes when it is touched by computer textile technology. How does its idea transform, when a dab, a color, or a stroke experiences computer expansion? Is an original image that is reborn with new computer textile technology just a simple copy, or a new unique thing? The project where these questions are contemplated was

( 27 )inspired by a hypothetical principle that the most perfect modern technology in art is media, which can only be expanded by creative individuals.

The exposition REWIND HISTORY is comprised of textile interpretations. The act of interpreting, employing the use of computer tools, sometimes corrects and in some cases strongly changes the real image of the original that is kept in one’s memory. You shouldn’t be afraid, since with weaving there were never any attempts to repeat the same thing using different tools. On the contrary, we-aving enabled to heat up the discussion to an extreme concerning the specific aspects of a plastic language and possibilities of separate spheres of art.

The original works of these textile interpretations are works of different artists, often far apart from one anot-her in their artistic ideas, and done with contrasting sty-les, manners and techniques. As was already mentioned, their appearance was determined by the suggestions of the textile artists, so one shouldn’t look for a particular unity in the overall representation of the exposition. The works in this exposition are united by the computerized Jacquard loom and status as an object of research. But the most important is that these works have been noticed by colleagues from another creative field, thus this exhi-bition is a kind of declaration of recognition of favorite works.

However a kind of cultural research has been carried out on the textile artists and their interests in this exposition (a metaphor from J. Derrida). Of course, it is fragmented, and closer to a sliver of thinking and seeing than a who-le. This impression of being a fragment of art history is unavoidable, because due to various reasons, not all the answers of textile artists have been used. This fragmented nature is even emphasized consciously in repeating and reproducing images, manipulating sizes, using colors or rejecting them.

The original works here become a part of the textile and technological experiment. It’s interesting to think how they sustain what could be called a textile usurpation or translation into the language of a computerized Jacquard loom. What happens with drawn lines, oil painting strokes and shades, and illusions of depths, distances and planes when they are thoroughly permeated by the rationality of a computer Jacquard loom? What is also just as inte-resting is with what meanings and what kind of emotions the textile surface complements and enriches the original image. Or perhaps the textile and computer invasion into a painting or graphic work has the power to give birth to totally new meanings and a new work that contrasts and discusses the original image? One should look for ans-wers to these questions at the exhibition. They should be

especially interesting for textile artists, IT experts and all other artists who don’t want to limit themselves anymore with ordinary methods of expression.

This project has been supported by art history’s well-known model of collective cooperation. The exhibition’s curator gives her heartfelt thanks the members of the artistic community for supporting her ideas. First of all to the textile artists who took their shroud off to lay bare their understanding of art: Zinaida Dargienė, Eglė Gan-da Bogdanienė, Laima Oržekauskienė, Rūta Narvydienė, Birutė Sarapienė, Danutė Valentaitė, Loreta Švaikauskie-nė, Daiva Zubrienė, Monika Žaltauskaitė- Grašienė, Vita Gelūnienė, Violeta Laužonytė, Laimutė Kozlovienė, and Marijona Sinkevičienė. Thanks also go out to the fearless artists Jonas Mekas, Šarūnas Sauka, Vladas Vildžiūnas, Audronė Petrašiūnaitė, Aušra Andziulytė, Jonas Gasiū-nas, Laura Garbštienė, Pranas Griušys, Aleksas Andriuš-kevičius, Vilmantas Marcinkevičius, and Eglė Velaniškytė for their experimental spirit for this project. No less im-portant to this project were the decisions of Lithuanian museum employees and the relatives of artists who are not here anymore. I thank artists Sofija Veiverytė, Marija Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Albertas Veščiūnas, Viktoras Petravičius, Liudas Truikys, and Kazė Zimblytė for wonderful cooperation, for the keepers of creative heritage Živilė Liugailaitė-Bielinie-nė, Marijus ir Gediminas Piekuras, and Remigijus Grėbliū-nas, to colleagues from the National M. K. Čiurlionis Art Museum and Lithuanian Theatre, Music and Cinema Mu-seum, and to the compilers of art publications who were nice enough to allow us to use photographs of works for this project. I would like to thank the young textile artists of Kaunas and computerized Jacquard weaver experts Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė, who brought to realization the ideas of this project and wea-ved all the objects on display for the exhibition, for their professionalism, patience and always wonderful coope-ration. Their creative work would not have been possible without the good-hearted attitude of the manufacturers. A special thanks go to the heads and staff of the com-panies Audėjas (Lithuania) and Ekelund (Sweden). The exhibition REWIND HISTORY is the result of the collegial cooperation of all of these creative people.

( 28 )

Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) visada kūrė radikaliai ir ėjo prieš srovę. Visad avangardistas, nuolat truputį pogrindininkas, savo kūryba ir

pedagogine veikla jis svarbus jaunajai menininkų kartai. į Lietuvos meno istoriją įėjo kaip svarbios postmodernis-tinės akcionistų grupės „Post Ars“ narys (kiti nariai: Rober-tas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius). De-vintojo dešimtmečio pabaigoje Aleksas Andriuškevičius, priešingai vyraujančiai tuo metu neoekspresionistinei tapybos krypčiai, aktyviai studijavo figūrą, judesį, laiką ir eksperimentavo su Lietuvoje visai nepopuliaria hiper-realistine tapyba. Paveiksle „Penkios pozos“ nesunkiai atpažįstamas režisierius Gytis Padegimas, svarbi Lietuvos teatro asmenybė. Šis tapybos darbas anuo metu plėtė portreto sampratą, koregavo požiūrį į tikroviškumą ir re-alizmą, kuris lietuvių dailininkams, priverstiems gyventi sovietizuotoje šalyje, atrodė ideologizuotas, atstumiantis ir vienpusiškas.

Aleksas Andriuškevičius always had a radical way of creating things and went against the tide. Al-ways the avant-garde artist, and always a bit of

an underground artist, he holds importance for a new ge-neration of artists because of his artistic and pedagogical work. He entered Lithuanian art history as a member of the important post-modern actionists’ group Post Ars (ot-her members included Robertas Antinis, Česlovas Lukens-kas, and Gintaras Zinkevičius). At the end of the 1990s, he began actively studying the body, movement, time and experimented with hyperrealistic painting, which was not popular at the time in Lithuania. This went against the trend of Neo-expressionist painting that was dominant at the time. It is not hard to recognize director Gytis Pade-gimas, an important figure in Lithuanian theatre, in the painting “Five Poses”.. At the time, this painting expanded the understanding of portrait painting, and changed the attitude toward reality and Realism, which for Lithuanian artists that had to endure life in a country under Soviet rule, seemed to be something ideological, repulsive and totally one-sided.

ALEKSAS ANDRIuŠKEvIČIuSPENKIOS POZOS / FIVE POSES. 1987Drb., al. / Oil on canvas, 129 x 213 cm NČDM nuos. / Property of National M. K. Čiurlionis Art Museum ( )

( 29 )

Pagal A. Andriuškevičius kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Andriuškevičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 175 x 350 cm

( 30 )

Vėlyvas Aušros Andziulytės (g. 1961) tapybos darbas „Ašmenys“ priklauso tų įsimintinų kūri-nių serijai, su kuria dailininkė debiutavo Kauno

meno scenoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jau tada maži ir smulkūs dalykai, pavyzdžiui, plaukas, odos rau-kšlė ar peilio liekana jos koloristinėje tapyboje tapdavo didžiuliais ir grėsmingais objektais. Tapybinis kalbėjimas per detales, įsižiūrėjimas į fragmentą, kaip ir ilgi suspausti formatai, Aušros Andziulytės kūryboje duoda keistai įdo-mų rezultatą – sukuriamas abstrahuotas daikto vaizdas, smarkiai nutolęs nuo pirmavaizdžio, beveik abstrakcija, kurioje slypi sunkus paslaptingas pasakojimas ir grėsmės nuojauta.

This late work by Aušra Andziulytė, entitled “Blade”, belongs to a series of memorable works that she debuted with on the Kaunas art scene

at the end of the 1990s. Already at the time, small and fine things, such as a hair, wrinkle or crumb from a knife became enormous and threatening objects in her colorist work. A painted conversation through details, staring at a fragment, just like the long, squeezed formats in Aušra Andziulytė’s work all provide a strangely interesting result – an image of a thing made abstract is created, an image that has moved strongly away from the original image, almost an abstraction, where a difficult secret story and feeling of danger is hiding.

AuŠRA ANDZIuLYTėAŠMENYS / BLADE. 2004Skarda, al. / Oil on tin. 23 x 120 cmAut. nuos. / Property of author ( )

Pagal A. Andziulytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Andziulytė‘s artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 50 x 270 cm

( 31 )

( 32 )

( )

Su Jono Gasiūno (g. 1954) vardu į Lietuvos tapy-bą įėjo ryškiai artikuliuota šiuolaikinės tapybos samprata. Šalyje, kur labiau už eksperimentą

mėgstama niuansuota tradicija, diegti naujoves ypač sunku. Šiandien jau pripažįstama, kad Jonas Gasiūnas tapybą smarkiai konceptualizavo. Sąmoningai naudo-damas prieštaringas prasmes, banalius įvaizdžius, skir-tingos prigimties (tapybinės, grafitų, fumažo) vizualumo sluoksnius, dailininkas žingsnis po žingsnio keičia po-žiūrį į tapybą kaip individualios ekspresijos meną, verčia permąstyti jo prasmę dabartyje. Dabartyje, kuri dažnai stokoja paprastumo, stabilumo, vertybių, bet yra per-pildyta vizualinio triukšmo, prieštaringų žinių, atminties amnezijos ir represijų nuojautos – daug ko nemalonaus iš to, kas sklinda iš žiniasklaidos priemonių, ir daug ko iš to, ką patyrė, išgyveno kartos žmonių, XX a. II pusėje pa-smerktos gyventi šiapus geležinės uždangos. Gluminanti suveržimo, psichodelinio vyksmo atmosfera, pažįstama teritorijų į Rytus nuo Berlyno gyventojams, tvyro ir Jono

RADARAS / RADAR. 2008 Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic on canvas, drawing with a burning candle. 305 x 295 cm. Aut. nuos. / Property of author

JONAS gASIŪNAS

Gasiūno paveiksluose. Tie, kurie tokios atmosferos nejuto, nes gimė ne Rytų Europoje ar vėliau, jo tapyboje pastebės aliuzijas į mitus, archetipinius įvaizdžius arba stereotipinę anoniminio miesto gyventojo elgseną.

Jonui Gasiūnui svarbi istorija, praeitis. Ji permąstoma, bet neaukštinama ir net nekvestionuojama. Dailininkas teigia, kad jam tikrovė atrodo esanti nepažini ir apgau-linga. „Kartais ji atsiskleidžia kaip grėsminga praeities šmėkla“, – sako tapytojas.

Paveikslas „Radaras“ kelia daug asociacijų: grafitai, loka-torius, budri ausis, viską matanti akis. Rožinė saulėtekio ar saulėlydžio spalva čia nežada visiems geros dienos.

( 33 )

A clearly articulated understanding of contem-porary painting came to Lithuanian painting with the arrival of Jonas Gasiūnas. It’s extremely

hard to sow innovative ideas in a country that likes nuan-ced tradition more than experimentation. Today people have recognized that Jonas Gasiūnas strongly conceptu-alized painting. Consciously using opposing meanings, banal images, levels of visualness that have different na-tures (painting, graffiti, and fumage), he changes the atti-tude toward painting step by step as an art of individual expression, and forces one to re-think its meaning in the present. It is a present where there is often a lack of sim-plicity, stability, and values, but one that is overflowing with visual noise, contradicting news, amnesia of memo-ry and feeling of repressions – a lot of unpleasant things that is coming from media tools, and a lot from what has been experienced or gone through by generations of people. They were fated to live on this side of the Iron Curtain in the second half of the 20th century. The bewil-

dering atmosphere of a psychedelic run of restrictions familiar to people living in the territories east of Berlin lingers in the paintings of Jonas Gasiūnas. Those that did not experience this atmosphere because they were not born in Eastern Europe or later will notice the allusions to the myths, archetypical images or stereotypical behaviors of the anonymous city dweller in his paintings.

History and the past are important for Jonas Gasiūnas. It is re-thought, but not celebrated or even questioned. He claims that for him, reality seems to be unknowable and deceptive. He has said that “sometimes it reveals itself as the threatening ghost of the past”.

The picture Radar gives rise to a number of associations: graffiti, a tower, alert ears, all-seeing eye. The rose color of a sunrise or sunset here does not wish everyone a good day.

Pagal J. Gasiūno kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to J. Gasiūnas artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 352 x 350 cm

( 34 )

Lauros Garbštienės (g. 1973) kūryba pasižymi lietuvių dailėje vis dar neįprastais ir neišplėtotais bruožais, kaip skaidri mintis ir sveikas humoras.

Jos videoprojektai kupini taip pat ir drąsios savikritikos. Neprarasdama geros nuotaikos, perdėm nekomplikuoda-ma savo požiūrio, Laura Garbštienė linksmai tyrinėja save kaip menininkę ir kaip moterį.

Projektui DAR KARTĄ ISTORIJA Laura Garbštienė pasiūlė keletą kadrų iš savo videofilmo, skirto lietuvių menininkų žinomumo ir nežinomumo problemai. Lietuvos dailininkų terpėje klausimas apie dabartinius „nežinomus“ meninin-kus keletą metų buvo skausmingai diskutuojamas ir netgi eskaluojamas, kartais turint ir visai savanaudiškų tikslų. L. Garbštienės „Filmas apie nežinomą menininkę“, Oberhau-zeno trumpametražių filmų festivalyje įvertintas specialiu žiuri paminėjimu, pradedamas nuo Kosto Bogdano me-morialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui“. Jaunos kartos menininkė Laura Garbštienė videoprojekte šaiposi iš šios dirbtinės problemos, išra-dingai susiedama ją su platesniais meniniais kontekstais ir su Lietuvos etiniu ir kultūriniu paveldu. Savo filme pati vaidindama „nežinomą menininkę“, Laura Garbštienė vy-kusiai ironiškai improvizuoja menininkams tipiškų vidinių kompleksų tema.

The work of Laura Garbštienė (1973) distinguis-hes herself with characteristics that are not yet usual and developed in Lithuanian art, such as

a clear thought and healthy sense of humor. Her video projects are also full of a courageous self-criticism. She happily researches herself as an artist and as a woman, all while keeping her good mood and not complicating her attitude too much.

For the project REWIND HISTORY, Laura Garbštienė su-ggested a few scenes from her video that is dedicated to the problem of the notoriety/unknown status of Li-thuanian artists. The question about current “unknown” artists was painfully discussed and even blown out of proportion a few years ago among Lithuanian artists who sometimes had a self-serving agenda. Laura Garbštienė’s Film About An Unknown Artist garnered a special mention by the jury of the International Short Film Festival Ober-hausen, starting from Kostas Bogdanas’ Memorial Plaque To the Unknown, Unappreciated, Forgotten Artist. New generation artist Laura Garbštienė’s video project makes fun of this artificial problem, ingeniously connecting it to broader artistic contexts and with Lithuania’s ethnic and cultural heritage. Naming herself “an unknown artist” in the film, Laura Garbštienė successfully improvises in an ironic way on the topic of inner complexes that are cha-racteristic of artists.

FILMAS APIE NEŽINOMĄ MENININKę / FILM ABOUT AN UNKNOWN ARTIST. 2009Videokadrai iš filmo / Video stills.

LAuRA gARBŠTIENė ( )

( 35 )

Pagal L. Garbštienės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to L. Garbštienė‘s artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 5 x (70 x 88 cm)

( 36 )

Tapytojas Pranas Griušys (g. 1955) jaučia prie-lankumą istorijai ir seniesiems meistrams, bet į senąją tapybą linkęs žvalgytis postmoderniu

žvilgsniu, paveiktu ir kasdienybės nutikimų, ir fotografijos kaip medijos. Prano Griušio kūryba – savotiškas „imita-cinis žaidimas“. Klasikinė tapyba Prano Griušio kūryboje tampa atvirai „surežisuotu“ originalo priminimu, kartoji-mu, kuris drąsiai papildomas dabarties motyvais. Senieji artefaktai jam svarbūs dvejopai: kaip darnios praeities liu-dijimai ir kaip šių laikų meno medžiaga, medijos, kuriomis galima laisvai manipuliuoti siekiant išreikšti savo idėją.

Didelio formato tapybos darbą „Banalus siužetas“ Pranas Griušys sukūrė naudodamasis nespalvota XX a. pradžios fotografija.

Painter Pranas Griušys (1955) feels benevolence toward history and old masters, but he is incli-ned to look at classical painting from a postmo-

dern perspective, one influenced by everyday events and photography as media. His work is a kind of game of imitation. Classical painting becomes and openly “direc-ted” remembrance of the original in his work, a repetition that is courageously added to with motifs of the present. Ancient artifacts are important to him in two ways: as a testimony to a harmonious past and material and media for an art of the present that can be freely manipulated, striving to express his idea.

The large format painting Trivial Plot was created by Pra-nas Griušys using black and white photography from the beginning of the 20th century.

BANALUS SIUŽETAS / TRIVIAL PLOT. 2000 Drb., al. / Oil on canvas. 106 x 136 cmAut. nuos. / Property of author

PRANAS gRIuŠYS ( )

( 37 )

Pagal P. Griušio kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to P. Griušys artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 260 x 330 cm

( 38 )

Rimvidas Jankauskas (1957–1993), pravarde Kampas, – visiškai netipiška Lietuvos dailės as-menybė. į Lietuvos tapybą jis įnešė neregėto

vidinio laisvumo ir drąsaus, nevaržomo gesto principą. Kampo tapyba pasižymi hipertrofuotu ekspresyvumu, spontaniškumu ir netgi brutalumu. Joje atvirai ir taikliai išreikšta dailininko kartos, 8–9-ojo dešimtmečio miesto vaikų, laikiusių save hipių sekėjais, pasaulėjauta.

Kampo tapyboje daug abstrakčių improvizacijų. Ne pa-skutinį vaidmenį jo tapybinėse vizijose vaidino muzika. Bet šiam dailininkui nemažiau svarbu buvo ir realybėje, mieste arba gamtoje pamatytas motyvas ir iš jo gautas emocinis impulsas. Du pagrindiniai Kampo tapybos mo-tyvai turi realų pamatą lietuviškoje aplinkoje, jie pažįstami ne vienam menininkui, bet tik Kampas sugebėjo paliesti jų esmę. Tai neveikianti Kauno sinagoga senamiestyje ir

Ventės ragas, žvejų ir paukščių kaimas prie Kuršių marių. Sinagogos interjeras įkvėpė tarsi vienu atsikvėpimu nu-tapyti puikius paveikslus („Good bye, Sinagoga“, 1991, „Apleista sinagoga“, 1993). Ventės rago peizažai su valty-je plaukiančiais žmonėmis nutapyti impulsyviai („Juoda saulė“, 1993). Tapymo įkarštyje detalėms nelieka laiko, ir supaprastintas motyvas įgauna simbolio prasmę.

1993 metais, būdamas 35 metų, dailininkas staiga mirė. Paveikslas „Juoda saulė“ netikėtai įgavo tragišką atspal-vį ir pasipildė „mirusiųjų salos“, „persikėlimo per Stiksą“ prasmėmis. Kampas buvo ir išliko drąsaus kūrėjo, laisvos bohemiškos asmenybės ir giliai jaučiančio menininko etalonu. Menininko, kurio gyvenimiškų ir kūrybinių patir-čių niekas sugebėtų pakartoti.

JUODA SAULĖ / BLACK SUN. 1993 Drb., al. / Oil on canvas. 100 x 172,5 cm Remigijaus Grėbliūno nuos. / Property by Remigijus Grėbliūnas

RIMvIDAS JANKAuSKAS-KAMPAS ( )

( 39 )

Rimvidas Jankauskas (1957-1993), nicknamed Kampas, was a totally atypical personality in Li-thuanian art. He brought a principle of unseen

inner freedom and carefree courageousness to Lithu-anian painting. His painting is marked by a hypertrophied expressivism, spontaneity, and even brutalness. His wor-ks openly and accurately express the world view of his ge-neration, city kids of the 1970s and 1980s who considered themselves the successors of the hippies.

There are many abstract improvisations in Kampas’ pain-ting. Music plays a role in his painted visions. However a motif that was seen in reality, the city or in nature and the emotional impulse he got out of it was just as important to him. Two main motifs of Kampas’ painting had a tan-gible basis in his Lithuanian surroundings. It is one that is familiar to a number of artists, but it was only Kampas that was able to touch its essence, such as the Kaunas Synagogue in the Old Town that isn’t working anymore

and Ventės Ragas, a village of fishermen and birds in the Curonian Lagoon. The synagogue’s interior inspired the appearance of wonderful paintings that seemed to have been painted in one breath (Good bye, Sinagoga, 1991, Dilapidated Synagogue, 1993). The landscapes of Ventės Ragas with people rowing in boats were painted impul-sively (Black Sun, 1993). There was no time for details in the heat of painting, and the simplified motif takes on a symbolic meaning.

In 1993 he died suddenly at the age of thirty-five. The picture Black Sun unexpectedly took on a tragic tone and gained additional connotations of the “Island of the Dead” and Crossing the Styx. Kampas was and has remai-ned the standard of a courageous artist, a free bohemian personality and deeply sensitive artist. An artist whose life and creative experiences no one could ever manage to repeat.

Pagal R. Jankausko-Kampo kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to R. Jankauskas artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 170 x 290 cm

( 40 )

Vilmanto Marcinkevičiaus (g. 1969) tapybą smal-su ilgai apžiūrinėti. Kitaip nei pagrindinės linijos lietuvių tapyboje, ji sodri, atvira ir nekomplikuo-

ta. Drobėse lyg televizijos ekrane gali pamatyti dabarties spalvas ir skonius. Dailininkas pernelyg neryškina, neper-ša savo pozicijos, jis tiesiog pastebi įvairiaspalvius tikro-vės purslus ir meistriškai juos fiksuoja. Todėl jo madona su džinsais, o kūdikis – su proletarišku pjautuvu („XXI amžiaus madona“, 2005); valstietė „gelbsti“ kareivius, o ne atvirkščiai („Kareiviai ir valstietė“, 1994), erotomanai

JUDO BUČINYS / JUDAS KISS. 2008 120 x 120. Drobė, akrilas, aliejus / Oil, acrylic, canvasPrivati nuos. / Private property

vILMANTAS MARCINKEvIČIuS

žino, kad nusipelnė Dievo rykštės, bet vis tiek žvelgia į mus tyromis vaikų akimis. „Toks gyvenimas“, „kiekvienam savo“, „žiūrėk paprasčiau“, – tarsi sakytų mums ši fluores-centinių spalvų tapyba. Beje, tokio požiūrio nesibaimina, bent jau Lietuvoje, tik jauni žmonės. Tikriausiai už tai jis ir mėgstamas.

( )

( 41 )

It’s interesting to examine the painting of Vil-mantas Marcinkevičius for a long period of time. Differently from the primary work in Lithuanian

painting, it is rich, open and easy-to-follow. You can see colors and tastes of the present in canvases that are like television sets. He doesn’t highlight or entrench his posi-tion too much, he simply notices the multicolored drops of reality and records them masterfully. This is why his Madonna is with jeans and the child has a proletarian sickle (21st century Madonna, 2005); a peasant woman “sa-

ves” soldiers, but doesn’t happen the other way (Soldiers and a Peasant, 1994). Erotomaniacs know that they have earned the scourge of God, but they still look at us with the innocent eyes of a child. It’s as if this painting with fluorescent colors is saying to us “that’s life”, “to each his own”, “don’t worry”. Just to let you know, no one is afraid of that kind of attitude except for young people, at least in Lithuania. He is a favorite most probably for this reason.

Pagal V. Marcinkevičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to V. Marcinkevičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 260 x 260 cm

( 42 )

Jonas Mekas (g. 1922) – kino režisierius, rašytojas, kino kritikas ir kuratorius, Amerikos nepriklausomo-jo kino varomoji jėga bei „Anthology Film Archives“

įkūrėjas. XX a. kino istorijoje jis įrašytas kaip avangardinio kino korifėjus, charizmatinė asmenybė, nuo 1949 metų JAV vyk-danti ypatingą kultūrinę ir visuomeninę veiklą.

Pradžioje (1949–1963) fiksavęs lietuvių emigrantų bendruo-menės gyvenimą, nuo 1964-ųjų Jonas Mekas tapo Niujorko avangardistų veiklos metraštininku. Mekas iškristalizavo uni-kalią kino kalbą ir formą – kino dienoraščius. Juos galima api-brėžti kaip subjektyvius asmeninius užrašus, daromus filmuo-jant. Menininkas su kamera rankose reaguoja į tuos gyvenimo įvykius, kurie jam asmeniškai svarbūs. Jo filmavimo būdas sukelia visiško natūralumo įspūdį, tarsi viskas vyktų savaime, jam reikšminga viskas, kas vyksta. Jonas Mekas labai savitai interpretuoja tai, ką mato kameros akis. Jono Meko nufilmuoti kadrai iš pirmo žvilgsnio atrodo džiaugsmingi ir paprasti. Bet

tai tik paviršinis įspūdis – nufilmuotose kasdienėse istorijose esama ir egzistencinio liūdesio, tragedijos, ir keistos grėsmės nuojautų, nors tai neafišuojama.

Jonas Mekas sako: „Kūryboje man rūpi atkreipti dėmesį į mažus, nereikšmingus, asmeniškus mūsų gyvenimo, mano, mano šeimos, artimų draugų gyvenimo momentus; džiaugs-mus, šventes, buvimą drauge, mažus kasdienius įvykius, jaus-mus, emocijas, draugystes.“

Parodoje DAR KARTĄ ISTORIJA dailininkė Monika Žaltauskai-tė interpretuoja atskirus kadrus iš Jono Meko filmo „Jis stovi dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes“. Pa-prašytas leisti panaudoti kai kuriuos savo filmų kadrus, Jonas Mekas atsakė paprastumu pritrenkiančia fraze: „Tegu audžia ta audėja, bus įdomu pažiūrėti, kas išeis.“ Jonas Mekas – iš tiesų įdomus žmogus, iš tiesų laisvas ir nepriklausomas menininkas.

Kadrai iš filmo JIS STOVI DYKUMOJE SKAIČIUODAMAS SAVO GYVENIMO SEKUNDES / Stills from video HE STANDS IN A DESERT COUNTING THE SECONDS OF HIS LIFE

Johnas Lenonnas. Kadras: Fluxus Hudsono išvyka, 1971 m. liepos 1 d. / John Lennon. Still: Fluxus Hudson Trip, July 1, 1971Jurgis Mačiūnas. Kadras: Šv. Vincento ligoninė, 1975 m. lapkričio 10 d. / George Maciunas. Still: George at St. Vincent‘s Hospital, Nov. 10, 1975Andy Warholas. Kadras: Ūkininkų turguje Vienybės aikštėje, 1980 spalio 18 d. / Andy Warhol. Still: At the farmer‘s Market Union Square Oct.18, 1980Yoko Ono. Kadras: Kleino vakarėlis, 1971 m. birželio 1 d. / Yoko Ono. Still: Klein Party, June 2, 1971

JONAS MEKAS ( )

( 43 )

Jonas Mekas (1922) is a film director, writer, film cri-tic and curator. He is the driving force behind Ame-rican independent film and the founder of the Ant-

hology Film Archives. He Jonas Mekas (1922) is a film director, writer, film critic and curator. He is the driving force behind American independent film and the founder of the Anthology Film Archives. He has been written into 20th century film his-tory as a leading figure of avant-garde film and charismatic personality, carrying out important cultural and public work in the US since 1949.

At the beginning (1949-1963) he recorded the life of the Li-thuanian émigré community. Starting in 1964, he became the chronicler of the work of New York’s avant-garde artists. Jonas Mekas crystallized a unique language in the form of film diaries. They could be described as subjective personal notes that are done while filming. With a camera in his hands, he reacts to these moments in life that are important for him personally. His way of filming creates the impression of abso-lute naturalness, as if everything was happening as it should. Everything that is happening is important for him. In his own

unique way, Jonas Mekas interprets what the eye of the ca-mera sees. What is filmed by Jonas Mekas seems joyful and simple at first glance. But that is only a superficial impression – there is existential sadness, tragedy and feelings of unusual danger in his daily filmed stories, though no specific point is made to show this.

Jonas Mekas once said “In my work I care about focusing at-tention on small, unimportant, personal moments of our life, my life, my family’s life, and life of my close friends; joys, ce-lebrations, being together, small daily events, feelings, emo-tions, friendships”.

In the exhibition REWIND HISTORY, artist Monika Žaltauskaitė interprets individual scenes from Jonas Mekas’ film He Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life. When he was asked if it would be possible to use some scenes from his films, Jonas Mekas replied with a phrase that strikes you with its simplici-ty: “Then let the weaver weave, it’ll be interesting to see what comes out of it”. Jonas Mekas is truly a fascinating person, and truly a free and independent artist.

Pagal J. Meko videokūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to J. Mekas video prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 5 x (220 x 70) cm

( 44 )

Filosofas ir dailėtyrininkas Algis Uždavinys Ša-rūno Saukos (g. 1958) tapyboje įžvelgė tragiško ir komplikuoto XX amžiaus apoteozę, klasikinės

metafizikos pabaigą. Jis rašė: „Dvasiniu ir metafiziniu po-žiūriu, o kitaip tariant – keliamų problemų, intuicijų arba asociacijų aktualumu bei dydžiu Saukos kūryba peržen-gia siaurus nacionalinės kultūros rėmus, tapdama ne tik-tai mūsų šalies, mūsų amžiaus ligos istorija, bet ir visos krikščioniškosios civilizacijos tragiško likimo simboliu.

[…] Savo figūrinėse kompozicijose dailininkas pabrėžia būtent daiktišką ir kūnišką realybę, ją deformuodamas ir paversdamas alogiškų komunikacijų erdve. Tai iš esmės ta

UŽUTĖKIS. III / CREEK. III. 1989 Drb., al. / Oil on canvas. 150 x 150 cm Privati nuos. / Private collection

pati erdvė, kurioje gyveno klasikinės, Renesanso, baroko ir akademinės tapybos personažai. Ji tebėra kupina ope-rai būdingos polifonijos ir egzotiškų atributų, tačiau jos alegorijos jau demaskuotos. Iš senų siūlų audžiamas nau-jas mitas, kuriame nuostabos kupinas iškrypimas traktuo-jamas kaip kasdienybės požymis ir nerašyta norma.

Formaliai dailininkas Sauka stovi „tradicijos pusėje, nors jo meninis mąstymas yra veikiamas pačios žiauriausios siurrealistinės patirties, kurią mums padovanojo XX am-žius.“ (Dichavičius R. (sud.). Šarūnas Sauka. Vilnius: Maldis, 2001, p. 10–13.)

ŠARŪNAS SAuKA ( )

( 45 )

Philosopher and art researcher Algis Uždavinys perceived the apothesis of the tragic and compli-cated 20th century, the end of classical metaphy-

sics in the painting of Šarūnas Sauka. He wrote that “With a spiritual and metaphysical view, or in other words, with the relevance and size of the problems, intuitions or as-sociations that are raised, Sauka’s work surpasses the narrow limits of national culture, becoming not only a story about our country, our eternal disease, but a sym-bol of the tragic fate of the whole of Christian civilization.

[…] He emphasizes precisely a material and bodily reality in his figure compositions, deforming them and turning them into a space of illogical communication. In essen-

ce it is the same space where the characters of Classical, Renaissance, Baroque and academic painting lived. It is still filled with polyphony and exotic attributes that are characteristic of opera, however its allegories have been unmasked. A new myth is being weaved out of old thre-ads, where distortion full of wonder is treated as a sign of everydayness and an unwritten law.

Formally Sauka the artist stands on the side of tradition, though his artistic thought is influenced by the most hor-rendous surrealistic experience that was bestowed upon us by the 20th century”. (Dichavičius R. (compiler). Šarūnas Sauka. Vilnius: Maldis, 2001, p. 10-13).

Pagal Š. Saukos kūrinį / According to Š. Sauka artwork. Parengė / Prepared by M. Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė / Implemented at AUDĖJAS / 2011. 210 x 210 cm

( 46 )

Liudas Truikys (1904–1987) – žymus scenogra-fas, menų sintezės ieškotojas, priklausantis prie tų pasaulio menininkų, kurių asmenybės šviesa

neišsenka netgi gyvenimui užsibaigus. Taip pat jis yra vie-nas iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dailiosios tekstilės katedros organizatorių, jos vedėjas ir dėstytojas, 1941–1949 m. laikotarpiu labai padėjęs rengti pirmuosius šios srities specialistus. Šiandien jo kūrybinių principų įtaką ir asmenybės reikšmingumą formuojant savo kūrybines, etines nuostatas besąlygiškai pripažįsta ir 1969–1975 metais Kaune studijavusi Lietuvos tekstili-ninkų karta.

Formaliai Liudas Truikys studentams dėstė kompoziciją. Bet iš tiesų mokė ne tiek kompozicijos, kiek visiems me-nams bendrų kompozicijos harmonijos pagrindų, propa-gavo menų sintezės idėją. Jis kalbėjo, kad „ateities menas bus muzikos, vaizduojamojo meno formų, spalvų, gal ir judesių sintezė, kuri turėtų gimti operos teatre“. Šiandien

svarbu prisiminti, kokiame socialiniame ir meniniame kontekste kūrė ir studentus auklėjo Liudas Truikys. Tai buvo brutaliai peršamo ideologinio socrealizmo laiko-tarpis. Šiapus „geležinės uždangos“ buvo ribojamas netgi klasikinio modernizmo pažinimas, apie abstrakciją net viešai prasitarti buvo draudžiama. O Liudas Truikys tuo-met mąstė: „Sintezės kely atsiveria visiškai naujos galimy-bės. Tik sunku paruošti sąmonę formų santykius suvokti kaip „sąskambius“, ypač sąmonę tų, kurie nėra įsisąmoni-nę net paprasčiausio Platono nurodymo, gauto iš Egipto: muzikalumas nėra muzikos instrumentų įvaldymas. Jis turi būti visuose menuose, turinčiuose harmonijos pa-grindus: skulptūroj, tapyboj, architektūroj, muzikoj, šoky, poezijoj…“ (Bitinaitė-Širvinskienė R. (sud.). Scenos alche-mikas: Liudas Truikys [katalogas]. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 21).

SUGRįŽIMAS PO PERGALĖS. Giuseppe Verdi operos „Aida“ V paveikslo scenovaizdžio eskizas / RETURN AFTER TRIUMPH. Sketch of Scene from Painting of Giuseppe Verdi’s Opera „Aida”. 1975. Kartonas, guašas / Cardboard, gouache. 74 x 106 cmLietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuos. / Property of the Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum

LIuDAS TRuIKYS ( )

( 47 )

Liudas Triukys (1904-1987) was a famous sceno-grapher who always looked for synthesis betwe-en the arts and who belonged to that particular

group of world artists whose light burns bright even after their death. He is also one of the founders of the Department of Textile Art of Kaunas’ Institute of Applied and Decorative Arts. He served as department head and taught there. During 1941-1949 he greatly contributed to the teaching of the first specialists in this field. Today the generation of Lithuanian textile artists that studied in Kaunas in 1969-1975 recognize the influence of his cre-ative principles and importance as an individual was in forming their creative and ethical principles.

Officially Liudas Triukys taught composition to students. But actually he didn’t teach composition as much as he taught the basics of compositional harmony that is com-mon to all art, promoting the idea of art synthesis. He said that “art of the future will be a synthesis of music, visual art forms, colors, and perhaps movement, which should

be born in an opera”. Today it is important to remember the kind of social and artistic conditions Liudas Triukys that taught students in and did his art under. It was a period of a brutally enforced ideological Social Realism. On this side of the Iron Curtain, getting to know classical Modernism was limited, while it was forbidden to even publically utter anything about abstraction. However at the time Luidas Truikys thought that “totally new possibi-lities open up on the path of synthesis. Just that it’s hard to prepare the conscious to understand the relationships between forms as “resonances” especially the conscious of those who have not understood even the simplest proof of Plato that he got from Egypt: musicality is not the control of a musical instrument. It should be in all arts that have harmony as a foundation: in sculpture, painting, architecture, music, dance, poetry…” (Bitinaitė-Širvinskienė R. (compiler). Stage Alchemist: Liudas Truikys [catalogue]. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 21).

Pagal L. Truikio kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND / According to L. Truikys artwork prepared by Daiva Zubrienė. Imple-mented at EKELUND. 2011. 5 x (220 x 70) cm

( 48 )

Sofija Veiverytė (1926–2009) – ryški sovietmečio dailės figūra, kurios geriausių kūrinių neveikia laikas ar ideologinių pamušalų mainymasis. Pa-

raleliai su sovietinį darbą šlovinusia sienų tapyba (galbūt kaip duokle sistemai), ši energinga moteris tapė įsimin-tinus Lietuvos inteligentijos atstovų portretus. Gydytojai, aktoriai, muzikai ir mokslininkai jos drobėse yra ne tik sa-vojo laiko herojiški tipažai (tokio pateikimo iš menininko reikalavo sovietinio meno doktrina), bet ir nepakartoja-mos vidinės laisvės kupinos individualybės. Sofijos Veiverytės asmeninis braižas ypač ryškus. Jos įpro-tis tapyti išcentruotas, kelių figūrų, labai didelių formatų kompozicijas, lengvus, nelyginant „plevenančius“ kūnus ir įkypas personažų akis kai kuriuos menininkus žavėjo, bet taip pat ir kėlė daug diskusijų. įdomu tai, kad ryški asmeninė dailininkės stilistika nesuniveliavo portretuoja-mųjų vidinio savitumo, nors dauguma jos nutapytų žmo-nių išoriškai gana panašūs ir atrodo lyg giminės.

„Mūsų chirurgai“ – tai konceptualus medikų portretas, gal netgi labiau senovinis „istorinis paveikslas“, kuriame vaizduojamus žmones jungia viena idėja ir bendri inte-resai. Matome garsius lietuvių kardiologus: profesorių Algimantą Marcinkevičių pirmame plane, dar visai jauną gydytoją, dabar žymų širdies chirurgą Vytautą Sirvydį tolimajame drobės plane. Dešimt skirtingų charakterių, perteiktų ekspresyvia kalba, atskleidžia ne tik veidai, bet ir figūrų judesiai. „Paveiksle tvyro įtampa – žinomi gydy-tojai atrodo atsidūrę kovos už gyvybę lauke“, – rašė dai-lėtyrininkė Nijolė Tumėnienė (Tumėnienė N. (sud.). Sofija Veiverytė: įminti asmenybės mįslę [katalogas] Vilnius: Lie-tuvos dailės muziejus, 2008, p. 8).

SOfIJA vEIvERYTėMŪSų CHIRURGAI / OUR SURGEONS. 1974 Drb., al. / Oil on canvas. 360 x 300 cm. Lietuvos dailės muziejaus nuos. / Property of the Lithuanian Art Museum

( )

( 49 )

Sofija Veiverytė (1926-2009) was a bright figure in Soviet art, whose best works have not been affected either by time or ideological change.

In parallel with her wall painting that was hailed as So-viet work (perhaps as a price needed to be paid to the system), this energetic woman painting memorable portraits of the Lithuanian intelligentsia. Doctors, actors, musicians and scientists are not only heroic characters of their time in her canvases (the kind of depiction that was demanded of an artist by Soviet art doctrine), but indivi-duals that are full of a unique inner freedom.Sofija Veiverytė had a particularly vivid personal style. Her habit of large-format compositions of a few figures that were not centered, with light bodies that seemed to be “hovering”, and oblique eyes was admired some artists, but also raised numerous discussions. What is interesting is that her striking personal style did not level the inner uniqueness of those being portrayed, though most of the

people she painted were rather similar on the surface, and appeared to be relatives.

Our Surgeons is a conceptual portrait of doctors, perhaps even more of an old-style historical painting where the people depicted are joined by an idea and common inte-rests. We see famous Lithuanian cardiologists: Professor Algimantas Marcinkevičius in the front, a young doctor who is now a famous heart surgeon Vytautas Sirvydas farther away on the canvas. Ten different characters that are provided with an expressive language that is revealed not only in their faces, but in the movements of the figu-res. Art researcher Nijolė Tumėnienė writes that “Tension hovers in the painting – famous doctors look like they have found themselves on the battlefield for life”. (Tumė-nienė N. (compiler). Sofija Veiverytė: Solving the Riddle of a Personality [katalogas] Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 8).

Pagal S. Veiverytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to S. Veiverytė artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 240 x 350 cm

( 50 )

Eglės Velaniškytės (g. 1958) modernistinė tapyba neša šiuolaikiniam besiblaškančiam žmogui la-bai reikalingą žinią – pasaulyje yra nesikeičiančių

ir nekeistinų dalykų. Ši dailininkė šiandien – viena svar-besniųjų Kauno tapytojų, o XX a. 9-ajame dešimtmetyje, vos pradėjusi tapyti, savo humanistinėmis ir krikščioniš-komis idėjinėmis nuostatomis ji reikšmingai pratęsė eks-presyviąją lietuvių tapybos tradiciją. Išskirtinis Eglės Vela-niškytės tapybos bruožas – intymus, šališkas, subjektyvus santykis su tikrove. Realybės scenos Eglės Velaniškytės tapyboje ne banalios, o panašios į tylius gyvenimo ritua-lus. Jos tapybos darbai – tai pasaulis, kuriame skleidžiasi žmogaus gyvenimo prasmės. Atrodo, dailininkės nutapy-tieji žmonės mąsto ir žino tiesas, dėl kurių gyvenama, dėl kurių reikia gyventi. Moterys glaudžia kūdikius, vyras ap-kabina moterį, merginos vis laukia. Visus juos jungia vil-ties ir gėrio pažadas. Dailininkė kalba apie paprastus, bet esminius žmogaus (moters atskirai) gyvenimo dalykus, ir taip jaukina, žadina baikščią dabarties žmogaus sielą. The modernist painting of Eglė Velaniškytė brings a kind

SUSITIKIMAS / MEETING. 1989–1991Drb., al. / Oil on canvas. 99 x 117 сmPrivati nuos. / Private collection

of necessary news to the distracted modern person, and that there are unchanging and un-changeable things in the world. Today she is one

of the most important Kaunas painters. In the 1990s just as she had started to paint, she continued the expressive tradition of Lithuanian painting in an important way with her humanist and Christian principles. A distinguishing characteristic of Eglė Velaniškytė’s painting is an intimate, partial, subjective relationship with reality. The scenes of reality in her painting are not trivial, but similar to quiet rituals in life. Her paintings are a world where the mea-nings of a person’s life reveal themselves. It seems that the people painted by this artist contemplate on and know the truths which we live for, and which we need to live for. Women holding babies, a man embracing a wo-man, girls forever waiting. All of them are joined by a pro-mise of hope and goodness. She speaks about simple but essential things of life for man (she speaks about woman separately), and in this way tames and awakens the timid soul of modern man.

EgLė vELANIŠKYTė ( )

( 51 )

Pagal E. Velaniškytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to E. Velaniškytė artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 69 x 87 cm

( 52 )

Albertas Veščiūnas (1921–1976), kaip ir Viktoras Petravičius ar Jonas Mekas, patyrė karo pabėgė-lio dalią, po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV.

Alberto Veščiūno kūrybą, kaip ir daugelio kitų, sovietinėje Lietuvoje bandyta ištrinti iš atminties. Bet 1990 metais geležinė uždanga griuvo. Vėl pamatyti arba tiesiog atras-ti kūrybą tautiečių, natūraliai įaugusių į Vakarų kultūrą, buvo nepamirštamas dvasinis potyris ir kūrybinių ieško-jimų postūmis. Alberto Veščiūno tapyba ir grafika, artima tašizmui ir impresionizmui vienu metu, „suausta“ iš tūks-tančių lenktų štrichų ir potėpių, keitė požiūrį į piešimo discipliną ir piešinio išraiškos galimybes.

Albertas Veščiūnas (1921-1976), like Viktoras Petravičius and Jonas Mekas, experienced life as a war refugee, and after World War II lived in

the USA There were attempts to erase his work, like that of many others, in Soviet Lithuania, but in 1990 the Iron Curtain fell. To once again see or simply find the work of your fellow countrymen that have naturally merged into Western culture was an unforgettable spiritual experien-ce and impetus for creative quests. Albertas Veščiūnas’ painting and graphic work, close both to Tachisme and Expressivism at the same time, which seemed to be wea-ved from thousands of curved strokes and dabs changed the view toward the discipline of drawing and possibili-ties of drawing expression.

TRYS MOTERYS / THREE WOMEN Pop., tušas / Paper, India ink. 29 x 59,5 cm NČDM nuos. / Property of the National M. K. Čiurlionis Art Museum

ALBERTAS vEŠČIŪNAS ( )

( 53 )

Pagal A. Veščiūno kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Veščiūnas artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 69 x 91 cm

( 54 )

„Marti iš jaujos“ – stebuklinė pasaka, turinti mitinių, sakmiškų elementų, pagrįsta vestuvių papročiais. Viktoro Petravičiaus (1906–1989) me-

džio raižiniai turi plačią simbolinę prasmę. Tai dažniausiai neatsiejama meno kūrinių dalis, bet Lietuvoje, socrealiz-mo apsuptyje kūrusiems menininkams imponavo ypatin-gas meno kūrinio simboliškumas, susijęs su archajiniais baltų simbolikos klodais ir nacionalumo raiška.

Pasak menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, šiame raižiny-je vitališkai pavaizduoti nuogi žmonės, žydintys medžiai, javų varpos, galvijai „vaizdžiai įkūnija gamtos vaisingumo

vIKTORAS PETRAvIČIuSLietuvių liaudies pasakos „Marti iš jaujos“ iliustracija I / Lithuanian folk tales The Bride From the Barn Illustration I. 1938. Medžio raižinys / Wo-odcut. Iš leidinio / From: Viktoras Petravičius. Gravures sur bois. Conte populaire Lituanien. Kaunas: Edition de l’association Lithuanienne d’art et d’action, 1940

idėją. Raižinyje reiškiamos tokios mitiniam pasaulėvaiz-džiui būdingos opozicijos kaip vyriškas–moteriškas, bal-tas–juodas, viršus–apačia.“ Juoda moters kūno spalva, pasak Ingridos Korsakaitės, rodo „antgamtišką moters svetimumą vyrui“. (Korsakaitė I. (sud.). Viktoras Petravi-čius: Dvi lietuvių liaudies pasakos. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9)

( )

( 55 )

The Bride From the Barn is an amazing fairytale that has mythological elements that are based on wedding customs and traditions. Viktoras Pe-

travičius’ woodcuts have a broad symbolic meaning. It is often an inseparable part of art works, but in Lithuania the unique symbolism of a work of art that was tied to archaic Balt symbols and expression of nationality was well-respected by artists who worked in the atmosphere of Social Realism.

According to art researcher Ingrida Korsakaitė, this wo-odcut vividly depicts naked people, blooming trees, whe-

at spikes, and cattle “vividly embodying the idea of natu-re’s fertility. Oppositions such as male and female, black and white, and top and bottom that are characteristic for this mythical world view are expressed in this woodcut. The black color of the woman’s body, according to Ingrida Korsakaitė, shows a “supernatural foreignness of woman toward man”. (Korsakaitė I. (compiler). Viktoras Petravi-čius: Dvi lietuvių liaudies pasakos (Viktoras Petravičius: Two Lithuanian Folk Tales). Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9)

Pagal V. Petravičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to V. Petravičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 69 x 82 cm

( 56 )

Šioje iliustracijoje vaizduojamas vainiko uždėji-mo ritualas žymi svarbų prasminį vestuvių mo-mentą. „Čia vėl priešinama vyro ir moters prigim-

tis, juoda ir balta jų kūno spalva, dešinė ir kairė, o vainikas, iškeltas tarp abiejų figūrų, tampa opozicijos narių prieš-statą naikinančia jungtimi“, – teigia studijos apie Viktoro Petravičiaus kūrybą autorė Ingrida Korsakaitė (Korsakaitė I. (sud.). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasakos. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9).

Kalbant apie tradicijų tęstinumą, neįmanoma neminėti Viktoro Petravičiaus kūrybos. Jis sietinas su senąja lietuvių dailininkų karta, tvirtus nacionalinio meno pamatus for-mavusia dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Kai po tragiško trėmimų, karo, okupacijų ir stalinistinės prievartos laiko-tarpio (1940–1957) Lietuva vėl galėjo laisviau atsikvėpti, naujai menininkų kartai, siekiančiai nusigręžti nuo socre-alizmo, Viktoro Petravičiaus kūryba tapo aktualia ir įkve-

piančia kūrybos versme. Nacionalinio modernizmo kūrė-jus traukė ir žavėjo archajiška, sąmoningai primityvistinė Viktoro Petravičiaus ksilografijų stilistika, jo kūrybos mi-tiškumas, prasminės gelmės, siekiančios baltų proistorę.

Kaip teigia dailėtyrininkė Kristina Stančienė, net ir šian-dienę jaunąją dailininkų kartą tebežavi šio menininko raižiniai – juodų ir baltų dėmių, išraiškingų figūrų ritmika, ypatinga, giliausias pasąmonės kerteles užgaunanti mito, ritualo dvasia, archetipinė pasaulio vizija (Kristina Stan-čienė. Atėmus nekaltybę. Grafikos kontekstai: deklaracija. Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2011, p. 12)

The ritual of placing a decorative wreath on one’s head is depicted in this illustration, which marks an important

Lietuvių liaudies pasakos „Marti iš jaujos“ iliustracija II / Lithuanian folk tales The Bride From the Barn Illustration II. 1938. Medžio raižinys / Wo-odcut. Iš leidinio / From: Viktoras Petravičius. Gravures sur bois. Conte populaire Lituanien. Kaunas: Edition de l’association Lithuanienne d’art et d’action, 1940

vIKTORAS PETRAvIČIuS ( )

( 57 )

and meaning moment at a wedding. Ingrida Kor-sakaitė states in her study of Viktoras Petravičius’ work that “Once again here the nature of man

and woman are contrasted, the black and white color of their body, left and right, while the wreath, raised abo-ve both figures, becomes a link that destroys the barrier between the members of the opposition”. (Korsakaitė I. (compiler). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasa-kos (Viktoras Petravičius: Two Lithuanian Folk Tales). Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9)

In speaking about the continuing of tradition, it is im-possible to leave out the work of Viktoras Petravičius. It is tied to the generation of Lithuanian artists that formed a strong foundation for national art in the 1940s. After a tragic period of deportations, war, occupations and Sta-linist coercion (1940-1957), Lithuanian could once again breathe freely, and for a new generation of artists that wanted to turn away from Social Realism, Viktoras Petra-

vičius’ work became a relevant and inspirational source. National Modernism artists were attracted to and admi-red the archaic and consciously primitive style of Viktoras Petravičius’ block printing, the mythicalness of his work, the meaningful depths which reach back to the prehis-tory of the Balts.

As art researcher Kristina Stančienė says, even today’s new generation of artists admire his woodcuts – the black and white spots, rhythm of the expressive figures, a unique spirit of a ritual, a myth that touches the deepest recesses of the subconscious, an archetypical vision of the world. (Kristina Stančienė. Atėmus nekaltybę. Grafikos kontekstai: deklaracija. (Virginity Taken. Graphic Contexts: A Declaration) Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2011, p. 12)

Pagal V. Petravičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to V. Petravičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 69 x 82 cm

( 58 )

Tapytojas Igoris Piekuras (1935–2006) mėgo į ta-pybinės plokštumos paviršių iškelti esmines ta-pybinio pasakojimo idėjas. Tapytojas jų nemas-

kavo ekspresyvių potėpių lavina, tapė visada glotniai, detaliai ir, žinoma, visai kitaip nei dauguma Lietuvos tapytojų. Igoris Piekuras mėgo paveiksluose komponuoti keliasluoksnes erdves, naudojo keistų objektų ir keistų nuotaikų derinius. Jo tapybos siurrealumas ilgai atrodė išprotautas, racionalus, bet kartu ir viliojantis fatališka kūrinių nuotaika.

SUSIMĄSTYMAS / REFLECTION. 1977 Drb., al. / Oil on canvas. 144 x 164 cm Privati nuos. / Private collection

IgORIS PIEKuRAS ( )

Paveiksle „Susimąstymas“ nutapytos mergaitės veidas kupinas fatališko ir nepaaiškinamo paaugliško liūdesio. Virš jos tarsi fotografinis inkliuzas įkomponuotas de-gančio dangaus lopas. Tai praeitis ar ateitis? Sąmonės ar pasąmonės piešinys? Tragedijos nuojauta ar asmeninis prisiminimas? Ne į visus klausimus būtina vienaprasmiš-kai atsakyti. Igorio Piekuro kūryboje plėtotos atminties, liūdesio, neišvengiamybės temos tęsiamos kai kurių Lie-tuvos tekstilės menininkų kūryboje.

( 59 )

Painter Igoris Piekuras (1935-2006) liked to ele-vate the primary ideas of painting storytelling to the surface of the plane of painting. He did not

unmask them with an avalanche of expressive strokes. He always painted smoothly, detailed, and of course, totally different than most Lithuanian painters. Igoris Piekuras liked to compose spaces containing several levels in his paintings using combinations of unusual objects and unusual moods. For a long time the surrealism of his pain-tings seemed to be well thought out and rational, but at the same time tempting with the fatal mood of his works. The face of the girl that is depicted in painting Reflection

is full of a fatal and unexplainable teenage sadness. Abo-ve her is a patch of a burning sky that is included like a photographic inclusion. Is it the past or the future? A drawing of the conscious or subconscious? A feeling of tragedy or personal memory? It’s not necessary to answer all of these questions with a yes or no. The themes of me-mory, sadness and unavoidability that were developed in Piekuras’ work are being continued in the work of some Lithuanian textile artists.

Pagal I. Piekuro kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND / According to I. Piekuras artwork prepared by Daiva Zubrienė. Implemented at EKELUND. 2011. 130 x 147 cm

( 60 )

LIGONINĖ / HOSPITAL. 1980 Drobė, aliejus, rasterinė šilkografija / Oil on canvas, silkscreen. 160 x 150 cm

MARIJA TERESė ROŽANSKAITė ( )

„Marijos Rožanskaitės (1933–2007), prof. Antano Gudaičio mokinės, 1959 m. baigusios tuome-tinį dailės institutą, darbai visuomet tarsi per-

žengdavo koloristinės lietuvių tapybos ekspresionistinių apraiškų ribas. […] Daugeliui meno žinovų išgirdus M. Rožanskaitės pavardę, išsyk prieš akis iškyla jos žymiausi 8-ame – 9-ojo dešimtmečio pradžioje tapyti chrestoma-tiniais tapę teminiai paveikslai bei ciklai: „Širdies opera-cija“, 1974; „Rentgeno terapija“, 1977; „Rentgenas“, 1978; „Studentai rentgene“, 1979; „Ligoninė“, 1980; „Medici-na“, 1981; „Palata. I–IV“, 1981. Jie stebino „medicininių“ temų kryptingumu, taiklia motyvo atranka – technikos pažangos ir žmogaus gyvybės sugretinimu, mikro- ir makropasaulių saitų išryškinimu. Drobių kompozicijos racionalios, jose naudojami XX a. dailėje ypač populiarūs

kinematografijos – montažo, vaizdo kadravimo – princi-pai. Logiškumo, medicininės įrangos šaltumo įspūdį susti-prina tikslus, detalus piešinys, rastro taikymas pasitelkiant šilkografiją. Toks komponavimas ir technika išoriškai šiek tiek primena popmeno stilistiką, nors paveikslo sampra-ta ir struktūra labiau artimos sovietmečio estų tapybai, su kuria dailininkė nuolat susidurdavo Vilniaus tapybos trienalėse. […] Kontrastas – vienas mėgstamiausių M. Rožanskaitės plastinės raiškos būdų. Jos darbuose tvyro nerimas, įtampa.“ (Mikučionytė R. Dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė // http://www. ziemgala.lt)The work of Marija Rožanskaitė, a student of Prof. Anta-

( 61 )

nas Gudaitis who graduated from the Institute of Art at the time, always seemed to transcend the limits of the expressionist manifestations

of colorist Lithuanian painting […] For many of those knowledgeable about art, upon hearing M. Rožanskaitė’s name, at once what comes to mind are her most famous thematic paintings and cycle that were made in the 1970s and beginning of the 1980s which have become classics: Heart Operation, 1974; X-Ray Treatment, 1977; X-Ray, 1978; Students in an X-Ray, 1979; Hospital, 1980; Medici-ne, 1981; and Ward. I-V, 1981. They surprise you with their focus on “medical” themes, a precise selection of a motif – the juxtaposition of technological progress and man’s life, the highlighting of the links between the micro-world and the macro-world. The canvas compositions are ra-

tional, using the principles of cinematography – editing, framing of images – which are particularly popular in 20th century art. The impression of logicalness, the coldness of the medical equipment is strengthened by the exact, detailed drawing, and the adaptation of a raster by em-ploying the use of screen printing. This composition and technology on the surface reminds one a bit of pop art, though the concept of the picture and structure is closer to Estonian painting of the Soviet period, which she regu-larly came into contact with at the Vilnius Painting Trien-nials […] Contrast is one of M. Rožanskaitė’s methods of pliable expression. Anxiety and tension linger in her wor-ks”. (Mikučionytė R. Dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė // http://www. ziemgala.lt)

Pagal M. T. Rožanskaitės kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND /According to M. T. Rožanskaitė artwork prepared by Daiva Zubrienė. Implemented at EKELUND. 2011. 158 x 147 cm

( 62 )

Kazė Zimblytė (1933–1999) – viena iš nedauge-lio dailininkų, dar sovietinėje Lietuvoje kūrusių abstrakčiąją tapybą, instaliacijas. Ji – viena iš

nedaugelio tuometinių menininkų, ieškojusių visai kitų kelių, negu kompromisas ir prisitaikymas prie sistemos. Už kūrybinę laisvę jai teko mokėti brangiai. Plačioji vi-suomenė Kazės Zimblytės kūrybą pamatė tik XX a. 9-ąjį dešimtmetį, prasidėjus vadinamajai „M. Gorbačiovo pe-restroikai“, o šios menininkės vaidmuo Lietuvos dailės raidoje dar nesuvoktas.

Svajojusi tapyti, bet priversta studijuoti tekstilę. Kurį laiką fabrikuose kūrusi audinių marginimo projektus. Kartu su architektais dalyvavusi kuriant interjerus („Neringos“ ka-vinės interjeras Vilniuje). Paskui be galimybių dalyvauti parodose, be užsakymų nugramzdinta tylos vakuume. Jos atsakas buvo didelio formato abstrakcijos, dienoraš-tis, dvikalbė poezija, akcijos ir erdvės instaliacijos, kurias 1979 matė tik artimi draugai. Iki pirmųjų viešų akcijinio meno pasireiškimų Lietuvoje (grupės „Žalias lapas“, „Post Ars“) dar turėjo praeiti daugiau kaip dešimt metų.

Kalbant apie „tylųjį modernizmą“ Lietuvoje, kažkur jau buvo praslydusi mintis, kad Lietuvoje XX a. 7–8-ojo de-šimtmečio avangardo apraiškos radosi ne vaizduojamojo, o taikomojo meno kūrėjų aplinkoje. Tekstilininkės Kazės Zimblytės, architektų Antano Eugenijaus Cukermano ir Lino Katino atvejai patvirtina, kad netipiška laikysena dis-ciplinos atžvilgiu ir nekompromisinė nuostata sistemos atžvilgiu gali duoti ypatingų meninių rezultatų. Kazė Zimblytė (1933-1999) is one of the few artists that

made abstract paintings and installations during the Soviet period. She is one of the few artists of the time that searched for totally different paths

other than compromise and adaptation to the system. She had to pay dearly for her creative freedom. The bro-ader public only saw her work in the 1980s after the be-ginning of Gorbachev’s perestroika, however her role in the development of Lithuanian art is still not understood.

Having dreamed of painting, she was forced to study textile. For a period of time she made weave printing projects in factories. She participated in the creation of interiors with architects (for example the interior of the Neringa Café in Vilnius). Afterwards she was submerged in a vacuum of silence without orders and without oppor-tunities to participate in exhibitions. Her answer to this were large format abstractions, a diary, bilingual poetry, actions and space installations, which only close friends saw in 1979. More than ten years were to pass before her first public art actions were shown in Lithuania (with the groups Green Leaf and Post Ars).

In speaking about Silent Modernism in Lithuania, so-mewhere the idea has already been mentioned that in the 1960s and 1970s, avant-garde expression appeared not in the atmosphere of visual art creators, but in that of applied art creators. The cases of textile artist Kazė Zimblytė, architects Antanas Eugenijus Cukermanas and Linas Katinas confirm the fact that atypical behavior in light of discipline and uncompromising principles in light of the system can give unique artistic results.

Instaliacija dailininkės sodyboje Briedžiūnuose, Ukmergės rajone. I–III / Installation at the Artist’s Farm in Briedžiūnai. Ukmergė District. I-III. 1979. V. Vildžiūno fotografija iš leidinio / Photography by V. Vildžiūnas from the publication of: Jankevičiūtė G., Lubytė E. (sud.). Skulptūra 1975–1990. Vilnius: Aidai, 1997

KAZė ZIMBLYTė ( )

( 63 )

Pagal K. Zimblytės performanso fotografijas. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to the photos of K. Zimblytė‘s performance prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 3 x (69 x 103 cm)

( 64 )

Audronės Petrašiūnaitės (g. 1954) tapyba labai asmeniška, labai poetiška ir spalvinga. Spalvin-ga ne tik tapybinio kolorito turtingumo prasme.

Šioje srityje ji atsiskleidžia kaip nepralenkiama ir ryški koloristinės lietuvių tapybos mokyklos tęsėja. Audronės Petrašiūnaitės tapyba spalvinga ir minčių, emocijų pra-sme. XX a. 9-ąjį dešimtmetį tapytoja žavėjo aukso ir vyno atspalvių dermėmis bei giedro sapno fantazija. Praėjus dviem dešimtmečiams, Audronės Petrašiūnaitės tapyba išliko tokia pat sodri, bet tai jau ne moteriškų svajų, o

žmogiškų praradimų ir dvasinio sopulio grynuolis. Au-dronės Petrašiūnaitės tapybos erdvėje tarsi veidrodyje atsispindi džiaugsmas ir skausmas, viltis ir kančia, kartais tyliai glūdintys namų kertėse. Toji kaimiškų namų erdvė tapytojai atstoja tą didelį pasaulį, kurį kiti vis siekia užka-riauti. Po audrų ir veržimosi periodų daugelio akys ieško skaidraus ir autentiško Audronės Petrašiūnaitės potėpio, meditacinės jos tapybos nuotaikos.

MANO FLAMENKAS / MINE FLAMENCO 2010. Dr., al., akr. / Oil and acrylic on canvas Autoriaus nuos. / Property of the author

AuDRONė PETRAŠIŪNAITė ( )

( 65 )

Audronė Petrašiūnaitė’s (1954) paintings are very personal, very poetic and colorful. They are colorful not only in the sense of the richness

of color. She reveals herself as an unrivaled and distin-guished continuer of colorist Lithuanian painting. Her paintings are colorful and full of thought and emotional meaning. In the 1980s she became fascinated with the harmony of gold and wine-colored tones as well as the fantasy of bright dreams. With twenty years having past, Audronė Petrašiūnaitė‘s painting has remained just as

rich, but they are not womanly dreams anymore, but a nugget of human loss and spiritual pain. The happiness and pain, hope and suffering that sometimes silently hang in the corners of a house in the space of Audronė Petrašiūnaitė’s paintings seem to reflect themselves like a mirror. This space of a rural house serves as that big world for the painter that others still try to conquer. After a pe-riod of storms and stress, the eyes of many search for the pure and authentic stroke of Audronė Petrašiūnaitė and the meditational mood of her paintings.

Pagal A. Petrašiūnaitės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Petrašiūnaitė‘s artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 160 x 130 cm

( 66 )

DAR KARTĄ PASAKOJIMAS

( 67 )

REWIND PERSONAL STORY

( 68 )

Tai konkursinė paroda – skirta istorijoms pasakoti ir per-pasakoti. Kad ir į ką žiūrėtum, pasiūlyta pažvelgti iš asme-ninės perspektyvos. Vakarų mentaliteto atstovai uždavinį suprato iškart, dalis net pernelyg tiesiogiai. Todėl nemažai viena į kitą panašių istorijų apie šeimos šaknis, svarbias tik todėl, kad autorei(-iui) širdį gaivina, atkrito. Menininkės(-ai) iš Rytų regionų, kaip žinia, sąvokas ego, aš, asmeninis iššifruoja sunkiau arba visai kitaip, todėl buvo galima ste-bėti mitų ar kitokio tipo kolektyvinių istorijų pasirodymą, per kurį asmuo suvokia save. Štai Wangas Haiyuanas per vėjyje besiplaikstančių vėliavų instaliaciją kalba apie lais-vės geismą ir taip užsimena apie režimo sukaustyto Tibe-to situaciją. Beili Liu savo instaliacijoje primena senovės kinų legendą apie nuo gimimo tarp žmonių esančius ne-matomus ryšius ir visą gyvenimą besitęsiančias jų paieš-kas. Išimtimi galime laikyti japonės Misao Watanabe dar-bą, kuris apibūdina asmeninę vidinę būseną, kai kultūra neleidžia viešai rodyti blogų emocijų. Menininkė išaudė uždelstų emocijų lavos raudonumo audinį, jis įvaizdina įpykusį vidų ir savo fiziniu dydžiu leidžia žiūrovui panirti į uždraustos agresijos gelmę.

Savo užmoju išsiskiria Yuan Gao kūrinys, per vaizdo struk-tūrą atskleidžiantis Pekino augimo mastą ir šalutines to pasekmes. Remdamasi klasikinio italų renesanso vaizdo schema, autorė pristato motinas su kūdikiais pastatų, kuriuose statybininkais dirba jų vyrai, fone. Užburiančiai estetiškai pristatytas dvylikos šeimų, ekonominių aplin-kybių iš provincijos atgintų į miestą, dvigubų portretų kaleidoskopas nurodo ne tik į asmenines istorijas, bet ir į gilesnes kultūros (pačia plačiausia prasme) kaitos struk-tūras. Jei šiam kūriniui ieškotume tekstinio atitikmens, jo pobūdį reiktų įvardinti kaip lyginamosios kultūrologijos studiją.

Kitas rengiant parodą išryškėjęs dalykas – asmeniniai pasakojimai su tekstile susijusioje plotmėje labai aiškiai nurodė ir išryškino moterišką tekstilės genealogiją. Pasi-telkti daiktai ir veiksmai, kurie primena mamas, močiu-tes, proseneles ar tetas. Kaip jau minėjau, nemaža dalis „dienoraščio vardan paties dienoraščio“ tipo kūrinių tie-siog nepraėjo atrankos. Tačiau tikrai ne dėl motinos lini-jos atvirumo. Tenka pripažinti, kad pasirinktas rizikingas atrankos kriterijus (leidžiantis eiti į asmeniškumus), nes tekstilei emancipuojantis tai priminti nėra naudinga. Čia gera proga apversti klausimą ir pasitikrinti, ar pakanka-mai neseniai atnaujintos žinios apie šiuolaikinio meno dalį, kuri išaugo iš tekstilės. Tikrai svarbu – kaip mes su-vokiame tekstilę? Mano požiūriu, iš dabarties pozicijų nagrinėti šiuolaikinio meno (susijusio su tekstile) kilmę

konceptualiai (nebijant atrodyti retrogradiškam) yra ne-abejotinas brandos požymis.

Labai keista ir juokinga, kad Lietuvai 54-oje Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas tekstilės sritį apibūdino kaip taikomąją, lyg kūrinio šiuolaikiškumą lemtų medžia-ga, sritis, o ne idėja, su kuria dirbama. Na ir tegul, pasau-liniame kontekste tai nieko nekeičia, o tokios menininkės kaip Louise Bourgeois, Liza Lou, Ghada Amer ir daugelis kitų, išgirdę apie tai, tik smagiai nusikvatotų.

Ko gero, ne veltui viena iš parodoje dalyvaujančių meni-ninkių Alice Kettle pažadina seną legendą apie pirmąją (oficialiai) Airijos burtininkę, beje, autorės bendravardę. Meno kūrimą šiuo atveju ji traktuoja kaip raganavimą, įtraukiantį užburiamų žmonių asmeninius daiktus. Ra-ganos socialinis vaidmuo gana neblogai tinka tekstilei (ir menui apskritai), nes neįprastas asmuo (reiškinys) visada grasina išjudinti pastovumą, nusistovėjusią tvarką. To ypač negeidžia tie, kurie yra patogiai įsitaisę, todėl kiti-mas vyksta labai lėtai. Ir panašu, kad Lietuvos dar nepa-siekė. Tačiau vis dėlto Kauno bienalė egzistuoja pasaulio laike, kur savo buvimo įrodinėti nebereikia.

Parodos tema džiugina ne tik drąsa pažvelgti atgal, bet ir aktualumu. Geriau pagalvojus, pasakojimas yra vieninte-lis realus kriterijus pertekliaus visuomenėje. Ir už vardo, ir už rekomendacijos ar pažinties slypi pasakojimas. Visa-da, kai reikia rinktis, pradedant nuo šampūno ar muzikos plokštelės, baigiant namais ar meno kūriniu, nuspręsti padeda istorija, susijusi su daugybe kitų istorijų. Vienur naratyvas skleidžiasi atvaizdais, kitur žodžiais. O pati abs-trakčiausia dailė be pasakojimo net neegzistuotų. Todėl šios parodos kūrinius verta traktuoti kaip tekstą, vaizdus – kaip tekstines struktūras (metonimijas, metaforas ir pa-našiai). Šalia esančius (organizatorių užprašytus) aiškina-muosius tekstus ar užrašytas istorijas siūlau suprasti kaip filmo titrus, kurie tik įveda į temą.

Dalis parodos kūrinių yra susiję su kūnu arba kūno prak-tika, kitaip tariant – yra neviešo performanso daiktinis įrodymas. Vieni jų neartikuliuoti, veikiantys per jusles. Pavyzdžiui Kyung-ae Wang neria milžiniškas archetipines formas, kurios ne tik įvaizdina jos išgyventą depresiją, bet ir kalba apie tokiai būsenai įveikti reikalingą laiką. Pamė-kliškų pavidalų ratilai ir gąsdina, ir ramina.

Kita dalis darbų, nors ir fragmentiški, pasakoja labiau artikuliuotai. Tai tarsi komiksai ar istoriniai bataliniai pa-veikslai, tik šio „mūšio laukas“ – sąmonė. Tilleke Schwarz įvaizdina kasdienes frazes. Ninos Bondeson siuvinėjimus tiesiogiai veikia mokslas apie kalbą. Čia dalyvauja du fiktyvūs nuolat per jos kūrybą keliaujantys personažai – lingvistas Džeremis Adadžio ir jo paklusnusis šuo Hiperi-onas. įdomu, kad personažai gali keisti lytį ar virsti aps-

MONIKA Krikštopaitytė

ISTORIJOS, PASAKOJIMAI IR (META)TEKSTAI

( 69 )kritai kitomis būtybėmis. Taip atsiskleidžia pasakojimo dinamika – gebėjimas keistis, kuris yra dažnai pamirštas postringaujančiųjų apie „amžinas vertybes“. Virginie Ro-chetti piešiniai siuvinėti siūlu: ypač ekspresyvūs ir atlikti ant linijinį laiką žyminčio pailgo audeklo, jie primena apie piešinio atgimimą šiuolaikinio meno scenoje ir labai įtiki-mai pripasakoja mažų, niuansuotų istorijėlių.

Kūniškumas, būsenos, išsipasakojimai, performatyvumas – tai, ko daugiau ar mažiau galima tikėtis iš istoriškai su moters veiklos sfera sieta daile. Tačiau tai tik maža paro-dos dalis, kita (didesnioji) domisi visiškai kitais (labai įvai-riais) dalykais nei moters savivoka (tai, be abejo, irgi labai aktuali tema, tik vis marginalizuojama, nors kai margina-lumas tampa madingu domėjimosi objektu, su didžiuliu entuziazmu vėl ištraukiama į dienos šviesą). Verta užsi-minti, kad Kauno bienalė jau senokai nebėra tekstile už-siimančių menininkių susibūrimas, o niekada ir nebuvo. Dalyvauja nemažai menininkų vyrų ir apskritai kūrėjų, ku-rių profesinis pasirengimas nėra susijęs su tekstile. Orga-nizatoriai metodiškai siekia įtraukti šiuolaikinius kūrėjus, kurie gali taktiliškumą ir tekstilę suvokti tik kaip dar vieną tarpdiscipliniškos raiškos būdą, temą ar aspektą.

Pavyzdžiui, Michaela Melián siūles, dygsnius ir patį siuvi-mo veiksmą traktuoja kaip (meta)tekstą ar matematinę (universalią) struktūrą. Savo kūriniui suteikusi didesnį mastelį ir į kūrinio erdvę fiziškai įtraukdama žiūrovą, ji įtikina, kad pasaulio dalys yra atitikmenų rinkinys. Jung-dama įvairias medijas (videofilmas, garso instaliacija) menininkė siūlo naujus muzikos, filmo ir teksto suvokimo būdus. O menininkų šeima iš Naujosios Zelandijos „F4 Ar-tist Collective“ nagrinėja tarpusavio sąsajas tarsi audinio struktūrą. „Siūlėmis“ gali tapti viskas: žvilgsnis, veiksmas, emocija ar genetinės sąsajos. Psichologinės „siūlės“ tarp šeimos narių tampa atskirais veikėjais, kurie iš šalies atro-do kaip įsibrovėliai ar ateiviai iš kitų planetų. Bent jau vi-zualiai. Panašu, kad menininkų šeimos minties eigą pavei-kė detektyviniai ir mokslinės fantastikos filmai, TV serialai.

Pagal ateivišką kurpalių sumodeliuoti ir Marion Michell kūdikių drabužėliai. Perkurti į beveik nedėvimus dizaino objektus, jie kalba apie vaikystę kaip drausminimo laiko-tarpį, kai dresūros objektas (vaikas) dar yra už kalbos ribų. įvaizdinti tokią būseną (kai tave rengia, kaip nori, ir „įra-šo“ į pasaulį pagal savo supratimą) menininkę paskatino konkreti istorija apie vaikystėje pažinotą vaiką, kuris taip ir neišaugo iš tos nuolatinio daiktų išauginėjimo būse-nos – anksti numirė ir liko autorės asmeniniu vaiduokliu. Amélie Brisson-Darveau taip pat sukūrė drabužius, tik jie skirti žmogaus šešėliams. Jei judėti norinčiam kūnui rei-kia tamprios aprangos, tai koks paslankus turi būti ypač dinamiškai kintančio šešėlio apdaras? Tai interaktyvus kūrinys, drabužius žiūrovas gali apvilkti ant savo šešėlio. įdomus žaidimas iškelia ir visai netikėtų, beveik filosofi-

nių klausimų: pavyzdžiui, kur baigiasi kūnas? Kur baigiasi esybė? Ar šešėliu reikia rūpintis? Jei taip, tai kodėl apie tai nepagalvojau anksčiau? Visiškai kitaip aprangą suvokia María León. Panašiai kaip Alice Kettle, ji užsiima „užkalbėjimais“, bet tam naudoja paskutinius funkcinės tekstilės laimėjimus: atspindinčius šviesą, neperšlampamus, nedegius, ypač patvarius audi-nius, kurie paprastai naudojami specialios paskirties (dir-bantiems gatvėje ar statybose) aprangai. Iš jų menininkė siuvasi madingus drabužius, kad jaustųsi saugi ir kartu papasakotų, koks nesaugus yra dabarties pasaulis.

Iš visai kitos meno sferos į bienalę atidreifavusi Laisvydė Šalčiūtė taip pat kalba apie pavojus, tik ne apie gyvenimo apskritai, o apie meilės konkrečiai. Nuosekliai ir įvairia-pusiškai nuolat meilės temą aktualizuojanti menininkė šį kartą išryškina stipraus jausmo griaunamąją galią. Tam ji pasitelkia nuorodas į audinio vaizdavimą dailės istorijoje. Kristaus, danajų ikonografinio guldymo schema ir plaukų ant kūno pasirodymo reikšmių spiečius priverčia susitikti geismą su siaubu. Laisvydės kūryboje nėra medaus be deguto. Meilė veikia kaip naikinantis (tarsi šviesa neišryš-kintą fotojuostelę), bet neišvengiamas vienetas.

Viena iš nuolatinių bienalės žvaigždžių Fiona Kirkwood ir toliau ieško būdų įveikti ar bent sumažinti žmonių su-sipriešinimą dėl rasinių ir kultūrinių skirtumų. Šį kartą ji naudoja žmonių plaukus, kurių spalvos kaita jau toleruo-jama be vargo. Menininkė plaukus naudoja ne kaip abjek-tą (Julijos Kristevos terminas: nuo kūno atskirta kūno dalis, tik ką buvusi gyva, staiga tapusi nuoroda į mirtį), o kaip dekoratyvinį audinį. Skirtingų spalvų plaukai pinasi tarpusavyje, sudarydami gražiausius ornamentus. Vizuali-nis šokis kuriamas ne tiek dėl grožio, kiek dėl užuominos į tobulą visuomenės senbuvį.

Taip pat politiškas, tik labai unikaliai, estės Signe Kivi kūri-nys. Autorei buvo tekusi garbė ir atsakomybė pabūti kul-tūros ministre, ir kaip menininkę ją sudomino ministerijos koridoriuose išklotų kilimų simbolinis krūvis. Jie aiškiai nurodė į galią, todėl jiems buvo lemta tapti reinterpreta-cijos objektu. Katie Waugh eina tuo pačiu keliu – klibina politikos atributų vaizdiniją. O būtent, savo piešiniuose jaukia oficialių susitikimų interjerų staltieses, užuolaidas – vienu meniniu veiksmu sugeba sukurti iš tiesų grės-mingą nestabilumo jausmą. Juk tarybų, konferencijų, sąs-krydžių, svarstymų salėse priimami žmonėms ir tautoms lemtingi sprendimai. O savaime suprantamais ir dėl to neįsimintinais tapę erdvių atvaizdai, pasirodo, yra svarbi pastovumo pojūčio dalis.

Be vienokios ar kitokios sąsajos su tekstile mikro- ar ma-krolygiuose ir prioriteto dirbti su idėja (kas, mūsų galva, atstovauja šiuolaikiškumui), vienas iš pagrindinių kūri-nių atrankos kriterijų buvo kūrinio gebėjimas pasakoti.

( 70 ) Kadangi autorių net 32, tiek pat ir istorijų. Ne visos jos leidžiasi apibendrinamos ar kitaip susiejamos į temines grupes, tačiau verta užsiminti, kad kūriniai užkabina daug aktualijų: tėvų emigracija (Monika Kreivė), mišri tapaty-bė ir buitis kaip tekstas (Kristina Čyžiūtė), tarybinių laikų perinterpretavimas (Lia Altman), rasinė diskriminacija (Marion Coleman, Rasma Noreikytė), šalutinis migracijos poveikis (Katya Oicherman), animacijos neadekvatumas reaguojant į smurtą (Tonje, Høydahl Sørli), moterų so-lidarumas (Andrea Milde), ezoterikos išvešėjimas (Rūta Naujalytė), idealizavimo slenksčiai (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), atminties trapumas (Ainsley Hillard) ir kt.

Bet svarbiausia, reikia nepamiršti, kad istorijos ne tik su-bjektyviai pasakojamos, bet lygiai taip pat ir subjektyviai suvokiamos. Todėl Jūsų dalyvavimas būtinas.

It is a competition exhibit that is devoted to the telling and retelling of stories. Regardless of how you look at it, we suggest you look at it from a personal perspective. Those with a Western mentality understood the task right away, some of them even too literally. That is why a num-ber of similar stories, which were about family roots, im-portant just because they refresh the authors’ heart, did not make it. As is known, artists from Eastern countries decode concepts like ego, I, personal with more difficulty or totally differently, which is why one could notice the appearance of myths or other kinds of collective stories, through which a person understands oneself. Thus Wang Haiyuan talks about the desire for freedom through an installation of flags that are waving in the wind, and in this way reminds one about the situation of regime-controlled Tibet. Beili Liu recalls the ancient Chinese le-gend about the unseen ties between people from birth and the search for them that lasts their whole life in her installation. We could call the work of Japanese artist Mi-sao Watanabe an exception, which describes one’s perso-nal inner state, when culture does not allow one to publi-cally show bad emotions. She weaved a textile of delayed emotions that have the red color of lava. It represents the angered inner state and with its enormous size allows the viewer to immerse him or herself into the depths of for-bidden aggression.

In his own way, Yuan Gao’s distinct work shows the scale of growth of Beijing with all of its indirect consequences

through a structure of images. Using classical Italian Re-naissance imagery, she shows mothers with buildings made out of children in the background, where their hus-bands are working as construction workers. The charmin-gly aesthetic kaleidoscope of the double portraits of twel-ve families forced to leave the province and go to the city due to economic circumstances explain not only personal stories, but also the deeper structures of cultural change (with culture understood in the broadest of senses). If one had to find a textile parallel for this work, you would have to describe its character as a study in comparative cultural studies.

Another thing that became clear while preparing the exhibition were the personal stories with textile on a con-nected level that clearly explained and highlighted the female genealogy of textile. Mothers, grandmothers, gre-at-grandmothers and aunts were remembered through the objects and actions that represent them. As I already mentioned, a large part of the works that one could call “a diary for diary’s sake” simply did not pass the selection process. However this certainly was not because of the openness of the female line. I have to admit that the crite-ria (which can become personal) of the selection process were risky, because with textile art becoming emanci-pated, it is simply not helpful to mention this. Here is a good occasion to flip the question and check whether the knowledge about the part of contemporary art that grew out of textiles has been sufficiently updated recently. Re-ally the main question is “How do we understand textile?” In my opinion, examining the origins of contemporary art (connected to textile) from current positions concep-tually (and not being afraid to appear old school) is an unquestionable mark of maturity.

It’s quite strange and rather funny that the artist that re-presented Lithuania at the 54th Venice Biennial described textile as a field where the contemporariness of the work depends on the material, and not the idea that one works with. In any case, it doesn’t change anything in the global context, and such artists like Louise Bourgeois, Liza Lou, and Ghada Amer along with many others would simply laugh heartily upon hearing this.

Most likely it’s not without reason that of the artists par-ticipating in the exhibition is Alice Kettle, who revives an old legend about the first official witch of Ireland, with whom she also happens to share a name. In this case, she treats the creation of art as magic that involves using the personal things of people in order to cast spells on them. A witch’s social role suits textile relatively well (and art in general), because an extraordinary individual (i.e. expres-sion) always threatens to stir up stability, the established order of the day. This is certainly not desired by those who are comfortably established, which is why change hap-

MONIKA Krikštopaitytė

STORIES, NARRATIvES AND (META)TExTS

( 71 )pens very slowly. And it seems that change has yet to re-ach Lithuania. However despite this, the Kaunas Biennial exists on the global stage, where it doesn’t have to prove its existence anymore.

The theme of the exhibition makes me happy not only with its courage to look back, but also with its relevance. When you stop to think about it, telling a story is the only real criteria in a society of excess. A story is hidden behind a name, a recommendation, or getting to know someone. But when you have to choose, starting with shampoo or a CD and ending with a home or piece of art, a story that is tied to many other stories plays a part in that decision. In some places the narrative is expressed with images, while in others it is done with words. Even the most abstract art would not exist without a story. This is why in the case of this exhibition it’s worth treating the works as a text, and the images as textual structures (metonymy, metaphors and so on and so forth). I would suggest thinking of the texts provided near the work (which were requested un-der the conditions of the organizers) or stories that are written down as film subtitles, which merely introduce you to the theme.

Some of the exhibition’s works are connected to the body or bodily practices, in other words, the material eviden-ce of a non-public performance. Some of them are not articulated, and influence one through the senses. For example, Kyung-ae Wang weaves enormous archetypical forms, which not only show the depression she experi-enced, but speak of the time needed to overcome such a condition. The rings of ghostly shapes frighten you, but also calm you. Other works are fragmentary, but are more articulate in their storytelling. They are like comics or historical battle scenes, however the “battlefield” of this work is the conscious. Tilleke Schwarz puts everyday phrases into images. Nina Bondeson’s embroidery di-rectly influences the science of language. There are two fictional characters that always travel through her work – linguist Jeremy Adagio and his obedient dog Hyperion. What is interesting is that the characters can change their gender or turn into totally different creatures. In this way, another dynamic of storytelling reveals itself, which is the ability to change, which is often forgotten when spouting off about “eternal values”. Virginie Rochetti’s drawings that are weaved with thread are particularly expressive and done on an oblong piece of cloth marking a linear time, which reminds one of the rebirth of drawing on the contemporary art scene, and tells small, nuanced stories very believably.

An awareness of the body, states of mind, stories that lay it all out, the ability to perform - everything that one could hope for more or less from art that is historically connected to the sphere of a woman’s activities. However

this is just a small part of the exhibition. The rest of the exhibition is interested in entirely different (and varied) things than a woman’s understanding of herself (which is without a doubt a very relevant theme, just that it’s more and more marginalized, however when margina-lization becomes fashionable, people get interested in the subject with great enthusiasm and once again is pul-led into the light of day). It’s worth mentioning that for a long time already the Kaunas Biennial has not been a gathering of female artists working with textile, and ne-ver has been one. There are a number of male artists and in general male and female artists whose professional education is not connected with textile. The organizers methodically strive to include contemporary artists who understand tangibility and textile as yet another method, theme or aspect of interdisciplinary expression.

For example, Michaela Melián’s threads, stitches, and the very act of weaving itself are treated as a (meta)text or mathematical (universal) structure. A magnified scale is provided for her work, and the viewer is physically pulled into the space of the work. She convinces you that the parts of the world are a set of equivalents. By joining to-gether different medias (video and a sound installation), she offers new ways of understanding music, film and texts. Or F4 Artist Collective, which is a famous of artists from New Zealand who examine the links between one another like the structure of a textile. Anything can beco-me “threads”: a glance, an action, an emotion or genetic ties. The psychological “threads” between family mem-bers become separate characters, who from the outside look like intruders or aliens from other planets. At least visually. It seems that the general progression of the ar-tist family’s idea was influenced by detective and science fiction films and TV series.

The children’s clothes of Mario Mitchell are modelled after alien-like measurements. The clothes, which were remade into almost unwearable design objects, speak of childhood as a period of discipline, when the subject of the dresser (the child) is still beyond the limits of langu-age. To put such a state of mind into images (when you are dressed like they want and “record” you in the world according to their understanding), the artist was promp-ted by a concrete story about a child she got to know du-ring her childhood, who did not grow out of that state of constantly growing out of things, as the child died young and remained her personal ghost. Amélie Brisson-Darve-au also created clothing, just that they are for a person’s shadow. If the body expects elasticity from clothing in the name of freedom of movement, then what kind of flexibility should the garb of an extremely dynamically changing shadow have? It is an interactive piece, where the viewer can put clothing on his or her shadow. This interesting game raises totally unexpected, almost phi-

( 72 ) losophical questions: for example, where does the body end? Where does being end? Should we worry about our shadow? If so, then why didn’t I think about it before? María León understands clothing completely different-ly. Similar to Alice Kettle, she deals with “incantations”, however she used the latest innovations in functional textiles for them: textile works that reflect light, are wa-terproof, inflammable, and particularly durable, which usually are used for clothing for special purposes (for tho-se in road building or construction). She creates fashio-nable clothing from them so she can feel safe and along with this say something about how unsafe today’s world is.

Laisvydė Šalčiūtė, who was brought to the biennial from a totally different sphere of art, also speaks about dan-ger, just not about the danger of life in general, but more specifically that of love. She makes the theme of love re-levant in a consistent and varied manner, this time high-lighting the destructive force of a strong feeling. For this she employs references to the depiction of textiles in the iconography of art history. The swarm of meanings from the appearance of Christ, the lying down of Danaans and hair on the body creates a tension-filled place where lust meets horror. Love works as a destructive (like light to an undeveloped role of film), but unavoidable unit.

One of the regular stars of the biennial, Fiona Kirkwood, continues to look for ways to conquer or at least lessen the hostility between people that arise due to race or cul-tural differences. For this she uses human hair, the chan-ging color of which is tolerated without any problem. She uses the hair not as an abject (a term from Julija Kristva, which means a part of the body is separated from the body, which just a moment before was alive, and now has become a reference to death), but like a decorative textile work. Hair of different colors is braided together, creating beautiful ornaments. The visual dance is created not so much for beauty as for a hint at a perfect togetherness of society.

Estonian Signe Kivi’s work is also political, just in a very unique way. She had the privilege and responsibility of being the Estonian Minister of Culture, and as an artist she was interested by the symbolic weight of carpets laid out in the corridors of the ministry. They clearly showed their power, which is why they were destined to become a subject of reinterpretation. Katie Waugh goes the same route by shaking up the landscape of images of politi-cal symbols. And it is precisely in her drawings that she lumps together the tablecloths and curtains from official meetings, and in one artistic act manages to truly create a threatening feeling of instability. After all, decisions that are crucial to people and nations are made in board rooms as well as conference, rally and debate halls. Howe-

ver the images of spaces that seem to be self-explanatory and as a result left unrecorded seem to be a significant part of the feeling of stability.

Along with one or another kind of link with textile on a micro or macro level and a priority given to a work with an idea (which in our opinion represents contemporari-ness), one of the main criteria for selection was the work’s ability to tell a story. As there are 32 artists, there are also that many stories. Not all of them allow for generalization or connecting them together into themed groups, howe-ver it’s worth mentioning, that the works discuss many relevant topics: the emigration of parents (Monika Krei-vė), mixed identity and being as text (Kristina Čyžiūtė), the reinterpretation of the Soviet period (Lia Altman), racial discrimination (Marion Coleman, Rasma Noreikytė), the indirect effects of migration (Katya Oicherman), the inadequacy of animation in reacting to violence (Tonje, Høydahl Sørli), women’s solidarity (Andrea Milde), esote-ric hypertrophy (Rūta Naujalytė), the thresholds of ideali-zation (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), and the fragility of memory (Ainsley Hillard) among others.

But most importantly you shouldn’t forget that stories are not only told subjectively, but also understood just as subjectively. That is why your participation is necessary.

( 73 )

( 74 )

KONKuRSINėS PARODOS MENININKAI

( 75 )

ARTISTS Of COMPETITIvE ExHIBITION

( 76 )

Menkai prisimenu vaikystę. Gyvenome Mas-kvoje, netoli garsiojo Lefortovo kalėjimo. Mano draugo buto langai išėjo į kalėjimo kiemą, kur

ratu vaikščiojo politiniai kaliniai. Suaugusieji juokaudami mus gąsdindavo tuo kalėjimu, ir mums buvo tikrai baisu pro jį praeiti. Bet visa tai atrodė savotiškai nerealu ar ne-svarbu, tarsi būtume jį stebėję periferiniu matymu.

Kaip ir visus tam tikro amžiaus vaikus, mane labiau do-mino aplinkinė kasdienybė. Pirmiausia buvau spaliukė, paskui – pionierė, o vėliau – komjaunuolė. Mokiausi mo-kykloje, sportavau, važiavau į pionierių stovyklas. Labai mėgau muziką ir modeliuoti drabužius. Buvau gana lai-mingas vaikas, turėjau daugybę draugų ir veiklos.

Mano tėvas tarnavo kariuomenėje dviračių pėstininkų bū-ryje. Tiesą sakant, tokie kariniai daliniai tuomet buvo vis dar naudojami. Prieš karą buvęs profesionalus sportinin-kas, armijoje jis tapo dviračių instruktoriumi. Man ir jau-nesnei seseriai jis dažnai pasakodavo, kaip buvo nusiųstas atgal į namų frontą parvežti atsarginių dviračių dalių vos kelios dienos prieš tai, kai jo pulkas ėjo į mūšį ir buvo vi-siškai sunaikintas.

Mano tėvai susitiko po karo. Tėvas dėstė fizinę kultūrą ins-titute, kur mano mama studijavo matematiką, ir netrukus jie pamilo vienas kitą. Ji atvažiavo į Maskvą iš Jaroslavlio, jauna ir graži senose fotografijose. Kaip karininkas ir ins-tituto dėstytojas, mano tėvas gaudavo specialų davinį, kuriame, be kita ko, buvo troškintos mėsos skardinėse, kondensuoto pieno ir net šokolado. Jis net turėjo bendra-butyje atskirą kambarį ir labai greitai ten jau gyvenome visi keturi. Tai viskas, ką žinau apie savo tėvų meilės isto-riją.

Ir tada aš užaugau, ištekėjau ir pagimdžiau sūnų, o dabar jis pats turi šeimą. Tiesą sakant, gyvenimas lekia labai greitai.

Dažnai žiūrinėju senas fotografijas, kuriose pavaizduoti mano jauni tėvai ir aš – dar vaikas. Tai lyg gyvenimas kito-je planetoje, kitame pasaulyje, kuris jau dingo visam lai-kui. Galiu atgaivinti kai kuriuos šešėlius fotografijose, bet dabar sunku pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko ir kas – ne. Ar atmintis iš viso egzistuoja? Ar tai – tik praeities vaizduotės padarinys?

LIA ALTMAN ATMINTIS IR UŽMARŠTIS (arba Pamiat’ i zabvenie) / MEMORY AND FORGETFULNESS (or Pamiat’ i zabvenie). 2009–2010Vilna, linas. Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas / Wool, flax base. Tapestry, classic gobelin weaving. 120 x 170 cm, 120 x 240

( ) RuSIJA / RuSSIA

( 77 )

I don’t remember much about my childhood. We lived in Moscow, near the famous Lefortovo pri-son. A friend of mine had windows with a sight

of a prison yard, where political prisoners walked around. Adults jokingly frightened us with this jail, and we were really scared to pass it by. But all this was somewhat un-real or irrelevant, as if it was seen with peripheral vision.

Like all children of the same age I was more interested in everyday life which surrounded me. At first I was an oc-tobrist, then - a pioneer, and later - a young communist. I studied at school, went into sports and visited pioneer camps. I was keen on music and designing. I was a reaso-nably happy child with a lot of friends and a lot of things to do.

My dad did military service in bicycle infantry. Such mi-litary units in fact were still in use at that time. Being a professional sportsman before the war, he became a bi-cycle instructor in the army. He used to tell us often, me and my younger sister, a story about him being sent back to the home front with a mission to return with bicycle spares, just a few days before his regiment went to battle and was totally destroyed.

My parents met after the war. Dad taught physical cultu-re in the institute where my mother studied math, and soon they liked each other. She came to Moscow from Ya-roslavl, young and beautiful on the old photographs. As an officer and institute teacher my dad received special ration, including tinned stew, condensed milk and even chocolate. He even had a separate room in a dormitory, and very soon there were already four of us living there. That’s all what I was told about my parents’ love-story.

And then I grew up, got married and gave birth to a son, who now already has a family of his own. Life is passing very fast, in fact.

I often watch through old photos depicting my parents young and myself as a child. It’s like life on a different pla-net, in a different world which is gone forever. I can revive some of the shadows on the pictures, but it is now diffi-cult to say what really happened and what didn’t.

Does memory at all exist? Or is it only the imagination of the past?

( 78 )

Kai tekėjau, močiutė į vestuvinę dovaną įdėjo raštelį su žodžiais: „Tegu kelias, kuriuo kartu eina-me, būna piligrimystė su Dievu“. Šie keli paprasti

žodžiai perteikė jos ir jos protėvių tikėjimą, jos viltį, kad mes toliau eisime „tikėjimo keliu“ – toks buvo jos šeimos požiūris į gyvenimą.

Mano asmeninės ir kultūrinės tapatybės jausmą formuoja ne tik mano pačios, bet ir jos gyvenimo patirtys. Jos tėvas (mano prosenelis) buvo kvakeris. Dėl religinių įsitikinimų jis atsisakė eiti į kariuomenę, tad per Pirmąjį pasaulinį karą buvo už tai įkalintas. Mano močiutės šeima persikraustė gyventi kitur dėl kaimynų ir buvusių draugų persekiojimo – ant jų namų durų buvo keverzojami grafitai ir kryžiai, siekiant išskirti juos iš bendruomenės. Sveikatai yrant kalėjime, mano prosenelis paskutiniais karo metais paga-liau sutiko dalyvauti nekovinėje tarnyboje, bet jį ir jo šei-mą dar daugelį metų vargino fiziniai ir dvasiniai kalėjimo randai. Pokarį ilgai dar buvo piktinamasi sąžiningais karo priešininkais ir jų šeimomis. Mano prosenelis nebegalėjo dirbti kvalifikuotu inžinieriumi ir jam buvo labai sunku gauti darbo, nes niekas nenorėjo dirbti su žmogum, atsi-sakiusiu kariauti. Be to, kryžiai ant jų namų juos išskyrė ir naujojoje bendruomenėje, kur tiek daug vyrų žuvo kare. Iki Antrojo pasaulinio karo mano močiutė ištekėjo ir gimė mano tėvas. Jos vyras buvo rezervistas, taigi ji vėl patyrė socialinį aplinkinės bendruomenės pasmerkimą, nes nei jos tėvas, nei vyras nekariavo.

Ši instaliacija reflektuoja tas patirtis ir mėgina perteik-ti mano prosenelio pažiūrų pasekmes jam pačiam ir jo šeimai. Pano pasakojama istorija pagrįsta šeimos išgyve-nimais karo pradžioje, dėl religinių įsitikinimų atsisakiu-sio eiti į karą mano prosenelio įkalinimu ir priešiškumu tokiems žmonėms ir jų šeimoms, užsitęsusiu iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo. Šis darbas eksponuotas Jungtinė-je Karalystėje 2008 m. be turinio aprašymo, siekiant ištirti žiūrovų perskaitytų prasmių spektrą, taip pat – kultūrines bei asmenines istorijas ir patirtis, kurios veikė jų tekstilės suvokimą.

When I married, my grandmother placed a note in our wedding gift, “may the path together trod be a pilgrimage with God”. These few simple

words communicated her beliefs and those of her ances-tors, and her hope that we would continue in the path of faith that characterised her family’s approach to life.

My own sense of personal and cultural identity is shaped not only by my life experiences but also by hers. Her fat-her (my great grandfather) was a Quaker and conscien-tious objector in World War I and was imprisoned for refusing to fight. My grandmother’s family moved home due to abuse by neighbours and those who had been friends - graffiti and crosses were scrawled on the door of their home to single them out in the community. As his health deteriorated in prison, my great grandfather finally agreed to take part in the non-combatant service in the last year of the war, but the physical and mental scars of his prison experiences stayed with him and his family for many years. There was much lingering resen-tment towards conscientious objectors and their families in the post war period. My great grandfather could no longer work as a skilled engineer and had great difficul-ty getting employment as no one wanted to work with a ‘conchie’. The crosses on their home also continued to single them out in their new community, where so many men had been lost to war. By World War II my grandmot-her had married and my father was born. Her husband was in a reserved occupation and again she faced social condemnation from the surrounding community, as both her father and her husband had not fought.

This installation reflects on these experiences and at-tempts to communicate the consequences of my great grandfather’s beliefs for both himself and his immediate family. The narrative sequence of the panels is based on the family at the start of the war, my great grandfather’s imprisonment as a conscientious objector, and the conti-nued hostility towards conscientious objectors and their families that continued into World War II and beyond. This work was exhibited in the UK in 2008 without a content description in order to research the range of meanings that viewers derived from the work and the cultural and personal histories and experiences that informed their readings of the textiles.

SONJA ANDREW ( ) SAITAI, KURIE SUJUNGIA II / THE TIES THAT BIND II. 2008Skaitmeninė spauda, šilkografija, karštasis spaudas, kamšymas, ady-mas / Digitally printed and screen printed textiles with heat transfer print, flocking and stitch. Cotton 3 x (180 x 75 cm)

JuNgTINė KARALYSTė / uNITED KINgDOM

( 79 )

( 80 )

NINA BONDESON ( ) APIE KALBĄ / ON LANGUAGE. 2009–2011Audinys, siuvinėjimas ir skaitmeninė spauda, skulptūra / Fabric, embroidery and digital print, sculpture

ŠvEDIJA / SWEDEN

( 81 )

Mene išgalvoju personažus. Vienas jų – šuo Hiperionas. Ki-tas personažas yra jo šeimininkas, savamokslis lingvistikos tyrinėtojas Jeremijus Adadžio. Norėdamas išgelbėti pasaulį,

Jeremijus apie viską siekia sužinoti tiesą. Jis tiki, kad tai galima padaryti sujungus nepralenkiamą šuns uoslę su mūsų žmogiškuoju, nors ir tu-rinčiu trūkumų, sugebėjimu daryti išvadas. Mūsų sąžinė tada taptų to-

kia pat jautri kaip šuns nosis! Jis liepia Hiperionui šniukštinėti po visus mums prieinamus skirtingus kalbos sluoksnius. Svarbiausi klausimai: kaip mes naudojamės savo komunikaciniais sugebėjimais žodiniuose ir nežodiniuose sluoksniuose? Ir kaip mes skatiname nebylių išgyveni-mų raišką – kad jie būtų perteikiami taip pat gerai kaip patirtys, kurias galima perdirbti teorinėje analizėje?

( 82 ) nesuprantu, ką šiame kontekste tai turi bendra su žuvies kaina, nebent to reikia tik norint praturtinti mūsų tarpasmeninę komunikaciją – geriau nuo to ar blogiau – netyčiniais indėliais, kuriuos sukuria nesusipratimai.

§14. Iš pradžių kalba buvo visa, bet įsikišo žodžiai ir nugalėjo, o nežodinės pajautos buvo apribotos. Mums gyvenant, įspūdžių daugėja dešimtimis tūkstančių, bet mūsų laikais blogai elgiamasi su jų raiškos būdais. Jiems trukdoma, jie yra beveik nepraeinami, padaryti nematomi ir dėl to jie dažnai laikomi painiais. Ypač ministrų. Ir, kas dar labiau užgauna, kultūros ministrų.

§15. Tikslumas, kuriame tarpsta idėjos, susijęs su prietaringu šiuolaikiniu per dideliu mūsų tikėjimu teorine analize ir kontrole. Tai rodo pragaištingą tikėjimo paprasta žmogiška abejone trūkumą, o mūsų liežuviai karštligiškai dalyvauja jo sukeltame sąmyšyje ir kalba nuo to smarkiai nukenčia. Tačiau kai ką gal paguos tai, kad sąmyšis gali paaiškėti besąs naudingas, jei jam bus leista būti pradiniu tašku ir jis nebus klaidingai palaikytas galutiniu tašku.

http://ramverk.se/vardagsbilder/nina/

In art I make up characters. The dog, Hyperion, is one of them. His master, the self taught linguistic researcher, Jere-mi Adagio, is another. Jeremi wants to find the truth about

everything, to save the world. He believes that it can be done by con-necting dogs´ unexcelled sense of smell to our human, flawed, but still, ability to draw conclusions. Our conscience would become as sensitive as a dog´s nose! He sends Hyperion to seek through all the different layers of language we have at our disposal. The overriding questions are: How do we make use of our communicative abilities in verbal lay-ers and in non-verbal layers? And how do we promote ways to express our wordless experiences as well as those suited to be processed in theoretical analysis?

Paragraphs: §1. In the beginning darkness faded from premonitions, visibility, sound and rhythm. And by the influence of the surrounding, language made way in between the stars and landed in our mouth like a giant nebula.

§2. Language was made of scattered words that were all one million times bigger than the thought or just as much smaller. It could grow from this nebula, because the thought was so slow it could not resist its own attraction and grow into shapes.

§3. Meaning appeared through the words, sometimes as a conceptual appendix to thought. It is unknown when, but it turned out that concepts, in a temporary manner, would show to be surprisingly accurate in their presentations of phenomena and occurrences.

§4. In the excitement and satisfaction over this conceptual precision it got mistaken for permanence and attempts were made to actually carve the language in stone.

§5. So, language transformed from nebulous gas to stone; the time span is not known, but it is obvious that this caused difficulties. Both religions and sciences were carved before it was decided that no concepts were to be specified without an account for their temporariness.

§6. No. This was not the case. I start again: the official representatives of science, whisking their magic wands in the rest mass of history, ought to have understood that no linguistic ability of any kind must be

Pastraipos: §1. Pradžioje tamsa išblėso iš nuojautų, matomumo, garso ir ritmo. Veikiama aplinkos, kalba surado kelią tarp žvaigždžių ir nusileido į mūsų burną kaip milžiniškas ūkas.

§2. Kalba buvo sudaryta iš išbarstytų žodžių, o jie visi buvo milijoną kartų didesni nei mintis ar tiek pat mažesni. Ji galėjo išaugti iš šio ūko, nes mintis buvo tokia lėta, kad negalėjo atsispirti savo paties traukai ir išaugti į formas.

§3. Per žodžius pasirodė reikšmė, kartais kaip konceptualus priedas prie minties. Nežinia kada, bet paaiškėjo, kad laikinai, atrodo, mintys stebinamai tiksliai pristatė reiškinius ir įvykius.

§4. Susižavėjus ir pasitenkinus šiuo idėjiniu preciziškumu, jis klaidingai palaikytas pastovumu ir pamėginta iškalti kalbą akmenyje.

§5. Taigi kalba transformavosi iš ūkanotų dujų į akmenį; trukmė nežinoma, bet akivaizdu, jog dėl to kilo sunkumų. Religijos ir mokslai buvo iškalti anksčiau nei buvo nuspręsta, kad negalima apibrėžti jokių idėjų, neatsižvelgiant į jų laikinumą.

§6. Ne. Buvo ne taip. Pradėsiu iš pradžių: oficialūs mokslo atstovai, mosuodami savo stebuklingomis lazdelėmis, likusioje istorijos masėje turėjo suprasti, kad jokio lingvistinio sugebėjimo negalima apibrėžti, neatsižvelgus į jo tikrai būtiną laikinumą. Tai nebuvo įgyvendinta. Iki šių dienų tik keli mokslininkai pasisveikina linksmu „Omnia mutantur!“ (kad patvirtintų, jog visi dalykai kinta) ir tikrai taip mano. Kiti vis dar kalinėja akmenyje ir uolose.

§6 b. Visi komunikaciniai sugebėjimai turi amžiną vertę, bet jie taip pat yra labai drovūs ir lakūs, jie lengvai virsta dujomis ir net gali liautis egzistavę, jei jiems iškyla grėsmė. Bet kartu tai reiškia nuostabias galimybes, jei per daug nesusižavėsi tikslumo idėja.

§7. Nuo pat pradžių nebylūs jutimai irgi rado būdų komunikuoti. Dažnai toli nuo žodžių (bet taip pat jų padedami), autonominiuose prasmės sluoksniuose, galinčiuose atsirasti erdvėje tarp jų [žodžių].

§8. Erdvė tarp žodžių niekada nebuvo įvardyta. Ji nebuvo pavadinta „žodžiu“, „mintimi“ ar „idėja“, bet ji ten buvo ir yra, visi tai mato, ir ten susikaupia skambūs tonai, judesiai ir vaizdai – skleisti numanomą aiškumą. Ir visi gali išmokti skaityti tą erdvę, jei juos kas paskatintų.

§9. Kai tik užsimanai paaiškinti toną ar suprasti judesį, sučiupti formą ar suvokti, kaip kuriami vaizdai, tau nurodo idėjas, o jos būtinai išardys medžiagą ir išsklaidys numanomą aiškumą. Kažkas kitas užima jo vietą. Tai gali būti labai susiję ir taip pat įdomu, bet tai – kai kas kita.

§10. Idėjos nori gero ir gali daug pasiekti, bet jos negali apibūdinti visko, iš ko atsiranda, net jei „jos taip smarkiai pasistengtų, kad jų galva išlįstų per užpakalį“, kaip pasakytų mano draugas airis.

§11. Kai kalbai – bet kuriai – leidžiama pasakyti ką nors, kas pasakys kai ką apie kažką, ji pademonstruoja gyvą aplinkos poveikio priėmimą.

§12. Tos įtakos priėmimas nėra nebylus ir jis niekada nepasirodo kaip grynas. Jis prasiskina kelią beribe skambančio pošvyčio įvairove. Ir tame skambančiame pošvytyje pirmyn juda prasmės nešėjai.

§13. Šios pastraipos – laikino teorinio rinkinio fragmentas. Rinkinys byloja apie tai, kaip kalba per mūsų pojūčius įgyja įvairias formas – nuo dujų per materiją į idėjas. Dažnai ir akmens formą, kaip minėta §4. Yra didžiulė kalbinė įvairovė. Jei rastum, kad akmuo bendradarbiauja su žirklėmis ir popieriumi, suvoktum, kaip ši trijulė vaizduoja galių kovą už privilegiją interpretuoti. Mano šalyje gali susidurti su aibe frazeologizmų, pavyzdžiui, „Kaip tau sekasi, kirvio kote?“. Bet

( 83 )

specified without an account for its indeed necessary temporariness. This was not realized. To this day, only a few scientists greet each other with a cheerful”Omnia mutantur!” (to confirm that all things are subject to change) and mean it. The others are still carving away in stones and rocks.

§6 b. All communicative ability is of eternal value, but it is also very shy and etheric, it gasifies easily and can even cease to be, if threatened. But at the same time it holds magnificent possibilities if one does not get too infatuated with the idea of exactness.

§7. Also non verbal perceptions found, from the very beginning, ways to communicate; often far away from words, but also with their help, in the autonomous layers of meaning that can occur in the space between them.

§8. The space between words was never named. It was not called ”word” or ”thought” or ”concept”, but it was and it is there, everyone can see it, and sonorous tones, movements and images gather there to secrete their own implicit clarity. And anyone can learn to read that space if encouraged to do so.

§9. Whenever you crave for an explanation of a tone, or to understand a move, to get hold of a form or to gain insight as to how images are produced, you are referred to concepts and they will carry out their necessary disassembly of the matter and thus the implicit clarity is scattered. Something else takes its place. It might be strongly connected and equally interesting, but it is something else.

§10. Concepts mean well and can accomplish a great deal, but they cannot describe everything they emerge from, not even if”they tried so hard they would shite their head out their arse” as my Irish friend would say.

§11. When language, of any kind, is allowed to tell something that will tell something about something it shows a vivid reception of the influence of the surrounding.

§12. A vivid reception of this influence is never mute and it never reveals itself in a mere echo. It makes its way in the unfathomable variety of a resonant afterglow; and in that resonant afterglow, vehicles of meaning make their headway.

§13. These paragraphs are fragments of a temporary theoretical assembly of how language through our senses adopts various forms - from gas, through matter, to concepts. Still often in stone, as was mentioned in §4. The lingual multitude is vast; you might find stone cooperate with scissors and paper and thus find how these three pictures struggle for interpretative prerogative. In my country you can also come across lingual wood (phraseological units?), as in ”How do you do, axe-haft” but I can´t see what that has got to do with the price of fish in this context, unless it´s just to, for better or worse, enrich our interpersonal communication with the unintentional contributions that misconceptions create.

§14. In the beginning language was a whole, but the words cut in and took over and our non verbal perceptions were limited. Impressions increase in myriads as we go along, but ways to express them are mistreated in our time – hindered, almost impassable, made invisible and, as a consequence, often regarded as abstruse; especially by Ministers. And, to add insult to injury, even Ministers of Culture.

§15. The accuracy that concepts have is coherent with our contemporary superstitiously over dimensioned belief in theoretical analysis and control. It shows a disastrous lack of trust in ordinary human uncertainty and our tongues participate frenetically in the confusion it has created and language is hereby often severely damaged. One might find it comforting, though, that the confusion can show useful if allowed to be a starting point and not mistaken for a terminus.

( 84 )

Mano kūrinio pasakojimas nėra daug kartų pa-sikartojantis įvykis – tai vienas gyvenimo fra-gmentas, kurio vaizdinį pasirinkau atsitiktinai.

Žinoma, besirinkdama atvaizdą, kurį ausiu, žinojau, kad jis turi būti buitinis, daiktiškas, gebėti asmeninę ir inty-mią erdvę paversti viešų išgyvenimų erdve. Čia visų mūsų gyvenimai, visi mūsų daiktai, poelgiai, jausmai yra suraiz-gyti sąsajų siūlais. Jei ant stalo nupieši tašką, jis bus ne tik matomas, bet ir pakeis visą stalą. Taip gyvenime mes pripiešiame daug taškų, kurie išnyksta kasdienybėje, bet negrįžtamai ją pakeičia. Visada balansuojame tarp atsitik-tinumo ir netikėtumo, tarp būtinybės ir įsipareigojimo. Todėl kiekvienas iš mūsų turi atsakingai pasirinkti tai, ką nori prisiminti, ir tai, ką nori pamatyti.

„Kovo 17-tojoje“ visiškai atsitiktinai sutilpo daug taškų, kurie formavo mano gyvenimą. Tai mano vaikai, kurie sieja mano gyvenimą su skirtingais vyrais ir skirtingais likimais. Tai daiktai, kurie visi į mano virtuvę pateko keis-

KRISTINA ČYŽIŪTė ( ) KOVO 17-OJI / THE 17TH OF MARCH. 2010Linas, poliamidas, klasikinis gobeleninis audimas / Flax, polyamide, classic gobelin viewing. 185 cm x 255 cm

LIETuvA / LITHuANIA

tomis aplinkybėmis – mano pirmojo vyro bufetas, į kurį sudedu niekad nematyto pusbrolio iš Baltarusijos dova-notus puodukus, iš Čikagos atkeliavusią stiklinę, skirtin-gų rankų šildytus arbatinukus, kovo 17-osios padėkliuką. Taip skaičiuojant daiktus ir veidus atrodo, kad visa yra paskira, tačiau į bendrą vaizdinį įtraukusi save jį sujungiu. Visi daiktai, su mano pagalba sugulę kasdienėje buities kompozicijoje, pasakoja MANO istoriją.

Pati tapiserijos technika suteikia galimybę savo proble-mas, savo kasdienybę pritraukti artyn – leidžiant žiūrovui išnarplioti kiekvieną įpintą siūlę. Taigi save, savo gyveni-mą įdedu į kūrinį taip, tarsi jis būtų po didinamuoju stiklu, po kuriuo taip pat slepiasi kasdienis buitinis ir emocinis gyvenimo lygmuo. Tapiserija yra daugiakalbė, kiekvienas daiktas čia atsinešė savo istoriją. Juk mes gyvename dau-giakalbiame pasaulyje, kuriame kiekvienas turi teisę susi-kurti savo asmeninį naratyvą iš daugelio universalių ir as-meninių pasakojimų. Tai kodas, kuriame mūsų žinojimas

( 85 )

The 17th of March is the exact date when I met my former yokefellow. So the story of my artwork is not a repetitive event - it was a fact, as well as the

one that the visual expression of the tapestry is a single fragment of life which I chose randomly. It was important to me that the composition of my work would be daily and material so that it would be eager to transform my intimate spaces into the space of public experience whe-re all our lives, our things, acts and feelings are tangled up with the correlating threads. When you take a pen and draw a dot on the table, it will not only be visible, but, moreover, will transform the table. Everyday we speck our lives with so many dots that disappear in commonness though irreversibly modifies it. In season and out of sea-son we balance amongst coincidence and improbability, necessity and commitment. So we each carry a responsi-bility of choosing the things we want to remember and the things we choose to see. So I put my choices and op-tions into the tapestry intending to show how the story of one person can change the narrative of the family or the whole society.

Many dots that formed and transformed my life found their way into “The 17th of March”. These dots are my children who bond my life to different men and diverse

destinies. Those dots are the things which all came into my kitchen under bizarre circumstances – the cupboard of my first husband in which I placed the cups given as a present of my unfamiliar cousin from Belorussia, the water-glass that travelled its way form Chicago, a bunch of teapots pre-owned by so many different people, the coaster of the 17th of March. When I watch and count the items and faces in the sight, everything looks so separa-te but when I include myself into this picture, everything becomes united. All the things assembled into the daily composition tell MY story.

Starting from the symbol of the date I made every object visible and so transformable for the viewer. We live in a multilingual world where everyone has his own choices for his own narrative which is composed out of many different personal and universal stories. So, in order to organize a narrative one doesn’t’ have to have knowledge equal to our experience or be the one he represents. So the mind that follows is that the visual representation of the story doesn’t have to fulfil or correspond to reality. So my intention was not to create but to recreate the nar-rative of my life. I weaved the stories of the past which reflected itself in present, the reality formed itself in turn. The kids grew, the man left, the symbol of anniversary

neturi sutapti su mūsų patirtimi, o būvis neturi prilygti reprezentacijai. Kiekvienas yra laisvas sudėlioti savo pa-sakojimą iš jam svarbių elementų, kiekvienas mes esam kūrėjas. Todėl šia tapiserija bandžiau ne kurti, o perkurti savo gyvenimiškąjį naratyvą. Audžiau praeities istoriją, kuri savaime formavosi dabartyje. Realybė kūrėsi savo ruožtu. Vaikai paaugo, vyras išėjo, sukaktuvių simbolis paskendo šiukšlinėje, praeitis tapo atvaizdu. Šiuo kūriniu siūlau žiūrovui atverti istorijas, kurios jau seniai išskleistos – ne savo viešumui – o kitų ramybei.

http://kristatex.ten.lt

( 86 )

Šiaurės Teksaso miestelio, kuriame augau, baltą-ją ir juodąją dalis skyrė geležinkelio bėgiai. Dėl šio atskyrimo buvo du skirtingi švietimo, sveika-

tos apsaugos, įdarbinimo ir visko, apie ką bepagalvotum, lygiai. Vyrai ir moterys, einantys į baltąjį pasaulį dirbti

prastus darbus ar tarnauti šeimose, kasdien kirsdavo ge-ležinkelio bėgius. Aš užaugau su močiute, kuri buvo virėja ir namų darbininkė, kol pagaliau pradėjo dirbti valstybi-nėje mokyklų sistemoje. Vėliau ji vadovavo valgyklai vie-noje iš segregacinių pradinių mokyklų mano gimtajame

MARION COLEMAN ( ) ATSKIRI PASAULIAI / SEPARATE WORLDS. 2008–2011 įvairios medžiagos, siūlai, fotografijų perkėlimas, siuvinėjimas, siuvimas rankomis ir mašina / Various materials, thread, photo transfers, thread writing, fusing, machine stitching Visos fotografijos Nylso Jongewaardo / All photos by Nyls Jongewaard

JAv / uSA

( 87 )Vičitos krioklių (Wichita Falls) mieste. Daug tokių juodao-džių moterų kaip ji gyveno dvigubą gyvenimą ir rūpinosi dviem šeimomis tuo pat metu. Labai šiltai prisimenu ją verdančią valgį ir mūsų pokalbius apie siuvimą, žvejojimą ir sodininkystę. Mano kolektyvinės motinos – mano mo-tina, mano pamotė, dvi močiutės, dvi prosenelės ir daug tetų – visos atliko savo vaidmenį lydėdamos mane į mo-terystę. Mano aistra prijuostėms prasidėjo nuo šių mote-rų ir mūsų bendro laiko virtuvėje verdant, konservuojant maistą žiemai, kalbantis ir valgant. Kūrinį „Palaikyk mano ranką ir paklok man lovą“ skiriu tai savo gyvenimo daliai.

Kita vertus, šeštadienio apsipirkinėjimas buvo nuotykis ir galimybė pamatyti, kas naujo. Kuri mergaitė galėjo praleisti progą nusipirkti naują suknelę ar porą batų? Greičiau tai buvo galimybė paprašyti pasaugoti kokį nors trokštamą objektą, kol sumokėsiu visą kainą – tai buvo pirkimo kreditan pirmtakas. Galėjai mokėti dalimis, kol už daiktą bus iki galo užmokėta. Buvau aukšta mergina ir niekada negalėdavau rasti pakankamai ilgų kelnių, todėl mano pagrindinis troškimų objektas buvo batai. Einant apsipirkti, būtinai reikėjo apsirengti gražiai, kad išveng-tum priekabiavimų. Mes nenorėjome, kad mus kaltintų vagystėmis ar piktadarybėmis. Tiesą sakant, buvo kelios parduotuvės, į kurias niekada neidavau, nes mums jos buvo per brangios, ir mes tik žiūrėdavome pro langus. Net šiandien saugausi mane stebinčių pardavėjų. įpratau laikyti rankas už nugaros, kad manęs neapkaltintų vagi-liavimu. Kūrinyje „Prekybinė miesto dalis“ matome, kaip afroamerikietės rengdavosi penktajame dešimtmetyje, kad parodytų, jog turi pinigų ir gali eiti į parduotuvę.

Tačiau atskiras mūsų bendruomenės pasaulis buvo sa-varankiškas, mes turėjome savo daktarą, kino teatrą ir mažas bendruomenės parduotuvėles. Visi vienas kitą sau-gojo. Budri bendruomenė suteikė didesnį saugumo jaus-mą nei šiandien. Manyta, kad nemandagu kalbėti pro ką nors praeinant gatvėje. Kaip buvo tuomet įprasta, vyras – šeimos galva – namuose ir bendruomenėje vaidino ly-derio vaidmenį. „Kaimynų budėjimas“ pristato vyrą/tėvą kaip budrų ir saugantį, ir taip tikrai buvo mano šeimoje. Mano dėdės vežiodavo mane į vakarėlius ir renginius, kol ištekėjau.

Net šiauriniuose ir vakariniuose miestuose egzistavo atskiri pasauliai. Medikams nebūdavo leidžiama stoti į medicinos ar medicinos seserų asociacijas. Norėdami propaguoti švietimo pažangą ir plėtoti profesionalius ry-šius, jie turėdavo kurti savo organizacijas. Ypač svarbios buvo juodaodės medicinos seserys, nes jos padėdavo nėščioms moterims, gimdant ir lavinant mažus vaikus. Kaimo ir miesto afroamerikiečių gyvenime valstybinės sveikatos apsauga buvo labai prasta. Ėjau į mokyklą kartu su mergaite, kuri sirgo poliomielitu, ir puikiai prisimenu skiepijimo kampaniją, kurią vykdė valstybinės sveikatos

apsaugos seselės, kai buvau pradinėje mokykloje. Jų pasi-aukojantis darbas buvo svarbus visai bendruomenei. Gal-būt dėl to baigusi koledžą pradėjau dirbti socialinį darbą. Man nepatinka matyti kraują, tad slauga užsiimti nega-lėjau. „Padedančios rankos / mylinčios širdys“ atiduoda pagarbą visoms motinoms, kūdikiams ir šeimoms, kurių sveikatą jos palaikė visus tuos metus.

Septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo judėjimas už pilietines teises ir pradėta kvestionuoti daugelį senųjų atskiriančių, bet sulyginančių (nors jos niekada nebuvo iš tikrųjų lygios) doktrinų. Visur vyko boikotai ir demons-tracijos, bet ne mano gimtajame mieste. Buvo prirašinėta ant sienų ir palaipsniui kino teatrai ir užkandžių prekys-taliai tapo atviri visiems. Baigiau mokyklą dešimt metų po to, kai Brownas laimėjo bylą prieš Topekos, Kanzasas, švietimo tarybą – buvo paskelbta, kad atskiros baltaodžių ir juodaodžių mokyklos prieštarauja konstitucijai. Ke-lerius metus po to mano mokyklos rajonas vis dar buvo segreguotas. Viena gyvenimo atskirame pasaulyje savy-bių – informacijos srovė nėra tokia plati, kokia galėtų būti. Niekada nežinojau apie daugybę žmonių, kurie dalyvavo pilietinių teisių judėjime. Taip atsitiko todėl, kad spauda priklausė baltiesiems ir buvo neabejotinai šališka. Kol neišsikrausčiau iš Teksaso, nieko nežinojau apie Ruby Bridges – labai jauną pilietinių teisių judėjimo dalyvę. Jos drąsa rodo, kaip mes galime įveikti neapykantą ir baimę.

Kai jau suaugau, atskiri pasauliai pradėjo lietis. Ar gerai, kad įvyko desegregacija? Ar Dr. Kingo svajonė būtų išsipil-džiusi? Mąsčiau tyrinėdama naujus drabužius, naują mu-ziką, naujus žmones, naujas šukuosenas ir naujas vietas. O kaip šūkis „Aš juodaodė ir tuo didžiuojuosi!“? Tęsiame karo ir pasikeitimų amžiuje. (Čia kalbu apie Vietnamo karą ir visus jo atgarsius.) „Žvilgsnis į praeitį“ yra prisiminimas apie platėjančių kelnių laiką, darantis afrikietiškas šukuo-senas ir klausantis dainos „Karas – kam jo reikia? Visiškai niekam“.

www.marioncoleman.com

Railroad tracks were often the dividing point between the white and black parts of the town in north Texas where I grew up. This separation

created two different standards of education, health care, employment and just about anything you could think of. Daily trips across the tracks were made by men and women going to domestic or menial jobs in the white world. I grew up with my grandmother who was a cook and domestic until she started working for the public school system. Later she managed a cafeteria in one of the segregated elementary schools in my hometown of

( 88 )

Wichita Falls. Many black women like her led dual lives and cared for two families at the same time. I have fond memories of her cooking and our conversations about sewing, fishing and gardening. My collective mothers including my mother, stepmother, two grandmothers, two great grandmothers and many aunts all played their part to bring me to womanhood. My passion for aprons started with these women and our times in the kitchen cooking, canning (preserving foods for winter), talking and eating. Hold My Hand and Make My Bed honours this part of my life.

On the other hand, Saturday shopping was an opportu-nity and adventure to see what was new. What girl could pass up an opportunity to buy a new dress or a pair of shoes. More likely it was an opportunity to put some de-sired item on Lay-A-Way, a precursor to buying on credit. You would put a payment down and make instalments until the item was paid in full. As a tall girl I could never find pants long enough so I focused on shoes as a point of desire. Dressing nicely to go shopping was necessary to prevent harassment. We didn’t want to be accused of stealing or creating mischief. There were actually some stores I never entered because they were too expensive for us and we only looked in the window. Even today I am mindful of shop clerks watching me. I started the ha-bit of holding my hands behind my back so I couldn’t be accused of shoplifting. Downtown showcases how African American women dressed during the 1940’s to indicate they had resources and had a right to go shopping.

However, our community’s separate world was self con-tained and we had our own doctor, a movie theatre and small community stores. Everyone looked out for each ot-her. The watchful community provided a greater sense of safety than seems present today. It was considered impo-lite not to speak when you passed someone on the street. As was typical of the period, the male head of household took a leadership role at home and in the community. Neighbourhood Watch presents the male/father figure as watchful and protective and this was certainly true in my family. My uncles still chauffeured me to parties and events until I was married. Even in northern and western cities separate worlds exis-ted. Medical professionals were not allowed to join me-dical or nursing associations. They had to establish their own organizations to promote educational advances and professional networking. Black nurses were particularly important as they helped with prenatal care, child births and early childhood education. Public health nursing was critical in rural and urban African American life. I went to school with a girl who had polio and I have clear memo-ries of the vaccination campaign that was conducted by public health nurses when I was in elementary school. Their selfless service was important to the whole com-munity. This service model may have been a contributing factor to entering social service after I graduated from college. I don’t like the sight of blood so nursing was out of the question. Helping Hands/Loving Hearts pays tribute to all the mothers, babies and families they have kept he-althy through the years.

In the early 1960s the civil rights movement got started and many of the old separate but equal (which never really were equal) doctrines began to be challenged. Boycotts and demonstrations were in full force but not

( 89 )

in my hometown. The handwriting was on the walls and gradually movie theatres and lunch counters were open to everyone. I graduated from high school ten years after Brown vs. Board of Education of Topeka, Kansas which declared separate schools unconstitutional. My school district was still segregated several years after that. One of the things about living in a separate world is the in-formation stream isn’t as full as it could be. I never really knew many of the people who were involved in civil rights. This happened because the press was white and decidedly biased. Ruby Bridges, a very young civil rights participant was unknown to me until I moved out of Te-xas. Her courage models how all of us can move beyond hatred and fear.

As I became adult the separate worlds began to collide. Was it good to have desegregation? Would Dr. King’s dre-am come to fruition? I wondered as I explored new clot-hes, new music, new people, new hairstyles and different places. What about I’m Black and I’m proud! On we go in the age of war and change. (That’s the Viet Nam war I’m talking about with all its repercussions.) Flashback remi-nisces about the age of bell bottom pants, wearing Afro’s and listening to War, what it is good for, absolutely nothing.

( 90 )

įsivaizduoju šešėlį kaip mažą nešiojamą sceną, sekiojančią paskui mane kaip debesis ir kuriančią judančius vaizdus, panašius į šokį. įsivaizduoju

šešėlį kaip nuolat judančią formą, panašią į teatro kūrinį (turintį pasakojimo potencialą) ar choreografiją.

Kūrinyje „Spinta mano šešėliui“ apvedžioju savo pačios šešėlius, kad pagal juos sukurčiau iškarpas drabužiams, kuriuos paskui pasiuvu. Iš šių takių, abstrakčių formų su-kuriu fantasmagoriškus, neįmanomus, nepanaudojamus drabužius. Žiūrovas negali atsispirti pagundai ir projek-tuoja savo sprunkantį šešėlį ant drabužių. Jie guli kaip salos ant tamsių grindų. Jie guli kaip miegantys kūnai. Sudygsniuoti drabužiai įkvepia jaukumo, o ant trikojų pri-tvirtinta apšvietimo sistema subtiliai sukuria kūno iliuziją.

Iš pradžių drabužiai buvo sukurti specifinei vietai, senajai Dešambo (Kanada) presbiterijai – istoriniam paminklui. Kūriniai pasiūti iš drobės. Pasirinkau šią medžiagą dėl jos savybių: mane labiausiai domina jos grynumas, taip pat jos antiseptiškumas, patogumas, naujumas ir elegantiš-

AMÉLIE BRISSON-DARvEAu ( ) SPINTA MANO ŠEŠĖLIUI / UNE GARDE-ROBE POUR MON OMBRE. 2009Linas, medvilnė, siuvimas, specialusis apšvietimas. Tekstilės instaliacija / Linen, cotton, wadding and lightning system. Textile installation Fotografija Paulo Litherlando / Photography by Paul Litherland

KANADA / CANADA

kumas. Drabužių modelį įkvėpė pastato istorinė praeitis. Kūrinių „scenografija“ ir kompozicija kuria naują gyvo paveikslo formą, kurią žiūrovai gali aktyvuoti ar perakty-vuoti per visą jos eksponavimą matuodamiesi drabužius. Paveikslą galima atgaivinti individualiai ar kolektyviai sinchronizuojant dalyvius. Atskirai kiekvieną drabužį ga-lima suvokti kaip portretą. Istorija neturi nei pradžios, nei pabaigos; ji priklauso nuo žiūrovo kelionės erdvėje. Šešė-liniai drabužiai tampa būdu susivokti, kad esi kitokiame erdvėlaikyje.

Kaip išeities tašką pasitelkiant istorijų pasakojimą, šešėlio drabužiai tampa vieta, kur galima tyrinėti to, kas papras-tai suvokiama kaip neapčiuopiama, materialumą ir faktū-rą. Mane įkvėpė dvi istorijos, kur pagrindinis personažas pametė savo šešėlį: De Camisso „Peteris Šlemilsas“ ir An-dersono „Šešėlis“. Pirmojoje istorijoje autorius per kalbą šešėliui suteikia materialumą, o antrojoje kalba šešėlį suasmenina.

www.ameliebd.com

( 91 )

I visualize the shadow as a small portable stage, following me like a cloud and creating moving images similar to a dance. I imagine the shadow

as a form always in motion, approaching a theatre piece (owning a potential of narration) or choreography.

In A wardrobe for my shadow, I trace my own shadows to make patterns for clothing that I tailor afterwards. From these fluid, abstract shapes I create phantasmagorical, improbable, unusable clothes. The spectator is compelled to engage with the work by projecting his or her fleeting shadow onto the clothes. They lie like islands in the dark floor. They lie as bodies sleeping. Quilted, the garments inspire comfort and the lighting system fixed on tripods subtly suggests the body.

The garments have been initially created for a specific site, the old presbytery of Deschambault (Canada), a historical monument. The pieces are made of linen. I chose this ma-terial for its properties: I am mainly interested in its purity but also in the particularity to be antiseptic, comfortable, fresh and elegant. The design of the clothes is inspired by the historical past of the building. The mise en espace of the pieces and the composition create a new form of living picture that the public can activate or reactivate through its presence trying on the clothes. The picture can be reactivated individually or collectively through the synchronization of the participants. Taken alone, each

garment can be perceived as a portrait. The story has no beginning and no end; it depends on the journey of the spectator in the space. The shadow garments become a way to reactivate the inhabitant’s presence in a different space-temporality.

Using storytelling as a starting point, the shadow’s clot-hes become a site of exploring the materiality and textu-res of something usually regarded as intangible. I have been inspired by two stories where the main character lost his shadow: Peter Schlemihls by De Chamisso and The Shadow by Anderson. In the first story, the author uses the language to give materiality to the shadow and in the second – to personalize the shadow.

( 92 )

vienasKuo labiau jis stengėsi susikoncentruoti, tuo smarkiau dukters veidas svyravo fotoaparato

vaizdo ieškiklyje – iš pradžių nejuntamai, ryškiau ir vėl ne-ryškiai, kaip miražas. Po kurio laiko šios pastangos jį išve-dė iš rikiuotės, atrodė, kad žemė, jo paties galinis kiemas neteko stabilumo. Dabar jis stengėsi suvaldyti ir užfiksuo-ti vaizdą, ir šis paprastas veiksmas įveikė net jo gebėjimą stovėti tiesiai. Pradėjo tekėti prakaitas ir ėmė graužti akis; atrodė, kad šią lemiamą akimirką jo sveikas protas priklauso nuo sugebėjimo sėkmingai užbaigti procesą. Oras, kuriuo jis kvėpavo, pasidarė tirštas ir šleikštus, su kiekvienu įkvėpimu atrodė teikiąs vis mažiau gyvybinių jėgų, užtikrinusių ligšiolinius gyvenimo metus, tarsi kaž-kokia kieta materija. Pats laikas, regis, tankėjo, apsunkin-damas jo kūną svoriu. Akimirksniu jis suprato, kad, užuot mėginęs sureguliuoti priešais jį esančio aparato ryškumą, jis kabinosi į jį, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas, jo santykis su pasauliu.

DuVisą tą laiką jo duktė piešė; ji piešė be perstojo. Nė neįtar-dama apie tėvo nelaimę, vis dėlto ji akimirksnį išgyveno iliuziją, kad ant žemės kažkas juda. Galbūt dėl šio pojūčio neįmanomybės tas įvykis sukėlė déjà vu. Ji vėl išgyveno vieną savo ankstyviausių prisiminimų, kai važinėjo brolio dviračiu. Keista, ji visiškai neprisiminė to pasivažinėjimo jaudulio ir beveik nejuto dviračio, vairuotojo ir prabėgan-čio peizažo. Pasilenkusi virš bloknotėlio, ji nesustodama piešė, neatitraukdama rašiklio nuo popieriaus.

Per jauna, kad galėtų rašyti, ji tik imitavo raštą, ji piešė ra-šymą, daugybę jo puslapių, visi skirtingų dydžių, spalvų ir stilių, ant bet ko, ką ji galėjo gauti. Objektai, „pastabos“, piešiniai, dainos, judesiai, tariami žodžiai ir žaidimai – vis-kas tarpusavyje susiję siaubingai sudėtingoje mimezėje, simuliakre, nesąmoningame jos gyvenimo permontavi-me.

[ ] ( )

KAMELIJA / THE CAMELLIA. 2010 Fotografija, siuvinėjimas, objektai, instaliacija / Photography, needle-work, objects, installation

NAuJOJI ZELANDIJA / NEW ZEALAND SuSAN JOWSEY, MARCuS WILLIAMS

MENININKų KOLEKTYvAS / ARTIST COLLECTIvEf4

( 93 )Kai dviratis pasiekė tikslą, rašymas pasitarnavo kaip ke-lionės žemėlapis, kiekvienas nelygumas buvo tiksliai užfiksuotas, iki smulkiausios detalės. Kaip tik tą akimirką praeinančio brolio šešėlis grąžino ją į dabartį ir ji pirmą kartą pastebėjo tėvą.

TrysBrolis perėjo per veiksmo vietą, užfiksuodamas tik anų dviejų pavidalus. Jis niūniavo, kaip visada vienas be tiks-lo klaidžiodamas, tai buvo išskirtinis garsas, kurį sukėlė ramus oro tekėjimas per balso stygas, į šnerves ir iš jų. Tobula tonų moduliacija ir sudėtingi, sluoksniuoti ritmai buvo sinchroniški jo žingsniams, mušantiems subtilią pagrindinę melodiją, kuri apibrėžia vietovę kaip seismo-grafas. Vibracija pasiekdavo viršūnę ir žemiausią tašką atsakydama į jo asmeninio koncerto intensyvumą bei toną, vibracijos poveikis rezonavo jo galvoje, subtiliai apmarindamas priekinę kaukolės dalį, ir taip riba tarp vidaus ir išorės tapdavo ne tokia aiški. Ta technika buvo visiškai asmeniška, jo ir vien tik jo. Tačiau kažkaip ji, regis, sukurdavo jam intymaus ryšio su abstraktesniais gyveni-mo patirties aspektais potyrį. Jis praėjo tarp savo sesers bei tėvo ir nuėjo tolyn.

KeturiTą akimirką ji pažiūrėjo į viršų, rankoje laikė adinį. Pro langą, prie kurio sėdėjo, pamatė savo vyrą ir du vaikus už senosios kamelijos. Ji pajudėjo visu kūnu ir scena keistai subangavo. Ji suprato, kad tai – stiklas. Jis buvo įstatytas tuomet, kai jos prosenelis pastatė namą. Ji pastebėjo, kad gali stebėti savo sūnaus judėjimą švelniai pakeisdama savo pozą, priversdama jo figūrą plėstis ir trauktis. Galiau-siai jos dėmesys nukrypo į patį stiklą, ji ištiesė kaklą taip, kad kampas būtų smailesnis ir ji galėtų tyrinėti fizinį stiklo netobulumą. Šitaip žiūrėdama iš arti ji matė, kad stiklas nėra plokščias, jo paviršius banguotas, o nuolat šlampan-

tis stiklas apačioje pasidarė storesnis. Ji taip pat matė ma-žyčius oro burbuliukus, įstrigusius skaidrioje medžiagoje. Akimirką ji įsivaizdavo, kad tai oras, kuriuo kvėpavo jos prosenelis, ir prisiminė tą vienintelį kartą, kai matė jį toje pačioje vietoje, kur dabar sėdėjo. Jis sėdėjo ant sofos su savo dukra, kuri pati atrodė neįmanomai sena. Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavi-mas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. Laikas sulėtėjo ir tarsi įgijo nuosavą tankį, tapo tirštas ir klam-pus kaip išlydytas stiklas. Mergaitė pakibo nekintamame bendro oro ir kvėpavimo akvariume ir tada viskas iškart baigėsi. Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjau-rėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas. Būtent šią sekundę ji pajuto skausmingą užmirštos adatos dūrį, permetusį ją atgal į dabartį, – iš jos piršto galiuko sunkėsi mažytis kraujo lašelis.

Post scriptumPo kelių dienų ryškindamas fotografiją jis pastebėjo tai, ko nebuvo matęs; be to, kaulų smegenimis pajuto kažką amžina. Tai jis pastebėjo raudonoje laboratorijos šviesoje, jo paties siluetui krentant ant šlapio fotografinio atspau-do, kur buvo pavaizduota piešianti mergaitė. Ant jo duk-ters baltos suknelės buvo išsiskleidęs neryškus jos brolio kūno šešėlis, už jos tvirtai stovėjo senoji kamelija. Apžiū-rėjęs viršutinę dešinę nuotraukos dalį, jis pamatė žmo-nos veido kontūrą senojo medžio šešėliuose; viename akimirksnyje – jo šeimos pėdsakai, visi keturi beviltiškai susipynę laiko glėbyje.

www.jowseywilliams.wordpress.com

( 94 )

OneThe more he concentrated, the more his daughter’s face wavered in the camera’s viewfin-der,

imperceptibly at first, in and out of focus, as in a mirage. After a while, he became incapacitated in the task, it ap-peared that the ground, his own backyard became uns-table. Now, the struggle to control his vision and so exe-cute this simple action even affected his ability to stand upright. Sweat came over him and stung his eyes; it felt that in this decisive moment his sanity depended on his ability to succeed. The air he breathed became thick and cloying, with each intake seeming less like the contiguous life force of all his years and more like some kind of solid matter. Time itself seemed dense, like a heavy weight on his body. All at once he realised that rather than trying to control the apparatus in front of him, he was clinging to it, as though his life, his very relationship with the world, depended upon it.

TwoAll the while the daughter was drawing; she drew inces-santly. Seeing nothing of her father’s predicament, she did, however, momentarily experience the illusion of a movement in the ground. Perhaps because of the implau-sibility of this sensation, the moment triggered a déjà vu. She relived one of her earliest memories of riding on the back of her brother’s bicycle. Oddly the thrill of that ride completely eluded her and she remained almost unaware of the bicycle, the rider and the passing landscape. Inste-ad, hunching over a small pad, she never ceased the dra-wing she was engaged in for a moment, pen constantly in contact with paper.

Too young to actually write, she merely affected the look of it, she drew writing, pages and pages of it, all different sizes, colours and styles, on whatever surface she could procure. Objects, notes, drawings, songs, movement, spoken word and games, all inter-related in an immense-ly complex mimesis, a simulacrum, an unconscious reas-sembly of her life.

( 95 )When the bicycle reached its destination, the writing ser-ved as a map of the journey, every bump accurately recor-ded in minute detail. Just at that moment, the shadow of her brother’s passing body returned her to the present and for the first time she noticed her father.

ThreeThe brother walked through the scene, aware of the other two only in form; he hummed as he always did when on one of his meandering perambulations, a private sound resulting from a controlled flow of air through the vocal chords, in and out of the nostrils. Perfect tonal modu-lation and complex, layered rhythms synchronised with his footsteps, which added a subtle base line, charting the terrain like a seismoscope. The vibration peaked and troughed in response to the intensity and tone of his personal concert, the effect resonated in his head, subtly numbing the cartilage in the front of his skull, the deline-ation between inside and outside becoming less distinct. The technique was completely private, his and his alone. Yet somehow it seemed to allow him moments of intima-te contact with those aspects of lived experience, which were more abstract. Time itself, for example. He passed between his sister and father, walking on.

fourShe looked up at that moment, her mending in hand. Through the window at which she was sitting she saw her husband and two children, beyond the old camellia. She shifted her body and the scene curiously undulated in a wave-like motion. She realised it was the glass; it had been installed at the time her great grandfather had built the house. She found she could counter the movement of her son by gently changing her position, causing his figu-re to expand and contract. Eventually her focus shifted to the glass itself and she craned her neck so that the angle of incidence was more oblique and she could examine the physical imperfection in the glass. When she looked closely in this way, she could see the glass was not flat, the surface was wavy and the glass, always wet, had become thicker at the bottom. She could also see tiny air bubbles, trapped inside the transparent material. She imagined for a moment that it was air her great grandfather had bre-athed and remembered the one time she had met him in the very same place she now sat. He had been sitting on the sofa with his daughter, who herself seemed im-possibly old. At the time she was a girl of only four years, the kiss goodnight had been a frightening prospect. The skeletal hand reached out and touched her shoulder as she leaned forward and it was then the smell registered, all at once everything seemed to intermingle with this earth-like odour. Time slowed and appeared to take on a substance of its own, becoming thick and viscous like molten glass. The girl was momentarily suspended in an immutable aquarium of shared air and breath, and then

all at once it was over. Suddenly, the scent of his age had revolted her and her kiss involuntarily turned into a splut-ter. In that split second the past and the present collided and sitting by that same window, she physically re-enac-ted the bodily jolt of that childlike revulsion. It was at this moment that she felt the prick of pain from her forgotten needle, jolting her back to the present as the small drop of blood welled from her fingertip.

PostscriptSome days later when he was developing the photo-graph, he observed something he had not seen before; he felt it too, in his bones, something eternal. He noticed in the red light of the darkroom, his own silhouette on the wet photographic print, which depicted a girl in the act of drawing. Spreading over his daughter’s white dress was the faint shadow of her brother’s body, behind her the old camellia standing resolute. Looking closer in the top, right hand part of the picture, he saw the outline of his wife’s face in the shadow areas of the old tree’s reflec-ted image; in a moment, the traces of his family, all four hopelessly entangled in a temporal embrace.

( 96 )

gAO YuAN ( ) 12 MĖNULIų / 12 MOONS. 2008–2011 Fotografija, skaitmeninė spauda ant audinio / Photography, Digital print on cloth

TAIvANAS / TAIWAN

Tai pasakojimas apie 12 motinų ir 12 jų vaikų bei 12 kinų zodiako gyvūnų. Visos 12 motinų su vai-kais dabar gyvena Pekine (Kinija), bet yra kilusios

iš 12 skirtingų Kinijos provincijų. Jos visos atvyko į didelį miestą Pekiną su savo vyrais, statybų darbininkais, statan-čiais naująją Kiniją.

Labai sujaudinta italų Renesanso tapybos grožio ir labiau-siai – Madonos ir kūdikio simbolikos, siekiau pripildyti naująjį Kinijos meną tos pačios dvasios. Kurdama šį darbą pamažu pradėjau suprasti šiandienės kinų visuomenės ir Renesanso laikų Italijos ryšį. Dabartinės sąlygos akivaiz-džiai atskleidžia tuos pačius kultūros ir turto pasiskirsty-mo trūkumus šiose kultūrose.

( 97 )

Šį projektą pradėjau nuo kvietimo būti aktoriais – taip ieškojau motinų su kūdikiais, kurie labiausiai tiktų išreikšti naujosios Kinijos visuomenės dichotomijas ir greitą nau-josios Kinijos ekonomikos raidą. Motinos atvyko iš tolimų Kinijos kaimų. Jų vyrai buvo mažai uždirbantys statybvie-čių darbininkai. Vaikai „Dvylikoje mėnulių“ yra nuo 3 iki 8 mėnesių amžiaus – tai greičiausio fizinio augimo laikotar-pis. Taip pat ir naujoji Kinija stulbinamai greitai auga. Kinų zodiakas yra 12 metų ciklas. Manoma, kad gimimo metus ženklinantis gyvūnas yra lemiantis veiksnys kie-

kvieno žmogaus gyvenime. Kiekvienos fotografijos foną sudaro kelių skaitmeninių fotografijų kombinacija: naujo-sios ir senosios Kinijos „mišinys“.

Pirma, motinos ir kūdikio santykis. Visose fotografijose motina rūpinasi kūdikiu, yra jo kūno ir dvasios gynėja ir teisėta saugotoja, atlieka išnešiotojos ir reproduktorės vaidmenis. Žiūrint iš etninių ir propagandinių pozicijų, ji atlieka savo pareigą. Bet kaip abstrakti reproduktorė, ji atneša ateities pilietį, vertingą asmenybę ir ateities he-

( 98 ) rojų. Dėl šeimos planavimo programos kinų moterys gali pagimdyti tik po vieną kūdikį, todėl kiekvieno naujagimio vertė išaugo. Tačiau dėl didžiulio Kinijos gyventojų skai-čiaus ir ypatingos politinės bei ekonominės situacijos kūdikio socialinė vertė nepakilo. Vaikas, kaip produkcijos ir reprodukcijos objektas, šeimoje ir visuomenėje jaučiasi skirtingai.

Antra, santykis tarp herojų ir kompozicijos. „Kinų moti-nos“ kompozicija ir spalvos pripildė šį darbą rimto Vakarų klasikinės tapybos jausmo. Jo apskrita kompozicija vertė žmones galvoti apie Renesanso švenčiausiąją mergelę ir kūdikį, pavyzdžiui, Michelangelo „Šventoji šeimyna“ (Sacra Familia, 1503–1504) ir Raphaelio „Švenčiausios pa-nelės sostas“ (1514) ir t.t. Apskrita kompozicija sako žmo-nėms, kad visata yra begalinė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, ir tai susiję su šventumu vakarietiškuose šven-tųjų paveiksluose. Šalia užuominų į vakarietišką klasikinį meną mėginu pateikti nuorodą į tradicinę kinų erdvės sampratą, atsispindinčią sociologijoje – apskirtas dangus, kvadratinė žemė, reprezentuojanti visuomenę, kurioje dominuoja vyrai, – ir diskursų sistemas sociologijoje. Aplink motiną ir kūdikį egzistuoja vyrų suformuota dis-kurso sistema. Jie gyvena po vyrų kontroliuojama sociali-ne apvalia erdve, disciplinuojančia, mokančia ir patikima.

Be to, turint omenyje šio kūrinio herojus, jie yra migruo-jančių darbininkų žmonos ir kūdikiai. Tai – įtampos santy-kis tarp silpnųjų ir stipriųjų, kurie turi politinę galią. Trečia, santykis tarp kūdikio ir tatuiruotės. Jei įdėmiai žiūrėsite į kūrinį, pamatysite, kad ant kiekvieno kūdikio kūno yra kinų zodiako ženklo tatuiruotė – piktografinis simbolis. „Dangaus kamienai“ (Heavenly Stems) ir „žemiški išsišakojimai“ (Earthly Branches) yra tradicinis kinų laiko matavimo būdas, kuris skiriasi nuo vakarietiško laiko ma-tavimo. Tai ne tik laiko matavimas, bet ir žmogaus likimo ženklas.

This is a story about 12 mothers and their 12 chil-dren, and the 12 animals of the Chinese zodiac. All of the 12 mothers and their children, now

living in Beijing China, were originally from 12 different provinces of China. They all came to the big city of Beijing with their husbands who are construction workers buil-ding the new China.

Greatly moved by the beauty of Italian Renaissance pain-ting, and most especially the Madonna and Child symbo-lism, I sought to imbue the new China art with the same spirit. During the process of creating this work, I gradually found the understanding of the connection between the

Chinese society of today and Italy of the Renaissance. The current conditions manifest the same gaps in cultural and wealth distribution in these two cultures.

I began this project with a casting call to find the best mothers and their infants to express the dichotomies of the new China society and the rapid development of the new China economy. The mothers came from distant villages all over China. Their husbands were low-wage workers in the construction sites. In Twelve Moons, the children are 3 to 8 months old, a period of the most ra-pid physical growth, as the new China is emerging after stunning growth.

Ketvirta, santykis tarp herojų ir fono. Už kiekvieno he-rojaus yra specifinis socialinis fonas. Jie sugrupuoti pa-gal kelias paprastas, žinomas geografines ir gyvenamas aplinkas, pavyzdžiui, pastatas miesto centre, valdžios ins-titucijų pastatai, vaizdinga vietovė, didžiulė statybvietė, imperinė laidotuvių sargyba, moderni automobilių sto-vėjimo aikštelė, miestas, besivystantis kaimas ir t.t. Šios aplinkos atspindi Kinijos išgyvenamą modernizaciją. Po trisdešimties metų greito vystymosi kinų gyvenamoji ir socialinė aplinka ištobulėjo, bet yra ir negatyvių pokyčių. Modernizacija kinų motinai ir jos kūdikiui sukuria labi-rintines situacijas, kupinas lūkesčių ir nusivylimo. Šioje scenoje kinų kūdikio laukia kūrėjo ar gamintojo ir repro-duktoriaus vaidmenys. Juos lydės ypatinga kinų laimė ir nelaimė, kaip ir kinų modernizacijos kontekstas, šalia ku-rio jie gyvena.

Pabaigai apie iškalbingąją tekstilę, kuri šiuose kūriniuose prabyla per motinų drabužius. Aš paprašiau kiekvienos jų apsirengti puošniai. Fotosesijai jos pačios pasirinko aprė-dus, kuriuos tuo metu laikė pačiais vertingiausiais.

www.gaoyuan-artist.com

( 99 )

The Chinese zodiac is a 12-year cycle. The birth-year ani-mal is believed to be the determining factor in each per-son's life. The background of each photograph is a com-posite of several digital photographs: a "mash-up" of the new and the old China.

Firstly, the relationship between the mother and the child. The mother always takes care of the child; she is its body and spirit’s protector and legal guardian, she plays bearing and production roles. From the ethnic and the propaganda viewpoints, she performs her duties. But as an abstract reproducer, she brings a citizen of future, a valuable person and a hero of the future. Due to the fami-ly planning program, Chinese mother can only bear one child, that’s why the individual value of every new-born baby has risen. However, because of Chinese huge popu-lation and special political and economic background, the baby’s social value hasn’t risen. As objects of production and reproduction, children have different feelings in fa-mily and society.

Secondly – the relationship between heroes and compo-sition. The composition and colouring of Chinese Mother made this work fill with serious feeling of western classic painting. Its circular composition made people think of the Holy Mother and the Infant in Renaissance, such as Michelangelo's Holy Family (Sacra Familia (1503–1504) and Raphael's Chair of Notre Dame (1514)) and so on. Circular composition tells people that the universe is en-dless, no beginning and no ending, which is related to the holiness in the western holy images. Beside the wes-tern classic art factors, I tried to give us a hint of Chinese traditional space concept reflecting in sociology, such as round heaven, square earth which equals to male domi-nant society and discourse systems in sociology. Around mother and baby, there is male dominant discourse sys-tem. They are under male dominant social round space, disciplining, teaching and relying.

Thirdly - the relationship between the infant and tattoo. Reading the work carefully, you will find there is a Chi-nese zodiac animal tattoo on every baby’s body – a pic-tographic symbol. Heavenly Stems and Earthly Branches is regarded as Chinese traditional time measurement way, which is different from western time measurement way. It not only measures time, but also reflects one’s fate.

Fourthly – the relationship between heroes and background. There is a specific social background behind each hero. They are grouped into a number of simple geographical landmarks and living environment, such as the building in the core city, the political institute, the reconstructive scenic area, the huge construction area, the Imperial burial Guard, the modernized parking area and the city, the developing village and so on.

These surroundings reflect that China is under moderni-zation. After 30-year’s rapid development, Chinese living and social environment is full of progresses and negative effects. Modernization provides the Chinese mother and her child with an expecting and upset maze stage. The dual attributes in the Chinese infant are producer and re-producer, who will come across each other in this stage. Specific Chinese happiness and unhappiness will be with them, just like the Chinese modernization context they live by.

Finally, about eloquent textiles, which reveal in these pieces through the clothing of the mothers. I asked each mother to select a piece of clothing that is considered exquisite. On the day of the Photo shoot, they came in their selected clothing, which were considered as their most valuable at the moment.

( 100 )

Tibeto gyvenamuosiuose rajonuose yra viso-kiausių spalvų audinių – tai maldų vėliavos, arba Fengma vėliavos.

Fengma tibetiečių kalba yra „longda“. „Long“ reiškia vė-jas, o „da“ – arklys. Taigi Fengma vėliavą galima vadinti Fengma maldų vėliava. Tikroji „fengma“ prasmė yra to-kia: vėjas yra priemonė, po visas šalis paskleidžianti vė-liavų įrašus. Vėjas yra lyg beformis arklys, kuris perduoda maldas, taigi arklys yra vėjas. Tibetiečiai mano, kad geroji dvasia, sauganti kalnus ir upes, yra dangaus dievas Zan ir žemės dievas Nian. Abu dievai visada jodinėja arkliu po apsnigtus kalnus, miškus, stepes ir tarpeklius, saugodami ir gindami savo gentis nuo velnių ir pabaisų. Šios idėjos iliustracija atspausdinama ant maldų vėliavos, vaizduo-jant einantį arklį su Norbumoba, burtažodžiais, raštais ar įžadų paveikslėliais. Norbumoba yra kūgis, laimės, turto ir ilgaamžiškumo simbolis.

Giliausia prasme „fengma“ reiškia sėkmę ir likimą, ypač – penkis elementus. Šventuose kalnuose ir ežeruose žmo-nės eksponuoja maldų vėliavas, ant kurių atspausti dievų

In Tibetan residential areas, there are all colours of cloth, which are scripture flags or Fengma flag.

Fengma, is longda in Tibetan – long means wind, and da means horse. So Fengma flag can be called Fengma scrip-ture flag. The real meaning of fengma is that the wind is

WANg HAIYuAN 王海元 ( ) VĖJAS IŠ PLYNAUKŠTĖS / WIND FROM THE PLATEAU. 2011 Fengma maldų vėliavos, įvairios medžiagos, instaliacija / Fengma scripture flags, various materials, outside installation

KINIJA / CHINA

ir gerųjų dvasių atvaizdai – taip jie siunčia savo norus dievams danguje. Tibetiečiai visada padeda savo ar miru-siųjų apyrankes, galvos apdangalus, plaukus ar vilną ant maldų vėliavų, linkėdami palaimos ir sėkmės.

Maldų vėliava yra tibetiečio širdyje glūdinčio tikėjimo įrašas, taip pat ir ateities svajonė bei trokštamas likimas.

Maldų vėliavos paprastai daromos iš audeklo, kartais iš pluoštinės bemerijos siūlų, šilko ar paprasčiausio popie-riaus. Jos paprastai būna kvadrato, rombo ar stačiakam-pio formos, nuo 10 iki 60 centimetrų pločio. Vėliavos ilgis gali būti nuo juostelės iki audeklo ritinio. Žmonės jas ka-bina ant stiebų arba visur išmėto.

Visa maldų vėliava yra proto ir jausmų jungtis, išreiškian-ti tibetiečių gerus norus ir dvasią. Pučiant vėjui, Fengma vėliavos plevėsuoja. Tibetiečiai mano, kad vėjui plaikstant vėliavas bus perskaityti jose užrašyti tekstai.

http://blog.artintern.net/wanghaiyuan

the tool that spreads abroad scriptures in the flag; and the wind is like a shapeless horse which transmits scrip-tures so the horse is the wind. The Tibetans think the eu-demon that protects mountains and rivers in their places are zan god of heaven and nian god of earth. The two gods always ride on horseback through the snow-cove-

( 101 )

red mountains, forests, prairie and canyon for patrolling and protecting their tribes from devils and monsters. This idea was illustrated and printed on the scripture flag by a walking horse with a Norbumoba, spells, scriptures or pictures of vows. The Norbumoba is a cone fire figure which is the symbol of fortune, prosperity and longevity.

In the deepest sense, the fengma refers to luck and fate, or particularly the Five Elements. In the holy mountains and lakes, people display the scripture flags which are printed with gods or eudemons for sending their wishes to the gods in the heaven.

The Tibetans always place their own or the departed's bracelets, hats, hairs or the wool on the scripture flags, wishing they can be blessed and lucky. The scripture flag is the record of belief in the Tibetan's heart as well as the dream of the future and the wish of destiny.

The procedure of making scripture flags:

The scripture flags are usually made of cloth, sometimes yarn of ramie, silk or raw paper. It is usually shaped to a square, a rhombus or a rectangular form, from 10 to 60 centimetres wide. Its length ranges from strips to a roll of cloth. People hang them on the pole or scatter them everywhere.

The whole scripture flag is the integration of sense and sensibility, which expressing good wishes and spirits of Tibetans. With the wind blew, Fengman flags are waving. The Tibetans believe that when the wind blows the flags, the scriptures on the flags will be read.

( 102 )

Ainsley Hillard nori susieti praeitį ir dabartį, o jos meninė praktika paprastai pilna nuorodų į kokią nors vietą – ją veikia specifinės vietos ir jose įra-

šyti prisiminimai.

Kūrinių ciklas „Klostės“ yra Hillard reakcija į tuščią ūkinį pastatą, kuris kadaise buvo Niutono namo Landaile (Vel-sas) „drabužių valykla“. Daugeliui atrodytų, kad toks kam-barys turi būti tuščias, be jokio žmogaus buvimo pėdsako. Hillard, įkvėpta šio užmiršto kambario ir subtilių praeities funkcijos pėdsakų, tyrinėjo užuominas į kasdieninius ritu-alus ir darbus, kurie vykdavo šioje erdvėje.

Sunku įsivaizduoti skalbimo ir sauso valymo darbus de-vyniolikto amžiaus pabaigoje, lyginant su šiandiena. Niutono namuose dirbo vyresnioji skalbėja Florie Keziah Hannell (mergautinė pavardė Keen, 1888–1985); tekstinis ir garsinis pokalbio su ja įrašai saugomi Nacionaliniame archyve (National Trust).

Florie prisimena „gražias šimto metų senumo drobes, ornamentuotus audinius, plonus muslino sijonus ir siu-vinius“.

„Drabužių valykla“ buvo tik moterų vieta ir socialinė er-dvė, kur darbas buvo sunkus ir tikrai ne iš maloniųjų,

Ainsley Hillard is interested in bringing together the past and the present and her art practice is generally site-referential, being informed by

specific places and the memories they hold.

The series of works Folds is Hillard’s response to a vacant outbuilding that was once the ‘dry laundry’ at Newton House, Llandeilo, Wales. Most would consider such a room to be empty and devoid of human presence. Hillard, inspired by this forgotten room and the subtle imprints of past occupation further explored these clues to the daily rituals and tasks that occurred in this space.

It is difficult to imagine laundry work in the late-ninete-enth century as compared to today. Newton House em-ployed a Head Laundry Maid Florie Keziah Hannell (née Keen) b. 1888–1985 whose written and audio interview is held within the archives of the National Trust.

Florie remembered the ‘beautiful centuries old linen, crest woven fabrics, fine muslin skirts and embroidery’.

The dry laundry was a separate feminine sphere and so-cial space, where the labour was considered arduous and by no means pleasant, perhaps held a sense of purpose. In the repair and repetition, the making and unmaking, the folding and unfolding. These acts echo in the works by Hillard through the concepts of touch, cloth and me-mory.

By mapping the absence, Hillard hoped to confirm the presence, re-tracing and merging the history of the laun-dry, the specifics of site and the meaning of materials.

An installation of half complete things – fragments of clothing, a table that floats without edge (we might an-ticipate its disappearance; instead, we witness a kind of

AINSLEY HILLARD ( ) KLOSTĖS / FOLDS. 2010 Žakardo audinių, iškiliosios grafikos ir keramikos instaliacija / Installation of Jacquard weaves, embossed prints, and ceramic


bet turbūt buvo galima justi jo prasmingumą. Taisant ir pertaisant, siuvant ir išardant, lankstant ir išlankstant. Šie veiksmai randa atgarsį Hillard darbuose per lytėjimo, au-deklo ir atminties idėjas.

Žymėdama nebuvimą Hillard tikėjosi patvirtinti buvimą, atsekti ir sulieti valyklos istoriją su vietos specifika ir me-džiagų reikšmėmis.

Pusiau užbaigtų daiktų instaliacija – drabužių fragmen-tai, stalas, kuris sklando be krašto (galime įsivaizduoti jį beišnykstantį, bet štai – esame jo buvimo liudininkais); visi daiktai yra ne savo vietose: nei čia, nei ten, bet turbūt tapsmo momente.

Tai nėra tiesiog įamžinimas, kol kas nebaigtas, kažkoks pilnas. Hillard siūlo kūrybinę skirtį tarp praeities ir dabar-ties. Žiojėjimas laike suteikia mums galimybę tapti au-toriais, leidžia užpildyti plyšius. Šiame nebuvime Hillard primena mums, kad istorija yra visada kintanti.

(Aprašytoji istorija „Klostės“ sukurta menininkės Ainsley Hillard tyrimo National Trust archyve ir po to Angelos Maddock parašytos esė katalogui pagrindu.)

www.ainsleyhillard.com

( 103 )

emergence) – all things are dislocated: neither here nor there, but perhaps in the act of becoming.

This is no easy memorial, incomplete yet, somehow, full. Hillard offers a creative split between past and present. The gap in time, gifts us authorship, allows us to fill the gaps. In this absence, Hillard reminds us that history is always mutable.

(The above story Folds developed from research under-taken at the National Trust archive by the artist Ainsley HIllard and the subsequent catalogue essay written by Angela Maddock. )

( 104 )

Prisimenu save paralyžiuotą, apsivilkusią savo mėgstamą suknelę su išsiuvinėta rože ant krūti-nės. Mano akys įsmeigtos į porą, kurią pažinojo

mano tėvai. Ta pora barasi, jie rėkia vienas ant kito. Ji trau-kiasi. Jis palinkęs beveik virš jos. Aš žinau, kad jis pavojin-gas, nes mačiau, kaip jis smaginosi priekabiaudamas prie mano brolio. Jų mažiausia dukrelė slepia savo veidą. Kiti vaikai žaidžia tyliai už kampo. Tik mes su tėvais žiūrime į juos besibarančius. Geriau būčiau nežiūrėjusi. www.tonjesorli.com

I have this memory of myself paralyzed, in a dress I loved with an embroidered rose on the chest. My eyes are fixed on a couple my parents

knew. This couple is in a fight, screaming at each other. She is backing. He is leaning almost over her. I know he is dangerous, because I`ve seen him enjoy harassing my brother. Their smallest daughter is hiding her face. The rest of the kids are playing silently around the corner. I and my parents are the only ones actually looking at them fighting. I wish I hadn’t.

TONJE HØYDAHL SØRLI ( ) JIS IŠNYKSTA JUODO RAŠALO DEBESYJE / HE DISAPPEARS IN A CLOUD OF BLACK INK. 2006–2011Tapiserijų instaliacija / Installation of tapestries

NORvEgIJA / NORWAY

( 105 )

( 106 )

2007 m. pradėjau domėtis patirtimi ir mitais, su-sijusiais su pomidorais.

Šis vaisius susijęs su lietuvių gyvenimo būdu, šeima, svei-ko/nesveiko valgymo įpročiais ir smulkios turgaus sodi-ninkystės tradicijomis, kurios nyksta iš pievelėmis virstan-čių daržiukų ir, regis, okupuoja blokinių namų balkonus. Pomidoras mano kūryboje yra simbolis, suteikiantis gali-mybę įsitraukti į pokalbį ir per jį susipažinti su žmogumi, iš kurio perki.

Pristatysiu kelias savo patirtis, kurios mane įkvėpė imtis šios temos:

1. Kartą draugė man pasakė, kad jai labai patinka pomi-dorai ir ji iškart galėtų suvalgyti du kilogramus. Buvau šokiruota ir nusprendžiau susilažinti. Deja! Pralošiau! Ji lengvai prarijo tuos pomidorus kaip saldainiuką be dide-lių pastangų, tiesiog su manimi plepėdama.

2. Visada norėjau sukurti kūrinį, susijusį su augalo ir žmo-gaus gyvenimu. Pagrindinis personažas yra žmogus. Pa-prašiau savo nėščią draugę būti mano naujojo kūrinio po-

LINA JONIKė ( ) JI MĖGSTA POMIDORUS / SHE LIKES TOMATOES. 2011Medvilnė, skaitmeninė spauda, siuvinėjimas. Video. Instaliacija / Cotton, digital print, embroidery. Video. Installation

LIETuvA / LITHuANIA

zuotoja. Kai ji atėjo į mano studiją, buvo pavasaris ir ant mano palangių augo pomidorų daigai. Nėščios moters ir pomidorų daigų susitikimas pašnibždėjo naują istoriją: istoriją apie pomidorus ir kūdikio gimimą. Visą pavasarį kūriau tą nuostabų pasakojimą. Pomidorų ūgliai davė vai-sių ir gimė kūdikis.

3. 2008 m. pamėginau šviežiais pomidorais nudažyti me-dvilninį audeklą. Mano nuostabai, raudonas pomidorų paveikslas po dviejų savaičių išbluko, o aš visada bijojau pomidorų dėmių ant savo drabužių, manydama, kad jos neišsiplauna. Tada priėjau prie išvados, kad kartais mes tikime neteisinga informacija.

Tas eksperimentas mane privertė susidomėti pomidorais kitu aspektu: POMIDORAS kaip VAISIUSPOMIDORAS kaip NEŽINOMAS OBJEKTASPOMIDORAS kaip MEDŽIAGA KŪRYBAIPOMIDORAS kaip ISTORIJOS HEROJUS

www.linajonike.lt

( 107 )

I have started to take an interest in experiences and myths connected with tomatoes in 2007.

This fruit is linked with Lithuanian style of living, family, healthy/unhealthy eating habits and petty market-garde-ning traditions which are disappearing from courtyards and seem to occupy the balconies of blockflats. A tomato in my work is a symbol giving a possibility to develop a talk and, through it, to get to know the person you deal with.

I will present several examples of my experience which gave me much inspiration to take up this subject:

1. Once my friend told me she liked tomatoes very much and could eat 2 kg at a time. I was shocked and decided to make a bet. Alas! I lost it! She swallowed those toma-toes easily as a candy without much effort while chatting with me.

2. I always wished to create a work associated with a plant life and a man’s. A central personage is a man. I as-ked my pregnant friend to be a poseur for my new work. It was spring and tomato sprouts where growing on my windows when she came to my studio. The meeting of a pregnant woman and tomato sprouts whispered a new story – a story of tomatoes and the birth of a child.

Throughout all the spring I was creating that marvellous story. Tomato sprouts gave fruit and a baby was born.

3. I tried to dye cotton cloth with fresh tomatoes in 2008. To my amazement a red tomato picture faded after two weeks, while I was always scared of tomato stains on my clothes thinking they are unwashable. Then I came to a conclusion that sometimes we trust the information which is wrong.

That experiment made me get interested in tomatoes from a different angle:A TOMATO as a FRUITA TOMATO as an UNKNOWN OBJECTA TOMATO as MATERIAL for CREATIONA TOMATO as a HERO for a STORY

( 108 )

Šiuose kūriniuose vaizduojama Alice Kyteler ar, tiesą sakant, Alice Kettle – intriguojantis var-dų sutapimas, ji buvo „Kilkenio burtininkė“ ir

pirmoji Airijos dokumentuose užfiksuota ragana. Pirmą kartą su ja susidūriau per vieną vizitą Kilkenyje, o kai „pa-gūglinau“ savo pavardę (kaip ir jūs darote), ragana Alice pasirodė pirma sąraše, tad pasijutau taip, lyg ją jau paži-nočiau. Žinau, kad turiu airių kraujo – sakoma, kad mano senelė buvo iš Airijos, mažytė tamsi moteriškė, siuvėjo duktė. Bet bendra pavardė sukuria dar kitokį ryšį, šiuo atveju – šokiruojantį. Sužinojau daugiau apie turtingąją damą Alice Kettle: ji buvo ištekėjusi keturis kartus, o jos vaikai apkaltino ją nuodijimais bei raganavimu. 1324 m.

buvo iškelta šventvagystės, erezijos ir gaidžiukų bei povų aukojimo byla. Ji paspruko dieną prieš tai, kai turėjo būti sudeginta prie stulpo, o vietoje jos buvo sudeginta jos tarnaitė Petronilla. Tai galinga ir prasmių gausi istorija, o joje – pirmasis užrašytas kaltinimas raganai, gulinčiai su piktąja dvasia, į velnią panašia figūra.

Pavaizdavau viduramžių Alice išsiuvinėtame portrete, primenančiame Elžbietą I, anglų Tudorų dinastijos kara-lienę, valdžiusią po dviejų šimtmečių – jos išskirtinumas, priešingai, jai suteikė stiprybės ir galios. „Čia bus tik viena šeimininkė ir jokio šeimininko.“ Tai darydama apmąstau savo pačios situaciją ir santuoką. Pagrindinis darbas pri-

ALICE KETTLE ( ) ALICE KYTELER CIKLAS / ALICE KYTELER SERIES. 2010 Instaliacija / Installation


( 109 )

These works portray Alice Kyteler, or indeed Alice Kettle (an intriguing coincidence of name) – the Kilkenny sorceress and the first recorded witch in

Ireland. I first came across her on one of my visits to Kil-kenny and indeed when I "googled" my name (as you do) into the computer it was Alice the witch who appeared first, so I felt I knew her already. I know I have Irish blood, my grandmother was allegedly from Ireland, a tiny dark lady who was a tailor’s daughter, but a name gives you that spark of connection however shocking. I have dis-covered more about the wealthy Dame Alice Kettle; she was married 4 times and then accused by her children of poisoning and sorcery. In 1324 a case was brought of blasphemy, of heresy and of the sacrifice of cockerels and peacocks. She escaped on the eve before she was to be burnt at the stake, and Petronilla, her maid was burnt in her place. It is a powerful and rich story and within it the first recorded accusation to a witch lying with an incubus, a demon like figure.

I have portrayed the medieval Alice in a stitched portrait, reminiscent of Elizabeth I, the English Tudor queen of 2 centuries later, whose singularity, by contrast, defined her strength and power. “I will have here but one mistress and no master.” In doing so, I reflect on my own circumstance and marriage. The key work echoes the paintings of the Tudor Queen by Nicholas Hilliard and Marcus Gheeraerts the Elder which are iconic in their genre and decoration. The mask like face of the queen is dominated by her dress which is laden with symbols of power and majesty. In the background are backdrops of no man lands, but pla-ces which position the queen as a puppet. She is barely real or human and defined by others perceptions of her,

much like Alice and myself. Both Elizabeth and Alice have intense vulnerability allied with power. In my portrayal of Alice Kyteler, I have hidden in her skirts the talismanic emblems of decoration and the celebrations of woman-hood, made of fabrics from the dresses my mother made for my sisters and I, and pieces of wood and objects which concern my life of making and craft which have served to mend my own broken relationships. In the background are the husbands, again acutely vulnerable and swept up in the force of the accusations.

I keep a respectful distance from Alice Kyteler, since it is with a sense of unease that I connect with a witch. I know that in thread there is the magic to conjure up and lead to another universe with its power to transform. One work shows this alchemy of thread with test tubes filled with whispering threads and beginnings of the magic of making. The husbands are portrayed as broken men, yet reconstructed, and like me they are built through stitch. They are like assemblages of parts which represent our broken parts with beauty, longing and desire to be resur-rected. They are hopeful and positive. All these references are my opportunity to be strong in what I do, who I am and to reveal the possibilities and alchemy of thread.

So to finish with a story called the golden thread.An East European traditional tale tells of an old woman who lived in a cave, seeing the world through a small hole. She sends out white doves to collect good deeds in the form of golden threads, which the doves bring back and pass through the hole to the old woman. She em-broiders the threads into a cloth which one day will cover the world with universal joy.

mena Tudorų karalienės paveikslus, nutapytus Nichola-so Hilliardo ir Marcuso Gheeraertso vyresniojo – jie yra simboliški žanro ir puošybos požiūriu. Kaukę primenantį karalienės veidą nustelbia jos suknia, kupina galios ir di-dybės simbolių. Fone yra niekieno žemių vaizdai – vietos, išryškinančios marionetinį karalienės būvį. Ji yra beveik nereali ir nežmogiška, apibūdinama pagal kitų įsivaizda-vimus, panašiai kaip Alice ir aš. Ir Elžbieta, ir Alice yra labai pažeidžiamos ir tai susiję su galia. Vaizduodama Alice Ky-teler, jos sijonuose paslėpiau dekoratyvias emblemas-ta-lismanus ir moterystės ženklus, padarytus iš mamos man ir seserims siūtų suknelių audinių ir medžio gabaliukų bei objektų, kurie susiję su mano, kaip kūrėjos ir amatininkės, gyvenimu ir kurie padėjo pataisyti mano pačios sulaužy-tus santykius. Fone yra vyrai, irgi labai pažeidžiami – juos kausto kaltinimų jėga.

Alice Kyteler atžvilgiu laikausi pagarbaus atstumo, nes bendrauti su ragana nejauku. Žinau, kad siūlas turi ma-gijos, galinčios prišaukti kitą pasaulį ir ten nuvesti, turin-

tis galią transformuoti. Vienas kūrinys demonstruoja šią siūlo alchemiją: mėgintuvėliai, pilni šnabždančių siūlų ir kūrybos magijos. Vyrai vaizduojami sulaužyti, bet rekons-truoti. Kaip ir aš, jie yra konstruojami dygsniais. Jie yra lyg asambliažai, reprezentuojantys mūsų sulaužytas dalis, grožį, ilgesį ir troškimą prisikelti. Jie yra viltingi ir pozity-vūs. Visos šios nuorodos yra mano metodas būti stipriai, kai užsiimu savo darbu ir esu savimi, taip pat atskleidžiant siūlo alchemijos galimybes.

O pabaigoje – istorija, pavadinta „auksinis siūlas“: Tradicinė Rytų Europos pasaka pasakoja apie senutę, kuri gyveno urve ir matė pasaulį pro mažą skylutę. Ji siunčia baltus balandžius rinkti gerų darbų – tai auksiniai siūlai, balandžiai juos atneša ir pro skylutę perduoda senutei. Ji tais siūlais išsiuvinėja audeklą, kuris vieną dieną padengs pasaulį visuotiniu džiaugsmu.

www.alicekettle.com

( 110 )

„Padalinta širdis“ – tai mėginimas papasakoti universalią šiandienio pasaulio istoriją apie glo-balizacijos poveikį: daug žmonių, tarp jų ir aš,

užaugo šeimoje, kur tėvai yra iš skirtingų pasaulio dalių, skirtingų visuomenių ir kultūrų.

Kūrinys taip pat kalba apie tokios kilmės padalintą savas-tį, kuri niekada nėra iš tikrųjų nei vienas, nei kitas dalykas, niekur iš tikrųjų nepriklauso, o žmogus mėgina integruoti tas dvi dalis gyvendamas dviejuose kontinentuose ir ke-liaudamas tarp jų pirmyn atgal. Aš gimiau Škotijoje, mano tėvas buvo škotas, o mama – iš Pietų Afrikos. Vėliau, bū-dama jauna, viena emigravau į Pietų Afriką. Ryšį su Škotija išsaugojau – turiu butą Edinburge.

Nusprendžiau panaudoti savo plaukus kaip savo tapaty-bės, DNR ir asmeninio augimo metaforą. Plaukai atsinau-jina pasikartojančiais ciklais. Panašus cikliškumas veikia ir mano gyvenime, jis reiškiasi stengiantis išsaugoti ryšį su mano dviem pasauliais.

Instaliacija, kurią sudaro kabančių plaukų pano kolekcija (skaitmeninė spauda), reljefinė laiko juosta (siuvinėjimas) ir filmas, apima pagrindines mano gyvenimo fazes. Plau-kų pano rodo kontrastą ir kompleksiškumą tarp švelnes-nės, ramesnės Škotijos keltiškos aplinkos ir afrikietiškos,

aštresnės, dramatiškesnės, gaivalingesnės Pietų Afrikos energijos.

Laiko juostoje įterpti maži simboliniai, ikoniški tekstiliniai vaizdai (objektai, išsiuvinėti piešiniai), atspindintys tokius prisiminimus kaip močiutės škotės siuviniai mano gimi-mo proga; mano pirmoji kelionė jūra į Pietų Afriką ir atgal į Škotiją, kai buvau vaikas; mano proprosenelio vaidmuo Pietų Afrikos politinėje istorijoje; mano motinos lagami-nas, pilnas jos praeities Pietų Afrikoje brangenybių, ir jos fotografijos albumai iš Pietų Afrikos; škotiška lėlė, afrikie-tiška lėlė, Stalo kalno Keiptaune piešinys, kurį nupiešė mano senelis iš Pietų Afrikos, Edinburgo pilis Škotijoje, vis dar arti mano dabartinių namų Škotijoje, Glazgo meno mokykla, kurią iš pradžių lankiau, languotas tradicinis škotiškas audinys, simbolinis dagys ir protėja (protea) – dviejų skirtingų šalių simboliai; nuo apartheido iki posta-partheido ir mano asmeninės viso to patirtys, susitikimas su Nelsonu Mandela; zulų kultūra, gėlų ir zulų kalbos; oro pašto laiškai; vėliavos ir tradicinė muzika.

Filmo vaizdai projektuojami ant „laiko juostos“: aš abiejo-se savo šalyse kalbu apie savo gyvenimą.

www.fionakirkwood.co.za

fIONA KIRKWOOD ( ) PADALINTA ŠIRDIS / A HEART DIVIDED. 2011Skaitmeninė spauda, siuvinėjimas, pynimas, video. Instaliacija / Digital printing, embroidery, plaiting, video. Installation

PIETų AfRIKOS RESPuBLIKA / SOuTH AfRICAN REPuBLIC

( 111 )

( 112 )

( 113 )

A Heart Divided attempts to narrate the universal story in today’s world of the effects of globali-zation where many people, including myself,

have grown up in a family in which the parents come from two different parts of the globe and different socie-ties and cultures.

The work also talks about the self divided by this background, never really being one thing or the other nor quite belonging anywhere and attempting to inte-grate these two parts by living life on two continents and moving backwards and forwards between them. I was born in Scotland of a Scottish father and a South African mother and then emigrated alone to South Africa as a young woman. Since then I have always retained a link with Scotland and now have a flat in Edinburgh.

I have chosen to use my hair as a metaphor, a marker of my identity, DNA and personal growth. Hair is renewed in repeated cycles, indicating the repetition of this cycle in my own life in terms of maintaining contact with my two worlds.

The installation, featuring a collection of suspended hair panels (digital print), a prominent timeline (embroide-ry) and a film, embraces the main phases of my life. The hair panels show the contrast and complexity between

the gentler, calmer, Celtic background environment of Scotland and the African, edgier, more dramatic, vibrant energy of South Africa.

The timeline is embedded with small symbolic iconic textile images/objects/ embroidered drawings, to reflect such episodes as an embroidered textile made for my birth by my Scottish grandmother; my first journey by sea to South Africa and back to Scotland as a child; my great, great grandfather’s role in shaping the South African po-litical history; my mother’s suitcase filled with treasures of her South African past and her photograph albums from South Africa; a Scottish doll; a South African doll; a drawing of Table Mountain in Cape Town, drawn by my South African grandfather; Edinburgh Castle in Scotland, still close to my present Scottish home; the Glasgow School of Art, where I initially studied; tartan-the tradi-tional textile of Scotland; the emblematic thistle and the protea flower – icons of two different lands; apartheid to post-apartheid and my personal experiences of this and meeting Nelson Mandela; Zulu culture, Gaelic and Zulu languages; airmail letters; flags and traditional music.

The film footage expands on the timeline and shows me in both countries talking about my life.

( 114 )

Kai tapau ministre ir pirmą kartą atidariau Esti-jos kultūros ministerijos duris, mane sukrėtė ant laiptų patiestas raudonas takas. Jis man primi-

nė sovietmečio galios koridorius. Man niekada nepatiko pseudobizantinė didybė, bet labai susidomėjau, kodėl raudoni kilimai laikomi magiškais. Kai ministerijoje buvo nuspręsta tuos nudėvėtus takus pakeisti naujais, papra-šiau tų senųjų sau. Prisiminimai ir jausmai, susiję su trejų su puse metų darbo kabinete patirtimi, paskatino sukurti ciklą „Galios kilimai“. Pamąstyti, kas praeityje tikriausiai lipo tais takais aukštyn ir žemyn...

Kilimai „Išrinkite mane!“ ir „Vizitinė kortelė“ išreiškia buvi-mo politikoje skausmą ir didybę iš asmeninės perspekty-vos. Visi jau priprato prieš rinkimus matyti didžiulius pla-katus su besišypsančiais rytdienos sprendimų priėmėjais. Kaskart pažadai yra vis labiau viliojantys, o veidai – vis labiau foto(šopo)geniški nei praėjusį kartą. Teko žiūrėti į savo veidą rinkimų plakate... daug kartų. Prisipažįstu, kad tai nėra malonu, net jei nuotraukos tapo kokybiškesnės

SIgNE KIvI ( ) GALIOS KILIMAI / CARPETS OF POWER. 2003–2010Kiliminė Kultūros ministerijos laiptų danga, spaudavimas, dirbtiniai papuošimai ir tekstilės ornamentai, autorės plaukai. Instaliacija / Stair runner of Ministry of Culture, hand print, artificial jewels and textile ornaments, author`s hair. Instalation

ESTIJA / ESTONIA

ir gražesnės. Vis dar šlykštu matyti pataisytą save mieste ir žiniasklaidoje. NB! Kiekvienas kandidatas turi tam tikrą numerį, o tas numeris taip pat užrašytas ant rinkimų biu-letenio. Taip man gimė mintis portretą „Išrinkite mane!“ papildyti strateginiais išmatavimais: biusto, liemens ir klubų. Šie išmatavimai pasako apie asmenį kur kas dau-giau nei atsitiktinis skaičius ant biuletenio, o rinkėjas ži-nos, kokia moteris iš tikro yra Signe Kivi!

Kilimą „Vizitinė kortelė“ inspiravo emocija, su kuria susi-duriu dažniausiai: „O! Tu esi RAUDONPLAUKĖ!“ Na, kaip tik todėl vizitinėje kortelėje yra mano plaukai.

Nežinau kodėl, bet ėjimas į politiką žmogui priklijuoja etiketę. Tu tampi tuo, kurio atžvilgiu žmonės išlieja savo pyktį. Tu tampi savanorišku kilimėliu prie durų. Štai kodėl mano kilimėliai eksponuojami ant grindų, o ilgas, pride-rintas laiptų takelis veda aukščiau. Kaip ir mūsų sapnai. Šis projektas skirtas mano buvusiems ir būsimiems kole-goms – kultūros ministrams.

( 115 )

When I had just become the minister and ope-ned the door of Estonian Ministry of Culture for the first time, I was struck by a red stair runner

there. The carpet reminded me of corridors of power from the Soviet era. I have never loved pseudo-Byzantine glo-ry, but the reason why red carpets are considered magic, raised my deepest interest. When it was decided at the ministry that these worn runners will be replaced with new ones, I decided to ask the old ones for myself. Me-mories and emotions of three and a half year experience of work in the Cabinet were an impulse to the series of Carpets of Power. To think who must have walked up and down these runners in the past…

Carpets Elect Me! and Business Card feature pain and glory of being political insider from the most personal pers-pective. Everyone must have got used to seeing vast pos-ters with smiling tomorrow’s deciders before elections. Each time promises are more enticing and faces more photo(shop)genic than last time. I have had to face my face on an election poster … many times. I admit it is not pleasant even though the pictures have gained in quali-ty and beauty. It is still appalling to see my tuned self in the city and in media. NB! Each candidate wears a certain number and this number is also written on the election

slip. This gave me an idea to supply the “Elect me!” por-trait with strategic measurements – bust, waist and hips. These measures speak of a person much more than a ran-dom number on a slip and this way the elector will also know what kind of a woman Signe Kivi really is!

Carpet Business Card was born following an emotion which I meet more often than not: “Oh! You are THE RED-HEAD!” Well, and this is the reason why the business card has my own hair.

I don’t know why but going into politics “labels” a person. You become someone at whom people take out their an-ger. You become voluntary doormat. This is why my mats are exhibited on the floor, but the long tuned stair runner takes higher. The way our dreams do. The project is de-dicated to my previous and future colleagues - ministers of culture.

( 116 )

MONIKA KREIvė ( ) MANO TĖTĖ EMIGRANTAS / MY DAD EMIGRANT. 2011Šilkografija ant baliono, fotografija, videofilmas. Instaliacija Kauno oro uoste / Silk-screen print on baloons, photography, video. Installation at the Kaunas Airport.

LIETuvA / LITHuANIA

( 117 )Savo kūriniui pasirinkau emigracijos problemą. Emigracija, ypač jaunų žmonių, pasiekė tokį lygį, kad net šiandien ji vadinama „Lietuvos genoci-

du“. 2001–2010 metais iš šalies emigravo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių. Tas skaičius atitinka gyventojų skaičių Klaipėdoje (trečias pagal dydį miestas Lietuvoje). Man ši tema svarbi, nes mano draugai ir šeimos nariai pa-lieka šalį, daugiausia emigruoja mano amžiaus žmonės. Kodėl tai vyksta? Kaip būti patriotu, kai tavo šalis negali tau garantuoti pakankamų gyvenimo sąlygų?

Suprantu meną kaip būdą kalbėtis svarbiomis temomis su visuomene ir bendruomene. Taip pat menas gali suburti panašiai mąstančius žmones ir per diskusijas bei kūrybinę praktiką sustiprinti jų pilietiškumą, bendruomeniškumą. Mano projektą „Mano tėtė emigrantas“ sudaro vizualaus meno elementai (objektai, videofilmas), tyrimas (statisti-kos rinkimas) ir komunikacinė praktika (bendravimas su emigrantais ir Lietuvoje likusiais jų šeimos nariais). Vide-ofilmo herojė – maža mergaitė, kuri nepažįsta tėčio arba jį įsivaizduoja kaip kažkur esantį Kalėdų senelį, siunčiantį dovanėles, kartais jau neatitinkančias jos amžiaus ir in-teresų. Objektuose – šilkografijos būdu portretuotuose balionuose – tikrų „tėčių emigrantų“, išvykusių užtikrinti geresnio gyvenimo savo šeimoms, veidai. Jų žvilgsniai pakankamai pasako patys.

Projekto videofilmas / Projects‘ video: http://www.youtube.com/watch?v=27DD7xWrYBUhttp://www.youtube.com/watch?v=WAtP8N9paU0

For my work I’ve chosen the emigration issue. Emigration, especially among young people has reached such an extent that even today it is

called “Lithuanian genocide”. During the years from 2000 to 2010, 200 thousand Lithuanians emigrated from their country. That number corresponds to the number of resi-dents in Klaipėda (the third city in Lithuania). To me this topic is important, since my friends and family members are leaving their country, and people of my age make the greatest number of them. Why is this happening? How to be a patriot when your country can’t guarantee normal living standards?

I realize art as a way to speak to the public and the com-munity about important subjects. Also art can gather minded groups to strengthen their consciousness, sense of community through discussions and art practice. My project My dad – the emigrant consists of visual art ele-ments (objects, video), research (gathering of statistics)

and communication practice (communication with emi-grants and their family members left in Lithuania). The character of the video – a little girl, who does not know her dad, or she imagines him as the Santa Claus from so-mewhere, who sends her little gifts which sometimes do not suit her age and interests. The objects – silkscreened balloons – show the faces of real persons – “emigrant dads”, who left the country to ensure better living for their families. Their eyes are saying enough.

( 118 )

MARÍA LEÓN ( ) PASITIKĖJIMO SAVIMI SPINTA / SELF-CONFIDENCE WARDROBE. 2010 Tekstilė, skulptūra, tekstai, fotografija, videodarbas. Instaliacija / Textile, sculpture, texts, photography, video. Installation

ISPANIJA / SPAIN

( 119 )Su šiuo projektu susijusi asmeninė istorija prasi-deda nuo mano motinos kailinių. Ištremti į spin-tos galą, jie patraukė mano žvilgsnį, kai tvarkiau

senus drabužius. Buvo vasara. Tačiau nedvejodama juos pasimatavau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Tai sukėlė neįtikė-tiną saugumo jausmą – supratau, kad drabužiai simboli-zuoja mamos teikiamą prieglobstį.

Nuo tada pradėjau domėtis drabužių funkcijomis, ypač tomis, kurios susijusios su šiluma ir saugumu. Akivaizdu, kad drabužiai ne tik mus šildo, bet ir saugo žmones nuo stichijų, taip pat nuo vabzdžių ar priešų apskritai, veikda-mi kaip amuletai.

„Pasitikėjimo savimi spintos“ idėja pagrįsta prielaida, kad vienas fundamentalių drabužių tikslų yra saugoti kūną nuo aplinkos. Žinoma, kad sprendimas, kokius drabužius vilkėti, priklauso nuo kelių veiksnių. Juk nesivelki tų pačių drabužių eidamas sportuoti ar į pokalbį dėl darbo. Štai ko-dėl nuolat jaučiu poreikį dėvėti specialius drabužius, kad pateisinčiau kasdienius lūkesčius.

Nusprendusi išvardyti savo baimes, išgyvenau asmeninę krizę. Tikrai prireikė „saugumo suknelių“ kaip galimybės padėti sau ir išreikšti save, kad išgyvenčiau tą laikotarpį. Todėl spintoje yra daug drabužių, kurie saugo mane nuo tamsos, viešo kalbėjimo, skridimo, vairavimo ir meilės baimės. Taigi: suknelė vaikystės baimėms, suknelė ginti disertacijai, suknelė saugiai skristi, suknelė vairuoti pirmą kartą ir suknelė skubotam meilės prisipažinimui.

Pasiūtos visuomenėje, kur žmonės turi nuolat būti mato-mi, šios suknelės papuoštos labai ryškiais elementais ir audiniais. Jos pasiūtos iš magiškai saugančių medžiagų, jų modelius inspiravo mano „laimę nešantys“ drabužiai. Be to, mano mama padėjo juos pasiūti. Jos meilę, tiesą sakant, ir simbolizuoja šios saugumo suknelės, kaip ir jos kailiniai.

Projektas „Pasitikėjimo savimi spinta“ man padėjo sė-kmingai ištverti įvairias sudėtingas mano asmeninio gy-venimo situacijas.

(Kolekcijoje taip pat yra suknelė, skirta pamiršti tave, bet nesirūpink, niekas nežino, kas tu esi. Ji kabo spintos gale, tokia pat deaktyvuota kaip buvo mamos kailiniai, ji lau-kia, kol bus panaudota. Nes, žinai, aš nebijau ateities. Jau nebe.)

www.marialeon.net

The personal story behind the project begins with my mother´s fur coat. Exiled to the back of the wardrobe, it caught my eye while I was put-

ting in order an amount of old clothing. It was summer. Nevertheless, I did not hesitate to try it on and take a look in the mirror. It evoked an incredible feeling of protection when I realized that the garment represented a shelter offered by my mother.

From then on, I started to be interested in the functions of clothing, especially those referring to the provision of warmth and protection. Obviously, clothes serve not only to keep us warm, but also to protect human beings from the elements, as well as from insects or enemies in ge-neral, acting as amulets.

The idea of self-confidence wardrobe is based on the pre-mise that one of the fundamental purposes of clothing is to protect the body against its surroundings. It is known that determining what kind of clothes to wear depends on several factors. One does not put on the same outfit for sport and job interviews. That is why I constantly feel the need to wear special clothing in order to fulfil every-day expectations.

I went through a personal crisis when I decided to list my fears. I definitely needed “security dresses” as a possibility for self-help and self-expression to emerge from that pe-riod of time. As a result, the wardrobe contains a range of garments to protect myself against my fear of darkness, public speaking, flying, driving and love. Thus: dress for childhood fears, dress to defend a thesis, dress to fly safe-ly, dress to drive for the first time and dress for a hurried declaration of love.

Made in a society where people are required to be cons-tantly seen, all the dresses incorporate accordingly high-visibility elements and bright fabrics. They have been made of protective materials in a magical sense and were inspired by my lucky clothes. Furthermore, my mother has helped me to sew them. Her love is, in fact, symboli-zed by the security dresses, as it was by her fur coat.

Project self-confidence wardrobe has successfully helped me to face various emergency situations in my personal experience.

(Collection has also a dress to forget about you, but don't worry, nobody knows who you are. It is in the back of the wardrobe, as deactivated as my mother´s fur coat was, waiting to be used. Because, you know, I am not afraid of the future. Not anymore.)

( 120 )

BEILI LIu ( ) VILIOJIMAS / LURE. 2008–2011Siūlas ir adatos, vyniojimas, siuvimas. Instaliacija / Thread, sewing needles, hand coiling, hand sewing.

KINIJA, JAv / CHINA, uSA Senovinė kinų legenda apie raudoną siūlą pa-sakoja, kad gimus vaikams, nematomi raudoni siūlai sujungia juos su tais, su kuriais jiems lemta

būti. Per savo gyvenimo metus jie priartėja vienas prie kito ir galiausiai vienas kitą randa, įveikę juos skiriantį ats-tumą, kultūrinius ir socialinius skirtumus.

( 121 )

„Raudono siūlo legendų ciklas“ – tai šios pasakos įkvėptų instaliacijų ciklas. „Viliojimas“ yra pirmas ciklo projektas.

Instaliacijoje „Viliojimas“ naudojami tūkstančiai rankomis susuktų raudono siūlo ričių, kabančių nuo galerijos lubų. Ritė gali būti viena ar sujungta su kita į porą, kiekviena

pora padaryta iš vieno siūlo. Kiekvieną ritę centre per-veria siuvimo adata. „Viliojimas“ kalba apie universalias žmogaus būsenas ir susijungimo patirtis, tos jungties tei-kiamą viltį, įveikiančią mūsų skirtumus.

http://beililiu.com

( 122 )

The ancient Chinese legend of the red thread tells that when children are born, invisible red threads connect them to the ones whom they

are fated to be with. Over the years of their lives they come closer and eventually find each other, overcoming the distance between, and cultural and social divides.

Red Thread Legend series is a group of installations inspi-red by this tale. Lure is the first project of the series.

The installation Lure makes use of thousands of hand spi-ralled coils of red thread suspended from the ceiling of the gallery. A coil may be single, or connected to another, as a “couple”, and each pair is made from a single thread. Every coil is pierced in the centre by a sewing needle. Lure speaks of universal human conditions and experiences of “connection”, and the hopefulness of this “connection” that surpasses our differences.

( 123 )

( 124 )

1965 m. sukurtas intermedinis kūrinys kelio-nių tema „VariaVision–Unendliche Fahrt“, vė-liau pamestas, formaliai inspiravo instaliacijos

„Speicher“ kūrinius. Alexanderio Kluge’s (tekstai), Edgaro Reitzo (filmai) ir Josefo Antono Riedlo (muzika) erdvinėje instaliacijoje vienu metu rodomi filmai, grojama daugia-kanalė muzika ir skamba balso įrašai. „VariaVision“ siūlo naujus muzikos, kino ir teksto suvokimo būdus.

Reitzas ir Kluge dėstė Dizaino mokykloje Ulme. Per savo trumpą egzistavimo laikotarpį 1953–1968 m. mokykla labai paveikė vokiečių ir tarptautinio dizaino, meno ir medijų istoriją. Dizaino mokykla buvo privati instituci-ja. Ji atkūrė per prievartą nutrauktą Bauhauso tradiciją, formavusią modernizmo, utopijos, dizaino, kasdienybės kultūros, švietimo, mokslo ir ankstyvosios skaitmeninės kultūros sampratas, demokratinės ir estetinės naujos pra-džios dvasią Vokietijoje po 1945-ųjų.

1963 m. Dizaino mokykla tapo vienos pirmųjų elektro-nikos studijų Vakarų Vokietijoje namais – tai buvo „Sie-mens“ elektroninės muzikos studija, įkurta Miunchene 1959 metais. Studiją ir jos naujus, grynai elektroniškai su-kurtus garsus sėkmingai naudojo įvairių tautybių kompo-zitoriai ir muzikos prodiuseriai. Taip šioje studijoje Riedlas sukūrė muziką „VariaVision“. Šiandien elektroninės muzi-kos studija yra įsikūrusi Miuncheno Vokiečių muziejuje (Deutsches Museum).

Miuncheno Vokiečių muziejuje esanti studija vėl buvo atgaivinta instaliacijai „Speicher“. Michaela Melián įrašė studijos garsus, tonus ir triukšmus ir pavertė juos nau-jos kompozicijos pagrindu. Čia girdimas tuose garsuose įmontuotas daugiavokalinis tekstų apie keliones ir jude-sių koliažas. Instaliacijoje „Speicher“ nėra linijinio pasako-jimo – temos, istorijos ir laikas lygiai įpinami į dabartį, o iš jos išpinami garso kilpomis ir spiralėmis. Kamera juda lėtai per vieną žiemos naktį, skrajodama virš siuvimo ma-šina sukurto piešinio pirmojo plano ir fono.

„Speicher“: Melián realizuota erdvinė situacija remiasi konceptualiu „VariaVision“ dizainu, taip pat pasitelkia projekciją, freską, balsą ir muziką.

* Vokiškas žodis „Speicher“ turi keletą susijusių prasmių: atmintį [kompiuterių terminologija], sandėlį, parduotuvę, mansardą, rezervuarą.

www.memoryloops.net

The thematic and formal inspiration for the wor-ks in the installation Speicher is VariaVision—Unendliche Fahrt, a lost intermedia work on

the subject of travel realized in 1965 by Alexander Kluge (texts), Edgar Reitz (films), and Josef Anton Riedl (music). A spatial installation with simultaneous screening and re-play of films, multichannel music, and voice recordings, VariaVision offered new ways of perceiving music, film, and text.

Reitz and Kluge taught at the School of Design in Ulm. In the short period of its existence, from 1953–1968, the School exerted strong influence on German and interna-tional design, art, and media history. The School of Desi-gn was a private institution. It resumed the forcibly termi-nated tradition of the Bauhaus, defining the concepts of modernism, utopia, design, everyday culture, education, sciences, and early digital culture in the spirit of a de-mocratic and aesthetic new start in Germany after 1945.

In 1963 the School of Design became home to one of the first electronic studios in W. Germany, the Siemens Studio for Electronic Music set up in Munich in 1959. The studio with its new, purely electronically produced sounds was successfully used by international composers and music producers. So Riedl produced the music for VariaVision in this studio. Today the studio for Electronic Music is hou-sed at the Deutsches Museum, Munich.

For Speicher the studio in the Deutsches Museum Munich was brought back to life. Michaela Melián recorded the studio’s sounds, tones, and noises, and made them the basis of a new composition. Embedded in them, a polyvo-cal collage of texts on travel and movement is heard. The-re is no linear narration in Speicher, rather topics, stories, and time levels weave in and out of the present in sound loops and spirals. The camera moves slowly through one single winter night, flying over the front and back of a drawing produced by a sewing machine.

The spatial situation realized by Melián in Speicher draws on the conceptual design of VariaVision via projection, mural, voice, and music.

* The German noun Speicher covers a range of mutually related meanings: memory [computer terminology], sto-rehouse, store, attic, reservoir.

MICHAELA MELIÁN ( ) SPEICHER* / ATMINTIS / MEMORY. 2008–2011Videofilmas ir garso instaliacija, sienos piešinys ir popieriaus koliažas (rašalas, siūlai) / Sound and video installation, walldrawing and works (collage, ink, thread) on paper

vOKIETIJA / gERMANY

( 125 )

( 126 )

Pjedestalas bekojei mergaitei

Prieš daugelį metų Berlyno blusų turguje nu-sipirkau porą senų vaikiškų batų. Jie atrodė kaip iš tos pačios poros: tas pats modelis, ta pati oda, panašus nusi-dėvėjimo laipsnis, bet kairysis batas buvo ryškiai didesnis nei dešinysis.

Tie batai mane sujaudino. Jie aiškiai buvo intensyviai dė-vėti ir taisyti, taisyti, su įplyšimais ir įtrūkimais odoje bei į padus įkaltomis mažytėmis vinutėmis. Tai mane labai pa-veikė – tobulas neabejotinos asimetrijos ir buvimo tos pa-čios rūšies, bet ne „tikra“ pora lydinys. Bet mane ypač iš-mušė iš vėžių jų ryšys su karo laikais, su Vokietijos fašizmu.

Pirmą kartą per kelis dešimtmečius prisiminiau savo pus-seserę Edith. Edith buvo penkeriais metais vyresnė už mane ir mirė būdama 17. Mes susitikome tik kelis kartus, kai aš buvau maža, vėliau mūsų tėvai nutraukė ryšius, bet aš ją vėl suradau fotografijoje – mažytę, stovinčią prie-šais būrį laimingų giminaičių: Vitsantaidas (Whitsuntide), 1956-ieji, mano tėvų sužadėtuvės, visa šeima stovi parke. Visi šypsosi, mano motinos veidas apšviestas taip, kaip niekada jo nemačiau. Edith yra ketverių metų. Ji stovi ten, jos mažytis kūnelis įsitempęs, ji laiko rankas prispaudu-si prie liemens, tarsi norėtų susilankstyti. Nors kai kurios

Years ago I bought an old pair of children's shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar de-

gree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one. The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfect-ly wed with two-of-the-kind, without making a 'proper' pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany. I remembered my cousin Edith for the first time in de-cades. Edith was five years older than I and died at 17. We only met a few times when I was small as our fathers had become estranged, but I found her again in a pho-

MARION MICHELL ( ) SUKEISTI VAIKAI / CHANGELINGS. 2010–2011Vilna, šilkas, nėrimas vašeliu / Wool, silk, crochet


moterys vilki berankovėmis suknelėmis, ji dėvi sunkų pal-tą su maža apskrita apykakle; megztinio rankogaliai kyšo iš jo rankovių. Jos tamsios kelnės sustingusios į juodą pje-destalą bekojei mergaitei. Rūsčiu veidu ji žiūri į fotoapara-tą: mergaitė su kuprele ir viena koja bate su aukštu padu.

Batuose radau suglamžytą vokiško 1941 m. laikraščio naujienų puslapį. Kodėl tie batai buvo padėti į šalį tuo lai-ku? Ar vaikas juos išaugo? Numirė? Gal ją atėmė? Prislėgė Vokietijos istorija. Karas. Holokausto siaubas. Ir fašizmo neigtas netobulas kūnas, kurio siaubinga išraiška buvo „unwertes Leben“ eliminavimas – tų, kurie laikyti socia-liai, fiziškai ir protiškai netinkamais. Ši priemonė neapei-davo ir vaikų: vaikų eutanazija buvo sustabdyta tik karo pabaigoje.

Prisiminiau Edith dėl savo kūrybos. Mano kūrinių ciklas „Sukeisti vaikai“ kalba apie kūnus, kurie palūžta nuo skir-tumo keliamos įtampos ir iš jos semiasi gyvybės. Jie pa-prasti, miniatiūriniai, absurdiški, turi tragizmo ir humoro. Jie atrodo apgyvendinti – kiekvienas klega mano galvoje, laukdamas, kol jį padarysiu.

www.marionmichell.com

tograph, tiny against the mass of happy relatives: Whit-suntide 1956, my parents' engagement, the whole family standing in the park. Everyone is smiling; my mother's face is lit up like I have never seen it. Edith is four years old. She stands there, her little body tense, pressing her hands to her middle as if about to fold in on herself. While some of the women wear sleeveless dresses she wears a heavy coat, with a small round collar; the cuffs of a sweat-er peek out from its sleeves. Her dark trousers have con-gealed into a black pedestal for a legless girl. Stern-faced, she looks into the camera: a girl with a hunchback and one foot in a shoe with a high-raised sole. The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism's denial of an

( 127 )

imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of 'unwertes Leben', of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. The memory of Edith has impacted on the work I make. My "Changeling-pieces" speak of bodies that buckle un-der the strain of difference, and draw their lifeblood from it. They are simple, diminutive, absurd, have pathos and humour. They seem inhabited – each made a clamour in my head, waiting to be made.

( 128 )

4 metai – 3 kartos – 7 istorijos apie moteris

4 metaiKai audi tapiseriją daugiau nei ketverius metus, gali at-sitikti daug kas – ne tik pasaulyje, kuris lekia pro šalį di-dėjančiu greičiu ir globaliai sudėtingėja, ne tik artimoje aplinkoje, kur gimimas ir mirtis eina kartu kaip visada, bet ypač tavyje, nes daugybę beveik meditacinio darbo valandų žvelgi į save ir mąstai apie savo praeitį ir ateitį.

Per ketverius metus pasikeiti, nes gyvenimas palieka savo pėdsakus viduje ir išorėje. Per ketverius metus ateina ir

ANDREA MILDE ( ) SEPTYNIOS MARIJOS / LAS SIETE MARÍAS / SEVEN MARIES. 1996–2001Džiutas, vilna, medvilnė, šilkas, linas, metalizuoti siūlai, vertikalus gobeleninis audimas / Jute, wool, cotton, silk, linen, metalic thread, gobelin haute lisse. 7 x (160 x 65 cm)

vOKIETIJA, ISPANIJA / gERMANY, SPAIN

praeina naujos idėjos, pasikeičia prioritetai ir kartais pa-kinta kūrinio, kurį dabar darai, turinys, – įgyta patirtis ir dirbant sužinotos naujienos paveikia kūrinio visumą.

3 kartos „Septynios Marijos“ pradėjo įgyti pavidalą mano galvoje gerokai prieš 1997-uosius. Aš pati tai įsisąmoninau tik vėliau, kai jas padariau vieną po kitos, kai paaugo mano vaikai, o motina paseno, kai vis geriau ėmiau suvokti tai, kiek jos gyvenimo istorija, net mano močiutės asmeninė istorija buvo susipynusios su mano pačios ir mano vaikų istorija. Geografinis atstumas ir laikotarpis, išgyventas

( 129 )

naujojoje tėvynėje Ispanijoje, kurioje susidūriau su vi-suomene, susiformavusia visiškai kitaip nei ta, kurioje užaugau, man padėjo tai suprasti. Kaip ir daugelis kitų, Antrojo pasaulinio karo metais mano močiutė ir motina, tuo metu dar maža mergaitė, turėjo bėgti iš savo namų kaime, šiandieninėje Lenkijoje, ir pradėti naują gyvenimą Vokietijoje. Nors dirbo gamykloje ir gyveno mažo mies-telio bute, širdyse jos visada liko ūkininkės, linkusios prie žemės, su grubiomis rankomis, palaužtomis nugaromis ir, regis, nenuilstamu noru išgyventi, bet taip pat ir linku-sios priimti tai, kas paprastai vadinama „likimu“ – tai man buvo sunku suprasti.

Jas labai veikė prisirišimas prie gamtos, jų gyvenime at-sispindėjo augimo ir irimo ciklai – pastangos išsaugoti tradicinius papročius, pastangos perduoti išmintį. Jos vadovavosi tokiu asmeninių santykių supratimu, kuris, kruopščiai suaustas ir suspaustas, išaugo į saugantį, nors

kartais ir ribojantį socialinį tinklą. Man tos moterys išreiš-kė kitokį požiūrį gyvenimą, kai egzistuoja kitoks santykis tarp žmogaus ir laiko, kai lėtumas ne trikdo, o yra būtinas.

Pasirinkusi šią moterų grupę kaip pagrindinį savo audinio motyvą, pajutau, lyg būčiau jas sutikusi čia, Ispanijoje, tarsi čia galėjau jas iš tikrųjų rasti, suprasti jų tikrąsias asmenybes. Daugelis konfliktų, su kuriais susidūrėme šei-mos rate, siauraprotiškumas, supratimo trūkumas, neišsa-kytų baimių sienos, abejonės ir troškimai staiga atsivėrė socialiniame lygmenyje, kuris iš pradžių buvo keistas, bet neprisirišus emociškai leido man peržiūrėti ir naujame kontekste įvertinti savo gyvenimo patirtis. Manajai mo-terystės sampratai, kurią suformavo pakitęs visuomenės mąstymas, o ne asmeniniai mano šeimos moterų įsitiki-nimai, būdinga autonomija ir nepriklausomybė, galima sakyti, Šiaurės Europai tipiška samprata. Priėmusi šią sam-pratą kaip savą, susidūriau su Pietų Europos visuomenine

( 130 )

4 years – 3 generations – 7 stories about wo-men

4 yearsWhen you weave on a tapestry for more than four years, many things might happen, not only in the world which rushes past with increasing speed and global complexity, nor only in the close environment, where birth and death as ever go hand in hand with one another, but especially within yourself, because throughout the many hours of almost meditative work you take stock of yourself and contemplate your own past and future. Within four years, you change, because life leaves its tra-ces, on the inside as well as the outside. Within four years, new ideas come and go, priorities shift and sometimes the content of the piece you are currently working on changes, things that you experience and learn about du-ring the working process contribute to the overall work.

3 generations My Siete Marias had started taking shape inside my head long before 1997. I myself grew conscious about this much later, when I completed them one after the other, when my children grew older and my mother got old, when I became increasingly aware of the extent to which the story of her life, even my grandmother’s personal his-tory, were interwoven with my own and the one of my children.

struktūra, kuriai būdinga ne tik Katalikų bažnyčios įtaka, moters figūrą garbinant kaip Dievo Motiną, o moterims iš kūno ir kraujo neleidžiant įterpti nė žodelio, bet, Ispani-jos atveju, taip pat keturiasdešimties metų diktatūra. Kai atvykau į Ispaniją, nedrąsiai pasirodė pirmieji pokyčiai, bet dauguma jaunų moterų, tiesą sakant, „mano“ kartos moterų, kurios turėjo jėga ir įsitikinimu stumti tuos po-kyčius, tikriausiai galėjo argumentuoti, bet tik nedaugelis buvo pasirengusios emociškai. Jos buvo dukterys motinų, kurių vaidmuo per dešimtmečius buvo apribotas namais. Ten nebuvo laikotarpio, panašaus į pokario metus Vokie-tijoje, kai viskas buvo atstatoma – skausmingo, bet pilno pokyčių. Priešingai, viskas stovėjo vietoje, buvo repre-suojama baudžiamaisiais valdžios ir Bažnyčios persekio-jimais. Naujajai moterų kartai trūko vaidmenų pavyzdžių. Kovotojos už moterų teises buvo per toli ir erdvės, ir laiko požiūriu, kad padėtų performuluoti moters vaidmenį mo-dernioje visuomenėje. Rytdienos moterys pleveno tarp aiškiai apibrėžtos, nors ir senamadiškos, vietos visuome-nėje poreikio, nepasitenkinimo apribojimais, kurie varžė jų saviaktualizaciją, ir sąžinės graužimo priešinantis tra-diciniams vaidmenims ir ieškant naujų perspektyvų. Man prireikė kelerių metų, kad tai suprasčiau – metų, kupinų nevilties, nes jaučiau, kad labai skiriuosi nuo tų moterų, o jų pasyvumas mane nervino ir kartais pykdė.

7 istorijos apie moteris1997 m. gruodžio 17 d. buvau ką tik pabaigusi pirmąją iš savo „Septynių Marijų“ ir redagavau antrosios apmatus. Tą gruodžio 17-ąją šešiasdešimtmetę Aną Orantes jos vy-ras sudegino gyvą po to, kai ji per televiziją papasakojo apie jo prievartą, kurią jai teko ištverti per keturiasdešimt vedybinio gyvenimo metų. Tą gruodžio 17-ąją sėdėjau savo studijoje visą naktį su apmatais priešais save, klau-sydamasi nelaimingų moterų, kurios pasipiktinusios ir susitaikiusios su padėtimi per radiją pasakojo apie pana-šius šeimyninės prievartos aktus. Ta sudėtinga situacija automatiškai tapo apmatų dalimi. Palei apatinį tapiserijos kraštą išsivystė animacinį filmą primenanti istorija, kurios vaizdai vienas po kito apibendrina įvairius likimus ir siūlo labai skirtingas pabaigas.

Staiga prabėgantis pavargusių pečių, suskeldėjusių delnų ir įdiržusių kelių peizažas ilgiau paslėpė pašnekesio po-piečio saulėje nuotrauką, pilną paviršutiniškų paskalų ir neaiškių įvykių. Tarp pasakos gijų pasirodė prarastos iliu-zijos, neišsipildžiusios svajonės, troškimas būti mylimam ir meilės netektis.

Po ketverių metų audimo staklėmis, po motinos mirties, augindama savo du vaikus pasaulyje, kuris nuolat keičia-si, neabejoju, kad yra dalykų, kurių kolektyvinė atmintis niekada neturi pamiršti. Taip pat mėginu sukelti daugiau užuojautos, daugiau pakantumo, nes yra dalykų, kuriems reikia laiko.

Dabar jaučiuosi gerokai artimesnė savo močiutei ir mo-tinai. Tarsi mano gyvenimo siūlas būtų susijungęs į kilpą, susiejančią mūsų individualius likimus tame pačiame taš-ke, skirtinguose lygmenyse.

www.andreamilde.com

( 131 )Spatial distance and a sort of temporal dislocation in my adopted country Spain, which confronted me with a so-ciety that developed very differently from the society I had grown up in, helped me realise this.

Like many others my grandmother and my mother, still a little girl at that time, had to flee their rural home in today’s Poland during the Second World War and start a new life in Germany. In the factory and the small city ap-artment they in their hearts always remained farmer wo-men, down-to-earth, with rough hands, crocked backs, with a seemingly indefatigable will to survive but also with the tendency to accept what is commonly referred to as “destiny”, that I hardly understood.

Their lives were strongly influenced by an attachment to nature, of which the cyclic growth and decay re-echoed in their own lives; by the effort to preserve traditional customs; the effort to communicate wisdom. They were governed by their understanding of interpersonal re-lationships which, carefully woven and compacted, de-veloped into a securing yet sometimes restricting social network. To me these women became a metaphor for an attitude to life which comprised a different interrelations-hip between “Man” and “Time”, of a concept of time which embraced slowness not as disturbing but as sometimes necessary.

And when I chose this group of women as my weaving’s leading motif it felt as though I had met them here in Spain, as though I might only have really found them, gotten to understand their true personality. Many of the conflicts we dealt with within the family circle, the narrow-mindedness, the lack of understanding, walls of unvoiced fears, doubts and desires were suddenly laid open on a societal level, which initially was strange, but due to a lack of emotional attachment enabled me to review and re-contextualise my life experiences. My con-ception of womanhood, which I owe to a change of thin-king in society rather than to the personal convictions of women in my family, is characterized by autonomy and independence, a northern European notion as one might say. Having internalized this conception throughout, I then encountered a southern European structure of so-ciety that was marked not only because of the influence of the Catholic church, where a woman's figure is adored as Mother of God, and the women of flesh and blood not get a word in edgeways, but in the case of Spain, also due to forty years of dictatorship. When I came to Spain the first changes showed timidly, but the majori-ty of young women, “my” generation in fact, who would have had to drive these changes forward with strength and conviction, were maybe prepared argumentative-ly, but the fewest were emotionally ready. They are the daughters of mothers, whose role had over decades been

limited to house and home. There had not been a time comparable to the post-war years and reconstruction in Germany, painful but full of change. Quite the opposite, everything stagnated under the repression by prose-cution and church. The new generation of women was lacking role models. The champions of women’s rights were too far away both time-wise and spatially, to assist in the redefinition of the woman’s roll in modern socie-ty. Tomorrow’s mothers hovered between the need for a clearly defined though old-fashioned place in society, the discontent with the boundaries that restricted their self-actualisation and their guilty conscience when they challenged traditional roles and searched for new pers-pectives. It took me several years to understand this, ye-ars filled with despair because I felt myself so different to these women, and their passivity made me nervous and sometimes even angry.

7 stories about womenOn the 17th December 1997 I had just finished weaving the first of my Siete Marías and was busy editing the outli-ne of the second one. On this 17th December the sixty-ye-ar old Ana Orantes was burned alive by her husband after having talked on TV about his acts of abuse she endured during her forty years of marriage. On this 17th December I sat in my studio all night long with the outline in front of me, listening to women who were upset, indignantly and resignedly reporting on similar cases of domestic abuse on the radio. The issue automatically became a part of the outline. A cartoon-like story developed along the bottom edge of the tapestry, whose sequence of images summa-rizes the numerous fates and suggests a very different ending.

All of a sudden the rolling landscape of weary shoulders, chapped hands and calloused knees longer concealed the snapshot of a chin-wag in the afternoon sun, full of superficial tattle and ambiguous comments. Between the threads of the tale appeared lost illusions, unfulfilled dre-ams, the desire to be loved and deprivation of love.

After the four years of weaving on the loom, the depar-ture of my mother, during the upbringing of my two chil-dren in a world that constantly changes I have no doubt that there are things which the collective memory must never forget. I also try to raise more sympathy, more pati-ence, because there are things that take their time.

Now I feel much closer to my grandmother and mother. Just as though the thread of my life had formed a loop which joins our individual fates at a common point, even if at different levels.

( 132 )

RŪTA NAuJALYTė ( ) 1981/03/09. 2011Karoliukai, peyote vėrimas / Peyote stitch beading. 2 x (90 x 60 cm)

LIETuvA / LITHuANIA

( 133 )Astrologija gyvuoja daugybę metų ir išlieka po-puliari mūsų dienomis. Beveik kiekvienas perio-dikos leidinys turi horoskopų skyrelį. Zodiakas,

išvertus iš senosios graikų kalbos, reiškia „gyvenimo ratą“.

Zodiako ženklas yra esminis elementas sudarant horos-kopus ir, kaip yra manoma, daro įtaką mūsų likimui. Dau-gybė žmonių, norėdami sužinoti savo ateitį ar susivokti dabartyje, ieško astrologo, aiškiaregio ar kito žiniuonio „teisingo“ patarimo.

Rytų (kitaip metų), druidų, graikų, Avestos, gėlių ir kiti horoskopai užliejo žiniasklaidos priemones ir sąmonę, tačiau ar tikrai visi šie su mūsų gimimo data susiję horos-kopai atspindi mūsų asmenybę? Ar visos bendrosios, ma-sėms pritaikytos horoskopų savybės tikrai atspindi mus?

Astrology has been around since antiquity and remains ever more popular today. Almost every publication found on the magazine stands today

will almost certainly have a horoscope section.

Eastern, Druid, Greek, Avesta, flower; all kinds of horosco-pes are attempting to draw our personal portrait. What makes me raise a question here is, if our date of birth is really a true reflection of our personality, as some authors of horoscope columns would like us believe. Can all those common depictions and predictions, adap-ted to the language of the masses, really be a representa-tion of who we really are?

1981/03/09 – mano gimimo data, pasirinkta kaip darbo pavadinimas, anot horoskopų tradicijos, savaime dėlioja mano asmeninį portretą. Todėl kūriniuose naudoju įvairių horoskopų simbolius ir veidrodiniu principu formuoju pa-viršutinišką atspindį, kurį mums bruka populiarioji spau-da ir kuriuo taip domisi daugybė žmonių. Šis veidrodžio efektas, atspindintis vieną veido pusę – tai mano sarkas-tiškas požiūris į šiuolaikinių „astrologų“ kuriamą kiekvie-no iš mūsų asmeninę istoriją.

Karoliukai – žaisminga priemonė, kurią pasirinkau norė-dama pavaizduoti šią sąlygišką tikrovę.

03/09/1981– my date of birth (which I chose for a title) is, according to the horoscope world, my personal portrait. In my work, the symbols of the horoscopes are presented with a mirror effect, in an attempt to represent only the surface, as is the shallow, quick approach found in most mass media publications of today.

My sarcastic depiction goes towards most modern "astro-logers", who attempt to create our personal stories, and hand them to us, as our reality‘.

Beads – a playful tool to portray the reality of this con-dition.

( 134 )

Savo kūrinyje maišau rases ir odos spalvas bei vi-sas su tuo susijusias kultūrines asociacijas. Siekiu kūno suvokimą ir buvimo žmogumi patirtį pra-

turtinti nevienareikšmiškumu ir skirtingumu. Mano po-žiūriu, mus sieja skirtingumo išaukštinimas. Giliausi žmo-gaus išgyvenimai dėl meilės, grožio, turto bei pripažinimo yra universalūs. Nors oda gali būti skirtinga ir aš noriu ak-centuoti bei išaukštinti tą skirtingumą, mano tikslas yra įrodyti žmonių emocinės patirties panašumą. Tai patirtis, kuri yra gilesnė nei „mada“, kontrolė ir manipuliacija.

Norėdama savo tapiserijoje sukurti „odos“ iliuziją, sinteti-nius siūlus nusprendžiau dažyti natūraliais arbatos ir ka-vos dažais. Po kito impregnavimo etapo audžiu medžia-gą. Gaunama audinio faktūra yra panaši į žmogaus odos faktūrą, kuri yra kartu sausa ir drėgna, kai palieti.

Tapiserijoje išausti mano ir mano gyvenimo draugo por-tretai. Kūrinio pavadinimas „Metisė“ reiškia vaiką, gimusį skirtingų rasių tėvams. Tėvams, kurie skiriasi savo išvaiz-da, kūno spalva. Pavadinimą darbui rinkausi simbolišką.

In my work I choose to mix races and skin colours and all the cultural associations that come with this. I seek to bring more ambiguity and diffe-

rence to how we view our bodies and therefore how we view the experience of being human. For me, celebrating difference unites us together. Deep human pre-occupa-tions of love, beauty, wealth and recognition are univer-sal. Though skins may be different and I seek to detail and celebrate this difference ultimately it is to prove the simi-larity of human emotional experience. This is an experien-ce that is deeper than ‘fashion’, control and manipulation.To create the illusion of “skin” in my tapestry I have chosen natural dies of tea and coffee to colour my synthetic thre-ads. After another impregnation stage I weave the mate-rial. The resultant texture of the tapestry mirrors that of human skin, being both dry and moist to the touch.

I called the tapestry Métis. My portraits and those of my partner are weaved in this tapestry. I named this work Métis. The word represents a person born to parents who belong to different groups defined by visible physical dis-similarities, regarded as racial, or descendant of such pe-ople. I wanted to tell that during the process of creation

RASMA NOREIKYTė ( ) METISĖ / MéTIS. 2008Sintetiniai siūlai, dažymas kava, arbata, autorinis audimas, tapiserija / Synthetics thread, tea, coffee, own techniques tapestry

LIETuvA / LITHuANIA

Norėjau papasakoti apie tai, kad jį audžiant mums gimė dukrytė – tikroji „metisė“, kuriai ir skirtas šis kūrinys.

Audimo metu vyko du atskiri augimo procesai. Tapiserija didėjo diena po dienos, kaip ir mano pilve auganti gyvy-bė.

Šiuo darbu kalbu apie skirtumus, ne supriešinančius, o atvirkščiai – papildančius vienas kitą ir pasakojančius apie pasaulio vienybę ir harmoniją tam tikrą akimirką. Portrete sustabdžiau laiką ir vietą bei susitelkiau į fizinio artumo, švelnumo ir nuoširdumo išraišką.

www.rasmanoreikyte.com

our first baby girl was born, she is the real métis and this tapestry is dedicated to her.

Two separate processes were happening while weaving took place. Tapestry was continuously increasing in size, as life was growing inside my belly.

This tapestry is a way to tell people about differences, which are not in contrapositions, but rather complemen-ting each other and telling about the world’s unity and harmony in a particular moment. In this portrait I stop-ped time and place, concentrated whole attention to the expression of physical proximity, tenderness and honesty. Although, colour of our skin differs, yet, I celebrate this difference and all experiences associated with it.

Finally, all this is merely to highlight the analogy of hu-man emotional experiences.

( 135 )

( 136 )

Mano močiutė Sarah Maximovsky, žinoma kaip Sonya, 1990 m. atvykusi į Izraelį gavo tapatybės kortelę. Dėl Imigracijos ministerijos registratorių

klaidos „tautybės“ laukelyje buvo išspausdinti žodžiai „ne-užregistruota“. Taigi Sarah, chirurgė, nusprendusi nekeisti pavardės per Stalino režimo pabaigoje vykusią Leningra-do „Daktarų žudikų“ bylą, tapo neidentifikuojamas agen-tas nacionalinės priklausomybės požiūriu.

Aš savo tapatybės kortelę gavau 1993 m., sulaukusi še-šiolikos. Dėl Vidaus reikalų ministerijos registratorių klai-dos mano gimimo metai buvo išspausdinti kaip 00. Taigi mano buvimu pasaulyje sukeliama abejonė.

1997 m. norėjau ištekėti. Rabinų taryba pareikalavo pa-tvirtinti mano žydišką kilmę. Parodžiau savo tapatybės kortelę, kurioje tautybės laukelyje buvo parašyta: žydų. Neįtikinti jie pareikalavo pasikalbėti su mano močiute. Jie iškvietė ją ir paklausė rusiškai: „Ar tavo vardas Sarah?“ „Taip“, – atsakė ji. „Ar tu visada buvai Sarah, ar tu tik tapai Sarah?“ Sarah, kuri dėl amžiaus neprigirdėjo ir bijojo, kad atsakys neteisingai, atsakė: „Ką? A... Taip, aš visada buvau Sarah.“ Tada jie jos paprašė pakalbėti jidiš ir ji pakalbėjo taip, kaip galėjo prisiminti. Taip buvo nuspręsta, kad aš žydė.

Vokiečių Aškenazio žemėse buvo tradicija: po apipjausty-mo naujagimio motina paimdavo jo vystyklą, suplėšytą į keturis gabalėlius, susiūdavo juos į ilgą juostą ir išsiuvi-nėdavo jo vardą, gimimo datą ir palaiminimą, pridėdama papuošimų pagal savo skonį ir sugebėjimus. Juosta bū-davo dovanojama vietinei sinagogai, kur būdavo naudo-jama kaip Toros ritinėlių raištis. Taip būdavo dokumentuo-jama vyriškos lyties vaiko gimimo data, o kasdieniškame audekle įamžinta sutartis tarp Visagalio ir Izraelio tautos būdavo atgaivinama šeimos atmintyje.

Aškenazyje jokia mergaitė negavo raiščio.

Šis raištis sukurtas mano senelei ir man. Jis padarytas iš mano senų vystyklų, kurie buvo išgelbėti nuo tapimo pašluostėmis. Juose išsiuvinėjau savo močiutės pavardės ir savo gimimo datos istorijas. Mano motina raištyje pa-sirodo ne savo pavarde, bet tuo, kad ji siuvo. Norėdama parodyti nors ir bevardį motinos buvimą, sukūriau filmą, kuriame girdime jos balsą ir matome rankas, lėtai pervy-niojančias raištį. Pervyniojimą lydi daina apie išsiskyrimą, kurią ankstyvoje vaikystėje motina man dainuodavo.

www.oicherman.com

KATYA OICHERMAN ( ) SUPLĖŠYTO VYSTYKLO ISTORIJOS / STORIES OF THE TORN SWADDLING CLOTH. 2010–2011 Šilko ir medvilnės siūlais siuvinėti vystyklai, videodarbas. Instaliacija / Silk, cotton, hand embroidery on swadding cloth, video. Installation

IZRAELIS / ISRAEL

( 137 )

My grand-mother, Sarah Maximovsky, known as Sonya, received her identification card upon arrival to Israel in 1990. Due to a mistake in the

registers of the Ministry of Immigrant Absorption, the space for “nationality” was printed with the words “not registered”. Henceforth, Sarah, a surgeon who chose not to change her name during the “Killer Doctors” affair in the end of Stalin’s regime in Leningrad, has become an unidentifiable agent in terms of national belonging.

I received my ID in 1993, reaching the age of sixteen. Due to a mistake in the registers of the Ministry of Interior Affairs, the year of my birth was printed as 00. Henceforth a doubt is imposed on my being in the world.

In 1997 I wanted to marry. The rabbinic council asked to verify my Jewish decent. I showed my ID, which stated in the space of nationality: Jewish. Not convinced, they demanded to speak with my grand-mother. They called her and asked in Russian: “Is your name Sarah?” “Yes”, – she replied. “Have you always been Sarah or have you just become Sarah?” Sarah, who due to her age had hearing deficiency and was anxious for not answering adequate-ly, replied: “What? Ahhh… Yes, I have always been Sarah.” They then asked her to speak Yiddish, and she spoke as well as she could remember. Thereupon it was decided that I am Jewish.

In German lands of Ashkenaz there used to be a tradition: after the circumcision, the mother of the newborn took his swaddling cloth, tore it into four pieces, sew them to-gether into a long band and embroidered with his name, birth date and a blessing, adding decorations according

to her taste and ability. The band has been donated to the local synagogue to be used as a Torah scroll binder. In this way the birthday of a male child has been documented and the covenant between the almighty and people of Israel, commemorated in mundane cloth, regenerated in the familial memory.

Never a girl in Ashkenaz has received a binder.

This binder is meant for my grand-mother and me. It is made of my old swaddling cloths, salvaged from beco-ming dust-cloths. I embroider stories of my grand-mot-hers' name and my year of birth. My mother is not present in the binder in her name, but in her labouring over the embroidery. To restore mothers' presence, nameless as it remained, I made a film which reveals her in her voice and hands, re-rolling the binder slowly. The rolling is accom-panied with a song about separation I listened to in early childhood as it has been sung by my mother.

( 138 )

vIRgINIE ROCHETTI ( ) BANJOLĖ TAPISERIJA / LA TAPISSERIE DE BAGNOLET / THE BAGNOLET TAPESTRY. 2009Medvilnė, linas, kompiuterinis siuvinėjimas (Bernina: modelis Designer 6) / Cotton, linen, computerised embroidery (Bernina, Application: Designer 6). 60 x 700 cm.

PRANCŪZIJA / fRANCE

( 139 )

Siuvinėjimas yra nuobodi ir pasikartojanti vei-kla, tad ji turi hipnotizuojančių, anestezuojančių savybių, kurios stebėtinai būtinos moderniame

gyvenime. Mane žavi savosiose pilyse užsidariusių vieni-šų ponių idėja – siuvinėjimas atstoja jų ilgai lauktus myli-

muosius. Siuvinėjimą tikriausiai paveikė ir Mėlynbarzdžio sesers Anos reputacija, verpimo ratelio smaigu pradurtas pirštas, Gijomas, išvykęs į karą... Dažnai svajojau apie tą audeklo atraižą, išlikusią daugybę amžių, – „Bajo tapiseri-ją“ (The Bayeux Tapestry).

( 140 )

Siuvinėjimas yra pasikartojanti veikla, galinti išvesti iš proto. Fantazija apie suvaldytą sprunkančią ir labai minkš-tą medžiagą. Minkštą ir nuostabią. Fantazija apie geidu-lingumą ties adatos dūrio vieta.

Pasakojimų ir pasakų: „Kai išgirsti fėją Auksarankę, versk puslapį“... Bajo tapiserijos istorija ne tokia romantiška. Ją sukūrė menininkas, išsiuvinėjo siuvinėjimo dirbtuvės dar-bininkai ir ji vis dar gali giliai sujaudinti.

Akimirksniu pagaunantis „patalų pojūtis“, nuotakos krai-tis, išsiuvinėta jos emblema, jos laiškas. Laiškas, ant kurio ji parašys savo gyvenimą, pradedant nuotakos lova... bet aš nukrypstu.

Siuvinėjimas. įsijaučiau – kaip į narkotikus. Kasdien per radiją klausydamasi pasaulio garsų, perrašydama ir eski-zuodama laikraščiuose matytus vaizdus, atsidaviau savo adatai.

Siuvinėjimas yra kruopštus ir pasikartojantis veiksmas. Mažyčių taškelių sankaupa, tik detalės, kurios, galima sakyti, keistai gimdo visą formą, atkuria piešinio gyvybę ir gestus. Tai prieštaravimų kupina veikla, įnirtingų susiti-kimų veikla. Senovinės (protėvių) technikos ir modernios technologijos (kompiuterizuotas siuvinėjimas) susidū-rimas. Temos poveikis objektams: „moteriškas minkštu-mas“ ir pasaulio smurtas. Kas paslėpta, namų intymumas (aukščiausias bokštas pilyje) ir visa tai, kas yra išorėje – kančia, kuri man nerūpi.

Man nerūpi mano biologinė rūšis, mes purvini ir mes smirdim. Man labiau patinka žiūrėti, kaip skalbimo maši-nos durų iliuminatoriuje sukasi skalbiniai.

Iš to, kas atrodo kaip visiškas chaosas, pasirodo bazinė, stabili tema: nuolatinis smurtas ir griovimas. Pagaliau – vilties žybsnis, „Pradėkite antrąjį gyvenimą“, virtuali visa-ta, tokia pat kvaila kaip Realybė.

Kietas kaip akmuo, laikyti pastovų kursą.

Kirmėlė, sakau tau! Besiranganti, krutinanti savo užpakalį. Ribotas požiūris. Jokių žemų minčių, žiūrėk savo siuvinio, brangioji. Ir laikyk užpakalį ant kėdės, jei jis per daug įkaistų žiūrint, kaip pasaulis eina pro šalį.

Piešimas taip pat yra pastovus ir raminantis. Per amžius nuo Leonardo da Vinci iki Picasso, ir Alečinskio.

Siuvinėtoja, būk gera.

Siuvinėjimas – kaip visų šitų pasakojimų pasakojimas, pa-saulis, kuris įsiveržia ir atsirūgsta į mano studiją su savo sulaužytais kūnais ir užsiūtais veidais, tiek daug randų palikta ant drobės ir geriau juos prijaukinti. Vėl susiūtos kūno dalys, suplėšyti kūnai, išskleisti laikraščių puslapiuo-se, persekioja mane sapnuose. Siuvu juos visą dieną. Dar daugiau kūno, mėsos, išdėliotos mėsininko parduotuvė-lėse, ima viršų manojoje „Banjolė tapiserijoje“. Filė keps-nys, kepsnys su kaulu ir kraujinė dešra – viskas tvarkin-guose, firmų ženklais pažymėtuose pakeliuose, kuriuos išsiuvinėju dygsniais kaip daugybę natiurmortų. Smurtas yra nesuvaldomas, drobės siūlas tarsi saugo nuo užnuo-dyto obuolio.

Siuvinėk, kad surinktum, susiūtum visus šituos mano iš-barstytos būties gabalus, išmėtytus įvairiuose mano kūry-bos kampeliuose, padalintus tarp tapybos ant laikraščio,

( 141 )

Embroidery is a tedious and repetitive activity and as such, has a hypnotic, anaesthetic capa-city, surprisingly indispensable to modern life.

Fascinated by the idea of lonely ladies in their castles, em-broidering exploits of their long awaited lovers, perhaps also influenced by Sister Anne of Bluebeard fame, a finger pricked on a spinning wheel spindle, Guillaume away at the wars ... I often dreamed of that piece of fabric, the sur-vivor of many centuries: The Bayeux Tapestry.

Embroidery is a repetitive activity that can drive one wild. A fantasy of total control over a fleeing and soft material. Soft and delicious. A fantasy of sensuality at the prick of a needle point.

Fairy tales, and fairies too "When you hear the fairy Tinker-bell, turn the page” ... The history of the Bayeux Tapestry is less romantic. Designed by an artist and embroidered by the workers of an embroidery workshop, it still possesses an impressive power of evocation.

Instant perception of a bed sheet, a bride's trousseau, em-broidered with her emblem, her letter. A letter on which she will write her life, beginning in the bridal bed… but I digress

Embroidery. I indulged myself, like with a drug. Each day listening to the sounds of the world on radio transcribing and sketching the images seen in newspapers, I devoted myself to my needle.

Embroidery is a meticulous and repetitive activity. The accumulation of tiny dots, mere details you could say, strangely generates the entire shape and restores the vitality and gesture of drawing. It is an activity of contra-dictions, an activity of violent encounters. The impact between an ancient technique (ancestral) and modern technology (an embroiderer steered by a PC). Impact of the subjects with the topic: "feminine softness" and vio-lence of the world. What lies hidden, the intimacy of the home (the highest tower of the castle) and all that lies outside - the suffering that does not concern me.

I do not care for my species, we’re dirty and we stink. Not nice. I prefer to watch the washing go round through the porthole in the door of the washing machine.

Out of what appears to be complete chaos emerges the basic, stable theme; relentless violence and destruction. At last, a glimmer of hope, "Enter the second life", a virtual universe as stupid as Reality.

Solid as a rock, keeping a steady course.

A worm I tell you! Squirming, wriggling its behind. A li-mited outlook. No low-minded ideas now, keep to your needlework my dear. And keep you bum on the chair, just in case it gets too heated watching the world go by.

Drawing too is steady and reassuring. Over the ages from Leonardo da Vinci to Picasso, and Alechinsky.

Embroider, be good.

Embroidering like telling all these tales, the world that bursts and burps into my studio with its broken bodies and stitched-up faces, so many scars to put on the canvas and tame them better. Body parts all stitched up again, torn flesh spread out on the pages of newspapers, haunt my dreams. I sew them all day. Yet more flesh, meat on display in butchers’ shops, take over from the Bagnolet Tapestry. Fillet steak, T-bone steak and black-pudding, all in their tidy, branded packs that I embroider with little stitches like so many still-lifes. Violence is rampant and the thread of the canvas a sort of barrier against the poi-soned apple.

Embroider to assemble, to sew together all these pieces of my scattered being, strewn into the various corners of my work, divided between painting on a sheet of newspaper, installations and things that tell stories in the language of my love of words, and performances with my fellow poets (Fabienne Yvert and Jacques Rebotier in particular).

Centring-down to release the vision from its frame.

Language is also for stitching words together. Sit! Stay!

instaliacijų ir daiktų, kurie pasakoja istorijas mano meilės žodžiams kalba, ir performansus su mano draugais poe-tais (ypač Fabienne Yvert ir Jacques Rebotier).

Kalba taip pat yra tam, kad susiūtum žodžius. Sėdėk! Pa-silik!

http://v.rochetti.blog.free.fr

( 142 )

Fotografijų ciklas „Meilės istorija. Apieškojimas išrengiant“ fiksuoja mano (moteriško) kūno detales su trumpais tekstais, sudarytas iš žmo-

gaus (mano vyro, menininko Kęstučio Grigaliūno) plaukų, priklijuotų ant mano odos. Šis „augimas“ ant neteisingų moters kūno vietų vaizduoja trumpus, banalius, despera-tiškus pranešimus apie meilę, egzistencinį nesaugumą ir nerimą.

Fotografijų ciklas „Meilės istorija. Apieškojimas išren-giant“ leidžia pažvelgti į fundamentalų žmogaus poreikį

susilieti ir sukurti meilės santykį. Ypač man įdomus fizinio pojūčio kaip meilės aspekto, taip pat ir jos sukeliamo dis-komforto bei kančios poreikis.

Trumpa istorija: Aš myliu. Ar tu mane myli? Venk stiprios meilės. Ilgiuosi tavęs, nekenčiu tavęs. Nemyliu tavęs. Ne-mirk dėl meilės. Neapykanta. Žmogaus plaukų stigma ant moteriško krucifikso.

www.l.salciute.com

LAISvYDė ŠALČIŪTė ( ) MEILĖS ISTORIJA. APIEŠKOJIMAS IŠRENGIANT / LOVE STORY. STRIP SEARCH. 2010 Fotografija ant aliuminio / Photography on metal plate

LIETuvA / LITHuANIA

( 143 )

The photography series Love story. Strip Search record details of my (female) body with short texts composed of human (my husband’s, artist’s

Kęstutis Grigaliūnas) hair glued on my skin. This “growth” on wrong places of female body represents short, trivial, desperate messages on love, existential insecurity and anxiety.

The photography series Love story. Strip Search look at the fundamental human need for oneness and establishing

the love relationship. In particular, I focus on the need of physical sensation as love aspect as well as discomfort and suffering caused by it.

Short story: I love. Do you love me? Avoid exposure to strong love. I miss you, I hate you. I don’t love you. Don’t die for love. Detestation. Stigma of human hair on female crucifix.

( 144 )

Visi mano kūriniai yra besitęsiančios istorijos dalis, asmeninis modernaus gyvenimo apmąs-tymas. įkvėpimas ateina iš kasdienybės, žinias-

klaidos ir iš pavyzdžių parinkimo tradicijos. įtraukiu viską, kas juda, mane stebina ar intriguoja. Rezultatas – subtilus mūsų modernios visuomenės komentaras. „Tikrovė daž-nai keistesnė už fantaziją.“

TILLEKE SCHWARZ ( ) MURKIMO MEDŽIOKLĖ IR NEMOKAMA KOMPENSACIJA / PURR CHASE AND FREE RECOVERY. 2008–2010Siuvinėjimas rankomis ant lininio audinio / Hand embroidery with all kind of threads on linen

NYDERLANDAI / THE NETHERLANDS

Purr Chase 2009 Pavadinimas „Purr Chase“ sukonstruotas iš murkimo (pur-ring), pirkimo (purchasing) ir vaikymosi, medžioklės (cha-sing). Pirkimas yra, regis, populiariausias laisvalaikio už-siėmimas, nes bažnyčioje žmonės taip dažnai nesilanko.Mano vyras pasiskundė, kad aš beveik nevaizduoju au-tomobilių. Žinoma, tuojau pat pavaizdavau jo sportinį

( 145 )automobilį. Buvo įtraukta ir nauja skalbimo mašina bei perspėjimai „Tate Modern“ muziejuje apie kai kuriuose eksponuojamuose meno kūriniuose detaliai ir atvirai at-skleistas smurto ir sekso scenas.

Laisvas susigrąžinimas 2010 Čia sudėti prisiminimai apie kelionę į Jungtinę Karalystę, pavyzdžiui, pono Bola kasdienės žinutės.

Ponas Bola mums siunčia žinutę, norėdamas maloniai pranešti tikslų laiką, kada mes kviečiami pusryčių jo jau-kiame „B & B“ viešbutyje. Pusryčių kambarys buvo per mažas, kad tilptų visi svečiai, tad jis kasdien sudarinėjo detalius tvarkaraščius. Man niekas niekada nepasakė pono Bola vardo, tad vadinau jį Tomu. Nes man patiko jo derinys su Bola (kaip tombola – daiktinė loterija).

visada 2007 Saugumas yra svarbi problema mūsų modernioje visuo-menėje. Jis kišasi į mūsų gyvenimą ir verčia mus elgtis be-protiškiau nei bet kada. Keletas pavyzdžių! Dešinėje kūri-nio pusėje yra saugumo zonų kopija – jos saugo G8 šalių grupės viršūnių susitikimą aplink Heiligendamo kaimą Vokietijoje. Ir kelios citatos iš Islandijos nacionalinės tele-fonų knygos. Joje yra nepaprasta informacija apie tai, kaip elgtis ištikus gamtinei katastrofai (audrai, sniego griūčiai, žemės drebėjimui ar išsiveržus vulkanui). Žinoma, man patiko žaisti šios informacijos seka.

WYSIWYg 2006 WYSIWYG yra posakio What you see is what you get („Ką matai, tą ir gauni“) santrumpa. Turkiški šilko siūlai, kuriuos

turėjau, nelabai tiko siuvinėjimui. Tad aš juos išdėliojau ant šio kūrinio kaip krioklį su gėlėmis apačioje. Mano mėgstamiausios detalės yra tekstas „Kaip smagu daryti meno projektą“ ir gražus pašto ženkliukas iš Austrijos. Žinoma, ten yra katė.

Žaisk su manimi 2006 Šį serbišką tekstą (dešinėje, viršuje) radau ant savo vieš-bučio Belgrade durų. Jame surašyta viskas, kas priklau-so tam viešbučio kambariui. Pavyzdžiui: 4 užuolaidos, 2 paklodės, 2 apklotai, 1 pagalvė, 1 pagalvės užvalkalas, 1 tualeto šepetys, 1 šiukšlių krepšys, etc. Niekada iki tol ne-buvau mačiusi tokio dalyko.

fisk 2010 Fisk daniškai reiškia „žuvis“. Fisk skamba galingiau. Dide-lė žuvis prarijo rausvą povą. Niekšiškas priešistorinis ve-losiraptorius grasina Dodo1 žodžiais „Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, :)“. Tas tekstas yra iš Pono X Stitcho („Dygsnio kryželiu“ – tinklaraštininko, rašančio apie tekstilę) el. paš-to žinutės. Ponas X Stitchas man pranešė, kad jam labai smagu, jog jis cituojamas šiame žuviškame kūrinyje. Kai-rėje viršuje yra lankytojo skundas, kad Londono parodoje apsauga kalba per garsiai. Keistas pasaulis!

1Dodo yra priešistorinis paukštis www.tillekeschwarz.com

( 146 )

All my works are part of a continuing story, a personal reflection on modern life. Inspiration comes from daily life, mass media and from the

sampler tradition. I include anything that moves, amazes or intrigues me. This results in a subtle comment on our modern society. “Real life is often more strange than fan-tasy”.

Purr Chase 2009 The title Purr chase is constructed of purring, purchasing and chasing. Purchasing (shopping) seems to be the most popular leisure activity, since people do not visit church so often.

My husband complained that I hardly include cars. Of course, I immediately depicted his sports car. A new was-hing machine was included and warnings in Tate Modern about the explicit nature of some exposed art.

free Recovery 2010 Included are memories of a trip to the UK, for instance of Mr. Bola’s daily messages.

Mr. Bola sent us a message to kindly inform about the precise time we were invited to enjoy breakfast in his cosy B & B. The breakfast room was too small to accom-modate all guests so he made detailed schedules every

( 147 )

day. I never was informed about Mr. Bola’s first name, so I called him Tom. As I enjoyed the combination with Bola (referring to tombola).

Always 2007 Security is an important issue in our modern society. It is interfering with our way of living and forces us to behave crazier than ever. A few examples! On the right side of the work is a copy of the security zones to protect a meeting of the G8 top around the village of Heiligendamm in Ger-many. And a few quotes from the National Phone Book of Iceland. It contains amazing information on how to beha-ve during natural disasters (storms, avalanches, volcanic eruptions and earthquakes). Of course I enjoyed playing with the sequence of this information.

WYSIWYg 2006 WYSIWYG is an abbreviation of "What you see is what you get". My Turkish silk threads were not very suitable for stitching. So I couched them on this work like a water-fall with flowers at the bottom. My favourite details are the text: “It is so nice to do an art project” and the lovely stamp from Austria. And of course there is a cat included.

Play with me 2006 The Serbian text (top right) was found on the door of my Belgrade hotel. It lists everything that belongs to that ho-tel room. For instance: 4 curtains, 2 sheets , 2 blankets, 1 pillow, 1 pillow-slip, 1 toilet brush, 1 garbage basket etc. I had never seen that before.

fisk 2010 Fisk is Danish for fish. Fisk sounds a lot more powerful. The big fish has swallowed a pink peacock. The sneaky prehis-toric Veliciraptor threatens the Dodo1 with “I’ll see what I can do, :) ” . That text is from an email by Mr. X Stitch (a blogger on textiles). Mr. X Stitch let me know that he is absolutely thrilled to be quoted in this fishy piece. Top left is a complaint from a visitor about the wards talking too loud at an exhibition in London. Strange world!

1 A Dodo is a prehistoric bird

( 148 )

KYuNg-AE WANg ( ) PIRMINĖ FORMA / ORIGINAL FORM. 2008 įvairūs audiniai, siuvimas. Instaliacija / Various fabrics, sewing. Installation

PIETų KORėJA / SOuTH COREA

( 149 )Po ypatingų gyvenimo išbandymų rankdarbiai leido atgauti stabilumą ir tapo galimybe pame-dituoti apie gyvenimą ir save. Siūdama (o tai rei-

kalavo viso mano dėmesio) vis kėliau svarbiausius klausi-mus apie savo skausmą, agoniją, nerimą ir neviltį.

Dabar mano vyras yra danguje, bet 20 metų jis kentėjo nuo diabeto komplikacijų sukeltų negalių. Kovojant su liga, atrofavosi ne tik jo kūnas, bet ir protas. Mėgindama suprasti šias aplinkybes, skaičiau psichologijos ir psichoa-nalizės knygas. Kiekvieną kartą, kai jausdavausi išsekinta tos situacijos, pabėgdavau į savo studiją. Visada audinys mane išgydydavo ir švelniai apsaugodavo. Tas laikas, kai kuriu savo kūrinį, visada išgrynina spaudimą ir konfliktą. Tų išgyvenimų paveikta parašiau daktaro disertaciją „Mo-terų psichologija tinka siūti skiautinius“.

When I suffered extreme hardships in my life, my needlework enabled me to regain stability and gave me a chance to meditate on my life and my-

self. While I was sewing, which required all my attentive-ness, I kept asking the ultimate reasons of my pain, agony, anxiety, and despair.

Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cu-red and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women psychology is immanent in quilting.

Kai siuvimo laikas tapo meditacijos valandomis, mano sąmonė keliavo iš mano paviršutiniškojo „aš“ į gelmę, pasąmonę, kur galėjau pamatyti, kaip rangosi ir svyruoja mano archetipai. Išgijau, kai priėmiau ir pamėgau savo archetipus, kurių neatpažinau savo kasdienėje patirtyje, bet kurie valdė mane su galinga energija.

Šį archetipų kūrinį sukūriau keliaudama į pasąmonę. Savo kūryboje mėginu atskleisti „archetipus“ – geismo ener-giją, paslėptą žmogaus proto pasąmonėje, kaip pirminę gamtos jėgą, įgalinančią kurti. Jie liudija cikliškumą vi-satoje, vis atkartojančioje kūrimą ir destrukciją, šviesą ir tamsą.

http://art500.arko.or.kr/wangkyungae

As the time of sewing became my meditating hours, my consciousness travelled from my superficial self to the in-depth, unconsciousness where I could meet my archety-pes writhing and floundering. I was healed as I embraced and accepted my archetypes that were unrecognizable in my daily perception, but had controlled me with power-ful energy.

The work of archetypes is created though the journey to my unconsciousness. I try to reveal ‘archetypes,’ the ener-gy of desire hidden in unconsciousness of human-mind, as primal images of nature with my artwork. They unco-ver the flow of circulation within the universe that repeats creation and destruction, lucidity and obscurity.

( 150 )

Pluoštas yra dalis tavęs, turi galios išgydyti žmo-gų ir atpalaiduoja. Tapiserija, turinti tapybos ele-mentų, atliko svarbų vaidmenį perteikiant turinį.

Dvasios peizažas, pavaizduotas „Raudoname peizaže“, iš-reikštas audžiant. Lycoris (raudonoji šypsuolė) yra įdomus augalas. Iš išorės jis gražus, o viduje – baisus ir nuodingas. Be to, yra prietaras, kad jei lycoris atneši į namus, gali kilti gaisras.

Žmonės irgi atveria skirtingas savo puses, mąstau žiūrė-dama į šį žydintį augalą. Toks mąstymas ir lėmė šio kūri-nio atsiradimą.

Daugumos kultūrų žmonės stengiasi suderinti viešumoje tariamus žodžius ir asmeninę nuomonę, bet japonai tur-būt tai daryti stengiasi daug uoliau nei daugumos kitų ša-lių gyventojai. Mes vengiame išreikšti nuomonę, kuri gali kam nors nepatikti, net jei tai reikštų neišsakyti savo ti-

The fibre is near oneself; it has power to heal the person and to relax.

The tapestry, having a painting element, has played an important role in passing on the content.

krosios pozicijos. Žmonės, kalbantys atvirai ir nuoširdžiai, laikomi „turinčiais charakterį“, „keistuoliais“, taigi mūsų kultūrai būdinga stengtis pajusti grupės atmosferą, tapti tos grupės dalimi ir prisitaikyti prie aplinkybių. Protas dažnai kankinasi tarp konfliktuojančių žodžių ir intencijų, o aš manau, kad visi žmonės, taip pat ir, žino-ma, dauguma japonų, turi suvaldyti jausmus, kylančius susidūrus su šiuo konfliktu ir susijaudinus, nusiminus ar susierzinus.

Šiame kūrinyje tuos jausmus patikėjau raudonai spalvai. Audžiant dvasios peizažas išreikštas „Raudono peizažo“ temoje. Norėčiau, kad žiūrovas pasijustų apsuptas šio kū-rinio, kuriame raudona spalva kelia įvairius jausmus.

MISAO WATANABE ( ) RAUDONAS PEIZAŽAS / RED SCENERY. 2010Vilna, tapiserija / Wool, tapestry. 195 x 400 cm

JAPONIJA / JAPAN

The mindscape described in the theme Red Scenery is expressed by weaving.

The lycoris is an interesting plant. It is beautiful on the outside, eerie on the inside, and toxic.

( 151 )

In addition, there is a superstition that a fire might start if the lycoris is brought into the house.

People also show different sides of themselves and when I watch scenery where lycoris blooms I think of such things and such thinking leads to this work.

In most cultures people try to balance public words and private intentions and it might be that the Japanese try harder than most. We try always to avoid expressing opi-nions that might create difficulties even if it means not expressing our real opinions. People who speak openly and honestly are considered "characters", and so it is a part of our culture to try to feel the atmosphere of the

group and to make an effort to be part of that group, and I live in that situation.

The mind often struggles with the conflict between words and intentions and I think many people everywhe-re, and certainly most Japanese, have to deal with the fe-elings that arise in us when we confront this conflict we can get excited or depressed or irritable.

In this work I have entrusted those feelings to red. The mindscape described in the theme Red Scenery is expres-sed by weaving. I would like the viewer to feel wrapped in this work to draw out the feelings through the red co-lours.

( 152 )

Šis kūrinys pasakoja šiuolaikinio Amerikos politi-nio ir institucinio diskurso istoriją. Mane traukia subtiliai ikoniški kultūriniai įpročiai, formuojan-

tys socialinius ir politinius santykius tiesiog tuo, kad jie yra ramūs, nuolat kartojami ir plačiai paplitę. Savo kūriniu siekiu suprasti materialias valdžios, tinkamumo ir tapaty-bės išraiškas nesuskaičiuojamuose susirinkimuose, aukš-čiausio lygio susitikimuose ir svarstymuose, kur priimami gyvenimą keičiantys sprendimai.

Čia išryškėja pompastikos ir tradicijos modelis, išreikštas per materialius objektus ir diskurso, debatų bei protoko-linių ritualų vietų architektūros interjerus. Konkrečiai kal-bant apie mano kūrinį, tekstilės suklostavimas, suspaudi-mas ir pakabinimas, siekiant perteikti tų scenarijų svarbą,

KATIE WAugH ( ) SURINKTI PASIŪLYMAI / COLLECTED SUGGESTIONS. 2010Popierius, grafitas, piešimas, skaitmeninis videofilmas ir garsas. Instaliacija / Graphite on paper, digital video & sound. Installation

JAv / uSA

tampa metafora, kuri gali būti naudinga stengiantis su-prasti valdžios sistemas Amerikos institucijose. Atsitikti-nės audinio klostės vis dar turi kurti griežtumo ar rimtumo įspūdį komitetų svarstymuose ir per viešus pranešimus, nors tie audiniai dažnai pagaminti iš pigios sintetikos. Jau praėjo tie laikai, kai didžiulės spalvingų audinių klostės iš tikrųjų reiškė turtą ir galią. Net, regis, prabangūs audiniai, tokie kaip aksomas, dabar, esant industrializacijai ir glo-baliai ekonomikai, gaminami pigiau. Todėl pasitelkdama pasenusį rafinuotumo ir teritorinio pasiskirstymo simbolį – visur naudojamą staltiesę – kuriu prieštaringą prane-šimą. Tokius renginius kuriantieji nuosekliai išdėsto tas senas ekonomines ir pilietines struktūras, kurios anksčiau tokiems papuošimams teikdavo konkrečią piniginę ir kul-tūrinę vertę. Tačiau dabar stalo aptiesalai išreiškia plačias,

( 153 )

dviprasmiškas aspiracijas į kultūrinės svarbos ir teisėtumo įvaizdį, naudojantis jų miglota ir subtilia istorine reikšme.

Šiuose audekluose nustačiusi tokį kietai susuktą socialinį kodą, galiu daryti užuominas į sukilimo bei revoliucijos metaforas, tiesiog sutrikdydama šiuos formalumo įpro-čius. Šitaip galiu linksmai kalbėti apie jausmus, pavyz-džiui, pakliuvus į banalios institucinės aplinkos spąstus. Piešiniuose perteikiu sudarkytą audinį kaip mediją, „pri-simenančią“ jį palietusią ranką; maišto aktas užfiksuotas paliktose klostėse, o tos klostės savo ruožtu kuria praban-gų vizualinį kompleksiškumą. Mano videofilmas išplečia šią idėją toliau, naudodamas institucinę aplinką vandeny-no didingumui simuliuoti. Konkrečiai garsas sukuriamas pritaikant industrinės oro ventiliacijos sistemos įrašą, o videofilmas parodo ryšį tarp bangų ir klosčių.

Atlikdama tyrimą ir stebėdama atveriu mikroskopinius įtrūkimus socialinėse sistemose, parodydama, kas glūdi jų viduje, ir taip stengdamasi atskleisti juos lėmusias ver-tybes, ideologijas bei kultūrines jėgas. Pasitelkdama ko-liažui artimą techniką, atskleidžiu, kartoju, iš naujo suren-ku ir kontekstualizuoju pagrindines struktūrinių sistemų detales. Mane ypač domina tie dalykai, kurie tarsi išreiškia atitinkamų struktūrų stiprumą, kartu rodydami tam tikrą nesėkmės ar diskomforto laipsnį. Šioje nesėkmėje randu išsilaisvinimą, galią ir didingumą.

www.katiewaugh.com

( 154 )

This work tells the story of contemporary Ame-rican political and institutional discourse. I am drawn to the subtly iconic cultural habits that

shape social and political interaction by the very fact of their quietude, repetition, and widespread acceptance. My work seeks to understand material expressions of authority, propriety and identity within the context of the countless meetings, summits, and hearings at which life-changing decisions are made.

There emerges a pattern of pomp and tradition expres-sed through the material objects and interior architecture of places of discourse, debate, and protocol. Specifically in relation to my work, the way that textiles are pleated, pressed, and hung to convey importance in these scena-rios offers a useful metaphor for understanding systems

of authority in American institutions. Haphazard swags of fabric are still deployed to convey a sense of rigor or seriousness in committee hearings and public announ-cements; however, these are made often of cheap synt-hetics. Gone are the days when large swaths of richly coloured fabric actually conveyed wealth and power. Even seemingly luxurious fabrics such as velvet are more cheaply made now, given industrialization and global economics. Therefore, by clinging to antiquated symbols of refinement and territorialisation in the form of the ubiquitous table skirt, a conflicted message emerges. The message-makers who design such events consistently site these old economic and civil structures that used to convey such decoration with specific monetary and cul-tural value. However, now table skirts stand in for broad, ambiguous aspirations for an image of cultural impor-

( 155 )

tance and legitimacy, banking on the vague and subtle historical weight they carry.

Having identified such a tightly-wound social code em-bedded in these textiles, I can allude to metaphors of up-heaval and revolution by simply disrupting these habits of formality. In this way, I can speak to the exhilaration of making one’s own sensory experience, even when trap-ped within banal institutional surroundings. For instance, my drawings present the disrupted fabric as a medium which remembers the hand that touched it; the rebel-lious act is recorded in the folds left behind, and those folds in turn create sumptuous visual complexity. My vi-deo expands this idea further, by simulating the sublimity of the ocean using the institutional environment. Specifi-cally, the audio is created by adjusting a recording of an

industrial air ventilation system, and the video identifies the connection between waves and pleats.

Through research and observation, I pry open micros-copic fissures in social systems, presenting what lays inside in an effort to uncover the values, ideologies, and cultural forces that brought them about. By employing a practice akin to collage, I uncover, repeat, reassemble, and re-contextualize pivotal details of structural pat-terns. I find particular interest in those things that appear to exemplify the strength of their respective structures, while simultaneously indicating some level of failure or discomfort. In this failure I find release, empowerment, and sublimity.

( 156 )

Mano istorija prasidėjo 2007-aisiais, kai gimė sūnus. Praleidau daug laiko ligoninėje, o paskui vaikščiojau koridoriais... tai buvo laukimas, lau-

kimo laikas. Tada pradėjau mąstyti apie tai, kaip sustab-dyti svarbiausią mūsų gyvenimo įvykį ir išausti kūrinius apie vaiko gimimą. Šešios šeimos sutiko dalyvauti mano projekte. Jų ką tik gimusių kūdikių fotografijos išaustos kompiuterine žakardine technika. Užfiksuoti pačią svar-biausią žmogaus gyvenimo akimirką man atrodo svarbu ir reikšminga. Stebėdama gimimą, įsitikinau, kad kiekvie-nas jų labai skirtingas, ypatingas. Kūdikiai ateina į pasaulį su sava istorija. Judesys, išraiška, garsas, pojūčiai yra uni-kalūs. Nuo jų pradedama žmogaus gyvenimo kelionė. Ir pasakojimas.

www.monikart.lt

My story started when my son was born in 2007. I spent long time in hospital and then I was walking in corridors ... it was the time of conti-

nuous waiting. Then I started to think how to stop this most important moment in our lives and make pictures about childbirth. Six families agreed to participate in my project. The photographs of the new born babies are wo-ven in a computer jacquard technique. I find it important and significant to record the most essential moment in a person’s life. Watching their birth, I realised how different and special each of them is, coming to this world with their own stories. Movements, expressions, sounds and sensations are unique. They initiate a person’s life journey. And the story.

MONIKA ŽALTAuSKAITė-gRAŠIENė ( ) KVĖPAVIMAS / BREATH. 2010Medvilnė, poliesteris, kompiuterizuotas žakardinis audimas. Instaliacija / Cotton, polyester, computerised Jacquard weaving. Installation. 2 x (300 x 300 cm). Išaudė AUDĖJAS / Implemented in AUDĖJAS

LIETuvA / LITHuANIA

( 157 )

( 158 )

KvIESTIEJI MENININKAI

( 159 )

INvITED ARTISTS

( 160 )

RACHEL Kent

Laikas ir transformacija Yinkos Shoni-bare’s MBE mene

Rašantieji apie Shonibare's meną gana menkai kreipė dė-mesį į „kinematografinius“ aspektus. Juos reikėtų aptarti ypač turint omenyje naujausius jo filmus, kuriuose išryš-kėja glaudus ryšys tarp statiškų ir laike vykstančių meno formų. Praplėsdamas savo kūrybinį diapazoną, pirmąjį fil-mą „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“) Shonibare su-kūrė 2004-aisiais, įkvėptas istorijos apie Švedijos karaliaus Gustavo III nužudymą Stokholme 1792 m., per kaukių balių. įmantri kostiuminė drama, kurios dalyviai pasipuo-šę specifine olandiška marginimo technika dekoruotais iškilmių apdarais – suknelėmis, mantijomis ir puošniomis venecijietiško stiliaus kaukėmis, – yra vienas techniškai

sudėtingiausių Shonibare’s kūrinių. Aristokratija ir spekta-klis, lengvabūdiškos pramogos ir nesaikingumas yra pa-grindinės šio filmo, pavadinto kaip ir tos pačios tematikos G. Verdi opera, temos. Po „Kaukių baliaus“ sukurtas kitas gerokai mažesnio biudžeto filmas „Odilė ir Odeta“ (2005), kuriame dvi balerinos šoka viena priešais kitą priešingose paauksuoto rėmo pusėse. Jų grakštūs judesiai tokie sinch-roniški, kad sudaro vieno kūno ir jo atspindžio veidrodyje iliuziją, ją išsklaido tik moterų kūno spalvų kontrastas.

Filmą „Odilė ir Odeta“ įkvėpė P. Čaikovskio baletas „Gul-bių ežeras“, kurio premjera įvyko Maskvoje 1877 metais. Minėtame balete piktasis burtininkas Rotbaras užkeikė princesę Odetą, kad ji dieną pavirstų gulbe, o naktį atvirs-tų į merginą. Savo dukterį Odilę pavertė įstabiai panašia į Odetą – jos skiriasi tik vilkimų drabužių spalva – juoda ir balta. Merginas supainiojęs princas Zigfridas prisiekė ves-

YINKA SHONIBARE, MBE ( ) JuNgTINė KARALYSTė / uNITED KINgDOM

( 161 )

YINKA SHONIBARE, MBEOdilė ir Odeta / Odile and Odette. 2005HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital VideoTrukmė / Duration: 14' 28''Tiražas: 6 egz. / Edition of 6© Menininkas / The artistBendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan Gallery, New York, Shanghai

( 162 )

ti Odilę, taip nulemdamas tragišką savo ir Odetos likimą. Balete Odetos ir Odilės vaidmenį tradiciškai atlieka viena skirtingais kostiumais persirengianti balerina. Shoniba-re’s interpretacija praplečia baltumo ir juodumo temą. Sugretindamas dvi šokėjas jis kvestionuoja vakarietiškąją binarinę opoziciją, kurios sandaroje „tamsiosios“ jėgos yra supriešinamos su pozityviomis „šviesiosioms“.

Shonibare’s sprendimas kūrybinį diapazoną praturtinti filmais atspindi lūžio tašką jo kūryboje. Laviruodamas tarp statiškų ir laiko tėkme grįstų meno formų, jis tyrinėja filmo kaip „gyvojo paveikslo“ ar animuotos tapybos efek-tus: spindintys paviršiai, daug dėmesio detalėms ir stipri kompozicija. Shonibare’s fotografijos ir filmai taip pat turi stiprų tarpusavio ryšį, kuris kinta nuo spalvoto iki nespal-voto kolorito ir perteikia nuojautą, kad filmo kadras yra atgyjantis paveikslas. Naratyvas, perteikiamas dienoraš-čio formatu garsiame jo fotografijų cikle „Viktorijos laikų puošeiva“ („Victorian Dandy“), o vėliau kinematografi-niame pastatyme „Dorianas Grėjus“ („Dorian Gray“), ir yra Shonibare’s kūrybos ašis. Pasikartojantis, cikliškas Shonibare’s filmų formatas ryškiai išskiria papildomas te-mas – inversiją ir abejones: pavyzdžiui, karalius Gustavas

III po nužudymo atsistoja, kad sušoktų savo partiją dar kartą. Susidomėjimą kino ir naratyvinėmis struktūromis Shonibare išreiškė išsamiame interviu, kur pasakė: „Aš neketinau sukurti filmo su pradžia, dėstymu ir pabaiga; tik norėjau ištirti filmo galimybę atspindėti patį save.“ Nors jis kalbėjo apie „Kaukių balių“, tai lygiai taip pat tin-ka ir filmui „Odilė ir Odeta“, kuriame tiesiogiai atspindima forma ir turinys. Shonibare remiasi žymiaisiais prancūzų Naujosios bangos režisieriais, tokiais kaip Alainas Resnais ir Jeanas-Lucas Godard’as.

Akiros Kurosawos kinematografinis šedevras „Rašiomo-nas“ (1950), kurio struktūra grįsta nuorodomis į save patį ir keturių vienos istorijos perspektyvų vystymu, galėtų būti kitas įdomus pavyzdys. Brutalus išprievartavimas ir žmogžudystė senovės Japonijoje vis iš naujo pakartojami iš užpuoliko, samurajaus ir jo žmonos bei medkirčio pozi-cijų. Vienas herojus yra įvykių kaltininkas, kitas – liudinin-kas, o du – akivaizdžios aukos, bet visi pasakojimai tokie skirtingi, kad tiesa taip ir lieka neatskleista. Kertinės Sho-nibare’s temos – dviprasmybė ir prieštaravimai – yra šio filmo pagrindas, kaip ir „pasakojimas pasakojime“ princi-pu paremtas formatas. Tiesa ir prasimanymai Shonibare’s

( 163 )

Writers on Shonibare’s art have so far paid little attention to its "cinematic" aspects. They bear further examination here, particularly in light of his recent film works which tease out the relationship between still and moving art forms. Extending the range of his practice, Shonibare made his first film, inspired by the 1792 assassination of the Swedish King Gustav III at a masked ball in Stockholm. An elaborate costume drama featuring performers in Dutch wax ball gowns, frocks coats and ornate Venetian-style masks, Shonibare’s film represents his most techni-cally complex project to date. Aristocracy and play, frivo-lity and excess are themes within the film, which takes its title from Verdi’s opera on the same subject. Un Ballo in Maschera is followed by a second film, Odile and Odette (2005), a considerably more pared-back production fea-turing two ballerinas who face each other on either side of a gilded frame. Their graceful movements mirror one another as though they are a single body in reflection, a

mene patenka į savotišką kryžminę apklausą, o istorija galiausiai atsiskleidžia kaip labai lanksti konstrukcija.

Yinka Shonibare, MBE Kauno bienalėje pristatomas ben-dradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas /Šan-chajus.

YINKA SHONIBARE, MBEKaukių balius / Un Ballo in Maschera (A Masked Ball). 2004HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital VideoTrukmė 32 min / 32 Minute loopTiražas: 6 egz. / Edition of 6Copyright the artist© Menininkas / The artistBendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan Gallery, New York, Shanghai

Time and Transformation in the Art of Yinka Shonibare MBE by Rachel Kent

( 164 )

compositional effects. The link between Shonibare’s pho-tography and film is equally strong, shifting between co-lour and black and white, and the notion of the film-still versus the moving tableau. Narrative is a central concern for Shonibare, introduced by the diaristic format and ti-tling of his Victorian Dandy photographs and the sequ-ential, cinematic presentation of his Dorian Gray images. Further themes of inversion and doubting figure strongly as illustrated by the cyclical, looped format of Shonibare’s films: King Gustav III for example, gets up to dance once more after being assassinated. Shonibare has expressed his interest in film and narrative structures in a detailed interview within his publication, noting, ‘I did not want to make a film with a beginning, middle and end; instead I wanted to explore the reflexivity of the film and how it reflects back on itself.’ Speaking of Un Ballo in Maschera, he could equally have been referring to Odile and Odette with its literal mirroring of form and content. Shonibare cites French New Wave directors including Alain Resnais and Jean-Luc Godard as significant. Akira Kurosawa’s ci-nematic masterpiece Rashomon (1950), with its self-re-ferential structure and altering four perspectives on one story, might offer another interesting counterpoint. In the

notion that is disrupted only by the contrasting colours of the women’s skin.

Odile and Odette is inspired by Tchaikovsky’s ballet Swan Lake, which premiered in Moscow in 1877. In the ballet the princess Odette has been cursed by an evil sorcerer, von Rothbart, to live as a swan by day and as a woman by night. Rothbart disguises his daughter Odile to resemble Odette, except that she wears black instead of white, and Prince Siegfried mistakenly swears to marry her, leading to tragedy for Odette and Siegfried. In the ballet, the roles of Odile and Odette are traditionally performed by one ballerina with two costumes. Shonibare’s interpretation extends the theme of blackness and whiteness in his juxtaposition of the two dancers, and calls into question the western binary opposition in which negative or ‘dark’ forces are polarised against positive, ‘light’ ones.

Shonibare’s recent incorporation of film within his oeuvre marks a turning point for the artist. Moving between sta-tic and time-based art forms, he explores the idea of film as a "moving tableau’" or animated painting with its lumi-nous surfaces, sumptuous attention to detail, and strong

( 165 )

film a brutal rape and murder in ancient Japan is replayed through the eyes of a bandit, a samurai and his wife, and a woodcutter. One character is the crime’s perpetrator, one is its witness, and two are its apparent victims: yet each account varies greatly and the truth remains indistinct. Key themes for Shonibare, ambiguity and contradiction are central to the film as is its non-linear, story within-a-story format. Truth and fiction are cross-examined as they are in Shonibare’s art, and ‘history’ itself is ultimately reve-aled as a malleable construction.

Yinka Shonibere, MBE is presented at Kaunas Biennial by the partner James Cohan Gallery, New York / Shanghai.

YINKA SHONIBARE, MBEKaukių balius / Un Ballo in Maschera (A Masked Ball). 2004HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital VideoTrukmė 32 min / 32 Minute loopTiražas: 6 egz. / Edition of 6Copyright the artist© Menininkas / The artistBendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan Gallery, New York, Shanghai

( 166 )

Savo darbuose dėmesį sutelkiu į nenumatytus gyvenimo procesus ir kontrastą tarp realybės bei plačiai priimtų idealų. Kokio gyvenimo tiki-

mės (ar tikisi kiti) ir kas laukia tų, kurie neatitinka normų? Kas nutinka, kai nebegalime kontroliuoti situacijos?

Darbams naudoju tekstilę, turinčią istoriją. Ant sudėvėto paviršiaus perkeliu skaitmenine technologija pakoreguo-tas nuotraukas, po to daigstau ir siuvinėju. Mano dar-buose susijungia šiuolaikinės technologijos ir tradicinis „lėtas“ amatas. Kieta ir minkšta. Dėvėta namų tekstilė simbolizuoja namus, užuovėją, atmintį, kūną ir tapatybę. Nuotraukos pasakoja istorijas apie individo ir visuome-nės santykius. Seni skiautiniai audiniai ir užklotai apsau-

SILJA PuRANEN ( ) SuOMIJA / fINLAND

go ant jų atspaustas žmonių figūras. Audiniai, kuriuos randu blusų turguose ir palėpėse, pasakoja nugyventų gyvenimų istorijas.

Kai kuriuos naujausius mano darbus papildo siuvinėta fotografijos detalė. Naudodama techniką, kuri menine prasme yra banalus kičas, siekiu apmąstyti originalo ir ko-pijos idėjas, taip pat meno kūrinio, atlikto amatų mėgėjų įvaldyta technika, vertę.

www.siljapuranen.com

SIAMO DVYNĖS / SIAMESE TWINS. 2009Tekstiliniai dažai, perkelta fotografija, pastelė ir siuvinėjimas ant dėvėtos tekstilės. Fabric paint, transfer photograph, soft pastel and stitching on found textile. 138 x ~200 cm

( 167 )

The focus of my works is in the unforeseen pro-cess of life and the contrast between reality and the commonly accepted ideals in life. What do

we (or others) expect our life to be and what are the chan-ces of those who do not meet the norms? What happens when we lose control?

I use found materials, textiles with a history. I transfer di-gitally manipulated photograph on the worn-out surface, stitch and embroider. My works combine contemporary technology with traditional slow handicraft. Hard and soft. The second hand domestic textiles represent home, shelter, memory, body and identity. The photographs tell stories about the relations of and individual and the so-

ciety. The old quilts and blankets give protection to the human figures printed on them. The pieces found from flea markets and attics tell their stories of lived life.

Some of my most recent works are accompanied by a ne-edlework detail of the photograph on textile. By using a technique which is concerned kitsch and banal from the artistic point of view, I want to question the ideas of an original and a copy as well as the value of an artwork if it is accomplished by a method which is commonly maste-red by craft enthusiasts.

CIRKO PRINCESĖ / CIRCUS PRINCESS. 2010Tekstiliniai dažai, perkelta fotografija, pastelė ir siuvinėjimas ant dėvėtos tekstilės. Fabric paint, transfer photograph, soft pastel and stitching on found textile. 235 x 325 cm

( 168 )

Kauno bienalei TEKSTILĖ ’11 skiriu tapiseriją „Ne-abejotinai auksinis“, kurioje vaizduojamas kūnas, papuošta asmenybė, apsupta dekoratyvių ir gra-

žių dalykų, ornamentų, gėlių, aukso ir lengvų spalvinių sluoksnių. Tai daiktai, kuriuos aš vertinau nuo vaikystės, o šiame kūrinyje nusprendžiau įvardinti.

Bet dabar papasakosiu jums kitą istoriją apie tai, ką aš ver-tinu. Ji yra apie mano studentus.

Mano paskyrimas tekstilės meno dėstytojos pareigoms Geteborgo universiteto Dizaino ir amatų mokykloje (DAM) šį spalį baigiasi. Man buvo didelė garbė bendrau-ti su ateinančios kartos tekstilės menininkais, stebėti jų kūrybinius sprendimus ir dalintis jų svajonėmis. Taip pat ši patirtis man tapo galimybe apsibrėžti sau ir perteikti kitiems, kas yra tekstilės menas. Ir aš tai padariau. Pasa-kiau, kad šiuolaikinis tekstilės menas yra neatsiejamas nuo vaizdo, struktūros ir veiksmo. Jį atsiskleidžia trys da-

ANNIKA EKDAHL ( ) KŪNUI / FOR A BODY. 2010-2011 Tapiserija ir kartu su studentais sukurta instaliacija / Tapestry and the installation created together with students

ŠvEDIJA / SWEDEN

( 169 )

My contribution to Kaunas Biennial TEXTILE, the tapestry Definitely Gold, shows a body, a dressed up person, surrounded by decorative and beau-

tiful things, ornaments, flowers, gold and thin layers of colours. Things I have appreciated since childhood and in this work decided to recognize.

I will now tell you another story about what I treasure. It’s about my students. My assignment as Visiting Profes-sor in Textile Art at HDK, School of Design & Crafts at The University of Gothenburg, ends in October. It has been a privilege to interact with the next generation of textile artists, to follow their processes and share their dreams. Also, it has been an opportunity for me to make state-ments and express opinions about textile art. I have done that. I’ve said that contemporary textile art is about ima-ge, structure and performance. It appears in three scales; stitch, body and space. These variables are combined in every way imaginable and I don’t expect everybody to agree with me. But I hope my thoughts can function as a starting point and a take-off for new statements.

At HDK’s textile department, we – my nearest colleague, lecturer Birgitta Nordström and the rest of the staff – de-cided to focus on the three scales. We began with the stitch level, zoomed out to body related/sized projects and will go upscale to space. Just to make us aware of what we do, why we do it and what we avoid.

This year we’ve had For A Body as an intersection. It has been encouraging to see that the students are indepen-

dent, brave and wild enough to present the most diverse interpretation of this theme!

So, when I got an invitation to show one of my big scale tapestries here in Kaunas, I knew I wanted to come toge-ther with all of them who have taught me so much – my students and my colleague – and present the result of their investigation: What do I want to create for a body?

Kaunas has for years been an important place for my understanding of how textile art can be discussed and exposed. The biennials have also been a demonstration of engagement and solidarity. What can be better as a last gesture from me to my students than bringing them to Kaunas? I know they will be encouraged, challenged and as well treated and respected as I always have been.

The students are: Nanaka Adachi, Emelie Andersson, Ida Andersson, Klara Berge, Kerstin Björk, Amy Bondesson, Sara Erkers, Pernilla Eskilsson, Klara Espmark, Anni Foglert, Mathilda Franzén, Hållams Linnea Henriksson, Brita Huggert, Annie Johans-son, Jessica Johannesson, Boa Jung, Lina Lundin, Maya Lundin, Eva Mustonen, Elina Nilsson, Emelie Röndahl, Tina Skantze, Hlif Torisdottir, Linn Warme, Agnetha Östlundh.

lykai – dygsnis, kūnas ir erdvė. Šie kintamieji yra susipynę įvairiausiais įmanomais būdais. Aš nesitikiu, kad visi man pritars. Bet viliuosi, kad mano mintys gali funkcionuoti kaip atspirties taškas naujiems apibrėžimams.

DAM Tekstilės katedroje mes – mano artimiausia kole-gė dėstytoja Birgitta Nordström ir kiti darbuotojai – nu-sprendėme studijų procese koncentruoti dėmesį į šiuos tris lygmenis. Pradėjome nuo dygsnio, prisiartinome prie kūno dydžiui artimų formų ir eisime link didžiausių – er-dvės projektų. Visada siekiame veikti žinodami, ką daro-me, kodėl tai darome ir ko (iš)vengiame.

Šiemet projektas „Kūnui“ mums tapo programų susikirti-mo tašku. Pasijunti įkvėptas, kai matai, kad studentai yra savarankiški, sumanūs ir pakankamai nežaboti, kai prista-to pačias įvairiausias šios temos interpretacijas!

Taigi, kai gavau kvietimą pristatyti vieną iš didžiųjų savo tapiserijų čia, Kaune, žinojau, kad noriu atvykti kartu su

visais tais, kurie tiek daug ko mane išmokė – savo stu-dentais ir kolege, – ir pristatyti jų tyrimų rezultatus: ką aš noriu sukurti „kūnui“?

Mano supratimu, Kaunas yra tapęs svarbia vieta, kur gyvai diskutuojama, kaip tekstilės menas turi būti suvokiamas ir eksponuojamas. Šios bienalės taip pat yra tapusios pa-siaukojimo ir bendruomeniškumo pavyzdžiu. Kas galėtų būti geriau atsisveikinant su studentais, nei atvežti juos į Kauną? Žinau, kad jie bus įkvėpti, patirs iššūkius, bet kartu bus priimti svetingai ir pagarbiai, kaip buvau priimta aš.

Studentai:Nanaka Adachi, Emelie Andersson, Ida Andersson, Klara Berge, Kerstin Björk, Amy Bondesson, Sara Erkers, Pernilla Eskilsson, Klara Espmark, AnniFoglert, MathildaFranzén, Hållams Linnea Henriksson, Brita Huggert, Annie Johans-son, Jessica Johannesson, Boa Jung, Lina Lundin, Maya Lundin, Eva Mustonen, Elina Nilsson, Emelie Röndahl, Tina Skantze, Hlif Torisdottir, Linn Warme, Agnetha Östlundh

( 170 )

Osgemeos tapyti pradėjo San Paule, mieste, kuris, jų žodžiais tariant, „visiškai nevaldomas“. O šiandien beveik visose pasaulio sostinėse pui-

kuojasi jų piešiniai, kurie nuspalvina atsitiktinių praeivių kasdienybę. Osgemeos neriboja savęs stiliaus prasme – tiesą sakant, jiems stilius visai nerūpi. Gyvoji šių brolių motyvacijos ašis yra gatvės menas, bendradarbiavimas tarpusavyje ir su kitais tapytojais bei jausmas, kad jie yra miesto dalis. Kartą Osgemeos apibūdino savo piešinius ant sienų kaip „mažytį laivelį beribėje jūroje, pilnoje neti-kėtumų“. „Netikėtumas“ ir yra tinkamiausias žodis apibū-dinant poveikį, kurį daro nepaprastai spalvingi ir didelių mastelių Osgemeos kūriniai. Tiek atviroje erdvėje (gatvės menas), tiek viduje (instaliacijos galerijose) jų kūriniai išsiskiria stipria naratyvine linija. Nors broliai kūryboje nenaudoja tekstilės kaip medžiagos, subtilūs personažų drabužių raštai ir tekstūros nekelia abejonių dėl Osgeme-os susidomėjimo medžiagiškumu. Dažnai personažų is-torijos pasakojamos būtent per jų drabužius. Abi šios ka-

tegorijos – stipri naratyvinė linija ir konotacinis tekstilės panaudojimas – ir yra svarbios parodai DAR KARTĄ PASA-KOJIMAS. Osgemeos kraujo ryšiai su Lietuva (Osgemeos senelis buvo lietuvis) leidžia Kauno bienalės lankytojams suprasti tai, ką šie broliai ir kiti jų šeimos nariai (mama Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir teta Veronica Kančiu-kaitis Tognoli) Paveikslų galerijoje sukurtoje instaliacijoje pasakoja apie priverstinę emigraciją į Braziliją. Tačiau kas žino, kiek pasakojime yra tiesos, o kiek atkeliauja iš sapnų ir vaizduotės karalijos. Kiekviena istorija išgalvota, nes matoma subjektyviai.

Analizuojant brolių grafitų kūrinius peršasi palyginimai ne tik su siurrealizmu, bet ir su naiviuoju ar net fantastiniu menu: jautiesi lyg patekęs į fantastinį pasaulį drauge su brolių personažais iš sieninės ir objektų tapybos. Osge-meos kūrybą veikia ne tik grafitai, bet viskas, ką jie kas-dien mato, girdi ar tyrinėja mieste. Osgemeos visą miestą suvokia kaip personažą: gyvą, gyvybingą, mistinį ir dar

OSgEMEOS ( ) OSGEMEOS kartu su Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir Veronica Kančiukaitis Tognoli / together with Margarida Kančiukaitis Pandolfo and Veronica Kančiukaitis Tognoli

BRAZILIJA / BRAZIL

( 171 )

Osgemeos started to paint in São Paulo, the city they call „totally out of control“. But now most-ly every capital of the world has their paintings,

which colour the daily-life of the passers by. Osgemeos don‘t think of their „style“ in the limited way, they do not care about style as category at all. Street art, collaboration between themselves and with other painters, feeling that you are the part of the city, are the live axis of brothers’ motivation. Once Osgemeos described the style of their own wall paintings as “a tiny boat in a huge sea, with all its infinity and surprises“. Namely, the surprise is the most common word to express the impact of the enormous in scale and colourfulness artworks of Osgemeos. Both op-tions - outside (street art) and inside (gallery installations) are highly narrative. And even they do not use textile as material in their art, the delicate patterns and textures of the clothes of the characters expressed in the paintings leave no question about deep Osgemeos’ concern with material culture. In many cases the stories of their cha-racters are told exactly through their dresses. Both these categories – highly narrative content and connotative use of textile in the paintings – are of the interest of the exhibition REWIND PERSONAL STORY. The blood relation to Lithuania (Osgemeos’ grandfather was a Lithuanian) allows Kaunas Biennial visitors to see the story told by brothers and other family members (mother Margarida Kanciukaitis Pandolfo and aunt Veronica Kanciukaitis Tognoli) about family exile to Brazil. But who knows how much it is true and how much is taken from the dreams and imaginations. Every story is fiction, because it is seen from subjective point of view.

Analysing the content of brothers’ graffiti work, the com-parison not only with Surrealism, but also with naïve or fairy-tale style art appears, in the sense which makes you

nepažintą. Tapytos figūros, rodos, pačios bando tyrinė-ti (siur)realybę, kurioje atsiranda. Vargu ar esu girdėjusi nuoširdesnį atsakymą į klausimą „Kas jus įkvepia tapyti?“ (www.lost.art.br.com), nei Osgemeos atsakymas. Tad no-rėčiau baigti jų pačių žodžiais:

Neapykanta ir meilė, gyvenimas šalyje, kurioje esi priverstas kovoti dėl išlikimo, vaiko, gatvėje prašančio išmaldos, žvilgs-nis, gyvenimas šalyje, kurios vyriausybei esi visai nesvarbus, kur nėra įstatymų, kur žmonėms mokami apgailėtini atly-ginimai, o jie vis tiek šypsosi, suvokimas prabudus, kad tai tebuvo sapnas. Stabmeldystė, santarvės trūkumas, tuštybė, egoizmas, pavydas, žmonės, norintys, kad kiti būtų įžymūs, žmonės, kurie naudojasi kitais, meilė – mes didžiuojamės, kad esame brazilai ir gyvename San Paule – žinojimas, kad tai, kuo tikime, egzistuoja, rašymas netaisyklinga portugalų

kalba, gyvenimo akimirkos, kurios, rodos, tęsiasi amžinai, fejerverkai gatvėje, gatvėse kuriami laužai, melas policijai, žinojimas, kad mūsų šeima mus myli, dalykų darymas ne-galvojant, latekso ir volelių naudojimas, tapymas gatvėje nuogiems, išsiterliojusiems dažais, lipimas kopėčiomis be marškinių, buvimas Pietų Amerikos gyventoju, naudojima-sis miestu, bjauriais dalykais, žinojimas, kad skriejame rūke, popierinių laivelių plukdymas lietuje.

www.lost.art.br/osgemeos.htm

Virginija Vitkienė

feel participating in the unreal world together with the characters of the wall and objects’ paintings. Osgemeos are influenced not just by graffiti, but by the things they see, hear and explore every day. In the city. City for Os-gemeos is a personage. It is alive, vital, mystical and still unknown. The painted figures seem to be trying to inves-tigate their own (ir)reality into the environment where they appear. I have hardly heard a more sincere answer to the question “What motivates you to paint?” (www.lost.art.br.com), as Osgemeos’ answer. Let’s finish my review by their words:

Hate and love, living in a country where you have to survive, the simple look of a child asking for money in the street, li-ving in a country where the government doesn't care about you, where there are no laws, where people are paid misera-ble salaries and are still smiling, waking up sometimes and realising it was only a dream. Idolatry, lack of union, vanity, ego, jealousy, people who need others to be somebody, pe-ople who use the others, love, we are proud to be Brazilians and from São Paulo, to know that what we believe in exists, to write incorrectly in Portuguese, to live some moments that seem eternal, to use firecrackers in the street, to build fires in the street, to tell lies to the police, to know that our family loves us, to do things without thinking, using latex and rollers, to paint in the street without clothes dirty from paint, to go up on a ladder without a shirt, to be from South America, to use the city, ugly things, to know we fly in the fog, to float paper boats in the rain.

( 172 )

( 173 )

( 174 )

Kvietimas dalyvauti kūrybinėje programoje ŠOKAM ir kurti kartu su choreografais nukreipė mano dėmesį į judesį ir judesio suvokimą kaip

trasą ar formą laike. Lyginu ją su laiko origamiu, kurį gali-ma būtų lankstyti ir naujoviškai perlanksčius sukurti nau-ją turinį. Daug kartų ką nors perdarant turinys kinta, bet susidėlioja nauji raštai.

Instaliacijai, kuri taps scena šokiui, imu anksčiau darytus savo kūrinius, fragmentus iš bendrų projektų, juos kar-pau, kopijuoju, dubliuoju ar perdarau iš naujo kitu mas-teliu ar kitoje medijoje. Jie įgauna naują geometriją, kitą struktūrą ar raštą. Kiekvienas panaudotas objektas yra ankstesniojo perdarinys ir gali būti perdaromas ateityje, todėl taip gaunamas tarsi raštas laike, kurio elementai yra kūrinių detalės.

Jau anksčiau man tapo įdomus atsisukimo atgal aspektas kaip kūrybinė priemonė. Pakartodama savo ankstesnius

INgA LIKŠAITė ( ) MOTERS PERDARYMAS / WOMAN REMAKE. 2011. Siuvinėjimas, insta-liacija choreografijai / Embroidery, installation for choreography

LIETuvA / LITHuANIA

kūrinius nauju būdu, atradau paralelę su kepėjo filoso-fijos pavyzdžiu – kai tešlos minkymas, perlankstymas, įleidžiant į ją vis naujo oro, kelia tešlos kokybę, ji tampa puresnė, lengvesnė, minkštesnė.

Pats kūrybinio darbo procesas deklaruojamas kaip kūry-bos objektas. Kūriniai šiuo atveju veikia kaip priemonė vi-zualizuoti laikui. Kūrinio atsiradimo būdas yra vartomas iš visų pusių, pažiūrima į vidų, išverčiama į kitą pusę ir atgal, galima sugrįžti į pradžią ir perdaryti, atsitraukti ar vėl žiū-rėti iš arti. Kūrybos procesą apsuku kaip rutulį, imu seną istoriją ir perdėlioju vis iš naujo.

Objektai įprasmina praėjusį laiką, dabartį ir tai, kuo jie gali tapti, toks jų naudojimas nubrėžia kreivę mūsų suvokime apie laiką, veiksmą ir ryšį tarp jų dalių.

www.liksaite.com

( 175 )

When invited together with choreographers to take part in a collaborative program PLAY, my attention was drawn towards a notion of move-

ment as such, and the perception of it as a trace or shape of time. I see it as an origami of time, which might be fol-ded, and when refolded in a different way, a new content might be obtained. Substance is changing when remade many times, but new patterns evolve.

For the installation, which is going to work as a stage for the dance performance, my earlier produced works, fra-gments from collaborative material are cut, copied, dupli-cated, reset or remade once more in another media. This way comes a new geometry, another structure or pattern. Every object used has a prototype or may be a prototype in future works. This kind of time pattern is generated, where details of used artworks form its particles.

The aspect of rewinding I found as an interesting creative tool. When works from the past are reproduced in anot-her dimension, the example of bakers' transformation may be tuned: kneading of a dough (bending, and reben-ding) improves its quality by getting fresh air inside - it becomes more fluffy, softer and lighter.

The process of creative practice is declared as the object of creativity. Thus the art pieces work here as the agents

to visualize the time. Complexion of creative forming is turned over on all sides, with a look inside, turning inside out and back, it might be begun anew and reconstructed, might be seen from a distance or getting closer. I operate creative processing as a rolling ball, I take the old story and keep reshaping.

The objects used speak about the past, present and what they may appear in the future; using them in this way, I draw the curve in perception of time, action and relation between their parts .

( 176 )

Šis kelerius metus austas kūrinys remiasi keliais tekstilės klestėjimo laikotarpiu (XV–XVI a.) su-kurtais ir iki šiol grožiu bei paslaptingumu nepra-

lenktais tapiserijų ciklais. Juos vienija milflerų (pranc. mil-le-fleurs – tūkstantis gėlių) stilistika bei vienas pagrindinių

vITA gELŪNIENė ( ) VIENARAGIO MEDŽIOKLĖ / THE HUNT OF THE UNICORN. 2010–2011 Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas / Tapestry, classic gobelin weaving. 190 x 190 cm

LIETuvA / LITHuANIA

veikėjų vienaragis – nekaltybės, skaistumo, laimės simbo-lis. Pirmasis ciklų – „Vienaragio medžioklė“ (1495–1505, Briuselio (?) dirbtuvės), jo pavadinimą kaip tiesioginę nuorodą pasirinkau ir savo tapiserijai, – septyniose dalyse vaizduoja labai dramatišką vienaragio sugavimo istoriją.

( 177 )

This work, which was developed over a period of three years, is influenced by those tapestries produced during the high period of textile (XV-

XVI c.). Their unifying feature is a pattern of flowers cal-led mille-fleurs and a Unicorn, an image that went into decline during the Renaissance. I borrowed the title of my work from a set of tapestries – The Hunt of the Unicorn (1495–1505), Southern Netherlands(?). The set of seven tapestries depicts a dramatic capture of the Unicorn. The woven story reveals passion, pain, disaster, rapacious-ness and docility; it shows blood, armaments and heroes fighting with their enemy with a sole purpose to conqu-er, to appropriate and to claim the victory over the Uni-corn (happiness). A distinguishing feature of this state of exception, the heroism of war and feast, is a counterpoint to what is ordinary.

In contrast, another set of six tapestries Lady with the Unicorn (circa 1500, Flanders) does not reveal any conf-lict or drama. A young noble Lady (each tapestry depicts different characters) is represented in a serene way. She experiences the world through all her physical senses - hearing, sight, taste, smell and touch. The Unicorn, which according to the legend can only be allured by a virgin, is staying humbly alongside. From the last piece À Mon Seul Désir (My One Desire), we conceive that the true happi-ness is not to possess the Unicorn but to experience it in your heart. The image shows the Lady taking off her pearl necklace - a symbol of a wealthy life - thus taming the desires of the body. This set of tapestries presents the

Toje istorijoje išausti ir aistra, ir kraujas, ir skausmas, ir ginklai, ir plėšrumas, ir romumas, ir kovojantys herojai – karas ir stichija, kova su aiškiu priešu. Akivaizdus ir tikslas – nukauti, pasisavinti ir laimėti (vienaragį / laimę). Aš tai vadinu kasdienybės priešybe – karo ir šventės heroizmu.

Kitame, šešių dalių cikle „Dama su vienaragiu“, išaustame apie 1500 metus Flandrijoje, – jokio konflikto, jokios dra-mos. Jauna kilminga dama (kiekvienoje tapiserijų – vis kita) vaizduojama itin rami, ji visais savo fiziniais pojū-čiais – klausa, rega, skoniu, uosle, lietimu – patiria pasaulį. Vienaragis, kurį, pasak legendos, gali prisivilioti tik skaisti mergelė, nuolankiai stovi šalia jos. Iš paskutinėje ciklo tapiserijoje „Mano sielos troškimas“ arba „Mano vienin-telei aistrai“ (tiksliai neišverčiama) vaizduojamo vyksmo (dama nusiima prabangą ir ištaigų gyvenimą simboli-zuojantį perlų vėrinį, t. y. sutramdo kūno ir sielos aistras) galima suprasti, kad laimė yra ne pasigauti vienaragį ar jį turėti, bet jį patirti savo sieloje. Šitą ciklą pavadinčiau karo ir heroizmo (ypatingo būvio) priešybe – kasdienybe.

Herojiškus, audringai sukrečiančius įvykius žmogaus gy-venime (bent jau mano) galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O kas yra visa kita? Kasdienybė, su kuria reikia kas-dien neherojiškai kovoti!

Savo kūriniu kalbu apie prasmę ir jos pagavimo recep-tus neherojiškoje ir beprasmiškoje kasdienybėje, kuri turi įtrūkių ir GALIMYBIų, ir apie kasdienybės heroizmą (nors pastaroji frazė pati sau prieštarauja). Taip pat apie tai, kokiais įrankiais ir būdais yra prasminga manipuliuoti vienaragio medžioklėje (ietimis, šunimis, perlais, siūlais, audimu), o kokiais ne. Kuriu vaizdą su neveikiančiais žmo-nėmis, apsėstais kasdienybės ir fatališkumo. Juos supanti aplinka yra suformuota mūsų kultūrinio palikimo, su laiko ir erdvės prasislinkimais ir įtrūkiais, kurie gali tapti nuo-roda į anapusybę ir šansu sutraukyti fatališkumo saitus ir patiems tapti tikraisiais savo vienaragio medžioklės daly-viais.

opposite of the state of exception represented by war and the extreme – the ordinary.

Heroic, devastating events in the person’s life (at least my own life) can be counted on the fingers of a hand. And what is the rest? The rest is the un-heroic struggle with daily life.

Herein, I explore the meaning of the lived life and recipes to capture the Unicorn through non-heroic and insignifi-cant everyday being, which, nonetheless, has cracks and possibilities. I speak about the heroism of the mundane (which is probably a paradox in itself ), and also about the tools which can be meaningful in the “hunting” pro-cess (spears, dogs, pearls, threads, weaving). The image depicts two dormant people, possessed by fate and the mundane. They are surrounded with an environment formed by a historical and cultural heritage which has frictions and cracks of space and time. That is a suggesti-on for a chance and a possibility to interrupt the threads of fatality and to be the true hunters of their own Unicorn.

( 178 )

Pradžioje buvo noras. Noras kurti juvelyriškas struktūras. Šios struktūros turėjo būti trapios, lanksčios ir grakščios. O spagečiai atrodė nuosta-

bi medžiaga, kurią galima paversti tokiomis rafinuotomis struktūromis.

Galiausiai pasirodė, kad makaronai išties pernelyg sub-tilūs, todėl pasakodama, kaip formavosi mano kūriniai, negaliu pristatyti „gyvų“ struktūrų iš spagečių. Dabar jos – tik brangūs prisiminimai apie pradžių pradžią.Tačiau tuo metu, 1999-aisiais, labai trumpai egzistavo juvelyriška instaliacija, pagaminta iš spagečių. Ji vadinosi „Nekabink makaronų!“

Mačiau, kad darbas geras, todėl jis tapo prototipu, atspir-ties tašku ir įkvėpimo šaltiniu toliau kuriant juvelyrinius objektus bei naujų medžiagų, kurios suteikė man galimy-bę sukurti tokias trapias struktūras, paieškose.

Tačiau pirmasis žingsnis medžiagos, kurią naudojau šiems kūriniams, metamorfozės link buvo visiškai netikėtas. Be jokios pagarbos mano, kaip menininkės, įdėtam darbui, bet didžiai susidomėjusios maistine kūrinio verte, spage-čių objektus suėdė žiurkės. Taigi teko išminti naują taką siekiant peršviečiamumo ir plonumo.

Man tiesiog reikėjo atrasti medžiagą, kurią galima for-muoti ir kuri būtų pakankamai patraukli, tačiau nekeltų tokio apetito kaip virti spagečiai. Galiausiai aptikau karš-tus klijus, jie suteikė galimybę realizuoti idėjas ir net plė-toti jas toliau. Dirbdama su šia medžiaga atradau techni-kas ir galimybes, kurių prieš tai neturėjau. Todėl atsirado išraiškos formos, neįmanomos dirbant su spagečiais. Me-džiagos metamorfozė, kurios priežastimi tapo maži išalkę padarėliai, virto idėjų metamorfoze. Begalinė fantazijos erdvė buvo kupina idėjų, laukiančių materializavimosi.

ALMYRA WEIgEL ( ) KAIP SPAGEČIAI TAPO LAIDU arba MANO DARBų METAMORFOZĖS ISTORIJA / METAMORPHOSIS OF MY WORK or HOW SPAGHETTI TURNED INTO CABLE. 2010-2011. Instaliacija / Installation

LIETuvA, vOKIETIJA / LITHuANIA, gERMANY

( 179 )

Taigi sukūriau naujas ir novatoriškas struktūras sekdama žmogaus kūno linijomis. Pradėjau projektus, skirtus tam tikroms temoms. Vieną iš svarbiausiųjų pavadinau „Pri-juostės“. Šiam projektui paskyriau daug laiko ir pagami-nau daugybę skirtingų prijuosčių. Kūriau prijuostes pagal tikrą moterų ir vyrų atvaizdą, kūriau prijuostes pagal nuo-lat kintantį moterų ir vyrų atvaizdą, todėl jų vis daugėjo ir daugėjo. Visoms prijuostėms suteikiau vardus, kol galiau-siai projektas baigėsi. Nors moterų ir vyrų atvaizdai keisis tol, kol egzistuos žmonija, turėjau užbaigti projektą, kad pailsėčiau nuo kūrybos šia tema.

Tačiau nuolatinis nerimas tuoj pat pagimdė naujų minčių, kurios augo ir kristalizavosi į įkvėpimą, paskatinusį naujus bandymus. Taip ir turėjo nutikti – metamorfozė niekada

nesibaigia: nei socialinė, nei technologinė, asmeninė ar kūrybinė.

Sąsajos tarp pasaulio ir žmogaus proto tiesiamos nenu-trūkstamai. Jos kuria nuolatinę pasaulinės komunikacijos struktūrą, kuri niekuomet nemiega ir prasiskverbia į žmo-nių gyvenimo būdą. Struktūra stipri, nepanaikinama ir galinga. Ji vaidina gyvybiškai svarbų ir lemiamą vaidmenį žmonių gyvenime. Ji nuolat dovanoja kvapą gniaužian-čias priemones, kurios padeda atskleisti žmonijai dar nežinomus troškimus. Šis projektas niekuomet nesibaigs.

www.almyraweigel.de

( 180 )

( 181 )I had to rest from all the work of creating and reflecting on this topic.

But from the everlasting unrest immediately new ideas emerged, grew bigger and crystallised to inspirations which gave birth to new efforts. This had to happen be-cause the metamorphosis never ends, neither the social and technological one nor the individual and artistic one.

The cabling of the world and of human mind inexora-bly proceeds and creates that omnipresent structure of worldwide communication that never sleeps and that is completely pervading human life style. The structure is strong, irremovable and mighty and it plays the most vital and decisive role in human life. Continuously it donates breath-taking instruments which help a human race to discover its unknown wishes. This project will never come to an end.

In the beginning was the wish, my wish to create filigree structures. These structures should be fragile, flexible and graceful. Spaghetti seemed

to me to be an outstanding material to be transformed into such delicate structures.

In the end they were too delicate indeed and therefore in the tale of the formation of my works those spaghetti structures cannot be presented anymore as a real work of art; now they only appear as a precious reminiscence of that distant beginning.

But at that time, in 1999, there existed, for a short period only, an installation of filigree structures made of spaghe-tti and its name was „Nekabink makaronų / Don’t hang up the noodle !” what colloquially means “Don’t lie !” I saw that it was good and thus this work became a pro-totype, a starting point and inspiration to my further en-gagement in filigree objects and in the various materials which enabled me to create such fragile structures.

Concerning the material which I used for my creation, however, the first step of the metamorphosis came com-pletely unexpectedly. Without any respect for my artistic efforts, but with a big interest in its nutritional value some rats ate up the spaghetti objects. So I had to strike a new path to make my ideas of translucency and sleaziness come true.

I simply had to find a material which had the same poten-tial for forming and the same attractiveness but was not as mouth-watering as cooked spaghetti. Finally it was hot glue, which permitted me to continue realising my ideas and even to develop them further. That material provided me with techniques and options I didn’t have before. And this made possible new forms of expression which the spaghetti never had offered.

The metamorphosis of the material, caused by some small hungry animals, became a metamorphosis of ideas. And in the infinite space of ideas inspirations just waited to be materialised.

So I formed new and innovative filigree structures accor-ding to the human body, and I initiated new projects according to certain topics and the most important one I called Aprons. I spent a long period on that project and I made a lot of aprons and all of them were different. I cre-ated the aprons in the image of real women and men and in the ever-changing image of women and men I created the aprons and, therefore, they increased in number all the time. And I gave names to all the aprons until this pro-ject came to its end. Although the image of women and men will continue changing all the days of the existence of mankind that project had to come to an end because

( 182 )

Tai tekstilės kūrinių ciklas apie moterų (žinoma, gali būti ir vyrų) fantazijas, kurių pagrindas – sie-kis būti mylimoms ir mylėti. Dažnai suvokiame,

kad negyvename savo vizijose sukurto laimingo gyve-nimo, tačiau nedrįstame sau pripažinti esančios nelai-mingos, neturime aiškaus, motyvuoto apsisprendimo ir stiprybės keisti save ar aplinką. Tuomet siekis tapti savo vaizduotėje sukurto laimingo gyvenimo dalyviu pereina į fantazijų nėrinį, kuris pinasi iš asmeninių patirčių, per-skaitytų knygų, pamatytų filmų, atsitiktinių gatvės vaiz-dų, nuogirdų... Belieka atpalaiduoti fantaziją ir kūrybiškai pasinerti į neišgyventų, bet įsivaizduojamų situacijų, ne-patirtų, bet geidžiamų jausmų, potyrių ir aistrų platybę. Pamiršus padorumą, gėdą ir pareigas, mėgautis žodžiais – noriu, galiu, jaučiu, trokštu, myliu. Patirti laimės jausmą, kuris realybėje būna tik trumpalaikė jutiminė iliuzija.

įsivaizdavimai – tai mūsų privatūs paplūdimiai, į kuriuos ateina tik tie, kuriuos pakviečiame, jie tampa sugalvotų spalvingų scenarijų atlikėjais, spektaklių marionetėmis, mūsų fantazijų įrankiais. Pamirštama ribotų galimybių realybė, prarandamas gėdos ir saiko jausmas, ir nesvarbu,

It is a cycle of textile works about women (could be about men, as well) fantasies, which main focus is – desire to be loved and to love.

Often we do realize that we are not living the perfect life we always dreamt about, but we do not dare to face that we are simply unhappy; we lack a clear motive and coura-ge to change ourselves and the environment around us. Then the ambition to become part of this imaginary per-fect life moves to lace of fantasies, that come from perso-nal experiences, read books, seen movies, random views in the streets, rumours… We can only liberate our fantasy and creatively dive into these never embraced experien-ces of imaginary situations, never felt, but deeply desired emotions, feelings and passions. Leaving decency, shame and responsibilities, we can enjoy the words – I wish, I can, I feel, I desire, I love. To experience the happiness that in real life is only a short sensory illusion.

Imaginations – it is our private beaches, which can be vi-sited only by people that we invite. These people become performers of made-up colourful scripts, show puppets, our fantasy tools. The reality with its limited opportuni-

EgLė gANDA BOgDANIENė ( ) įSIVAIZDAVIMAI / IMAGINATIONS. 2011. Instaliacija / Installation

LIETuvA / LITHuANIA

kas ką pagalvos ar pasakys, negėda, kad esi besotė, pa-sileidusi, atvira, silpna, sentimentali, nes vienintelis savo fantazijų žiūrovas ir vertintojas esi tu pati.

ties is forgotten, sense of shame and moderation is lost, and it does not matter what everyone will think and say, it is not shame to be greedy, dissipated, open, weak, senti-mental, because the only spectator and assessor of these fantasies is yourself.

( 183 )

su kudikiu

( 184 )

Šį kūrinį išsirinkau iš projekto, pavadinto Aka no shiriizu („Raudonoji serija“). Visada labai ža-vėjausi medžiaginėmis tekstilės savybėmis, o

ypač mane traukia raudona spalva, paslaptinga spalva, įkūnijanti tiek jang, tiek in – Rytų Azijos kosmologijoje supriešintus vyriškos ir moteriškos prigimties principus. Nusprendžiau pažiūrėti, kas atsitiktų, jei pabandyčiau sujungti ir atskleisti stulbinantį audinio stiprumą ir stebu-klingą raudonos spalvos galią, naudodama siūlus, dažy-tus labai ryškiai raudonais dažais, gautais iš šiuolaikinių cheminių dažų. Ketinu ir toliau naudoti pažangiausiomis šiuolaikinėmis technologijomis sukurtus audinius, kad išreikščiau tapatinimąsi su gyvybingumo pirmavaizdžiais.

I selected this piece from a project entitled Aka no shiriizu (Red Series). I’ve always been totally captivated by the material properties of texti-

les, and I’m especially drawn to red, a mysterious colour that embodies both yang and yin, the opposed male and female principles in East Asian cosmology. I decided to see what happened if I tried to combine and draw out the amazing strength of fabric and the magical power of red, working with threads coloured an extreme scarlet hue derived from a contemporary chemical dye. I plan to continue using fabrics developed at the cutting edge of modern technology as a means of expressing my sense of symbiosis with the very origins of life.

HIROKO WATANABE ( ) RAUDONOS MEDŽIAGOS JUDĖJIMAS / RED CLOTH’S MOVEMENTLinas, medvilnė, viela, metaliniai siūlai, rankinis audimas / linen, cotton, wire, metal yarn, handwoven. 132 x 93 x 19 cm

JAPONIJA / JAPAN

( 185 )

( 186 )

( 187 )

Ši istorija yra tikra, asmeninė, bet universali. Lou buvo įvaikintas. Daugelį metų jis bandė iš-siaiškinti, kas jo tikrieji tėvai, bet nesėkmingai.

Ilgainiui Lou nustojo jų ieškoti. Stebėtina, bet šiuolaikinio mokslo pažanga leido atskleisti jo paslaptį stulbinan-čiu būdu. Atsakymas buvo jo kraujyje, tiksliau, jo DNR molekulėse. Atrodo, mūsų kraujas yra laiko mašina, kur parašyta didžiausia visų laikų istorija, bet tik pastarąjį de-šimtmetį atradome būdą jai perskaityti. Pastaruosius 15 metų mokslininkai naudojo pažangiausias biologines ir genetines technologijas, kad ištirtų mūsų istoriją, žmoni-jos istoriją, istoriją, kaip mes užkariavome pasaulį. Šian-dien pagaliau žinome tiesą. Lou atliko DNR testą, kai jam buvo 72 metai. Vieną rytą jis mums paskambino. Žinutė buvo trumpa: „Pagal mano DNR, abu mano tėvai buvo iš Suomijos. Aš esu suomis!“ Tai buvo labiausiai šokiruojanti naujiena, kokią tik esu girdėjusi. Negi kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje yra įrašyta informacija apie mūsų protė-vius, apie jų keliones Žemės planetoje?! Šiandien kiekvie-

This story is real and personal, but universal. Lou was adopted. For many years, he tried to fi-gure out who his real parents were, but without

success. In time, Lou finally gave up trying. Surprisingly, the developments of modern science have made it pos-sible to uncover his secret in an absolutely amazing way. The answer was buried in his blood, or, to be more preci-se, in the molecules of his DNA.

It appears our blood is a time machine where the gre-atest history of all time is written and only over the last decade have we discovered how to read it. For the past 15 years scientists have been using cutting edge bio and genetic technology to investigate our history, the history of human beings, the history of how we have conquered the world. Today, we finally know the truth.

Lou completed his DNA test when he was 72 years old. One morning he called us. The message was short: “Accor-ding to my DNA both my parents were from Finland. I am a Finn!” This was the most shocking news I’d ever heard. How could it be possible that in each cell of our body is written information about our ancestors, about their tra-vel on the planet Earth?!

Today each of us can surely trace his/her roots back 50,000 years. That was the time when our brave ancestors

vALYA ( ) VISKAS, IŠSKYRUS ATMINTį. BABA / EVERYTHING BUT MEMORY. BABA. 2010. Vilna, šlapias vėlimas / merino wool, hand wet felted. 620 x 580 cm

JAv / uSA

nas iš mūsų gali atsekti savo kilmės linijos giją, siekiančią 50 tūkstančių metų atgalios. Tai buvo laikas, kai mūsų drąsūs protėviai pradėjo savo kelionę iš Afrikos norėdami užkariauti pasaulį. Afrika yra visų žmonių gimtinė. Kažka-da mes visi buvome tik viena maža šeima planetoje. Šian-dien kiekvienas mūsų įneša savo indėlį į istoriją.

Atrasta nuostabi mūsų kūno paslaptis mane jaudina, ste-bina ir labai veikia mano meną.

BABA yra mano dėkingumo išraiška ir memorialas (pa-minklas) mūsų Motinai Žemei, Motinai Ievai, visų žmonių, šiandien gyvenančių Žemėje, Motinai.

Raukšlėtas BABA veidas žiūri į mus kupinas kartėlio, liū-desio, atlaidumo ir, kaip motinoms būdinga, meilės bei besąlyginio priėmimo.

www.royenkoart.com

started their journey from Africa to conquer the world. Africa is the birthplace of every human being. Until that time, we were all just one small family on the planet. To-day, each of us carries our own unique chapter.The discovery of such an amazing secret that is kept in our body excites me, amazes me, and makes a huge inf-luence in my art.

BABA is my gratitude and memorial for our Mother Earth, for the Mother EVE, Mother of us all, people living on the planet Earth today. BABA‘s wrinkled face looks at us with bitterness, sorrow, forgiveness, and as mothers always do, with love and acceptance.

( 188 )

Moters jausmas apie meilę ir santuoką yra išreikš-tas per marginimo raštą. „Moterimi tampama, o ne gimstama.“ Simone de Beauvoir

Žemėlapis ne tik rodo geografines vietoves, bet ir pasa-koja istorijas. Dažnai žemėlapyje informacijai perduoti ir vizualiai komunikacijai pasiekti naudojami simboliai. Šiame projekte modernus simbolizmas pasitelkiamas sie-kiant interpretuoti tuos laikus, kai gimė, gyveno ir tekėjo keturios Taivano moterų kartos. Jis siekia suprasti Taiva-no moterų gyvenimo patirtį tradicinėje, patriarchalinėje visuomenėje, atskleisti drąsią šių moterų dvasią. Be to, pastarųjų keleto šimtų metų socialinių pokyčių, politinių intervencijų ir moterų gyvenimų istorija padeda suvokti nuolat besikeičiančius moterų gyvenimus šiuolaikiniame Taivane.

Konfucianizmo mokymo supratimas padeda mums su-prasti Taivano moterų situaciją minėtuoju laikotarpiu. Tradicinėje visuomenėje buvo pabrėžiama tėvystės ver-tė ir ypač aukštinami „mačo vyrų“ ir „nuolankių moterų“ įvaizdžiai. Sūnus laikytas vertingesniu už dukterį, moterų lavinimosi galimybės buvo ribotos. Šimtmečius buvo lai-koma madinga rišti pėdas, nes moteris rištomis pėdomis atrodė švelni ir silpna. Taip pat moterų kūno žalojimas susijęs su komforto moterimis (armijos prostitutėmis), skirtomis tarnauti Japonijos armijai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Taivaną okupavo Japonija. Pasibaigus Japonijos okupacijai, kai Taivanas atgavo tautines ambicijas, dėl fe-minizmo plitimo ėmė gerėti ir moterų socialinė padėtis. Šiandien Taivane globalizacija atnešė dar daugiau poky-čių į šiuolaikinių moterų gyvenimą.

MIN-TZu CHAO ( ) DVIGUBA LAIMĖ – taivaniečių vestuvinės suknelės nuo 1900 iki šiandien / DOUBLE HAPPINESS – the wedding dresses of Taiwanese women from 1900 to present. 2010–2011 Skaitmeninė spauda ant popieriaus / Digital print on paper

TAIvANAS / TAIWAN

( 189 )

Pirmoji istorija pasakoja apie vaiką nuotaką, ji remiasi mano prosenelės A-Buy (Nupirktoji, 阿買) istorija. 1890 metais, būdama šešerių ir gyvendama Kinijoje, dėl tradi-cinių ir praktinių priežasčių ji buvo parduota kaip nuotaka ir 1893 m. persikėlė į Taivaną. Tuo metu sūnus laikytas daug vertingesniu nei dukra. Skurdas šeimoje nepaliko jos motinai kito pasirinkimo, kaip tik parduoti ją kaip nuo-taką. Tokiai nuotakai nebuvo galimybės lankyti mokyklos; vienintelis dalykas, kurį jai reikėjo išmokti gyvenime – tai būti namų šeimininke. Ji žinojo, kad vienas pagrindinių tikslų, kodėl ji buvo nupirkta, yra palikuonys. Ji laukėsi 12 kartų, kol pagimdė sūnų. Ji pergyveno Čingų dinasti-jos karus. 1894 m. Kinija buvo nugalėta, ir Taivanas pagal Shimonoseki sutartį atiteko Japonijai. Jos nekaltos akys matė žiaurią visuomenės realybę. Jos gyvenimą nuolat varžė kasdienė namų ruoša. Ji pasiaukojo šeimai ir buvo laiminga.

Antroji istorija pasakoja apie mano senelę Sweet-Olive (Saldžioji Alyva, 春桂). Ji gimė 1925 m. per Japonijos okupaciją. Ji buvo įsimylėjusi savo japonų kalbos moky-toją, bet saldus sapnas baigėsi, kai jai sukako šešiolika:

ji turėjo paklusti iš anksto jos tėvų suorganizuotai san-tuokai. Per karą santuoka jau nebebuvo reikalinga vien tam, kad gimtų sūnus. Žmona turėjo tapti šeimos centru. Daugumai vyrų esant kariuomenėje, moterys turėjo būti nepriklausomos ir stiprios: jos prižiūrėjo vaikus, slėpėsi per antskrydžius, dirbo papildomus darbus ir palaikė visą šeimos egzistavimą. Ji rėmė ne tik savo šeimą, bet taip pat ir vyrą, kad atsilaikytų prieš Japoniją, aukodamasi kartu ir dėl visų Taivano gyventojų. Jos gyvenime buvo giliai įsišaknijusi šeimos ir tautinė savimonė, ir ji išmoko tapti stipresnė. Jos metamorfozę lydėjo karo dienomis besikei-čiančios kultūrinės ir politinės aplinkybės. Ji rūpinosi ne tik išgyvenimu; bet ir puoselėjo santuokinę meilę. Išlaikyti visą šeimą kartu – tai buvo palaima.

Toliau seka mano mamos, vardu Peony (Bijūnas, 牡丹), istorija (o šiame cikle – vestuvinė suknelė). Ji gimė 1949 m. ir ištekėjo 24 metų amžiaus. Baigusi vidurinę mokyklą, ji mėgavosi iki tol neegzistavusia taika ir laisve Taivano nepriklausomybės susigrąžinimo amžiuje. Jai patiko gerti amerikietišką kokakolą ir skaityti japoniškas komiksų kny-gas. Ji rengėsi šiuolaikiškai ir ėjo į kiną. Vaikystėje ji patyrė pasakišką svajonę ir po dviejų rimtų partnerysčių, paga-liau sutiko savo vyrą. Peony buvo karjeros moteris. Finan-sinė nepriklausomybė leido moterims įgyti santuokinę laisvę. Konfliktai tarp nepriklausomų moterų ir vyrų buvo slepiami nuo aplinkinių. Susikūrė grupelė celibato šali-ninkų, jie metė iššūkį tradicinei santuokos vertei. Visuo-menėje sumažėjo suvaržymų, todėl pagausėjo skyrybų ir pakartotinų santuokų. Nepilnos šeimos ir moterys, kurios augino savo vaikus vienos, taip pat tapo neišvengiamu reiškiniu. Ji siekė lygybės ir nepriklausomybės. Mėgavosi meile. Laimę ji laikė savo rankose.

Galiausiai Spring-Flower (Pavasario gėlė, 春花), 28 metų amžiaus, gimusi XX amžiaus pabaigoje, priklauso kartai, kuri užaugo su technologijomis ir internetu. Ji naudo-jasi labai įvairiais žinių šaltiniais, jai tapo daug lengviau bendrauti su įvairiais žmonėmis. Yra daugybė galimybių įsimylėti ir tikrovėje, ir virtualioje erdvėje. įvairūs pasirin-kimai ir meilė, kaip ir greitas maistas, yra pilni dirgiklių ir pavojų. Nestabilumas ir nesaugumas paskatino ją ieškoti gyvenimo prasmės. Jai nepavyko suderinti savo svajonės ir stabilios šeimos sukūrimo. Ji nusprendė atsisakyti tradi-cinių vertybių ir gyventi užsienyje. Ją slegia nesuvaržyta laisvė, sumišusi su persekiojimo nuojauta. Ji mėgaujasi lengvabūdišku gyvenimu bei nauja patirtimi ir visada nori daugiau, bet jaučiasi vieniša, sumišusi ir kažką praradusi. Ji turi ieškoti ir atpažinti savo laimę, kai tradicinės verty-bės padėti nebegali.

www.mintzuchao.com

( 190 )

A map not only shows geographical locations, but also tells stories. Symbols are used extensi-vely in a map in order to convey information and

to achieve visual communication. In this project, modern symbolism is used to interpret times in which Taiwanese

women in four generations were born, lived and married. It seeks to understand the life experiences of Taiwanese women in a traditional, patriarchal Han society, and to unveil their courageous spirit. Furthermore, by reviewing the history of social changes, political interventions and

( 191 )women’s lives in the past few hundred years in Taiwan, it helps to better understand women’s ever-changing lives in modern Taiwan.

An understanding of Confucianism helps us to unders-tand Taiwanese women’s situations over this time span. In a traditional society based on Confucianism, the value of paternity was emphasised, and the images of ‘macho men’ and ‘meek women’ were favoured. A son was valued more than a daughter, and education opportunities for women were restricted. Foot binding had been consi-dered fashionable for centuries, since it made a woman looked delicate and frail. Also related to the harm of a woman’s body were the comfort women (army prostitu-te) that served the Japanese army in World War II when Taiwan was occupied by Japan. After the occupation by the Japanese, the Taiwanese’s national aspirations grew, social status of women also started to improve because of the rise of feminism. Today, globalisation has brought even more changes to the life of the modern woman in Taiwan

The first story is about a Child Bride which is based on my great grandmother's story. Her name is A-Buy (阿買). In 1890 she was six years old and living in China, howe-ver she was sold as a bride for conventional and practical reasons and moved to Taiwan in 1893. At the time the prevalent view was that a son was much more valuable than a daughter. She came from a poorer family, and her mother had no other choice but to sell her as a child bri-de. There was no chance for a child bride to go to school; the only thing she had to learn in her life was how to be a housewife. She knew that one of the main purposes she was bought was for descendants. She became pregnant 12 times until she had a son. She experienced the wars between Qing dynasty and various countries. In 1894, China was defeated, and Taiwan was handed to Japan under the Treaty of Shimonoseki. Her innocent eyes were looking at the cruel reality of the society. Her life was res-trained in day-today housework. She devoted herself to the family and that was her happiness.

Second is the story of my grandmother, Sweet-Olive (春桂). She was born in the Japanese occupation era in 1925. She fell in love with her Japanese schoolteacher, but the sweet dream finished when she was sixteen, when she had to accept the prearranged marriage organised by her parents. A wartime marriage was not simply about giving birth to a son. A wife had to become the centre of their family. While most of the men were in the army, women had to be independent and strong: they looked after children, hid when there was an air raid, did any part-time job needed, and sustained the very existence of the family. She not only supported her own family but also supported her man to resist the Japanese. The family

and national consciousness was becoming more deeply rooted in her life, and she learned to become stronger. Her metamorphosis was accompanied by the changes of cultural and political circumstances during wartime. Sur-viving was all she cared about. She nurtured the love in her marriage. Keeping her entire family intact was where her bliss came from.

Following is the wedding dress of my mother, her name is Peony（牡丹). Born in 1949, she was married at the age of 24. She graduated high school, and enjoyed unprece-dented peace and freedom in the age of the new Taiwan. She enjoyed Coca Cola from America, and read comic bo-oks from Japan. She dressed according to modern fashion and went to the cinema. After two serious relationships, Mr. Right finally came along. Peony was a career woman. Financial independence allowed women to gain freedom from their marriage. The conflicts between independent women and men were going on under the surface. There was a newly emerging celibatarian movement that chal-lenged the traditional values of marriage. The constraints of society had been eased, therefore divorce and remar-rying had become more common. Single-parent families and women who raised children on their own had also become inevitable phenomena. She pursued equality and independence. She enjoyed love. Happiness was held in her hands.

Finally, Spring- Flower (春花), age 28, who was born at the end of the 20th century and belongs to a generation who have grown up with technologies and the Internet. The source of her knowledge is highly diverse, and it has become much easier to communicate with various kinds of people. There are plenty of opportunities of falling in love both in real-life society and in virtual space. Diverse choice and fast-food love are full of stimulation and dan-gers. Instability and insecurity made her start to search for the meaning of life. There has been incompatibility between pursuing one’s own dream and starting up a stable family. She chose to leave traditional values behind and live in a foreign country. However, extreme freedom and restless pursuance also brings her a sense of being lost. She enjoys playtime and new experience and is al-ways eager for more. Even freedom brings her solitude, confusion and a sense of being lost. She has to search for and recognise her own sense of happiness. Traditional va-lues cannot help her in this search anymore.

( 192 )

Daugumos mano performansų ištakos yra vide-operformansuose, atliktuose gamtoje be publi-kos. Aš teikiu pirmenybę beribei gamtos erdvei:

laukams, jūros pakrantei ar smėlėtai dykvietei, kur žmo-gaus kūnas netenka mastelio ir prasiplečia. Gamtos po-veikis – vėjas, šviesa, šešėlis – taip pat lipdo ir formuoja mano darbus.

Dirbdama su porolonu naudoju į kūną orientuotus dide-lio mastelio patiesalus: nors jų paviršius tuščias, jie vis tiek tampa nuoroda į tai, kad trūksta žmogaus kūno. Porolono paviršių sieju su žmogaus oda, o peizažą suvokiu kaip že-mės odą. Priklausomai nuo konteksto ir nuo išsidėstymo erdvėje, porolonas taip pat nurodo į įvairius socialinius veiksnius – skurdumą arba komfortą – ir kartu su pavadi-nimu gali sukurti savarankišką kontekstą, o tai mano dar-buose yra paralelinis literatūrinis papildymas ir programa.

Porolono audinys sugeria mūsų sapnus, poilsį ir neramų miegą. Kūnas paskęsta jame ir iškyla lyg grįžtų iš porolo-ninių bangų. Nors videoperformansams naudoju formą, gamtoje ši medžiaga tapo tiesiog sluoksniu, užklotu, kuris uždengia, paslepia, saugo ir izoliuoja nuo aplinkos. Tikroji paslaptis išaiškėja tik tuomet, kai porolonas patenka į vi-deoerdvę, jam (o kartu ir man) įveikus senėjimo dėsnius,

Behind most of my performative works the-re are videoperformances created outdoors without the presence of an audience. I prefer the

endless space of nature: fields, seashore or a sandy de-sert-surroundings where the human body loses its own dimensions and extends. Natural influences such as wind, light and shade, mould and form my work, as well.

Working with the foam, I use body-oriented large-scale mats: even as the empty surfaces they imply the absence of the human body. Generally, I associate the foam surfa-ce with the skin and I also understand the landscape as the skin of the earth. Depending on the context and on the way it is placed spatially, foam also implies different social factors like poverty or comfort and can create the autonomous context in conjunction with the title, which means a parallel literary supplement and a program in my work.

PATRICIJA gILYTė ( ) 4 MILIJONAI_UOSTAS / 4 MILIONS_PORT. 2011 Porolonas, videofilmas. Instaliacija / Foam, video. Installation

LIETuvA, vOKIETIJA / LITHuANIA / gERMANY

kai techninė įranga cikliškai kartoja vis tas pačias sekas skirtingose parodinėse erdvėse įvairiose pasaulio vietose. Tokia skulptūros ir videomeno sąveika, leidžianti sudėti pirminį veiksmą į DVD formatą ir vėl tarsi džiną iš Aladi-no lempos išleisti ir išskleisti jį videoprojekcijos pavidalu, žavi mane analogija minčiai ir jos gebėjimui įveikti erdvę ir laiką.

www.patricija-gilyte.net

Foam fabric absorbs our dreams, the revival and the trou-blesome sleep. The body sinks in it and emerges like re-turning from the foamy waves. While using the form for the video performances outdoors this material became simply the layer, a sheet covering, hiding, protecting, and also isolating from the surroundings. Its genuine secret becomes explicit just after entering the space of video, making possible for itself (including myself ) to overco-me the rules of deterioration, with the aid of technical equipment looping the same sequences at the several exhibition spaces in the different places of the world. This interlacing of sculpture and video which allows the initial gesture to be compressed into a volume like a DVD disc and similarly into the lamp of Aladdin to evolve again in the form of video-projection, fascinates me through its analogy to the thought and its ability to cross the space and time.

( 193 )

( 194 )

DAR KARTĄ Į ATEITĮ

( 195 )

REWIND INTO THE fuTuRE

( 196 )

Visi šie mygtukai spaudžiami parodoje DAR KARTĄ į ATEITį / REWIND INTO THE FUTURE, kur atrinkti menininkai gili-nasi į praeitį, komentuoja dabartį ir žiūri į ateitį.

DAR KARTĄTekstilė, turinti turtingą ir įvairiapusę istoriją, idealiai tin-ka aprėpti tokius užmojus. Ji apima ir susistemina praeitį, dabartį ir ateitį, viską vienu metu. Audimas, pats elemen-tariausias pluošto pynimas, prasidėjęs maždaug 7000 m. prieš Kristų, šiandien vis dar tyrinėjamas kaip patikimas konstrukcijos ir išraiškos metodas, kur sėkmingai susilieja prisiminimai ir vaizduotė.

Tekstilė dėl savo prigimties tinka daugelyje sričių – pra-dedant žmogaus kūnu, baigiant architektūra bei mus su-pančia aplinka – tiek realia, tiek virtualia. Nuolat ieškant naujų, neatrastų dalykų, plati tekstilės sritis veikia daugelį mūsų kasdieninio gyvenimo aspektų – apkabindama, ra-mindama, skatindama. Ji – visur esanti ir visur prasismel-kianti, atsėlinanti į mūsų sąmonę ir informuojanti visas mūsų gyvenimo sritis.

Čia demonstruojamos tradicijos, kurios jungiamos su naujausiomis technologijomis sceninių garsinės tekstilės instaliacijų forma, įrašai iš specifinių vietovių ir dėvėjimas ant žmogaus kūno. Ištieskite ranką ir spustelėkite DAR KARTĄ į ATEITį – atverkite akis, ausis ir protą, paspauskite „groti“ ir pasigarsinkite.

ŠOKAMŠie užsienio menininkai buvo pasirinkti dėl naujų išraiš-kos būdų, nes jau lekiame XXI amžiumi. Tekstilės lauką ženklina dinamika, nuolat judantys ir besikeičiantys reiškiniai, vis plečiantys savo ribas, bet kartu ir gerbian-tys tradicijas. Menininkai parodoje DAR KARTĄ į ATEITį demonstruoja pagarbą ir nuolankumą tekstilės istorijai, o kartu tyrinėja moderniųjų technologijų medžiagas bei pačias technologijas. Pavyzdžiui, Jane Harris, Barbara Layne bei Nancy Tilbury puikiai moka pritaikyti skaitme-nines bei išmaniąsias technologijas ir sujungti žmogaus aprangą su integruotais ar įsivaizduojamais stimulais. Hi-bridinis ar tarpdisciplininis dizainas yra laikomas svarbia sritimi, kurioje kūnui kuriami „apvalkalai“, siekiant jį pa-didinti, apsaugoti, papuošti ar su juo bendrauti. Parodos DAR KARTĄ į ATEITį įvairiais būdais apeliuoja į daugybę žmogaus kūno pojūčių.

Ainsley Hillard, Janis Jefferies ir Christy Matson darbuose demonstruojami tikėtini vizualinai / taktiliniai santykiai su garsu. Jų eksperimentai nukreipti į analogijų tarp vi-zualinės / taktilinės patirties apčiuopiamumo ir abstrak-

čios garso prigimties paieškas. Taktiliškumas ir garsas kūriniuose analizuojami paraleliai, taip pat konceptualiai ir fiziškai įvaizdinami. Paroda DAR KARTĄ į ATEITį skirta „erdviniam garsui“ įvairiai išgyventi.

Mes XXI a. pradžioje esame įpratę „prisijungti“ arba būti „prijungti“. Dažnai mūsų patirtis primena „liečiamo ekra-no valdymo“ scenarijų, kai veiklos pradžia nereikalauja jėgų. Žiūrovui telieka tiesiog atsisėdus atsipalaiduoti ir viskas bus parodyta. Tai gali būti pasyvus išgyvenimas. Naudojant tekstilę, įvairūs jutikliai yra aktyvuojami lie-čiant – spaudžiami įvairūs mygtukai, o rezultatas tampa įdomesnis ir gilesnis.

Visoje meno istorijoje menininkai dirbdami naudodavosi naujomis technologijomis – ir įrenginiais, ir medžiago-mis. Nuo komercinių suvaržymų laisvas meno pasaulis natūraliai atranda vietos rizikai ir grynam eksperimenta-vimui – tai yra tai, ką visi atrinktieji parodos menininkai ir daro. Mokslas ir menas sujungiami aukštųjų technolo-gijų tyrimo „laboratorijose“, tiesiog eksperimentuojant su naujomis technologijomis, išmaniosiomis ir aukštųjų technologijų medžiagomis, kai Petri lėkštutės (naudo-jamos mikroorganizmams auginti) ir „Apple Macs“ dirba vienoje komandoje su biologinės ir skaitmeninės mados manekenais.

Mūsų pojūčiai priklauso nuo to, kaip suvokiame dalykus – kaip juos susiejame su savo asmenine aplinka, o kartu ir su platesniąja. Šie šeši menininkai iš įvairių šalių tai ir na-grinėja, naudodami tekstilę kaip reaguojančią ir sąveikau-jančią priemonę. Publika (kaip priešprieša vienam žiūro-vui) yra įtraukiama į visišką patyrimą – žadinantį jausmus, efemerišką, laikiną, praeinantį, dinamišką ir gyvybingą. Taip tekstilės sritis priartėja prie vietos, apimančios įvai-rių aspektų suvokimą ir reakcijas. įgimtos / natūralios jų pasirinktų medžiagų ypatybės yra permetamos į naujas suvokimo zonas, kad bendraudamos, linksmindamos ir informuodamos praturtintų ir pagyvintų savo žiūrovus. Dalyvavimas žiūrovui atsiperka supratimu, kaip tokios technologijos galės būti mūsų ateities gyvenimo – darbo, poilsio, pramogų – dalimi.

EfEMERIŠKuMASTekstilė yra efemeriška nuo savo pirminės būsenos. Bė-gant laikui, ji suplonėja ir nusidėvi, pirmiausia įvairiai nusitrina (kai kur daugiau, kai kur mažiau), tada visiškai susidėvi, suyra ir išnyksta. Suvokiant šį laikinumą, tekstilę tinka poruoti su technologija, nes technologija taip pat dažnai trumpalaikė. Buvo daryta daug tyrimų ir pasitelk-ta daug atradimų, ploninant ir minkštinant medžiagas, taip pat didinant jų lankstumą. Tai leidžia pažangiosioms technologijoms, tokioms kaip elektroniniai prietaisai, be vargo įsiskverbti į mūsų drabužius, papuošalus, prietai-sus ir aplinką. Mes galime būti „toli nuo čia“, o kartu „su-

Sarah E. Braddock Clarke

DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

( 197 )sijungti“ ir „palaikyti ryšį“. Palikite žinutę ir mes su jumis susisieksime.

Pastaruosius keletą dešimtmečių dėvėjimui skirtos tech-nologijos yra tyrinėjamos, bet tik visai neseniai technolo-gijoms patobulėjus tapo daug geriau prieinamos. Teksti-lės tyrimuose itin svarbu praktiškai pasitelkti lankstumą, kaip svarbiausią medžiaginę ypatybę, ir dabar matome, kaip ši savybė išnaudojama minkštų, lanksčių ir išmonin-gų audinių struktūrose, gebančiose reaguoti į dirgiklius įvairiais būdais – atitinkamai keičiant spalvą, tekstūrą ar formą.

LAIKINuMAS Kai svarstoma tekstilės ir sudėtingų skaitmeninių techno-logijų jungtis, medžiaga ir atmintis gali būti susietos su skaitmenine atmintimi. Galima susieti medžiagą, indi-vidualią ir kolektyvinę atmintį, nostalgiją ir skaitmeninę atmintį. Šiuo atveju atmintis yra Janis Jefferies ir Barba-ra Layne bendro darbo bruožas. Šios autorės mano, kad tekstilė vaidina pagrindinį vaidmenį perduodant individo atsiminimus. Savo darbe, pavadintame „Dėvima nebūtis“ („Wearable Absence“), santykį tarp žmogaus kūno ir jo apdangalo išreiškia priemonės, kurios įspėja apie fizinius pasikeitimus, pavyzdžiui, širdies plakimo ritmą ar odos galvaninį laidumą (drėgmės kiekį ant odos). Kai paveikia-mas biologinis jutiklis, vaizdinė ir garsinė informacija yra perkeliama, kad būtų prieinama, ir arba parodoma, arba paleidžiama per vieną iš dviejų drabužių.

Parodoje DAR KARTĄ į ATEITį tyrinėjamos jutiminės vaiz-do, lietimo ir garso savybės. Garsas yra tyrinėjamas kaip abstrakcija ir kaip idėja, perduodanti nuotaiką, atmosferą ar kūno funkcijas ir pasikeitimus. Rodomuose darbuose atrandami ryšiai tarp fizinių ir neapčiuopiamų, abstrakčių ir tikslių, realių ir virtualių dalykų.

PRAEINAMuMASTekstilės prigimties grakštumas dar labiau atsiskleidžia, kai ji demonstruojama ant aprengto, judančio kūno. Dauguma atrinktų menininkų žino judančios medžiagos privalumus, tad videofilmų kadruose leidžia stebėti tokias subtilybes kaip audinio bangavimai, gravitacijos, šviesos ir spaudimo poveikis. Mados pasaulis panaudojo naujus prezentacijos būdus tradiciniam podiumo šou, kurdami trumpuosius „madų filmus“. Toks efemeriškas vaizdingu-mas dažnai labai skiriasi nuo paprastos reklaminės kam-panijos, ir daug kas tokiu būdu tyrinėja medžiagos ir kūno artimumą.

Minkštumas, lankstumas ir kritimas yra būtent ta perduo-dama pasakojimo ar koncepcijos išraiška, kuria sumaniai apibūdinama tam tikra kolekcija. Skaitmeninės technolo-gijos leidžia kurti ir platinti šiuos žadinančius jausmus (ir dažnai pravokuojančius) filmus. Tai savo ruožtu tyrinėja

menininkai, dirbantys su tekstile, kurie naudoja judantį žmogaus kūną kaip išraiškos priemonę. Daug kas mano, kad ši priemonė labiausiai tinka įvairiai tekstilės prigim-čiai perduoti, ir ji, atrodo, pasiruošusi būti tęsiama.

PIRMYN Pristatomi menininkai naudojasi tarpdisciplininiais meto-dais, apimančiais ir tekstilės, ir netekstilės medžiagas bei procesus. Be to, daug darbų parodoje DAR KARTĄ į ATEITį aktyviai bando sujungti meną ir technologijas. Dirbantys menininkai, mokslininkai, inžinieriai ir žiniasklaidos atsto-vai susibūrė siekdami išplėsti tekstilės ribas ir atskleisti supratimo ir sąsajų tarp tekstilės ir gausybės naujųjų technologijų taikymo būdus.

Taip pat akivaizdūs yra svarbūs filosofiniai, moralės ir etiniai klausimai, susiję su identitetu mūsų visuomenėje ir kultūroje. Asmens sekimo problemos ir kėsinimasis į privatumą primena pasisaugoti „visur esančios kompiu-terijos“, kai išmanioji programinė įranga ir inžinerinės technologijos gali pateikti išsamų bet kurio žmogaus por-tretą. Nuostabu, o kartu ir verčia sunerimti mintis, kaip ši informacija panaudojama. Privatumas laikomas naująja prabanga, nes tapatybės vagystė kelia rūpestį ir žmonės stengiasi apsisaugoti. Žmonės neleidžia tiek viešinti as-meninės informacijos, kad kiekvienas kūno judesys būtų fiksuojamas ir perteikiamas [kažkieno] ekranuose, o kie-kviena reakcija būtų iš anksto numatyta ir apskaičiuota remiantis sukaupta buvusia informacija.

Pirmyn į artimą ateitį, kurioje ir toliau numatoma, kad tekstilė ir technologija sąveikaus, bendradarbiaus ir nueis į tokias sritis bei galimybes, kokių anksčiau nė neįsivaiz-davome. Menas ir dizainas, mokslas ir inžinerija bendra-darbiaudamos gali viena kitą praturtinti. Jų sąveika yra užprogramuota inspiruoti naujas išraiškos formas. Ža-vingoji šio reikalo pusė – tai, kaip jas suvokia ir priima vi-suomenė. Skirtingos kartos ir skirtingos kultūros reaguos kiekviena pagal savo suvokimą ir patirtį. Vis dėlto galime būti tikri, kad naujoji tekstilės veiksmo vieta bus dinamiš-ka ir pulsuos gyvenimo ritmu.

( 198 )

All of these buttons are pressed during the exhibition RE-WIND INTO THE FUTURE where the selected artists delve into the past, comment on the present and look toward the future.

REWINDThe medium of textiles, with its rich and diverse history, is ideally placed to span such a scope. It sweeps up and digests the past, present and future all in one go. Wea-ving, which is the basic interlacing of fibres, dates back at least to 7,000 BC, but is still explored as a valid method of construction and expression today where memories and the imagination can happily converge.

Textiles by its nature is interdisciplinary, which makes it a good partner for a wide variety of applications from the human body to architecture and our surrounding envi-ronments, which can be both real and virtual. Constant-ly on the search for the new, the unexplored, the broad realm of textiles impinges on many aspects of our daily lives – enveloping, comforting, and stimulating. It is om-nipresent and all-pervasive, creeping into our conscious-ness and informing the very fabric of our lives.

Demonstrated here are traditions combined with new technologies in the form of staged audio-textile instal-lations, recordings of specific sites and placement on the human body. Reach out and REWIND INTO THE FUTU-RE—open your eyes, ears and mind, press play and turn up the volume.

PLAYThe international artists have been chosen because of their engagement with new modes of expression as we are hurtled forward into the 21st Century. The field of textiles is an exciting dynamic; a constantly moving and shifting phenomena, ever-expanding its boundaries whi-le honouring its traditions. Artists in REWIND INTO THE FUTURE demonstrate a respect and reverence for the history of textiles while also probing into high-tech mate-rials and technologies. For example, Jane Harris, Barbara Layne and Nancy Tilbury are adept at the employment of digital and smart technologies with their incorporation of the clothed human body with integrated or envisioned stimulants. Hybrid or inter-disciplinary design is being seen as a new important area where ‘skins’ are developed for the body that can react to enhance, protect, embellish and communicate. REWIND INTO THE FUTURE for a mul-ti-sensory delight where the human body is depicted in various guises.

The combination of the expected visual/tactile relations-hips with audio is demonstrated in the work of Ainsley Hillard, Janis Jefferies and Christy Matson. Their experi-ments demonstrate the search for analogies between the tangibility of the visual/tactile experience and the abstract nature of sound. This is strongly paralleled and aligned, both conceptually and physically. REWIND INTO THE FUTURE for a ‘surround sound’ where multi-sensory experiences are at the fore.

In these early years of the 21st Century we are used to ‘switching on’ and to being ‘switched on’. It is often experi-enced as a ‘touch button/screen’ scenario where kick-star-ting something into action is an effortless act. The viewer simply has to sit back, relax and all will be revealed. It can be a passive experience. By incorporating textiles, diffe-rent senses are touched upon and activated – different buttons are pressed and the result is one that is richer and deeper.

Throughout the history of art, artists have embraced wor-king with new technologies, both with equipment and materials. A world of art free from commercial constraints naturally allows for risk taking and pure experimentation – something that all the selected artists have engaged in. Science and art are being combined in high-tech research ‘laboratories’, purely experimenting with new technolo-gies, smart and high-tech materials where Petri dishes (used for the culture of micro-organisms) and Apple Macs are teamed with mannequins for biological and digital fashion.

Our senses are literally how we make sense of things – how we relate to our own personal environment as well as the one beyond us. The six selected international ar-tists explore this by employing textiles as reactive or in-teractive mediums. The audience (as opposed to merely the viewer) is engaged in a total experience – one that is evocative, ephemeral, temporal, transient, dynamic and alive. In this way the area of textiles is pushed into an arena that involves multi-aspect receptions and respon-ses. The inherent properties of their chosen materials are jettisoned into new zones of perception and reception to enrich and enliven their audience by communicating, entertaining and informing. Taking part, the viewer/par-ticipant is rewarded with an insight into how such tech-nologies may form a part in our future lives at work, at rest and at play.

EPHEMERALITYTextiles are ephemeral – from their beginning virginal state they then over a period of time become thin and threadbare, take on various patinations (some welcome, some not) to then wear out, disintegrate and perish. Con-sidering this notion of ephemerality, the pairing of texti-


REWIND – PLAY – fAST fORWARD

( 199 )les with technology is appropriate as technology itself is also frequently ephemeral. Much research and develo-pment has been undertaken into the continuing minia-turisation and increasingly soft/flexible engineering of materials. This enables advanced technologies such as electronic devices readily into our clothing, accessories, gadgetry and environments. We can be ‘out there’ while at the same time ‘connected’ and ‘in touch’. Leave a mes-sage and we will get back to you.

Wearable technology has been explored over the last few decades but has only recently become much more avai-lable due to improvements in technology. The realisation that flexibility is key is an important link to textiles and the result has seen the development of soft, flexible, in-telligent cloth structures that are capable of responding to stimuli in a variety of ways, changing colour, texture, or shape accordingly.

TEMPORALITYMaterial and memory can be linked to digital memory when considering the combination of textile and sophis-ticated digital technologies. Links between cloth, indi-vidual/collective memory, nostalgia and digital memo-rycan be made. In this way, memory is a feature of the collaborative work by Janis Jefferies and Barbara Layne who see textiles as playing a key role in conveying the memories of an individual. In their work entitled “Weara-ble Absence” the relationship between the human body and its covering are made manifest by devices that are alerted to physical changes, including one’s heart beat and galvanic skin response (the amount of moisture on the skin). Once a bio-sensor is triggered, visual and audio information is downloaded to be accessed and either dis-played or played via one of two garments.

The sensory attributes of the visual, the tactile and also the audio are explored in REWIND INTO THE FUTURE. Sound as an abstract entity is explored as well as the idea of conveying a mood, an atmosphere or bodily functions and changes. In the work that is on show, connections are made between the physical and the non-tangible, the abstract and the literal, the real and the virtual.

TRANSITORYShowing the clothed, moving body further engages the fluid nature of the textile medium. Many of the selected artists are aware of the look of material in motion, obser-ving how it rises and falls, the effect of gravity, of light, of pressure, with the subtleties being captured in video. The world of fashion has embraced new modes of presenta-tion to the traditional catwalk/runway show in creating the short ‘fashion film’. This time-based imagery is often far beyond the mere advertisement campaign and many explore the intimacies of cloth and the body.

Softness, flexibility and fluidity are very much an expres-sion of the narrative or concept being conveyed to ably describe a particular collection. Digital technology has enabled both the creation and the dissemination of the-se evocative (and often provocative) films. This, in turn is being explored by artists working within textiles who are using the human body in motion as a vehicle for expres-sion. Many have found this a very conducive medium to convey the myriad nature of textiles, and one that looks set to continue.

fAST fORWARDThe chosen artists are interdisciplinary in their approach, embracing both textile and non-textile materials and processes. In addition, many of the works in REWIND INTO THE FUTURE actively seek to combine art with scien-ce and technology. Practising artists, scientists, engineers and media practitioners are brought together to expand the boundaries of textiles and reveal new ways of unders-tanding and applying connections between textiles and a wealth of new technologies.

Also apparent are important philosophical, moral and ethical questions concerning identity within our society and culture. Surveillance issues and invasions of privacy are important with regards to ‘pervasive computing’ whe-re intelligent software and engineering technologies are capable of giving a broad and deep profile on any person. How this is then utilised is a cause for both intrigue and alarm. Privacy is being seen as the newest luxury whe-re identity theft is a concern and people are protecting themselves. They are not allowing personal information to be so exposed where every bodily movement can be monitored and every response pre-determined and cal-culated in advance based on past information.

Fast forward to the near future and it is envisaged that textiles and technology will further interact, collaborate and move into hitherto unimagined realms and scena-rios of possibility. Collaborations between art/design, science/engineering are territories for cross-fertilisation. Their interactions are set to trigger new forms of expres-sion. How they are perceived and received by the general public is an area of fascination. Different generations and different cultures will each respond according to their own codes of understanding and practice.

What is certain is that the new textile arena will be dyna-mic and pulsating with the rhythm of life.

( 200 )

Menininkė iš Velso Ainsley Hillard savo garso-tekstilės instaliacijoje „Pėdsakai“ (Traces) naudo-ja tradicinę tekstilę kartu su modernia skaitmeni-

ne programine įranga. 2008-ųjų lapkritį sukurtas darbas susideda iš dešimties penkiolikos rankomis austų dalių ciklo, teatrališkai išdėstyto erdvėje, apsupto skaitmeninio garso efektais. Vaizdas, jutimas ir garsas susilieja sukurda-mi daugiasluoksnį jutiminį patyrimą.

Dauguma Ainsley Hillard darbų, atskleisdami sąsajas tarp praeities ir dabarties, iki šiol būdavo sukurti site-specific principu (pritaikyti konkrečiai vietai). Minimos atminties ir nostalgijos idėjos, o palikti konkrečioje vietoje pėdsa-kai tampa simboliniais ženklais. „Pėdsakai“ primena, kaip anksčiau buvo naudojama galerija „Mission“, esanti Svon-syje, Velse, – tai buvo jūrininkų koplytėlė, bendruomenės susitikimo vieta.

Ši vietovė nufotografuota, išdidinta skaitmeniniu būdu ir perkeista naudojant „Photoshop“ programą. Gauti atvaiz-dai sublimacijos būdu buvo perkelti ant popieriaus ir tada „užkepti“ ant viskozės siūlų, naudojamų metmenims, kurie ataudžiami nailono siūlais. Šie pusiau peršviečiami metmenys ir elastinga struktūra leidžia atpažinti vaizdus. Tačiau jie šiek tiek išsikraipė audžiant rankomis. Tai sutei-kia darbui pikantiškumo, parodo, kad prisiminimai yra

AINSLEY HILLARD ( ) PĖDSAKAI / TRACES. 2008Garso ir tekstilės instaliacija / Audio and textile installation


truputį „pakreipti“ arba ne visai teisingi. Žiūrovai judėda-mi erdvėje mato abi kūrinio puses, vaizdai tai pasirodo, tai išnyksta, scenos tai išblunka, tai susilieja, atpažįstamos formos tai atsiskleidžia, tai pasislepia.

Ainsley Hillard su „ProTool“ programine įranga, naudoja-ma būtent skaitmeniniams erdvinio garso efektams, įrašė originalius pasirinktos erdvės garsus. Šnabždesių aidą ir varpų skambėjimą palydi žingsnių garsai ir balsai arba tyla. Garsai buvo paredaguoti, kad labiau susisietų su austomis formomis, jie įjungiami intervalais maždaug kas 40 sekundžių, atkartojant vienspalvę metmenų dengimo ataudais ritmiką. Garsai jungiami atsitiktine tvarka per penkias kolonėles, pastatytas galerijoje 1,5 metro aukš-tyje. Galutinį rezultatą menininkė įvardina kaip „garsinį audeklą“.

„Pėdsakai“ sėkmingai perteikia erdvės istoriją, kai kūrinys komunikuoja su publika, o ši jį priima akimis ir ausimis.


www.ainsleyhillard.com

( 201 )

The audio-textile installation Traces by Welsh textile artist Ainsley Hillard utilises traditional aspects of textiles along with sophisticated di-

gital software. This work was made in November 2008 and consists of ten to fifteen hand-woven structures that create an ensemble, suspended in space together with digital surround sound effects which acts as a theatrical event. The visual, the tactile and the audio converge to create a multi-layered sensory experience.

Interested in making connections between the past and the present, most of Ainsley Hillard’s creative output to date has been in the form of site-specific works. Ideas of memory or nostalgia are visited and the traces left be-hind and kept within a particular place are signified and represented. Traces evokes the former use of the Mission Gallery in Swansea, Wales, which is a seaman’s chapel and meeting place for the community.

Photographs of the place were taken and then digitally enlarged and manipulated using Photoshop. The resul-ting images were digitally printed on to heat-transfer paper and then on a viscose yarn to be used as the weft for a textile with a nylon monofilament warp. The semi-transparent appearance and the resilient structure of this warp allow the images to be recognisable. However,

they become slightly distorted during the hand weaving construction as the imagery shifts and is misaligned. This adds to the poignancy of the work, with memories being ‘askew’ or slightly inaccurate. Both sides of the work are visible as the audience moves through the space, with its imagery coming in to view and disappearing, scenes fading and merging, as recognisable forms are revealed and concealed.

Original sounds of the space are recorded by Ainsley Hil-lard using the ProTool software package specifically used for digital surround sound effects. Whispered echoes and the chiming of bells accompany the sound of the audi-ence’s footsteps and voices; silence is also factored in. To connect strongly with the woven forms, the sounds were edited and played at intervals of around forty seconds to mimic the passing of weft threads over and below the warp of a plain weave. The sounds are emitted randomly from the five speakers, placed at a height of 1.5 metres in the gallery space. The artist describes the end result as an "audio fabric". Traces successfully communicates the history of the space where the work is cited and engages fully with the audience for a work that is viewed by the eye and received by the ear.


( 202 )

Christy Matson „Gamyklos garsai“ (Millsounds) primena amerikiečių menininko Roberto Morri-so „Dėžė, pati skleidžianti garsus“ (Box with the

Sound of it’s Own Making) (1961), kur į riešutmedžio dė-žutę įmontuotas savitos konstrukcijos garso takelis (trijų valandų įrašas). Procesas atskleidžiamas kaip nuo laiko priklausantis įvykis, kurio rezultatas tampa to įrodymu. Norėdama iliustruoti tekstilės konstravimo garsą, ameri-kiečių tekstilės menininkė Christy Matson taip pat jungia vaizdą su garsu. Tuomet garso įrašas tampa žiūrovo paty-rimo dalimi, o istorija yra prikeliama gyvenimui ir tvirtai įsišaknija kartu su naujausiomis technologijomis.

Christy Matson yra Pluošto ir medžiagų studijų katedros docentė Čikagos Meno instituto mokykloje, kur dirba ir rankomis valdomomis, ir pramoninėmis žakardinėmis staklėmis. 2009-aisiais ji stažavosi gamykloje „Oriole Mill“, Hendersonvile (Šiaurės Karolina). Ši sritis pietrytinėje Amerikoje tradiciškai laikoma JAV tekstilės gamybos širdi-mi, o „Oriole Mill“ yra viena iš keleto pramoninės tekstilės gamyklų, atsidariusių XXI a. pradžioje. Tokios gamyklos kadaise buvo produktyvios ir triukšmingos, tačiau dabar, kai JAV ekonomika smukusi, „Oriole Mill“ gamykla ilgą laiką stovėjo nenaudojama. Tokios vietos, kurios papras-tai yra veiklos centrai, nurimusios atrodo nykiai ir kelia nerimą, ką Christy Matson ir norėjo užfiksuoti. Kūrinys perduoda, kokia praeityje buvo garsi Amerikos tekstilės produkcija, su kokiais sunkumais susiduriama šiandien, ir abejones dėl ateities.

Valandos ilgumo skaitmeninis įrašas „Gamyklos garsai“ buvo sukurtas sumaišant garso įrašus, kuriuos Christy Matson padarė 2009-aisiais pramoninės žakardinės teks-

tilės gamykloje. Juos sumaniai sujungusi, galutinį rezul-tatą gavo 2010-aisiais. „Gamyklos garsai“ parodo, kiek apytiksliai laiko užtrunka rankomis ir pramoniniu būdu nuausti tiek pat audeklo. Pavyzdžiui, pramoniniu būdu gali užtrukti tik minutę tai, kas užima valandą audžiant rankomis. Norėdama susieti šiuos pastebėjimus, Chris-ty Matson paėmė vieną garsinio įrašo minutę ir ištęsė ją iki valandos. Filme girdimas ritmingas audinio gamybos pramoninėmis žakardinėmis staklėmis procesas. Garsas sklinda lėtai, po truputį tampa dramatiškas ir subtilus, o fone skambantis hipnotizuojantis ritmas sudomina ir įtraukia klausytojus.

Ir anksčiau Christy Matson tyrinėjo sąsajas tarp tekstilės ir garso. 2006-aisiais ji stažavosi Eksperimentinio garso stu-dijoje Čikagoje bei „Harvestworks“ skaitmeninės medijos menų centre Niujorke. Jos patirtis auga aktyviai domintis, kaip sujungti tekstilę su naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis, kad paprastai statišką tekstilės kūrinį galima būtų išplėsti iki laiku matuojamo ar jutiminio pro-ceso.

Jos kūrinys išreiškia nuomonę apie tekstilės produkciją, apie „išmaniąją“ ir „moderniųjų technologijų“ tekstilę ir kviečia žiūrovą į tai įsitraukti. Unikaliai poetiškas ir mąslus darbas „Gamyklos garsai“ nusilenkia praeičiai, yra dabar-ties „balsas“ ir tikisi vietos ateityje.

www.cmatson.com


Christy Matson’s Millsounds brings to mind the American fine artist Robert Morris and his Box with the Sound of its Own Making (1961), where

a walnut box contains the soundtrack of its construction (a three hour tape recording). The process is revealed as a time-based event with the result as evidence of this. American textile artist Christy Matson also connects the visual and the audio to illustrate the sound of texti-le construction where an audio recording is part of the viewer’s experience. History is brought to life and firmly rooted alongside the latest digital technologies.

CHRISTY MATSON ( ) GAMYKLOS GARSAI / MILLSOUNDS. 2010Videofilmas, įrašytas pramoniame tekstilės fabrike / Audio and video recorded inside an industrial textile mill

JAv / uSA

Christy Matson is Assistant Professor in the Fiber and Ma-terial Studies Department at the School of the Art Institu-te of Chicago where her practice utilises both hand ope-rated Jacquard and industrial Jacquard looms. In 2009 she was artist-in-residence at The Oriole Mill in Hender-sonville, North Carolina. This area in the southeastern US was traditionally at the heart of textile production in the US, and The Oriole Mill was one of a few industrial texti-le mills to open during the early 21st Century. These mills would once have been productive and noisy environ-ments, but at the time of this residency, the US economy

( 203 )

hit a low and The Oriole Mill has been dormant for long periods of time. For such a place, which is normally a hive of activity, to fall silent is eerie and unsettling, and was something that Christy Matson wanted to capture. The piece comments on the once illustrious past of American textile production, the difficulties being faced at present and its uncertain future.

One hour long, the digital video Millsounds was created from remixing audio recordings Christy Matson made in 2009 inside the industrial Jacquard textile mill. She he-avily manipulated them to produce the finished work in 2010. Millsounds demonstrates the approximate time it takes to either hand weave or industrially weave the same length of cloth. For example, it can take one minute to industrially weave what could take one hour to wea-ve by hand. To tie in neatly with this observation, Christy Matson took one minute of the audio recording and time-stretched it to one hour. The video shows the repetitive rhythm of the construction of an industrial Jacquard loom fabric. The sound slowly evolves, shifting in both dramatic and subtle ways during its performance, while an under-lying hypnotic beat captures the audience’s attention and engages them.

Prior to this residency, Christy Matson had explored the inter-relationships between textiles and sound. In 2006 she was artist-in-residence at the Experimental Sound Studio in Chicago, and at the Harvestworks Digital Me-dia Arts in New York City. A keen interest in combining textiles and new digital technologies informs her practice and enables her to extend the usually static experience of textiles into one that is time-based and sensory.

Her work comments on the production of textiles, on ‘smart’ and ‘high-tech’ textiles and asks the viewer to en-gage with this. Uniquely poetic and reflective, Millsounds is a homage to the past, a current "voice’"and anticipates a presence in the future.


( 204 )

Medžiagotyros specialistė Jane Harris, remda-masi savo žiniomis, dirba naudodama naujausias kompiuterines skaitmenines priemones, kad vir-

tualiai sukurtų grakščius trimačius atvaizdus – aprengtą ir erdvėje judantį kūną. Šioje parodoje eksponuojami du trumpi filmukai, kurie tyrinėja dėvimus drabužius. 2002-ųjų kovą sukurtoje animacijoje „Potencialus grožis“ (Po-tential Beauty) menininkė tyrinėja santykį tarp tekstilės savybių ir asimetriškos vidutinio ilgio suknelės, su vizua-liomis užuominomis į moters kūno formą, iškalbingai be-sisukančią erdvėje. Prieš koncentruodama savo kūrybinę praktiką į kompiuterinės grafikos vizualizacijas, kur nau-dojama naujausia įmantri programinė ir techninė įranga, Jane Harris studijavo tekstilę. Kurdama šiuos darbus, ji bendradarbiavo su kompiuterinės grafikos dizaineriu Mi-ke’u Dawsonu, kad sukurtų tokius patraukiančius dėmesį ir žavius vaizdus. Kartu su Mike’u Dawsonu ir avangardi-nės mados dizainere Shelley Fox, 2003-ųjų balandį Jane Harris sukūrė darbą pavadinimu „Baliono formos palai-dinė“ (Balloon Top). Drabužis buvo pasirinktas iš Shelley Fox kolekcijos „Ruduo / Žiema 1999–2000“. Ši palaidinė sukirpta neįprastu būdu, kad atsiskleistų įvairios įstrižinės medžiagos linijos. Subliuškusio rutulio formos drabužis nugaroje turi virvelę, kai apsirengiant ji patraukiama, dra-bužis transformuojasi iš lygaus, plokštuminio paviršiaus į erdvinę formą. Šis drabužis buvo pagamintas kaip trip-tikas, naudojant tris mažai besiskiriančias medžiagas ir kuriant vaizdą, kaip rengiamasi nestandžiu ar sulankstytu plokščiu drabužiu. Jane Harris 3D kompiuterinės grafikos (CG) animacija atskleidžia šį perėjimą, žavintį grakštumu ir mąslia atmosfera.

Abiejuose šiuose kūriniuose žmogaus kūno nebuvimas, kai audinys formuojamas ant tuščiavidurės kūno formos, suteikia abstrakcijos įspūdį. Galbūt patys žiūrovai gali įsi-

vaizduoti dėvintys tą drabužį? Palaidinė atrodo kerinčiai minkšta ir miela. Jane Harris mano, kad jos darbas gali būti pritaikomas tose srityse, kurios jungia tradicinę teks-tilę su ateities mados potencialais. Tai galėtų būti ir statiš-kų muziejų eksponatų prikėlimas gyvenimui, ir pastangos realistiškai aprengti žmogų filmuose, ir žaidimų sektorius arba provokuojantys meno darbai.

Dirbdama skaitmeninio vaizdavimo priemonėmis, ji pri-stato gausybę informacijos apie fizines įvairių medžia-gų savybes – audeklo, plaukų bei odos. Menininkė tiria jų tamprumą, kaitą ir jungimą, šviesos poveikį paviršiui, tam tikros tekstilės glamžymąsi, fizikinius reiškinius, kurie vyksta, pavyzdžiui, vaizduojant klostuotą audeklą.

Norėdama skaitmeniniu būdu atkurti fizinę formą, Jane Harris naudoja ankstyvąsias judančių meninių atvaizdų technikas, prideda žydrojo ekrano (blue screen) techniką, 2D sudėtinius procesus, 3D vaizdų kūrimą, kompiuteri-nės grafikos animaciją, modeliavimą, kūno skenavimą ir optinį judesio fiksavimą. Judesio fiksavimo technologija leidžia žmogaus judesius paversti skaitmeniniais duo-menimis, o jie animuotuose pavyzdžiuose susijungia su tolesniais audinio vaizdais. Jane Harris kūriniai sėkmin-gai pereina iš praeities per dabartį į ateitį, o naudojant skaitmenines priemones tiksliau imituojamas virtualus audinys ir virtualūs drabužiai, išreiškiantys požiūrį į XXI a. tekstilę ir madą.


www.janeharris.org

Practitioner Jane Harris builds on her knowledge of materials and works digitally with advanced computer media to create representations of

fluid, three-dimensional forms – the clothed and moving body in space.

Shown here are two short animations that explore re-presentations of garments being worn. Potential Beauty is from 2002/03 and explores the relationship between

JANE HARRIS ( ) POTENCIALUS GROŽIS / POTENTIAL BEAUTY. 2004CGI ir 3D CG animacija, kūno skenavimas, judesio fiksavimas / CGI animation, 3D CG animation, body scanning, motion capture


the textile, an asymmetric mid-length dress and the su-ggestion of a female form that is suspended and turns eloquently in space. Jane Harris studied textiles before concentrating her creative practice on computer graphic visualisations where the latest sophisticated software and hardware are employed. Here, she collaborated with computer graphic operator Mike Dawson to realise such arresting and captivating visuals.

( 205 )

Open to further collaboration and also with Mike Dawson, Jane Harris teamed up with the avant-garde fashion de-signer Shelley Fox for the work entitled Balloon Top from 2003/04. A garment from Shelley Fox’s Collection 7 (Au-tumn / Winter 1999–2000) was selected. This top is cut in an unusual way to reveal different biases found within the cloth. The shape is a hollow sphere that has a drawstring back and is transformed from a flat, planar surface to a fully dimensional form once worn. The piece was worked as a triptych using three slightly different materials and the portrayal of the taking of a limp or folded flat garment and putting it on. Jane Harris’s 3D computer graphic (CG) animation ably describes this transition that is graceful in its depiction and meditative in its atmosphere.

In both these works the absence of the human form, whe-re their presence is merely suggested, lends an abstract quality to them. Can the viewer perhaps imagine them-selves wearing the piece? The results imply a beguiling softness and intimacy. Jane Harris sees her work as having many applications that connect the traditional aspects of textile with potential future scenarios of fashion. These include bringing static museum exhibits to life, aiming

for realistic depictions of the clothed human body in films and the gaming sector, or as provocative artworks.

Working in the area of digital imaging media, she brings a wealth of information concerning the physical qualities of a variety of materials, which include not only cloth, but also hair and skin. She explores their malleability, their shifting and articulation; for example the effect of light on a surface, the creasing of a particular textile, or the physics involved in the depiction of a draped fabric.

In order to do this Jane Harris employs early moving ima-ge techniques, augmenting bluescreen, 2D compositing processes, 3D imaging, CG animation, modelling, body scanning and optical motion capture to digitally recreate a physical form. Motion capture technology involves a person’s movements becoming digital data that in these examples then connects to the subsequent imagery of cloth. The work of Jane Harris successfully moves from the past through the present to the future by employing digital media for accurate simulations of virtual textiles and virtual garments that have their say concerning the worlds of textile and fashion in the 21st Century.

( 206 )

Janis Jefferies yra Londono universiteto Golds-mitso koledžo vizualiųjų menų profesorė ir Golds-mitso skaitmeninės studijos meno direktorė, va-

dovaujanti tyrėjų komandai. Barbara Layne yra studijos „SubTela“ (tyrimų laboratorija Heksagramos institute, Konkordijos universitete, Monrealyje) direktorė. Jų darbas „Dėvima nebūtis“ buvo sukurtas 2010-aisiais ir yra laiko-mas prototipu dinamiškų drabužių, į kuriuos įausti įvairūs belaidžiai jutikliai. Gauta informacija sujungia vaizdą su garsu gausioje duomenų bazėje, o kartu pademonstruoja tarpatlantinį bendradarbiavimą tarp dviejų žinomų insti-tucijų. Menininkės sukūrė keletą prototipų, sujungiančių kūną ir dėvimus drabužius naujausiomis skaitmeninėmis ir interaktyviosiomis technologijomis.

Drabužių, į kuriuos įterpti prisiminimai apie nesantį žmo-gų, koncepcija yra perduodama multimedijos prietaisais, įaustais į audinio medžiagą. Tuomet drabužis tampa priemone perduoti nesančio žmogaus įrašytus žodžius ar vaizdus. Tačiau visų pirma tie pranešimai turi būti perduo-ti internetinei duomenų bazei, su kuria drabužiai sujungti belaidėmis priemonėmis – medžiagoje yra minkštos ka-belių sistemos, kad paviršius būtų lankstus. Informacija imama ir naudojama iš tos duomenų bazės, kurioje taip pat yra apibūdintos ja besinaudojančio žmogaus ypaty-bės. Tada biometrinė informacija sujungiama su medijos failais, nustatytais pagal iš anksto numatytus kriterijus. įvairūs žmogaus fiziologiniai, prisiminimų, reakcijų į sti-mulus aspektai yra nusiunčiami į bazę, siekiant sukurti papildytą realybę.

Dedamas į švarką mobilus įrenginys nustato, kaip žmo-gus jaučiasi, ir tuomet paleidžia turimus atsiminimų failus – vaizdus ar garsus. Tada drabužyje įmontuotuose ekra-nuose ir kolonėlėse pasirodo statiški ar judantys vaizdai ir/ar pasigirsta garsai. Tokie „prisiminimai“ yra suporuoja-mi su jutikliais, kurie atsiunčia tam tikrą vaizdą ar garsą, atitinkantį žmogaus emocinę būseną, kurią jie „sužinojo“ atidžiai išstudijavę širdies, pulso, kvėpavimo dažnį, kūno temperatūrą ir galvaninę odos reakciją (odos drėgmės matavimas).

Kolekcijoje „Dėvima nebūtis“ demonstruojami du švarkai – moteriškas ir vyriškas, kiekvienas jų susideda iš išorinio švarko, vidinio drabužio ir pirštinės. Jie pagaminti iš juo-do medvilnės ir viskozės derinio su salotiniu pamušalu, ši

spalva parinkta ir sagoms, ir viršutinėms pirštinės siūlėms, ir ant kairiosios rankovės esančiam šviesą skleidžiančių diodų ekranui (LED). Kūno temperatūrą ir kvėpavimą ma-tuojantys jutikliai prijungti prie marškinėlių, dėvimų po moterišku švarku. Širdies ritmą ir galvaninę odos reakciją matuojantys jutikliai yra įdėti pirštinėje.

Moteriško švarko modeliuotėje akivaizdi nuoroda į rankų darbą, o vyriškas švarkas, priešingai, yra technokratiškas – į po apačia dėvimus ilgarankovius marškinius įmontuo-tas parduotuvėje lengvai įsigyjamas ekranas tekstui (text display). Tai skatina pamąstyti apie vienetinių ir masinės produkcijos gaminių privalumus ir trūkumus.

Šiuose drabužiuose panaudotos išmaniųjų audinių struk-tūros, kad 64 šviesos diodai (LED), įstatyti į rankomis austą medžiagą rankovei, rodytų tekstą. Pranešimai perduoda-mi, kai tik paliečiamas jungtukas. Kai ranka nuleista prie šono, tekstas eina horizontaliai, kai ranka pakeliama, tekstas pakeičia kryptį, kad būtų lengviau įžiūrėti. Be to, į moteriško švarko gobtuvą įmontuotos geros kokybės ko-lonėlės, o vyriškame švarke jos yra prie išorinės liemenės pečių, kad būtų galima klausytis garsinių įrašų. Nejudan-tys atvaizdai ir įrašai yra rodomi per personalinį skaitme-ninį pagalbininką (PDA) – delninį kompiuterį ar švarko kišenėje laikomą nešiojamą prietaisą, kuris ir kontroliuo-ja, kokius vaizdus iš interneto duomenų bazės pristatyti. Pristatytas įrašas sukelia gavėjui vaizdinius, taktilinius ir garsinius pojūčius. Šis meno kūrinys gali daug kur būti pritaikomas, pavyzdžiui sporte, mados pasaulyje, terapi-jos, sveikatos ir relaksacijos srityse.

Barbaros Layne kūrinys „Improvizacija“ („Currente Ca-lamo“) susideda iš trijų baltų drabužių – berankovės liemenės, suknelės trumpomis rankovėmis ir švarko su įmontuotais monitoriais. Šioje kolekcijoje naudojamos panašios į kūrinio „Dėvima nebūtis“ technologijos ir taip sukuriamas vizualinis kontrastas.


http://subtela.hexagram.ca/http://www.goldsmiths.ac.uk/gds

BARBARA LAYNE & JANIS JEffERIES ( ) DĖVIMA NEBŪTIS / WEARABLE ABSENCE. 2010 Interaktyvūs drabužiai sukurti studijoje „subTela“, Heksagramos institute, Monrealyje, Kanada, bendradarbiaujant su Goldsmitso skaitmenine studija, Londono universitetas, JK / Interactive clothing created at „subTela“,Hexagram Institute for Research and Creativity at Concordia University, Montreal in collaboration with Department of Computing, Goldsmiths College, University of London, UK.

KANADA IR JuNgTINė KARALYSTė / CANADA & uNITED KINgDOM

( 207 )Janis Jefferies is Professor of Visual Arts in the Department of Computing, Goldsmiths College, University of London and the Artistic Director

of Goldsmiths Digital Studios and leads a team of rese-archers. Barbara Layne is Director of the Studio SubTela team, a research laboratory at the Hexagram Institute for Research and Creativity at Concordia University, Montre-al. Their work Wearable Absence was launched in 2010 and is realised as prototype dynamic garments that in-corporate wireless and bio-sensing technologies. The re-sult fuses the visual with the audio in a rich database and demonstrates cross-Atlantic collaboration between two highly regarded institutions. They have created several prototypes that connect the body and its clothing, utili-sing the very latest digital and interactive technologies.

The concept of the clothing being embedded with the memories of an absent person is conveyed, where multi-media devices are incorporated within the fabric of the garment. The garment is then the vehicle to convey the memories of the one that is absent. Firstly, the memories and experiences are uploaded to an online database that the garments are wirelessly connected to (the cloth has soft cabling systems for a fully flexible surface). Informa-tion is retrieved and delivered from this database that also holds specifics on the person concerned. Furthermo-re, biometric information is linked to media files based on pre-determined criteria. Various aspects of the person’s physiologies, memories, and responses to stimuli are uploaded to create an augmented reality.

A mobile device is planted in the jacket that responds to sensor data and then downloads the memory files to play them, either visually or audibly. Still/moving images and sound files are then downloaded into the display and speaker systems embedded within the garment. These ‘memories’ are coupled with bio-sensing devices that trigger a particular memory that measures and describes the person’s emotional state as revealed by the close mo-nitoring of the heart/pulse/breathing rates, body tempe-rature and galvanic skin response (the measurement of moisture on the skin).

There are two jackets shown in Wearable Absence, one intended for a female and the other for a male. Each are comprised of an outer jacket, an inner garment and a glo-ve. They are made from a black cotton/rayon blend with a chartreuse coloured lining that is picked up in the colour of the button, the topstitching on the gloves and the co-lour of the light-emitting diodes (LEDs) on the left sleeve. Body temperature and respiration sensors are attached to a camisole worn under the female jacket. The heart rate and galvanic skin response sensors are located in the fin-gers of the glove.The female jacket has various handmade features. In

contrast, the male garment has a commercially available text display that is incorporated into a long-sleeved shirt worn underneath. The advantages and disadvantages of one-off or mass-produced approaches can therefore be considered.

Intelligent cloth structures are used where the 64 LEDs are embedded into a handwoven cloth for the sleeve for the text displays. Once the trigger is activated, messages are relayed - when the arm is held down at the side the text scrolls horizontally and when the arm is raised the text changes direction to be viewed easily by the wearer. In addition, high quality speakers are embedded into the hood of the female jacket and attached to the shoulders of the outer vest of the male jacket for listening to audio or video clips or for sound files. The still images and vide-os are displayed on the personal digital assistant (PDA), which is a palmtop computer and mobile device kept in a jacket pocket that is the main controller that is linked to the Internet and presents still and moving imagery. The resulting playback gives the receiver visual, tactile and audio sensations. This artwork has wide potential applications including the performance sports sector, the world of fashion and the area of therapy, health and well-being.

The work CurrenteCalamo by Barbara Layne consists of three white garments – a sleeveless vest, a cap-sleeved dress and a jacket with inbuilt displays. This collection uti-lises similar technologies to Wearable Absence and offers a visual contrast.


( 208 )

( 209 )

( 210 )

Žvelgdama į 2050-ųjų ateitį tarpdisciplininės mados dizainerė Nancy Tilbury susikooperavo su vaizdo menininkais iš agentūros „125 Crea-

tive“, kad sukurtų provokuojantį filmą apie mados ateitį „Skaitmeninė oda / Kūno atmosferos“ (Digital Skins / Body Atmospheres). Šiame filme demonstruojama „Debesų su-knelė“ (Cloud Dress) yra pagaminta iš dujų ir nanoelektro-ninių dalelių, naudojant mikrokosmetines technologijas vietoj įprastinių statinių gaminimo būdų. Kūną apaugan-tis trimatis drabužis ir kosmetika yra sukonstruojama iš itin mažų skysčio dalelių, kuriose įmontuotos technolo-gijos tiek intelektualių, tiek fizinių jutimų stimuliavimui. Filme demonstruojant kūną judesyje plačiau atsiskleidžia tekstilės prigimties grakštumas.

Filme prognozuojama, kad ateityje aukštosios mados pa-saulis bus „auginamas“ kaip biologinis organizmas, kad keistųsi ir išsivystytų „aukštosios mados kultūra“. Sukurtos hibridinės „odos“ (oda yra didžiausias žmogaus kūno or-ganas), kurias apsupa ir užplūsta technologinės „atmosfe-ros“. Nancy Tilbury įsivaizduoja, kad 2050-aisiais „aukštoji mada bus suprantama kaip žmogaus kūno formavimas“.

Nancy Tilbury kūriniuose suabejojama materialumu ir jam metamas iššūkis. Tikrajam peršviečiamo drabužio „Debesų suknelė“ modeliui panaudotos dirbtinės kūno dalys, dūmai ir sausas ledas vietoj audeklo. Suknelei pagyvinti, pasitelkus programinę įrangą į ją integruota vamzdelių sistema, su garu išleidžianti atliekamas nuo proceso dujas. Toks „audinys“ išsisklaido ir pasklinda tarp žiūrovų. Šviesa bei projekcijos irgi yra naudojama kaip au-diniai, o tai taip pat sudomina žiūrovus, mada išsiplečia už individo ribų, į aplinką.

Nancy Tilbury, kuri vadovauja mados magistratūros studi-joms Kingstono universitete, studijavo madą, bet taip pat dirbo ir daugelyje kitų sričių, įskaitant tekstilę, sportinę aprangą, tiksliuosius mokslus, išmaniąsias medžiagas ir moderniąsias technologijas. Ji naudoja tinkamas dėvėti technologijas, o iš to išplaukia puošnūs ir jautrūs išmanieji kūriniai. Tokioms galimybėms tyrinėti būtinas bendradar-biavimas, o jam Nancy Tilbury visada atvira. Nancy Tilbury su „Philips Design“ sukūrė daug koncepcinių ir strateginių dizaino projektų, ją ypač domino kūno ir mados susijun-gimas. Nancy Tilbury domina žmonių santykiai, emocijos

NANCY TILBuRY ( ) SKAITMENINĖ ODA / KŪNO ATMOSFEROSDIGITAL SKINS / BODY ATMOSPHERES. 2009Videodarbas


( 211 )

Looking toward the year 2050 interdisciplinary fashion designer Nancy Tilbury has teamed up with visual artists at 125 Creative to produce

the provocative fashion futures film Digital Skins / Body Atmospheres. Cloud Dress is part of this and is made of gas and nano-electronic particles using micro-cosmetic tech-nologies instead of the usual static fabrication methods. The tailoring and cosmetics are constructed by 3D liquid formations that include technologies that are imbibed to stimulate the senses, both cerebral and physical. Showing the body in motion in the film further engages with the fluid nature of the textile medium.

Predictions are put forth that in the future the world of couture will be "grown" as a biological entity to meta-morphose and develop for couture culture. Hybrid "skins" (with skin being the largest organ of the human body) are designed and technological ‘atmospheres’ invade and surround. Nancy Tilbury imagines that in 2050 “couture will be cultured and farmed as fashion facets of human flesh”.

Ideas of materiality are questioned and challenged in Nancy Tilbury’s work. The actual model for the visiona-ry garment Cloud Dress uses prosthetics, smoke and dry ice as a textile. Incorporated software is programmed to animate the release of gas from the dress by way of an integrated piping system. The "textile" spreads out and over the audience and in addition, light and projections are used as fabrics that also engulf the viewer, fashion extends beyond the individual and into the environment.

Nancy Tilbury, who is Course Director of the MA in Fas-hion at Kingston University, is trained in fashion but has also worked in many different sectors including the world of textiles, performance sportswear, science, advanced materials and sophisticated technologies. She embodies wearable technology and results in smart, intelligent and responsive works. Such explorations necessitate collabo-ration, something Nancy Tilbury is open to and actively embraces. She has worked with Philips Design on many

ir nusiskundimai, ji visus juos išanalizuoja ir perteikia. Jos veikloje svarbiausią vietą užima asmeninis pasakojimas, o ne „nuoseklus kultūros, vietovės ir laiko fonas“.

Nancy Tilbury tiria artimai sąveikaujančias, trapias tech-nologijas ir tvirtai diegia sąsajas tarp kūno kaip odos receptoriaus ir mados kaip apsirengimo ir išraiškos. Jos braižą geriausiai atskleidžia kūriniai „Skaitmeninė oda / Kūno atmosferos“ ir „Debesų suknelė“. įžvalgiai stebėda-ma atsirandančias visuomenės tendencijas ir gyvenimo

būdą, ji labai domisi ateitimi. Parodoje eksponuojamas didelės raiškos skaitmeninis filmas aiškiai nupasakoja to-kią ateitį, kur tekstilei nebeliks ribų, pro kurias ji neišdrįstų prasiveržti.


www.nancytilburyblogspot.comhttp://www.digitalskinsbodyatmospheres.blogspot.com/

conceptual and strategic design projects and the con-junction of where body and fashion meet is of particular interest. She is interested in our inter-relationships, our emotions and our representations, all of which are scru-tinised and relayed. Central to her practice is the idea of a personal narrative seen against “a coherent background of culture, location and time”.

Intimate and soft technologies have been explored and connections firmly implanted between the body as skin a receptor and fashion as clothing and expressor. Digital Skins / Body Atmospheres and Cloud Dress in particular typify Nancy Tilbury’s creative work. Acutely aware of emerging societal trends and lifestyles, she has her eye very keenly on the future. This High Density digital film demonstrates a clear narrative of such a future where textiles will not have clear boundaries, but rather venture beyond them.


( 212 )

DAR KARTĄ LYDINČIOS PARODOS

( 213 )

REWIND SATELITE ExHIBITIONS

( 214 )

REIKO SuDO ( ) Žaisminga vizija: Nuno tekstilės fantazijos Playful Vision: Nuno‘s Textile Imaginings

JAPONIJA / JAPAN

( 215 )

Ši Kaune vykstanti paroda pristato Nuno tekstilę – išskirtinės Tokijuje esančios dizaino ir gamybos studijos, kuriai vadovauja menininkė ir viena iš

įsteigėjų Reiko Sudo, produkciją. Nuno (jap. audinys) su-jungia tradicines technikas ir estetiką su šiuolaikinėmis technologijomis bei medžiagomis, kad sukurtų vienus iš novatoriškiausių pasaulyje audinių. Čia svarbiausią vietą užima laki vaizduotė. Naudojama viskas, pradedant nerū-dijančiu plienu bei pieno proteinais ir baigiant bambuku bei paukščių plunksnomis. Tai pat naudojami netradici-niai užbaigimo būdai, pavyzdžiui, deginimas ir cheminis lydymas, arba pritaikomi naujausi pramoninių technolo-gijų metodai, kartu puoselėjant ir senąją amatininkystę. Nuno praplėtė mūsų vaizduotės, taip pat ir galimybių tekstilėje horizontus.

Šešios pristatomos Nuno tekstilės grupės atkartoja šešias skirtingas japoniškas onomatopėjas – boro boro (ap-driskęs), fuwa fuwa (pūkuotas), kira kira (žėrintis), shimi jimi (kandus), suké suké (plonas) ir zawa zawa (šlamantis) – ir taip atspindi žaismingą Nuno audinių kūrybingumą.

This Kaunas exhibition showcases textiles from Nuno, a remarkable Tokyo-based design and production studio led by artistic director and co-

founder Reiko Sudo. Nuno (meaning “fabric” in Japanese) integrates traditional techniques and aesthetics with contemporary technologies and materials to create some of the most innovative weaving in the world. Imaginative vision is the key here: using everything from stainless ste-el and milk protein to bamboo and bird feathers, as well as unorthodox finishing methods like burning and che-mical melting or appropriating the latest industrial pro-cesses while also fostering centuries-old craftsmanship, Nuno has broadened the horizons of what can we can imagine – and can do! – in textiles. The six groups of Nuno textiles shown evoke six different Japanese onomatopoeia – boro boro (raggedy), fuwa fuwa (fluffy), kira kira (shiny), shimi jimi (poignant), suké suké (sheer), and zawa zawa (rustling) – echoing the playful creativity of Nuno fabrics.

( 216 )

LIA COOK ( ) KOPIJUOJANT VEIDUS / TRACKING FACES Žakardinių audinių ciklas / Series of Jacquard weavings

JAv / uSA

( 217 )Lia Cook gimė 1942 m., studijavo Kalifornijos universitete, Berklyje, ir 1973 metais apsigynė meno ir dizaino srities magistro laipsnį. Profeso-

rė nuo 1976 m. iki šiol dirba Oklande, Kalifornijos meno kolegijoje. Lia Cook darbai buvo eksponuojami daugelyje parodų, tarp jų: Lozanos bienalėse (1989 m. ir 1992 m.), Kioto tarptautiniame tekstilės konkurse (1989 m. ir 1992 m.), parodoje „Amatai šiandien JAV“ (keliaujanti paroda, 1992 m.); nacionalinio dizaino trienalėje „Dizainas dabar“, Cooper-Hewitt muziejuje, Niujorke (2006 m.); tarptau-tinėje pluošto meno bienalėje „Nuo Lozanos iki Pekino“ (Pekinas, Kinija, 2008 m.), čia ji pelnė auksinį apdovano-jimą.

Peržengdama amatų, dizaino ir dailės sienas, Lia Cook tapo sektinu pavyzdžiu jauniems tekstilės menininkams Europoje, ypač žakardo audėjams. Ji rašė apie savo darbą: „Mano darbai tiria austo vaizdo juslingumą ir įsikūnijusį emocinį ryšį su lietimo ir medžiagos prisiminimais. Nau-doju detalę, sustabdytą laiko akimirką, dažnai išaustą dideliu formatu, kad sustiprintų bendrą emocinę ir jaus-minę patirtį. Naudoju skaitmenines stakles, kad išausčiau vaizdus, kurie yra įsilieję į audinio struktūrą. Skaitmeninis pikselis tampa gija, kuri susipina su kita ir tampa audiniu, o kartu vaizdu. Mane ypač domina, kaip vaizdas ištirpsta

Lia Cook, born in 1942, studied at the University of California, Berkeley, and received her MA in Art and Design in 1973. From 1976 to date she

has worked as a Professor of Art at the California College of Arts in Oakland, USA. Lia Cook has been represented in many exhibitions, to name but a few: Lausanne Biennial (1989 and 1992), Kyoto International Textile Competition (1989 and 1992), Craft Today USA (travelling exhibition, 1992); “Design Life Now, National Design Triennial”, Co-oper-Hewitt Museum, New York, 2006; “From Lausanne to Beijing” International Fiber Art Biennial, Gold Award, Beijing, China, 2008.

Crossing the borders of craft, design and fine art, Lia Cook has become a role model for young textile artists in Eu-rope, especially jacquard weavers. She wrote about her work:"My practice explores the sensuality of the woven image and the embodied emotional connection to memories of touch and cloth. I use the detail, an intimate moment in time, often woven in oversize scale to intensify a shared emotional and sensual experience. I use a digital loom to weave images that are embedded in the structure of cloth. The digital pixel becomes a thread that when inter-laced with another becomes both cloth and image at the same time. I am particularly interested in the threshold at

tarp margų raštų ir pranyksta struktūroje, domina tas taš-kas, kuriame vizualiai galima patirti lytėjimo pojūtį. Toks austas vaizdas sukelia daug pojūtinių patirčių bei prisimi-nimų, kuriuos mes siejame su audeklu. Mano veikla su-sijusi su moksliniais tyrimais ir naujosiomis technologijo-mis bei būdais, kuriais siekiu naujai prakalbinti matomos ir fiziškai jaučiamos struktūros vaizdinius, stengdamasi formuoti vaizdą kaip fizinį objektą.“

Paskutiniuose kūriniuose, bendradarbiaudama su neuro-logais ir naudodama laboratorinio darbo patirtį procesui ir priemonėms, Lia Cook tyrinėja žiūrovo emocinės reak-cijos į išaustus portretus prigimtį.

Kaune Lia Cook pristatys darbus iš savo naujausių tyrimų projekto, kurį įgyvendino kartu su Pitsburgo universiteto medicinos mokykla – žakardo audinius ir videodarbą.

Beatrijs Sterk

www.liacook.com

which the image dissolves into pattern and structure, the point at which the tactile can be sensed. This woven ima-ge then brings with it many of the sensual experiences and memories that we associate with cloth. My practice involves research into new technologies and new ways to translate my images that make the structure visible and physically felt, attempting to create the image as a phy-sical object."

Her current work explores the nature of the emotional response to woven faces in collaboration with neuros-cientists and uses the laboratory experience both with process and tools to stimulate new work in response to these investigations.

In Kaunas Lia Cook will show works from her latest rese-arch project in cooperation with the University of Pitts-burgh School of Medicine including jacquard weavings and a video.

Beatrijs Sterk

( 218 )

Chunghie Lee yra tekstilės menininkė ir rašytoja, ji dėsto Seulo (P. Korėja) ir užsienio universitetuo-se, įskaitant Rod Ailando dizaino mokyklą JAV ir

Evteko dailės ir dizaino institutą Suomijoje. Jai suteikti dailės bakalauro ir magistro laipsniai Hongiko universite-te Seule, Korėjoje; 1994 metais ji gavo Fulbraito stipendiją dirbti Rod Ailando dizaino mokykloje. Čia ji pademons-travo tradicinę bojagi (Bo-ja-ki) techniką, kurią naudoja kūryboje.

Kai per 1999-ųjų žiemos sesiją Rod Ailande Chunghie Lee pirmą kartą už Korėjos ribų pradėjo dėstyti bojagi techni-ką, ji nė neįsivaizdavo, kiek menininkų ir amatininkų su-domins ši tradicinė korėjiečių technika. įkvėptai mokomi Chunghie Lee, įvairių šalių ir sričių studentai pritaikė šią techniką savo pačių interesams ir poreikiams. Šiuolaikinio

CHuNgHIE LEE ( ) BEVARDĖS MOTERYS / NO-NAME WOMENInstaliacija / Installation

PIETų KORėJA / SOuTH COREA

bojagi darbai išsiplėtė ir apima instaliacijas, spektaklius ir kitas meno formas, atspindėdami didesnio meno pasau-lio įvairovę.

Chunghie Lee savo darbus eksponuoja Korėjoje, Taivane, Japonijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Suomijo-je, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Kanadoje, Australijoje ir JAV. Ji buvo kviestinė dizainerė 2001 m. Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, progra-moje „Mada judesyje“ (Fashion in Motion), 2004 m. rodė savo darbus Olandijos popieriaus bienalėje Reisveike bei eksponavo kūrinius Meno ir dizaino muziejuje Niujorke.

Jos darbų yra nuolatinėse pagrindinių muziejų kolekcijo-se, įskaitant Viktorijos ir Alberto muziejų Londone; Meno ir dizaino muziejų Niujorke; Čikagos meno instituto mo-

( 219 )kyklą; Evteko meno ir dizaino institutą Suomijoje; „Wal-kerhillo“ meno centrą Seule, Korėjoje. Ji neseniai išleido knygą „Bojagi & Beyond“, kur galima rasti trumpą bojagi istoriją, jos panaudojimo būdų, kelių tipų bojagi instruk-cijas ir Lee bojagi šiuolaikinio meno kūrinių nuotraukų galeriją.

Beatrijs Sterk

„Bojagi & Beyond“ (bojagi – tradicinis korėjiečių skiautinys), sukurtas prieš daug amžių Korėjoje, man yra puikus įkvėpi-mo šaltinis. Ši medžiaga buvo gaminama mūsų prosenelių, kurių vardai nežinomi ir kurios nepelnė šlovės.

Savo laiku jos turėjo mažai nepriklausomybės, bet buvo išti-kimos savo lemčiai ir išgyveno. Naudodamos kruopščiai iš-saugotas brangių audinių skiautes, jos vaikiškai ir natūraliai žaidė su spalva ir forma, sukurdamos tyrus ir nekaltus meno

Chunghie Lee is a textile artist and writer who lectures at universities in Seoul, Korea and abro-ad, including Rhode Island School of Design

(RISD) in the USA and Evtek Institute of Art & Design in Finland. She received her BFA and MFA degrees from Hon-gik University in Seoul, Korea and was a Fulbright Exchan-ge Scholar at Rhode Island School of Design in 1994. Here she showed the traditional bojagi (bo-ja-ki) technique which she employs for her artwork.

When Chunghie Lee set out to teach her first bojagi cour-se outside Korea during the 1999 Wintersession at RISD, she could not have imagined how much interest this tra-ditional Korean technique would eventually gain among artists and craftspeople outside Korea. Under Chunghie Lee’s inspiring guidance the students, from many diffe-rent countries and disciplines, adapted the technique to suit their own interests and sensibilities. Contemporary bojagi work today has expanded to include installations, performances and other art forms, mirroring the diversity of the larger art world.

Chunghie Lee‘s own work has been exhibited in Korea, Taiwan, Japan, Germany, Poland, France, Finland, Norway, the UK, the Netherlands, Canada, Australia and the USA. She was an invited designer at the V&A “Fashion in Mo-tion” programme in London in 2001, has shown her work at the Holland Paper Biennial of Rijswijk in 2004 and has exhibited at the Museum of Art and Design in New York.

Her works are in the permanent collections of major mu-seums including those of the V & A Museum, London, UK; the Museum of Art and Design, New York; the School of

Art Institute of Chicago; the Evtek Institute of Art & De-sign, Finland; and the Walkerhill Art Center, Seoul, Korea. She recently authored ‚Bojagi & Beyond‘ book, with a brief history of bojagi, its uses, instructions for several ty-pes of bojagi, and a photo gallery of Lee‘s contemporary bojagi art works.

Beatrijs Sterk

„The Bojagi & Beyond“ (Korean traditional wrapping cloth) made many generations ago in Korea, this cloth is a source of great inspiration to me. It used to be made by our female ancestors whose names were unknown, and who did not gain fame.

In their time, they had little independence but they were faithful to their situation and endured. Using carefully saved scraps of precious fabrics, they played with color and shape in childlike fashion and in natural ways, creating pure and innocent art works. Sewing scraps together is regarded as a symbol of healing. Through the act of sewing, stitch by stitch, one connects and repairs the effects of time, thus he-als, and creates harmony through compromise.

I see this patchworkas a metaphor for human life.We may feel ourselves to be as random pieces of fabric,alone and without meaning,but God‘s hand places us togetherin a beautiful compositionwhich has great harmony and meaning.“

Chunghie Lee

kūrinius. Skiaučių susiuvimas korėjiečių tradicijoje yra laiko-mas gydymo simboliu. Per siuvimo aktą, dygsnis po dygsnio sujungiamas ir atkuriamas laiko poveikis, taip gydant ir su-kuriant harmoniją kompromiso keliu.

Aš regiu šį skiautinį kaip žmogaus gyvenimo metaforą. Mes galime jausti save kaip atsitiktinius audinio gabaliu-kus,vienišus ir bereikšmius, bet Dievo ranka mus sujungia į gražią kompoziciją, didžiai harmoningą ir prasmingą

Chunghie Lee

www.chunghielee.com

( 220 )

LAIMA ORŽEKAuSKIENė ( ) PENKIASDEŠIMTMETĖS. PITIJOS / WOMEN IN THEIR FIFTIES. PYTHIAS

LIETuvA / LITHuANIA

Laimos Oržekauskienės kūryba skleidžiasi per apgalvotą ritualo įprasminimą ir dėmesingumą reiškinių ištakoms ir tradicijai, kaip didesniam

žinojimui. Ritualą ji ne tik interpretuoja, bet ir atlieka. Su-sitapatina su juo, milimetras po milimetro primušdama ataudų siūlą metmenimis. Vienumoje. Savaitė po savai-tės. Kiekviena detalė jos austame paveiksle yra prasmin-ga: ir motyvas, ir raštas, ir technika, ir medžiagos. Kūrybo-je autorė naudojasi gausiu pasaulinės kultūros paveldu. Ir jame ieško moters būties įprasminimo kodų. Arba pati juos kuria.

Dar garsiajame keturių dalių tapiserijų cikle „Moterys ar-hatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina“ (2003–2005) Laima vaizdavo moteris, net vardais jas pavadino, bet vaizdinyje nesuasmenino: aukso siūlų fone plaukais išausti moterų

torsai (be veidų) pamažėl sukosi į tolumą kaip šventųjų arhatų statulos budistų šventyklose.

Ir šįkart, penkiasdešimtmečių pitijų cikle, kurį sudaro net aštuonios tapiserijos, menininkė į moterį žvelgia sakraliai. Pitijos senovės graikų istorijoje buvusios pranašės – die-viškosios tarpininkės, teikdavusios ištaras orakulams, o šie jas išaiškindavo klausiantiesiems patarimo. Pitijomis būdavo tampama keliais būdais, bet šioje pareigybėje dominavo brandaus amžiaus moterys, joms buvo būdin-ga išlavinta vidinė klausa ir rega, gebėjimas „persijungti“ į ketvirtąjį matavimą – dvasiškąją erdvę. Kaip akivaizdu iš ciklo „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ kūrinių, Laimai Or-žekauskienei moteriškosios išminties, harmonijos ir dva-singumo amžius yra penkiasdešimtieji metai, šį amžių ji įprasmina išausdama aštuonias penkiasdešimtmetes

( 221 )

Oeuvre of Laima Oržekauskienė unfolds through giving carefully considered sense to ritual and attention to origins and traditions of the phe-

nomenon which enables deeper knowledge. The artist interprets a ritual as well as implements it. She identifies herself with the ritual as she weaves millimetre by mil-limetre. In solitude. Week after week. Every single detail of the image she weaves is meaningful – motif, pattern, technique, material. In her artwork the artist employs rich heritage of global culture and seeks for codes that affirm feminine entity or invents them herself.

In her best known cycle of four tapestries called Women Arhats: Danutė, Lina, Violeta, Kristina (2003–2005) Laima depicted women and gave them names, but escaped per-sonalization of image. Woven on golden background fe-male torsos (there are no faces) little by little make a turn towards the horizon as saint arhat statues do in Buddhist temples.

In the cycle of fifty-year-old pythias that consists of eight pieces the artist again sees the woman as sacred. In anci-ent Greece, pythias played the role of clairvoyants – divi-ne mediums that provided oracles with prophecies. Ora-cles in their turn translated these prophecies to inquirers. There were several ways to become a pythia, but usually it was a middle aged woman with developed inner sight to play this role. They were able to switch to fourth dimensi-on – spiritual dimension. Her cycle Women in their fifties.

drauges. Su jomis nueita gyvenimo atkarpa nuo vaikystės. Prisiminimai, bendri išgyvenimai, charakterių ir pomėgių skirtumai šiose tapiserijose įprasminti per ornamentus ir „aksesuarus“, kuriais aprengiamos moterų figūros. Šį kar-tą, nors ir nevadinamos vardais, moterys atpažįstamos, tik jų žvilgsniai – ne atviri, o paslaptingai krypstantys į tolumą (ta pačia dieviškąja kryptimi kaip ir moterų arhatų torsai), lyg laukiant ištaros iš dangaus. Kasdienybė ir gry-

numas (moterys apsivilkusios minimaliai arba nuogos) naudojami kaip tikrumo ir savęs priėmimo metafora, nes visa, kas per dešimtmečius apauga mūsų kūną, yra įvaiz-džio, o ne esybės dalis. Jausti savo kūną kaip sielos indą reikalinga branda ir išminties saikas, leidžiantis suvokti reiškinių priežastingumą, – pitijos ištara.

Virginija Vitkienė

Pythias makes it clear that Laima Oržekauskienė sees the fifties as the age of feminine wisdom, harmony and spiri-tuality. She represents the fifties by woven images of her eight female friends. They started in their childhood and have walked quite a distance together. Memories, shared experiences, difference in nature, likes and dislikes are re-presented through patterns and “accessories” that deco-rate the figures of these women. Although these women have no name, they can be easily recognized, except that their eyes are mysteriously pointed towards the horizon (the same way as the arhat torsos are turned) as if they were waiting for prophecy from heavens to be handed over to them. Routines and purity (women are almost or completely naked) are employed as a metaphor for verity and self acceptance, because what coats us in the course of decades is part of the image but does not represent entity. To be able to appreciate own body as a soul vessel, one needs maturity and sobriety that allow to compre-hend causality of a phenomenon. That is what Pythias’ prophecy represents.

Virginija Vitkienė

( 222 )

Cynthia Schira rengia parodas daugiau nei 40 metų ir yra viena iš įtakingiausių šiuolaikinės tekstilės pasaulio figūrų. Nuo 1983 m. ji naudoja

kompiuterizuotas stakles sudėtingoms austos tekstilės struktūroms sukurti ir buvo viena pirmųjų tekstilininkų, kuri pritaikė kompiuterizacijos potencialą rankiniam audimui. 2000 m. Cynthia Schira gavo auksinį medalį iš Amerikos amatų valdybos (American Crafts Council) už viso gyvenimo laimėjimus, o 1989 m. – dailiųjų menų garbės daktaro vardą Rod Ailando dizaino mokykloje. Jos darbų galima rasti Metropolitano meno muziejaus kolekcijose, Filadelfijos meno muziejuje, Čikagos meno institute ir kitur. Cynthia Schira kūriniai buvo eksponuoti daugelyje svarbių tarptautinių parodų, įskaitant VI, VIII ir XIV Lozanos tapiserijos bienales (1973, 1977 ir 1989 me-tais); Trečiojoje tapiserijos trienalėje Lodzėje, Lenkijoje (1978 m.); Tarptautiniame tekstilininkų konkurse Kiote, Japonijoje (1989 m.); Tekstilė ir naujos technologijos Lon-done (1994 m.); „Technologija kaip katalizatorius: teksti-lės menininkai ant ribos“, Vašingtono tekstilės muziejus (2002–2003 m.); V Kauno bienalėje TEKSTILĖ ’05.

1991 m. Cynthia Schira dalyvavo žakardo projekte „Ger-man Müller Zell“ žakardo fabrike, šiandien ji dirba „Oriole Mill“, naujoviškame žakardo fabrike. Jam vadovauja Bet-hanne’as Knudsonas, buvęs jos studentas Kanzaso uni-versitete. Pastarąjį dešimtmetį Schiros darbų temos buvo sutartiniai ženklai, šifrai ir kodai. Naujausias jos darbas,

rodomas Kaune, yra 2010 metais sukurtas 3 metrų pločio ir 15 metrų ilgio abstraktaus turinio žakardinis audinys pavadinimu „Pirmykštė prasmė“ (Etymon), skaitmeniniais vaizdais interpretuojantis 39 muziejaus objektus.

Beatrijs Sterk

www.cynthiaschira.com

Esu audėja. Pastaruoju metu intensyviai dirbau elektroni-nėmis žakardo staklėmis „Oriole Mill“, Šiaurės Karolinoje. Pavadinimas „Etymon“ reiškia žodį, iš kurio kilęs vėlesnis žodis. Šis audinys yra projekto, kuris vyks 2013 m. Spense-rio muziejuje, Kanzaso universitete, pirmtakas. Šio audinio abstrahuotus vaizdinius įkvėpė skaitmeniniai šios kolekcijos objektų vaizdai, pasiekiami internetu. Nauji unikalūs raštai sukurti derinant ir sujungiant muziejinių objektų detales. Mane žavi grafinių santykių sudėtingumas, palydimas žen-klų vaizdo virsmo į audinio struktūras.

„Etymon“ buvo išaustas 300 cm pločio „Staubli“ elektroni-nėmis keturių galvučių staklėmis. Metmenys yra balta egip-tietiška merserizuota medvilnė, o ataudai – juoda medvilnė.

Cynthia Schira

CYNTHIA SCHIRA ( ) PIRMYKŠTĖ PRASMĖ / ETYMON. 2010Medvilnė, žakardinis audimas / Cotton, Jacquard viewing 300 x 1500 cm

JAv / uSA

( 223 )

Cynthia Schira has been exhibiting for over 40 years and is one of the most influential figures in the world of contemporary textiles. She has

been using computerised looms since 1983 to create complex woven textile structures and was one of the first textile artists to fully appreciate the potential of compu-terisation for the handweaver. Cynthia Schira received the Gold Medal from the College of Fellows of the American Craft Council in 2000 in recognition of her lifetime achie-vement and an Honorary Doctorate of Fine Arts from Rhode Island School of Design in 1989. Her work is found in the collections of the Metropolitan Museum of Art, the Philadelphia Museum of Art, the Chicago Art Institute and many others. Cynthia Schira’s work has been shown in many important international exhibitions, including the 6th, 8th and 14th Lausanne Tapestry Biennials (in 1973, 1977 and 1989); the 3rd Tapestry Triennial of Lodz, Poland, in 1978; the ’89 International Textile Competition, Kyoto, Japan; Textiles and New Technology, London, in 1994; Technology as Catalyst: Textile Artists on the Cut-ting Edge, Washington Textile Museum, in 2002/3; and the 5th Kaunas Biennial TEXTILE’05.

Cynthia Schira took part in a 1991 jacquard project at the German Müller Zell jacquard mill; today she works with Oriole Mill, a new style jacquard mill, under the direction of Bethanne Knudson, one of her former students at the University of Kansas. In the last decade, the themes of

Schira’s work were notations, ciphers and codes. Her la-test work to be shown in Kaunas is a jacquard weaving entitled Etymon dating from 2010 and measuring 9 by 3 meters, with an abstract design based on 39 digital ima-ges representing museum objects.

Beatrijs Sterk

www.cynthiaschira.com

I am a weaver. Recently I have worked extensively on an electronic Jacquard loom at the Oriole Mill in North Caro-lina. ETYMON, the title, means a word from which a later word is derived. This weaving is a precursor to a project that will happen at the Spencer Museum at the University of Kansas in 2013. Digital images available online of objects in their collection were the source of the abstract panels within this weaving. By combining and juxtaposing aspects of the-se objects, new patterns developed. The complexity of the graphic relationships along with the morphing of the marks by their translation into woven structures fascinates me.

ETYMON was woven on a 117 inch wide Staubli electronic loom that has four heads. The set is 168 epi. The warp is whi-te Egyptian mercerized cotton, the weft is black cotton.

Cynthia Schira

( 224 )

Louise Lemieux Bérubé gimė 1943 m. Kanadoje, baigė meno istoriją Kvebeko universitete Monre-alyje. 1990 m. kartu su Regine Mainberger įkūrė

Monrealio šiuolaikinės tekstilės centrą. „Aistringai mėgstu austi, todėl sugebėjau įtikinti biurokratus, kad ši technika yra mūsų kolektyvinės istorijos dalis, bent jau Kvebeko moterims.“ Centre buvo sukurta mokymo programa „Teks-tilės konstrukcija“, kuri praktiškai diegė naujausias mez-gimo ir audimo technologijas. Žakardo kursai studentus suvedė su pramone. 1997 m. Louise Bérubé pradėjo or-ganizuoti žakardinio audimo vasaros kursus tarptautinei auditorijai. Daugiau nei 300 tekstilininkų dalyvauja juose ir vyksta į Monrealį su savo darbais, kad išaustų juos cen-tre, tokiu būdu leisdami centrui išplėsti savo įrangos bazę.

Louise Bérubé ne tik užsiima šia svarbia švietimo veikla, bet ir yra talentinga menininkė – ji jungia fotografijos ir

LOuISE LEMIEux BERuBE ( ) KANADA / CANADA

audimo įgūdžius. Bérubé visada žavėjo menininkų, šokė-jų, rašytojų, fotografų, kino ir multimedijos ekspertų dar-bai, ji įtraukė juos į savo darbo vaizdus. Bérubé tyrinėja įvairiapusę gyvenimo viziją, žmogų ir gamtą, naudodama kompiuterinę techniką, kurios išplitimo iniciatore pati yra. Šis metodas leidžia menininkui pasitelkti nuotrauką, jos vaizdu manipuliuoti taip, kad gautųsi norimas efektas, ir paversti tai austa tekstile.

Louise Bérubé eksponavo savo darbus visoje Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat Belgijoje, Suomi-joje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Argentinoje, Kinijoje ir Ispanijoje. Bérubé darbai demons-truojami viešose kolekcijose: Kanados ambasadoje Lon-done, Didžiojoje Britanijoje, Vokiečių technikos muziejuje Berlyne, Vokietijoje, Menų centre Monrealyje, Loto Kvebe-ke, bei kitose Kvebeko vietose: Kultūros vystymo centre,

( 225 )

Louise Lemieux Bérubé, born in Canada in 1943, graduated in Art History from the University of Quebec in Montreal. Together with Régine Main-

berger, she founded the Montréal Centre of Contempora-ry Textiles in 1990. “Having a great passion for weaving, I managed to convince the bureaucrats that this technique is part of our collective history, at least for the women of Quebec”. Thus the “Textile Construction” programme was set up, embracing new technologies in knitting and we-aving from the outset. The jacquard course brought the students in touch with industry. In 1997 Louise Bérubé began offering summer courses in CAD jacquard weaving to an international public. Over 300 textile artist have par-ticipated and are returning to Montréal with their com-missions to have them woven at the Centre, enabling the Centre to expand its equipment.

Apart from these important educational activities, Louise Bérubé is a gifted artist who combines her skills in photo-graphy and weaving. Bérubé has always been fascinated by the work of artists, dancers, writers, photographers, film and multimedia quilters etc., which she has incorpo-rated into the imagery of her own work. Bérubé explores a multi-faceted vision of life, man and nature through the use of a computer-assisted technique she has pioneered. This technique enables the artist to use a photograph, manipulated to produce the desired effect, and transform it into a woven textile.

Louise Bérubé has exhibited her work throughout Cana-da and the United States as well as in Belgium, Finland, France, Germany, Japan, Korea, Argentina, China and Spain. Bérubé’s work is represented in public collections, including that of the Canadian Embassy in London, UK; Deutsches Technikmuseum, Berlin, Germany; Place des Arts in Montréal; Loto Québec; Société de développe-ment des entreprises culturelles du Québec; Ville de La-salle, QC, and Temple Manuel Beth Shalom, Westmount, QC, as well as numerous private collections.

In Kaunas Louise Bérubé will show large-format jacqu-ard weavings produced from her own photos of dancers, translating movement and energy into complex weaving structures.

Beatrijs Sterk

www.louiseberube.com

Artwork:TRYPTIQUE. 2009. Handwoven Jacquard: tencel, stainless steel, copper, linen, wool. 106 x 145 cm / Pictured: dancers George Stamos, Clara Furey; photograph of choregraphy and textile artwork: Louise Lemieux Bérubé.

Lazalio viloje, Manuelio Beth Shalomo šventykloje, Ves-tmounte, taip pat daugelyje privačių kolekcijų.

Kaune Louise Bérubé parodys didelio formato žakardo audinius, pagamintus iš jos pačios nuotraukų, vaizduo-jančių šokėjus, kur judesys ir energija transformuojami į sudėtingas audimo struktūras.

Beatrijs Sterk

www.louiseberube.com

Kūrinys:

TRIPTIKAS. 2009. Nerūdyjantis plienas, viela, linas, vilna, žakardinis rankinis audimas. 106 x 145 cm. Vaizduojami: šokėjai George Stamos, Clara Furey; choreografijos ir tekstilės nuotrauka: Louise Lemieux Bérubé

( 226 )

MÁXIMO LAURA gimė Peru 1959 metais. Nuo de-vynerių metų nelankė nuolat mokyklos, o audė savo tėvo dirbtuvėse. Studijuodamas ispanų li-

teratūrą, jis sutiko italų tekstilės menininkę Helvecia Kela Cremaschi (ji tuo metu turėjo dirbtuvę Limoje), kurios dėka atrado, kad audimas gali būti ekspresyvi meno for-

MÁxIMO LAuRA ( ) MĖNULIO POEZIJA / POETRY OF THE MOON

PERu

ma. Nuo tada jis pasiaukojo šiai meno formai, kūryboje demonstruodamas savo Andų kultūros šaknis ir kosminę pasaulėjautą. Jis tikisi prisidėti prie šios turtingos seno-sios kultūros atsinaujinimo, kuri vis dar gyva, nors jai ir gresia išnykimas. Ieškodamas senojo stiliaus šiuolaiki-nio požiūrio, jis teigia: „Savo darbe naudoju spalvas kaip

( 227 )

MÁXIMO LAURA, born in Peru in 1959, has wo-ven in his father’s workshop since he was 9 ye-ars of age, attending school in part time. While

studying Spanish literature, he discovered that weaving can be an expressive art form when he met Italian textile artist - Helvecia Kela Cremaschi, who had her workshop in Lima at that time. He has devoted himself to this form of expression ever since, clearly showing his Andean ro-ots and cosmic world view. He hopes to contribute to the renewal of this rich old culture that is still alive, although threatened with extinction. Looking for a contemporary view with his style; “In my work I use colours as sources of energy and vitalisers – light is energy”. His vibrant, colourful tapestries are recognized and winning prizes all over the world, e.g. an Honorable Mention at the 3rd

European Textile and Fibre Art Triennial, “Tradition & In-novation”, held in Riga in 2007; a Bronze Prize at the 5th International Fiber Art Biennial & International Fiber Art Symposium in Beijing, China, in 2008 and an Award of Excellence in 2010; an Honorable Mention at the 5th In-ternational Biennial of Textile Art in Buenos Aires in 2009; First Prize at the Handweavers Guild of America’s “Small Expressions” in 2009; an Honorable Mention at the 13th International Tapestry Triennial of Lodz, Poland, in 2010; the Award of Excellence at the VI International Biennial of Textile Art “AIRE” held in Mexico in 2011. Also in 2011, his work was on show at the prestigious Textile Museum of Washington DC, having been picked for the exhibition “Green – the Color and the Cause”.

energijos ir gyvybingumo šaltinį – šviesa yra energija.“ Jo gyvos, spalvingos tapiserijos pripažįstamos ir pelno pri-zus visame pasaulyje, pavyzdžiui, jam teko garbingas pa-minėjimas III Europos tekstilės ir pluošto meno trienalėje „Tradicija ir inovacija“, kuri vyko Rygoje 2007 m.; bronzos apdovanojimas V tarptautinėje pluošto meno bienalėje ir tarptautiniame simpoziume Pekine, Kinijoje (2008 m.), ten pat – meistriškumo apdovanojimas 2010 m.; garbin-gas paminėjimas V tarptautinėje tekstilės meno bienalėje Buenos Airėse (2009 m.), pirmoji premija Amerikos audi-mo gildijoje „Mažosios išraiškos“ (2009 m.); garbingas pa-minėjimas XIII Tarptautinėje tapiserijos trienalėje Lodzėje, Lenkijoje (2010 m.); meistriškumo apdovanojimas VI tarp-tautinėje tekstilės meno bienalėje „AIRE“ Meksikoje (2011 m.). Tais pat metais jo darbai eksponuoti prestižiniame tekstilės muziejuje Vašingtone, kur buvo atrinkti parodai „Žalia – spalva ir priežastis“.

Laura kuria tapiserijas savo dirbtuvėje. Jas mažomis se-rijomis arba kaip dalį pastovios produkcijos audžia labai specializuota audėjų, kurie išmokyti jo technikos, grupė. Menininkas ne tik kuria, bet ir entuziastingai moko savo

kolegas. Vienetinius ir „muziejinius darbus“ audžia pats menininkas, o pabaigia jo asmeniniai padėjėjai. Visos tapiserijos gaminamos iš Peru alpakų vilnos, chemiškai dažytos vilnos ir pramoninės gamybos dažiklių. Jo dar-bo metodas, kai vienuose atauduose naudojamos kelių spalvų temos, yra labai panašus į Obiusono (Aubusson) dirbtuvių techniką. Skiriasi tik tuo, kad Laura naudoja tre-čią dimensiją – paviršiaus tekstūrą, kuri suteikia daugiau išraiškos. Šiuo metu jis dirba su sieninėmis freskomis, bet Kaunui ir intymiam A. Žmuidzinavičiaus memorialiniam muziejui parinko mažesnių tapiserijų seriją, kur rodomas šiuolaikinis Andų gyventojams būdingas požiūris į kas-dienybę. 2010 m. gimtajame Peru Máximo Laurai buvo suteiktas „Nacionalinės gyvosios žmogiškosios vertybės“ vardas.

Beatrijs Sterk

www.maximolaura.com

Kūrinys: MĖNULIO POEZIJA . Tapiserija. 121 x 148 cm

Laura produces tapestries is his own workshop, woven by a very specialized team of weavers trained in his own technique, either in small series or as part of his perma-nent production. Besides having commissions he is in-volved in teaching and training of colleagues. One-offs and “museum pieces” are woven by the artist himself and finished by his personal assistants. All tapestries are made from Peruvian alpaca wool and chemically dyed wool and dyestuff are from industrial production. His working method, using multiple coloured threads in one weft, is very similar to that of the Aubusson technique, except that Laura uses a third dimension, a surface texture that produces a greater expression. Currently he is working on wall-filling murals, but for Kaunas and the intimate “Me-morial Museum of A. Žmuidzinavičius” he has chosen a series of smaller tapestries showing a contemporary An-dean view on everyday life.

Máximo Laura was nominated a “National Living Human Treasure” in his native Peru in 2010.

Beatrijs Sterk

www.maximolaura.com

Artwork: POETRY OF THE MOON. Tapestry. 121 x 148 cm

( 228 )

Jolanta Šmidtienė – tekstilės aistra deganti as-menybė, sugebanti daugeliui įskiepyti susido-mėjimą šia meno sritimi. Ji nesibodi tekstilės

technikų „moteriškumo“ (daugiausia naudoja siuvinėjimą ir tapymą ant šilko). Priešingai, ji išnaudoja medžiagišką-sias tekstilės konotacijas užburiančiai šilko ir siūlo magijai sukurti. Tekstilė šios menininkės rankose yra meditacijos priemonė, bendrystės instrumentas, (savi)gydos gali-mybė, grožio įkūnijimas, estetikos išteklius, tradicijos puoselėjimas, inovacijų raktas, individualumo paraiška, gyvenimo būdas.

Nuo 1995-ųjų, kai baigė meno studijas VDA (Kauno dailės instituto Tekstilės katedroje), J. Šmidtienė nuolat daly-vauja parodose Lietuvoje, Europoje ir JAV. Vien asmeninių parodų kasmet surengia po keletą, nes menininkės at-rasta ir ištobulinta autorinė technika – erdvinis siuvinė-

JOLANTA ŠMIDTIENė ( ) DEBESų KASPINAS / RIBBON OF CLOUDS

LIETuvA / LITHuANIA

jimas – sužavi vis naujus parodų lankytojus, galerininkus ir muziejininkus. Kokia šių beveik nereprodukuojamų kūrinių (net ir kokybiškiausios fotografijos neatskleidžia tikrojo technologinio fenomeno) paslaptis? Jau beveik dvidešimt metų dailininkė siuvinėja tarp dviejų (kartais – trijų) ant porėmio ištempto skaidraus audeklo plokštu-mų. Jos siūlų dygsniai – iki neįmanomumo tikslūs ir preci-ziški – sukuria abstrahuotas figūras ir formas, tačiau savo tikruoju pavidalu esančias ne materialiose tiulio ar šilko plokštumose, o erdvėje tarp jų. Erdviniai J. Šmidtienės siu-viniai – tai savotiški akvariumai, aplink kuriuos vaikštant statiškas vaizdas žiūrovo akyse ima virpėti ir kisti.

Virginija Vitkienė

( 229 )

Jolanta Šmidtienė is a personality burning with passion for textile, able to inspire many people with interest in this area. She is not bothered by

the "femininity" of textile technologies (she mostly uses embroidery and painting on silk). She rather employs the material connotations of textile to create the enchanting magic of silk and yarn. In this artist’s hands textile is a me-ans for meditation, an instrument of community, a pos-sibility of (self )healing, the embodiment of beauty, the resource of aesthetics, a way to cherish tradition, the key to innovation, a practice of individuality and a life style.

Since 1995, when she finished her studies at the Vilnius Academy of Fine Arts (Textile Department, Kaunas Institu-te), Jolanta Šmidtienė has been constantly participating in exhibitions in Lithuania, Europe and USA. She holds several solo exhibitions every year because the original technique she discovered and perfected – spatial em-broidery – fascinates new audiences of exhibitions, gal-lerists and museum professionals every time. What is the secret of these almost irreproducible works (even highest

quality photographs cannot reveal the true technological phenomenon)? For almost twenty years, the artist has been embroidering between two (sometimes three) sur-faces of transparent fabrics stretched on a stretcher. Her stitches – impossibly precise – create abstract figures and forms, which exist in their true shape not in the material surfaces of gauze or silk, but in the space between them. The spatial embroideries of Jolanta Šmidtienė are like aquariums: when walking around them, their static view starts vibrating and changing in front of the viewer’s eyes.

Virginija Vitkienė www.tdg.lt/dailininkai/jolanta_smidtiene

( 230 )

Lozanoje daugiau nei trisdešimt metų vyko tapiserijos bienalės. Jos pavertė miestą pasauline šiuolaikinės teks-tilės sostine. Renginys atsirado susitikus Tomsui Pauli (1916–1970), tuometiniam dekoratyvinių menų mu-ziejaus Lozanoje direktoriui, ir Jeanui Lurcat, prancūzų tapytojui ir tapiserijų kūrėjui, inicijavusiam prancūzų tapiserijos atgimimą po Antrojo pasaulinio karo. 1959 m. Pierre Pauli iškėlė idėją, kad reikia atkreipti didesnį dė-mesį į šiuolaikinę tapiseriją. Tai atvėrė kelią įkurti CITAM (Tarptautinis senosios ir šiuolaikinės tapiserijos centras). Ši organizacija, kuriai iki pat mirties 1966 m. vadovavo Jeanas Lurçat, surengė šešiolika parodų, jos tris dešim-tmečius žymėjo pagrindines gaires tarptautinėje tekstilės scenoje.

Lozanos paroda tapo pirmąja – ir ilgai buvo vienintelė – platforma, suteikusia tekstilininkams galimybę tyrinėti naujas technikas ir medžiagas. To rezultatas – įspūdingas tekstilės meno vystymasis ištisus 30 metų. Menininkai

nustojo austi pagal kartonus ir rinkosi savarankišką audi-mą, transformuodami klasikinę sieninę tapiseriją į erdvinį bei aplinkos meną. Jie tyrė netradicinių medžiagų techni-nes ir raiškos galimybes, taip pat išrasdavo ir įgyvendin-davo naujas technikas. Lozanos parodose šalia klasikinių prancūziškų vertikalaus ir horizontalaus audimų atsirado naujas trijų matavimų tekstilės pasaulis. Tapiserijos biena-lės suteikė tekstilės menui progą pasirodyti šiuolaikinio meno scenoje kaip savarankiškam meninės raiškos būdui ir sulaukti plačiosios publikos pripažinimo.

Tomso Pauli fondasFondas įkurtas 2000-aisiais, išformavus CITAM. Fondo mi-sija – išsaugoti Lozanos bienalių atmintį. Jam priklauso 165 tekstilės kūrinių kolekcija, čia galima pamatyti sieni-nę tekstilę, reljefinius darbus, tekstilinę skulptūrą ir ins-taliacijas. Darbų autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti menininkai, kurių darbai buvo pristatyti bienalėse. Tarp jų – Magdalena Abakanowicz, Jagoda Buić, Olga de Amaral, Ritzi ir Peteris Jacobi, Elsi Giauque ir Naomi Kobayashi.

Kita fondo misija yra tirti, saugoti ir pristatyti plačiajai pu-blikai Tomso kolekciją – svarbią XVI–XIX a. tapiserijų ir siu-

LOZANOS BIENALėS KOLEKCIJA / LAuSSANE BIENNIAL COLLECTION ( )

Tomso Pauli fondas ir tarptautinių tapiseri-jos bienalių, vykusių Lozanoje, Šveicarijoje, 1962–1995, palikimas

( 231 )

The Toms Pauli Foundation and the Legacy of the International Tapestry Biennials held in Lausanne, Switzerland, 1962–1995

For over thirty years the International Tapestry Biennials were held in the city of Lausanne, making it the world capital of contemporary textile art. The event had come into being thanks to the encounter of Pierre Pauli (1916-1970), the then director of the Decorative Arts Museum in Lausanne, with Jean Lurçat, the French painter and ta-pestry designer, who had instigated the revival of French tapestry after World War II. In 1959, Pierre Pauli mooted the idea of giving modern tapestry greater visibility and thus opened the way for the creation of the Centre Inter-national de la Tapisserie ancienne et moderne (CITAM). This organisation, presided over by Jean Lurçat until his death in1966, put on sixteen shows which, for three con-secutive decades, constituted major landmarks on the international textile-art scene.

The Lausanne exhibition was the first platform – and for many years the only one – to give textile artists the opportunity to explore new techniques and materials. As a result, textile art enjoyed thirty years of spectacular de-velopment. Artists began abandoning cartoons in favour of autonomous weaving, transforming the classic wall ta-pestry into a form of spatial and environmental art. They investigated the technical and expressive possibilities of unusual materials, as well as inventing and implementing new techniques. Alongside the classic French method of high-warp and low-warp weaving, a whole new world of three-dimensional textile art made its appearance at the Lausanne shows. The Tapestry Biennials gave textile art the chance to assert itself on the contemporary art sce-ne as an autonomous artistic expression, and win public recognition.

The Toms Pauli FoundationThe Foundation was set up in 2000, soon after the disban-ding of CITAM, with the mission to preserve the memory of the Lausanne Biennals. It manages a collection of 165

textile works which includes wall pieces, reliefs, textile sculptures and installations. The works were created by internationally acclaimed artists who had exhibited at the Biennals, including Magdalena Abakanowicz, Jagoda Buić, Olga de Amaral, Ritzi and Peter Jacobi, Elsi Giauque and Naomi Kobayashi.

The Foundation’s mission is also to research, preserve and bring to public attention the Toms Collection, an impor-tant grouping of sixteenth- to nineteenth-century tapes-tries and embroideries, bequeathed to the State of Vaud by Mary Toms, in 1994. The Foundation, which is based in Lausanne, is not yet endowed with its own permanent display space but organises exhibitions in museums in Switzerland and other countries, and publishes catalo-gues. The collections can be viewed during temporary exhibitions.

Giselle Eberhard CottonDirector and CuratorToms Pauli Foundation, Lausanne

Artwork:Magdalena Abakanowicz. ABAKAN 29, 1967-1968. Sisal, 210x200x40 cm

Next page: Jean Lurçat. Terre Air Eau Feu (Earth Air Fire Water). 1961. Tapestry, wool.

vinėjimo kolekciją, kurią Mary Toms 1994 m. testamentu paliko Vo kantonui. Fondas, esantis Lozanoje, kol kas dar neturi nuolatinės ekspozicinės erdvės, bet organizuoja parodas Šveicarijos ir kitų šalių muziejuose, taip pat lei-džia katalogus. Kolekcijas galima pamatyti trumpalaikėse parodose.

Giselle Eberhard CottonDirektorė ir kuratorėToms Pauli fondas, Lozana

Kūriniai:Magdalena Abakanowicz. ABAKAN 29, 1967–1968. Sizalis / Sisal, 210 x 200 x 40 cm

Kitame puslapyje: Jeanas Lurçat. Terre Air Eau Feu (Žemė. Oras. Vanduo. Ugnis). 1961. Tapiserija, vilna.

( 232 )

( 233 )

( 234 )

PORTugALIJOS KOLEKCIJA / PORTuguESE COLLECTION ( )

( 235 )DAR KARTĄ: Portugalijos tekstilės ir šiuolaiki-nio meno paroda

Portugalija turi senas tekstilės tradicijas – ir amato, ir pra-monės. Per pastaruosius dešimtmečius buvo restruktūri-zuotas pramoninės tekstilės sektorius, naujoviškai sujun-giant pramoninius rankdarbių amatus ir dizainą. Kadangi nuolat naudojame tekstilę ir suvokiame ją tik kaip „pro-duktą dėvėjimui“, dažnai nematome kritinių ir estetinių tekstilės perspektyvų.

Žvelgiant iš šio taško, Kauno bienalė gali tapti diskusijų tarp menininkų, dizainerių ir visuomenės forumu, ir su-kurti galimybę veiksmingai atnaujinti „tekstilės“ sąvoką, išgrindžiant naują kelią Portugalijos tekstilės menui.

Šiai parodai kuratorė ir menininkė Lúcia David atrinko šešis įvairių sričių ir stilių menininkus, kurie tiria tekstilę įvairiais būdais ir iš įvairių kampų. Anksčiau dirbę mados dizaineriais, iliustratoriais, dailininkais ir skulptoriais, šie menininkai pasirinko tekstilę kaip išraiškos priemonę me-nui, istorijai ir kultūrai sujungti.

Šios grupės meno kūriniai buvo atrinkti glaudžiai susie-jant su VIII tarptautinės Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN koncepcija, kur tekstilė prista-toma kaip meno kūrimo proceso, jų koncepcijos, ikono-grafinės nuorodos ir/arba medžiagos pagrindas. Parodoje pateikiama meninės raiškos įvairovė: Lucia David (knygų dailininkė, pagal išsilavinimą – mados dizainerė); Marcia

REWIND: Portuguese Textile and Contempo-rary Art Exhibition

Portugal has a long tradition in Textiles, booth in craft and industry. In the last decades has been restructuring its industrial textile sector, by interconnecting industry hand-made crafts and design. Due to its constant use and because textiles have been understood merely as a “pro-duct to wear” often we look at textiles without a critical and aesthetic perspective. In this context, Kaunas Biennial TEXTILE could be a forum for debate between artists, designers and the public, and could create an opportunity for the effective renewal of the concept of “textile” opening a new via for Portuguese textile art.

For this exhibition, Lúcia David – curator and artist par-ticipating in the show – selected six artists, with a varied range of works and backgrounds that explore textile in

Lucas (tapytoja), João Vaz de Carvalho (iliustratorius, dai-lininkas), Lilia Catarina (skulptorė); Jorge Ramosas (daili-ninkas, turi mados dizainerio patirties), Conceição Riosas (tekstilės dizaineris) ir Alexandra Ministro (tekstilės daili-ninkė ir mados dizainerė).

Kūrinys kairėje: João Vaz de Carvalho Kūrinys apačioje: Jorge Ramos

different ways and from diverse angles. Originally wor-king as fashion designers, illustrators, painters or sculp-tors, these artists took up textiles as means of expression, assembling art, history and culture.

The artworks of this group show, were selected in close connection with the 8th international Kaunas Biennial TEXTILE 11: REWIND-PLAY-FORWARD concept, were texti-le appears as the base for the construction of the artwor-ks, it´s concept, iconographic reference and/or material used. A wide range of skills are present: Lúcia David (book artist, with fashion design background); Márcia Luças (painter), João Vaz de Carvalho (illustrator, painter), Lilia Catarina (sculptor); Jorge Ramos (painter, with fashion design background), Conceição Rios (Textile Designer) and Alexandra Ministro (textile painter and fashion de-signer).

Artwork on the left: João Vaz de Carvalho Artwork above: Jorge Ramos

( 236 )

ESTIJOS KOLEKCIJOS / ESTONIAN COLLECTION ( ) Estijos tekstilės meno paroda Kaune, galeri-joje „Meno parkas“, 2011 m. rugsėjo 22 d. – gruodžio 31 d.

Kauno bienalė TEKSTILĖ traukia auditoriją iš visos Euro-pos ir sumušė daugelį lankomumo rekordų. Ji tapo ma-dos nešėja autoriams, taip pat viso pasaulio publikai. Su pagrindine renginio koncepcija yra susijusios ir bienalę lydinčių parodų, eksponuojamų įvairiose galerijose ir Kauno miesto erdvėse, temos. Šiuolaikinio Estijos (teks-tilės) meno paroda galerijoje „Meno parkas“, kuruojamas tekstilės dizainerės ir menininkės Monikos Järg, yra viena iš kviestųjų lydinčiųjų parodų, rengiama Kauno bienalės partnerio – Estijos dailininkų sąjungos.

Parodos idėja grindžiama trimis tekstilės, kaip šiuolaikinio Estijos meno išraiškos priemonės, lygiais – koncepcija, medžiaga ir technologija. Kiekviena jų vaidina svarbų vai-dmenį: be koncepcijos tekstilės kūriniai tiesiog liktų ge-rais rankdarbiais, o konceptualūs darbai reflektuoja mil-žinišką semantikos sritį ir yra įdomūs tiems, kurie greitai suvokia dalykus ir labiau sutelkia dėmesį į išorės savybes, kaip ir tiems, kurie mėgsta gilintis į dalykų esmę.

Pasinaudodamos asmenine savo patirtimi ir supratimu, kuratorės bandys parodoje paaiškinti ir nužymėti Estijos tekstilės meno įvykius. Parodoje bus aiškiai vengiama

žanro ribų, neatsižvelgdama į jų svarbą, paliekant jas ne-pastebėtas, o gal net ignoruojant.

Kaip meninės išraiškos priemonė, tekstilė yra naratyvinis mediumas ir savo prigimtimi negali daryti vien tik išorinio poveikio. Vienas iš parodos tikslų yra nurodyti šios srities tendencijas. Pasirinktas darbų rinkinys pabrėžia kryptis, kurias pati kuratorė laiko svarbiomis ir turinčiomis koky-bę, tvarumą ir gylį. Čia yra įvairių stilių ir kalbėjimo būdų, įvairių medžiagų ir technikų – ir tradiciškų, ir būtent to-kių, kurios daro mus įvairių sričių menininkais, valdančiais savas išraiškos priemones. Tekstilė čia yra tarsi terpė; ne tikslas ar pati sau būtinybė, o neatsiejama menininko pra-nešimo ir „rankraščio“ dalis, taip pat buvimas menininku ir bendresne prasme.

Vis dėlto vienas svarbiausių atrankos kriterijų susijęs su menininko santykiu į aplinkinį pasaulį. Kaip mes kreipia-mės į visuomenę, vienas į kitą ir – kas svarbiausia – į save? Kaip mes bendraujame? Kūriniai yra suskirstyti į grupes, kai kurie iš jų atsirado iš ankstesnės patirties, o kai kurie yra potencialaus dialogo, gimusio kuratoriaus prote, vizi-ja, kylanti iš stilistiškai skirtingų kūrinių. Tai – dialogas su autoriais, darbais, auditorija ir visuomene.

Kauno bienalės kontekstas leidžia būti menininku geriau-sia šio žodžio prasme; auditorija tikisi ne to, ką jau žino, ir

( 237 )

Estonian Textile Art Exhibition in Kaunas

The Kaunas Biennial TEXTILE is the audience ma-gnet all over Europe and has set a series of visitor records. It has become a trendsetter for authors as well as the au-dience all over the world. The Biennial is accompanied by satellite projects in various galleries and urban space of Kaunas, the themes of which are associated to the main concept of the event. One of the invited satellite projects is the exhibition of contemporary Estonian (textile) art in Gallery Meno Parkas, curated by textile designer and artist Monika Järg, and organised though the partner of Kaunas Biennial – Estonian Artists’ Association.

The concept of the exhibition focuses on textile as a me-ans of expression in contemporary Estonian art world – in concept, material and technology. Each of them plays its own important role: without a concept the works made in textile will simply remain good handicraft, while wor-ks based on a concept have an enormous semantic field both for those who grasp things fast and rather focus on external qualities, and those who dive deep.

Taking the curator’s own experience as a starting point, the exhibition will try to interpret and map the occurren-ces of Estonian textile art, at the same time clearly cros-sing the borders of the discipline, without considering them important, leaving them unnoticed and perhaps even ignoring them.

As an artistic means of expression, textile is a narrating medium, and in its true essence it cannot merely be an external effect. One of the aims of the exhibition is poin-ting out the tendencies in the field. The selected set of works highlights the directions that are deemed impor-tant by the curator and possess quality, sustainability and depth. There are different styles and messages, different materials and techniques – on the one hand, carrying on the tradition and on the other, being precisely what makes us artists in different fields with their own set of

expressive means. Textile is like a medium here; is not an aim or necessity of its own, but an inherent part in the artist’s message and ‘handwriting’, and also in being an artist in a more general sense.

However, one of the most important selection criteria is relating to the surrounding world. How do we address the society, one another and – most importantly – ourselves? How do we communicate? Works are arranged in sets, some of which have emerged from an earlier experience and some being a vision of potential dialogue born in the curator’s mind and stemming from the different styles of authors. It is a dialogue with authors, works, the audience and society.The context of the Kaunas Biennial allows one to be an artist in the best sense of the word; the audience does not expect what they already know and what is offered by ge-neral education. Rather, they can be experimented with, tempted, provoked and offered challenges, discussion topics and unexpected experiences (both positive and negative). Thus, the exhibition might primarily communi-cate a message that an artist is not necessarily a suffering outcast in the society, but an opinionated subject clearly expressing his/her views; someone who should – and must – be considered.

Participating artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister with Kata-riina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov.

Monika Järg

Partners:Estonian Artists Association www.eaa.eeGallery "Meno Parkas" www.menoparkas.lt

Artwork by Anu Põder

ne to, ką siūlo bendrasis išsilavinimas. Čia galima eksperi-mentuoti, provokuoti ir pasiūlyti iššūkius, diskusijų temas ir netikėtas patirtis (tiek teigiamas, tiek neigiamas). Taigi, paroda gali visų pirma siųsti žinią, kad menininkas ne-būtinai turi būti kenčiantis visuomenės atstumtasis, bet užsispyręs subjektas, aiškiai išreiškiantis savo nuomonę; kažkas, kas turi – ir privalo – būti vertinamas.

Dalyvaujantys menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder,

Urmas Viikas, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, Ka-tariina Meister, Indrekas Liitas, Aune Taamal, Monika Järg, Kirilas Safonovas.

Monika Järg

Partneriai: Estijos dailininkų sąjunga www.eaa.eeGalerija „Meno Parkas“ www.menoparkas.lt

Anu Põder kūrinys kairėje

( 238 )

DAR KARTą – ŠoKAM – PIRMyN: Magiškoji Kosta Rikos atmintis. Kosta Rikos tekstilės kūrėjai

“Estetinės technologijos, sutelktos į tekstilę, kuri funkci-onuoja kaip tradicinė metmenų ir ataudų struktūra arba kaip neapdirbtų pluoštų derinių alternatyvos, išplėtojo strategijas, padedančias sukurti išraiškos kalbą, kuri kas-dieniame mene praplečia jų suvokimą.

Šios kalbos suteikia galią idėjoms, pabrėžia išsakomas mintis ir įtvirtina novatoriškas vaizdines formas, kurios sieja ir derina tarpusavyje tradicines tekstilės technolo-gijas, taip pat panaudodamos pluoštą, kaip novatorišką elementą, padaro erdvės eksperimentams.

Kosta Rikos tekstilės kūrėjų grupę, pristatomą M. K. Čiurliono muziejuje, Lietuvoje, sudaro menininkai, kurių asmeninė vizualinė patirtis kilo iš tradicijų ir žavė-jimosi pluoštais. Pluoštų jungimas Kosta Rikoje laikomas tradicine tekstiline technologija, nutiesusia tiltus ir leidu-sia išreikšti asmenines skirtingų tekstilės kūrinių vizijas.

KOSTA RIKOS KOLEKCIJA / COSTA RICA'S COLLECTION ( )

Tai padeda keistis informacija (šalyje ir pasaulyje) ir inter-pretuoti tekstilinius šioje parodoje pristatomus objektus.

„Magiškoji Kosta Rikos atmintis“ gimė susilydžius idė-joms, medžiagoms ir galimybėms. Jas ši grupė pasitelkia norėdama įtvirtinti objektą, kuris simboliškai išlaisvina-mas iš pagrindinių formų ir pakeliamas į ikoninį lygmenį. Tai reiškia, kad vaizdai laužo tradicinį tekstilės suvokimo ar jos funkcijos ritualą, siekdami sustiprinti kultūrinį po-veikį ir tiksliau perteikti sudėtingo mūsų visuomenės gy-venimo detales. Sujungiant kūrėjų rūpesčius ir meninius tikslus iš naujo įtvirtinamas jų kasdienis artumas, prista-tomos naujos vizijos ir interpretacijos, kova, kurią tenka ištverti visiems kūrybiniams procesams.

DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN yra magiškas mechaniz-mas, kuriuo remdamiesi Kosta Rikos tekstilės kūrėjai iš-vystė labai įdomias koncepcijas. Jų ašimi tapo laiko struk-tūra, leidžianti įvertinti praeitį ir nupiešti galimą ateitį. Tekstilės kūriniai tampa atminties pėdsakais ir dalelėmis, kurie apibrėžia visų šios kolekcijos objektų ribas.

( 239 )

REWIND – PLAy – FoRWARD: Costa Rica’s Magical Memory. Costa Rican Textile Crea-tors

Aesthetic practices focusing on textiles, indistinctly functioning as traditional warp and weft visual structure or a mix of alternative of basic raw fibre materials, have developed strategies to make up expressive languages that diversify the possibilities of their perception within everyday art. These languages empower and distinguish ideas, maximize speeches and establish innovative visual forms that link and mix traditional forms of textile practi-ces and also provide experimentation, using the fibre as an innovative element.

The Costa Rican Textile Creators, a selected group visi-ting the M. K. Čiurlionis National Museum in Lithuania, are comprised of artists whose individual visual experi-ences come from the tradition and fascination of fibres. This Central American country sees in the union of fibres the Costa Rican textile practice that has set bridges and allowed them to express their visions and perceptions of different works in textile art. This allows for an exchange of information (both local and international) that facilita-tes the construction of textile objects for this exhibition.

“Costa Rica’s magical memory” is the result of mixtures and fusions of ideas, materials and possibilities that this group integrates, with the goal of establishing an object that is symbolically released from the basic forms, toward to a new more iconic level. It implies that images are bre-aking the traditional ritualism of textile perception or its function, in order to increase its cultural impact and pos-sibilities as a witness of our complex society’s daily life. It is about to integrate concerns and artistic intentions

Kurdama tekstilinį išgyvenimą ši Kosta Rikos kūrėjų grupė remiasi ne tik medžiagų derinimu, bet ir jų suvokimu: tai visko lydinys, dialogas su netradiciniais komponavimo būdais ir siekiais generuoti klausimus apie estetinių teks-tilės praktikų reikšmę Kosta Rikoje.

Todėl ši Lietuvoje pristatoma Kosta Rikos paroda remia-si tekstilinių medžiagų, priklausančių mūsų atminčiai ir tapsiančių realiomis parodų salėje, kerais, taip suteikiant galimybę patirti pluoštą ir ypatingą jo energiją.

Medžiagų, panaudotų kūriniams, atmintis, magija ir ener-gija tampa unikaliais burtais, kurie atsakingi už Kosta Rikos tekstilės Nacionaliniame muziejuje Kaune įspaudą atmintyje.

Juan Diego Roldán

Menininkai / Artists: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Cañas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Car-ballo, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Terán, Rocío Flaqué, Gloriana Sánchez, Li Briceño, María Teresa Artea-ga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaqué, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Cla-char, Emilia González, Paulina Ortiz.

Kūrinys kairėje: Carolina Parra

from their creators, re-establishing their own everyday intimacy, bringing out other visions and interpretations, a struggle that every creative process has endured.

Rewind-play-forward is the magical mechanism by which Costa Rican Textile Creators developed quite interesting concepts having time as an axis, becoming a structure to revise the past and draw possible future. Adding to this, textiles become a memory of traces and elements that take the role of establishing the boundaries of each object included in this collection.

The experience of creating a textile experience, lived by this group of Costa Ricans, has as a support resource the mix of not only materials but perceptions of these; it is the fusion of these, the dialogue with non traditional methods of composition and their reaches to generate open minded questions about the meaning of textile aesthetic practices in Costa Rica.

Therefore the rule of the play for this Costa Rican show in Lithuania is based on conjuring (or empowering) tho-se textile materials that belong to our memory and that will become real in the exhibition show room, providing a place to the sensible and creative experience from the fibre’s perception and its own and particular energy.

The memory, magic and energy of materials applied in the artworks construction are the unique incantation res-ponsible for printing a memory of the Costa Rican textile creation in the Kaunas National Museum in Lithuania.

Juan Diego Roldán

Artwork on the left: Carolina Parra

( 240 )

( 241 )

Kūrinys kairėje / Artwork on the left: Iris Terán

Kūrinys dešinėje / Artwork on the right:Loida Pretiz

( 242 )

TEXERE*: Tekstilės švietimas ir moksliniai tyrimai Europoje

Iš TEXERE istorijosTEXERE asociacijos atsiradimą lėmė 1990 metais Kėlyje, Vokietijoje, įvykusi pirmoji Europos konferencija asme-nims, užsiimantiems tekstilės švietimu visais lygiais. Ją surengė Vokietijos asociacija Fachverband Textilunterricht, buvo pakviesta daugiau nei 600 atstovų iš visos Europos mokyklų ir universitetų. Galiausiai nutarta sukurti Euro-pos tekstilės mokymo asociaciją. Po susitikimų Geteborge ir Helsinkyje pagaliau suformuota grupė TEXERE – Teks-tilės švietimas ir moksliniai tyrimai Europoje. Ji apėmė ir tekstilės švietimo mokslo tyrimus, svarbius Skandinavijos šalyse.

Nuo įkūrimo rengta kasmet po konferenciją skirtingose šalyse (sąrašas interneto svetainėje www.texere.u-net.dk). Kiekviename susitikime buvo pristatoma grupės veikla ir parodos, taip pat konferencijos dalyviai lankydavosi visų lygių švietimo įstaigose nuo pradinės mokyklos iki univer-siteto. Siekiant daugiau sužinoti apie naujausias tekstilės

gamybos kryptis Europoje, taip pat lankytos tekstilės ga-myklos, parodos, tekstilės menininkų studijos ir muziejai.

2007-aisiais Beatrijs Sterk pakvietė TEXERE organizaciją prisijungti prie Europos tekstilės tinklo (ETT) ir dalyvauti ETT konferencijoje Londone. Kvietimas buvo priimtas, jį užtvirtino pranešėjos Patricia Christy kalba konferencijo-je apie TEXERE veiklą. Patricia Christy buvo išrinkta į ETT tarybą, ir tokiu būdu TEXERE tapo pasauline organizacija, prie kurios prisijungė naujų narių iš Afrikos, Kanados, JAV, Taivano ir Rytų Europos, taip pat ir Europos.

Tai vienintelė tarptautinė tekstilės organizacija visų lygių mokytojams – nuo pradinės mokyklos iki universiteto, taip pat suaugusiųjų švietimui ir tekstilės menininkams, kurie rengia tekstilės seminarus suaugusiems ir moky-kloms.

Organizacija tarpininkavo daugeliui mainų programų tarp visų lygių švietimo įstaigų, tiek pagal Europos finan-savimo planus, tiek ir per asmeninius ryšius. Dalyvavimas konferencijose ir mainuose visoje Europoje praplėtė mūsų akiratį ir suteikė patirties, kas naudinga ne tik mo-

TExERE ( )

( 243 )

TEXERE*: Textiles Education and Research in Europe)

The History of TEXEREThe Association of TEXERE resulted from the first ever European conference for people involved in Textiles Edu-cation at all levels in 1990 in Kehl, Germany. It was organi-sed by the German association Fachverband Textilunter-richt, who had invited over 600 representatives of schools and universities from all over Europe. As a result, a group of us decided to form a European textiles teaching asso-ciation. After meetings in Gothenberg and Helsinki we finally formed the group TEXERE, Textiles Education and Research in Europe, which included textiles education re-search which is important in Scandinavian countries.

After that we held a conference in a different country each year. See our website www.texere.u-net.dk for the list. We have not only had presentations and exhibitions about textiles education and research at each meeting, but we have also visited educational establishments at every level, from primary schools up to university level. Visits were also made to textiles factories to experience the latest developments in textile production in Europe, exhibitions, textile artists’ studios and museums.

Beatrijs Sterk invited us to become a Textiles Education Working Group within ETN and to take part in the ETN conference in London in 2007. At our meeting in London we agreed to do this and the Speaker, Patricia Christy, spoke about TEXERE to the conference. She was voted onto the Board of ETN during their AGM. As a result we became a worldwide organisation with several new members from Africa, Canada, USA, Taiwan and Eastern Europe as well as Europe.

It is the only organisation for international textile tea-chers for every level of education from Primary School to

University level and also for Adult Education and Textile Artists who give textile workshops for adults and schools, all working together equally.

It has facilitated many exchange programmes between educational establishments at every level, either under European funded schemes or through private arrange-ments. Taking part in conferences and exchanges around Europe has broadened our experience and knowledge, which not only benefits the teachers but also the tea-ching of our students. We publish newsletters 3 times a year, some of which can be read on our website.

Our exhibition at the Kaunas Biennial shows a variety of work from members, their education groups and textile art groups at every level from Austria, Cyprus, England, Ireland, Italy, Netherlands and USA.

What is presented:Textiles by TEXERE members, their textiles education groups and textile art groups.

Marianne Puschner & students of BAKIP Secondary scho-ol (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara and Seamless group (England), Patricia Christy (England), Pamela Hardesty and students of Crawford College of Art and Design, Cork (Ireland), Renata Pompas and digital textiles students at AFOL MODA, Milano (Italy), Hanny Spierenburg and Breed Textiel Overleg (Netherlands), Cathryn Amidei and Y Collective – students at the School of Technology at Eastern Michigan University (USA).

Kūrinys kairėje: Hanny Spierenburg

kytojams, bet ir studentų mokymui. Tris kartus per metus mes leidžiame naujienlaiškius, jų galima rasti mūsų inter-neto svetainėje.

Parodoje Kauno bienalėje bus eksponuojami įvairūs skir-tingų lygių darbai, sukurti mūsų narių, jų ugdymo grupių ir tekstilės meno kolektyvų iš Austrijos, Kipro, Jungtinės Karalystės, Airijos, Italijos, Nyderlandų ir JAV.

Parodoje pristatoma: Marianne Puschner ir BAKIP mo-kyklos moksleiviai (Austrija), Julia Astreou (Kipras), Ca-roline McNamara ir grupė „Besiūliai“ (Seamless, Jungtinė Karalystė), Patricia Christy (Jungtinė Karalystė), Pamela

Hardesty ir Krofordo meno ir dizaino koledžo studentai (Airija), Renata Pompas ir skaitmeninės tekstilės studentai AFOL MODA, Milanas (Italija), Hanny Spierenburg ir grupė „Breed Textiel Overleg“ (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir grupė „Y Collective“ iš Rytų Mičigano universiteto techno-logijos mokyklos (JAV).

Kūrinys kairėje: Hanny Spierenburg

*Tekstilės švietimo darbo grupė prie ETT (Europos tekstilės tinklo, angl. ETN – European Textile Network)

*A Textiles Education Working Group within ETN

( 244 )

„Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija“ – tai Tekstilininkų ir dailininkų gildijos organizuo-jamas tęstinis tarptautinis projektas, kuris yra

vienas iš Kauno bienalės TEXTILE '11 lydinčių projektų. Paroda unikali tuo, kad yra eksponuojama visiškoje tam-soje, apšviečiant liuminescencine šviesa tik pačius kūri-nius, kuriuos menininkai dekoruoja liuminescenciniam apšvietimui jautriais siūlais ar dažais. Tamsioje erdvėje švytintys meno objektai išgrynina apžiūros lauką ir nuo-šalėje palieka šalutinius dirgiklius. Lokalus apšvietimas kviečia žiūrovą artimiau susiliesti su kūriniais. Projektas pirmą kartą įgyvendintas 2006 m. Kauno pilies bokšte. Po sėkmingo debiuto Kaune paroda buvo perkelta į Klai-pėdos galeriją. Dar vėliau buvo eksponuota Brno mieste (Čekija, 2007 m.), Polocke (kaimyninėje Baltarusijoje, 2008 m.) ir kt.

EKSPERIMENTAI Su ŠvIESA / ExPERIMENTS WITH LIgHT ( ) MENO LABORATORIJA / ART LAB

LIETuvA / LITHuANIA

The Textile Artists’ Guild organize the Internatio-nal satellite project of Kaunas Biennial TEXTILE ’11 – Experiments With Light: Art Lab. The brand

new Kaunas arena‘ media centre will become the place for international exhibition which exhibits will be instal-led in the darkness and lightened by black light bulbs which spotlight luminescent details of the art pieces and thus enrich the aesthetic experiences of the visitors by mystical effects and unexpected approaches. Since 2006 several editions of Black Light exhibition, organised by the Textile Artists’ Guild, were held in Lithuania, Germany, Poland, Belarus, Check Republic, and all of them became known as most visited exhibitions of the venues.

Brigitte Amarger. GRAŽI NAKTIS / BEAUTIFUL NIGHT

( 245 )

Neringa Kisielienė. MOTYVACIJA / MOTIVATION

Kristina Daukintytė Aas. AUTOPOIESIS

( 246 )

Kol buvo organizuojama ši paroda, įvyko es-minių pasikeitimų. Pasikeitė vieta, pristatomi darbai, dalyviai, numatoma veikla ir suvokimas

apie tai, kas buvo, yra ir kuo gali tapti Fluxus. Kvietimas interpretuoti Fluxus idėją ir taip pagerbti Fluxus įkūrėjo Jurgio Mačiūno, gimusio Kaune ir emigravusio į JAV kartu su šeima, palikimą buvo paskelbtas menininkų, nemeni-ninkų, poetų, Fluxus menininkų ir draugų tinkle „Amžina-sis tinklas“ (Eternal Network).

Prielaida parodai buvo paprasta: interpretuokite kon-cepciją savo nuožiūra, atspirties tašku laikydami tekstilę. Tiek Fluxus menininkams, tiek pašto meno kūrėjams į kraują įaugusi meilė atrastoms medžiagoms ir alternaty-vioms technologijoms. Darbuose yra visko – nuo suras-tų ir perdirbtų objektų iki atvirukų, dėžių, skaitmeninių nuotraukų, filmų, leidinių, poezijos, elektroninių laiškų ir performansų partitūrų. Dauguma darbų iš dalies paga-minti rankomis ir nebuvo koreguoti kuruojant parodą. Nerašytos tinklo taisyklės skelbia: rodyk viską, ką gauni; visiems menininkams suteiktos vienodos galimybės. Ty-rinėdami šią parodą nesivaržykite ir paimkite objektus į rankas, atidarykite ir uždarykite dėžes, „bendraukite“ su

kūriniais. Fluxus kūriniai yra tokie, kuriuos reikia liesti – jie skirti bendrauti ir informuoti.

Kai gimė Fluxus – maždaug prieš 50 metų, – Mačiūnas subūrė daugybę menininkų, kūrusių už to, kas plačiosios publikos buvo suvokiama kaip menas, ribų. Alas Hanse-nas tekste „Apie Fluxus“ (On Fluxus) – jis buvo dar kartą išleistas pamfleto forma kaip vienas šios parodos ekspo-natų – teigia, kad „Fluxus atmetė tai, kas atrodė svarbu Niujorko ir Europos meno mechanizmui“. Daugeliu as-pektų vis dar atmeta.

Dabartinis institucijų susidomėjimas Fluxus pasikeitė pi-giai padaugintiems kūriniams (kurių paskirtis – atimti iš Fluxus meno statusą) tapus fetišo objektais. Ankstyvojo Fluxus kūrinių vertė įspūdingai pakilo, vis gausėjantis ku-ratorių ir kolekcionierių būrys pavertė relikvijomis darbus, sukurtus dar J. Mačiūnui esant gyvam, taip pat nubrėžė Fluxus pabaigos ribą ties 1978 m., Jurgio mirties data. Daugeliui meno judėjimų tai būtų paprasta. Tačiau Fluxus – kintanti įvairiataučių menininkų grupė – niekada nelai-kė savęs „judėjimu“. Fluxus nuolat pritraukia menininkus, ir jie pasitraukus vadui perėmė vėliavą, kartais palaiminti

fLuxuS ( ) JURGIS MAČIŪNAS IR KONTEKSTAS: FLUXUS NESIBAIGIA GEORGE MACIUNAS AND BEYOND: FLUXUS NEVER STOPS

( 247 )

In the time it took to organize this show, major shifts occurred – shifts in location, works to be shown, participants, activities, and ideas of what

Fluxus was, is , and could be. A call for works was put out to the “Eternal Network” of Artists, Non-Artists, Poets, Flux people, and Friends to interpret the idea of Fluxus, and in doing so, honor the legacy of George Maciunas, the foun-der of Fluxus, who was born in Kaunas and emigrated with his family to the United States.

The premise for the show was simple – interpret the concept as you like, using the idea of Textile as a point of departure. Both Flux people and Mail Artists share the inherent love of found materials, and alternative proces-ses. Works range from Found and altered objects, to pos-tcards, boxes, digital images, film, publications, poetry, E-mail, and performance scores. The works often have some handmade quality, and in the process of curating the show, nothing is edited. Some unwritten rules of the network are: “Show everything that you receive” and “All artists are given equal billing”. As you explore this exhibi-tion, feel free to handle the objects, open and close the boxes, and interact with the works. Fluxus works are tacti-le works – Meant to Communicate and Inform.

When Fluxus started, roughly 50 years ago this year, Ma-ciunas brought together a wide variety of artists who were working outside the boundaries of what was seen as art by the general public. In Al Hansen’s “On Fluxus” (which has been republished in a pamphlet form as part of this exhibition), he states that “Fluxus rejected what was felt to matter in the New York and European art ma-chinery.” In many ways it still does.

Recent institutional interest in Fluxus has changed some things, as the cheaply made multiples (intended to derail the value of art) have become fetishized. Values of early

Fluxus works have risen dramatically, and an expanding crop of Curators and Collectors have enshrined works made during Maciunas’ lifetime, drawing and end date on Fluxus at 1978 with George’s death. With most Mo-vements in art this would be easy, but Fluxus, a fluctua-ting group of international artists, has never considered itself a “movement”. Artists have continually been drawn to Fluxus, and have taken up its banner since the exit of its chairman, sometimes with the blessing of its early participants, sometimes bravely on their own, building networks that eventually interweave with others to form the broad spectrum seen in this exhibition. It can be guaranteed that no matter how remote, these artists, by minimal degrees of separation, can draw a path back, directly to George.

In the words of Dick Higgins, a member of that first cir-cle of George’s, “Fluxus has a life of its own, apart from the old people in it. It is simple things, taking things for themselves and not just as part of bigger things. It is something that many of us must do, at least part of the time. So Fluxus is inside you, is part of how you are. It isn't just a bunch of things and dramas, but is part of how you live. It is beyond words.” George’s gift for organizing and developing such a network, which has been described as “An Attitude”, “Way of Life”, and “An extended family”, is bigger than anything a date or label can contain. We sa-lute George best by continuing on this path. Ben Vautier may have said it best, Fluxus Never Stops.

Keith A. Buchholz

pirmųjų dalyvių, kartais drąsiai ir savarankiškai, kurdami tinklus, kurie galiausiai susipina su kitais ir suformuoja platų šioje parodoje pristatomą darbų spektrą. Galima neabejoti, kad šie daugiau ar mažiau nutolę vienas nuo kito menininkai, nors ir nežymiai skiriasi, sugeba nutiesti kelią atgal, tiesiai pas Jurgį.

Jurgio amžininko Dicko Higginso žodžiais tariant: „Fluxus gyvena savarankišką gyvenimą, neatsižvelgdamas į se-niai jam priklausančius žmones. Tai paprasti daiktai, tokie, kokie yra, o ne svarbesnių, sudėtingesnių daiktų dalys. Daugelis mūsų turėtų tuo užsiimti, bent jau kartais. Taigi, Fluxus yra jumyse, jis – jūsų egzistencijos dalis. Jis – ne daiktų ir dramų puokštė, o dalis jūsų gyvenimo būdo. Jis

žodžiais nenusakomas. Jurgis, suorganizavęs ir išplėtojęs tokį tinklą, apibūdintą kaip „pozicija“ (an attitude), „gyve-nimo būdas“ (way of life) ir „artimieji“ (an extended family), padovanojo daug svarbesnę dovaną, nei telpa datoje ar etiketėje. Tęsdami kelionę šiuo taku geriausiai išreiškiame pagarbą Jurgiui. Turbūt taikliausiai pasakė Benas Vautier: „Fluxus nesibaigia.“

Keith A. Buchholz

( 248 ) FLUXUS PARODOS MENININKAI / FLUXUS EXHIBITION AR-TISTSKuratorius / Curator Keith A. Buchholz

Robert Tucker (JAV / USA), Mike Dickau (JAV / USA), Cor-dula Kagemann (Vokietija / Germany), Maria Jose Silva Mize (Portugalija / Portugal), Horst Baur (Kinija / China), Battistella Eliza (Italija / Italy), Mandeep Singh Manu (Indi-ja / India), Simon Warren ( Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Cem Demir (Turkija / Turkey), Luc Fierens (Bel-gija / Belgium), Ryosuke Cohen (Japonija / Japan), J.F. Chapelle (Prancūzija / France), Silvano Pertone (Italija / Italy), John M. Bennett (JAV / USA), Serse Luigetti (Italija / Italy), Belka and Strelka (Svetlana Pesetskya & Victoria Barrenko, Rusija / Russia), Stefano Pasquini (Italija / Italy), Kathleen Susan Nash Logan (Ispanija / Spain), Adamandia Kapsalis (JAV / USA), Guido Capuano (Italija / Italy), Ya-suyuki Uzawa (Japonija / Japan), Ernst Gabelor (Vokietija / Germany), Chris Day (JAV / USA), Silvio de Gracia (Argen-tina / Argentina), La Toan Vinh (Kanada / Canada), Helder Coelho Diaz (Portugalija / Portugal), Christine Tarantino (JAV / USA), Rod Summers / VEC (Nyderlandai / The Net-herlands), Carlyle Baker (Kanada / Canada), Vittore Baroni (Italija / Italy), Tiziana Baracchi (Italija / Italy), Domenico Severino (Italija / Italy), Norbert Koczorski (Vokietija / Ger-many), Giovanni Bonanno (Italija / Italy), Torma Cauli (Vengrija / Hungary), Samuel Montalvetti (Argentina / Argentina), Roberto Scala (Italija / Italy), Michel Della Ve-dova (Prancūzija / France), Alejandro Thornton (Argentina / Argentina), John Held Jr. (JAV / USA), Joel Cohen (Stic-kerdude, JAV / USA), Lancillotto Bellini (Italija / Italy), An-gela Behrendt (Vokietija / Germany), Doyle Dean (JAV / USA), Claudio Grandinetti (Italija / Italy), Valentine Mark Herman (Prancuzija / France), Yves Maraux (Prancūzija / France), Achille de Moewald (Prancūzija / France), Periklis Costopoulos (Graikija / Greece), Alexandru Jakabhazi (Ru-munija / Romania), Jarmo Sermila (Suomija / Finland), Vaiva Kovieraite (Lietuva / Lithuania), Monica A. Gonzalez (Argentina / Argentina), Esteban Valdes (Puerto Rikas / Puerto Rico), Dorian Ribas Marinho (Brazilija / Brazil), De Villo Sloan (JAV / USA), Felipe Lamadrid (Ispanija / Spain), Petala Eytihia (Graikija / Greece), Lubomyr Tymkiv (Ukrai-na / Ukraine), Theodore Lalos (Graikija / Greece), Edward Kulemin (Rusija / Russia), Dobrica Kamperlic (Serbija / Serbia), Antonio De Marchi-Gherini (Italija / Italy), Kateri-na Nikoltsou (Graikija / Greece), Osvaldo Morales Barraza (Čilė / Chile), Christian Vettrus (JAV / USA), Matthew Rose (Prancūzija / France), Adriano Bonari (Italija / Italy), Marci Katz (Kanada / Canada), Lezcano Cerelia (Argentina / Ar-gentina), Diane Bertrand (Kanada / Canada), LuAnn Pal-lazzo (JAV / USA), Carmela Rizzuto (JAV / USA), Thierry Tillier (Belgija / Belgium), Miguel Jiminez (Ispanija / Spain), Vincent Pons (Prancūzija / France), Jennie Hinchcliff (JAV / USA), Manfred Heinze (Vokietija / Germa-ny), Marina Salmaso (Danija / Denmark), Gregory

Scheckler (JAV / USA), Patrick Anderson – McQuoid (Airija / Ireland), Walter Ciansuicci (Italija / Italy), Judith Railton (Anglija / England), Mailarta Queen of Poste (Kanada / Ca-nada), Bruno Neiva (Ispanija / Spain), Piet Franzen (Nyder-landai / The Netherlands), Marianne Midelburg (Australija / Australia), Don E. Boyd (JAV / USA), Plagium 2000 (Ven-grija / Hungary), Rupert Loydell (Anglija / England), Bibia-na Padilla Maltos (JAV / USA), Thom C. Courcelle (JAV / USA), Francisco Sanchez Gil (Ispanija / Spain), Jaromir Svozilik (Norvegija / Norway), Judy Mangiameli (JAV / USA), Nula Horo (Ispanija / Spain), Reid Wood / State of Being (JAV / USA), Paul Tillia (Suomija / Finland), Lisa Iver-sen (JAV / USA), C. Mehrl Bennett (JAV / USA), Lome Lo-renzo Menguzzato (Italija / Italy), Inez Olude da Silva (Bel-gija / Belgium), Mailart Martha (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Alexandre Holownia (Vokietija / Ger-many), Mary Campbell (JAV / USA), Kommisar Hjular & Mama Baer (Vokietija / Germany), Allan Revich (Kanada / Canada), Ginny Lloyd (JAV / USA), Vittore Baroni (Italija / Italy), Kelly Courtney (JAV / USA), Snappy (Kanada / Cana-da), Mack McFarland (JAV / USA), Daniel De Culla (Ispanija / Spain), Caterina Davino (Italija / Italy), Douglas Galloway (JAV / USA), Serena Rossi (Italija / Italy), Alexandra Phar-makidis (JAV / USA), Roland Halbritter (Vokietija / Germa-ny), Kiera Pannell (Kanada / Canada), Diane Keys (JAV / USA), Yvette Jansen (Nyderlandai / The Netherlands), Test Tower (JAV / USA), Mariano Filippetta (Italija / Italy), Dewi Johan (Kanada / Canada), Evie Satajadi (Indonezija / Indo-nesia), Terry Reid (Australija / Australia), Alison Knowles (JAV / USA), Maria Damon (JAV / USA), Sharul Sahee (Ma-laizija / Malaysia), Laura Sherritt Ligon (JAV / USA), Monica Michelotti (Italija / Italy), Pedro Bericat / Mute Sound (Is-panija / Spain), Tina Festa (Italija / Italy), Ted Moss (JAV / USA), Miche-Art-Universalis (Belgija / Belgium), Rosa Gra-vino (Argentina / Argentina), Anne Braunschweig (JAV / USA), Elke Grundmann (Vokietija / Germany), Cheryl Penn (PAR / South Africa), Claudia Kipps Aulita (Argentina / Ar-gentina), Angie Cope (JAV / USA), Monica Rex (JAV / USA), Marcia Cirillo (JAV / USA), Suzlee Ibrahim (Malaizija / Ma-laysia), Angela Caporaso (Italija / Italy), Barrie J Davies (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Costis (Graikija / Greece), Jorge Artajo (Ispanija / Spain), Reed Altemus (JAV / USA), Bifidus Jones (JAV / USA), Ernie Bar (Vokietija / Germany), Marcela Peral (Argentina / Argentina), Ptrzia TICTAC (Vokietija / Germany), Helen Aymes (Australija / Australia), Cory Peeke (JAV / USA), Merry Rozzelle (JAV / USA), Carlos Zurck (Brazilija / Brazil), Melissa McCarthy (JAV / USA), Cecil Touchon (JAV / USA), Darlene Domel (JAV / USA), Joshua Rutherford (JAV / USA), Marina Miletic (Airija / Ireland), Picasso Gaglione (JAV / USA), Gary A. Bibb (JAV / USA), Jim Leftwich (JAV/USA), Clemente Padin (Urugvajus / Uruguay), Allen Bukoff (JAV / USA), Alice Bra-dshaw (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Vladimir Jakushonok / Bolderaja group Fluxus (Latvija / Latvia), Jokie X. Wilson (JAV / USA), Neosho (JAV / USA), Saeri Ki-

( 249 )ritani (JAV / USA), Aaron Flores (Meksika / Mexico), Narvis Bracamonte & Pedro (Pez) Lopez (Venesuela / Venezuela), Echo June Vincent / EJVA NSVA (Kinija / China), Jamie Newton (JAV / USA), R. F. Cote (Kanada / Canada), Anna Boschi (Italija / Italy), Sharon Zimmer (JAV / USA), Jon Johnson (JAV / USA), David K. Thompson (JAV / USA), Jeff Sass (JAV/USA), Michelle Sass – Hake (JAV / USA), Jennifer Kosharek (JAV / USA), David Dellafiora (Australija / Austra-lia), Ex Post Facto (JAV / USA), Litsa Spathi (Nyderlandai / The Netherlands), Pal Csaba (Vengrija / Hungary), Susana Picasso (Argentina / Argentina), Carol Starr (JAV / USA), Maurizia Carantani (Italija / Italy), Sun Young – Jin (Belgija / Belgium), Darko Alexovski (Makedonija / Macedonia), Aaron Almieda Holmquist (Venesuela / Venesuela), Keyla Holmquist (Venesuela / Venesuela), Robert Znajomski (Lenkija / Poland), Kathlyn Tilton (JAV / USA), Tulio Restre-po, (Kolumbija / Colombia), Keith A. Buchholz (JAV / USA), Monica Gonzalez (Argentina / Argentina), Matt Taggart (JAV / USA), Judith Mangianelli (JAV / USA), Ruud Janssen (Nyderlandai / Netherlands), Angela Ferrara (Brazilija / Brazil), Mark Bloch (JAV / USA), Rein Rain (JAV / USA), Su-san Shulman (Kanada / Canada), William Evertson (JAV / USA), Ria Van Eynde (Belgija / Belgium), Patrick Lichty (JAV / USA), Tara Verheide (JAV / USA), Jonas Mekas (JAV / USA), Chris „Mudhead“ Reynolds (JAV / USA), Demetrios Coutarelli (Graikija / Greece), Konstantin Kalendaroff (Ru-sija / Russia), Viv de Dada (JAV / USA), Doyle Dean (JAV / USA), Caterina Davinio (Italija / Italy), The Kinsena’s - Jean Kusina / Tammy Kinsey (JAV / USA), Jonas Lozoraitis (JAV / USA), Olchar Lindsann (JAV / USA), Marco Giovenale (Itali-ja / Italy), Ed Varney (Kanada / Canada), Ana Garcia (Portu-galija / Portugal), Aristotelis Triantis (Graikija / Greece), Warren C. Fry (JAV / USA), Jonathan Leiter aka- Reuben Sandwich (JAV / USA), Reid Wood (JAV / USA), Al Hansen (JAV / USA), Echo June Vincent (Kinija / China), Geof Huth ( JAV / USA), Perry Garvin (JAV / USA), Brandstifter (Vokie-tija / Germany), Matthew Lee Knowles (Jungtinė Karalys-tė / United Kingdom).

( 250 )KITOS PARODOS / OTHER ExHIBITIONS ( ) KAuNAS, vILNIuS, KLAIPėDA

KAuNAS:( 1 ):: SINTEZIJA :: MMT / SAT:: mokslas / science : menas / art : technologijos / technologies :: pristato / presents:HyMNoS.LT – instaliacija TAUTIŠKA GIESMĖ / Instal-lation NATIoNAL HyMN. 2010–2011.Idėjos autorius ir projekto vadovas / Author of the idea and head of the project: Julius Žėkas Tekstilininkė / Textile artist: Žydrutė RidulytėInžinierius / Engineer of the installation: Algis SakalauskasInstaliacijos dizaineris / Designer of the installation: Nau-ris KalinauskasGrafinė dizainerė / Graphic designer: Rasa Špokauskaitė

Vieta / Venue: Istorinė Lietuvos Respublikos Preziden-tūra Kaune / Historical Presidential Palace of the Lithu-anian Republic in Kaunas. Vilniaus g. 33, LT-44290 Kaunas www.istorineprezidentura.lt

Laikas / Time: 2011 09 22 – 2011 11 30objektas / object: 220 x 100 x 100 cm

Instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto himno žakardiniu audimu išreikštos garso spek-

trograminės analizės juostos, kuri lazerių iliuminacija ir dinamine instaliacija „pjauna“ vaizdą esamuoju momen-tu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius garso pokyčius čia ir dabar.

HIMNAS. Vincas Kudirka, „Tautiška giesmė“. Atlieka Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis or-kestras. 1989 m. TRUKMĖ. 96 s – himnas, 2 s – tyla. AUDINYS. 70 x 314 cm. Audimas kompiuterizuotomis ža-kardinėmis staklėmis. Metmenys – garso aukštis, ataudai – laiko akimirka. Raudona spalva – mažiausio intensyvu-mo garsai, mėlyna spalva – didžiausio. LAZERIO SPINDULYS. Aktyvus elementas – GaAs lazerinis diodas. Pastovios veikos (CW), spalva – raudona (630 nm), galingumas – 1 mW. VEIKIMO PRINCIPAS. Lazerio spindulį matome išskleistą į 70 cm ilgio liniją, kuri juda išoriniu instaliacijos paviršiumi, žymėdama spektrinėje diagramoje tuo metu skambantį himno fragmentą. MEDŽIAGOS. Medvilnė, sintetika, audimas kompiuteri-zuotomis žakardinėmis staklėmis, lazeris, mechaninės, dinaminės, akustinės sistemos, karkasas pagamintas iš presuotų drožlių plokščių, o paviršius dengtas natūraliu lietuviško ąžuolo lukštu.

The installation The National Hymn consists of the strip of the spectrogram analysis of the sound expressed by jacquard weaving of the

anthem published by Vincas Kudirka more than 100 years ago; the strip, with the help of laser illumination and dy-namic installation, “cuts” the view at the present moment, i.e. the spectator has the possibility to hear and see quali-tative changes of the sound here and now.ANTHEM. The National Hymn by Vincas Kudirka. Per-formed by Kaunas State Choir and Lithuanian National Symphony Orchestra.DURATION. 96 seconds of the anthem and 2 seconds of silence. FABRIC. 70 x 314 cm. Computerized Jacquard weaving. Threads – pitch of a tone, strands – moments of time. Red colour – tones of the lowest intensity, blue colour – tones of the highest intensity.LASER BEAM. Active element – GaAs laser diode, Conti-nuous wave (CW), Colour – red (630 nm), Power – 1mW.PRINCIPLE OF OPERATION. A laser beam is seen as a 70 cm line which moves by the outer surface of the installation marking fragment played at that moment in the spectral diagram of the anthem.MATERIAL. Cotton, synthetics, computerized Jacquard weaving, laser, mechanical, dynamic, acoustic systems, the frame of installation is made from particleboard, co-vered with natural Lithuanian oak veneer.

( 251 )( 2 )ECologija / ECology, rengiama tekstilininkų grupės „ESAME“ / textile exhibition by group „ESAME“.

Vieta / Venue: Kauno menininkų namai (V. Putvinskio g. 56, LT- 44211, Kaunas) www.kmn.lt

Laikas / Time: 2011 10 24 – 2011 11 18

Kūrinys / Artwork: Birutė Sarapienė

Dailininkės / Artists: Birutė Sarapienė, Danutė Valentai-tė, Marijona Sinkevičienė, Renata Laurinavičiūtė, Roma Serapinatė, Virginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičienė, Ona Staskevičienė, Danutė Ona Jonelienė, Erika Stelmo-kienė, Zinaida Dargienė, Birutė Kaupaitė, Vaida Rakaitytė, Ona Gustainienė (Lietuva / Lithuania).

( 3 ) ŽINIA IŠ KERELoS / MESSAGE FRoM KERELAMenininkės / Artists: Eglė Ganda Bogdanienė, Karina Matiukienė, Žydrutė Ridulytė (Lietuva / Lithuania)

Vieta / Venue: Kauno miesto muziejus / Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas) www.kaunomuziejus.lt

Laikas / Time: 2011 09 22 – 2011 10 20 Pristatymas / opening: 2011 09 25, 19:30

Parodos kūriniai sukurti 2008 metais, kelionės į Indiją metu, viešint „Tasaros“ kūrybinio audimo rezidencijoje Kerelos rajone, Šiaurės Beypore,

Kalkutoje. Autorės pristato austus, margintus ir siuvinėtus darbus, įkvėptus vietos kolorito ir charakterio. Parodoje bus galima pamatyti mandalos kūrimo procesą, garso, judesio ir vaizdinio sintezę.

The exhibition artworks were created in 2008 du-ring the trip to India, visiting the Tasara Residen-cy for creative weaving at the village Kerela in

the North Beypore, Calicut city. Artists present weaved,

patterned and embroidered pieces, which reflect the co-lour and the mood of the site. During the opening visitors will be introduced to the process of Mandala realization, which unites the sound, movement and image.

Kūrinys / Artwork: TIKIU / NETIKIU - I BELIEVE / I DON‘T BELIEVE. E. G. Bogdonienė, K. Matiukienė. 2009. Miltai, perforuoti vamzdžiai / Flour, fenestrated tubes. 600 x 600 cm. Litexpo, Vilnius

vILNIuS: ( 1 )IŠNyKTI / IŠLIKTI VII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bie-nalė Vilnius 2011

VANISH / SURVIVE The 7th International Biennial of Texti-le Miniatures Vilnius 2011

Vieta / Venue: Galerija / Gallery ARKA (Aušros Vartų g. 7, LT-01129, Vilnius). www.arkagalerija.lt

Laikas / Time: 2011 09 21 – 2011 10 08

Menininkai / Artists:Brett Alexander (Australija / Australia), Brigitte Amarger (Prancūzija / France), Sandra Ajutytė (Lietuva / Lithuania), Antra Augustinoviča (Latvija / Latvia), Kęstutis Balčikonis (Lietuva / Lithuania), Simonetta Battoia (Italija / Italy), Dina Baumane (Latvija / Latvia), Heidi Bedenknecht-De Felice (Italija / Italy), Inga Betuža-Bertuža (Lietuva / Lithu-ania), Anna Biela (Austrija / Austria), Irisa Blumate (Latvija / Latvia), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva / Lithuania), Ruta Bogustova (Latvija / Latvia), Olga Boldyreff (Pran-cūzija / France), Anne Brodersen (Danija / Denmark), Danguolė Brogienė (Lietuva / Lithuania), Rūta Būtėnaitė (Lietuva / Lithuania), Elisabeth Carlsson (Švedija / Swe-den), Yuling Chuang Bruya (JAV / USA), Mariel Clarmont (Prancūzija / France), Betty Cuykx (Belgija / Belgium), Zlat-ko Cvetković (Serbija / Serbia), Oriana Dagani (Šveicarija / Switzerland), Fenella Davies (Jungtinė Karalystė / Uni-ted Kingdom), Virginija Degenienė (Lietuva / Lithuania), Ingrid Enarsson (Švedija / Sweden), Gertraud Enzinger

( 252 ) / Lithuania), Flora Sutton (Argentina), Magdalena Szilke (Lenkija / Poland), Gražina Aleksandra Škikūnaitė (Lietu-va / Lithuania), Minnamarina Tammi (Suomija / Finland), Sumiko Tasaka (Japonija / Japan), Iris Terán (Kosta Rika / Costa Rica), Kelly Thompson (Kanada / Canada), Daniela Todorova (Bulgarija / Bulgaria), Susan Tuckett (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Svajūnas Udrys (Lietuva / Lithuania), Celita Ulate Sánchez (Kosta Rika / Costa Rica), Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė (Lietuva / Lithuania), Da-nutė Valentaitė (Lietuva / Lithuania), Eglė Vengalytė (Lie-tuva / Lithuania), Almyra Weigel (Vokietija / Germany), Teresa Wool, Lina Zavadskė (Lietuva / Lithuania), Sabine Zeiler (Vokietija / Germany), Rasa Žmuidienė (Lietuva / Lithuania).

( 2 )INGA LIKŠAITĖLietuva, Vokietija / Lithuania, GermanyDYGSNIų SISTEMOS / SYSTEMS OF STITCHES

Vieta / Venue: VDA galerija / VAA gallery ARTIFEX (Gaono g. 1, Vilnius LT-01131). www.artextile.lt

Laikas / Time: 2011 09 06 – 2011 10 06

Parodoje bus eksponuojami kūriniai, kurie yra vieni kitų perdirbiniai. Keičiant dygsnių sistemas, nesiekiama išsaugoti esamų vaizdų, o atvirkščiai

– norima naikinti ir trinti vaizdų atpažįstamumą. Pakeitus dygsnių struktūras, buvusieji vaizdai perdaromi į vis abs-traktesnį tekstilinį kodą (raštą).

Artworks of this exhibition are appearing as re-makes each of the other. When adjusting diffe-rent systems of stitches the image itself is not

preserved to stay identical, recognition of the motive is blended away, and it becomes more abstract textile pat-tern.

(Austrija / Austria), Andrius Erminas (Lietuva / Lithuania), Carole Fromenty – Vuagnat (Prancūzija / France), Ursula Gerber-Senger (Švedija / Sweden), Ann Goddard (Jungti-nė Karalystė / United Kingdom), Solveigh Goett (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Joanna Gołaszewska (Lenki-ja / Poland), Justina Gražytė (Lietuva / Lithuania), Dorota Grynczel (Lenkija / Poland), Semra Gür (Turlija / Turkey), Wang Haiyuan (Kinija / China), Havva Halaceli (Turkija / Turkey), Birgitta Hallberg (Danija / Denmark), Danuta Ha-remska (Norvegija / Norway), Miruna Mihaela Hasegan (Rumunija / Romania), Nani Hense (Argentina), Dorthe Herup (Norvegija / Norway), Audgunn Naustdal Holsen (Norvegija / Norway), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičie-nė (Lietuva / Lithuania), Kakuko Ishii (Japonija / Japan), Wei Lin Yang (Taivanas / Taiwan), Monika Järg (Estija / Estonia), Agnė Jonaitytė (Lietuva / Lithuania), Lina Joni-kė (Lietuva / Lithuania), Sunna Maaria Kangas (Suomija / Finland), Birutė Kaupaitė (Lietuva / Lithuania), Virginija Kirvelienė (Lietuva / Lithuania), Mechtildis Köder (Vokieti-ja / Germany), Maire Koivisto (Suomija / Finland), Laimutė Kozlovienė (Lietuva / Lithuania), Gražina Kriaunevičienė (Lietuva / Lithuania), Donatas Kriukas (Lietuva / Lithu-ania), Žydrūnė Kriūkaitė- Juciuvienė (Lietuva / Lithuania), Rolands Krutovs (Latvia / Latvia), Ieva Krūmina (Latvija / Latvia), Marita Lappalainen (Suomija / Finland), Viole-ta Laužonytė (Lietuva / Lithuania), Kay Sheila Lawrence (Australija / Australia), Skaidrite Leimane (Latvija / Latvia), Ulrike Lindner (Vokietija / Germany), Aušra Lisauskienė & Kamilė Lisauskaitė (Lietuva / Lithuania), Rūta Teresė Luckienė (1935–2010) (Lietuva / Lithuania), Velga Lukaźa (Latvija / Latvia), Elina Lusis-Grinberga (Latvija / Latvia), Maasike Maasik (Estija / Estonia), Marina Mamyan (Armė-nija / Armenia), Gražina Martinkevičiūtė (Lietuva / Lithu-ania), Carolina Matamoros Blanco, Yoko Matsumoto (Da-nija / Denmark), Francoise Micoud (Prancūzija / France), Živilė Muraškienė (Lietuva / Lithuania), Aina Muze (Latvija / Latvia), Unita Nagla (Latvija / Latvia), Giedrė Narbutie-nė (Lietuva / Lithuania), Simonas Nekrošius (Lietuva / Lithuania), Theresa Neuhuber-Oberleitner (Austrija / Aus-tria), Susanne Nielsen (Danija / Denmark), Nina Nisonen (Suomija / Finland), Mardi Nowak (Australija / Australia), Gordana Olujic Dosic (Kanada / Canada), Patricia Castets-Robert (Prancūzija / France), Edite Pauls-Vignere (Latvija / Latvia), Mirjam Pet-Jacobs (Nyderlandai / The Nether-lands), Monika Pichler (Austrija / Austria), Genorata Raz-mienė (Lietuva / Lithuania), Lisa Reichmann (Vokietija / Germany), Lina Ringelienė (Lietuva / Lithuania), Michael F. Rohde (JAV / USA), Abbey Rotbart (Izraelis / Israel), Cloè Rousset Prancūzija / France), Elzė Sakalinskaitė (Lietuva / Lithuania), Birutė Sarapienė (Lietuva / Lithuania), Elisa-beth Schwinge (Vokietija / Germany), Marijona Sinkevi-čienė (Lietuva / Lithuania), Bonnie J. Smith (JAV / USA), Unn Sønju (Norvegija / Norway), Joanne Soroka (Škotija / Scotland), Inge Stahl (Vokietija / Germany), Ebba Stål-handske (Švedija / Sweden), Sigita Stankevičiūtė (Lietuva

( 253 )( 3 )VDA Tekstilės katedros studentų šiuolaikinės taikomosios tekstilės paroda ŽVALU / FRESHExhibition of contemporary applied textiles by the stu-dents of VAA Textile Department

Vieta / Venue: VDA ekspozicijų salės / VAA exposi-tion halls TITANIKAS (Maironio g. 3, LT-01124, Vilnius) www.titanikas.com/lt

Laikas / Time: 2011 09 09 – 2011 09 21

Dalyviai / Participants: Ieva Augaitytė, Simona Čepukai-tė, Lina Jaruševičiūtė, Aleksandra Glušinaitė, Erika Grigai-tytė, Audrius Lašas, Elzė Sakalinskaitė, Eglė Šitkauskaitė, Eglė Vengalytė

Kuratorės / Curators: Eglė Ganda Bogdanienė, Rūta Bū-tėnaitė

Paroda skelbia lietuviškojo tekstilės dizaino atgi-mimą. Jauna ryžtinga kūrėjų karta čia eksponuo-ja tai, kas nauja, gryna, gaivu – pirmuosius savo-

jo kelio paieškos žingsnius pasauliniame XXI a. tekstilės dizaine. VDA Tekstilės katedros inciatyva pastaraisiais metais buvo atnaujinti ryšiai su Lietuvos tekstilės pramo-ne. Šiandien daug kursinių bei diplominių studentų dar-bų atliekami naujomis inovatyviomis technologijomis, bendradarbiaujant su didžiausiu žakardinių audinių ga-mintoju Lietuvoje AB „Audėjas“, spausdintinių audinių lyderiu AB „Linas“, garsia taftinginių rankų darbo kilimų bendrove AB „Kilimai“.

The Exhibition declares the revival of Lithuanian textile design. Ambitious young generation of artists exhibits

there what is fresh, new, pure, refreshing – the first steps in the search of their own path in the twenty-first centu-ry’s global textile design.Textile Department has renewed relations with the Lithu-anian textile companies in recent years. Nowadays a lot of course and diploma works of students are created using new innovative technologies in cooperation with the lar-gest jacquard fabric producer in Lithuania stock company „Audėjas“, the leader of the printed fabrics stock com-pany „Linas“, the famous handmade carpets company „Kilimai“.

( 4 )Grupinė paroda AŠMANoMAN / Group exhibition IMyMINE

Menininkai / Artists: Severija Inčirauskaitė- Kriaune-vičienė, Laura Garbštienė, Audronė Paukštienė, Violeta Laužonytė, Karina Matiukienė, Jurga Šarapova, Žydrė Ri-dulytė, Julius Balčikonis, Julius Žėkas, Eglė Ganda Bogda-nienė, Grupė TRY 3 (Vladas Daškevičius, Aleksas Gailieša, Audrius Lašas).

Parodos idėją padiktavo menininkų individualiz-mo, egoizmo, susireikšminimo klausimai. Esame įsimylėję save menininkai, kuriems saviraiška yra

svarbiau už daugelį dalykų. Kur riba tarp mano ir mūsų, tarp asmeninio egoizmo ir pasišventimo? Parodos pava-dinimą po ilgų diskusijų pasiūlė literatas Julius Žėkas.

The idea of the exhibition originated on basis of individualism, egoism and self-significance of the artists. We all are narcissistic artists who va-

lue self-expression almost above everything. Where is the line between mine and ours, individual egoism and dedi-cation? After a long debate title for exhibition was sug-gested by litterateur Julius Žėkas.

Vieta / Venue: Šv. Jono gatvės galerija / Galle-ry of St Jon street (Šv. Jono g. 11, LT–01123 Vilnius). www.artistsassociation.lt/index.php?cid=15

Laikas / Time: 2011 09 20 – 2011 10 15

KLAIPėDA:

BEDLAMAS. APIE NoRMALUMą IR KITAS MANIJAS / BEDLAM. oN NoRMALITy AND oTHER oBSESSIoNS

Menininkės / Artists: Nanna Gro Henningsen, Nina Ma-ria Kleivan, Lotte Tauber Lassen, Pernelle Maegaard, Vicky Steptoe, Karen Gabel Madsen, Bodil Brems and Jeanette Land Schou (Danija / Denmark).

Kuruota / Curated by: Den Frie šiuolaikinio meno centro, Danija / Den Frie Centre of Contemporary Art in Denmark

Vieta / Venue: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Parodų rūmai / Klaipeda Culture Communication Cen-tre, Exhibition hall (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, LT–91246, Klaipėda).

Laikas / Time: iki / till 2011 10 02

( 254 )

PROgRAMA

( 255 )

PROgRAMME

( 256 )

Programos pakeitimai atnaujinami: WWW.BIENNIAL.LT

TEKSTILė ‘11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

Aštuntoji tarptautinė Kauno bienalė vyks 2011-ųjų metų rugsėjo 22 – gruodžio 4 d. miesto muziejuose, teatrų sa-lėse ir viešose erdvėse. Kuriant programą projekto orga-nizatorius Kauno dailininkų paramos fondas bendradar-biauja su partneriais:

• Šokio teatru AURA (Kaunas / Lietuva), koordinuo-jančiu tarpdisciplininę vizualaus meno ir šokio pro-gramą ŠOKAM: Judanti tekstilė;• Europos tekstilės tinklu ETT (ETN - European Textile Network), rengiančiu Kaune 16-ąją tarptautinę kon-ferenciją;• Asociacija „Ideias Emergentes“ (Portas / Portuga-lija) ir Estijos dailininkių sąjunga (Talinas), prista-tančias savo šalių parodas 2011 metais Kaune ir organizuojančias lietuvių parodų ir šokio spektaklių pristatymus savo šalyse 2012 metais.

Pagrindiniai projekto rėmėjai: LR kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė ir ES programa „Kultūra 2007–2013“

RugSėJO 21 D. (trečiadienis)

10:00–21:00 ETN konferencijos dalyvių ekskursija Vilniuje. www.etn-net.org/etn/211e.htm.

10:00–17:00 REIKo SUDo kursai registruotiems dalyviams. Dirbtu-vės tęsiamos 22 d. ryte. Registracija uždaryta. Vieta: 3

19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 atidarymas .Derida Dance (Bulgarija), Pro Progressione Tanscsabo (Vengrija), Kauno šokio teatras AURA (Lietuva)V.A.G. / A.S.A. | PREMJERA60 min / Vieta: 17

RugSėJO 22 D. (ketvirtadienis)

17:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Compagnie Thor (Belgija) | MANO MYLIMIESIEMS65 min / Vieta: 17

DIDYSIS BIENALėS ATIDARYMAS19:00–21:00 Vieta: 1 KAUNo BIENALĖ TEKSTILĖ ‘11 atidaroma bienalės glo-bėjo dr. Arūno Gelūno, Lietuvos Respublikos kultūros mi-nistro, kalba ir bienalės kūrėjų sveikinimais.Groja KAUNO BIGBENDAS. Parodos:

DAR KARTą ISToRIJA (kuratorė R. Andriušytė-Žukie-nė, pagal menininkų Alekso Andriuškevičiaus, Auš-ros Andziulytės, Jono Gasiūno, Lauros Garbštienės, Prano Griušio, Rimvido Jankausko-Kampo, Vilmanto Marcinkevičiaus, Jono Meko, Šarūno Saukos, Liudo Truikio, Sofijos Veiverytės, Eglės Velaniškytės, Alberto Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Igorio Piekuro, Mari-jos Teresės Rožanskaitės, Kazės Zimblytės ir Audro-nės Petrašiūnaitės kūrinius žakardo paveikslus sukūrė Monika Žaltauskaitė-Grašienė (fabrike „Audėjas“ / Lie-tuva) ir Daiva Zubrienė (fabrike „Ekelund“ / Švedija).

DAR KARTą PASAKoJIMAS (kuratorė Virginija Vitkienė, menininkai Tilleke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle (JK), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija), Beili Liu (Kinija / JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva), Laisvy-dė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard (JK), Andrea Milde (Vokietija / Ispanija), Lia Altman (Rusija), Michaela Melián (Vokietija), Nina Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (JK), Marion Michell (Didžioji Britanija), F4 Artist Collective [Su-san Jowsey / Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona Kirkwood (Pietų Afrikos respublika), Lina Jonikė (Lietuva), María León (Ispanija), Kyung–ae Wang (Pietų Korėja), Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darve-au (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva), Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virgi-nie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi (Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).

DAR KARTą Į ATEITĮ (kuratorė Sarah E. Braddock Clarke, menininkai: Jane Harris (JK), Ainsley Hillard (JK), Janis Je-fferies (JK), Nancy Tilbury (JK), Barbara Layne (Kanada), Christy Matson (JAV).

LoZANoS BIENALĖS KoLEKCIJA (kuratorė Giselle Eber-hard Cotton, Toms Pauli Foundation, menininkai: Magda-lena Abakanowicz (Lenkija), Jagoda Buic (Kroatija), Kati Gulyas (Vengrija), Peter and Ritzi Jacobi (Rumunija), Jean Lurçat (Prancūzija), Maria Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo Yagi (Japonija).

KoSTA RIKoS KoLEKCIJA (kuratorius Juan Diego Roldán, organizatorė Paulina Ortiz, menininkai: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Cañas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris

PROgRAMA

( 257 )Terán, Rocío Flaqué, Gloriana Sánchez, Li Briceño, María Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaqué, Fiorella Pattoni Urbina–Mario Acosta Montero, Caroli-na Parra, Karen Clachar, Emilia González, Paulina Ortiz).

PoRTUGALIJoS KoLEKCIJA (kuratoriai Joaquim Pin-heiro ir Lúcia David, menininkai Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição Rios, and Alexandra Ministro).

PERSoNALINĖS PARoDoS: Lia Cook (JAV), Cynthia Schi-ra (JAV), Chunghie Lee (Korėja), Louise Lemieux Bérubé (Kanada). Pristato Beatrijs Sterk (ETT generalinė sekreto-rė).

21:00–24:00 Vieta: 2 KVIESTŲJŲ MENININKŲ PRISTATyMAS: Yinka Shonibare, MBE (JK), Silja Puranen (Suomija), Vita Gelūnienė (Lietuva), Patricija Gilytė (Vokietija), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva), Almyra Weigel (Vokietija), VALYA (JAV), Min-Tzu Chao (Taivanas), Hiroko Watana-be (Japonija), Annika Ekdahl (Švedija) kartu su Birgitta Nordström ir Geteborgo universiteto studentais (Švedija), Otavio ir Gustavo Pandolfo (Osgemeos) kartu su Marga-rida Leda Kanciukaitis Pandolfo ir Veronica Kanciukaitis Tagnoli (Brazilija).

Programos ŠoKAM: Judanti tekstilė premjera:VITA GELūNIENĖ, EVALDAS JANSAS, BIRUTĖ LETU-KAITĖ ir šokio teatras AURA (Lietuva): tekstilės, video-meno ir šokio projekto pristatymas.

RugSėJO 23 D. (penktadienis)

9:00–18:00 16-oJI TARPTAUTINĖ ETT (ETN - EURoPEAN TEXTILE NETWoRK) KoNFERENCIJA. Tik registruotiems dalyviams. Vieta: 3 Konferencijos tema yra DAR KARTĄ į ATEITį. Pranešimuose bus diskutuojama, kaip kurti ir stiprinti tekstilės kultūrą perspektyviai mąstant apie ateitį. Pranešėjai: Lia Cook (JAV), Chunghie Lee (Pietų Korėja), Reiko Sudo (Japoni-ja), Louise Lemieux Bérubé (Kanada), Sarah Braddock Clarke (JK), Marie O‘Mahoney (Australija), Diana Springall (JK), Paulina Ortiz (Kosta Rika), Candace Edgerley (JAV), Carolyn Kallenborn (JAV), Anne Wanner (Šveicarija), Gina Morandini (Italija), Ludmila Egorova ir Andrew Schneider (Ukraina), Marina Blumin (Rusija) ir Vibeke Vestby (Norve-gija).

13:00 REIKo SUDo (NUNO korporacija / Japonija) parodos ati-darymas. Vieta: 3

12:00–17:00Tarptautinio solidarumo programos „PUSRUTULIAI“ pro-jektas DUoNA KASDIENINĖ.Vadovė: Vėjūnė Sudarytė. Partneris: Freres des Hommes (Paryžius / Prancūzija) Vieta: 16

18:00–19:00 ESTIJoS TEKSTILĖS IR ŠIUoLAIKINIo MENo PARo-DoS ATIDARyMAS. Kuratorė: Monika Järg. Menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, kartu su Katariina Meister ir Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Sa-fonov. Vieta: 4

19:00–20:00 TARPTAUTINĖS STUDENTŲ PARoDoS „yPATINGA BūSENA“ atidarymas. Organizatorius: VDA Kauno dai-lės fakultetas. Kuratorė - doc. Vita Gelūnienė. Partneriai: Vilniaus dailės akademija (lekt. Laura Pavilonytė), Gete-borgo universitetas (prof. Annika Ekdahl), Estijos meno akademija, Talinas (doc. Piret Valk ir Kärt Ojavee) ir Tartu menų koledžas (prof. Aet Ollisaar), Latvijos meno akade-mija, Ryga (prof. Ieva Krūmiņa), Władysław Strzemiński menų ir dizaino akademija, Lodzė (prof. Włodzimierz Cy-gan). Vieta: 15

20:00–21:00 PRoJEKTo „EKSPERIMENTAI SU ŠVIESA: MENo LA-BoRAToRIJA“ atidarymas. Kuratorės: Jolanta Šmidtie-nė ir Dovilė Vanagaitė. Vieta: 8

19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Kauno šokio teatras „AURA“ (Lietuva)MEDĖJOS | Premjera60 min. Vieta: 17

21:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Ferenc Feher (Vengrija) TAO TE40 min. Vieta: 11

23:00Programos ŠoKAM: Judanti tekstilė premjera:SILJA PURANEN (Suomija), ANNE-LINN AKSELSEN (Norvegija), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva). Vieta: 2

( 258 ) RugSėJO 24 D. (šeštadienis)

9:00–18:00 16-oji tarptautinė ETT (European Textile Network) kon-ferencija – tinklo kūrimo diena, vadovauja Dios (ETT prezidentė) ir Beatrijs Sterk (ETT generalinė sekretorė). Pranešimus apie projektus, kviečiančius kūrybiniam ben-dradarbiavimui ir dalyvavimui, skaitys ETT nariai: Christi-na Leitner (Austrija), Giselle Eberhard Cotton (Šveicarija), Hiroko Watanabe (Japonija), Hanny Spierenburg (Nyder-landai), Velta Raudzepa (Latvija), Eva Basile (Italija), Patri-cia Christy (Jungtinė Karalystė), Vita Gelūnienė (Lietuva), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva), Pamela Hardesty (Airija), Katya Oicherman (Izraelis), Cathryn Amidei (JAV), Katrin Pere ir Ene Pars (Estija), Julia Astreou-Christoforou (Kipras), Bratislava Idvorean-Stefanovic (Serbija), Lala de Dios (Ispanija), Andrea Milde (Ispanija), Shi Hui ir Shan Zeng (Kinija), Elisabeth Brenner (Švedija), Harm Harms (Nyder-landai), Monika Auch (Nyderlandai), Carolyn Kallenborn (JAV), Yosi Anaya (Meksika). Tik registruotiems dalyviams. Vieta: 13

12:00–14:00 Tarptautinio solidarumo programos „PUSRUTULIAI“ pro-jekto DUoNA KASDIENINĖ performansas. Duonos da-lybos ant globalaus stalo viešoje miesto erdvėje. Projekto autorė: Vėjūnė Sudarytė. Partneris: Freres des Hommes (Paryžius / Prancūzija). Vieta: 16 , lyjant- 15

18:00 MAXIMo LAURA (Peru) personalinės parodos atida-rymas. Vieta: 6

18:30–19:00TEXERE parodos atidarymas Kuratorė: Patricia Christy. Menininkai: Marianne Puschner ir BAKIP mokyklos moksleiviai (Austrija), Julia Astreou (Kipras), Caroline McNamara ir grupė „Seamless” (JK), Pa-tricia Christy (JK), Pamela Hardesty ir Crawford’o meno ir dizaino koledžo studentai (Airija), Renata Pompas ir skai-tmeninės tekstilės studentai AFOL MODA, Milane (Italija), Hanny Spierenburg ir „Breed Textiel Overleg” grupė (Ny-derlandai), Cathryn Amidei ir grupė „Y Collective” Rytų Mi-čigano Universiteto technologijos mokykla (JAV). Vieta: 6

20:00 ETN vakarienė „Bernelių užeigoje“. Vieta: 19

19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Compagnia Zappala Danza (Italija)

INSTRUMENTAS 1 <ATRASK NEMATOMĄ> 60 min / Vieta: 17

21:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Harakiri Farmers (Lenkija)OPTIMISTO TESTAMENTAS40 min.Vieta: 11

23:00 Programos ŠoKAM: Judanti tekstilė premjera: ALMyRA BARTKEVIčIūTĖ-WEIGEL (Lietuva, Vokietija), BIRUTĖ LETUKAITĖ ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

RugSėJO 25 D. (sekmadienis)

9:00–18:00 ETN konferencijos svečių ekskursija į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. www.etn-net.org/etn/211e.htm

12:00–15:00Diskusija-seminaras DAR KARTą Į ATEITĮ. Vieta: 1 Šios diskusijos-seminaro tikslas yra aptarti tai, kas vyks-ta tekstilės mokslinių tyrimų srityje ir kaip tai gali būti siejama su menine raiška. Diskusijoje dalyvauja Clive van Heerden (Nyderlandai, Philips Design), prof. Janis Jefferies (Goldzmitso koledžas, Londono universite-tas, JK), Sarah E. Braddock Clarke (JK), Jane Harris (JK), Ainsley Hillard (JK), prof. Barbara Layne (Kanada), Nan-cy Tilbury (JK), Salvinija Petrulytė (KTU, Lietuva) ir kt.

16:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Agnija Šeiko | Žuvies akis (Lietuva) PAIKOS MERGELĖS MALDOS 60 min Vieta: 11

18:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 uždarymasYossi Berg ir Oded Graf šokio teatras (Izraelis)PAKLYDęS ŽVĖRIS 60 min. / Vieta: 17

19:00 Estijos šiuolaikinio meno parodos pristatymas ETN kon-ferencijos svečiams. Kuratorė Monika Järg. Menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urm Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, kartu su Katariina Meister ir Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Vieta: 4

( 259 )19:30 Eglės Gandos Bogdanienės, Žydrutės Ridulytės ir Karinos Matiukienės parodos ŽINIA IŠ KERELoS. Atidarymas su performansu. Vieta: 7

20:00 Laimos oržekauskienės personalinės parodos PEN-KIASDEŠIMTMETĖS. PITIJoS atidarymas ir katalogo pristatymas. Vieta: 5

RugSėJO 26–27 D.

GINTARO KELIAS: ETT konferencijos svečių ekskursiją į Klaipėdą ir Nidą. www.etn-net.org/etn/211e.htm

ETT KuRSAIRugSėJO 28 – SPALIO 2 D. 10:00–17:00

ETT konferencijos kursų programa registruotiems daly-viams:

CHUNGHIE LEE kursai Bojagi (rugsėjo 28–30d.). Vieta: 5

LIA CooK kursai (rugsėjo 28–30d.). Vieta: 13

VIBEKE VESTBy kursai (rugsėjo 28 – spalio 2d.). Vieta: 14

SPALIO 3–7 D.BIENALėS KŪRYBINėS DIRBTuvėS10:00–18:00

RACHEL WINGFIELD ir MATHIAS GMACHL (JK) ves kūrybines dirbtuves „ArchiLace – Space Crafting“, Teks-tiliniai ir architektūriniai įgūdžiai bus jungiami siekiant kūrybiškai išnaudoti viešąsias erdves. Vieta: 12

SPALIO 4–7 D.

10:00–18:00 KäRT oJAVEE (Estija) ves eksperimentines išmaniosios tekstilės kūrybines dirbtuves. Vieta: 5

SPALIO 5 D.

18:00 CHERRy KINo SALTAIRE SUPER 8 KINo PRoGRAMA. Programos kuratorė: Martha JurksaitisKoordinatorė: Laura Garbštienė. Vieta: 12

SPALIO 6–7 D.

SAMPLER-CULTURECLASH CoLLECTIVE (vadovauja-mas David Littler, JK) tekstilės ir garso kūrybinės dirbtuvės bei DJ pasirodymas. Vieta: 12

SPALIO 14 D. (penktadienis)

15:00 ir 19:00 Programa ŠOKAM: Judanti tekstilėSILJA PURANEN (Suomija), ANNE-LINN AKSELSEN (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio te-atras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

SPALIO 15 D. (šeštadienis)

18:00 Programa ŠoKAM: Judanti tekstilėSILJA PURANEN (Suomija), ANNE-LINN AKSELSEN (Norvegija), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

SPALIO 16 D. (sekmadienis)

12:00 SILJA PURANEN (Suomija), ANNE-LINN AKSELSEN (Norvegija), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

SPALIO 19–30 D.

Fluxus DIENoS. FLUXUS troleibusas specialiais marš-rutais Kaune važinės su FLUXUS programa (spalio 19-30 dienomis). Parodos „Jurgis Mačiūnas: Fluxus niekada nesi-baigia“ kuratorius: Keith Buchholz. Performansų atlikėjai: Leard Reed Altemus III, Melissa Rose McCarthy ir Mary Campbell (JAV). Koordinatorė: Vėjūnė Sudarytė. Iniciato-rius: Ed Carroll. 260 dalyvaujančių menininkų. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su JAV kultūros savai-te Lietuvoje.


15:00 ir 19:00 Programa ŠoKAM: Judanti tekstilėALMyRA BARTKEVIčIūTĖ-WEIGEL (Lietuva, Vokietija), BIRUTĖ LETUKAITĖ ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

( 260 ) SPALIO 22 D. (šeštadienis)

18:00 Programa ŠOKAM: Judanti tekstilėALMyRA BARTKEVIčIūTĖ-WEIGEL (Lietuva, Vokietija), BIRUTĖ LETUKAITĖ ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

SPALIO 23 D. (sekmadienis)

12:00 val. Programa ŠOKAM: Judanti tekstilėALMyRA BARTKEVIčIūTĖ-WEIGEL (Lietuva, Vokietija), BIRUTĖ LETUKAITĖ ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2


19:00 ir 21:00 Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjeraoSGEMEoS (Brazilija), JoHANNES WIELAND (Vokieti-ja) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis Vieta: 2


20:00 ir 22:00 Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjeraINGA LIKŠAITĖ (Lietuva, Vokietija), KENNETH FALK (Norvegija) ir KüLLI RooSNA (Estija): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 12


18:00 ir 20:00 Programa ŠOKAM: Judanti tekstilėoSGEMEoS (Brazilija), JoHANNES WIELAND (Vokieti-ja)ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2


19:00 ir 21:00 Programa ŠOKAM: Judanti tekstilėINGA LIKŠAITĖ (Lietuva, Vokietija), KENNETH FALK (Norvegija) ir KüLLI RooSNA (Estija): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 12

LAPKRIČIO 11 D. (penktadienis)

19:00 ir 21:00 Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera PATRICIJA GILyTĖ (Lietuva, Vokietija), Né BARRoS (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-plininis šokio spektaklis. Vieta: 11

LAPKRIČIO 12 D. (šeštadienis)

18:00 ir 20:00Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė PATRICIJA GILyTĖ (Lietuva, Vokietija), Né BARRoS (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-plininis šokio spektaklis. Vieta: 11

LAPKRIČIO 24 D. (ketvirtadienis)

19:00 val. Programa ŠOKAM: Judanti tekstilėoSGEMEoS (Brazilija), JoHANNES WIELAND (Vokietija )ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

gRuODŽIO 1 D. (ketvirtadienis)

19:00 oSGEMEoS (Brazilija), JoHANNES WIELAND (Vokietija )ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

gRuODŽIO 2 D. (penktadienis)

19:00 ir 21:00 PATRICIJA GILyTĖ (Lietuva, Vokietija), Né BARRoS (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-plininis šokio spektaklis. Vieta: 11

gRuODŽIO 3 D. (šeštadienis)

18:00 ir 20:00 val.PATRICIJA GILyTĖ (Lietuva / Vokietija), Né BARRoS (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-plininis šokio spektaklis. Vieta: 11

( 261 )vIETOS:

1 M. Žilinsko dailės galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas).

2 Kauno Paveikslų galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas).

3 M. K. Čiurlionio galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas).

4 Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas).

5 Galerija „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas).

6 A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (V. Pu-tvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas).

7 Kauno miesto muziejus (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas).

8 Kauno „Žalgirio“ arena (Karaliaus Mindaugo g. 50 , LT-44287 Kaunas).

9 Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ (Laisvės al. 53 – 101, 44309 Kaunas)

10 Fluxus troleibusas (įvairūs maršrutai, Kauno „Autotro-lio“ troleibusas).

11 Kauno valstybinis dramos teatras, Penktoji salė (Laisvės al. 71, Kaunas).

12 Buvęs kino teatras „Kanklės“ (Laisvės al. 36, 44240 Kaunas).

13 Viešbutis „Best Western Santaka“ (J. Gruodžio g. 21, LT-44293 Kaunas).

14 VDA Kauno fakultetas, Tekstilės katedra (V. Sladkevi-čiaus g. 19, Kaunas).

15 PC AKROPOLIS (Karaliaus Mindaugo g. 49, LT-44287 Kaunas).

16 Vilniaus gatvė, Kaunas

17 Kultūros ir sporto centras „Girstutis“ (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas).

18 „Bernelių užeiga“ (K.Donelaičio g. 11, LT-44239, Kaunas).

( 262 )

TExTILE ‘11: REWIND–PLAY–fORWARDFollow updates online: WWW.BIENNIAL.LT

The 8th edition of Kaunas Biennial will be ongoing in Kaunas through 22nd September – 4th December, 2011. Kaunas Biennial is a platform for interrelations between visual and performing arts, as well as between art, scien-ce and industry: 7 days dance theatre program; 10 days conference with lectures, workshops, excursions; Fluxus happenings‘ week, public art activities will unite artists and empower the local community for the common experience in cultural [co]/[post]/production.The program is prepared by organizer Kaunas Artists Support Fund and its partners:

• AURA Dance Theatre (Kaunas / Lithuania) coordi-nates the interdisciplinary visual arts and contem-porary dance program PLAY; Beside this program the regular 21st international contemporary dance festival AURA’21 will take place in Kaunas• ETN (European Textile Network), which organizes the 16th international ETN conference and wor-kshop program in Kaunas;• Ideias Emergentes (Poto / Portugal) and Estonian Artists’ Association (Tallinn / Estonia) – the organi-zations, which present Portuguese and Estonian contemporary art exhibitions in Kaunas, as well as Lithuanian contemporary art presentation in Portu-gal and Estonia in 2012.

Main sponsors: Culture Ministry of Lithuanian Republic, Kaunas City Municipality, EU program Culture 2007–2013.

SEPTEMBER 21ST, 2011 (Wednesday)

10:00 AM–9:00 PM ETN conference participants’ excursion to Vilnius www.etn-net.org/etn/211e.htm.

10:00 AM–5:00 PM REIKo SUDo course for registered participants (conti-nued on Thursday morning) (full). Venue: 3

7:00 p. m. DANCE FESTIVAL OPENING Derida Dance (Bulgaria), Pro Progressione Tanscsabo (Hungary), AURA Dance theatre (Lithuania)V.A.G. / A.S.A.| PREMIERE60 min / Venue: 17

SEPTEMBER 22ND, 2011 (Thursday)

5:00 PM DANCE FESTIVAL programCompagnie Thor (Belgium)TO THE ONES I LOVE 65 min / Venue: 17

gRAND OPENINg Of KAuNAS BIENNIAL7:00 PM–9:00 PM M. Žilinskas gallery. Venue: 1 KAUNAS BIENNIAL TEXTILE‘11 will be opened by the pa-tron of biennial dr. Arūnas Gelūnas, Culture Minister of Lithuania. Exhibitions presented:

REWIND HISToRy (curator Rasa Andriušytė-Žukienė), according to the artworks of Aleksas Andriuškevičius, Aušra Andziulytė, Jonas Gasiūnas, Laura Garbštienė, Pranas Griušys, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Vilmantas Marcinkevičius, Jonas Mekas, Šarūnas Sauka, Liudas Trui-kys, Sofija Veiverytė, Eglė Velaniškytė, Albertas Veščiūnas, Viktoras Petravičius, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožans-kaitė, Kazė Zimblytė, Audronė Petrašiūnaitė the Jacquard viewings are implemented by Monika Žaltauskaitė at the factory AUDĖJAS (Lithuania) and Daiva Zubrienė at the factory EKELUND (Sweden).

REWIND PERSoNAL SToRy (curator Virginija Vitkienė), artists: Tilleke Schwarz (The Netherlands), Alice Kettle (UK), Wang Haiyuan (China), Watanabe Misao (Japan), Bei-li Liu (China / USA), Rasma Noreikytė (Lithuania), Laisvydė Šalčiūtė (Lithuania), Ainsley Hillard (UK), Andrea Milde (Germany / Spain), Lia Altman (Russia), Michaela Melián (Germany), Nina Bondeson (Sweden), Sonja Andrew (UK), Marion Michell (Great Britain), F4 Artist Collective [Susan Jowsey / Marcus Williams] (New Zealand), Fiona Kirkwo-od (South African Republic), Lina Jonikė (Lithuania), María León (Spain), Kyung–ae Wang (South Korea), Rūta Nau-jalytė (Lithuania), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lithu-ania), Monika Kreivė (Lithuania), Amélie Brisson-Darveau (Canada), Katie Waugh (USA), Kristina Čyžiūtė (Lithuania), Marion Coleman (USA), Katya Oicherman (Israel), Virginie Rochetti (France), Gao Yuan (Taiwan), Signe Kivi (Estonia), Tonje Høydahl Sørli (Norway).

REWIND INTo THE FUTURE (curator Sarah E. Braddock Clarke, artists: Jane Harris (UK), Ainsley Hillard (UK), Janis Jefferies (UK), Barbara Layne (Canada), Christy Matson (USA), Nancy Tilbury (UK).

LAUSANNE BIENNIAL CoLLECTIoN (curator Giselle Eberhard Cotton, Toms & Pauli Foundation, artists: Mag-dalena Abakanowicz (Poland), Jagoda Buic (Croatia), Kati

PROgRAMME

( 263 )Gulyas (Hungary), Peter and Ritzi Jacobi (Romania), Jean Lurçat (France), Maria Laszkiewicz (Poland), Mariyo Yagi (Japan).

CoSTA RICA’S CoLLECTIoN (curator Juan Diego Roldán, coordinator Paulina Ortitz, artists: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Ru-cavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez , Li Bri-ceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaque, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, Emilia Gonzalez).

PoRTUGUESE CoLLECTIoN (curators Joaquim Pinheiro and Lúcia David, artists Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição Rios, and Alexandra Ministro),

PERSoNAL EXHIBITIoNS by Lia Cook (USA), Cynthia Schira (USA), Chunghie Lee (South Korea), Louise Le-mieux Bérubé (Canada), presented by Beatrijs Sterk (Ge-neral Secretary, ETN).

9:00–12:00 PM Kaunas Picture Gallery. Venue: 2 INVITED ARTISTS presented: Yinka Shonibare, MBE (UK), Silja Puranen (Finland), Vita Gelūnienė (Lithuania), Patricija Gilytė (Germany), Eglė Ganda Bogdanienė (Li-thuania), Almyra Weigel (Germany), VALYA (USA), Min-Tzu Chao (Taiwan), Hiroko Watanabe (Japan), Annika Ekdahl with Birgitta Nordström and textile students of Gothen-burg university (Sweden), Otavio & Gustavo Pandolfo (OsGemeos) with Margarida Leda Kanciukaitis ir Veronica Kanciukaitis Tagnoli (Brazil).

PREMIERE. Program PLAY: VITA GELūNIENĖ & EVALDAS JANSAS & BIRUTĖ LE-TUKAITĖ & AURA dance theatre (Lithuania): textile, vi-deo and dance play presentation.

SEPTEMBER 23RD, 2011 (friday)

9:00 AM –6:00 PM 16th international ETN (European Textile Network) confe-rence (lead by General Secretary Beatrijs Sterk)Registered participation only. www.etn-net.org/etn/211e.htm Venue: 3

The theme of the conference is REWIND INTo THE FU-TURE. Speakers: Lia Cook (USA), Chunghie Lee (South Korea), Reiko Sudo (Japan), Louise Lemieux Bérubé (Canada), Sarah Braddock Clarke (UK), Marie O‘Maho-ney (Australia), Diana Springall (UK), Paulina Ortiz (Cos-ta Rica), Candace Edgerley (USA), Carolyn Kallenborn (USA), Anne Wanner (Switzerland), Gina Morandini (Italy),

Ludmila Egorova & Andrew Schneider (Ukraine), Marina Blumin (Russia) and Vibeke Vestby (Norway).

1:00 PM Opening of REIKo SUDo (NUNO, Japan) exhibition. Venue: 3

12:00–5:00 PM International bread baking workshop HEMISPHERES: DAILy BREAD. Project author: Vėjūnė Sudarytė. Partner: Frères des Hommes (Paris / France). Venue: 16

6:00-7:00 opening of Estonian Textile and Contemporary Art exhibition. Curator: Monika Järg. Artists: Maasike Maa-sik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister with Katariina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Venue: 4

7:00-8:00 PM opening of International Students Exhibition STATE oF EXCEPTIoN. Organiser: Kaunas Faculty of Arts of Vil-nius Academy of Fine Arts. Partners: Vilnius Academy of Fine Arts, University of Gothenburg School of Design and Crafts (prof. Annika Ekdahl), Art Academy of Latvia (prof. Ieva Krumina), Estonian Academy of Arts (Assoc. Prof. Pi-ret Valk and Kärt Ojavee), Tartu Art College (prof. Aet Olli-saar), The Władysław Strzemiński Academy of Art in Łódź (prof. Włodzimierz Cygan).Venue: 15

8:00-9:00 PM opening of EXPERIMENTS WITH LIGHT: ART LAB exhibition. Curators: Jolanta Šmidtienė and Dovilė Vana-gaitė. Venue: 8

7:00 PM DANCE FESTIVAL program DANCE THEATER AURA (Lithuania)MEDEAS | PREMIERE60 min / Venue: 17

9:00 PM DANCE FESTIVAL programFERENC FEHER (Hungary) TAO TE 40 min / Venue: 11

11:00 PM PREMIERE. Program PLAY :SILJA PURANEN (Finland), ANNE-LINN AKSELSEN (Norway), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

( 264 ) SEPTEMBER 24TH, 2011 (Saturday)

9:00 AM–6:00 PM 16th international ETN (European Textile Network) confe-rence. Registered participation only. www.etn-net.org/etn/211e.htm Venue: 13

Networking session moderated by Lala de Dios / ETN President and Beatrijs Sterk / ETN Secretariat, ETN mem-bers and conference participants are speaking about current projects, open for participation: Christina Leitner (Austria), Giselle Eberhard Cotton (Switzerland), Hiroko Watanabe (Japan), Hanny Spierenburg (The Nether-lands), Velta Raudzepa (Latvia), Eva Basile (Italy), Patricia Christy (United Kingdom), Vita Gelūnienė (Lithuania), Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), Severija Inčiraus-kaitė-Kriaunevičienė (Lithuania), Pamela Hardesty (Ire-land), Katya Oicherman (Israel), Cathryn Amidei (USA), Katrin Pere and Ene Pars (Estonia), Julia Astreou-Chris-toforou (Cyprus), Bratislava Idvorean-Stefanovic (Ser-bia), Lala de Dios (Spain), Andrea Milde (Spain), Shi Hui ir Shan Zeng (China), Elisabeth Brenner (Sweden), Harm Harms (The Netherlands), Monika Auch (The Nether-lands), Carolyn Kallenborn (USA), Yosi Anaya (Mexico).

12:00–2:00 PM HEMISPHERES: DAILy BREAD performance of the bread sharing on global table in the public space. Project author: Vėjūnė Sudarytė. Partner: Frères des Hommes (Pa-ris / France). Venue: 16

6:00 PM Opening of MAXIMo LAURA (Peru) personal exhibition. Venue: 6

6:30 PM–7:30 PM opening of TEXERE exhibition. Curator: Patricia Chris-ty. Participants: Marianne Puschner & students of BAKIP Secondary school (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Ca-roline McNamara and “Seamless”group (England), Patri-cia Christy (England), Pamela Hardesty and students of Crawford College of Art and Design, Cork (Ireland), Rena-ta Pompas and digital textiles students at AFOL MODA, Milano (Italy), Hanny Spierenburg and Breed Textiel Over-leg (Netherlands), Cathryn Amidei and Y Collective – stu-dents at the School of Technology at Eastern Michigan University (USA). Venue: 6

8:00 PM ETN dinner at Bernelių užeiga Restaurant. Venue: 19

7:00 p. m. Venue: 17. DANCE FESTIVAL program Compagnia Zappala Danza (Italy)

INSTRUMENT 1 <SCOPRIRE I`INVISIBILE60 min / Venue: 17

9:00 PM DANCE FESTIVAL programHarakiri Farmers (Poland)OPTIMIST’S TESTAMENT40 MIN. / Venue: 11

11:00 PM PREMIERE. Program PLAY ALMyRA WEIGEL (Lithuania-Germany), BIRUTĖ LETU-KAITĖ & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli-nary dance play. Venue: 2

SEPTEMBER 25TH, 2011 (Sunday)

10:00 AM–6:00 PM ETN conference guests’ excursion to Rumšiškės Open Air Museum. www.etn-net.org/etn/211e.htm

12:00 PM–3:00 PM Discussion-seminar at the place of REWIND INTo THE FUTURE exposition. Venue: 1 The aim of this discussion-seminar is to make an overview what is going on in textiles in scientific / research field and how it is/could be related to artistic expression. Par-ticipants of the discussion: Clive van Heerden (The Net-herlands, Philips Design), prof. Janis Jefferies (Goldsmiths College, London University, UK), Sarah E. Braddock Clarke (UK), Jane Harris (UK), Ainsley Hillard (JK), prof. Barbara Layne (Canada), Nancy Tilbury (UK), Salvinija Petrulytė (LT). Entrance with the museum ticket.

7:00 PM Presentation of Estonian Textile and Contemporary Art exhibition to ETN conference participants. Curator: Monika Järg. Artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister & Katariina Meister & Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Sa-fonov. Venue: 4

7:30 PM MESSAGE FRoM KERELA exhibition by Eglė Ganda Bog-danienė, Žydrutė Ridulytė, and Karina Matiukienė (Lithu-ania). Venue: 7 Ends: 20 10 2011.

8:00 PM Opening of LAIMA oRŽEKAUSKIENĖ personal exhibi-tion WoMEN IN THEIR FIFTIES. PyTHIAS and presenta-tion of the catalogue. Venue: 5

( 265 )4:00 p. m. DANCE FESTIVAL program AgNIJA ŠEIKO | fISH EYE (Lithuania) PRAYERS OF A SILLY GIRL 60 min / Venue: 11

6:00 p. m. DANCE FESTIVAL CLOSING yoSSI BERG & oDED GRAF DANCE THEATRE (Israel)ANIMAL LOST 60 min / Venue: 17

SEPTEMBER 26TH – 27TH, 2011

AMBER ROUTE: ETN excursion to Klaipėda and Nida. www.etn-net.org/etn/211e.htm

ETN COuRSESSEPTEMBER 28TH – OCTOBER 2 ND, 201110:00 AM– 5:00 PM

CHUNGHIE LEE course from 28th to 30th September. Ve-nue: 5

LIA CooK course from 28th to 30th September. Venue: 13

VIBEKE VESTBy course from 28th Sept. to 2nd October. Venue: 14

OCTOBER 3RD – 7TH, 2011 BIENNIAL WORKSHOPS

OCTOBER 3RD- 7TH

RACHEL WINGFIELD & MATHIAS GMACHL (UK) will lead a workshop “ArchiLace – Space Crafting“, uniting textile and architecture skills for creative change of the public spaces. Venue: 12

OCTOBER 4TH-7TH

KäRT oJAVEE (Estonia) will lead an experimental wor-kshop on smart textiles. Venue: 14

OCTOBER 6TH-7TH

SAMPLER-CULTURECLASH CoLLECTIVE (lead by Da-vid Littler, UK) textile and sound workshop & DJ perfor-mance &. Venue: 12

OCTOBER 5TH

6:00 PM CHERRy KINo SALTAIRE SUPER 8 FILM PRoGRAM-ME. Curator: Martha Jurksaitis. Coordinator: Laura Garbš-tienė. Venue: 12

OCTOBER 14TH, 2011 (friday)

3:00 PM and 7:00 PM Program PLAY.SILJA PURANEN (Finland), ANNE-LINN AKSELSEN (Norway), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

OCTOBER 15TH, 2011 (Saturday)

6:00 PM Program PLAY.SILJA PURANEN (Finland), ANNE-LINN AKSELSEN (Norway), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

OCTOBER 16TH, 2011 (Sunday)

12:00 AM Program PLAY.SILJA PURANEN (Finland), ANNE-LINN AKSELSEN (Norway), ADRIáN MINKoWICZ (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

OCTOBER 19TH – 30TH, 2011

GEoRGE MACIUNAS AND BEyoND - FLUXUS NEVER SToPS Curator: Keith A. Buchholz. Local producer: Vėjūnė Suda-rytė. Initiator: Ed Carroll.

As part of the USA Government’s culture week in Lithu-ania, Kaunas Biennial marks the 50th anniversary of the 1st Happenings of George Maciunas in New York. A group of 260 contemporary Fluxus artists mark his unique contribution to contemporary art practice. Location: Kaunas City Trolleybus with performances by Leard Reed Altemus III, Melissa Rose McCarthy and Mary Campbell (USA).

OCTOBER 21ST, 2011 (friday)

3:00 PM and 7:00 PM Program PLAY ALMyRA WEIGEL (Lithuania-Germany), BIRUTĖ LETU-KAITĖ & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli-nary dance play. Venue: 2

( 266 )OCTOBER 22ND, 2011 (Saturday)

8:00 PM Program PLAYALMyRA WEIGEL (Lithuania-Germany), BIRUTĖ LETU-KAITĖ & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli-nary dance play. Venue: 2

OCTOBER 23RD, 2011 (Sunday)

12:00 AM Program PLAYALMyRA WEIGEL (Lithuania-Germany), BIRUTĖ LETU-KAITĖ & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli-nary dance play. Venue: 2


7:00 PM and 9:00 PM PREMIERE. Program PLAYoSGEMEoS (Brazil) & JoHANNES WIELAND (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-ce performance. Venue: 2


8:00 PM and 10:00 PM PREMIERE. Program PLAYINGA LIKŠAITĖ (Lithuania – Germany), KENNETH FALK (NoRWAy) & KüLLI RooSNA (Estonia). Venue: 12


6:00 p.m. and 8:00 p.m. Program PLAYoSGEMEoS (Brazil) & JoHANNES WIELAND (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-ce performance. Venue: 2


7:00 PM and 9:00 PM Program PLAYINGA LIKŠAITĖ (Lithuania – Germany), KENNETH FALK (NoRWAy) & KüLLI RooSNA (Estonia). Venue: 12

NOvEMBER 11TH, 2011 (friday)

7:00 PM and 9:00 PM PREMIERE. Program PLAYPATRICIJA GILyTĖ (Lithuania – Germany), Né BARRoS (Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisci-plinary dance performance. Venue: 11

NOvEMBER 12TH, 2011 (Saturday)

6:00 PM and 8:00 PM Program PLAYPATRICIJA GILyTĖ (Lithuania – Germany), Né BARRoS (Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisci-plinary dance performance. Venue: 11

NOvEMBER 24TH, 2011 (Thursday)

7:00 PM Program PLAYoSGEMEoS (Brazil) & JoHANNES WIELAND (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-ce performance. Venue: 2

DECEMBER 1ST, 2011 (Thursday)

7:00 PM Program PLAYoSGEMEoS (Brazil) & JoHANNES WIELAND (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-ce performance. Venue: 2

DECEMBER 2ND, 2011 (friday)


DECEMBER 2ND, 2011 (friday)


( 267 )vENuES:

1 M. Žilinskas Art Gallery of National Museum of M.K.Čiurlionis (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas)

2 Kaunas Picture Gallery of National Museum of M.K.Čiurlionis (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas)

3 M.K.Čiurlionis Gallery of National Museum of M.K. Čiurlionis (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas)

4 Gallery “Meno parkas” (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas)

5 Gallery “Balta” (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas)

6 A. Žmuidzinavičius Memorial Museum (V. Putvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas)

7 Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas)

8 ŽALGIRIS Arena (Karaliaus Mindaugo pr. 50 , LT-44287 Kaunas)

9 Vytautas Magnus University Gallery 101 (Laisvės al. 53 – 101, 44309 Kaunas)

10 Fluxus trolleybus (various routes of Kaunas AUTO-TROLIS trolleybuses)

11 Kaunas State Drama Theatre, Fifth Hall (Laisvės al. 71, Kaunas)

12 Art House. Cinema place Kanklės (Laisvės al. 36, 44240 Kaunas)

13 Hotel Best Western Santaka (J. Gruodžio g. 21, LT-44293 Kaunas)

14 VAA Kaunas Art Faculty, Textile Department (V.Sladkevičiaus g. 19, Kaunas)

15 AKROPOLIS shopping mall (Karaliaus Mindaugo pr. 49, LT-44287 Kaunas)

16 Vilniaus street, Kaunas

17 Girstutis Culture and Sports Center (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas)

18 Bernelių užeiga Restaurant (Donelaičio g. 11, LT-44239, Kaunas)

( 268 )

1 M. Žilinsko dailės galerija / M. Žilinskas gallery, (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas). 2 Kauno Paveikslų galerija / Kaunas Picture Gallery (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas). 3 M. K. Čiurlionio galerija / M. K. Čiurlionis Gallery (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas). 4 Galerija / Gallery „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas). 5 Galerija / Gallery „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas). 6 A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus / memorial museum (V. Putvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas). 7 Kauno miesto muziejus / Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas). 8 Kauno arena „Žalgiris“ (Karaliaus Mindaugo g. 50 , LT-44287 Kaunas). 9 Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ / University gallery 101 (Laisvės al. 53 – 101, 44309 Kaunas) 10 Fluxus troleibusas / Fluxus trolleybus (įvairūs maršrutai various routes). 11 Kauno valstybinis dramos teatras, Penktoji salė / Kaunas State Drama Theatre, Fifth Hall (Laisvės al. 71, Kaunas).

vIETOS / vENuES:

( 269 )

12 Buvęs kino teatras „Kanklės“ / Art House. Cinema place Kanklės (Laisvės al. 36, LT-44240 Kaunas). 13 Viešbutis / Hotel „Best Western Santaka“ (J. Gruodžio g. 21, LT-44293 Kaunas). 14 VDA Kauno fakultetas, Tekstilės katedra / Textile Department of KAF(V. Sladkevičiaus g. 19, Kaunas). 15 PC AKROPOLIS (Karaliaus Mindaugo g. 49, LT-44287 Kaunas). 16 Vilniaus gatvė, / Vilnius Street Kaunas 17 Kultūros ir sporto centras „Girstutis“ / Girstutis Culture and Sports Center (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas). 18 Restoranas / Restaurant „Bernelių užeiga“ (K. Donelaičio g. 11, LT-44239, Kaunas).

( 270 )

PAgRINDINIAI RėMėJAI / MAIN SPONSORS

PARTNERIAI / PARTNERS

INfORMACINIAI RėMėJAI / MEDIA SPONSORS

Bienalę rengia / Organiser of Biennial: Kauno dailininkų paramos fondasBienalės globėjas / Patron of Biennial: LR Kultūros ministras, dr. Arūnas gelūnas

( 271 )RėMėJAI / SPONSORS

( 272 ) Kauno bienalė TEKSTILĖ ’11: DAR KARTą–ŠOKAM–PIRMYN Kaunas Biennial TEXTILE ’11: REWIND–PLAY–FORWARD

Katalogo sudarytoja / Editor of catalogue Virginija Vitkienė

įžanginio straipsnio autorė / Introductory text byVirginija Vitkienė

Tekstai / Texts © Rasa Andriušytė-Žukienė, Monika Krikštopaitytė, Sarah E. Braddock Clarke, Beatrijs Sterk, Virginija Vitkienė, bienalės menininkai / artists of biennial

Vertė / Translated byAgnė Narušytė, Jayde Will

Kalbos redaktoriai / Language editorsRita Markulienė, Edita Bartnikaitė, Jayde Will

Katalogo dizainas / Catalogue designKūrybinė grupė „Mamaika“

Nuotraukos / Photos ©Remis Ščerbauskas, menininkai / artists

Spaudė / Printed byUAB „Logotipas“

Bienalę kūrė / Biennial teamVirginija Vitkienė, Laima Oržekauskienė, Rasa Andriušytė-Žukienė, Loreta Švaikauskienė, Remis Ščerbauskas, Gin-tarė Dūdėnaitė, Viktorija Rusinaitė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Vėjūnė Sudarytė

Leidėjas / Publisher © Kauno dailininkų paramos fondas / Kaunas Artists’ Support FundRotušės a. 26, LT–44279 KaunasLietuva www.bienale.lt

ISBN 978-9955-9587-4-1

UDK 745(474.5)(064) Te-158

Rėmėjai / Supported by:Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija / Ministry of Culture of the Republic of Lithuania Kauno miesto savivaldybė / Kaunas City MunicipalityES programa „Kultūra 2007–2013“ / EU programme Cul-ture 2007–2013

( 273 )

( 274 )

WWW.BIENALE.LT WWW.BIENNIAL.LT

KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN KAUNAS BIENNIAL TEXTILE ’11: REWIND – PLAY – FORWARD

2011. CATALOGUE, Part I. Kaunas Biennial TEXTILE'11:REWIND-PLAY-FORWARD / Kauno bienalė...

Documents

Transcript of 2011. CATALOGUE, Part I. Kaunas Biennial TEXTILE'11:REWIND-PLAY-FORWARD / Kauno bienalė...