1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

KULTŪROS BARAIKultūros ir menožurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ (muzika) 2 62 38 61Monika MEILUtytĖ(teatras) 8 614 12855Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 2 62 38 61tadas GINdRĖNAS (dizaineris) 2 61 05 38Romena RAČKAItytĖ-ČEPAItIENĖ(kompiuterininkė) 2 61 05 38Asta dEKSNytĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Stasys EIdRIGEVIČIUSCarl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdytĖ (Prancūzija)Algis MICKūNAS (JAV)Aušra Marija SLUCKAItĖ-JURAŠIENĖGiedrius SUBAČIUS (JAV)Antanas ŠILEIKA (Kanada)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (JAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: info@kulturosbarai.lt, kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Marius ŠČAVINSKAS. Aukštojo mokslo simuliakras / 2

Paulius KUKIS. Sizifas palūžta Lietuvoje / 7

Regimantas PILKAUSKAS. Krūmų vaidmuo želdyne / 9

Problemos ir idėjos

Nikos SALINGAROS. Projektavimo modeliai ir gyvenamoji architektūra / 13

Nuomonės apie nuomones

donatas KAtKUS. Primityvumo ir popso era. Gyvenimas kaip vis greitesnis milijonų

ženklų atpažinimas / 20

Kūryba ir kūrėjai

Amerikos vyrų poezija / 25

Sigita MASLAUSKAItĖ-MAŽyLIENĖ. Šedevrai su relikvijomis / 28

Aušra Marija SLUCKAItĖ-JURAŠIENĖ. Lengvi pasivaikščiojimai tarp likimo galvosūkių / 30

Paulina NALIVAIKAItĖ. Konvencionalus postfuturizmas / 36

Aušra KAMINSKAItĖ. Kamera myli tavo kūną / 40

Kęstutis ŠAPOKA. totali krizė ar totali demokratija? Meno sąvokos ir sampratos virsmai / 44

Grožis yra tiesa, tik todėl jis gražus. Su tapytoju Ramūnu ČEPONIU kalbasi Elvyra

KUČINSKAITĖ / 48

Pamoka be skambučio, be nurodymų, be paliepimų. Su Pauliumi TAMOLE kalbasi

Elvina BAUŽAITĖ / 51

Ina StONČĖ. Misija – pažinti egzotiškąją Japoniją / 55

Praeities dabartis

Vytautas LANdSBERGIS. Artūro Sakalausko kankinystė ir maištas / 58

Virgilijus ČEPAItIS. Sugrįžimas į žemėlapį. Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki

1991-11-03 / 60

Istorinės paralelės

Vladimer (Lado) VARdOSANIdZĖ. dramatiški „dviveidžio Jano“ biografijos puslapiai.

Tiflisas. 1914–1921 / 68

Pažinti naujaip

Marius VyŠNIAUSKAS. Lietuva Nikolajaus Vrangelio atsiminimuose / 73

Laikai ir žmonės

Henrikas PUSKUNIGIS. Šachmatai – nuo Indijos iki Lietuvos / 83

Apie knygas

Astrida PEtRAItytĖ. Kantrybė ir aistra gyventi / 89

Visai nejuokingi skaitiniai

Krescencija ŠURKUtĖ. Carmen saeculare. Šimtmečio giesmė / 93

Snaigė ŠILEIKIENĖ. Žiedas. 2004. Akrilas, popierius; 22 x 30

Snaigė ŠILEIKIENĖ. Iš ciklo „Greitkeliai“. 1982. Litografija. VU Grafikos centras

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) valdininkai pasigavo (išmoko?) naują frazę, su-

keliančią mostelėjimo burtų lazdele efektą, – tai „mokslo ir verslo sinergetika / konvergencija“. Jos esmė labai iškilmingu ir optimistišku tonu prista-tyta Ūkio ministerijos tinklalapyje: „Vienas iš svar-biausių šalies ūkio konkurencingumo prioritetų yra inovacijos. Sėkmingas mokslo ir verslo visuomenės bendradarbiavimas sąlygoja inovacijų sklaidą ir įsitvirtinimą visose visuomenės gyvenimo srityse, o efektyvus inovacijų versle panaudojimas skatina ūkio plėtrą, eksportą, didina darbo efektyvumą bei šalies ūkio konkurencingumą. Įgyvendinant Lie-tuvos inovatyvumo politiką numatoma kryptingai diegti inovacijas versle, studijų ir mokslo sistemose. Mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra svarbi ino-vacijų dalis, kuria siekiama, kad studentų rengimas, moksliniai tyrimai ir verslas būtų vystomi inovacijų kryptimi.“1

Kokios inovacijos „studijų ir mokslo sistemose“ turimos omenyje? ŠMM paaiškina – tai sumanio-sios specializacijos strategija, kurią papildo vadinamieji elektroniniai mokslo vartai (strategija patvirtinta dar 2013 m. pabaigoje). Šios strategijos II.6 punktas skelbia: „Programos strateginis tikslas – didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą, kuriant efektyvią inovacijų sistemą,

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Marius ŠČAVINSKAS

AUKŠTOJO MOKSLO SIMULIAKRAS

skatinančią ūkio inovatyvumą. [...] Pirmasis Progra-mos tikslas – plėtojant naujas žinias ir jų taikymą, ugdyti inovatyvią visuomenę, o 1 uždavinys – plėtoti aukšto lygio žinias, mokslinius tyrimus, eksperimenti-nės plėtros veiklą [...]; 2 uždavinys – švietimo ir aukšto-jo mokslo sistemoje ugdyti kūrybiškumą, verslumą, inovatyvumą ir rinkos poreikius atitinkančius prak-tinius įgūdžius ir kvalifikaciją.“2

Visą šią gražią retoriką vainikuoja įkvepiantis lo-zungas: „Iki 2030-ųjų metų Lietuvos Respublika – vie-na iš 10 pažangiausių ES šalių!“ Sovietmečio trans-parantuose žadėta pavyti ir aplenkti supuvusius Vakarus. Žinome, kas iš to išėjo... „Pranašišką“ atspalvį naujam lozungui suteikia konstatavimas, kokia „siaubinga“ Lietuvos aukštojo mokslo padė-tis. Į ŠMM tinklalapį įdėtas propagandinis kelių minučių filmukas, kuriame žeriami kaltinimai: „Lietuvos mokslas vis dar nepajėgia konkuruoti dėl tarptautinių užsakymų, ne visose aukštosiose moky-klose rengiami specialistai, kurių labiausiai reikia rinkai.“ Tiesa, neaišku, kas turima omenyje, sakant „tarptautiniai užsakymai“, bet iš konteksto galima įtarti, kad kalbama apie tarptautinio verslo porei-kius. Kokios specialybės nereikalingos darbo rin-kai, irgi nenurodoma, nors iš retorikos, užplūdusios masinio informavimo priemones, aiškėja, kad tai

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

socialinių ir humanitarinių mokslų programos, „ga-minančios“ bedarbius. Švietimo biurokratai, apeliuo-dami į viešąjį interesą, primygtinai rekomenduoja studijų programas orientuoti į darbo rinką ir atei-ties kompetencijas. Užsibrėžta didinti finansavimą moksliniams tyrimams, visų pirma susijusiems su Lietuvos ūkio specializacija. Tuo siekiama glaudes-nių sąsajų su praktika, nuosekliai taikant tarptauti-nius kokybės standartus.3

LR Seimas 2017 m. birželio pabaigoje priėmė nu-tarimą „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimi-zavimo plano patvirtinimo“. Reikalingumas ieškoti menamo „optimaliausio varianto“ grindžiamas to-kiais samprotavimais: „Aukštosiose mokyklose bei mokslinių tyrimų institutuose plėtojami aukšto lygio moksliniai tyrimai, jų rezultatų panaudojimas ir ino-vacijos iš esmės lemia šiuolaikinės visuomenės pažan-gą, žmogaus ir visuomenės gyvenimo kokybę (Progra-mos 137 punktas). Įgyvendinti nacionalinės švietimo politikos siekius aukštojo mokslo srityje numatoma stiprinant aukštųjų mokyklų sąsają su socialiniais ir verslo partneriais, specialiųjų ir bendrųjų gebėjimų, ypač kūrybiškumo, novatoriškumo ir verslumo, ugdy-mą (Programos 125.4 papunktis), individualizuojant priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą (Programos 127.5 papunktis), aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimo modelį susiejant su mokslo ir studijų re-zultatais, sudarant kokybės ir tinkamumo kriterijais pagrįstas sutartis su aukštosiomis mokyklomis dėl ren-giamų specialistų profesijų ir skaičiaus.“4

Taigi Lietuvos pažanga siejama vien su techno-loginėmis inovacijomis, su ūkio kilimu, įsivaiz-duojant neva vien tai nulemia tiek visuomenės, tiek žmogaus gyvenimo kokybę. Tokia „filosofinė“ samprata a priori atmeta arba kažkur į paraštes iš-stumia visa tai, ką psichologai, kultūrologai vadina dvasine kultūra, suteikiančia gyvenimui prasmę, pilnatvę, taigi ir kokybę. Romėnų poetas Juvena-lis teigė: „Reikia melsti dievų, kad sveika siela būtų sveikame kūne.“ Kitaip tariant, sveikame kūne siela, deja, ne visada būna sveika, ir atvirkščiai – turint sveiką sielą, lengviau išgydomos kūno ligos. Juve-

nalio posakis buvo supaprastintas iki šūkio „Svei-kame kūne – sveika siela!“ Sukeičiant vietomis sielą ir kūną, dėmesys sutelkiamas vien į kūną, viliantis, kad siela (dvasinė kultūra) kaip nors savaime „susi-tvarkys“ be jokių didesnių pastangų. Toks vertybių perorientavimas sureikšmino technologijų ir ūkio pažangą. Europos visuomenė nuo Apšvietos laikų perdėtai šlovina žmogaus galias. Tą puikiai išreiškia Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“. Pagrindinis herojus, atsidūręs negyvenamojoje saloje, narsiai grūmėsi su gamtos stichijomis, kiek įmanydamas gerino skurdžią buitį, o galiausiai ėmėsi „civilizuo-ti“ laukinį Penktadienio charakterį. Taigi žmogaus protas ir galios tapo priešprieša transcendentinėms jėgoms, visam tam, kas užtikrina sielos „sveikatą“. Į pirmą vietą iškeltas darbas (nieko bendra neturintis su garsiuoju darbo pašlovinimu Hesiodo poemoje „Darbai ir dienos“) tapo vartotojų visuomenės vari-kliu, sudarančiu sąlygas kiekvienais metais gamin-ti vis daugiau ir daugiau. Visuomenės ir žmogaus gyvenimo kokybė buvo tiesiogiai susieta su ūkio pažanga, o visokie „dvasiniai priedai“, „dvasinės keistenybės“, kurios trukdo siekti pažangos, užti-krinančios vis didesnes vartojimo galimybes, prily-gintos metafizinėms spekuliacijoms.

Pažangos pagrindu kuriama laimės iliuzija, sa-votiškas Baudrillard’o simuliakras,5 atstoja tai, ką Juvenalis vadino sveika siela (gyvenimas gerėja ne dienomis, o valandomis, nes vis daugiau pagamina-ma ir suvartojama). Švietimo sistemos biurokratai ir jų šalininkai pasisako (vadindami tai reforma) būtent už tokį mokslo simuliakrą, paremtą iliuzija, kad žmogaus gyvenimo kokybė išimtinai priklauso nuo ūkio pažangos, todėl dvasinė kultūra atmetama, geriausiu atveju jai suteikiamas trečiaeilis vaidmuo didingoje pažangos scenoje. Gyvenimo kokybės kūrimas suprimityvinamas iki Europos Sąjungos pinigų įsisavinimo. Nenuostabu, kad šiuolaikinį žmogų, kuris naujausių ir išties reikalingų techno-logijų apsuptyje atsisako, anot Juvenalio, puoselėti sveiką sielą, šlovindamas vartotojų kultūrai būtiną nepaliaujamą pažangą, kamuoja košmarai, kaitina-

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

mi niūrios jo fantazijos, atpažįstami dar iš Francis-co Goyos garsiojo „Kapričių“ ciklo.

Kuriant tokį simuliakrą, aukštojo mokslo misija paprasta – lavinti praktinius įgūdžius ir kelti kva-lifikaciją. Tiksliau tariant, mokslo ir studijų finan-savimą susiejus su darbo rinkos poreikiais, į pirmą planą iškeliami vadinamieji taikomieji mokslai, profesinis parengimas ir / ar perkvalifikavimas. Būtent todėl norima „didinti finansavimą moksli-niams tyrimams, visų pirma susijusiems su Lietuvos ūkio specializacija“. Ir priešingai – kam didinti fi-nansavimą mokslams, kurių vaisiai sunoks anaip-tol ne taip greitai, kaip to pageidauja tiek mokslo ir verslo sinergetikos / konvergencijos strategai, tiek verslininkai? Arba tiems mokslams, kurie iš esmės beveik „nereikalingi“ visuomenės pažangai, nes neduoda nieko, ką galima suvartoti? Argi didinant bendrąjį Lietuvos vidaus produktą, atsiliepiant į tarptautinės darbo rinkos ir didžiojo verslo iššū-kius, siekiant atitikti įvairius ekonominius kriteri-jus, reikalinga estetika – mokslas, tiriantis grožio ir meno, harmonijos dėsnius? „Ne!“ – atsakys aukš-tojo mokslo sinergetikai, o jeigu ir „Taip“, tai kam tuos estetikos specialistus lavinti keliose vietose, jeigu galima tą daryti vienoje? Lietuvai užteks vie-no, gal dviejų filosofų, poetų, istorikų, meno teo-retikų ir kritikų, vieno dirigento, vieno simfoninio orkestro, poros šokėjų ir kitų scenos meno atlikėjų. Užteks ir kelių universitetų, vieno humanitarinio instituto, nes mokslas brangiai kainuoja, socialinių paslaugų našta valstybei vis didėja, o Lietuva tokia maža, pinigų turi tiek nedaug!

Tokiais postringavimais sinergetikai gal dėl ne-žinojimo, nekompetencijos, o gal tyčia įvaro pleištą tarp ekonomikos, socialinių paslaugų ir dvasinės kultūros, tarp mokslo, užtikrinančio pažangą, ska-tinančio inovacijas, ugdančio verslumą, ir estetikos, kuri yra „brangiai kainuojantis“, sunkiai išmatuoja-mas, dar sunkiau ekonomiškai atsiperkantis moks-las. Girdi, tenka rinktis – arba menas ir kultūra (iš kurių mažai naudos), arba ekonominė gerovė, koky-biškesnės socialinės paslaugos ir sotesnės išmokos.

Toks „mąstymo“ modelis jau pritaikytas, „opti-mizuojant“ miestelių ir kaimų bibliotekas, moky-klas, ambulatorijas, kultūros įstaigas. Kam reika-linga biblioteka, turinti labai mažai lankytojų, be to, ir knygos pasenusios, nušiurusios, nes nėra pini-gų naujoms įsigyti? Juk galima nuvažiuoti į rajono centrą, jeigu jau taip norisi (vis dar norisi?!) paskai-tyti kokią knygą, nueiti į kokį nors kultūros rengi-nį. Neseniai vienas verslininkas per radiją džiaugė-si, kad uždarius miestelio biblioteką, ten įsteigtas greitai išpopuliarėjęs alaus baras. Puikus kultūros ir verslo sinergijos pavyzdys! Sunaikinę paskuti-nius kultūros židinius miesteliuose ir kaimuose, si-nergetikai kažkodėl stebisi, kad smunka mokymosi lygis rajonų mokyklose, niekaip nesupranta, kodėl sunku į rajonus prisišaukti reikiamų specialistų, kodėl iš rajonų bėga jaunimas... Todėl, kad ten liko tik kultūros regimybė („Olia-lia pupyčių“ koncer-tai, lankytinos pseudoenergetinės zonos, neva „at-kuriančios“ aurą, ir masinės alaus gėrimo šventės), o ne kultūra. Tad apie kokią pažangą kalba Lietuvos valdininkai? Ką reiškia jų lozungas „Iki 2030-ųjų metų Lietuvos Respublika – viena iš 10 pažangiau-sių ES šalių!“

Verslo ir mokslo sinergetikai siekia aukštąsias mokyklas paversti aukštosiomis profesinėmis mo-kyklomis, kuriose ugdomi specialieji ir bendrieji gebėjimai, novatoriškumas, kūrybiškumas, verslu-mas, praktiniai įgūdžiai, atitinkantys rinkos porei-kius, ir keliama kvalifikacija. Tokiose aukštosiose profesinėse mokyklose prioritetas yra moksliniai tyrimai, susiję su eksperimentine (taikomąja) vei-kla, o pačių studijų laikas trumpinamas iki trejų metų. Kai rengiami specialiųjų ir bendrųjų gebė-jimų turintys konkrečių darbo rinkai reikalingų profesijų atstovai („sudarant kokybės ir tinkamumo kriterijais pagrįstas sutartis su aukštosiomis mo-kyklomis dėl rengiamų specialistų profesijų ir skai-čiaus“), studijuoti ketverius metus būtų pernelyg didelė prabanga. „Lanksčioji“ darbo rinka nebeno-ri taip ilgai laukti, kol bus parengti „novatoriški ir kūrybiški“ darbuotojai, nes viskas kinta žaibišku

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

greičiu. Darbdaviai nepamiršta priminti, kaip svar-bu į darbo rinką įtraukti kuo jaunesnius darbuoto-jus (esą taip greičiau įgyjami socialiniai įgūdžiai). Todėl ir nuostata, kad studentai būtinai turi dirbti, derindami darbą su studijomis, tampa savaime su-prantama, į pirmą planą iškeliamas būtent darbas, o studijos jau po jo. (Spėkite, kas nuo to nukenčia – darbas ar studijos?) ŠMM ekspertai teikia įvairias rekomendacijas, kaip reikėtų „palengvinti“ studi-jas dirbantiems studentams, taikant „lankstesnius“ dieninių studijų grafikus ir „inovatyvius“ metodus. Šiame kontekste raginimai trumpinti bakalauro ir magistro studijas grindžiami darbdavių lūkesčiais. Didėja pavojus, kad aukštosios mokyklos taps darb-davių ir kintančios darbo rinkos įkaitėmis. Šiandien reikalingi „inovatyvūs, kūrybingi“ vairuotojai-eks-peditoriai ir IT specialistai, bet rytoj, ko gero, jų ne-bereikės, didės, tarkime, „inovatyvių, kūrybingų“ slaugių arba inžinierių paklausa. Universitetai lyg Foucault švytuoklės turės švytuoti nuo vienų „ino-vatyvių, kūrybiškų“ specialistų rengimo prie kitų, nes tą švytuoklę judins besikeičianti darbo rinka, o ne pats mokslas kaip toks.

Tad apie kokį kūrybiškumą reikėtų kalbėti šia-me kontekste? Ar apie kūrybiškai panaudojamas ži-nias, ar apie pačią kūrybą? Kūrybiškas žinių panau-dojimas ir kūryba toli gražu nėra tas pats. Aukštojo mokslo sinergetikai ir juos choru palaikantys vers-lininkai pasisako už kūrybišką žinių panaudojimą. Tai, žinoma, svarbu ir niekas dėl to nesiginčija. Ta-čiau siekiant, kad Lietuva iš tikrųjų taptų viena iš pažangiausių ES šalių, reikia orientuotis į kūrybą. Norintiems kurti būtinos pirmiausia fundamenti-nių, o ne taikomųjų (aišku, jie irgi reikalingi) moks-lų žinios, t. y. reikia suvokti ir „išjausti“ pačias ži-nias, ne vien susipažinti su metodais, kaip tas žinias galima pritaikyti.

Priminsiu, kad dabar veikiančios profesinės mo-kyklos „novatorišką, kūrybingą“ darbuotoją su spe-cialiaisiais ir bendraisiais gebėjimais parengia per 1,5–2 metus. Bakalauro studijų aukštosiose moky-klose laiką sutrumpinus iki 3 metų, nuo profesinių

mokyklų jis skirsis tik metais ar pusantrų. Žinoma, svarbiausia ne studijų trukmė, o jų turinys. Tačiau būsimą aukštųjų mokyklų, atsiliepsiančių į dar-bo rinkos poreikius, turinį jau iš anksto apibrėžia aukštojo mokslo sinergetikų deklaracijos, kad fi-nansavimas bus didinamas tik tam mokslui, kuris susijęs su Lietuvos ūkio specializacija ir turi glau-dų ryšį su praktika, t. y. su profesiniu mokymu ir mokslo pritaikymu verslo reikmėms.

Paradoksalu, tačiau didėjant žinių kiekiams, laikas, skirtas joms įsisavinti ir suvokti, trumpina-mas, prisidengiant... studijų kokybe. Taip, iš tikrųjų galima sutikti, kad dabar svarbiau ne tai, kiek ži-nių prikimšta į galvą („vaikščiojančių enciklope-dijų“ laikai jau praėjo), bet kaip gebama susirasti reikiamą informaciją ir pritaikyti ją, atsižvelgiant į konkrečią, greitai besikeičiančią situaciją. Tačiau akivaizdu, kad to pernelyg mažai, jeigu siekiama kokybiškų studijų, nes jų svarbiausias dėmuo – ana-litinis žinių, informacijos suvokimas ir gebėjimas šios analizės pagrindu imtis kūrybos.

Reiškiniams, procesams suvokti reikia didelių laiko ir studijų sąnaudų, tačiau grąža neabejotina – pasiekiamas aukštas intelektinis potencialas, kuris ateityje (o ne tuoj pat, vos baigus studijas) duos ver-tingą rezultatą. Bet jeigu siekiama tik perimti kaž-kieno mąstymo vaisius, susipažinti su jau atlikta analize, atkartoti ir praktiškai pritaikyti tai, kas jau padaryta / generuota kitų, tada išties pakanka vien specialiųjų ir bendrųjų gebėjimų, kaip susirasti ir pritaikyti reikiamas žinias. Tačiau tokiu atveju ne-reikėtų klaidinti visuomenės, teigiant, esą siekiama geresnės studijų aukštosiose mokyklose kokybės.

Kad būtų išlavintas gebėjimas susirasti žinias skirtinguose informacijos kanaluose, jas atkartoti ir pritaikyti, kuriant išvestinius produktus ar pus-fabrikačius, paremtus kitų išmąstytais fundamen-tiniais principais, kokybiškų studijų visai nereikia. O tokių nesant, nesusidaro sąlygos, kad atsirastų skirtingas mokslo kryptis plėtojančios mokyklos, lyderiaujančios regione, „smegenų centrai“, ko-kybiškai akumuliuojantys fundamentines žinias.

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Deja, ŠMM sinergetikams tokių mokyklų kūrimas nėra prioritetas, taigi neverta kalbėti ir apie mokslo kokybę. Fundamentiniams tyrimams, reikalaujan-tiems daugelio metų intensyvios mokslinės veiklos, beje, ne visada pasibaigiančios vaisingai, didinti fi-nansavimą nenumatoma.

Reikėtų pagaliau suvokti, kad fundamentiniai mokslai niekada nebuvo, nėra ir negali būti skiriami siauriems šalies ūkio ar ekonominės specializacijos poreikiams tenkinti. Orientuotis į „rinkos poreikius atitinkančius praktinius įgūdžius ir kvalifikaciją“ turi ne universitetai, bet kolegijos, profesinio ren-gimo centrai. Universitetai turėtų būti „smegenų centrai“, duodantys impulsus inovacijoms ir kūry-bai. Kvalifikacijos, apie kurią vis užsimena sinerge-tikai, kaip tik reikia šiems impulsams „konvertuo-ti“ į inovacijas ir kūrybą. Fundamentiniai mokslai sprendžia globalias, esmines (todėl ir vadinamas pamatinėmis) problemas, kurioms nagrinėti neuž-tenka vien specialiųjų ir bendrųjų gebėjimų. Fun-damentinių mokslų kūrybiškumas susijęs ne su tuo, kaip „kūrybiškai“ išmatuoti kokį nors fizikinį dydį, juo labiau ne su verslumo ugdymu, bet pirmiausia su analitiniu mąstymu ir kūryba.

Pateiksiu vieną pavyzdį. 2007 m. fizikas teoreti-kas Maxas Tegmarkas paskelbė hipotezę, kad visos fizinės tikrovės struktūra yra matematinė. Tyrėjo teigimu, nepakanka mums žinomą Visatą vien ap-rašyti matematiškai, reikėtų suvokti, kad pati Visata per se yra matematiška. Tokios išvados Tegmarkas nebūtų padaręs be suvokimo, kad matematika reiš-kia kur kas daugiau negu vien skaičių seką, pritai-komą įvairiems reiškiniams matuoti. Būtent tokios ir panašios, veikiau filosofinius svarstymus prime-nančios teorijos leidžia kurti koncepcijas, padedan-čias suvokti pasaulį. Iš tokio suvokimo ir atsiranda galimybė diegti mokslą į praktiką. Lietuvoje, kur valdininkai nutarė didinti finansavimą vien tam mokslui, kuris susijęs su šalies ūkio specializacija, Tegmarkas negalėtų vykdyti teorinių savo tyrimų, negalėtų net skaityti su jais susijusio kurso, juk tai nepadės rengti ūkiui reikiamų profesiškai „kūry-

biškų“ specialistų. Ir jau, žinoma, joks „inovatyvus“ Lietuvos verslininkas neremtų Visatos tyrimų, ku-rių rezultatus taikyti praktikoje gal bus pradėta po gerų penkiolikos metų (jeigu jie išvis pritaikomi).

Sakysite, Lietuva gali puikiai išsiversti be hipo-tezių apie matematinę Visatos prigimtį? Taip, gali. Bet čia jau požiūrio į mokslą reikalas. Jeigu savo šalies pažangą siejame su aukštųjų profesinių mo-kyklų, bet ne su universitetų kaip „smegenų centrų“ kūrimu ir puoselėjimu, jei mokslas „kūrybiškai“ pritaikomas verslo reikmėms, užuot jį patį laikius intelektine kūryba, jei profesinės studijos orientuo-tos vien į darbo rinką, o ne į žmogaus kaip kūrėjo lavinimą, tuomet diegiame mokslo simuliakrą, o jam kokybė visai nerūpi.

Naujausi ŠMM valdininkų užmojai naikinti humanitarinių mokslų institutus, t. y. juos „opti-mizuoti“, suvarant į vieną didelį „fabriką“, neatsi-žvelgiant į tai, kad šie institutai pirmiausia vykdo fundamentinius, o ne taikomuosius tyrimus ir kie-kvienas iš jų turi savo specifiką, tyrimų tradiciją, irgi rodo raidos kryptį – vietoj fundamentikos ir kokybės Lietuva renkasi mokslo regimybę. Einant tokiu keliu, lozungas „Iki 2030-ųjų metų Lietuvos Respublika – viena iš 10 pažangiausių ES šalių!“ bus ambicingi, tačiau tušti žodžiai, nes be fundamen-tinių (ne tik taikomųjų) humanitarikos, fizikos, gamtos mokslų tyrimų neįmanoma jokios šalies, taigi ir Lietuvos, pažanga.

1 https://ukmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/inovaciju-veiklos-sritis/verslo-ir-

mokslo-bendradarbiavimas

2 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.463361

3 http://www.smm.lt/web/lt/naujienos/aukstojo-mokslo-pertvarka

4 https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/d9cf066060b511e79198ffdb10

8a3753

5 Plg. Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. Vertė Marius Daškus.

Vilnius: Baltos lankos. 2009.

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Gausiai leista ir vis dar perleidžiama egzistencia-listinė literatūra Lietuvos knygynų lentynose

ilgai neužsiguli. Tarp pagrindinių stabų, be abejo, yra ir Albert’as Camus, vienas iš „rimtųjų“ moder-niosios klasikos atstovų, įsitvirtinusių lietuvių kal-bos valstybinio brandos egzamino programoje. Jis paprastas ir sudėtingas, estetiškas ir konceptualus, patrauklus, o gal kai ką ir atstumiantis. Apie šį žmo-gų su atsainiai sukąsta cigarete yra girdėję bene visi, net neskaičiusieji jo knygų. Ir apie jo „Sizifo mitą“. Kaip gi būsi nieko negirdėjęs apie knygą, kuri pra-sideda teiginiu, neva vienintelė rimta filosofinė pro-blema yra savižudybė? Tokia tema, o dar Lietuvoje!

Tai ankstyvasis Camus. Viena vertus, egzisten-cialistas, pesimistiškasis radikalas, antra vertus, estetiškasis gyvenimo filosofas iš Alžyro. Camus atsakymas gana aiškus – jeigu savižudybė ir yra tam tikra išeitis, tai ji reiškia kapituliaciją, neigia tą maištingą ir drąsią laikyseną, už kurią nuolat agi-tuojama jo kūryboje. Pavyzdžiui, pirmojoje Camus „Laimingos mirties“ pusėje savižudybė vis tiek nėra „tikra“, nes įvykdoma kito rankomis. Tai tarsi kaž-kokia deleguota savižudybė. Jos akivaizdoje „pra-skystama“, apsiverkiama. Tai žemina. Antrojoje to paties kūrinio dalyje gyvenimo pabaigą apipavidali-

Paulius KUKIS

SIZIFAS PALŪŽTA LIETUVOJE

na orumo ženklai, paverčiantys ją sąmoninga mirti-mi atmerktomis akimis.

Nesėkmingų laimės paieškų, viską užgožiančio arba iš pasalų nuolatos tykojančio absurdo Camus nelaiko deramu pretekstu žudytis. Net Sizifas, į kal-ną ridenantis akmenį, dar turi tą orumo krislą, ku-ris leidžia jam sąmonėti ir galų gale pripažinti, kad viskas yra gerai. Orumo ir drąsos persmelktas vaiz-dinys. „Sizifas vis leidžiasi į lygumą. Būtent šito nu-sileidimo, šito trumpo atokvėpio metu Sizifas mane ir domina. [...] Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo ne-laimė, – jo sąmonėjimo valanda.“1 Camus visiškai teisus, paskutinę orumo, laimės ir drąsos viltį susie-damas su šiuo trumpu, vos kelias akimirkas trun-kančiu epizodu, kai akmuo staiga nurieda į kalno apačią. Visą laiką didžiavęsis savo paties patirtu skurdu ir vargu, Camus suranda laimės formulę mi-tiniam amžinojo bėdžiaus archetipui.

Ar šis vaizdinys iš tikrųjų nusako „nulinį“ absur-do pajautos laipsnį? Ar tai jau visiškas absurdų ab-surdas? Net ir nenorint, būtina tuo suabejoti, ypač mums, leidžiantiems dienas bene labiausiai savižu-diškos tautos apsuptyje. Iš pirmo žvilgsnio tiesiog makabriškai absurdiškas Sizifo likimas tūlo lietuvio

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

sąmonei galėtų pasirodyti ne toks jau ir absurdiš-kas. Sizifas, trumpam persikėlęs gyventi Lietuvon, manytume, įgytų visiškai naujos patirties ir greitai pasiprašytų atgal į labiau kalnuotas vietoves. Mat Lietuvoje jis būtų priverstas ridenti ir stumdyti akmenį lygumoje be jokio bent kiek aiškesnio tiks-lo. Ridenti akmenį į kalną, sutikime, jau yra šioks toks tikslas, bet gainioti jį po lygumą be jokios priežasties, be jokių nuorodų – štai kur prasideda tikrasis absurdas. Tai toks absurdas, kokio Camus, matyt, nenorėjo ar net nesugebėjo įsivaizduoti. Pagyvenęs Lietuvoje, Nobelio premijos laureatas būtų priverstas mąstyti būtent ho-rizonto metaforomis. XX a. pirmojoje pusėje vyravo vertikalūs politiniai ir socioekonominiai santykiai, ypač Camus numylėtame „prancūzų Alžyre“. Taigi galbūt veidmainiška iš šio autoriaus reikalauti ho-rizonto metaforų, nes jos būdingesnės (post)politi-nei socialinei tikrovei, kurią suformavo finansinis, galiausiai elektroninis kapitalizmas. Tačiau kartais atsitinka taip, kad keičiantis laikams, įgyjant nau-jos patirties, senieji mitai praranda aktualumą. Šiuo atveju taip sutampa, kad šį pokytį itin patogu apsvarstyti iš lietuvių sąmonės perspektyvos.

XX a. paskutinį dešimtmetį laisvės kovų svai-ginama Lietuva dar buvo ištikima senajam Sizifo mitui. Kiek orumo, drąsos, ryžto ir laimės kadaise tilpo tame Sizifo darbe, kai kovota už nepriklau-somą Lietuvos valstybę! Tačiau mitas buvo įveik-tas, atsitiko neįmanomas dalykas. Apėmė visuoti-nė euforija. Kalnas sugriuvo, ir tos lygumos, kurios kadaise priklausė lietuviškam premier homme, formaliai vėl atiteko teisėtiems jų šeimininkams. Kas tada galėjo pamanyti, kad nepavyks atlaikyti visuotinės korupcijos, kad pakirs laukinio kapita-lizmo maras? Tai, ką simbolizuoja Camus „Maras“, tikrovėje pasitraukė, bet Lietuvoje užkratas perėjo į sudėtingą lėtinę fazę. Sizifas tarytum buvo šo-kiruotas. Metafizinio vargšo, ridenančio į kalną socialinį ar ekonominį akmenį, archetipas visuo-menei, kurios gyvenimas klostosi horizontaliai, yra daug mažiau aktualus arba iš viso nebeaktua-lus. Ypač kai visi vertikalūs dalykai sulyginami su

žeme, vos per dešimtmetį ar kelis įsigalėjus forma-liajai kapitalistinės teisės laisvei ir lygybei, kuri se-nuosius santykius – skolinuosi paties Karlo Marxo frazę – paprasčiausiai ištirpdo ore.

Įsivaizduokime Sizifą, atsidūrusį Lietuvos lygu-mose. Priešais jį stūkso milžiniškas akmuo, aplink jį nėra jokių nuorodų, jokio aiškaus tikslo. Akmens jis gali ir neberidenti, atsisakęs šio visais atžvilgiais triuškinančio darbo. Tačiau ką tada daryti? Kur dė-tis? Koks tikslas? Camus labai taikliai nurodė: „Čia ir glūdi tylus Sizifo džiaugsmas. Jo likimas priklau-so jam. Jo akmuo yra jo savastis.“2 Taigi jis galėtų ridenti akmenį toliau, jam tai būtų netgi lengviau, nes nebeliko kalno. Tačiau kur jį ridenti? Kodėl? Juk niekas to daryti nebeverčia, niekam tas neberūpi. Nejau vien iš įpročio? Verčiamam beprasmybės ir absurdo jausmo? Jei į pastarąjį klausimą atsakytu-me teigiamai, ko gero, būtume prisikasę iki pačios absurdo šerdies ir išvystume absurdą tokiu pavida-lu, kokiu jis, matyt, ir egzistuoja pačia gryniausia savo forma.

Garsiai išreikštas džiaugsmas visada trunka labai trumpai. Galime įsivaizduoti pirmąsias minutes, kai Sizifas suvokia neprivalantis ridenti akmens į kal-ną. Jis rėkia iš džiaugsmo, tačiau kiek ta euforija gali tęstis? Pasirodo, neilgai. Vienintelė vertikalė, likusi lygumose, nukreipta apačion. Tai savižudybės ver-tikalė, vis labiau gundanti pasenusio mito herojų. Kita išeitis – pasitraukti į kalnuotą vietovę. Jei, pa-sak Camus, „vien sunkaus kopimo į viršūnes pakan-ka žmogaus širdžiai užpildyti“,3 tai Sizifui belieka arba savo valia mirti šioje bekraštėje ir beprasmėje lygumoje, arba tragiškam savo likimui tinkamų kal-nų ieškoti kur nors svetur.

1 Albert Camus. Sizifo mitas. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragie-

nė. Vilnius: Baltos lankos. 1997, p. 98.

2 Ten pat, p. 99.

3 Ten pat, p. 100.

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Šakių rajono savivaldybei nusprendus pertvarkyti J. Lingio parką, pateikėme susipažinti projekto es-

kizą. Netrukus gavome septynių savivaldybės tarnau-tojų susirinkimo protokolą, kuriame rajono architektė teigia: „J. Lingio parkas turėtų tapti graži erdvė, kurios nederėtų apsodinti krūmynais taip sudarant palankias sąlygas šiukšlinimui bei gamtos teršimui. Taip pat pieti-nę parko dalį (trikampį) užsodinti žydinčia pieva.“

Tokia yra ne vienos plataus profilio architektės ir ne vienos savivaldybės administracijos tarnautojų nuo-monė. Daug kas jaučiasi pajėgūs spręsti apie želdynų projektavimą, todėl per aptarimus įvairių profesijų at-stovai klausia, kodėl projekte nenumatyta sodinti tujų, kalninių pušų, kodėl siūloma sodinti lazdynus, o ne rododendrus. Ne vien klausiama, bet ir griežtai raštu reikalaujama kur nors tvenkinio pakrantėje vietoj pro-jektuojamų sedulų užveisti hortenzijas.

Kraštovaizdžio architektų uždavinys – šviestis ir šviesti kitus, kad visuomenė geriau suprastų krašto-vaizdžio architektūros esminius principus ir kad vals-tybės tarnautojai bent kiek gerbtų želdynų projektavi-mo specialistus.

Gamtininkas ir menininkas Marius Čepulis savo veidaknygėje (fotoklajonėse) 2017 m. gegužės 12 d. rašė apie tylųjį Vilniaus pavasarį. Jo tekstą šiek tiek pa-trumpinęs pateikiu, kaip vaizdžią keliamos problemos santrauką ir šio straipsnio įžangą:

„Kadaise, eidamas paneriu nuo Šilo tilto iki Vilnios, suskaičiuodavau daugiau kaip 8 giedančius lakštingalų

Regimantas PILKAUSKAS

KRŪMŲ VAIDMUO ŽELDYNE

patinus. Vingio parkas aidėdavo nuo jų giesmių. Šian-dien tylu. Na, ne visai. Dar plėšosi viena lakštingala ša-lia Litexpo, nes ten per stebuklą likęs mažas neiškirstas krūmų plotelis. Keistas yra mūsų grožio ir tvarkos su-pratimas. [...] Jei žolė – tai 2 cm aukščio, jei takelis – tai tik asfaltas, jei miškas – tai tik samanos ir kelios pušys. Viskas turi būti sterilu – taip, kaip tvarkomės namie, taip turi būti ir miške. Neduokdie koks paukštelis pa-kakos. Pamirštame, kad gamta [...] NĖRA mūsų namai. Miške yra ardai, aukštai [...], kur prisitaikiusios gyventi tam tikros rūšys. Bet [...] mums paupys daug gražesnis su dviem nugenėtais medžiais negu ištisi krūmynai, ša-bakštynai, kuriuose verda gyvenimas. Esą tai neestetiš-ka, vaizdas nesimato, o kiek dar alkanų erkių ten pasi-slėpusios galanda dantis, tad mieliau renkamės bedvasę dykynę, kuri daug artimesnė mūsų baisiai išlavintam grožio supratimui.“

Medžiai ir krūmai yra želdyno (parko, skvero, so-dybos ir pan.) erdvių formavimo priemonė. Pavieniai medžiai, jų guotai ir medynai – svarbiausios sudeda-mosios parko dalys. Medžiai yra aukščiausi, ištver-mingiausi, ilgiausiai gyvena ir sudaro erdvės rėmus, tarytum namo sienas. Kad parko lankytojai gerai jaus-tųsi, reikia ir žemesnių augalų, artimesnių žmogiškam masteliui. Tokie yra krūmai, sodinami eilėmis, gyva-tvorėmis, guotais ir pavieniui. Jų vaidmuo ypač svar-bus, kai formuojama želdyno sandara, aptveriamos, o kartu papuošiamos gretimos mažesnės erdvės. Tai ga-lima palyginti su pastato vidaus sutvarkymu.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Sunku atspėti, kodėl Šakių architektė krūmynus su-siejo su šiukšlinimu ir gamtos teršimu. Mums ir kitais atvejais tenka susidurti su reikalavimais sodinti vien spygliuočius, nes šie rudenį nepribarsto lapų, tad ir su-grėbti nereikia. Gerai būtų, jei plačioji visuomenė pa-galiau suprastų, kad parkų medynai ir krūmynai yra pati gamtiškiausia jų dalis. Jei rudenį lapus grėbsime tik nuo vejų, o po medžių ir krūmų lajomis paliksime supūti, turėsime dvigubą naudą. Sumažės darbo, o po-lajuose pūdami lapai patręš dirvą, medžiai ir krūmai geriau augs. Susidarys miško paklotė su jai būdingo-mis žolėmis, žydinčiomis tiek pavasarį, tiek vasarą.

Žmonės mėgsta būti pamiškėje – iš miško sklinda gaivus oras, esame užstoti nuo stiprių vėjų... Parko medynai ir krūmynai yra maži miškeliai, kurių pa-kraščiuose poilsiautojai geriausiai jaučiasi, nes atsidu-ria gamtos prieglobstyje. Krūmai gerai apsaugo parko erdvę nuo gretimų gatvių triukšmo.

Pro J. Lingio parką eina dvi judrios gatvės. Išgrėbs-tyti medžių polajai neapsaugo parko erdvės nuo auto-mobilių keliamo triukšmo, todėl ir siūlome tiek šalia medžių, tiek po medžiais sodinti ūksmingus miško krūmus – paprastuosius lazdynus, paprastuosius saus-medžius. Architektės pasipriešinimas apsunkina mūsų

darbą, bet kraštovaizdžio architektai privalo elgtis pagal savo profesijos sąži-nę ir principus. Parenkant augalų rūšis parko želdi-niams, pirmas veiksnys yra, kad augalai atitiktų augimo sąlygas arba au-galų ekologiją. Molingoje lygumoje, per kurią teka Siesartis, geriausiai tinka sodinti ąžuolus, klevus, juodalksnius, reikia iškirs-ti tuopas, kurių prieš pusę amžiaus buvo daug paso-dinta. Nemažai esama ir liepų, kurias dabar daug kur teks praretinti, kad

kitoms tektų daugiau šviesos ir dirvos, kitaip tariant, mitybos ploto.

Tvenkinio pakrantėse gerai tiktų sedulos, tačiau savivaldybės administracijos reikalavimai sodinti hortenzijas iškelia klausimą, susijusį su augalų išvaiz-da. Dauguma iš jų yra paprasti, neišsiskiria nei lapija, nei šakojimusi. Tokie yra paprastieji lazdynai, o ypač kalniniai serbentai. Jie sudaro ramų foną kitiems au-galams, kurie ryškiau žydi, turi savitą lapijos tekstūrą ir spalvą. Sedulos priskiriamos prie paprastųjų, gali-ma pasodinti ištisą jų gyvatvorę, o pas mus augančios visos hortenzijų rūšys turi didelius ilgai išsilaikančius skydo ar šluotelės formos žiedynus. Atsivertę botani-kos literatūrą, visų pirma rasime tekstus, giriančius žiedynų grožį. Todėl hortenzijas reikėtų sodinti tik pa-vieniui arba nedideliais guotais.

Žydinti narcizų, kitų svogūninių gėlių pieva yra bran-gus trumpalaikis efektas. Jis visiškai netinka J. Lingio parke, kurį gausiai lanko poilsiautojai, todėl ten reika-linga mindoma veja. Druskininkų Vijūnėlės parkas su narcizų laukais yra išlaidus ir neskoningas pavyzdys. Svogūninių augalų guotai vejoje priešais Birštono savi-valdybės pastatą yra geresnis pavyzdys, tačiau tai lemia kitokia vietos paskirtis ir jos tvarkymas.

Šakių J. Lingio parkas

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Kodėl patyrę kraštovaiz-džio architektai pirmumą teikia lapuočiams, o ne spy-gliuočiams? Daugelio želdin-tojų kultivuojama kalninė pušis (Pinus mugo) kai kam labai patinka, nes yra gra-ži, tačiau sodinti molingose lygumose visai netinkama. Į Lietuvą atvežta iš Alpių kalnų XIX a. viduryje, kad sulaikytų slenkančias smė-lio kopas Kuršių nerijoje, ten savo vaidmenį ji atliko.

Tikroji spygliuočių tėvynė yra šiaurėje, kur jie dera prie rūsčios gamtos. Tanki kū-giška paprastosios eglės laja kelia niūrią erzinančią nuo-taiką, tokią būdingą šiaurės platumų kraštams. Eglės, išplitusios mūsų parkuose, sodybose, formuoja atitinkamą želdynų, visos gyve-namosios aplinkos pavidalą ir būdą. Lietuvos gamtai būdingi keturi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Ypač ryškiai skiriasi vasara nuo žiemos. La-puočiai medžiai ir krūmai tą vaizdžiai parodo. Metų laikų kaita, kurią atspindi besikeičiantys augalų pavi-dalai, yra Lietuvos savastis, kurią gaila būtų prarasti. Sustingę spygliuočių ir visžalių lapuočių pavidalai bū-dingi pietinių platumų kraštams. Iš Kalifornijos atvy-kę žmonės pirmiausia pastebi nuolatinę mūsų gamtos kaitą ir tuo žavisi.

Šiaurės platumų gyventojai šiltas, šviesias, saulėtas dienas mėgsta labiau negu tamsų rudens ir žiemos lai-ką. Lietuviai džiaugiasi sulaukę pavasario, o jo dvelks-mą geriausiai perteikia sprogstantys lapų pumpurai, besiskleidžiantys žiedai. Palyginę visas lapuočių ir spygliuočių ypatybes, matome, kad Lietuvos želdynuo-se, priešingai negu miškuose, turėtų vyrauti lapuočiai medžiai ir krūmai, o spygliuočiai bendroje kompozici-joje turėtų taip pat aktyviai dalyvauti tik didesniuose ir gamtinio pobūdžio plotuose.

Poilsis želdyne – tai ne vien vaikščiojimas ar bėgioji-mas takais, bet ir pasisėdėjimas ant suolų, kurie yra pa-grindiniai želdynų baldai. Kaip išdėstyti suolus želdyne, labai svarbi projektuotojo užduotis. Suolai turėtų būti atgręžti į erdvę, į gražius vaizdus, į vandenis, į pievas, į gėlynus. Dabar poilsiautojai dažnai sodinami priešais išgrįstą aikštę, nors jiems už nugaros esama ir vejų, ir medžių. Kartais suolai net neturi projekte numatytos nuolatinės vietos, tad statomi ant tako dangos arba ant vejos, esančios šalia takų. Pirmuoju atveju suolai trukdo praeiviams, o antruoju prie suolo būna ištrypta žolė, po lietaus atsiranda purvas, pasunkėja vejos priežiūra.

Želdyne suolai turėtų būti statomi prie takų ir aikščių jiems skirtose 1,5 m gylio nišose su tokia pačia danga. Jose pastatyti suolai turės mažą auto-nomišką erdvę. Sėdintieji netrukdys praeiviams ir atvirkščiai. Jaukumui sukurti labai tinka suolų už-nugaryje augantys krūmai, paprastai vidutinio (apie 2 m) aukščio kalniniai serbentai, žvilgantieji kaule-niai, baltuogės meškytės, įvairios lanksvos ir kiti. Parko lankytojai nesijaus ramiai, saugiai, jeigu ant pievos jiems už nugaros bus žaidžiama, pagaliau net

Krūmai sulaiko garso ir dulkių sklidimą į parką (J. Lingio parko Šakiuose pavyzdys)

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

jeigu į juos žiūrima, jie nesmagiai jaučiasi, nes yra stebimi. Bandymai kurti ramybės zoną prie suolų ne visiems suprantami. Savo žodį taria ne tik architek-tai, bet ir užsakovai. Kauno Neries krantinės parko sutvarkymo projekte, techninėje užduotyje (Versi-ja B), Aplinkos apsaugos skyriaus vyr. specialistas ir skyriaus vedėja nurodė: „Suprojektuoti suoliukus ir kitus mažosios architektūros elementus (dviračių stovus, šiukšliadėžes, gultus ir t. t.) – parinkti opti-malų suolų skaičių prie takų. Suoliukus projektuoti atsižvelgiant į šiuolaikinių parkų tendencijas, ne-projektuoti suoliukų užnugariuose želdinių, siekiant užtikrinti maksimaliai švarią aplinką.“

Gamtos apsaugos pareigūnai, kad užtikrintų taria-mai „maksimaliai švarią aplinką“, kelia ranką prieš krūmus prie suolų. Užkerta kelią kraštovaizdžio ar-chitektams sukurti jaukias želdyno erdves. Jei į Kau-no savivaldybę eisite iš Laisvės alėjos, atkreipkite dėmesį, kad du suolai lankytojams pastatyti priešais rūmų sieną, stačiai į merijos langus, krūmų už nuga-ros ten irgi nepamatysite. Viskas priešingai, negu čia siūlome ir aiškiname.

Kiaurai permatomą skverą, o net ir parką vertinti kaip gražų, tvarkingą, švarų, saugų yra tiesiog nesusi-

pratimas. Tokius želdynus galima lyginti su stikliniais namais, kur smalsiems pra-eiviams atsiveria prieš akis visa šeimos buitis. Panaši yra ir didelė aikštė, kurios centre stovi poilsiui skirtas suolas. Kai kam turbūt atrodo, kad žmonės, atsisėdę ant to suolo, galės atsipalaiduoti, pailsėti, praeivių žvilgsniai jų netrikdys. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, kuriame stovi Laisvės paminklas, prie Ne-žinomojo kareivio kapo ir paminklo „Žu-vusiems už Lietuvos laisvę“ dega amžinoji aukuro ugnis, stovi daug Lietuvai nusi-pelniusių žmonių biustų, yra apsodintas medžiais, bet neturi po lajomis augančių krūmų, todėl jo erdvė vizualiai susilieja su K. Donelaičio gatve, prigrūsta automobi-lių. Kraštovaizdžio architektai, 2004 m.

suprojektavę sodelio tvarkymą, numatė, kad patvorys turėtų būti apsodintas ūksmingų krūmų gyvatvore, bet užsispyrusi sodelio šeimininkė, Kauno savivaldybės ad-ministracija, šio projekto nevykdo. Jei būtų pasodinti krūmai, sodelis įgautų daugiau autonomijos, lankytojai jaustųsi atskirti nuo judrios gatvės jo pakraštyje. Tai, kad krūmų nėra, nuskurdina želdynus, sumažina gam-tinę ir visuomeninę jų vertę.

Krūmynai Lietuvos želdynuose tikslingai beveik niekada nesodinami. O jie galėtų uždengti daugelį parko ar skvero vejos plotelių, panašiai kaip dabar juos uždengia gėlynai. Palengvėtų tų plotų priežiūra, ne-reikėtų nuolatos pjauti žolės. Žemi, vidutinio aukščio, o želdyno pakraščiuose ir aukšti krūmynai sukurtų įvairesnę ir gamtiškesnę aplinką, suteiktų prieglaudą paukščiams, smulkiems gyvūnams. Jei želdynas taptų gamtiškesnis, jo fizinis ir emocinis poveikis lankyto-jams būtų daug stipresnis.

LR Želdynų įstatymas veikia jau dešimt metų, bet kraštovaizdžio architektai savivaldybėse kol kas ne-pageidaujami. Prastą pavyzdį duoda pati LR Aplinkos ministerija – joje nėra nei kraštovaizdžio architektų, nei želdynininkų, nei padalinio, kuris vadintųsi Kraš-tovaizdžio architektūra arba Želdynų tvarkymas.

Poilsio aikštelė su suolais Utenos miesto sode

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

9. APIE KOGNITYVINĮ DISONANSĄ IR ARCHITEKTŪROS KANONĄ

Kai dominuojanti kultūra praranda erdvinį jautrumą

Architektūros teorija, iš anksto numatanti vartoto-jų reakcijas, bando tinkamai jas paaiškinti. Teorinė pozityvių ir negatyvių architektūros savybių apžval-ga, kondensuota iki kontrolinio sąrašo, galėtų būti praktiškai pritaikoma jau egzistuojančių ir dar ku-riamų pastatų vaizdiniams įvertinti. Jei teorija tei-singa, tada numatoma reakcija į statinį turėtų būti grindžiama psichologine vartotojų patirtimi, kuria jie remiasi, apsilankę kokiame nors pastate.

Tokia numatanti teorija jau egzistuoja (Alexan-der, 2001), tačiau ji nėra labai plačiai paplitusi tarp projektavimo profesionalų, todėl bent jau kol kas lieka paraštėse. Ir priešingai – šiuo metu priimta architektūros teorija neturi numatymo galių, todėl paaiškinti ir pateisinti dirbtines formas bando jau post factum.

Nikos SALINGAROS

PROJEKTAVIMO MODELIAI IR GYVENAMOJI ARCHITEKTŪRA*

* Tęsinys. Pradžia KB nr. 4, nr. 5

Istorinių pastatų vertinimas, pasitelkus minėtą kontrolinį sąrašą, patvirtina šio metodo reikšmin-gumą. Jau žinome, kad čia visais atžvilgiais „puikūs statiniai“. Tačiau iš tikrųjų mus domina numatymo galimybė, susijusi su tais objektais, kurie dar nepa-statyti. Kam švaistyti milijonus vien tam, kad būtų pastatyta kažkas, kas kels nerimą, depresyvią nuo-taiką, jeigu būsimo pastato savybes galima išsiaiš-kinti ir nurodyti dar prieš statybos pradžią? Deja, toks analitinis požiūris nepriimtinas profesinei

Šiuolaikinio meno muziejus, pastatytas lyg didelė industrinė

pašiūrė. Labiausiai gerbiami pasaulio kritikai vadino šį pastatą

„architektūros šedevru“.

Problemos ir idėjos

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

praktikai, kurios požiūriu, sėkmę tariamai garan-tuoja vien architekto vardas.

Nors čia mus domina numatymo galimybės, ta-čiau įvertinti statinį net ir post factum dažnai būna problemiška. Standartiniai tyrimo, kuris atliekamas jau ėmus pastatą naudoti, metodai nėra nei labai tikslūs, nei visuotinai taikomi, todėl daromos stul-binančios projektavimo klaidos, kurias lengvai buvo galima numatyti iš anksto ir jų išvengti.

Taikydami numatančią architektūros teoriją, su-taupytume daugybę lėšų, švaistomų, kuriant nea-daptyvią dirbtinę aplinką, nes vėliau tuos pastatus vis tiek reikės modifikuoti. Tačiau visuomenė nėra linkusi keisti to, prie ko yra pripratusi, ypač dalykų, susijusių su globalia industrija. Jei statybos duoda tokį didelį pelną, patenkina tiek projektavimo, tiek statybos kompanijas, kodėl reikėtų keisti esamą mo-delį? Juoba niekas nesiryžta nė pirštu paliesti gar-saus architekto pastatų net ir tuo atveju, jeigu nesė-kmė yra visiškai akivaizdi. Tai reikštų, kad kažkas padarė klaidą. Architektūros kultūra gina ne tiek individualų architektą, kiek savo pačios neklaidin-gumą.

Dėstymo eksperimentas su netikėtais ir gąsdinančiais rezultatais

Neseniai buvau kviestinis pranešėjas keliuose savo kolegos skaitomo kurso „Didžiųjų statinių patikra“ užsiėmimuose. Abu buvome įsitikinę, kad vertini-mui taikant geometrinį kriterijų, atsirastų bendras pagrindas įvairių žmonijos tarpsnių statiniams suvokti. Tam reikia keleto kompaktiškų rinkinių, susijusių su gyvensenos modeliais. Auditorijai pa-aiškinau Alexanderio studijos „Penkiolika funda-mentalių savybių“ (Alexander, 2001; Leitner, 2015; Salingaros, 2015a) esmę ir patariau, kaip identifi-kuoti šias savybes pastatuose. Po to kiekvienas stu-dentas pristatė po vieną statinį, nurodydamas kiek galima daugiau savybių iš tų penkiolikos.

Nagrinėjant istorinius statinius, šis metodas vei-kė puikiai, studentai be vargo aptiko visas numa-

nomas geometrines savybes, įdiegtas projektuose. Įsitikino, kad tarpusavyje visiškai nepanašūs „di-dieji statiniai“ turi bendrų bruožų, kurie ne tik pa-deda apibendrinti mūsų žinias apie projektavimo ir architektūros istoriją, bet ir suteikia pastatams ža-vesio. Šie kriterijai paprastai nekrinta į akis, tačiau pasąmoningai daro poveikį mūsų supratimui, kodėl vienas ar kitas pastatas yra „didis“. Buvo ypač įdo-mu įsitikinti, kad kai kurie ankstyvieji modernisti-niai pastatai irgi turi kai kurias iš pageidaujamų ge-ometrinių savybių. (Galiausiai juk architektai buvo ugdomi dar klasikiniais metodais.)

Didžiausią siurprizą pateikė modernizmo „iko-nų“ ir naujausių statinių aptarimas. Tikėjausi, stu-dentai įžvelgs, kad daugelis garsių modernistinių ir šiuolaikinių pastatų neatitinka Alexanderio aptartų penkiolikos fundamentalių savybių. Architektūros kultūra vertina juos, pasitelkdama visiškai skir-tingus (neretai priešingus) kriterijus. Nustebau iš-girdęs, kaip studentai pristato ikoniškus pastatus, neturinčius nė vienos iš fundamentalių savybių, net rodo diagramas, neva atskleidžiančias geometrinius bruožus, nors jų ten paprasčiausiai nėra! Kodėl kilo toks keistas nesusipratimas? Viskas buvo nulemta, dar prieš prasidedant paskaitai. Pastatus, įtrauktus į šio kurso vadovėlį, studentai automatiškai laikė „di-džiais“. O kontrolinis geometrinių savybių sąrašas tik sustiprino intuityvią nuojautą, esą šie pamėgti statiniai remiasi būtent šiomis savybėmis. Pozity-vias geometrines savybes studentai teisingai identi-fikuodavo kaip universalias, todėl įsivaizdavo, kad ir šie pastatai turėtų jomis pasižymėti.

Kuo ydinga kanoninių pastatų atranka

1. Kanoninių pastatų pasirinkimą lemia konsen-susas.

2. Nėra aiškaus kriterijaus, pagal kurį konkretus pastatas gautų kanono statusą.

3. Architektūros kultūra draudžia individams abejoti kanoninių statinių verte.

Studentai susidūrė su kolizija, kurią išspręsti ga-

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

lima tik dviem būdais: (a) pripažinti, kad naujesni pastatai pažeidžia geometrines savybes, būdingas senesniems statiniams, priskiriamiems „didžiųjų“ kategorijai, o tai rodo modernistinių ir šiuolaikinių „ikonų“ ydingumą, (b) įtikinti save, kad pageidauja-mų savybių tiems statiniams netrūksta ir parengti absurdiškas diagramas, kurios visa tai neva „patvir-tina“. Abejoti vadovėlio, ikoniškus pastatus priski-riančio „didžiai architektūrai“, autoritetu studen-tams atrodė neįsivaizduojama. Iš dviejų galimybių išspręsti kognityvinį disonansą, antroji, kai bando-ma sukurti fiktyvią realybę, iš tikrųjų yra mažiau skausminga.

Ši didelį nerimą kelianti patirtis asocijuojasi su Solomono Ascho atliktais eksperimentais, kokį po-veikį pažinimui daro tendencingumas (Salingaros, 2014). Eksperimento objektas yra grupinio spau-dimo būdu įtikinamas, kad viena iš dviejų linijų trumpesnė, nors iš tikrųjų ji akivaizdžiai ilgesnė. Šiame eksperimente dalyvavo didelė žmonių grupė, į klausimus jie atsakinėjo žodžiu, vienas paskui kitą. Visiems (išskyrus vieną) eksperimento dalyviams liepta sakyti, kad „linija B yra ilgesnė už A“. Ekspe-rimentatoriai manevravo taip, kad nieko neįtarian-tis tiriamasis į klausimą atsakytų paskutinis. Žmo-nės pasiryžę pritarti grupiniams sprendimams, net jeigu toks atsakymas prieštarauja tam, ką jie mato ir suvokia!

Prisitaikymas prie grupės nuomonės sumažina ko-gnityvinio disonanso sukeliamą stresą, kai tiesioginė asmens patirtis kertasi su autoritetingu aplinkinių požiūriu. Apėmus didžiulio diskomforto jausmui, siekiama bet kokia kaina atkurti kognityvinį nuo-seklumą, net jeigu sprendimas neatitinka nei realy-bės, nei asmens patirties. Tai gąsdinanti išvada. Kai

architektūros kritikai vieningai paskelbia, kad koks nors abejotinos vertės statinys yra „šedevras“, visi kiti nuolankiai tam pritaria ir net sugalvoja įvairių mela-gingų argumentų tokiai nuomonei pagrįsti.

Architektūros kultūra priešinasi kritiniam anali-tiniam požiūriui į esminę jos vertybių sistemą. Ban-dymas įvesti naudingus geometrinius kriterijus ir pa-versti juos analitiniu įrankiu neišvengiamai sukelia studentams psichologinių keblumų. Kanoninių stati-nių, kurių pasirinkimą lėmė vien jų industrinės for-mos kalba, niekada nedrįstama nei laisvai kritikuoti, nei tinkamai įvertinti. Ar studentai padrąsinami lais-va valia spręsti, kas yra gera architektūra, ar priešin-gai – verčiami aklai pasitikėti autoritetu?

10. Ko šIANdIeNINIus PRojeKtuotojus gALėTų IšmoKytI seNoVės KINų fILosofAs mo-tzu

Senovės kinų filosofo Mo-Tzu (dar žinomo kaip Mozi, Mo Di arba Micius, gyvenusio 470–391 m. pr. Kr.) mokymas pagrįstas tiesos paieškomis, derinant modelių (kuriuos jis vadino pavyzdžiais arba stan-dartais) idėjas ir praktiką. Tai buvo ne konfucianisti-niai ritualiniai standartai, bet praktikos patikrinti ir patvirtinti dalykai. Totalitarinėmis režimų, sekusių po filosofo mirties, sąlygomis jo knygos neišliko, ta-čiau Mo-Tzu „trijų smeigtukų“ metodas labai svarbus šiandieniniam projektavimui kaip gyvensenos mode-lių pirmtakas, parodantis, kaip galėtume pasinaudoti empirine baze, kurdami savo pasaulį (Veryard, 2015).

Solomono Ascho eksperimentas „Kuri linija ilgesnė?“ Grupinio

spaudimo rezultatas: „Ilgesnė yra linija B“.

Kovojančių valstybių laikotarpio Kinijoje, Mo-Tzu laikais, bronzinis

kabliukas drabužiams laikyti.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Mo-Tzu nemanė, kad vertėtų sekti viskuo, kas buvo anksčiau, vien dėl paties precedento. Jis mokė paprastus žmones, kaip nuspręsti, ar idėjos, kurio-mis jie vadovaujasi, yra teisingos, ar abejotinos. To-kia nuostata visiškai priešinga kokio nors nustatyto ritualo nuolatiniam kartojimui, jo neanalizuojant. Mo-Tzu vertino veiksmus, naudingus visiems žmo-nėms, ne tik elito saujelei. Matas susijęs su tuo, kiek prisidedama „prie didžiausio gėrio didžiausiam žmonių skaičiui“ (Mozi, 2016). Mo-Tzu oponavo konfucianizmui, nes manė, kad prisitaikyti prie ritualo ir nuolatos tobulinti iškilmių ceremonijas yra neišmintinga. Pompastiškas ritualų šventimas sudaro sąlygas iškilti aristokratijai, kuri vadovauja tokiems veiksmams, diktuodama tiek meninį, tiek architektūrinį skonį.

Mo-Tzu pasaulio pažinimo koncepcija pabrėž-tinai praktiška, jos pobūdis nėra nei teorinis, nei abstraktus. Modelius, paremtus tiesiogine patirti-mi, patvirtina apeliavimas į gamtą ir jos procesus, o ne į dievišką tvarką, juo labiau ne į kokį nors poli-tinį autoritetą. Kaip ir projektavimo modelių (Ale-xander ir kt., 1977) atveju, tiesos, kuriomis žmonės vadovaujasi gyvenime, yra bendri atradimai, tiesio-giai susiję su patirtimi.

Architektūros ritualų paveikis kasdienybei

Projektavimo metodai, paremti turima informacija apie adaptatyvų projektavimą, pasikliauja testavi-mo bendradarbiaujant principu, nes tuo naudojosi jau ištisos praeities statytojų kartos. Modeliai naujai pritaiko žinomus įrankius, tad nereikia jų išrasti iš naujo, kiekvienam projektui ieškant vis naujų kom-ponentų. Projektavimas, grindžiamas bendradar-biavimu ir analize (tyrimu ir jo duomenų patvirti-nimu), vis dėlto susiduria su priešiškumu. Prieš jį nusistatę projektuotojai, (a) teikiantys prioritetą individualumui ir vizualinėms naujovėms be testa-vimo, (b) atsiriboję nuo bet kokių įtakų, tiek dabar-tinių, tiek senųjų, (c) ignoruojantys kontekstą, (d) griežtai paisantys primesto architektūros ritualo.

Ritualas yra veiksmų, kurie atliekami nemąstant, rinkinys. Jis monolitiškas ir neskaidomas į dalis. Ritualas perduodamas iš viršaus į apačią, todėl yra visiška bendradarbiavimo principo ir adaptyvios raidos priešingybė. Šiandieninė praktika dažniau-siai vengia taikyti gyvensenos modelius būtent todėl, kad šis projektavimo būdas yra tiriamasis ir kartotinis – jis pateikia didelį skaičių sprendi-mų, kuriuos reikia pasirinkti pagal jų adaptyvumą (plius išorinius dalykus, susijusius su projekto spe-cifika). Gerokai paprasčiau pasinaudoti fiksuotais ritualiniais vaizdiniais ir minimaliomis pastan-gomis pritaikyti juos projektui. Taip akimirksniu gaunamas rezultatas, nesivarginant dėl adaptacijos. Tačiau tokia praktika realų rezultatą nutolina nuo to, ko iš tikrųjų buvo siekiama.

Kalbu ne apie kasdieninius socialinius ritualus, prie kurių pastatas gali nesunkiai prisitaikyti ir tinkamai jiems tarnauti. Turiu omenyje visai kito-kius architektūrinius ritualus, kai pastatai kuriami, neatsižvelgiant į jų paskirtį. Tokio pobūdžio ritu-alą praktikuoja ne vartotojai, bet įdiegia architek-tai išimtinai kitų architektų labui. Pastatų erdvės iš dalies lemia, kokia socialinė veikla juose vyks, tad vos tik pastatomi, jie ima daryti didžiulę įtaką var-totojų gyvensenai. Taigi architektūriniai ritualai formuoja socialinius ritualus, dažniausiai niekam to nė nepastebint.

Projektuotojui reikalingi tam tikri apribojimai, antraip konvergencija nevyksta ir projektavimo procesas negali baigtis. Tie, kurie tokiais apriboji-mais nelaiko gyvensenos modelių, neišvengiamai ieško kokių nors jų pakaitalų, veikiau vizualinių ir stilistinių. Visiškai neadaptyvūs apribojimai neturi sąsajų su žmogaus gyvenimu, todėl primena abs-trakčius ritualus. Šiuos apribojimus pasąmonė fik-suoja dar studijų metais. Internalizuoti vaizdiniai nulemia rezultatą, o projektuotojas net nesuvokia, kad kartoja tuščią ritualą (Salingaros, 2014a; 2014b).

Kokie yra tie šiandien įsitvirtinę ritualai, ku-riuos turėtume iš naujo permąstyti ir, jei to reikia, jų atsisakyti? Manyčiau, tai Tarptautinio stiliaus

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

industrinis minimalizmas su permatomais staliu-kais kavai, su aklinomis sienomis, išpjautomis aiš-kių ribų neturinčiomis durimis ir langais, su hori-zontaliais juostiniais langais, su plokščiais stogais, su brutalistiniais betono ar stiklo paviršiais ir t. t. Architektūros studentams yra aiškinama, kad visa tai užtikrina gerą architektūros kokybę. Tačiau ar tokia praktika prisideda prie žmonių sveikatos ir gerovės? Ne. Tai tik elementai to ritualo, kuris, kaip tikisi dominuojanti kultūra, pavers mus „moder-niais“.

Nuo pat XX a. pradžios architektūros ritualas atnašauja formalizmui, kurį galima interpretuoti ir kaip sakralinio simbolizmo formą. Nors architek-tūros ritualas valdo pasaulį bent jau architektūros ribose, o žiniasklaida deda didžiules pastangas, kad primestų tuos ritualus visai visuomenei, tačiau di-džiuma žmonių, kai atsiduria šiuolaikinėje dirbti-nėje aplinkoje, jaučiasi nejaukiai (Mehaffy, Salinga-ros, 2011).

Vis dėlto pagrindinė kultūros srovė viliasi, kad žmonės prisitaikys prie bet kokių jiems suprojektuo-tų erdvių. Kaip ir atliekant religinius ceremonialus, pašaliečių opozicija tik padeda glaudžiau susitelkti grupei, praktikuojančiai ritualą (Salingaros, 2014a,

2014b). Specifinių ritualų laikymasis neleidžia, kad dominuojanti architektūros kultūra subyrėtų, ta-čiau izoliuoja ją nuo išorės naujovių. Štai kodėl ritu-alo manierai artimos architektūros išraiška beveik visuomet atrodo tokia vienoda.

Kadangi ritualo primesta architektūrinė išraiška nėra atvira kūrybingumui, novatoriški architektai, kad pademonstruotų savo individualumą, griebia-si kitų priemonių, tokių kaip beprasmė neadapty-vi raiška. Šiuolaikiniai architektai mėgsta atskirti ir iškreipti formas, bando sukurti įspūdį, kad kuri nors viena dalis krinta žemyn, o jeigu ir daro užuo-minas į senesnius architektūros elementus, tai jos, žinoma, „ironiškos“. Vis dėlto plačiajai visuomenei, kuri nepriklauso „išrinktųjų grupelei“, tokie juokai ir triukai nėra priimtini. Tai nenaudinga nei stati-nio funkcijoms, nei jo vartotojų gerovei. Trilijonų dolerių vertės globali statybos industrija projekta-vimą pavertė ritualu, ne tik skatindama tokią prak-tiką, bet ir užkirsdama kelią bet kokiam gyvybinių sistemų pasipriešinimui.

Išvada

Šiuose skyriuose aptariau, kodėl reikėtų iš naujo įvertinti pradinį projektavimo metodą, paremtą gyvensenos modeliais. Tai leistų išvaduoti archi-tektūrą iš ją varžančios geometrijos ir mąstymo, užkertančio kelią rastis gyvybingai aplinkai. Pasta-raisiais dešimtmečiais dominuojanti architektūros kultūra itin nutolo nuo adaptyvaus projektavimo, todėl dabar yra be galo sunku visa tai susieti iš nau-jo. Vis dėlto mūsų sveikatos labui reikia į architek-tūros praktiką sugrąžinti daugybę dalykų, prade-dant projektavimo modeliais.

Tarp daugelio atradimų, susijusių su šia sfera tiek praktikos, tiek teorijos srityse, projektavimo mo-delių koncepcija, mano nuomone, yra lengviausiai pritaikoma. Taip yra todėl, kad gyvensenos mode-liai daro tiesioginę įtaką emocijoms – projektavimo modelį ir jo pritaikymo realybėje vertę tuojau pat leidžia pajusti žmogaus kūnas. Todėl, nors dauge-

XX a. architektūros ritualas taip apribojo kūrybingumą, kad naujovė

gali rastis, tik atmetus lygiavimą ir simetriją. Muzikos rūmai, Portas,

Portugalija (2005).

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

lis tyrinėtojų ir praktikų (pradedant nuo Christop-herio Alexanderio), plėtodami projektavimo kom-pleksiškumo teoriją, nužengė gerokai toliau, vis tiek naudinga pradėti nuo projektavimo modelių, susietų su žmogaus biologija.

Suprantu, kad dominuojanti architektūros kul-tūra yra labai laiminga, galėdama ir toliau daryti tai, ką dariusi, todėl nejaučia jokio poreikio įvaldyti adaptyvaus projektavimo metodų. Ši studija paaiš-kina, kaip lengva projektavimą paversti žmogiškes-niu ir sveikatingesniu, o tada ir pati architektūros disciplina įgytų didesnę praktinę vertę. Kiekvienas architektas turėtų naudos, jei pasitelktų čia ap-tartus projektavimo metodus ir patobulintų savo darbą, t. y. paverstų jį jautresniu vartotojams. Tad suinteresuotiems praktikams po ranka jau yra nau-dinga įrankių dėžutė, padėsianti kurti sveikesnę ir žmogiškesnę gyvenamąją aplinką.

Pabaigos žodis: Sveikata ragina rinktis kitokį požiūrį

„Kokia nauda iš knygos be paveikslėlių ir pokal-bių?“ – klausia Alisa, knygos „Alisa stebuklų šaly-je“ herojė. Architektai vartyti paveikslėlius mėgsta daug labiau negu skaityti tekstus. Studentai moko-mi vizualiai kopijuoti garsius architektus, o tuo, kas architektūros mokyklose jiems dėstoma kaip teori-ja, labiau stengiamasi pateisinti „ikoninius“ pasta-tus, negu pateikti logišką sistemą, kuri padėtų juos suprasti.

Motyvai ir idėjos, įprastą projektavimą valdan-čios beveik ištisą šimtmetį, yra įsišaknijusios visai kitoje dirvoje, negu ta, kurios reikia adaptyviam projektavimui. Itin specifiški projektavimo įran-kiai leidžia paversti dirbtinę aplinką vėl sveika gi-liąja šio žodžio prasme. Šis tekstas, skirtas projek-tavimo modeliams, reprezentuoja vieną adaptyvios sistemos aspektą, grindžiamą mokslu ir eksperi-mentiniu metodu. Be to, modeliai susiję ir su žmo-nių jausmais, vidiniu jų atsaku į dirbtinės aplinkos struktūras.

Alexanderio ir jo bendradarbių veikaluose de-taliai išdėstytas adaptyvaus projektavimo būdas ir kontekstas, kuriame disciplina pasiekė dabarti-nį lygį. Tai esminė medžiaga, kurią ateities pro-jektuotojams teks perprasti. Jauni architektai jau dabar gali gauti šią medžiagą, didžiuma jos yra nemokamai prieinama internete. Tačiau dominuo-janti įprastinio formalistinio projektavimo, grin-džiamo vaizdiniais, paradigma atmeta didžiąją šių žinių dalį.

Ar reikia dar vienos knygos, skirtos architektū-rai? Ar negana virtinės knygų su naujausių pastatų, pelniusių skambius apdovanojimus, fotografijomis, kurios nurodo, kas yra gera architektūra? Jei turite kokių nors abejonių, tuomet iškiliausi architektūros kritikai (suprantama, vakariečiai) labai aiškiai iš-dėstys, kas yra didysis šių laikų architektas – pasau-linė architektūra apibūdinama, remiantis išskirti-nai „žvaigždžių“ (starchitects) projektais. Galiausiai juk jas labiausiai garbina didžiausios pasaulio sta-tybos kompanijos, joms atitenkina prestižiškiausių projektų užsakymai visame pasaulyje.

Tačiau... čia ir susiduriame su įkyria abejone. Kodėl apsilankę pastate, suprojektuotame architek-to-žvaigždūno, pelniusiame gausybę apdovanojimų, patiriame nemalonų tuštumos jausmą? Kodėl nesi-žavime šiuo garsenybės kūriniu (nors jis visuotinai giriamas, bent jau taip teigia globali žiniasklaida), kodėl čia jaučiamės taip nepatogiai? Kodėl statinys nuteikia taip bjauriai, kad susuka vidurius? Net jei nėra jame nieko akivaizdžiai blogo, kodėl apsilankę ten jaučiamės keistai, nejaukiai, o ilgiau užsibuvus apima depresija, kuri laikui bėgant stiprėja?

Ar iš tikrųjų architektūra yra paslaugas teikian-ti profesija, kurianti gyvenamuosius būstus, darbui pritaikytas erdves, užtikrinanti viešąjį aplinkos gėrį? Architektūros mokyklos garsiai skelbia, kad jų tikslas – kuo geriau tarnauti žmonijai, tačiau stu-dentai mokomi tiktai kopijuoti garsių architektų kūrybą. Architektūros akademija klysta, dėdama lygybės ženklą tarp to, kas yra gerai architektams-žvaigždūnams su multinacionaliniais jų klientais,

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

ir to, kas gerai žmonėms. Iš tikrųjų čia nėra jokios koreliacijos. Architektūros disciplina nesugeba iš-spręsti esminio prieštaravimo tarp architektūros, kuri gera vartotojams, ir itin brangaus gigantiškų urbanistinių skulptūrų fetišo, kuris gražiai atrodo architektūros žurnalų viršeliuose.

Čia susiduriame su didele bėda. Mano kolegos architektai labai nudžiunga, kai pavyksta anali-tiniais metodais paaiškinti, kur slypi kurio nors garsaus architekto suprojektuoto statinio sėkmė. Jie mano, kad jau turi naujus naudingus įrankius formai ir vartotojų reakcijai į tą formą analizuoti. Tačiau išsyk nusigręžia nuo tų pačių metodų, jeigu juos pritaikius paaiškėja, kad išliaupsintas statinys yra nevykęs. Itin negatyviai reaguoja, jei kvestio-nuojama architektūros ikona. Esą nauji metodai kelia sumaištį, griauna nusistovėjusią tvarką. Su-sižavėjimą aiškinamosiomis ir numatančiomis šių metodų galiomis bei rezultatais keičia panika, nes jų užuominos atrodo pernelyg pavojingos.

Mano patirtis, dėstant architektūros studen-tams, susijusi su konceptualiomis kliūtimis mokyti juos adaptyvaus projektavimo. Žinios ir parengi-mas, įgytas ankstesniuose kursuose, pasirodo, yra didelė kliūtis mokytis naujų dalykų, kuriuos mė-ginu diegti. Bėda ne žinios, nes klaidingus faktus galima koreguoti, išaiškinti, tačiau tenka susidurti su pasipriešinimu, kylančiu iš dabartinės paradi-gmos. Atsitinka tai, apie ką niekada nekalbama. Ankstesnis išsilavinimas, kai pasikliaujama kitų nuomonėmis (klaidingai laikant jas autoritetingo-mis), susiaurina studentų akiratį taip smarkiai, kad jiems tampa labai sunku, gal net neįmanoma įsisa-vinti naujų idėjų.

Tai, ko dabar mokoma bemaž visur, telpa į labai siaurą, ribotą nišą, esmingai suvaržo adaptacinius ir emocinius žmogaus gebėjimus. Užuot mokius analizuoti architektūrą, studentai mulkinami nuro-dymais, ką reikia laikyti paradigmiškai gerais stati-niais. Didžiuma architektūros profesorių standar-tiniam teorijos kursui dažniausiai parenka keletą literatūros, muzikos kritikos, filosofijos knygų ir

pan. Šie skaitiniai, nors yra savaime įdomūs, ati-traukia studentus nuo architektūros esmės. Kur-są sudaro garsių architektų kūrybos pavyzdžiai, o dėstytojas suokia apie išskirtines jų savybes. Tų savybių nesistengiama nei paaiškinti, nei pagrįsti, studentai tiesiog verčiami jomis žavėtis.

Kitas kursas, kurį įsisavina studentai, pradėję ar-chitektūros studijas, yra „didžiųjų statinių“ apžval-ga. Šiuo atveju dėstytojas apibūdina morfologines statinių, parinktų iš storo, gausiai iliustruoto va-dovėlio, savybes. Naujausi statiniai, turintys rimtų išvaizdos, funkcionalumo defektų, darantys nei-giamą poveikį aplinkai, yra pristatomi greta išties iškilių architektūros kūrinių. Studentai nekritiškai paklūsta vadovėlio autoritetui, todėl jų sąmonėje tie vidutiniški ar nedraugiški sveikatai statiniai visada išliks tarp „didžiųjų“, kurių atžvilgiu netoleruoja-ma net menkiausia kritika.

Joks statinys, jeigu jis yra prastai suprojektuotas, vertinant pagal jam taikomus modelius, neturėtų būti kopijuojamas vien todėl, kad jo autorius yra garsus architektas. Kriterijai, nustatantys adapty-vumo vertę, negali apsiriboti vertinimu post factum, kai jau per vėlu spręsti esmines problemas, jie turi būti taikomi visam projektavimo procesui. Mode-liai tam tikro laipsnio tikslumu leidžia iš anksto iš-siaiškinti, ar būsimas statinys užtikrins fiziologiš-kai ir psichologiškai sveiką aplinką, todėl nesunku numatyti, kokių sunkumų gali kilti vartotojams.

Kai kurie mano bičiuliai abejoja, ar studentai pa-jėgūs adekvačiai suvokti mokslinius argumentus? Ar jauni žmonės įstengs patys nuspręsti, kas teisin-ga, o kas ne? Susipainioję ir išsigandę, jie atmes bet kokius faktus. Jie nori būti architektai ir prilygti garsiausioms nūdienos „žvaigždėms“, todėl kriti-kuoti tuos garsius vardus šiukštu nevalia! Tačiau būtent todėl reikia visa tai aiškinti studentams pa-čioje pradinėje architektūrinio lavinimo stadijoje. Nuo idėjų, kurias pasirinks, vėliau priklausys, kaip jie projektuos.

Tęsinys kitame numeryje

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Ką reiškia žodis primityvu? Lietuviškas tarptau-tinių žodžių žodynas sako: „Kas nors supapras-

tinta, prastai atlikta, ką nors vaizduoti arba suvokti primityviai, prastinti.“ Kai kalbame apie visuomenę, žodis primityvu taikomas kvailiams, žmonėms, ne-sugebantiems mąstyti ir nenorintiems žinoti.

Kuo remiasi primityvus suvokimas? Atpažinimu. Pažinti pasaulį pradedame nuo gimimo, bet iki tam tikros ribos, kurią apibrėžia praktiškumas ir inte-resas. Atpažinimas remiasi klišėmis. Žodis klišė at-sirado iš spaustuvių veiklos. Padaromas atspaudas, kuriuo galima tiražuoti vaizdą iki begalybės, visai jo nekeičiant. Bet klišė turi gerokai platesnę prasmę. Visas pasaulis pilnas klišių – tai papročiai, įstaty-mai, elgesio normos ir t. t., ir t. t.

Kas yra pop? Tai, kas populiaru. Kuo daugiau parduodama, kuo didesniam vartotojų skaičiui da-romas poveikis, tuo populiariau. Fundamentalūs komercijos dėsniai. Tai tikrasis visuotinai pripa-žįstamas ko nors vertės kriterijus. Ar jis susijęs su asmeniniais vertybiniais sprendimais ir mąstymu? Ko gero, ne. Čia daugiau lemia atpažinimų skaičius. O kad lengviau atpažintume, objektas turi būti kuo paprastesnis. Sakytume, primityvesnis. Atpažini-mas remiasi pakartojimų aibe.

Kaip suvokiame pasaulį? Matomi vaizdai fiksuoja-mi per 1/20 sekundės dalį. Tad per sekundę galima

donatas KAtKUS

PRIMITYVUMO IR POPSO ERAGyvenimas kaip vis greitesnis milijonų ženklų atpažinimas

patirti daugybę dirgiklių. Tuos dirgiklius koduoja trumpalaikė atmintis. Jie nebūtinai yra įsisąmonina-mi. Tačiau atpažįstami, nes yra jau matyti. Kai kur nors nukišame raktus ir jų nerandame, stengiamės atgaminti atmintį, sąmonėje iškyla dalykai, kurių šiaip jau neatsimintume, jie neturėtų reikšmės. Vaiz-duotėje iškyla lyg ir veiksmų, poelgių išklotinė – ga-liausiai suvokiame, kad raktus įkišome į šaldytuvą. Tad atmintis iš dalies veikia atpažinimo būdu – atsi-mename tai, ką ne vieną kartą patyrėme, ką atpažįs-tame, nors to daikto, reiškinio suvokimas paviršuti-niškas. Atpažįstame ne tik jį, bet ir sąlygas, kuriomis jis atsirado. Taip klostosi patirtis.

Psichologai pripažįsta, kad pažinimo procesas daž-nai būna intuityvus, priklausomas nuo atsitiktinių sąmonės veiksnių, nuo konjunktūros, tačiau nusė-dantis atmintyje ir darantis poveikį mąstymui. Vie-nu metu daug kalbėta apie 24 kino kadrą, kai per itin trumpą, neįsisąmoninamą mirksnį galima parodyti įvairiausius su pačiu filmu nesusijusius dalykus – re-klamą, politinį lozungą, specifinę nuostatą ir t. t. Įsi-sąmoninti to kadro nespėjame, bet atmintis jį fiksuoja ir tai daro poveikį pažinimui. Kaip žinome, naudoti tą kadrą, t. y. skleisti nekontroliuojamą informaciją, ne-susijusią su filmo turiniu, uždrausta tarptautiniu mastu. Bet pats principas, kaip žaibišku greičiu paskleisti nori-mą informaciją, yra kuo plačiausiai naudojamas.

Nuomonės apie nuomones

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Atpažinti dažniausiai padeda stipriausias po-jūtis – regėjimas. Bet, aišku, visi pojūčiai susiję su patirtimi, taigi ir su atpažinimu. Evoliuciją galima pavaizduoti kaip nepaprastą ženklų atpažinimo ir kaupimo istoriją. Ženklus atpažįstanti visuomenė viską iškelia į paviršių, kad būtų lengviau gyventi, lengviau žinoti. Taigi žinojimas ir yra atpažinimas. O kartu atpažinimas tampa žinojimo riba, siena. Daugelis žmonių nė nenori eiti toliau. Dabartinė to nenoro viršūnė – kompiuteriai. Tai žinojimas, ku-riam jau nebereikia mąstymo. Kartu pasaulis vis labiau tampa regimasis, lengviau suvokiamas (re-klaminiai vaizdeliai, klipai, TV). Nyksta skaitymas, mąstymo patirtis.

Gyvename informacijos entropijos laikais, naujienų kiekis beprotiškai auga, ir tai susiję ne tik su žmogaus gy-venimą lemiančiais dalykais ar asmenine patirtimi. Ne-įtikėtinai daug žinių gamina ir skleidžia pati visuomenė. Liejasi nenutrūkstamas pasakojimų, suklastotų naujie-nų, įvairiausių prasimanymų, paskalų srautas, vyksta performansai, mezgamos internetinės pažintys su virtu-aliais draugais, gramzdina reklamos jūra ir t. t., ir t. t. Tų pranešimų laukas nepaliaujamai plečiasi. Smegenis vis agresyviau atakuoja nuolatos kartojami primityvūs ženklai, kuriems apmąstyti nebėra laiko. Atpažinimų visuomenė.

Čia susiduriame su dar vienu fundamentaliu daly-ku – tai informacijos fragmentacija, jos trumpinimas ir nuolatinis kartojimas. Vaizdo fragmentacija laten-tiškai reiškėsi nuo seniausių laikų. Veiksmo perkėli-mai, veikėjų charateristikos ir t. t. literatūroje neįma-nomi be teksto fragmentacijos, suskirstymo. Tačiau ryškiausiai šis principas iškilo kine, kuris yra regi-masis menas. Kinas neįsivaizduojamas be kadravi-mo. Tolimi ir stambūs planai – tai fragmentai, filme lengvai susiliejantys į visumą. Iš kino fragmentacija persikėlė į televiziją, kitus regimuosius menus. Kuo daugiau žinių, tuo sunkiau jas sutalpinti, taigi infor-macija vis labiau trumpinama. Psichologiškai suvo-kiamas atpažinimas sutampa su fragmento dydžiu. Šiandien normalu, kad dviejų sekundžių kadras jau laikomas ilgu vaizdu. TV žinių laidose esama ir vie-

nos sekundės kadrų, o kartais dar trumpesnių. Itin trumpų kadrų virtinės menkina galimybę ką nors atsiminti. Čia jau ranka pasiekiamas ir garsusis 24 kadras. Toks neapmąstytas fragmentas tampa žen-klu tarp į kitų ženklų ir juo be išlygų tikima. Be to, kuo įvairesnė informacija, tuo daugiau jos užmirš-tama, tad vis svarbiau kartoti jos fragmentus. Vis didesnė reikšmė teikiama suvokimo klišėms. Kar-tojimas be jokio prasmės papildymo lemia, kad toks fragmentas greičiau tampa ženklu, kuris lengvai at-pažįstamas be apmąstymo pastangų.

Pasaulio vaizdas konstruojamas pagal kažkieno kito pateikiamą informaciją ir primetamas visiems be išimties. Individualus žinojimas, kurį patvirtin-davo bendramintiškumas, šiandien virsta kažkuo kitu. Tai, kas buvo tik menama, – pasaulio fragmen-tacija, susiskaldymas į specializuotas grupes, žino-jimo kodų nutolimas vienas nuo kito, standartizuo-tas reikšmių, laikytinų egzistencijos orientyrais, vartojimas, – tapo aštria problema. Kokių vertybių apsuptyje gyvename vis didėjančio primityvizmo laikais, internetui užvaldant mąstyseną? Kokia ši tikrovė, kurios turinys jau nebesvarbus, o forma primityvi? Kokį poveikį visa tai daro kultūrai?

Pirmiausia tai reiškia, kad perteikiant informa-ciją, nesvarbu, politinę ar meninę, būtina ją supa-prastinti, nes karaliauja ženklai, apdorojami nesą-moningai. Atmintis pirmiausia atrenka ir fiksuoja pakartojimus, kuriais siekiama, kad viskas būtų kiek galima paprasčiau, primityviau. Tokių prane-šimų, lengvai suvokiamų nemąstant, yra neįtikėti-nai daug. To pagrindas – greitas fotografinis suvo-kimas, dar vadinamas ikoniniu. Paprastas dirgiklių atpažinimas. Operuojama kuo primityvesnėmis struktūromis. Nuo mažens auklėjama ne mąstyti, bet paskubomis atpažinti. Kalbėdamas apie atpaži-nimą kaip individualaus kognityvinio proceso dalį, turiu omenyje būtent šią globalios kultūros kuria-mą atpažinimų aibę, skirtą absoliučiai visiems, ne-priklausomai nuo tautybės, gyvenamosios vietos, istorinės ir kultūrinės patirties. Globalus viena-reikšmiškas atpažinimų pasaulis keičia ir vertybinę

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

orientaciją. Visi kognityviniai procesai yra susiję su atmintimi, taigi su koduotų vertybių atpažinimu. Tai vertybinė patirtis, kurią įprasmina intelektas ir istorinė savimonė. O vertybės, kaip žinome, lemia vidinę žmogaus motyvaciją. Taigi globaliai mani-puliuoti bandoma jau ir ja.

Kurti kuo primityvesnį pasaulėvaizdį bene la-biausiai stengiasi politikai. Galima užtikrintai konstatuoti, kad gyvename politinio primityvizmo laikais. XX a. Leninas ir Goebbelsas, pirmieji po-litinio popso klasikai, nuolat rėksmingai kartoda-mi primityvius šūkius, sugebėjo ne tik patraukti mases, bet ir įvelti žmoniją į žudynes. Ką šiandien rodo politinė pasaulio realybė? Ogi popso triumfą. Tai populizmo triumfas. Kuo primityviau, tuo len-gviau atpažįstamumas užgožia tiesą, kuriai suvokti reikia proto, laiko, ramybės ir individualaus ap-sisprendimo. Tačiau dauguma politikų juodai su tuo kovoja, nes be primityvaus primityvių ženklų atpažinimo valdžios nepaimsi. Demokratija yra daugumos diktatūra, o daugumai reikia lengvai suvokiamų klišių, pramogų ir nekomplikuoto gy-venimo. Politinė propaganda remiasi ne motyvaci-ja, kai keliamos realios problemos, bet primityviais ženklais, popsiniu kalbėjimu, argumentų santrau-komis ir nepaliaujamu nerealių pažadų kartojimu. Politiniame gyvenime svarbiausia yra ne politinė argumentacija, bet lyderio įvaizdis, jo ženklas. Tai tipiška primityvi popsinė savireklama, masalas ne-mąstančiai miniai.

Vertėtų pažvelgti ir į kitas sferas, darančias po-veikį sąmonei, – pirmiausia turiu omenyje meną. Būtent čia dažnai net nepastebimai skverbiasi stan-dartizuotas globalus mąstymas ir suvokimas. Ta kryptis taip ir vadinasi – popsas.

Iš pradžių aptarsiu man artimą muziką. Kodėl rimtoji muzika, kurioje sukaupta tūkstantmetė emocinė ir kūrybinė patirtis, įkūnyta šimtų genijų, šiandien išstumiama iš masinės vartosenos? Pir-miausia todėl, kad popso vartotojams ji atrodo per-nelyg ilga. Joje per mažai pramogų arba jos per giliai paslėptos. Antra – joje per daug ženklų, be to, jie

sudėtingi, kad juos suvoktume, reikia perprasti kū-rinio kontekstus, jo sanklodą ir, žinoma, turėti kultū-rinės patirties. Atvirumą prasmei lemia specialus nu-siteikimas, sąmonės intencija, kurianti, aktyvinanti žmogaus individualybę. Tai reikalauja pastangų, ku-rios dažnai nelengvos. Sudėtingą meno kūrinį ar pra-nešimą reikia apmąstyti, kad jis iškiltų kaip prasmė būtent man, konkrečiam asmeniui, kad jo suvokimas taptų individualiu atradimu, padedančiu tapti asme-nybe ir atsispirti prievartiniam masės spaudimui. Nes tai ne tingus, pramoginis, bet aktyvus asmeninis nusiteikimas pažinti ir suvokti pasaulį.

Popsas išaugo iš pramogų, iš dainų ir šokių, vadi-namosios liaudies muzikos. Jis skirtas visiems, nes pramoga – būtina žmogaus gyvenimo dalis. Pramo-ginė muzika turi būti nesudėtinga, išoriška, visiems prieinama, t. y. populiari. Dabarties popmuzika mėgs-ta trumpumą (dainelės trunka ne ilgiau kaip 5 minu-tes), fragmentiškus ženklus, kurių pagrindas yra ritmas – tai paprastos, itin stiprios, nuolat kartoja-mos struktūros, ritminės klišės. Standartiniai ritmo modeliai dažnai nustelbia net būgnininkų variaci-jas. Trumpi melodiniai motyvai ar intervalai, ma-žyčiai fragmentai kartojami ištisai, beveik be pakei-timų. Pribloškiantis popso skambėjimo totalumas. Melodinės klišės tiesiog skrajoja komercinės dainų industrijos erdvėje, jas reikia tik atpažinti ir įmon-tuoti į „kūrybą“. Harmonijos, irgi klišinės, struktū-rai būdingas ištisai kartojamas „kvadratas“. Čia jau nebereikia žmogaus pastangų – kuria kompiuteriai, disponuojantys milžiniška klišių gausa. Nekeista, kad Raminta Šerkšnytė vieną kūrinį rašo kartais ke-turis mėnesius, o vienas popsinis „kompozitorius“ didžiavosi „parašęs“ jau 5000 dainų. Benjaminas Gorbulskis kadaise gyrėsi, kad per savaitę sukuria 15 šlagerių, aišku, nesakė, kad naudojasi per radi-ją išgirstomis amerikietiškos muzikos klišėmis. Bet šiandienos požiūriu tai normalus dalykas.

Be abejo, iš šlagerių, roko muzikos gausos galiau-siai iškyla originalios kompozicijos, viską lemia atli-kėjo individualybė, paslaptinga, neformalizuojama jo charizma, – tai, kas labai sunkiai pakartojama.

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Bet ir čia su įrašų milijonais veržiasi klišės. Garse-nybės be saiko mėgdžiojamos, siekiama kaip nors priglusti prie standarto. Net ir džiazas, prieš dešim-tmečius buvęs toks populiarus žanras, jau nustum-tas į paraštes, priklijuotas prie klasikinės muzikos. Popsui jis pernelyg sudėtingas, reikalaujantis mu-zikinio talento, vaizduotės ir naujumo. Popsininkai slapta, bet aršiai kovoja su visa nepopsine muzika. Tarp kovos būdų – ir totalus klasikos nutylėjimas, nepripažįstant jos reikšmės. Tai karas už populia-rumą, t. y. dėl pinigų. Ta kova itin ryški Lietuvoje, kur tiek televizija, tiek apskritai visos masinio in-formavimo priemonės meldžiasi „popso veršiui“. Ši nuostata lemia ir visuomenės laikyseną. Iš lengvojo žanro kūrėjų nesu girdėjęs, kad jiems patinka Ba-chas, Mozartas ar Kutavičius. Muzika jie laiko tik šlagerius, o muzikantais tik tuos, kurie tas daineles atlieka. Savo ruožtu rimtosios muzikos kūrėjai (gal čia paradoksas) puikiai išmano populiariąją pasau-lio muziką, jiems tai tiesiog kitas, lengvasis žanras, kitoks stilius, kitokia paskirtis. Jie turi mėgstamas dainas ir atlikėjus. Jiems nebūdingas siauras popsi-ninkų požiūris.

Gal populizmas jau švenčia totaliai globalią per-galę? Gal visas pasaulis netrukus bus viena klišė, atpažįstama absoliučiai visur, ir kalbės viena (an-glų) kalba? Beje, lietuviškas popsas bent jau vienu atžvilgiu vis dar išlaiko šiokį tokį savitumą – kartais dainuoja lietuvių kalba, nors ją jau nepakeliamai su-banalino. Tai lyg ir suteikia lietuviškam popsui bent šiokią tokią vertę. Vis dėlto net akademiniai mo-dernieji kompozitoriai, paklusdami primityvumo amžiaus madoms ir spaudimui, suka paprastumo, lengvo atpažįstamumo link (minimalizmas, repeti-tyvinė technika, sonorizmas ir t. t.)

Klišės jau užvaldė ir literatūrą – klesti detektyvai, trileriai, meilės romanai... Šie populiarūs, griežtai atpažįstami žanrai turi savas siužeto taisykles, pa-prastų, lengvai atpažįstamų ženklų rinkinį ir vis la-biau tolsta nuo realizmo. Pamenu, Marcelijus Mar-tinaitis sakė: „Tai vienkartinis meno vartojimas... Klasika jau suvartota.“

Kas dabar labiausiai vartojama? Pasakos, mitų perdirbiniai, iliuzijos. Patogu ir paprasta. Didžioji kino produkcija – akimirksniu atpažįstami, papil-domų suvokimo pastangų nereikalaujantys vaizdai, nuvalkiotos emocijos ir banalios prasmės, seniai nuzulintos net siaubo (gera klišė) filmuose. Kinas ir televizija tenkina primityviausią smalsumą, kai į svetimus gyvenimus ir problemas žvelgiama pro rakto skylutę. Intymumas jau nėra vertybė. Mažai jaudina pranešimai apie kitų žmonių nelaimes, žur-nalistai net mėgaujasi, teikdami tokią informaciją. Visos autoavarijos telpa į vieną klišę – jos baisios, bet su manimi nesusijusios. Egzistencinė tuštuma užpildoma kitų privačiu gyvenimu. Ši nuostata su tikru komerciniu įniršiu produkuojama pirmiausia kine, serialuose, televizijos laidose. Tai tikras štam-pų tvanas, nieko bendra neturintis su tikrove ir jos problemomis. Realistinis, mąstantis kinas jau tapo tikra marginalija. Jo reikia ieškoti, nors, ačiū Die-vui, vis dar įmanoma rasti.

Naujoji kino technika siūlo kvapą gniaužiančius efektus, kurių prasmė yra tik pats efektas. Tai atpa-žįstamos klišės, būtinos popsui. Klišių vaidmenį at-lieka ir superpopuliarūs aktoriai, bet kokiame filme vaidinantys pačius save. Tos „žvaigždės“, atpažįsta-mos ekrane ir už ekrano, – tai šiuolaikinės „ikonos“, kurių turinį sudaro privalomi „pletkai“ apie privatų gyvenimą. „Žvaigždžių“ kultas – tikras atpažįsta-mumo, klišių, popso triumfas.

Kai kalbame apie dailę, atrodo, čia populizmo mažiausia. Jį tarsi užgožia Sotheby aukciono riksmas bei vis dar tūkstančiai tradicinių tapytojų, skulpto-rių ir grafikų. Tačiau kas yra komerciškai keliama kaip XXI a. meninis stilius? Šiuolaikinė dailė, atro-do, kilo iš reklamos vaizdų. O reklama yra ženklas. Vienareikšmiai ženklai turi būti aiškūs, supranta-mi, lengvai reprodukuojami. Ir, žinoma, efektingi, netikėti.

Paradoksalu, tačiau toks vienareikšmis menas pats savaime nekalba – jam reikia aiškintojų, ko-mentatorių. Net menų akademijose šiandien moko-ma ne meistrystės, bet populiarių ženklų atrankos.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Tą diktuoja geležinis popsas. Tad ar lietuvių šiandien kuriamas menas yra lietuviškos tapatybės pagrindas? Dar visai neseniai tokios abejonės nebūtų kilusios... Kai paklausiau ŠMC entuziasčių, kuo lietuvių dailės darbai skiriasi, pavyzdžiui, nuo suomių, sumišusios atsakė: „Niekuo.“ Kur dingo stilių ir kultūrų įvairovė, požiūrių ir pasaulio interpretacijų pliuralizmas? Yra tik vienas kažkieno nustatytas kriterijus, gaila, neži-nau, kur gyvena tas popso madų diktatorius.

Taigi popsas. Tai kas populiaru. Ką reiškia populia-rumas? Tai masiškumas, kuriam nesvarbi nei profesija, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis. XVIII a. buvo vertinamas aukštasis aristokratinis menas, plebėjų menas nebuvo populiarus, nors jį vartojo didžioji vi-suomenės dalis. Tačiau šiandien manoma, kad visuo-menė yra absoliučiai homogeniška, visi žmonės vie-nodi, todėl ir mąsto, ir suvokia vienodai. Nesvarbu, gabūs ar negabūs, išsilavinę ar kvaili. Čia atrankos nėra. Popso teroras sunaikina visus socialinius, etni-nius, lytinius ir kitokius skirtumus.

Bet ar žmogaus psichika pasikeitė? Informacinė perkova per dieną ribojasi 40 GB. Kuo daugiau ži-nome, tuo daugiau užmirštame. Psichologo Danie-lio Levitino tyrimai rodo, kad žmogaus dėmesio centre gali būti ne daugiau kaip trys objektai, be to, dėmesys visada susijęs su atranka. Informacijos per-teklius sukelia neveiklumą. Kuo daugiau informa-cijos, tuo sunkiau ją apdoroti ir daryti išvadas. Se-neka ragino knygas skaityti po kelis kartus. Ar kas nors pasikeitė? Kiek knygų žmogus gali perskaityti per gyvenimą? Kadaise buvo manoma, kad 5000, o dabar? Kiek informacijos apie kažkieno vedybas ar skyrybas, apie „žvaigždžių“ biusto padidinimus tel-pa žmogaus kaip statistinio vieneto galvoje?

Vis dėlto net ir popsas nesunaikina kultūros pa-likimo. Su popsu ir klišėmis tyliai kovoja Luvras ir Ermitažas, šv. Augustinas ir Flaubert’as, Bažnyčia ir Bachas, Chopinas, simfoniniai koncertai... Nepaisant popso gausos, vis tiek esama kūrinių, nepavaldžių primityvioms klišėms. Europos kultūra, minties is-torija – tai pastangos suvokti aplinką, įžvelgti ateities horizontus, pažinti vis naujas, nežinomas sritis.

Bet čia iškart kyla natūralus, nepopsinis klausi-mas, kokios yra žmogaus galimybių ribos? Kiek ir ko galima sugrūsti į jo smegenis? Klausinėjau draugų, ką jie prisimena iš to, ką perskaito interneto portaluo-se. Atsakymai prajuokino. Atsimenama tai, kas daug sykių pakartojama, visokie primityvūs atpažįstami dalykai, bet išsyk užmirštama tai, kas fundamentalu, kas nesikartoja. Laikraščio skaitymą poetas Marce-lijus Martinaitis, pamenu, vadino lūpų krutinimu...

Popsas transformuoja daugybę fundamentalių dalykų. Jau nebemadinga vadintis lietuviu, bėgama iš savo tėvynės. Veržiamasi tapti pasaulio piliečiais. Kas yra tie vadinamieji pasaulio piliečiai? Ką reiš-kia jų klajonės po įvairius kraštus ir valstybes? Ar jie tampa turtingesni, žioplinėdami po pasaulį? Vis tiek kiekvienas turi tik vieną tėvynę ir vieną gimtąją kalbą. Domėtis viskuo, žinoti viską, vadinasi, neži-noti nieko, – sako išmintinga patarlė.

Vienadienės paviršutiniškos informacijos gausa daro poveikį žmogaus mąstymui ir pasaulio suvo-kimui. Gal mąstymas XXI a. irgi tapo greitaeigis, gal jis lengvesnis, malonesnis, gilesnis ir kūrybin-gesnis, palyginti su XIX amžiumi, su Dostojevskio, Nietzsche’s ar Mahlerio laikais? Besiplečiančios ži-nios reiškia, kad pasaulio vaizdas tirštėja. Tai gal ir žmogus tampa sudėtingesnis? Kriterijus, kaip at-skirti kvailą nuo protingo, jau daug tūkstantmečių tas pats – tai mąstymo gylis ir tikslumas, kultūros erdvių ir kontekstų supratimas, gebėjimas susieti žinias. Ir dar – nestandartinis, labai platus požiū-ris. Žinios, informacija daro poveikį gyvensenai ir vertybinei orientacijai, sutelkia žmones į bendruo-menę, suburia į idėjų grupes. Bendruomeniniai žen-klai, mokymosi programos, pranešimai reikalauja vis daugiau minties darbo – tokia yra visuomenės savivokos struktūra, pozityvioji socialinė praktika. Tai teikia vilčių, nes padeda atlaikyti galingą po-pso ir komercijos spaudimą. Pamažu pradedama suprasti, kad fragmentuotas, klišinis pasaulis yra ribotas, primityvus, galiausiai labai nuobodus. Be to, žmogui duotas tik vienas gyvenimas, kurio net popsiškai neįmanoma pakartoti...

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Ron KOERtGE

Vyrai ir moterys

Kai buvau penkerių, su mama, tėčiu,dėde Chrisu ir teta Evelina važiuodavomeį namus netoli Oltney. Stovėdavau ant priekinės sėdynės tarp atlošųtikėdamasis išvysti gaisrą ir laukinius gyvūnus.

Žaisdavau prie močiutės namų.Man patikdavo girdėti Savage 22 garsąir matyti marias kraujo. Mėgdavaušlapintis su vyrais už jaujos, kur vaidenos.Jų užtrauktukai ilgi kaip geležinkelio bėgiai.Troškau, kad ir mano mažas daikčiukasbūtų toks didelis, susiraukšlėjęs, mieguistas kaip jų.

Kai važiuodavom tamsoje, sėdėdavau tarp mamos ir tetos taip arti, kad abiemšnekučiuojantis skrybėlių plunksnos manekutendavo. Na taip, ne dabar ji pasakė,jis žino, jis tikrai žino, kurį laiką skaudės,ar tu, ar tikrai jis tikras, kad nori.

Snūduriuodavau paslapčių migloje, slysčiodamasnuo vieno iškvėpinto glėbio į kitą, nujausdamasapačioje juodsidabrę lapę ir tikro šilkonuožulnų gabardiną.

Namie tėtis įnešdavo ant rankų. Visižiūrėdavo į mane miegantį. Jie stovėdavo,aš gulėdavau, apsuptas vyrų ir moterų.

Al ZOLyNAS

Gyvenant su kitais

Skiriama Arlie

Vakar nusistebėjau, kad mano žmonadažnai kopia mūsų laiptais keturpėsčia.O juk maniau, kad esu vienišas žvėris,išskirtinis keturkojis kopėjas, klastojantistakus per tankmes į Kilimandžaro viršukalnę.

Švęsdami susitikimą, kopėm keturiomisšalimais vienas kito laiptais aukštyn.Po keleto žingsnių,drovumui pagaliau išsisklaidžius,aš suriaumojau žemu gerkliniu balsu,bukais dantimis įkandau savo patelei į petį,Nusijuokusi žemugerkliniu balsuji pasitrynė užpakalinėm kojom į mane.

Užkopę laiptaisatsistojome, vėl tapdami dvikojais,

AMERIKOS VYRŲ POEZIJA

Eilėraščiai, kuriuos išverčiau, parinkti iš knygos „Mūsų laikų vyrai: šiuolaikinės Amerikos vyrų poezijos antologija“ (The University of Georgia Press Athens and London, 1997). Ją sudarė ir redagavo Fredas Mo-ramarco ir Alas Zolynas, be kita ko, puikus lietuvių kilmės poetas, pagarsėjęs jau pirmąja savo poezijos knyga „Naujoji fizika“ (Wesleyan University Press, 1979).

Julius KELERAS

Kūryba ir kūrėjai

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

tai buvo tiesiog nuostabu, pelnyta;Jautėmės lyg Adomas ir Ieva,kylantys iš savęs prieš Nuopuolįar po jo; buvome išlikėliai ant plaustosu paklaikusiomis akimis,apduję nuo tolimo pagalbos gausmo.

Dėl tokių akimirkų aš gyvenu.

david RAyŠmėstelėjęs prisiminimas apie mūsų vestuvių dieną

Priešais viešbutį su dervos stoguant lovos krašto sėdėjo senis,apatiniai baltiniai buvo geltoni kaip ir lemputė viršum galvos.

Iš skardinės jis valgė pupeles.Kažkokia moteris, panaši į tave, paliko jįprieš daugelį metų. Paliečiau šaltą tavo petį,į ranką paėmiau krūtį.

Philip dACEyNusikaltimas

Ji guli šalikelėje nuoga, išprievartauta,sumušta, išmesta iš automobilio.Tu padedi jai. Ji – tavo sielos atvaizdas.Kas tie vyrai, lekiantys prošal greitkeliu? Tai tu.

Kenneth GANGEMIPirmoji santuoka

Abiem buvo po dvidešimt trejus.Aš – vienišius, o ji – draugijos siela. Keldavausi anksti, ji mėgo ilgiaupamiegoti. Kol skaitydavau kokiąsudėtingesnę knygą, ji vartinėdavoblizgančius žurnalus. Sykį ėjau pogulio

ir pakviečiau ją – po minutės jau gulėjoprigludus. Turėjo ilgus rudus plaukus –man patiko žiūrėti, kaip šukuojasi.Vis sakydavau jai, kaip gražiai jie atrodo,užkritę ant baltos palaidinės. Kasnaktatlikdavome įprastą porų ritualą: ji papasakodavo apie savo dieną, o aš – apie savąją. Ji valdė bendrąmūsų gyvenimą, linksmai čiauškėdama telefonu. Ištekėjus atsivežė daugybędailės knygų ir puikią muzikoskolekciją. Supažindino manesu Aukso šaka, Käthe Kollwitz, Laiškais jaunam poetui, AlbrechtuDüreriu, Delacroix dienoraščiu irEriku Satie. Sykį paviliojo ją vienoarchipelago salos ir stipinpelekės žuvys,kurių nerštą stebėjom Kalifornijospaplūdimiuose. Jų naikinimu ten užsiėmėtipas, vardu Tarakonžmogis. Labai mėgdavaunubusti žiemos rytą, kai mudviembūdavo šilta ir jauku lindėti po antklode.Ji – viena iš didžiausių miegalių, todėl manopirmasis dienos darbas – išversti jąiš lovos. Priglusdavau, o po tošnabždėdavau jai į ausį švelnybes,kol imdavo murmėti. Vieną rytąnubudo pikta, sakė sapnavusi, kad per pietus suvalgiau visą viščiuką,palikdamas jai tik sparnelį. Nelabai linkoį mokslus, ją mėgo uodai, buvo grakščioseigasties, vilkėdavo medvilnės palaidines,mėgdavo kepti, puikiai plaukė. Kartaispravirkdavo be priežasties. Kai nustodavo,dar šniurkščiojančią, su ašaromis akiųkampučiuose, apkabindavau ir bučiuodavau jossūrius žandus. Norėdamas atspėti emocinę būseną, stebėjau barometrostulpelį ir mėnulio fazes. Mėgdavauuostyti ką tik išsimaudžiusią, klausytis juoko, kai kalba telefonu, sėdėti greta kino teatre. Jei paprašydavau, šalčiausią žiemos naktį

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

nusivilkdavo naktinius. Jei įsipjaudavau, nedraudžiau, kad pateptų antiseptiku –juk man vis tiek gels, o ji turės pramogėlę. Vis tempdavosi mane į renginius –kultūrines kankynes. Vasarą būdavo basomis,žiemą – su vilnonėmis kojinėmis. Sėdėjau gretakaip mokinukas, kol vertė laiškus iš Prancūzijos.Kai guldavosi miegoti, mėgdavauapkamšyti lyg vaiką, užtempdamas apklotąjai ant pečių. Sykį mačiau, kaip tepasi sumuštinį,prieš nešdama ant stalo, atsikando didelį gabalą.Labiausiai bijodavo, kad išsiųsiu jąatgal į Klivlandą. Mėgdavo skaityti lovoje,su naktiniais įsitaisiusi tarp pagalvių.Dažnai laukdavau prie durų, kol jinai ieškodavoraktų. Sykį, kai laikėsi dietos, gailiai sudejavo,prisiminusi sūrainį. Iš priešingų kambariokampų bendraudavome per vakarėlius, kur būdavo daugybė žmonių. Restoranuose atsikąsdavomto paties sumuštinio, dalydavomės desertą. Lovojepaprastai ji užmigdavo pirmoji, o aš būdraudavaugreta jos – šiltos, apsnūdusios ir patenkintos. Kaipįžvalgus reporteris, tapęs antra pora akių ir ausų,papasakodavo man pačias intymiausias savo draugiųgyvenimo paslaptis. Brangindavau metą, kai grįžtamažiemą į šiltą ir tviskantį butą. Galėdavau užuostikepamą duoną arba aliejuje skrudinamus svogūnus,viščiuką orkaitėje. Kai būdavo išvykusi, o ašpradėdavau jos ilgėtis, įkišęs nosį į spintą uostydavau jos palaidines ir megztinius. Ji mėgdavoprancūziškus skrebučius, rengdavo pietus draugams, vilkėdama mano chalatą. Kuo žemiau krisdavo termometro stulpelis, tuo labiau patiko miegotisu ja. Šaltą naktį minkštas kūnas po flanelės marškiniaisbūdavo šilumos visata. Tai moteriai miegoti vienai būtųnusikaltimas prieš prigimtį. Bėgant metams aistra nuslopo,bet prieraišumas vis didėjo. Vienas kitam buvomsvarbiausi pasaulyje. Dubliavome vienas kitą, jautėmės komanda, ištikimai atsidavę partneriai,vienas kitam buvom turtas, mudviem reikėjo vienam kitodaug labiau negu tą žinojome.

Robert HASSIstorija apie kūną

Jaunas kompozitorius, vasarą dirbęs menininkų kolo-nijoje, visą savaitę stebėjo vieną japonę. Ji buvo tapy-toja, beveik šešiasdešimties, ir jam atrodė, kad yra ją įsimylėjęs. Labai patiko jos kūriniai, tokie patys kaip ir jos judesiai – kūno, rankų, tokie patys kaip ir tiesus jos žvilgsnis, kai kuo nors ją pradžiugindavo arba kai ji svarstydavo, kaip atsakyti į jo klausimus. Vieną pa-vakarę, grįždami iš koncerto, jiedu stabtelėjo prie jos durų, o ji, atsisukus į jį, pasakė: „Manau, norėtum, kad šiąnakt būčiau tavo. Aš irgi to norėčiau, tačiau privalau pasakyti, kad turėjau dvigubą mastoktomiją.“ Kadangi jis nesuprato, patikslino: „Praradau abi krūtis.“ Švytė-jimas, jaustas papilvėje ir krūtinės kiaurymėje nelyg muzika, akimirksniu išsisklaidė. Prisivertęs žvilgtelė-ti į ją, tarė: „Atsiprašau. Nemanau, kad galėčiau.“ Pro pušis grįžo į savo trobelę, o ryte priemenėje rado mažą mėlyną dubenėlį. Iš pradžių pamanė, kad jis sklidinas rožių žiedlapių, tačiau atidžiau patyrinėjęs pamatė, kad žiedlapiai tik paviršiuje – visa kita buvo negyvos bitės, kurias ji sušlavė iš savo studijos pakampių.

Victor CONtOSKIMano priešas

Jo veidas slepiasi spintoje,kur metų metais jis laikėmoterų kūnus.

Kai saulė leidžiasi,girdžiu, kaip rūsyje vėlgalanda peilius.

Dabar kviečia mane kartu papietauti,sakydamas, kad kraujas tirštesnis už vandenį, tvirtindamas, neva jis mano brolis.

Išvertė Julius KELERAS

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Bažnytinio paveldo muziejuje gegužės 17 d. atida-rytoje parodoje „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos

šedevrai: Lietuva – Italija“ pristatoma šv. Kazimiero gerbimo sklaida Florencijoje ir Palerme, primena-mas Lietuvos globėjo kultas XVII a. Vilniuje. Kate-dros lobynui priklausantys auksakalystės objektai kalba apie permainingą mūsų krašto istoriją, nes mus pasiekę fragmentai yra tik užuomina apie didin-gą paveldą, kadaise sukurtą šv. Kazimiero šlovei. Kita vertus, Florencijos Medičių lobyno ir Šv. Lauryno bazilikos eksponatai liudija, kad Lietuvos šventasis XVII a. buvo svarbus turtingai Toskanos sostinei. Par-odoje eksponuojama daugiau kaip dvidešimt šv. Kazi-mierui dedikuotų kūrinių, iš jų keturi atvežti iš Ita-lijos. Šv. Kazimiero gerbimo istorija Italijoje remiasi mažai kam žinomu įvykiu – šv. Kazimieras 1636 m. buvo paskelbtas Palermo globėju, ta proga Sicilijos sostinėje vyko iškilmės. Eksponuojamas iškilmėms nutapytas Pietro Novelli’o paveikslas „Šv. Kazimie-ro karūnavimas“ (Palermo nacionalinė galerija), rodomas iškilmių aprašymas Il trionfo di San Ca-simiro (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) ir šv. Kazimiero atvaizdas iš Mandraliscos kultūros fondo muziejaus Čefalu.

Ekspozicijos centre – vertybės iš Vilniaus kate-dros ir Medičių lobynų, pirmiausia išreiškiančios Florencijos Medičių pamaldumą šv. Kazimierui. Tą rodo Massimiliano Soldani’o Banzi’o įspūdingų dy-džių kūrinys su relikvija, kurią Toskanos kunigaikš-

Sigita MASLAUSKAItĖ-MAŽyLIENĖ

ŠEDEVRAI SU RELIKVIJOMIS

tis Kozmas III gavo iš Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco, teigdamas: „Šv. Kazimiero garbė iš tiesų padidėtų, jei tolimame krašte būtų gerbiamos jo relikvijos – ir jos bus taip gerbiamos, kad Florencija rungtyniaus su pačiu Vilniumi“* (1675-06-27 laiškas). Po dvejų metų Toskanos kunigaikštis jau džiūgavo: „Poliariniai vėjai leido įgyti šventąjį lobį trokštamos šventojo karaliaus Kazimiero relikvijos“ (1677-01-4). Florencija gavo didžiausią šiandien žinomą šventojo karalaičio relikviją – šlaunikaulį. Praėjus keleriems metams, Kozmas III žymiam savo rūmų meninin-kui, skulptoriui ir auksakaliui Massimilianui Sol-dani’ui Benzi’ui užsakė sukurti relikvijorių, į kurį įdėjo gautąją relikviją. Iš Medičių sąskaitų registro žinome, kad 1687 m. šv. Kazimiero relikvijorius jau buvo baigtas, dar metus truko auksavimo darbai. Šventenybė buvo saugoma Relikvijų koplyčioje Pitti rūmuose. Šiandien relikvijorius eksponuojamas Flo-rencijos Šv. Lauryno bazilikos lobyne. Kūrinys impo-nuoja meniškumu, meistryste ir dydžiu. Relikvijorius pastatytas ant medinio pagrindo, aptraukto raudonu aksomu, paauksuotu krašteliu. Du angelai prilaiko ekspresyviai besiplaikstantį kaspiną su užrašu Malo mori quam foedari („Geriau mirti negu susitepti“) – šv. Kazimiero hagiografijoje minimas palaimintojo

* Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo Giovanni Paolo Oliva, Toskanos

didžiojo kunigaikščio Kozmo III Medičio ir Vilniaus vyskupo Mikalojaus

Stepono Paco korespondencija šv. Kazimiero relikvijos reikalu saugoma

Jėzaus Draugijos Romos archyve.

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

šūkis, ištartas apsisprendimo momentu, nulėmusiu nekru-vinąją jo kankinystę. Paauk-suotame kartuše tarp angelų pavaizduotas šermuonėlis – skaistybės simbolis. Apatinę relikvijoriaus dalį užbaigia cherubino galvutė, virš kurios iškyla iš sidabro juostų supin-tas, lelijomis apkaišytas „krep-šys“ su relikvija. Viršutinėje relikvijoriaus dalyje dar dvi angelų figūros laiko kaspiną su užrašu S. Casimirus Magnus Dux Lithuaniae.

Pažymėtina, kad Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas šv. Kazimiero relikviją Toskanos kunigaikščiui iš-siuntė prabangioje gintarinėje dėžėje, kuri šiandien saugoma Uffizzi’ų galerijoje ir dėl savo trapumo nėra skolinama parodoms užsienyje. Po kelerių metų Koz-mas III Vilniaus vyskupui atsiuntė Lietuvos Pacų gerb-tos, giminaite laikytos Florencijos šventosios Marijos Magdalenos de Pazzi (kanonizuota 1669 m.) relikvi-ją puošniame relikvijoriuje, kurį sukurti Kozmas III Medičis patikėjo auksakaliams Giovanniui Compa-rini’ui ir Giuseppe’i Vanni’ui. Jų dirbtuvės buvo vie-nos garsiausių Florencijoje. Kozmas III šiems auksa-kaliams dar užsakė restauruoti karališką karūną ir sukurti papuošalus savo vestuvėms su Margarita Liu-dvika Orleaniete. Emaliu ir deimantais papuoštas kū-rinys buvo baigtas 1682 metais. Kartu su brangenybe vyskupas gavo ir Toskanos valdovo laišką, liudijan-tį, kad relikvijoriuje yra šventosios dantis ir keletas plaukų. Manoma, kad relikvijorius galėjo būti skirtas vyskupo brolio Kristupo Zigmanto Paco pastatytai Pažaislio bažnyčios Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi koplyčiai, tačiau relikvijorius visą laiką buvo vysku-po Mikalojaus Stepono Paco rūmuose, o po vyskupo mirties (1684) perduotas Vilniaus katedrai. Brangi dovana nebuvo naudojama viešam šventosios gerbi-

mui. Brangenybė su relikvija simbolizavo Medičių dvaro ir Lietuvos didikų politinių ryšių sutvirtinimą, išreiškė gilų Kozmo III dėkingumą už padovanotą šv. Kazimiero relikviją.

Pabrėžtinai skambus pavadinimas ir pasikartojan-tis žodis „šedevras“ nereiškia, kad parodos kuratorė apimta Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui skir-tų renginių euforijos. Comparini’o ir Vanni’o sukur-tas Vilniaus šv. Marijos Magdalenos de Pazzi relikvi-jorius vienbalsiai pripažįstamas šedevru, vadinamas unikaliu dar ir dėl to, kad tokios formos sakralių juvelyrikos dirbinių daugiau nėra išlikę. Massimilia-no Soldani’o Benzi’o sukurto šv. Kazimiero relikvijo-riaus detalės rodo ypatingą auksakalio talentą, liudija geriausias Florencijos auksakalystės mokyklos tradi-cijas ir kartu atspindi novatorišką baroko estetiką, o Pietras Novelli’s iš tikrųjų yra vienas garsiausių Sici-lijos tapytojų. Todėl net ir aštraus proto išrankiems estetams vertėtų aplankyti šią parodą, nes čia jie savo akimis pamatys, kad casimiriana italiana nėra vien blankus prisiminimas...

Paroda Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki 2018 m. spalio 15 d.

Parodos „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva – Italija“ fragmentas

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus tę-sia prieš pusantrų metų pradėtą renginių ci-

klą „Išėjusiems sugrįžti“ – tai vakaronės, skiriamos išeivijos kultūriniam palikimui ir šiuolaikiniams kūrėjams pagerbti. Ciklo (ar projekto) pavadinimas akivaizdžiai liudija paradoksalią laiko ir istorijos slinktį. Lygiai prieš 60 metų Čikagoje išėjo Mariaus Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti“ (kiek pa-menu, kalbininkams pavadinimas užkliuvo). Tada, 1958-aisiais, nebuvo ne tik galimybės, bet ir vilties sugrįžti. Retas kas iš Katiliškio kartos sugrįžo ir daug vėliau, nes Lietuva atgavo nepriklausomybę jau po rašytojo ir daugelio kitų mirties. Sugrįžo tiktai kultūrinis tos išeivijos dalies palikimas.

Dabar sugrįžta jau tie, kurie nėra „išėjusieji“, nes gimė, užaugo ir kuria išeivijoje. „Išėjusiųjų“ vaikai ir vaikaičiai.

Gegužės paskutinę dieną Šlapelių muziejuje įvyko dviejų Kanados lietuvių kūrėjų retesnio pobūdžio, sakytum, dvigubos paskirties vakaras – dailininkės Snaigės Šileikos parodos atidarymas ir rašytojo An-tano Šileikos atsiminimų knygos „Basakojis bingo pranešėjas“ pristatymas. Abu jie gimę Kanadoje šeš-tojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, tais „išėjusiųjų negrįžti“ laikais. Abu subrendę Kanados kultūroje,

Aušra Marija SLUCKAItĖ-JURAŠIENĖ

LENGVI PASIVAIKŠČIOJIMAI TARP LIKIMO GALVOSŪKIŲ

Aš vis grįždavau į šį melancholišką miestą, narpliodamaspraeitį ir bandydamas suprasti, kur mano vieta.

Antanas Šileika

į kurią įsiliejo ir jų darbai. Abu nebe pirmą kartą su-grįžta į tėvų žemę su savo kūriniais.

Tas vasariškas ketvirtadienio vakaras buvo šiltas ir triukšmingas. Mažoje muziejaus erdvėje sunkiai tilpo susirinkusieji, tarp jų nardė Šileikų anūkas Fe-liksiukas su kitais panašaus darželinukų amžiaus vakaro dalyviais. Per lankytojų galvas vos galėjai pa-matyti kurį nors intriguojantį Snaigės sukurtos ins-taliacijos fragmentą sienų nišose. Balsų chore pynėsi lietuvių ir anglų kalbos (vyravo lietuvių). Skamb-čiojo vyno taurės. Kai atėjo laikas oficialiai vakaro daliai, triukšmas pritilo, bet jokių prakalbų nebuvo. Tik Vilniaus miesto mero atstovė pasveikino kūrė-jus, padėkojo už lietuvybės puoselėjimą, įteikė gėlių. Tada kažkur aukščiau pasilypėjo (kad būtų geriau matyti) parodos autorė Snaigė Šileika žilstelėjusiais plaukais, it prikritusiais snaigių. Giedras, jaunatviš-kas veidas švietė džiaugsmu, regis, sakytų: kaip sma-gu, kad tiek daug jūsų čia susirinko, kad kartu su ju-mis esame mes visi – ir Antanas, ir sūnus Dainius, su šeima persikėlęs gyventi į Lietuvą, ir jo Feliksiukas, ir Antano knyga, ir mano darbai...

Padėkojusi rėmėjams, tarp jų ir Kanados ambasa-dai (kultūros atašė Beth Richardson stovėjo tarp sve-čių), parodos autorė papasakojo, kaip atsirado ši Šla-

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

pelių muziejaus erdvei skirta instaliacija „Reliktai“, užsi-minė apie kitas savo parodas, apie ryšį su Lietuva. Kalbėjo dalykiškai, paprastai, emo-cingai ir nuoširdžiai, tarsi kreiptųsi į gerus pažįstamus, su kuriais ilgai nesimatė. Pa-žvelgusi į greta stovintį aukš-taūgį Šileiką, pridūrė:

– Kai pradėjome susitiki-nėti, Antanas paklausė: „Ži-nai, koks dalykas man svar-biausias gyvenime? Rašymas. Ar galėsi su manim ir mano rašymu gyventi?“ Taip ir gy-venu su juo ir jo rašymu jau 40 metų.

Šileika šypsojosi, vis pa-tempdamas žemyn tamsius palaidus marškinius, lyg stovėtų kokioje garbės sargyboje. Išleidęs jau ketvir-tą savo knygą, išverstą į lietuvių kalbą, taigi būdamas jau gerai žinomas rašytojas tėvų žemėje, tą vakarą jis sutelkė dėmesį į žmonos kūrybą ir sklaidą Kanadoje. Juk tai jos parodos atidarymas, be to, Snaigės kūry-ba Lietuvoje mažiau žinoma, o naujoji jo knyga jau ne kartą pristatyta skaitytojams. Tad, užuot kalbėjęs apie savo „rašymą“ ir neseniai išėjusį „Basakojį bingo pranešėją“, paskaitė ištrauką iš atsiminimų, kaip su-sipažino su Snaige Toronto universiteto automobilių stovėjimo aikštelėje, mat baigęs studijas įsidarbino ten sargu (nors tėvas visiems sakydavo, kad sūnus triūsia universiteto administracijoje), apie pirmuo-sius jų susitikimus, iš anksto perspėjęs klausytojus, kad skaitys ne ilgiau 6 minučių. Tuo oficialioji dalis baigėsi.

…Kai vakaro svečiai, pasivaišinę jaukiame mu-ziejaus kiemelyje, išsiskirstė, prisėdau ant palangės ištuštėjusioje salėje, kad geriau apžiūrėčiau Snaigės tapybinę instaliaciją, išdėstytą keliose salės nišose ir greta jų. Tapybiniais įvaizdžiais virto šių namų daik-tai juoduose stačiakampiuose, lyg kaladėlių statiny-

je, ir tuščių kėdžių siluetai ant rūpestingai sudėliotų knygų sienos, primenančios tiltą. Tamsokas sodrus koloritas, viena ant kitos sluoksniais užklotos gi-lios šiltos spalvos, kurių fone daiktų formos ir lini-jos byloja apie sluoksniuotą šių namų praeitį. Dabar jau žinojau, kaip ir kodėl „Reliktai“ atsirado šiame muziejuje. Kelias vedė iš Antano Mončio galerijos Palangoje, kur Snaigė surengė savo parodą „Pakelė“ (2016). Ten pradėjo sieti tapybą su instaliacijomis. Gavusi pasiūlymą surengti parodą Šlapelių muzieju-je, domėjosi jo istorija, tyrinėjo architektūrinę erdvę, piešė eskizus, matavo sienų nišas ir suko galvą, ko-kius darbus sukurti, kad tiktų šiai erdvei ir kad ne-būtų sudėtinga atsigabenti juos lėktuvu iš Kanados.

– Pirmiausia supratau, kad tai turi būti darbai, by-lojantys ne apie mane, bet apie juos, žmones, mylė-jusius knygas, puoselėjusius lietuvių kalbą ir dvasią, apie Šlapelių knygyną – namus, ilgai buvusius svar-biu kultūros židiniu, kur susikaupė ištisa to meto is-torija, susipynė tiek daug likimų. Todėl čia knygos, knygos, knygos, tų namų reliktai ir tuščios kėdės, ant kurių sėdėjo Basanavičius, Jablonskis ir daugelis kitų ano meto asmenybių. Išėjusiųjų kėdės.

Feliksiukas, Antanas ir Snaigė Šileikos

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Apie tuščių kėdžių prasmę ji kalbėjo ir parodos atidaryme, rašė reklaminiame tekste: „Ko gero, kie-kvieno lietuvio giminės istorija daugiau ar mažiau palytėta tremties, represijų, netekčių ir emigracijos. Todėl tiek daug tuščių kėdžių (kai susėdama) prie sta-lo šiame mažame žemės lopinėlyje.“

Grįžusi į Kanadą, Snaigė išsimatavo didžiausią lagaminą ir ėmė lankstyti kartonus. Iš vienų su-dėstė juodų kvadratėlių/kubelių konfigūraciją su išmėtytais daiktiškų formų akcentais (miniatiūrinė senovinė lempa, arbatinukas, šviestuvas...), iš kitų – aukštesnius stačiakampius, padengtus keliais spalvų sluoksniais (akrilas, kartonas) su „vienietiškų“ kė-džių kontūrais, išnyrančiais iš gilaus fono. Po poros metų, kaip buvo sutarta, ji grįžo su pilnu lagaminu ir savo „sulankstytą“ tapybą įkurdino skirtingo dy-džio kreivokose namo nišose, sustatė ant suneštų iš mansardos sovietinius laikus menančių knygų – iš jų pagal storį sumūrijo sieną savo „kėdėms“. Atsirado savita, tik šiai muziejaus erdvei pritaikyta instaliaci-ja „Reliktai“. Apžiūrinėdama ją, prisiminiau ir mūsų pažinties „reliktus“.

Snaigę ir Antaną Šileikas pažįstu seniai, nors įvairiose geografinėse platumose susitinkame gana sporadiškai, bet susirašinėjame dažnai. Susipaži-nome Barselonoje 1987-aisiais, kai mudu su Jurašu atvykome ten iš Miuncheno, o jiedu – iš Paryžiaus, kur kadaise susituokė, o tąsyk paminėjo savo bendro gyvenimo dešimtmetį. Pataikėme karštu metu, kai katalonai išsiveržė į gatves, reikalaudami nepriklau-somybės. Vyko audringos demonstracijos su miškais plevėsuojančių raudonų ir geltonų Katalonijos vė-liavų, su prakalbomis, kurias lydėjo minios šauks-mai, siautėjimas gatvėse ir susirėmimai su policija. Tuo metu nepriklausomybės sąjūdžio nuotaikos jau brendo ir Lietuvoje, per Geležinę uždangą pasiekda-vusios ir mus. Žiūrėdami į katalonus, galvojom apie saviškius, visai nesitikėdami (nebūtume ir patikėję), kad lietuvių nepriklausomybės siekis išsipildys taip greitai – vos po trejų metų. Su Šileikomis susibičiu-liavome lengvai, bet bendravimas buvo trumpas. Jie grįžo į Torontą, mes – į Miuncheną, paskui į Niujor-

ką. Susitikom po kelerių metų jau Toronte, kur Ju-rašas teatre Canadian Stage Company statė spektaklį „Mirtis ir mergelė“, vėliau „Prarastus vaikinus“. Vie-šėdami Snaigės ir Antano namuose, jautėmės pas sa-vus. Tada kalbos dažniausiai sukosi trikampiu – Lie-tuva su visiškai naujomis problemomis (jau atgavusi nepriklausomybę), teatras (Jonas), literatūra (Anta-nas). Apie Snaigės kūrybą kalba sukdavosi, deja, re-tai. Pasidžiaugdavom vienu kitu jos darbu, kabančiu ant sienos ar studijoje, kuri įrengta rūsyje, ir tiek. Gal tada nebuvo pats kūrybingiausias jos gyvenimo eta-pas (augino du sūnus), bet vis dėlto jau kuris laikas rengė asmenines parodas Toronte.

Dabar atsigręžiu į pastaruosius jos kūrybos de-šimtmečius, žiūriu į darbų nuotraukas internete ir atsiranda daugybė dalykų, kuriais verta pasidomėti, apie ką įdomu pasikalbėti. Su Snaige Šileika ar jau Šileikiene Vilniuje kalbuosi ir apie tą mano pražiū-rėtą, ir apie dabartinį jos kūrybos laiką. Atsiveria subtilių gamtos įvaizdžių ir formų pasaulis, kurio kardiogramą brėžia bėgančios, plaukiančios, jude-sį fiksuojančios linijos. Kūrybai būdinga grafikos ir tapybos sintezė. Iš grafikos piešinio išauga, išsisklei-džia spalvinga tapybinė dėmių, plokštumų ir formų panorama. Instinktyvūs potėpiai spalvomis apgaubia virpantį linijų ritmą ir išsilieja kintančio, skubančio laiko horizontalėje. Lyg kas primerktomis akimis ste-bėtų prabėgantį, abstraktėjantį peizažą. Noriu grįžti į pačią kūrybos kelio pradžią, dar prieš tai, kai ji baigė dailės studijas Toronto universitete ir išvyko studi-juoti grafikos į Ecole des Beaux Arts Paryžiuje.

– Mano pirmasis mentorius buvo nuostabusis dai-lininkas, grafikas, puikus pedagogas Telesforas Va-lius. Lankiau jo grafikos pamokas vakarinėje meno mokykloje Toronte, mieste, kur gimiau ir užaugau. Tada man buvo 16 metų. Dariau ofortą, raižiau sausa adata. Telesforas Valius padarė man didžiausią įtaką. Norėjau būti grafikė, – sako Snaigė, tada Valiūnai-tė. – Jeigu jau užsiminiau apie įtakas, dar pridursiu, kad mane labai paveikė mama. Niekada nestudija-vusi meno, ji buvo menininkė iš prigimties, turbūt drąsesnė kūrėja už mane. Piešė, lipdė keramiką, o

Snaigė Šileikienė. instaliacija „Reliktai“. Fragmentas. iš parodos Šlapelių muziejaus galerijoje

Snaigė Šileikienė. instaliacija „Reliktai“. Fragmentas. iš parodos Šlapelių muziejaus galerijoje Vidmanto ilčiuko nuotraukos

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

iš daiktų, surankiotų gatvėse, pakelėse, darė kažką panašaus į koliažus ir instaliacijas, kai apie tai dar niekas čia nieko nežinojo. Mūsų namuose sienos nuo grindų iki lubų buvo nukabinėtos paveikslais (Ado-mo Galdiko, kitų dailininkų), butas prigrūstas ne tik mamos keramikos, piešinių, visokių dirbinių, bet ir nebūtų dalykų... Ji buvo prasta šeimininkė, bet origi-nali menininkė... Ir vardus mudviem su broliu davė pačios sugalvotus....

Apie save Snaigė sako:– Kone visą gyvenimą buvau grafikė. Grįžusi po

studijų Paryžiuje, prisijungiau prie grafikų ateljė Open Studio. Kūriau litografijas („Greitkelių“ ciklas), ofortus. Dalyvavau grupinėse parodose... Kartą vie-nas kolega pasiūlė išbandyti akrilą. Užsikrėčiau. Ėmiau tapyti. Nuo to laiko tapau, bet darau tai kaip grafikė. Sieju spalvas ir formas. Kūrinių šaknys glū-di grafikoje. Pradedu nuo formos, bet spalva mane užvaldo. Tapau akrilu ant popieriaus, kartono... Kai važiuojame Kanados greitkeliais, žiūriu į bėgantį pro šalį peizažą, darau eskizus, bandau pagauti gyvą, skubų, nenutrūkstamą judesį, fiksuoti nesibaigian-čią peizažo juostą. Paskui imu teptuką... Dažniausias mano įvaizdžių šaltinis – gamta. Paežerės augalai, iš-stypę stiebai, pjuvenų sluoksniai už sugriuvusių lent-pjūvių, užlieti vandens, nukirstų medžių atplaišos... Gamta man padeda išreikšti savo nuotaikas, jausmus.

Vienas iš jos tapybos ciklų pavadintas Bloom („Žiedas“, 2004). Vyrauja gili mėlyna spalva. Kolo-ritas perteiktas niuansuotai – iš juodos, tamsiai mė-lynos pereinama į rusvą, gelsvą, balzganą, gęstančią ir vėl tamsėjančią. Iškyla aukšti mėlyni irisai, melan-choliškų žolynų stiebai, kartais gretimoje plokštu-moje užsislėpusi vieniša mėlyna arba tamsiai raudo-na kėdė. (Ak, štai iš kur tas kėdžių įvaizdis muziejaus instaliacijoje!) Prie ciklo parašyta keletas autorės žo-džių: „Šis kūrinys – apie gyvenimo laikinumą ir sun-kias pastangas suprasti nebūtį.“

Žiūriu ir nusmelkia skausmas... Snaigė sako, kad po brolio Auksuolio laidotuvių parsinešusi vystančias gėles, tuos mėlynus irisus, ir ėmusi tapyti... Brolis mirė staiga, pakirstas ligos, liko dvi mergytės... Jam skirtas šis ciklas.

Suprasti nebūtį... Ši mintis nėra atsitiktinė dai-lininkės kūryboje. Jos kūrinių cikluose pasikartoja gyvenimo trapumo, laikinumo tema. Kintančios peržydėjusių, vystančių augalų formos jai reiškia ne vien metų laikus, bet ir laiko slinktį, su kuria nepa-sigalynėsi… Intymių tapybos paveikslų „personažai“ yra ne „apdainuotos“, išaukštintos gėlės, bet augalai, kurių dažnai nė nepastebėsi, – aukšta pakelės žolė, nušiurę stiebai su vos keliais lapeliais ar vėjų nu-draskyti stagarai. Ją traukia šiaurės peizažas – uolos, skurdi augmenija, vanduo, susiliejantis su dangum (North Shore). Pastangos pagauti, sustabdyti pro šalį bėgančius vaizdus atskleidžia ir atminties netobu-lumą, ribotumą. Dabartis, kurią dailininkė bando išreikšti, – tai gyvybinga, pulsuojanti, tačiau visai trumpa akimirka, kuri virpėdama slysta iš rankų…

Snaigė ŠILEIKIENĖ. Žiedas. 2004. Akrilas, popierius; 22 x 30

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Jautrūs, subtilūs paveikslai atsiveria žvilgsniui ne iš karto, jie laipsniškai įsismelkia į atmintį.

– Kanadoje, laukinės gamtos apsuptyje, turime vasarnamį. Mėgstu ten būti, pabėgusi iš miesto, – sako Snaigė. – Mėgstu stebėti trapių, trumpaamžių augalų, kaip ir mūsų, gyvenimą („Botanikos eski-zai“). Mėgstu plaukioti valtimi ežerais, upėmis. Vis prisimenu kelionę baidare iki jūsų sodybos. Mudu su Antanu ilgai plaukėme Merkiu, supami miškų ir žolynų. Paskui visi ilgai sėdėjome, žiūrėdami į te-kantį vandenį ir artėjančias sutemas. Atsimeni? Ne taip seniai tas buvo... Į atmintį giliai įstrigęs vaizdų atvirukas. Panašiai esu pavadinusi vieną savo darbų ciklą Postcards from Thornbury. Spalvinės plotmės ir naratyvinės linijos – tai įvaizdžiai, įsirėžę praeities atvirukuose...*

Dabar su Šileikomis Lietuvoje susitinkame kasmet – Vilniuje ar Merkinėje. Geografija pasikeitė. Ir ne tik. Dažniau susitinkam su Antanu, nes jis nuolat lanko-si Lietuvoje – renka medžiagą savo romanams.

– Kiek čia įdomių, sudėtingiausių siužetų! Kole-gos man pavydi. Rytų Europos, Lietuvos naujausia istorija yra neišsemiamas šaltinis, – sako Antanas. Jis mėgsta dramatiškas, intriguojančias, aštrias, kontroversiškas temas. Tuo atžvilgiu jį ypač domina Dzūkija, Merkinės apylinkės – čia vaikščiojo par-tizanų takais, rinko medžiagą, rašydamas romaną „Pogrindis“ (Underground). Jis įtrauktas į Globe and Mail 2011 m. geriausių knygų šimtuką, lietuvių kal-ba išleistas 2012-ųjų pabaigoje. Dabar rašo romaną, kurio tema susijusi su vaikų poeto Kosto Kubilinsko, užverbuoto KGB, išdavystės istorija. Kitas jau para-šytas ir perrašytas, Kanados leidyklai įteiktas roma-nas pasakoja apie neeilinę politinę figūrą – žvalgy-bininką ir diplomatą, ilgametį Lietuvos generalinį konsulą Niujorke Joną Budrį. Šis romanas, sunkiai

* Dailininkė Snaigė Šileika yra surengusi 16 asmeninių parodų. Iš jų dvi

buvo Lietuvoje, ši yra trečioji. Dalyvavo grupinėse parodose Kanadoje,

Australijoje, Taivane, Peru, JAV, Ispanijoje, Anglijoje. Penki jos darbai bus

eksponuojami Pasaulio lietuvių meno parodoje Vilniaus rotušėje liepos

mėnesį. Jos darbų yra įsigijusios įvairios institucijos Toronte, jų turi Vilniaus

universitetas.

išverčiamu pavadinimu Provisionally Yours („Laiki-nai Jūsų“), išeis Toronte ateinančiais metais, vertimą žadama išleisti ir Lietuvoje.

O šiemet pasirodžiusi atsiminimų knyga rašytojui jau lyg ir praeitas etapas. Tad plačiau į kalbas apie „Basakojį bingo pranešėją“ jis nesileidžia, sako, jau tiek prikalbėta, kad nuo visokių interviu galva suti-no. Pernai skaičiau tuos memuarus anglų kalba, šie-met – lietuvišką vertimą. Kai bandau pagirti, Anta-nas numoja ranka:

– A, čia tik lengvas pasivaikščiojimas. Snaigė su redaktorium įkalbėjo surašyti, ką jiems pasakoda-vau. Rašiau lengva ranka. Romanai – kitas reikalas. Čia sunkus darbas. Rašau ir perrašau. Tada dar kar-tą perrašau. Romaną apie Budrį jau gal dešimt kartų perrašiau... – sako Antanas.

Aišku, perlenkia lazdą, gal kokius kelis kartus ir perrašė, kol pasiekė, ko nori. Antra vertus, ką čia ži-nai, juk rašyti – ne malkas skaldyti. Sakoma, Flau-bert’as kiekvieną puslapį po aštuonis kartus perra-šydavo. Svarbu, kad romanas jau leidykloje. O dėl „Basakojo“ – ne viskas taip jau lengva ir paprasta toje knygoje. Nerimtai kalbant, daug rimtų dalykų pasakoma, ypač kad su geru humoru, lengva ironija ir didele išminties doze. Rimtuose dalykuose galima ir įklimpti…

– Tai ir klimpstu su tuo Kubilinsku, kuris dabar jau ne Kubilinskas, bet išgalvotas personažas, Kubi-linskas bus tik prototipas. Romano veiksmas nuvin-giavo į Knygų rūmus, į 1957 ir 1958 metus Vilniuje. Apie tai noriu su tavim pakalbėti, juk tais laikais ir tu Vilniuje gyvenai, studijavai.

– Su manim? Betgi aš ketinau tave apklausti, nes noriu apie tave parašyti!

– Tai kas dabar ką kalbina? – dalykiškai klausia Šileika telefonu.

– Norėjau kalbinti aš, bet, girdžiu, tau rūpi visai kiti dalykai... Beje, kaip vadinsis tavo romanas apie Kubilinską – ne Kubilinską?

– „Vyturys ir barsukas“ (Skylark and Badger), toks darbinis pavadinimas. Gal bus kitaip. Roma-nas jau eina į pabaigą. Gal dar reikės perrašyti, gal

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

jau ne. Pagaliau, pagaliau turiu laiko rašymui! Šie-met išėjau į pensiją po penkiolikos metų direkto-riavimo Humberio kolegijoje (Humber School for Writers). Tai kada mudu pasikalbėsim? – neleidžia man išsisukti.

Vartau Šileikos „Basakojį“. Šią knygą galima skaityti kaip biografinių apsakymų („Sena skola“, „Alaus statinės polka“ ir kt.) ir eseistinės prozos („Bažnyčios rūsys prieš Kremlių“, „Trys Viešpaties veidai“) rinkinį. Bet galima žvelgti į ją ir kaip į spal-vingą autobiografiją – nuo paauglystės imigrantiš-koje Toronto priemiesčio aplinkoje („imigrantų vai-kas, nors ir gimęs Kanadoje, vis tiek imigrantas“...) su visomis brendimo „kančiomis“, išdaigomis ir tapatybės paieškomis iki pat Lietuvos nepriklauso-mybės atgavimo, kuris ir jo, Kanados rašytojo, ke-lią pasuko kita linkme. Šioje knygoje daug lietuvių išeivijos gyvenimo realijų, akyla akim pastebėtų detalių, komiškų situacijų, humoro, išskylančio, kai kanadietiška tikrovė susiduria su tėvų atsineštomis pažiūromis, morale, papročiais, su lietuvių vaikams privalomais jūrų skautais, su tautiniais (nori neno-ri) šokiais… Žaismingai, su lengva ironija parašy-tus skyrius keičia sudėtingesnis žvilgsnis į pasaulį ir savo vietos jame ieškojimas. Iš pradžių svajojęs išsiveržti iš uždaro, „etniško“ Vestono priemiesčio, tapti tikru anglosaksu, išvykti į Australiją, jaunas rašytojas, baigęs Toronto universitetą, vydamasis Snaigę, atsidūrė Paryžiuje, susižavėjo juo, bet grįžo į anglosaksišką aplinką, kurioje susiformavo, juk jis rašo anglų kalba. Dirbo redakcijoje, vakarais rašė prozą, kurios spausdinti Kanados žurnalai nesku-bėjo...

Staiga iki Kanados atsirito Lietuvos laisvės Sąjū-džio banga, pagavo jį, nelauktai įtraukė į politinę veiklą – reikėjo įtikinti Kanados vyriausybę, kad pripažintų nepriklausomą Lietuvą. Šileika, atidėjęs rašymą į šalį, sutikinėjo Lietuvos delegacijas, varstė Kanados valdžios duris, rašė straipsnius, dalijo in-terviu, rengė televizijos programas. Prisimindamas tą laiką, jis ir čia nestokoja lengvos ironijos, tarsi žvelgtų į praeitį iš šalies.

Pasaulio politikos vėtrungė pasisuka, ir nutolę planetos taškai priartėja. Lietuva, iki tol Šileikai bu-vusi greičiau vizija, iš tėvų pasakojimų įsivaizduota keista šalis, neegzistuojanti žemėlapyje, staiga tam-pa realybe. Atsiveria naujas horizontas. Kuo labiau rašytojas atsigręžia į Lietuvą, lankosi joje, tuo sudė-tingesnis darosi tapatybės klausimas, keblesnis savo vietos žemėje suvokimas.

„Šeštame dešimtmetyje imigrantai buvo vadinami Displaced Persons („perkeltaisiais asmenimis“), su-trumpintai DP. Aš žengiau tokiu pat keliu kaip ir jie, tik priešinga kryptimi – judėdamas atgal laiku ir erdve.“

Istorijos ir gyvenimo gijos susipainioja neišnar-pliojamai. Kanados rašytojas rašo apie kraštą, iš ku-rio atvykę jo tėvai. Tam skirta puiki paskutinė šios knygos esė „Iš kur aš ateinu, kur aš einu“.

Šiais pavojingai didėjančios migracijos ir emigra-cijos laikais tapatybės klausimas ir painus grįžtama-sis ryšys darosi ne mažiau aktualūs, negu buvo tada, kai apie egzilį rašė Czesławas Miłoszas. Gal net ak-tualesnis Egzilis jau prarado dramatiškąją aureolę. Terminas pasaulio pilietis neteko romantinio atspal-vio. Pastaroji gausi ekonominės emigracijos banga gyvenimą svetur pavertė banalia kasdienybe. Bet žmogaus prigimtis nesikeičia, o jeigu ir keičiasi, tai labai pamažu. Savo genų kaip ir šaknų neatsikratysi, nors gal tariesi jas be gailesčio nutraukęs... Psicho-logiškai dažnas emigrantas ar jo palikuonis, pragy-venęs didesnę amžiaus dalį, ima klausti to paties: iš kur aš ateinu, kur link einu. Ne visi „išėjusieji“ nori ar gali sugrįžti, ne visi „neišėjusieji“ grįžta. Tačiau tapatybės klausimas dažną priverčia pajusti, kad at-sidūrė kryžkelėje, ir susimąstyti.

„Kartos nuklysta viena nuo kitos. Vaikai nutraukia savo šaknis ir išskrenda, nes žmonijos istorija, kaip žinome, yra migracijos istorija. Tik kur link pasukti? Aš, kaip ir seniau, vis dar stoviu kryžkelėje – klajū-nas, neapsisprendžiantis, kuriuo keliu pasukti.“

Šiuo likimo galvosūkiu, kuriuo baigiama „Basa-kojo“ knyga, ir aš baigsiu savo „lengvą pasivaikš-čiojimą“ su Snaige ir Antanu Šileikomis, prasidėjusį muziejaus vakare „Išėjusiems sugrįžti“.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Kuriant „Post futurum“ man buvo labai įdomu, kaip operos žanras gali gyventi šiandien: kiek

jis gyvas ir kiek miręs? Domina, ką įdomaus gali-ma scenoje nuveikti su pusiau gyvu, pusiau mirusiu žanru“,1 – teigė kompozitorius Gintaras Sodeika. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste nuskambėjusi operos premjera, be abejo, neeilinis kultūros įvykis – pati šventės atmosfera tarsi įparei-gojo išskirtinę progą įprasminti meno lauke. Juo la-biau kad pilnametražė lietuviška opera scenoje „nu-tinka“ retai, tad kiekvienas naujas veikalas jau savaime yra proga. Papildydama Sodeikos sau pačiam iškeltus uždavinius-klausimus, pridurčiau dar vieną, labiau re-torinį, – ar nauja lietuviška opera tapo švente?

Praėjus porai mėnesių po Lietuvos nacionalinia-me operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusių pirmų-jų (kovo 2, 3 ir 10 d.) premjerų, gegužės pradžioje apsilankiau ketvirtajame „Post futurum“ spektakly-je. Spaudos ir kritikų dėmesį patraukęs veikalas jau buvo aptartas keliolikos recenzentų, o tai irgi liudija, kokiu svarbiu šis įvykis laikytas Lietuvoje.

Pasak muzikologės Laimutės Ligeikaitės, nors „Post futurum“ kūrėjai abejoja operos žanro gyvy-bingumu, operos gerbėjai būriais traukia į teatrus. Pavyzdžiui, nuėjęs net į toli gražu ne pirmos jaunys-tės pastatymą, daug laisvų vietų nepamatysi. Tiesa, tai galioja tik operos klasikai – Verdi’o, Puccini’o, Mozarto, kitų žanro grandų veikalams. Repertuare vyrauja laiko patikrinti XVIII–XIX a. veikalai, o nuo

Paulina NALIVAIKAItĖ

KONVENCIONALUS POSTFUTURIZMAS

„XX a. pirmosios pusės – apie šimtmečio (!) senumo – operos, pavyzdžiui, Bélos Bartóko „Mėlynbarzdžio pilis“ (1911), Albano Bergo „Wozzeck“ (1922), jau turi „modernumo“ statusą, kurio teatrai prisibijo, nes tai nerentabilu kaip ir apskritai beveik visa šiuolaikinė profesionalioji (akademinė) muzika. 2014 m. LNOBT pastatė Onutės Narbutaitės „Kornetą“ – tris Auksi-nius scenos kryžius gavusi, kritikų išgirta opera sce-noje išbuvo vos keletą sezonų, nes plačiajai publikai ji pernelyg sudėtinga, nėra įsimintinų verdiškų ar ro-siniškų arijų, o ir siužetas nėra banali muilo opera, kelia intelektinį iššūkį sekti fabulos vingius. Natū-ralu, kad tokiame kontekste kyla klausimų dėl žanro ateities, nors tokie svarstymai anaiptol nenauji.

György’s Ligeti’s, dar prieš sukurdamas pirmąją ir vienintelę savo operą „Le Grand Macabre“ (1974–1977), teigė: „Negaliu rašyti tradicinės „operos“; šis žanras šiandien man atrodo nerelevantiškas – jis priklauso istoriniam periodui, absoliučiai skirtin-gam nuo dabartinės kūrybos situacijos.“2 Viena iš savičiausių XX a. antrosios pusės operų „Le Grand Macabre“ yra persmelkta ironijos ir primena žanro parodiją su aliuzijomis į ankstesnę kompozitorių kūrybą, su citatomis – tokia buvo Ligeti’o reakcija į tuolaikinį operos būvį. Sodeika 2018 m., kelda-mas sau panašius klausimus, su režisieriumi Oskaru Koršunovu, libretininku Sigitu Parulskiu ir sceno-grafu Gintaru Makarevičiumi pateikė atsaką, irgi nestokojantį ironijos, absurdo elementų, tačiau šie

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

dažniau nukreipti į siužetą ir libretą, o ne į meninės kalbos paieškas.

Apeliuojant į žanro dabartį, pasi-rinkta žaidybinė forma – „opera ope-roje“. Kad nuobodžiaujančiam Dievui būtų įdomiau, Šėtonas siūlo pažaisti ir Lietuvos (kurios Dievas net neprisi-mena) praeitį parodyti lyg operą. Iš pat pradžių viską pateikus kaip žaidimą, tarsi kuriamas neįpareigojantis santy-kis – na, pažaiskim ir pažiūrėsim, kas ir kaip pavyks. Žaidybinių ir absurdo elementų spektaklyje netrūksta. Ligei-kaitė net pavadino jį „vaikiškai jauna-tvišku“ ir galimai patraukliu jaunajai kartai.3 Tačiau kai kurie sprendimai stebino tiesmukiškumu. Pirmojoje scenoje Dievas mina treniruoklį (tūks-tantmečius Jis niekaip nebuvo „modernizuojamas“, bet čia juk „postateitis“, tad galima ir pafantazuoti), o vaizdo projekcijose (autorius Rimas Sakalauskas) iš pradžių regime kosmosą, skriejančias asteroidų skeveldras, po to – erdvėlaivius, tarsi keliautume laiko mašina, ir staiga pasipila Coca-Cola, „Vytau-to“ buteliai (beje, tai bene vienintelis gluminantis šiaip jau įspūdingų videoprojekcijų sprendimas). Ar tai reklama, ar tuo norėta priminti, koks vartotojiš-kas šiuolaikinis pasaulis, ar?..

Bet kuriuo atveju tai atrodo kičiška, lygiai kaip ir antroji scena, vaizduojanti jau Vytauto laikus, – stai-ga atsiradusios lateksu aprengtos prostitutės (Šėtono palyda) jokios turiningos prasmės spektakliui nesu-teikė, tik padarė pigaus triuko ir chaoso įspūdį. O šį dar labiau sustiprino keisti chronologiniai šuoliai tarp scenų – po pirmosios, įžanginės, kur Šėtonas pasiūlo Dievui parodyti Lietuvos istoriją kaip operą, nukeliaujama į Vytauto laikus, iškart po to – į 1918-ųjų išvakares. Scena su Vytautu Didžiuoju neatrodė nei motyvuota, nei ką nors duodanti bendrai pasa-kojimo gijai, nes toliau viskas sukosi aplink 1918-uo-sius, kurių įvykiams viduramžių scena jokios įtakos neturėjo, na, nebent norėta parodyti, kad Šėtonas

jau nuo viduramžių Lietuvoje „vaidenasi“, tačiau iš esmės toji scena tiesiog perteklinė. Tolesnės scenos daugiausia fragmentiškos, tačiau viskas vyksta 1917–1918 m., tad tokių erzinančių minties šuolių daugiau nebuvo, tiesa, pernelyg ištęstas veiksmas kartais pra-ilgdavo. Pirmosios dalies dvi paskutinės scenos, pa-sakojančios apie Lietuvos nepriklausomybės signa-tarų ir vokiečių konfliktą, ypač sustiprino svajones apie pertrauką ir karštą šokoladą.

Visą operą persmelkusi šėtoniškoji gija – Lietuvos valstybės atkūrimo istorija interpretuojama ne pom-pastiškai ar idealistiškai, bet su cinizmo žiupsniu, kurį įbėrė charizmatiškas Šėtono personažas (Min-daugas Jankauskas). Metaforiškai primindamas, kad per didžiuosius istorinius įvykius ne tik valstybės, bet ir asmenys yra apsupti kenkėjiškų jėgų, šis vei-kėjas, antra vertus, nenutolino operos nuo klasikinės „gėrio ir blogio“ priešpriešos, pasirodydamas įvai-riais pavidalais (Gabrielės Elenos šmėkla, Francas von Izenburgas, Leninas) ir visaip mėgindamas pa-kenkti. Šiuo atveju įdomu tai, kad Šėtonas kartais yra ir komentatorius, operoje tokią „teisę“ gavęs vienin-telis. Kai įvykiai vertinami žvelgiant jo akimis, ten-ka bent kiek susitapatinti su personažu ir jis atrodo

„Post futurum“. Liudas Norvaišas (Dievas), Mindaugas JANKAUSKAS (Šėtonas),

Tomas DAPŠAUSKAS (Ožys)

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

mažiau antagonistiškas, negu iš tikrųjų yra. Patiko, kad gėrio ir blogio kova pateikiama ne tiesmukai, o gerokai išradingiau ir žaismingiau, nes istorija gal-būt yra ne tik Dievo planas, bet ir Šėtono žaidimas.

Didelį įspūdį padarė ir šiuolaikines operos ga-limybes atskleidė itin profesionalios, kokybiškos Rimo Sakalausko videoprojekcijos. Trimačiai efek-tai, kruopštus grafikos apipavidalinimas, dėmesys detalėms, taiklios fotografijos darė kartais estetinę, o kartais savaip provokuojančią (pavyzdžiui, Lietuvos politikų veidai arba XX a. pradžios moterų erotinės nuotraukos), bet visada efektingą atsvarą tam, kas didesnę laiko dalį vyko, ypač skambėjo, scenoje.

Operos samprata, laikui bėgant, kinta, bet iš es-mės pripažįstama, kad tai žanras, kurio centre atsi-duria balsas. Naivu būtų manyti, kad XXI a. operos atlikėjai trauks bel canto arijas – vokalinį aspektą kompozitoriai ėmė smarkiai „tobulinti“, ypač nuo XX a. antrosios pusės, žengdami koja kojon su ins-trumentinės muzikos inovacijomis. Taigi opero-se gana įprastas tapo kalbėjimas, išplėstinė vokalo technika, aleatoriniai elementai ir kt. Vis dėlto So-

deika pasirinko tokį blankų sprendimą, kad solistų partijos yra iš esmės „apie nieką“ – nenustebčiau, jei-gu solistams jas dainuoti tiesiog nuobodu, nes voka-linė linija visiškai pilka. Jokia charakteristika nepra-turtintas nuolatinis rečitavimas, neieškant įdomesnių vokalinės išraiškos priemonių, bene silpniausia „Post futurum“ briauna. Veikėjų muzikinėms charakteristi-koms tiesiog nėra erdvės, kaip ir galimybės atsiskleisti solistams – tai nebūtinai reiškia romantinį bravūriš-ką virtuoziškumą ar balso stiprumo demonstravimą, tiesiog gerokai pasigedau savitos charakterio išraiš-kos. Kiek labiau tai pavyko Šėtonui (Mindaugas Jan-kauskas) – labiausiai išplėtotam ir individualizuo-tam personažui. Tačiau Dievas (Liudas Norvaišas), Jonas Basanavičius (Eugenijus Chrebtovas), regis, atlikti puikių solistų, atrodė blankūs, trafaretiški. Basanavičiaus žmoną Gabrielę Eleonorą vaidino perspektyvus jaunas sopranas Agnė Stančikaitė, ne kartą padariusi labai gerą įspūdį, tačiau užtikrinto, įtaigaus solistės vokalo šįkart pasigedau.

Girdimąją patirtį galėjo pagerinti orkestro linija – operos sėkmę nebūtinai lemia išskirtinis vokalas.

Antai Kaijos Saaria-ho „Tolimosios mei-lės“ (L’Amour de loin, 2000) žavesį didele dalimi užtikrina tur-tinga, spalvinga, subti-liai niuansuota orkes-truotė, kurianti stiprų emocinį foną. Gaila, bet ir orkestrinė „Post futurum“ linija liko foninė – muzika mini-malistinė, kartais pul-suojančio ritmo, kar-tais labiau ambientinė, iš esmės netrukdanti. Tiesa, garsovaizdį ret-karčiais suintensyvin-davo kinematografiš-kas skambesys, įtaigiai „Post futurum“. Operos scena

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

atliepdavęs veiksmo atmos-ferą, tačiau tai veikiau ma-lonios išimtys. Pritarčiau muzikologės Beatos Bau-blinskienės nuomonei: „muzikiniu požiūriu, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, „Post futurum“ nėra opera, kurioje kompo-zitorius griežia pirmuoju smuiku.“4 Dėl to labai gaila, nes muzika galėjo pagyvin-ti dažnai nuobodoką sce-ninį vyksmą, kurį gelbėjo nebent stiprus vizualinis apipavidalinimas.

„Post futurum“ kūrėjai, ieškodami atsakymo, ką šiandien dar galima nu-veikti su operos žanru, vis dėlto nenutolo nuo tra-dicinio operos modelio, juo labiau nenužengė į laiką po ateities. Išlaikytas konvencionalus žanro forma-tas, ypač struktūros (skirstymas į veiksmus ir sce-nas), sudėties (orkestras, solistai, choras) atžvilgiu. Iš esmės tradicinis yra ir naratyvo modelis – tiek chronologiškai, nes siužetas, išskyrus dvi pirmą-sias scenas (įžanginę ir Vytauto laikų), plėtojamas nuosekliai, tiek dramaturgiškai (gėrio ir blogio jėgų kova). Muzikos kalbos požiūriu eksperimentų irgi nesiimta – orkestrui būdingas vis dar populiarus minimalizmas, o vokalui – stilistiškai neapibrėžia-mas (nei postromantiškai ekspresyvus, nei avangar-diškai eksperimentinis), neišraiškingas rečitavimas. Gal norėta pernelyg nesureikšminti muzikos, kad ji neužgožtų režisūros, scenografijos ir kitų operos elementų, tarsi sekant vagneriška Gesamtkunstwerk idėja, kad vienodai svarbūs visi sandai. Deja, visu-ma nepadarė įtaigaus įspūdžio. Todėl sunku sutikti su Daivos Šabasevičienės teiginiu, kad „net tie, kuriems buvo ar bus sunku atsiplėšti nuo didžiųjų – tokių kaip Richardo Wagnerio – operų kanonų, Sodeikos „Post fu-turum“ išliks svariu lietuviškos operos pavyzdžiu“.5 Ne-

labai tikiu, kad Sodeikos operos laukia kitoks likimas negu Narbutaitės „Korneto“ (nors kokybės atžvilgiu jis gerokai labiau nusipelnęs gauti „svaraus pavyzdžio“ titulą). Apmaudu, bet Lietuvos valstybės šimtmečio proga nuskambėjęs ir ją reflektuojantis veikalas melo-manams vargu ar tapo švente.

1 Iš operos „Post futurum“ bukleto. Red. Eglė Ulienė. Vilnius: Lietuvos

nacionalinis operos ir baleto teatras. 2018, p. 25.

2 Yayoi Uno Everett. Signification of Parody and the Grotesque in Györ-

gy Ligeti’s Le Grand Macabre. Music Theory Spectrum. 2009, t. 31, nr. 1,

p. 26–56.

3 Laimutė Ligeikaitė. Žaidimas dar nebaigtas. 7 meno dienos, nr. 10 (1247),

2018-03-09, prieiga internete: https://www.7md.lt/muzika/2018-03-09/

Zaidimas-dar-nebaigtas

4 Beata Baublinskienė. Operos „Post futurum“ recenzija: Dievo žaislas – Lie-

tuvos valstybė? lrytas.lt, 2018-03-06, prieiga intternete: https://kultura.

lrytas.lt/scena/2018/03/06/news/operos-post-futurum-recenzija-dievo-

zaislas-lietuvos-valstybe-5001482/

5 Daiva Šabasevičienė. Futuristinis romantizmas. Krantai. 2018, nr. 1.

Prieiga internete: https://kultura.lrytas.lt/scena/2018/04/15/news/zurna-

las-krantai-apie-opera-post-futurum-futuristinis-romantizmas--5975690/

„Post futurum“. Operos scena Martyno Aleksos nuotr.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Liberaliose valstybėse gyvenantys vartotojai yra įsi-tikinę – kad nepasiklystume milžiniškame infor-

macijos sraute, svarbiausia atsirinkti sau aktualią, rei-kalingą, vadinasi, teisingą informaciją, juk taip ir veikia pasirinkimo laisvė. Tačiau 2018-ųjų pradžioje įvykęs Cambridge Analytica skandalas parodė, kaip puikiai žiniasklaida ir socialiniai tinklai moka manipuliuoti žmonių pažiūromis, kad priverstų juos pasirinkti tai, kas naudinga konkrečioms interesų grupėms. Liberali visuomenė buvo priversta suklusti: o ką, jei kažkas pa-sirūpina, kad informacija apie nepatrauklius reiškinius kiekvieną pasiektų asmeniškai jam patrauklia forma? Žinant žmogaus polinkius, galima sukurti tokią infor-macijos terpę, kuri būtent jam sudarys reikiamą įspūdį apie įvykį, kandidatą ir t. t. Kritinis mąstymas kol kas pralaimi – šiandien specialistai žino, kaip jį apeiti. Tad manipuliavimas informacija išlieka aktualus visiems, kurie daugiau ar mažiau naudojasi informacinėmis technologijomis.

Tai aptariama ir naujausioje Oskaro Koršunovo premjeroje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ pagal Mar-tino Crimpo pjesę. Spektaklis nesiūlo jokių išeičių, tie-siog drebia publikai į akis viską, su kuo visi kasdien susiduria, ir palieka žiūrovus su viskuo tvarkytis pa-čius, kaip kas išmano. Pristatomas fabrikas, kuriame gaminama reklama – tai, kas daiktus, reiškinius pa-verčia prekėmis. Istorijos, kurias skleidžia reklamos agentūra, yra pramanytos, tačiau tampa realios, kai apsigyvena žmonių galvose. Psichologai diagnozuo-ja daugybę atminties liguistumo požymių, tarp jų ir polinkį neteisingai prisiminti ankstesnį savo požiūrį,

Aušra KAMINSKAItĖ

KAMERA MYLI TAVO KŪNĄ

tapatinant jį su dabartinėmis vertybėmis (consistency bias), ir vaizduotės painiojimą su atmintimi (cryptom-nesia). Kyla klausimas, koks tada skirtumas, ar praeitis yra prisimenama, ar įsivaizduojama? Žmonijos isto-rija, pasak populiariausio šių dienų interpretatoriaus Yuvalio Noah Harari’o, yra paremta vaizduote ir su-sitarimais, kuo tikėti. Pinigai, religijos ir kt. pasaulį valdo tik todėl, kad žmonės yra visuotinai susitarę dėl jų vertės. Jeigu viską lemia susitarimas, vadina-si, valdo tai, kam pritaria daugiausia žmonių. O savo įtakos lygį šiandien galima pasitikrinti lengviau nei bet kada – užtenka pasižiūrėti, kiek like sulaukia tavo skleidžiama informacija.

Koršunovas, statydamas „Pasikėsinimus į jos gy-venimą“, OKT pavertė reklamos agentūra. Ant gali-nės sienos transliuojama, kas vyksta biure, tualete ir koridoriuje, – tie vaizdai įrėmina spektaklį, o kartais įsiterpia į scenos veiksmą. Užkulisiuose bręsta idėjos, atsiskleidžia intymesni personažų poelgiai ir polin-kiai, o scenoje plėtojama fasadinė kasdienybė. Veikia septynių žmonių komanda – reklamos agentūros va-dovas, trys idėjas generuojantys reklamščikai, operato-rius-technikas ir dvi merginos – būsimų prekių mode-liai. Jos atskleidžia šiandieninę hierarchiją – žmogus tėra prekės šešėlis, o aukščiausias matmuo yra pati prekė (spektaklyje vadinama Ane), nes ji duoda pelną. Merginos tarpusavyje, beje, nekonkuruoja. Nors re-klamos industrijoje tokia santarvė retai kada pasitai-ko, spektaklyje jos priežastis akivaizdi – abi pritaiky-tos skirtingoms rinkoms. Viena skirta popkultūros, o kita – meno mėgėjams. Spalvos, blizgesys ir malonios

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

emocijos arba menininko / personažo kančia ir sutei-kiamas katarsis. Agentūra turi ką pasiūlyti visiems skoniams.

Crimpo pjesėje 17 pasakojimų yra vienijami Anės motyvo ir realybės konstravimo idėjos. Koršunovo spektaklyje rišamąja medžiaga virto tema ir vaidyba. Teatrologė Kristina Steiblytė recenzijoje „Pasikėsini-mai į tikrumą ir normalumą“ teigė, kad „pastovių vai-dmenų, kaip vienos siužeto linijos, spektaklyje nėra“.1 Man atrodo, personažų nepastovumas kaip tik ir lei-džia atsirasti tam tikrai siužeto linijai – pasakojimui apie tai, kaip žmonės kuria savo tapatybę. Šiandien ne-galima kalbėti apie pastovumą – žmonės nori pritapti visur ir būti mylimi visų, todėl kur kas lengviau keičia kaukes, atsižvelgdami į skirtingas aplinkybes, prisitai-kydami prie įvairių kompanijų. Socialinės kaukės nėra naujiena, jos egzistavo visais laikais, tačiau dar niekada nebuvo taip paprasta kurti savo įvaizdį ir taip patogu transliuoti jį visam pasauliui. Turime galimybę apsi-mesti ir vakarėlių liūtais, ir juokdariais, ir intelektua-liais pamokslautojais, ir jautriais pasaulio gelbėtojais... Sąmoningas įvaizdžio konstravimas ir aktorių gebėji-mas išlaikyti savastį, prisiimant skirtingus vaidmenis, tampa linija, kuri susieja pjesės scenas, neplėtojančias nuoseklaus siužeto.

Šiandien reklama nepasakoja apie vienos ar kitos prekės praktinę naudą – žmonės perka ką nors visai ne dėl to. Pagrindinė reklamos užduotis – įtikinti, kad visi pirktų tai, ko jiems nereikia. Šiuo tikslu agentū-ra kuria istorijas, viešus pasakojimus, diskursus, ska-tindama įsigyti ne daiktą, bet jo sukeliamas emocijas. Tiksliau tariant, jas sukelia reklama, susieta su daiktu. Kuriama iliuzija, kad tai, ko geidžiame, kiekvienas ga-lime nusipirkti, juk prekės yra ne tik praktiškai pritai-komi objektai – jos simbolizuoja svajonių išsipildymą. Nijolė Keršytė knygoje „Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse“ (2007) palygino mobiliųjų tele-fonų reklamas Lietuvoje ir prancūzus, analizuodama, kam teikiama pirmenybė, pristatant prekę. Šiandien jau galime pasigirti, kad šioje srityje pavijome pran-cūzus, nes ir mūsų reklamose „figūromis siekiama pri-versti pajusti (o ne racionaliai įvertinti) reklamuojamą

daiktą, priartinant jį prie vartotojo kūno. Užuot patei-kus produktą kaip subjekto stokojamą ir siekiamą, gei-džiamą objektą, jis vaizduojamas kaip tiesiogiai susijęs su žmogišku kūnu, taip trinant ribą tarp subjekto ir objekto.“2 Kitaip tariant, prekės gamintojai pirmiausia apeliuoja į pojūčius, todėl reklamos tikslas – sužadinti tuos iš jų, kuriuos vartotojas norės pakartoti, o to siek-damas turės įsigyti prekę.

Todėl neatsitiktinai „Pasikėsinimuose į jos gyveni-mą“ itin svarbus aspektas yra kūniškumas, atsisklei-džiantis dviem lygmenimis – kuriant personažus ir kreipiantis į žiūrovus, kuriems gundyti reklamos agentūra sugalvoja įvairiausių būdų. Žadina geismą, jautraus pokalbio sceną suvulgarindama iki oralinio sekso, į žiūrovų salę išleidžia iki apatinių išrengtą dai-nininkę, gundančiu balsu pristato naujausios prekės privalumus ir taip toliau. Tokios scenos, net ir spin-duliuodamos ironiją, apeliuoja į nesąmoningas aistras, kurias protas, be abejo, bando gesinti (juk esame tea-tre!). Įdomus pojūčių spektras sužadinamas, atliekant dainą „Kamera myli tave“ – tobulai nuglaistyta ir iš-blizginta dainininkė (Žygimantė Jakštaitė) drauge su pritariančiais vokalistais ir trim šokėjais apdainuoja reklamos deklaruojamas vertybes, o publikos nuotai-kos keičiasi kas keliolika sekundžių – nuo paniekos, nuostabos, juoko, abejingumo iki susižavėjimo... Sce-noje visko neįtikėtinai daug, tarsi Eurovizijos šou, kai per tris minutes reikia parodyti viską, kas tik šovė į galvą prodiuseriams. Kiekviena tokia staigmena išpro-vokuoja vis kitokį publikos santykį su scenos veiksmu, todėl protui pagavus naujas asociacijas, kūną užplūsta nauji pojūčiai.

Būtent kūno raiška leidžia aktoriams kurti skirtin-gas savo personažų tapatybes, neprarandant indivi-dualumo. Todėl galima tapatinti net ir tuos veikėjus, kuriuos aktoriai vaidina, regis, visiškai nesusijusiose scenose. Jakštaitė vienur pasirodo kaip tuščia vieta, o kitur – kaip ryškiausia „žvaigždė“. Visiškai nepas-tebima ten, kur dera patylėti, ji tiesiog sprogsta, susi-darius situacijoms, dėl kurių, akivaizdu, ir buvo įdar-binta reklamos agentūroje. Seksuali, dėmesio liguistai trokštanti popmuzikos „žvaigždė“, apsvaigusi vakarė-

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Martin CRIMP. „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Režisierius Oskaras KORŠUNOVAS

lių liūtė, demonstruojanti čia agresiją, čia nepapras-tą švelnumą, buitinėje aplinkoje tampa paslaptinga mergina, kuri, pratrūkus emocijoms, bėga kuo toliau nuo žmonių. Oskaro Vygonovskio personažas – pa-našus kraštutinumų žmogus. Viskas arba nieko, ne-svarbu, kurioje pusėje teks atsidurti. Paprastai linkęs atsitraukti arba atitraukiamas kolegų, nuolankiai daro ką liepiamas, kol išmuša jo valanda. Ilgai už-rašinėjęs kitų idėjas, kai gauna progą pats sukurti kulminaciją, iškart pradeda šaudyti į taikinį ir prie-vartauti žodžiais. Dėl to visi jaučia didelį malonu-mą, žinoma, išskyrus realią auką. Artiomo Rybako-vo charakterių spektras siauresnis – jis užima tvirto vyro, kurio žodis turėtų būti paskutinis, poziciją, to-dėl itin organiškai pratrūksta, kai kolegos pašaipiai suabejoja jo teiginiais. Savo energijos perteklių jis geba suvaldyti tik tol, kol jaučiasi gerbiamas. Kami-lės Petruškevičiūtės stiprybė – balsas. Būtent juo ir veido mimika ji perteikia ir susijaudinimą, ir įsijau-timą, kuris kartais padeda personažui užimti vado-vaujančias pozicijas. Lukas Malinauskas, beveik ne-turėdamas teksto, viską apie save pasako kūnu. Kai filmuoja, atrodo, kad šis operatorius laiko rankose ne

kamerą, bet ginklą, vaikydamasis po-tencialias aukas agresijai išlieti. Aidas Jurgaitis savo kūno raišką nukreipia į publiką, įkyriai reikalaudamas dė-mesio. Net kai apsvaigęs negali paeiti, klupteli pirmos eilės žiūrovams kone ant kelių. Taura Kvietinskaitė kaip įmanydama stengiasi įtikti kolegoms agentūroje. Jos pasikeitimas nuose-kliausias ir labai ryškus – iš pradžių entuziastingai padėjusi kurti Anės kankinimo istoriją, po išprievartavi-mo (?) ji atrodo smarkiai sutrikusi.

Taigi spektaklyje šmėsteli ir #metoo motyvas. Nemenkindami šio judėji-mo reikšmės, spektaklio kūrėjai daro prielaidą, kad #metoo irgi galima su-vokti kaip prekę, kurios vertė priklau-so nuo sumodeliuotų istorijų. Pirmoji

dviprasmiška reakcija yra išprovokuojama reklamos agentūroje kabančio užrašo I want to have sex with you – #metoo. Antroji užgriebia platesnį kontekstą. Kvietinskaitei bandant drauge su Vygonovskiu ir Petruškevičiūte sukurti Anės kančios istoriją, akto-rę filmuojantis Malinauskas vis dažniau nukreipia kamerą į jos krūtinę, liečia veidą, galiausiai įkalba atsigulti ant žemės, o tada jau gali daryti su ja, ką tik nori. Per visą procesą operatorius nenuleidžia kame-ros nuo verkiančios, besispyriojančios, tačiau idėjas toliau generuojančios merginos veido, ir sukuriamas tikras, nesumeluotas vaidmuo – toks, kokiu patikės ir susižavės pirkėjai. Čia iškyla visi populiariausi su minėtu judėjimu susiję klausimai: kodėl ji nesu-stabdė jo laiku? Ar galima jį teisti už tai, kad sukėlė būseną, padėjusią jai sukurti puikų vaidmenį? Ar neatrodo, kad jai darbas svarbiau negu savigarba? Ar ji nebuvo apsirengusi pernelyg provokuojamai? Realybėje #metoo daugiau dėmesio sulaukė dėl su-žlugdytų karjerų negu dėl pateiktų atsakymų ar pra-dėtų prevencinių programų. Tikėtina, kad šiam ju-dėjimui kaip ir prekėms buvo specialiai sukurti tam tikri diskursai, vadinasi, surepetuotos ir emocijos, su

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

„Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ Tomo Ivanausko nuotr. 

kuriomis dabar asocijuojasi #metoo pava-dinimas.

Spektaklio triukšme išsiskiria scena, kai Petruškevičiūtė ir Rybakovas, susėdę ant suoliuko, apsigobę kailiniais, lietuviš-ko kaimo fone scrollina Instagram puslapį Rich Kids of Dubai (nuotraukas matome ekranuose abipus scenos) ir tarsi tėvai se-natvėje prisimena Anės vaikystę, jos ke-liones. Praeitį irgi galima sukonstruoti, o tai erzina labiausiai. Net jei kardinaliai pakeičiama gyvenimo kryptis, vis tiek žmonės, su kuriais susijęs ankstesnis eta-pas, savo atsiminimais laiko pririšę „at-sivertėlį“ prie vakarykštės dienos – juk tėvai, giminaičiai, vaikystės draugai atsi-mena jį visai kitokį. Instagram puslapyje pristatytas prabangus Anės gyvenimas asocijuojasi su daugybės merginų, demonstruojan-čių pirkinius ir savo kūnus Dubajaus dangoraižių fone, likimu. Kilusios iš mažų miestelių, iš kaimų, jos irgi scrollindavo socialinius tinklus, dėjosi į gal-vas ten perskaitytus pamokymus: „Neleisk mažiems protams sakyti, kad tavo svajonės per didelės“, arba „Matei naują Lamborghini reklamą? Ne, nes vairuo-jantys Lamborghini nešvaisto laiko, žiūrėdami televi-zorių.“ Šiandien jos atsidūrusios viršūnėje – keliauja po pasaulį ir visiems rodo nuotraukas, patvirtinan-čias jų priklausymą „elitui“. Naivus, tėviškas ak-torių tonas (tikras kontrastas ankstesnėse scenose matytems valdingiems jų personažams) taip išdi-dina džiaugsmą dėl dukters tariamos sėkmės, kad nežinia, kas juokingiau – suvargęs kaimas Rich Kids of Dubai nuotraukų fone ar tuštybės mugė tose dirb-tinės laimės nuotraukose.

Kiek kitokį gyvenimo modelį pristato meno kriti-kų scena. Ant galinės sienos rodomas įrašas, kuria-me menininkė (Kvietinskaitė) pristato savo kūrinį, įkvėptą bandymų nusižudyti, o scenoje vyksta inte-lektualus ir stereotipiškas, todėl ilgainiui tampantis komišku trijų kritikų (Jurgaitis, Rybakovas, Vygo-novskis) pašnekesys. Lygiai kaip reklamos agentai, jie

„gimdo“ idėjas, kad atliktų gautą užduotį – įvertintų meno kūrinį. Remdamiesi savo išprusimu, atvirumo lygiu, asmenine patirtimi, jie patys sugalvoja meno kūrinio istoriją, neturinčią su juo beveik nieko ben-dra. Sukonstruoja meno kūrinio gyvavimo visuome-nėje modelį. Kuo gi tai skiriasi nuo bandymo parduo-ti / pirkti prekę, prilygintą svajonių išsipildymui?

Žiūrint spektaklį, protas nuolat kartojo: aš tikrai nepriklausau tokiam pasauliui ir nesuprantu, kokios jo vertybės. Tačiau beveik visas dvi valandas neapleido jausmas, kad viskas čia labai artima, vadinasi, atpažįs-tama ir suprantama. Kiekvienas iš mūsų, jeigu nėra atsiskyrėlis, neišvengiamai tampa vartotoju. Šiandien vartotojai gali įsigyti viską, ko jiems reikia, todėl pre-kiaujama tuo, ką gauti sunkiausia, – emocijomis ir sva-jonėmis, o sveikas protas ne visada pajėgia atsispirti reklamų sužadintiems kūno poreikiams. O dabar tu-rėkite šitą informaciją ir su ja gyvenkite.

1 Kristina Steiblytė. „Pasikėsinimai į tikrumą ir normalumą“. Prieiga internete:

http://menufaktura.lt/?m=1025&s=61445. Žr. 2018-06-11

2 Nijolė Keršytė. Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse. Vilnius:

Baltos lankos. 2007, p. 23.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Jei vertinsime pagal tai, kokį simbolinio kapitalo kiekį yra sukaupusios konkrečios sąvokos, „tarp-

disciplininio meno“ statusas atrodys gana para-doksaliai. Viena vertus, vietinėje rinkoje ši sąvoka smarkiai nusileidžia „šiuolaikinio meno“ sukaup-tam kapitalui, antra vertus, „šiuolaikinis menas“ tą kapitalą kraunasi, tiesiog egzistuoja „tarpdisciplini-nio meno“ sąskaita, nes į Kultūros tarybos finansuo-jamų projektinių sričių sąrašą įtrauktas būtent jis, o „šiuolaikinio meno“ ten nėra. Sąvoka „šiuolaikinis menas“ abstraktesnė, be to, lankstesnė ideologiniu ir naudingesnė ekonominiu požiūriu, nes ją, esant reikalui, sakykime, kai rašomi projektai valstybės paramai gauti, galima pritaikyti kelioms finansuo-jamoms sritims ‒ tiek „dailei“, tiek „tarpdisciplini-niam menui“.

Kad ir kaip būtų keista, „dailė“, „šiuolaikinis me-nas“ ir „tarpdisciplininis menas“ yra susiję su visiš-kai skirtingomis, kartais net konfrontuojančiomis tarpusavyje institucijomis ‒ tai Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiuolaikinio meno centras ir Tarpdiscipli-ninio meno kūrėjų sąjunga. Tiesa, per pastaruosius keletą metų išpopuliarėjo sąvoka „šiuolaikinė dailė“, daugiausia sietina su dailės / meno mugėmis.

Taigi santykiai tiek tarp išvardytų sąvokų, tiek tarp institucijų, siejamų su jomis, gana įdomūs. Tar-kime, „šiuolaikinio meno“ sąvoką 1992 m. juridiš-

Kęstutis ŠAPOKA

TOTALI KRIZĖ AR TOTALI DEMOKRATIJA?Meno sąvokos ir sampratos virsmai

kai susiejant su institucija (ŠMC), siekta sukurti tiek ideologinę, tiek ekonominę opoziciją Dailininkų są-jungai. Sakydamas ekonominę, turiu omenyje arti-mą ŠMC draugystę su 1993 m. įsteigtu Soroso šiuo-laikinio meno centru, kuris žarstė sumas, anuomet atrodžiusias „kosminėmis“, ‒ kai kas, spėju, keletą metų (?) gana prabangiai ir itin linksmai pagyveno.

Ideologinio ir ekonominio kapitalo (ne)pasida-lijimą liudija jau 1993 m. prasidėjusi ideologinė ir ekonominė, skambiai vadinama „vertybine“, konf-rontacija su tomis jėgomis, kurios daugiausia sieja-mos su Dailininkų sąjunga. Kaip ir pridera tokiems konfliktams, iš dalies natūraliai susiklostė, iš dalies buvo dirbtinai suburtos dvi priešiškos stovyklos ‒ viena neva gynė menamas „tradicijas“, o kita neva kovojo už tariamas „naujoves“.

Žinoma, režisuojamų konfliktų, kaip ir vis dar neatvėsusio #MeToo, struktūra visada panaši. Žai-biškai iš piršto išlaužiamos dvi absoliučiai abstrak-čios opozicijos ‒ „tradicija“ ir „naujovė“, „aukos“ ir „prievartautojai“, „gėris“ ir „blogis“ ar pan. Tokiu būdu labai lengva manipuliuoti vadinamąja minia, viešąja nuomone, skintis kelią grupuotėms ir, žino-ma, krautis (simbolinį) kapitalą. Šiuo atžvilgiu #Me-Too skandalas, maskuojantis interesų grupių prieš-priešą, buvo ypač naudingas, nes pagaliau atskleidė skandalų ir konfliktų režisūros virtuvę, „virėjų“

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

veikimo mechanizmus. Pamatėme, kaip tokie supri-mityvinti tariamai „vertybiniai“ konfliktai iškelia senas, tačiau perkoduotas sąvokas arba pasiūlo vi-siškai naujas, o šios kraunasi kapitalą taip žaibiškai, tarsi sėkmingai į apyvartą paleisti prekės ženklai ‒ (tariama) „tradicinė dailė“, (tariamas) „vertybių gy-nimas“, (tariamas) „dvasingumas“, (tariamas) „šiuo-laikinis menas“, (tariamas) „progresas“, (tariamas) „feminizmas“, (tariamai) „išganinga meno rinka“, „seksualinio priekabiavimo (tariamos) aukos“ ir t. t.

Šiuo atžvilgiu 1993 m. prasidėjusi konfrontacija iš dalies buvo net naudinga tiek „tradicijų gynėjams“, tiek ir „šiuolaikinio meno“ apologetams, ypač šią sąvoką privatizavusiai, „patentavusiai“ institucijai ir su ja susijusioms senosios ‒ naujosios (neo)sovie-tinės konjunktūros grupėms, kurios irgi akumulia-vo nemenką kapitalo dalį. Lygia greta sukurtas il-galaikis įvaizdis, kad naujasis biurokratinis aparatas yra „avangardo“ ir „progreso“ forpostas. Juk kilus viešoms diskusijoms, dailės kritikai, stodami ŠMC pusėn, vartojo būtent „progreso“ sąvoką. Institucija tuo iki šiol spekuliuoja, nors jau daugiau kaip de-šimtmetį ji yra tiesiog gyvas lavonas. Bet keisčiausia, kad vis dar yra tokių, kurie užkimba ant šio kabliu-ko. Savo ruožtu LDS, vykstant minėtiems konflik-tams, irgi susikūrė įvaizdį, neturintį nieko bendra su tikrove, ‒ apsimetė esanti vertybių, tradicijų gy-nimo forpostas ir gana sėkmingai tuo spekuliuoja. Tai geras pavyzdys, kaip sėkmingai prekės ženklas prasilenkia su tikruoju turiniu.

Tačiau ne vien tai. Galbūt tada, 1992 m., galvojant apie ateitį, apdairiai bandyta užsitikrinti didesnę ideologinę ir finansinę galią net ir besiklostančio-je vadinamojo „šiuolaikinio meno“ aplinkoje? Juk daugiau ar mažiau sinchronišką Parodų rūmų sis-temą (Vilnius, Šiauliai, galbūt dar Klaipėda) siūlyta centralizuoti ir elitizuoti ‒ Vilniaus dailės parodų rūmai pavadinti Šiuolaikinio meno centru, o analo-giški Šiaulių dailės parodų rūmai ‒ Šiaulių dailės ga-lerija. Iš pažiūros nekaltas žingsnis, tačiau tai susiję su kapitalo, galios, statuso ir prestižo nukreipimu į vieną instituciją (sakyčiau, net į vieną neadekvačiai

susireikšminusį asmenį) ne vien simboline, bet ir tiesiogine prasme.

Įdomu, kad „tarpdisciplininio meno“ sąvokos tuo metu lyg ir nebuvo. Ji nepastebimai išaugo iš sąly-giškos alternatyvos ‒ jaunųjų menininkų savival-dos iniciatyvų, kuriomis siekta juridiškai įteisinti „naująją meninę raišką“, kad ir ji galėtų pretenduo-ti į paramą ‒ kūrybines patalpas, valstybinį finan-savimą ir pan., jeigu ne lygiomis teisėmis, tai bent jau panašiai kaip „dailė“, kuriai valstybė vis dar taikė visas (post)sovietines ideologines ir materia-lines privilegijas. Taigi daugelis jaunųjų menininkų (dailininkų?) XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, viena vertus, siejo save su „šiuolaikiniu menu“ ir jį legalizavusia / privatizavusia institucija, antra ver-tus, bandė įsitvirtinti ir kitais būdais, antai 1998 m. įsteigė „alternatyvią“ Tarpdisciplininio meno kūrė-jų sąjungą. Į apyvartą buvo paleista sąvoka „tarpdis-ciplininis menas“.

Abstrakti sąvoka „šiuolaikinis menas“ tapo ri-boženkliu, tariamai vertybiškai, o tiksliau institu-ciškai atskiriančiu nuo menamos „tradicinės dai-lės“. (Šiuolaikiniam menui apibūdinti visą 10-ąjį dešimtmetį ir kurį laiką po dutūkstantųjų vartotas „postmodernizmas“, o „tradicinei dailei“ ‒ „moder-nizmas“ yra ne ką mažiau abstraktūs ir beprasmiš-ki terminai.) Savo ruožtu tarpdisciplininio meno institucionalizavimas simbolizavo nespecializuoto meno... specializaciją.

Tradicinė dailė daugiau ar mažiau specializuota tiek formaliai, tiek instituciškai, o tarpdisciplininis menas anuomet buvo visų pirma priešprieša tra-dicinėms dailės sritims, antra ‒ jis reiškė tų sričių maišymą(si), ribų tarp jų ištrynimą, naujųjų tech-nologijų įtraukimą. Tačiau tuo pat metu norėta tokį ribų ištrynimą įteisinti ir paversti nauja specializaci-ja. „Tarpdisciplininis menas“, panašiai kaip ir „šiuo-laikinis menas“, buvo apibūdinamas, pasitelkiant Vakaruose jau beveik klasikine tapusią XX a. 7-ojo-9-ojo dešimtmečių neoavangardo terminologiją ‒ „konceptualizmas“, „hepeningas“, „performansas“, „instaliacija“. Vėliau dar prisidėjo sąvokos „video-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

menas“, „įvietintas menas“, „dalyvavimo menas“, „interneto menas“, „institucijų kritika“...

Tiek „šiuolaikinio“, tiek ir „tarpdisciplininio meno“ sąvokos maždaug iki 2005 m. buvo aktualios ir ideologiškai, nes vis dar vyko, bent jau instituci-nėje plotmėje, šiokia tokia konfrontacija su „tradi-cine daile“.

Vis dėlto maždaug 2005‒2009 m. laikytini ta sąlygiška riba, kai „dailės“, „šiuolaikinio meno“ ir „tarpdisciplininio meno“ sąvokos pradėjo pamažu niveliuotis, artėdamos viena prie kitos, nors insti-tucijų lygmeniu jokio suartėjimo, žinoma, nebuvo. Konfliktai tarp LDS ir ŠMC tęsėsi toliau. Taip atsi-tiko, matyt, todėl, kad situacija sparčiai keitėsi, bet pačios institucijos sustabarėjo, „normalizavosi“. Tai buvo riba, ties kuria „dailės“, „šiuolaikinio meno“ ir „tarpdisciplininio meno“ sąvokos, iki tol atrodžiu-sios ideologiškai įelektrintos ir vis dar kaupiančios kapitalą, palaipsniui perėjo į ideologinio letargo, konjunktūros, biurokratijos ir komercijos, kitaip sa-kant, imitavimo, simuliacijos, gyvenimo iš dividen-dų fazę. Idealizmo (jei toks apskritai buvo?) arba,

perfrazuojant vieną žymų šiuolaikinį lietu-vių menininką, „pragmatiško infantilumo“ epocha baigėsi.

Kita vertus, simbolinė takoskyra vis tiek dar išliko. Maždaug tuo pat metu kultūrinė-je periferijoje susiformavo sąlygiška ideolo-ginė opozicija tokiam minėtų sąvokų vieno-dėjimui ir susijungimui ‒ 2005 m. startavo Alytaus meno bienalė, kuri 2009 m., protes-tuodama prieš projektą Vilnius ‒ Europos kultūros sostinė, pasivadino Meno streiko bienale, o nuo 2011 m. yra (Gyvųjų ir miru-siųjų) psichodarbininkų sąjunga. Tai buvo simptomiška reakcija į dar 1992 m. insti-tucinėje plotmėje pradėtą naują kultūros centralizaciją, galios sutelkimą keleto kon-junktūrinių grupuočių rankose. Sąvokinių (ideologinių) opozicijų, kurios buvo aktu-alios XX a. 10-ajame dešimtmetyje, nebeli-ko, nesvarbu, kad tam tikra „konfrontacija“

išoriškai vis dar demonstruojama. Kitaip tariant, dalijantis valstybės pinigus, toji

konfrontacija gal dar ir likusi, tačiau „dailės“, „šiuo-laikinio meno“, „tarpdisciplininio meno“ sąvokos, iki tol ideologiškai oponavusios viena kitai, jau tapo tuščiavidurės ir pasitelkiamos labiau komercinėms / biurokratinėms manipuliacijoms, negu išreiškia kokią nors adekvatesnę socioideologinę poziciją. Šio sąvokinio (iš)tuštėjimo procesai akivaizdūs ‒ meno aplinkoje visiškai dominuoja meno mugės ir kelios stambios privačios / korporacinės kolekcijos, kurių fone bet kokioms sąvokoms galima suteikti bet kokį turinį, viskas priklauso nuo situacijos ir užsakovo poreikių. Šiuo atžvilgiu uoliai (netgi per daug) pasi-tarnauja dailės kritika, net ištisi interneto portalai, pristatantys neva „šiuolaikinį meną“. Klausimai dėl sąvokų adekvatumo nebekeliami, ko gero, finansiš-kai tai būtų net nuostolinga.

Susiklosčius tokiai situacijai, jei ir gali egzistuoti kokia nors opozicija, tai ji nesusijusi nė su viena iš čia išvardytų sąvokų ‒ „dailė“, „šiuolaikinis“, „tarp-disciplininis“ menas, o juo labiau „šiuolaikinė dailė“.

Gintaras ZNAMIEROwSKI. „Vakaro skaitiniai: Van Gogas“. Be datos

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Kiekviena iš jų yra tiesiog talpa su proginėmis prasmėmis, api-būdinančiomis nebent tam ti-krus formalius stilistinius insti-tucinius-komercinius niuansus, bet ne daugiau. Tai labiau susiję su priklausymu vienai ar kitai biurokratinei-komercinei struk-tūrai ir su tam tikromis stiliaus subtilybėmis, negu su priešingo-mis ideologinėmis pozicijomis ar egzistencine laikysena.

Ideologinė priešprieša totaliam sisteminiam mentaliniam / ver-tybiniam kičui šiandien jeigu ir galimà, tai nebent tokia forma, kuri visiškai nesusijusi nei su stiliumi, nei su „dailės“, „šiuo-laikinio meno“ ar „tarpdiscipli-ninio meno“ pavidalais, nors išoriškai jie vis dar šiek tiek skiriasi. Norint pasipriešinti, reikia apskritai at-mesti ydingą globalią ir / ar glokalią meno sistemą. Ideologiškai priešingų sąvokų niveliaciją liudija ir faktas, kad jauniems menininkams visiškai nebe-svarbu, kur stoti ‒ į Dailininkų sąjungą ar į Tarp-disciplininio meno kūrėjų sąjungą. Koks skirtumas, kuri sąjunga suteiks (bent minimalias) socialines garantijas ir / ar galeriją? Taigi visos išvardytos są-vokos tėra sisteminio kičo (plačiąja prasme), būdin-go šiandieninei kultūrai, atmainos.

Dar pirmųjų konfliktų tarp LDS ir ŠMC įkarštyje garsūs dailės kritikai, gindami vieną iš kariaujančių pusių, bandė „dabartinį meną“ atskirti nuo „šiuolai-kinio“, su švietėjišku užsidegimu aiškindami, kad „dabartinis menas“ reiškia viską, kas kuriama da-bar. O „šiuolaikinis menas“ esąs specifinis, žinoma, pozityviąja šio žodžio prasme ‒ tai kūrybinė mažu-ma, perėmusi „progreso“, „ideologinės pozicijos“, „avangardo“ vėliavnešių funkcijas, aišku, ir privile-gijas. „Šiuolaikinis menas“ tam tikru atžvilgiu yra vertybiškai elitinė pozicija „dabartinio beveidžio meno“ fone.

Šiandien, sakyčiau, egzistuoja tik dabartinis me-nas, jokio kito nėra. Tiesiog tam tikra jo dalis vis dar dangstosi tuščiu terminu „šiuolaikinis menas“, nes toks paprasčiausiai nebeegzistuoja. Žinoma, ta apsilaupiusia kauke vis dar įmanoma spekuliuoti, siekiant simbolinio pelno, nors jis ir nedidelis. Vis dėlto pasakyti, ar viską apimantis „dabartinis me-nas“ yra totalios krizės išraiška, ar totalios demo-kratijos viršūnė, kol kas būtų sunku...

Matant, kokius virsmus beveik per trisdešimt metų patyrė „konfrontuojančios“ sąvokos, kaip vyksta įvai-rios „pertvarkos“, „revoliucijos“, dėl ko įsiplieskia ins-titucijų karai, keistoka, kad „procesų“ priešakyje ‒ ties institucijų vairalazdėmis, finansiniais ištekliais, galios ir prestižo svertais, nesvarbu, alternatyviais ar oficiozi-niais, ‒ šmėžuoja vis tos pačios pavardės, kelios dinasti-jos, klesti vis tos pačios grupuotės. Apima net abejonės, ar tos čia aptariamos sąvokos kada nors apskritai reiš-kė kokią nors (o)poziciją kam nors. Ar jose buvo bent kruopelytė prasmės ir tiesos? O gal tai tyčia sugalvotos opozicijos, gal tą padiktavo liguistas keleto grupuočių karjerizmas, begalinė tuštybė ir neslepiamas cinizmas, kvailinant mus, eilinius (dailės) istorijos statistus?

Donatas SROGIS. Be pavadinimo. 1990. Tušas, popierius

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Elvyra Kučinskaitė. Esame tavo retrospektyvinės parodos „Lyg viena diena“ (Ps 90, 4) užkulisiuose, bet kalbėsimės ne apie ją. Kokie buvo tavo vaikystės kvapai?

Ramūnas Čeponis. Nupjautos žolės ir vandens. Vasaras leisdavau kaime. Būdavo smagu visai vasarai batus nusviesti į kampą. Žvyras. Ražienos. Visą vasarą miegodavom kluone ant šieno. Troboj miegoti vasarą netiko. To šieno dūriai. Jo minkštumas. Raižydavo, kai jį grėbdavau, nešdavau, mindavau. Vandens dugnas – akmenėliai, žolės, smėlis. Bijojau siurbėlių.

Būdavau ten ir žiemą, bet nepamenu jos kvapų. Pri-simenu vaizdus. Sniegas. Arklio mėšlas. Jis turi kvapą. Bet sniego pusnys gal ne.

O spalvos?Gamtos. Atsietų nuo aplinkos spalvų neatsimenu.

Gėrėdavausi tikros vasaros, t. y. giedro dangaus, spal-va. Nes lydavo tada tik netyčia. Vandens spalva. Upe-lio, tekančio nuo vieno kaimo galo iki kito. Seklaus upelio, kur tik vietomis būdavo giliau. Smėlio spalva. Vandens žolių, judančių viena kryptimi, spalva.

Daug spalvų buvo tėčio, tapytojo Jono Čeponio, stu-dijoje…

Taip. Tai natūrali mano aplinka, tėtis tapydavo bute, vakarais viską surinkdavo ir vėl jo „studija“

GROŽIS YRA TIESA, TIK TODĖL JIS GRAŽUSSu tapytoju Ramūnu ČEPONIU kalbasi Elvyra KUČINSKAITĖ

tapdavo namais. Atsimenu ne tiek spalvas, kiek dažų kvapus. Leisdavo išspausti dažus ant paletės. Spal-vos jam buvo labai svarbios. Jų ryškumas, energija. O mane labiau domino formos. Kai studijavau, vis galvodavau, kaip neteisinga, kad nesu gamtoje visą laiką. Nes aš joje norėjau ne tik būti – smelkdavausi į ją. Visi sakydavo, kad svarbu tapyti iš natūros. O man atrodė svarbiau smelktis į gamtą, į gyvą, Dievo sukurtą dalyką.

Garsai?Musės zirzimas. Medžių, ypač beržų, švelnus šlame-

sys. Gamta darė ir daro labai stiprų poveikį. Kai į ją grįžtu, galiu atsiverti. Kai sugrįžti negaliu, kai nutols-tu, apima ilgesys.

Ar tau svarbi muzika, ritmas? Kai buvau mažas, vertė groti akordeonu. Grojau.

„Ko liūdi berželi“, „Helo, Dolly“. Po to nieko nebeno-rėjau groti. Dar chore dainavau. Tai tiek. O šiaip man patinka šiuolaikinė akademinė muzika.

Įstrigę vaikystės vaizdiniai, pajautos nedingsta? Pajautos susijusios su laisvės būsena, kuri apimdavo

iškart, vos tik parvažiuodavau atostogų. Taip natūra-liai ir aiškiai susiliedavau su aplinka, kad imdavo atro-dyti, tarsi manęs nėra. Viskas paprasta. Atsikeli iš ryto

Ramūnas ČeponiS. Centras. 2010. Drobė, aliejus, 190 x 190

Ramūnas ČeponiS Centras. 2018 Drobė, aliejus, 165 x 120

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

ir įkrinti į begalinio laiko erdvę. Gali gulėti pievoje, kiek nori. Gali negulėti.

Vaizdiniai yra erdvė. Mano erdvė. Tada žinojau, kad tas žemės lopinėlis, tas ar anas medis, apėjimas aplinkui ežerą – yra mano, manyje. Savi namai. Kai plaukdavome į ežerą meškerioti, netu-rėdavome jokių priemonių. Tiesiog pažindavome ežerą. Nendrės, meldai, lelijos, žirnikai... Kiekvienais metais truputį kitokia jų grafika. Įlankėlės, įdubimai. Srovės. Nuojauta pasakydavo, kur tu-rim sustoti, kur „mesti“ plūdę. Grįžimas kaskart į tą pačią, bet vis dėlto kitokią erdvę. Meditacija. Buvimas, kuris gydo, atveria. Tyla, paukščių čiulbesys.

Tada per pojūčius natūraliai patyriau dieviškus dalykus. Dvasios pilnatvę patiriu tiktai gamtoje, todėl turiu joje būti visada, nepertrau-kiamai. Vėliau atsirado kiti dalykai – tiesos troškimas, vidinės, dvasi-nės tikrovės ilgesys. Jau sąmoningai ėmiau ilgėtis Dievo prisilietimo.

Kaip visa tai perteiki spalvomis, potėpiais, formomis? Juk niekada netapei peizažo iš natūros.

Studijuodamas tapiau. Bet būtent tapydamas peizažus supratau, kad kūrinija – kažkas daug daugiau negu vaizdas. Yra paslaptis, gy-lis. Yra prasmės. O grynųjų formų supratimas ir pamatymas atsi-rado kartu su Dievo artumo išgyvenimu, kurį Jis man suteikė. Jis taip tiesiogiai įsiterpė, kad mane, matyt, būtinai reikėjo gelbėti. Malonė. Atsivėrimas. Tuo laikotarpiu labai aiškiai patyriau gryną-sias formas ir jų prasmes.

Koks buvo tavo gyvenimas iki tol? Nesiliaujanti bohema. Alkoholis ir visi jį lydintys dalykai. Nuola-

tinė beprasmiška įtampa. Tai nebuvo tiesiog gyvenimo stiliukas – to-kiu būdu aš kažką užmušdavau savyje, nuskausmindavau, sugriau-davau… Juk tuose vakarėliuose nekalbėdavome apie meną, tapybą. Tiesiog „pildavome“, ir tiek, užuot ieškoję atsakymų į egzistencinius klausimus. Kai tarp mūsų atsirado Justinas Mikutis, pajutome pras-mę. Viskas, kas nuo tada vykdavo, buvo ne šiaip sau, bet dėl kažko. Dėl pačių paieškų. Dėl pažinimo.

Kas keldavo didžiausią įtampą? Gal santykiai… Neatsakyti esminiai klausimai. Vidinės tamsos,

tuštumos pojūtis. Bet per tai ir ateina pažinimas. Jei nori eiti gilyn, negali to išvengti.

Tas įsiveržimas – kas tai buvo? Ramūnas ČEPONIS. Nejudesy sujudini mane.

2004. Drobė, aliejus; 250 x 80

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Budistai vadina tai nušvitimu, o mano supratimu, čia vidinis apreiškimas. Manau, buvau pasiekęs tokią ribą, kai savęs naikinimas tapo įprasta būsena. Tai turėjo keistis. Po šios patirties ir pasikeitė. Ne iškart, po truputį, bet neabejotinai. Tada pakito ir tapyba. Supratau, kad tai, kas laikoma abstrakcija, iš tikrųjų yra visiškai konkretu, realu. Patyriau, pamačiau, kas yra grynoji forma. Pamenu, vasarą buvome kaime. Tapiau iš natūros. Ir pajutau rankose potėpį. Paėmiau kartoną, nudažiau jį, užtepiau vos kelis brūkšnius. Įvyko. Suvokiau, kad tai, ką pajuntu, yra susiję su tuo potėpiu. Pojūtis, kas tai yra ir kodėl man to reikia, išsilieja potėpyje. Galvojau tada, kaip čia yra? Tapy-damas peizažą renkiesi spalvas, pustonius, derini potėpius, o čia… tik KAŽKAS TOKIO įvyksta ir tai tampa užbaigta. TAI.

Koks yra „to“ turinys? Sunku nusakyti. Aš to noriu. Taip reikia. Jei pradėčiau

svarstyti protu, galėtų būti vien taip, galėtų kitaip. O čia yra tik taip. Manęs klausia, ką tai reiškia. Reiškia TAI. Kai pradėjau daryti grafiką, „pamačiau“ linoleumus. Senus, subraižytus. Pamatydavau TĄ VIETĄ, išpjaudavau, pa-rinkdavau išpjovos formą, tada atspausdavau ir žiūrėda-vau, ar reikia, kad visa tai išliktų, ar ne. Jei ne, kontūrus galiu aplaužyti ar apipjaustyti, vidurį pakoreguoti ar per-laužti man reikiamoje vietoje. Lūžio liniją paryškinu ir ji ima kalbėti. Jei tinka, pasidedu, palieku ir grįžtu vis ban-dydamas perskaityti, kas tai yra, nes žiūriu tarsi ne į savo grafinį tekstą. Tai tekstas, kurį parašė kažkas.

O tapybos tekstų, kuriuos parašė kažkas, irgi yra?Kartą patyrus esminį dalyką, jis juk visada ir lieka

esminis. Jo nebebūti negali. Tomis akimirkomis, kai kūrybos slėpinys atsiveria, kažką sužinau, ir tai many-je lieka. Slėpinys nedingsta. Jis gal net dar labiau pagi-lėja. Kartais virsta dar didesne paslaptimi. Patiriu labai daug visko, bet visada lieka dar daugiau nepatirta. Slė-pinys yra begalinis. Ir nors daugybė žmonių iki manęs tai patyrė, man kaskart atsiveria kažkas visiškai naujo, vis kitokia patirtis. Pribloškianti. Bet jei esu užsivėręs pats, tada tik matau, tačiau nepatiriu.

Sakei, kad tavo darbus galima liesti... Paliečiamas slėpinys?

Man tai atrodo natūralu.

Dažnai renkiesi oranžinę spalvą. Dažnai ji yra pa-slėpta.

Ji būna arba „dugne“, arba paviršiuje. Kartais jos be-veik nesimato, raibuliuoja kaip gyvybė, kuri ekspansy-viai nesibrauna į paviršių, bet už visko pulsuoja, glūdi. Kai įsipjauni, pirmiausia, gal sekundę, matai vaiskiai raudoną brūkšnį. Paskui jį užpila kraujas. To raudo-nio paprastai nematome, jį dengia oda. Tik tą sekundę, vieną sekundę, kai atsiveria pjūvio brūkšnys. Gyvybė cirkuliuoja „po apačia“, slėpinyje.

Kiek tau svarbus atsitiktinumas, o kiek numatymas?Kai kurie dalykai atsiranda atsitiktinai. Kai juos pa-

matau, nusprendžiu, ar verta palikti, ar ne. Man įdomi pusiausvyra tarp atsitiktinumo ir to, kas numatyta. Vien atsitiktinumo per mažai, turi būti perteiktas sti-prus turinys. Abstrakcionizmas per visą savo istoriją turiniui skyrė didelį dėmesį. Kitaip nei minimalizmas, kuriam yra svarbus pats objektas, daiktas. Nesutinku su tuo. Net jei uždedu tašką, jis jau kažką reiškia. Nie-ko nereiškia tada, kai neuždedu nieko.

Pastarojo meto tavo darbuose dažna vidurio linija. Labai stiprų išgyvenimą patyriau, vaikščiodamas po

Vilniaus Bernardinų sodą. Pamačiau tamsią Vilnelės juostą ir pajutau vidurio liniją. Paskui dažnai ją tapiau. Tai visiškai priešinga tam, ko mus mokė. „Vidurio li-nija yra blogai“, – taip buvo sakoma. Tačiau tas paty-rimas išsprogdino visus kanonus, nes mane sukrėtė. Vidurio linija man atsivėrė, ėmė kalbėti, į paveikslus persikėlė ir jos galia, energija. Jei būčiau nesiklausęs, ką ji man kalba, bet vis tiek stengčiausi daryti „gerai“, tai užvertų ir mane, ir darbus. Tada jie būtų ne sukurti, o atlikti. Tai būtų tiesiog „gražu“. Bet kas yra grožis be turinio jėgos? Grožis nėra vien tik „gražu“. Jis yra vidinė tiesa, tik todėl jis gražus.

Dėkoju už pokalbį.

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Elvina Baužaitė. Kodėl be skambučio? Kaip tada vis-kas vyksta?

Paulius Tamolė. Prieš imdamasis šio spektaklio, tu-rėjau labai aiškią ir konkrečią mintį – padrąsinti mo-kyklas, kad atsisakytų skambučio, kviečiančio į pamo-ką ir išleidžiančio iš jos. Norėjau pakviesti diskusijai, kam jis reikalingas. Taip, tai patogu, mokykla turi pa-pildomą „etatą“ (čia tas budintis, kuris prižiūri tvarką, seka pamokų laiką ir paspaudžia skambučio jungiklį). Yra mokyklų, kuriose jau nebeskamba skambutis, jose groja melodija, o kai kur vaikai dar ir patys pasiren-ka, ką groti. Neapgaudinėkime savęs, tai vienas ir tas pats – ar melodija, ar skambutis. Manau, skambučio atsisakymas būtų puikus veiksmas, pirmasis žingsnis, orientuotas į pokytį mokykloje. Atsisakius jo, mokinių ir mokytojų santykiai taptų kur kas demokratiškesni,

PAMOKA BE SKAMBUČIO, BE NURODYMŲ, BE PALIEPIMŲSu režisieriumi Pauliumi TAMOLE kalbasi Elvina BAUŽAITĖ

Paulius Tamolė – aktorius, šokėjas, bet vis daugiau, svariau reiškiasi kaip režisierius. Pastatyti jau trys spektakliai „Raudonkepurė“ (premjera – 2016 m. spalio 16 d.), „#beskambučio“ (premjera – 2017 m. lapkričio 4 d.), „Mikės pasaulis“ (premjera – 2018 m. kovo 17 d.). „#beskambučio“ nėra naujausias, tačiau pernelyg mažai ref lektuotas, o kūrinio vertė nekelia abejonių. Beje, aktorė Ka-milė Petruškevičiūtė už vaidmenį šiame spektaklyje pelnė Auksinį scenos kryžių nepagrindinio vaidmens kategorijoje.

„#beskambučio“ auditorija – mokyklų bendruomenė. Jos kaip savito pasaulėlio problematika šiandien plačiai diskutuojama. Apie tai ir kalbamės su režisieriumi.

bendravimas būtų horizontalesnis, galų gale mokiniai, kaip ir mokytojai, planuotų savo laiką, taip ugdytume jų gebėjimą tai daryti.

Tačiau spektaklyje skambutis ir jo atsisakymas nu-keliavo labiau į metaforos lygmenį. Atsisakome jo, kad galėtume ar bent mokytumėmės būti maksimaliai atviri vieni su kitais. Būtent atvirumas yra tai, ko la-biausiai stokoja šių dienų mokykla, ko labiausiai stinga tarpusavio santykiams.

Koks ryškiausias jūsų atsiminimas iš mokyklos laikų?Negalėčiau išsirinkti vieno. Per dvylika metų la-

bai daug visko nutiko. Tų ryškių pirmų kartų aps-tu mano atsiminimuose – tai ir pirmas perskaitytas žodis, ir pirmas bučinys, ir pirmas alaus butelis, ir pirma cigaretė...

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Papasakokite, koks buvote mokinys. Ką jums reiškė mokykla, pamokos?

Buvau geras mokinys. Nelabai stiprus moksluose, sakykime, tvirtas vidutiniokas. Kur reikėjo, pasimoky-davau, bet ir patinginiaudavau. Buvau tas, kuris eilė-raščius deklamuoja, konkursus laimi, renginius veda, todėl yra mylimas mokytojų. Jie man daug ką atleisda-vo, daug kur „patempdavo“, padėdavo. Žinoma, buvo ir tokių, su kuriais nesutardavau. Sėdėjau paskutinia-me arba priešpaskutiniame suole. O klasiokai man kaip broliai ir seserys, su didžiąja dauguma mokiausi nuo pirmos klasės.

Plačiai ir garsiai aidi itin skaudžios moksleivių isto-rijos, susijusios su patyčiomis. Kokia jūsų patirtis? Ar besimokant teko susidurti su panašiais dalykais, jeigu ne asmeniškai, tai savo aplinkoje?

Po aštuonių klasių nusprendžiau pereiti į gimnazi-ją, argumentuodamas tuo, kad noriu stipriau mokytis. Taip ir padariau. Gimnazijoje greitai tapau garsus ir mylimas dėl tų eilėraščių, renginių, konkursų. Tikėti-na, kažkam pradėjau trukdyti. Po pusantrų metų grį-žau į savo buvusią mokyklą. Kam maišyti(s) kitiems?

Jūsų dabartiniu vertinimu, ar anuomet buvote la-biau agresorius, ar auka?

Agresorius tikrai niekada nebuvau. Nemėgau nei mušti, nei muštis. Na, pradinėse klasėse su klasio-kais pasigrumdavome. Ir pasityčiodavome vieni iš kitų, tai natūralu. Nenorėkime, kad visi, ypač pa-augliai, būtų perdėtai mandagūs ir geranoriški, kai viskas dar tik formuojasi, kai hormonai verda. Ta-čiau niekada nebuvau ir nuolatinių patyčių objektas, stengdavausi laikytis per vidurį. Naujoje gimnazijoje reikėdavo atlaikyti ne tiek patyčias, kiek gąsdini-mus, tada užsidarydavau savyje, norėjau pats vienas su tuo susidoroti. Manau, tai visų blogiausia. Reikia būti drąsiems ir viskuo, kas vyksta, tuojau pat dalytis su tėvais, su mokytojais. Nes ir agresija, ir patyčios labiausiai vengia vieno dalyko – tai viešumas. O kad galėtum dalytis savo nuoskaudomis, sunkumais, pri-valai būti atviras tiek sau, tiek ir kitiems.

Kaip vertinate šiandieninę socialinę aplinką, tarpu-savio santykių pasikeitimus?

Šiandien viskas yra, sakyčiau, kur kas žiauriau. Pa-sikeitė priemonės. Pamenu, kai mokiausi pradinėje klasėje, radau į striukės kišenę įdėtą grasinantį ben-draklasio laišką, nes abu buvome nusižiūrėję tą pačią mergaitę. Tada viskas taip ir liko klasės lygmenyje. O dabar yra internetas, taigi galima pridaryti kur kas daugiau žalos. Girdėjau istoriją, kad vienas moksleivis ilgai įkalbinėjo savo merginą, kol išprašė jos apsinuo-ginusios nuotrauką, kurią gavęs paviešino visai moky-klai. Čia psichologinė žala milžiniška. Lygiai tas pats tinka ir išgarsėjimo faktoriui. Aš „garsus“ buvau savo mokykloje, na dar savo mieste, o dabartiniai mokiniai gali išgarsėti visame pasaulyje, kurdami internete savo „blogus“ ar naudodamiesi kitomis jiems prieinamomis priemonėmis.

Kurdamas spektaklį, su juo keliaudamas, kokią mo-kyklą išvydote?

Kurdami spektaklį bendravome ir bendradarbia-vome su Vaikų linija, su Ugdymo plėtotės centru ir 6 mokyklomis (prestižine didmiesčio gimnazija, rajo-no mokykla, su globos namais, su socializacijos cen-tru, kitakalbe mokykla, lietuvių mokykla prie Balta-rusijos sienos). Norėjau kūrybinei komandai parodyti kiek įmanoma didesnę aprėptį. Kaip Lietuvoje yra ke-lios Lietuvos, taip mokymo sistemoje yra skirtingų ly-gių mokyklos. Vis dėlto įžvelgčiau du panašumus arba vienijančius požymius – esame bailių šalis, bijome keisti ir keistis, o antra – problema yra ne vaikai, bet jų tėvai arba tai, kad jų nebūna šalia. Čia didžiausi iššū-kiai šiandienos mokyklai. Sutvarkykime tėvų grandį, o vaikai patys susitvarkys.

Ko pasigendate, o ko galbūt esama per daug ugdymo aplinkoje?

Labai daug regėjau, jutau moteriškos, „motiniš-kos“ energijos. Kur nuvažiuodavome, iškart būda-vome sodinami ir maitinami, jausdavausi lyg par-važiavęs pas mamą. Gal taip yra todėl, kad daugelio mokyklų kolektyvai labai moteriški? Manau, šių

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

dienų mokykla labiausiai stokoja tiesaus stuburo, ryžto ir griežtumo. Per-nelyg nuolaidžiaujama mokiniams, per daug lankstomasi ir pataikau-jama tėvams. Vieną dieną staiga nustembame, koks devalvuotas mokytojo prestižas. Sakyčiau, kar-tais reikia nugriauti, kad vėl pastatytume kažką naują. Turbūt toks mūsų kelias.

Kaip nusakytumėte mo-kytojo idealą? Ar teko tokį sutikti, nebūtinai etatinį pedagogą, bet asmenybę, kuri įkvepia?

Tokį tikrai turėjau, ir šiandienos mokyklose, ačiū Dievui, vis dar yra puikių mokytojų, kurie dirba iš pašaukimo, gerbia save ir kitus, besąlygiškai myli kiekvieną mokinį. Mokytojai, kurie leidžia klysti, ieškoti, suklupti, padeda atsistoti, kad vėl galėtum eiti. Jiems nereikia nieko niekam įrodinėti. Jie ne moko, bet ugdo. Vien būdamas šalia jų, tampi iš-mintingesnis, tvirtesnis, geresnis. Toks mokytojas yra asmenybė.

Jūsų įsivaizdavimu, kaip turėtų būti mokoma? Mano supratimu, visų pirma, turėtų būti ugdoma, o

ne mokoma. Antra, apsispręskime, ką norime ugdyti – žinias ar kompetencijas? Kai turėsime atsakymus ir žinosime kryptį, ko norime iš mokyklos ir ką mokykla gali duoti, tada beliks eiti ir daryti. Taktikų šiam tiks-lui pasiekti esama pačių įvairiausių.

Koks dalykas ar keli turėtų papildomai atsirasti ug-dymo sistemoje, o gal kažko vertėtų atsisakyti?

Manau, reikėtų kalbėti ne apie kažko atsisakymą, bet apie sinergiją tarp skirtingų dalykų, jų integravi-

mą. Susieję nesusiejamus dalykus, turėsime įdomų, kūrybišką rezultatą. Pamenu, per kūno kultūrą žaisda-vome krepšinį, atlikdavome tuos normatyvus – aukš-čiau, greičiau ir t. t. Svarstau, kodėl mokykloje bėgama pagal laiką, o ne dėl malonumo? Kas svarbiau – su-rašyti pažymius, ugdyti boltus ar propaguoti sveiką gyvenseną?

Kiek meninės, kūrybinės raiškos įmanoma išmokyti, o kiek lemia talentas, asmeninės savybės, gabumai?

Visus visko galima išmokyti. Tačiau vieniems gamta atseikėjo daugiau gabumų ir talento, natūra-lu, kad atlikti kažkuriuos darbus jiems yra lengviau ir paprasčiau negu kitiems, mažiau apdovanotiems. Dabar klausimas, ką daryti tuo atveju, jei gabumų tai sričiai neturi, bet ji labai tave traukia? Čia jau lemia kiekvieno apsisprendimas – jeigu esate pasi-ryžę ilgai ir sunkiai dirbti, nepaisydami nusivylimų, kodėl gi ne.

Ar teatrą laikote edukacijos, ar komunikacijos prie-mone?

„#be skambučio“. Režisierius Paulius TAMOLĖ Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Teatras yra nuostabus metodas ir puiki priemonė ugdyti kompetencijas – bendradarbiavimą, socialinę drąsą, bendravimą, kritinį mąstymą. Jeigu mokėsime teatrą integruoti į tiksliuosius mokslus, bus milžiniš-kas efektas. To ir siekia dabartinės programos, pavyz-džiui, STEAM santrumpa, žyminti gamtos mokslų (angl. Science), technologijų  (angl. Technology),  inži-nerijos (angl. Engineering), meno/dizaino (angl. Art) ir matematikos (angl. Mathematics) sritis. Pastaruo-ju metu raidė A santrumpoje STEAM yra vartojama platesne nei menas / dizainas prasme: A – visos kitos disciplinos (angl. All other disciplines). STEAM ugdy-me akcentuojamas kūrybiškumas ir techninė kūryba kaip tarpdisciplininė prieitis, ją racionaliai derinant su atskirų mokomųjų dalykų ypatumais. Ko gero, tokį tiksliųjų mokslų bendradarbiavimą su menu (daile, teatru) daug kam sunkiausiai sekasi susieti tarpusavyje.

Pauliaus Tamolės ideali pamoka – kur, kada, su kuo?

Pas močiutę kaime. Prieš man užmiegant, ji pasa-kodavo nutikimus iš savo pačios asmeninės patirties, iš anų laikų gyvenimo – apie triūsą, vargą, partiza-nus... Tai buvo geriausia istorijos pamoka.

Jūsų spektaklyje skambutis yra ne tik laiko signa-las, bet ir sąlyginis riboženklis tarp laisvės ir nelaisvės. Jūsų manymu, kiek laisvės mokykloje reikia suteikti, o kiek brėžti ribas, nurodyti orientyrus?

Negali būti laisvės dėl jos pačios. Kiekviena laisvė privalo turėti savo standartus ir taisykles, kad mes, mėgaudamiesi savo laisve, neužgniaužtume šalia esančiųjų laisvės. Tam reikalingi susitarimai. Esame labai linkę į kraštutinumus. Ilgą laiką mokiniai ne-turėjo standartų, kuriuos vadiname vaiko teisėmis, bet kai šie atsirado, mokykloje liko tik vaiko teisės be jokių pareigų. Taip jau yra, kad kiekviena laisvė turi ir nelaisvės šešėlį. Žiūrėkime į procesą, kaip se-kasi susitarti, drauge planuoti, organizuoti mūsų visų laisvę, kad netrukdytume vieni kitiems ir jaustumė-mės pakankamai laisvi veikti.

Kas yra laisvė asmeniškai jums? Ar jaučiatės laisvas? Kiek mūsų valstybėje, šiandienos pasaulyje galimà laisvė?

Jaučiuosi pakankamai laisvas savo valstybėje kurti, kalbėti, veikti tai, ką labiausiai noriu. Ta laisvė pasi-renkama mūsų pačių demokratiniu būdu. Toks mūsų visuomenės susitarimas, pagal tokias taisykles esame sutarę gyventi. Visada esu už kiek įmanoma didesnę asmeninę žmogaus laisvę, kad jis pats spręstų, kaip jam teisingiausia elgtis.

Triukšmas ar tyla – kas mokykloje dominuoja? Žinoma, triukšmas. Šiandienos pasaulis labai

triukšmingas – daug informacijos šaltinių, daug nuo-monių, daug įtakų. Privalome ieškoti tylos, kad geriau ir aiškiau išgirstume vienas kitą. Tam reikia nemažų pastangų.

Spektaklyje „#beskambučio“ pasitelkėte Williamo Shakespeare’o „Hamletą“. Kas yra Hamletas jums as-meniškai – Danijos princas, herojus?

Man pats Williamas Shakespeare’as yra labiau lite-ratūros herojus ir princas viename, parašęs šitiek daug puikių pjesių. Kitas dalykas yra legendinė frazė – būti ar nebūti? Ieškojome, kas slypi tarp tų dviejų žodžių, kitaip tariant, kas sieja tuos du žodžius? Ar mokame būti su savimi, su kitais?

Literatūra, ypač klasika, yra didžioji mokytoja... Ką ir kaip skaitote?

Skaitau, kas man įdomu. Skaitau nuosekliai, todėl ilgai. Neseniai perskaičiau Yuvalio Noah Harari’o kny-gą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Dabar skaitau Adolfo Ramanausko-Vanago „Partizanų gretose“.

„#beskambučio“ rodote mokyklose. Kas yra šis spek-taklis – Jūsų vaizdinys, etiudas, kūrybos raiška?

Pilietinė iniciatyva už pokyčius mūsų galvose. Ateiname į pamoką mokykloje ir mokomės būti atviri, – ta pamoka vyksta be skambučio, be nurody-mų, be paliepimų.

Dėkoju už pokalbį.

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Vilniuje rugsėjo 8–9 dienomis vyks Japonijos kultūros festivalis nowJapan, šiemet minintis

dešimtmetį. Gyvavimo pradžioje atrodęs nišinis reiškinys, per dešimt metų jis išaugo į rimtą, ne-menko susidomėjimo sulaukiantį renginių ciklą. Tai vienintelis tokio formato festivalis visame Bal-tijos regione, patrauklus ne tik lietuviams, bet ir jų kaimynams, pamilusiems Tekančios saulės šalį. Kuo jis ypatingas ir ko naujo galima tikėtis šį rudenį?

Teatro arenoje 2009 m. praūžęs pirmasis nowJapan suteikė lankyto-jams galimybę pajusti lengvą tolimos Japonijos pulsavimą. Pagrindiniai festivalio akcentai buvo interakty-vios paskaitos apie šalį, Rytų kovos menų pristatymai, pažintis su kali-grafija, nekomerciniu japonų kinu, daug kam rebusu tapo kostiuminis pasirodymas cosplay (angl. costu-me + play). Kiekvienais metais pro-grama turtėjo, pristatydama tiek tradicinę, tiek šiuolaikinę Japoni-jos kultūrą – mitologiją ir folklorą, išskirtinius šios šalies dizainerių darbus, anime ir manga tradicijas, origamio meną, šiuolaikinių Tokijo garso dizainerių pasirodymus, ku-

Ina StONČĖ

MISIJA – PAŽINTI EGZOTIŠKĄJĄ JAPONIJĄ

linarijos paveldą... Organizatoriai ilgainiui pavertė nowJapan platforma, supažindinančia, kokia Japo-nija yra dabar.

Nuo festivalio įkūrimo jame apsilankė daugiau kaip 130 Japonijos dailininkų, muzikantų, ama-tininkų, ryškių visuomenės veikėjų. 2012 m. pro-gramą papildė vaidybos menas, siaubo filmų isto-rija, šiuolaikinė elektroninė muzika. Nuolat auga dirbtuvių skaičius. 2013 m. nowJapan, tituluojamą

Gongų perkusininkas Raimondas Binkauskas ir Shakuhachi fleitos meistras Gediminas

Sederevičius per nowJapan atidarymą groja ant Europos dangoraižio stogo. 2012

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

ryškiausiu japonų kultūros švyturiu Lietuvoje, įver-tino ir apdovanojo Japonijos ambasada. Festivalis turi turtingą ne tik kultūrinę, bet ir edukacinę pro-gramą. Svečiai skaito viešas paskaitas apie Japoni-jos meną, pramogų industrijos subtilybes, kultūros klimatą, šalies istoriją. 2014 m. festivalis pakvietė Nobuki Sugiharą – tai vienintelis gyvas legendinio

diplomato, per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjusio daugiau kaip 6000 Lietu-vos ir Lenkijos žydų, sūnus. Šis vizitas ir Sugiharos paskaita tapo istoriniu įvykiu ne tik festivalio, bet ir visos Lietuvos kontekste.

Festivalis žavus ir tuo, kad čia kie-kvienas gali susipažinti su jam arti-miausia Japonijos dalimi. nowJapan publika labai įvairi – čia gausu jaunų šeimų, kurios drauge su vaikais mė-gaujasi pramogų erdve, išbando nau-jus žaidimus, domisi rankdarbiais, ne-trūksta ir hipsteriško jaunimo, imlaus egzotiškoms naujovėms, ir kultūros gurmanų, kurie ieško naujų meno for-mų, lanko paskaitas, ragauja maistą, na, ir, žinoma, tikrų Japonijos mylėto-jų, kuriems įdomu beveik viskas – nuo animacijos iki spalvingojo cosplay. Beje, pasak organizatorių, japonams Lietuva irgi atrodo egzotiška, galbūt todėl tiek daug ryškių šios tolimos ša-lies atstovų kasmet mielai atvyksta čia, pas mus, kad pristatytų tai, kas šiuo metu Japonijoje yra ant bangos.

Šiemet japonų menininkai kviečia-mi kurti unikalią programą, skirtą tik Lietuvai. Bus ieškoma naujų kūrybos formų. Pavyzdžiui, bandoma Vilniaus senamiesčio architektūrinį paveldą susieti su šiuolaikine Japonijos kul-tūra. Jubiliejinis festivalis vyks Lietu-vos filharmonijoje, Vilniaus rotušėje, Dailininkų sąjungos galerijoje. Šių er-

dvių prieigose irgi kurs menininkai, sostinės centrą užlies tradicinis ir šiuolaikinis japonų menas. Su-siejus geografiją su vaizduote, tikimasi sukurti ja-poniškos kultūros salą pačioje Vilniaus širdyje.

Atvyks iliustratorius ir mados dizaineris Hiroyu-ki Mitsume Takahasi, išsiskiriantis originalia gyva ir skaitmenine tapyba. Šokėjas ir choreografas Norihito

cuushe (japoniškoji Bjork) ir a-u-s koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje. 2014

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Ishii atveš modernų Japo-nijos Butoh šokį. Tatsuo Horiuchi, įkopęs į aštuntą dešimtį, pademonstruos, kad amžius – ne kliūtis kurti unikalius dailės darbus, pasitelkiant Mi-crosoft Excel programą. Dalyvaus multidiscipli-ninis kūrėjas Tetsuo Ki-tamura, instaliacijoms taikantis netikėčiausius sprendimus, komiksų ir manga meistrė Keiko Kikkawa, kitų menų at-stovai.

Šalia gausybės paskaitų, pasirodymų ir pažinčių su Tekančios saulės šalies kultūra, nemenką progra-mos dalį užims kulinari-nis paveldas. Mitą, kad Ja-ponijos virtuvė apsiriboja tik sušiais, pasiryžę su-griauti į festivalį atvykstantys du aukšto lygio japonų kulinarai, kurie ne tik atskleis gero skonio paslaptis, kvies gaminti kartu, bet ir siūlys paragauti.

Cosplay, išgarsėjusį ano amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, daug kas vadina Japonijos popkul-tūros perlu. Žmonės įkūnija jiems patinkančius animacijos, komiksų, fantastinės literatūros ar fil-mų, kompiuterinių žaidimų personažus. Atsiradus festivaliui, cosplay išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Šis spalvingas paradas, turintis ne tik rekreacinę, bet ir edukacinę vertę, šiaip ar taip, yra varžytuvės, to-dėl reikalauja didelio pasirengimo, kruopštumo ir fantazijos, čia gausu ne tik mados, dizaino, bet ir vaidybos elementų. Į cosplay įsitraukę žmonės nori perteikti kuo tikslesnį vaizdą ir jausmą, todėl čia svarbios tiek žinios, tiek gebėjimai. Dalyviai domisi kostiumų dizainu, muliažų gamyba, modeliavimu, gauna skaitmeninių medijų ir teatro pagrindus. Šie-

met šio konkurso nugalėtojas turės galimybę atsto-vauti Lietuvai tarptautiniame konkurse Eurocos-play Londone. Beje, įdomus faktas, kad Lietuvių kalbos komisija buvo užsimojusi Cosplay pervadin-ti Suknelinėmis...

Apsilankymas festivalyje galbūt paskatins nerti gi-lyn į tolimosios Japonijos pažinimo vandenis. Jei ti-kite, kad geriausias šalies atspindys yra kultūrinis jos paveikslas, tai apsilankę nowJapan tikrai susidarysite šiokį tokį vaizdą. Koncentruota ir puikiai parinkta meninė festivalio programa reprezentuoja Japoniją bene geriausiai Lietuvoje. Beje, organizatoriai užsime-na, kad po dešimties metų bendradarbiavimo japonų menininkai pradėjo kurti ir apie mūsų šalį, o pamatyti Lietuvą jų akimis turbūt yra dar viena svari priežastis, kodėl verta apsilankyti festivalyje.

Šį ir kitus straipsnius apie Tekančios Saulės šalį rasi-te www.nowjapan.lt/japonijospuslapis

Japonų teatro pristatymas festivalyje. 2016

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

ARTŪRO SAKALAUSKO KANKINYSTĖ IR MAIŠTAS

Vėlyvuoju sovietmečiu tikra Lietuvos šeimų ir tautos nelaime buvo tapusi priverstinė jaunuolių

tarnyba sovietų kariuomenėje, dažnai tolimose, at-šiauriose vietovėse ir priešiškoje aplinkoje. Iš ten dalis jų grįždavo cinko karstuose, neva įvykus „nelaimin-gam atsitikimui“, nors iš tiesų tas nelaimingas atsiti-kimas buvo pati okupacija, prievarta ir neapykanta. Kam? Tiesiog kitokiems, neva fašistams, „vokiečiams“. Kodėl? Jie kalba nerusiškai, jų raidės kitokios... SSRS kariuomenėje įsikerojusius „nestatutinius“ santykius tarp visagalių „senių“ („diedų“) ir bejėgių naujokų, engimą ir patyčias papildydavo nacionalinė neapykan-ta, ksenofobija. Baisias dvasines pasekmes ir vaikinų mirtingumo rodiklius dar labiau padidino karas Af-ganistane. Toje žiaurybių aplinkoje jau nebe pavienes šeimas, o visuomenę sukrėtė išskirtinis įvykis – jau-nas rekrutas iš Lietuvos Artūras Sakalauskas, patyręs grupinį tarnybos „draugų“ smurtą ir seksualinę prie-vartą, konvojuojamame kalinių vagone iššaudė savo kankintojus.

Jo likimas ir galimo tiek oficialaus, tiek mafijinio keršto pavojus sukrėtė Lietuvą, skatino žmonių solida-rumą ir pilietinį susivokimą. Kilus masiniams protes-tams, kuriuose jau dalyvavo ir Lietuvos Sąjūdis, jau-nuolio gyvybę pavyko išgelbėti.

Visa tai vyko 1987–1990 metais.Greitai brendo ir visuomenė. Sąjūdis visai natūraliai

iškėlė programinį politinį reikalavimą, kad Lietuvos jau-nuoliai privalomąją karinę tarnybą atliktų tik Lietuvos teritorijoje. Niekas negali būti prieš jo valią išvežtas iš gimtinės – ar toli į lagerį Sibire, ar į svetimą kariuomenę.

Pagrindinis susivokimas, kokia Sovietijos esmė, brendo kiek lėčiau, bet vis dėlto brendo.

Toje tariamai broliškoje SSRS šeimoje (turinčioje vy-resnįjį brolį!) ištisos tautos – mažesniosios, ne rusai – gy-veno nacionalinių nestatutinių santykių, lėtinio geno-cido sąlygomis. Ir turėjo išnykti „pažangos“ labui, kaip tą dėstė jau Karlas Marxas.

Vytautas LANdSBERGIS

Praeities dabartis

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Kas įvyko 1987 m. pradžioje traukinio į Leningradą specialiajame vagone

„Tualete atsitiko baisus dalykas. Kelis kartus smogę į pilvą, kankintojai pradėjo karštligiškai plėšti nuo Artūro kelnes. Kiek išgulėjo ant geležinių grindų, ne-atsimena. Atsipeikėjo nuo baisaus skausmo – kažkas prikišo jam prie kūno degantį degtuką. „Na ką, at-sikvošėjai? – pasidomėjo. – Tai pagulėk, pailsėk, o po kokių dvidešimties minučių mes vėl grįšime ir viską pa-kartosime.“

„Atsitikimas specvagone“, Komsomoljskaja pravda.

„Vaikinas atsipeikėjo tik Babajevo stoties gatvėje, iš-ėjęs iš vagono...

...Tardymas A. Sakalauskui reiškė tikrą psichinį kan-kinimą, o tardytojai (tardytojas) matė savo veiklos pa-darinius.“

Iš lietuviškų laikraščių

Tai tik menka dalelė žurnalistų prasimanymų, kuriais buvo meniškai pagerinti masinio informavimo prie-monių pranešimai. Po jų sekė adekvati skaitytojų ir televizijos žiūrovų reakcija. Tragiškam ir, tiesą sakant, unikaliam įvykiui, atsitikusiam bemaž prieš dvejus metus vienoje iš vidaus kariuomenės dalių, buvo su-teiktas detektyvinis ir net sensacinis pobūdis [...].

Daugelis laikraščių, tarp jų Komsomoljskaja pravda, atkreipė dėmesį į gėdingą reiškinį kariuomenėje: ne-statutinius tarpusavio santykius, „senių“, „metininkų“ siautėjimą, „kareivinių chuliganizmą“ – pavadinimų ne-stinga [...]. Taip, publikuojama nemažai straipsnių apie pirmųjų ir antrųjų tarnybos metų kareivių tarpasmeni-nius santykius. Tačiau juose kartais įžvelgiama kažko-kių superkonfliktų tendencija, išryškinamas žiaurumas, pasityčiojimai, grupuojami faktai, kartais nepatikrinti, kad siužetai būtų patrauklesni, o iš kur kyla nestatuti-niai tarpusavio santykiai, taip ir lieka už kadro [...].

Sakalauskas pirmiausia šovė ne į skriaudikus, o į tuos, kurie galėjo jam sutrukdyti. Pagalvokite, juk jis nušovė šešis nekaltus žmones. Įsivaizduokime, kad jie liko gyvi. Tada nieko iš jų nebūtų galima patraukti at-sakomybėn už nestatutinius santykius [...].

Neišmanydamas giluminės nusikaltimo esmės, nesusitikęs nė su vienu Artūro tarnybos draugu, ne-išnagrinėjęs nė vieno baudžiamosios bylos puslapio ir pagaliau visiškai atmesdamas tą aplinkybę, kad teis-mas ir tik teismas sprendžia ir nustato kaltės laipsnį ir bausmę, autorius grėsmingai įspėja skaitytoją: „Virš A. Sakalausko vis dar tebesklando aukščiausiosios baus-mės juoda šmėkla.“ Kam naudinga tokia psichozė? [...].

Atkreipkime dėmesį į šias datas: 1987 m. gegužės 10 d. prokuratūroje Sakalausko byla praktiškai buvo baigta tirti. Mes turėjome teismo medicinos eksperti-zės išvadą, kad Sakalauskas įvykdė tyčinę žmogžudys-tę sunkinančiomis aplinkybėmis, ir ypatingo dvasinio susijaudinimo nusikaltimo momentu nebuvo. Išvadą pasirašė grupė Karinės medicinos akademijos moksli-ninkų ir medicinos mokslų daktaras [...].

Neseniai Taline man pasakojo, kad vien Piarnu ra-jone nuo tikrosios karinės tarnybos slapstosi daugiau kaip 40 jaunuolių, ir karinis komisariatas bejėgis ką nors padaryti. Respublikoje niekam ne paslaptis, kad estų jaunuoliai laiko negarbinga karininko profesiją, užtat visokiausiuose mitinguose ir sueigose teoretina-mos nacionalinių pulkų kūrimo idėjos [...].

„Gelbėjimo komitetas“ surinko apie 27 tūkstančius pa-rašų, reikalaujančių išteisinti ir išlaisvinti žudiką. Taip, žu-diką. Netgi įvykdžiusį dar kelis pavojingus kriminalinius nusikaltimus. Tai vienareikšmiškai įrodyta tardymo [...].

Senovės Romos teisininkai, susidūrę su kebliu ir žiauriu nusikaltimu, keldavo klasikinį klausimą: „Kam tai naudinga?“ Kam naudinga nuolat fokusuo-ti visuomenės dėmesį į Sakalausko „aukojimąsi ir ne-kaltumą“, kurstyti motinų pasipiktinimo priepuolius, atseit greitai teksią joms siųsti į armiją savo sūnus, o

PULKININKO J. DURNEVO TIESA APIE SUŠAUDYTĄ SARGYBĄ

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

armijoje, girdi, tvarka blogesnė negu tarp kriminali-nių nusikaltėlių [...].

Iš teismo medicinos ekspertizės išvados: „Visi ap-tikti A. Sakalausko kūno sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai priskirtini prie lengvų kūno sužalojimų, dėl kurių nebuvo trumpalaikio sveikatos sutrikimo arba nežymaus darbingumo praradimo.“

Fragmentai iš pulkininko J. Durnevo straipsnio, kuris pasirodė žurnalo Na

bojevom postu 1988 m. gruodžio numeryje ir buvo perspausdintas Vakari-

nėse naujienose (1989-01-03).

„TIESA APIE SuŠAuDYTĄ SARGYbĄ“?

[...] Teismo medicinos ekspertizės metu iš viso nespren-džiamas klausimas dėl psichinės kaltinamojo būklės (juk čia yra teismo psichiatrinės ekspertizės kompe-tencija), juo labiau nekvalifikuojama kaltinamojo veika kaip „tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybė-mis“. Dar daugiau. J. Durnevo minima ekspertizė aps-kritai nebuvo daroma nei prieš, nei po 1987 m. gegužės mėn. 10 d. Ji buvo atlikta tik 1987 m. pabaigoje–1988 m. pradžioje ir nustatė, kad Artūras tardymo metu susirgo psichine liga ir toliau jo tardyti negalima [...].

Telieka tai autoriaus sąžinei, bet laisvai interpretuoti faktinių aplinkybių tikrai negalima. Juk tai iš esmės keičia požiūrį į patį įvykį. Norom nenorom užduodi sau klausimą, iškeltą paties „Tiesos apie sušaudytą sar-gybą“ autoriaus: „Kam tai naudinga?“ Kam naudingas žinomai melagingų faktų pateikimas? [...].

Gal tai naudinga pačiam autoriui, darančiam užuo-minas, kad Pabaltijo respublikose kritęs karininko profesijos prestižas, jaunimas nerodo entuziazmo at-likti būtinosios karinės tarnybos. Bet galbūt autoriui reikėtų priežasčių paieškoti ne minimose respublikose; galbūt jis teiktųsi pagalvoti, kad ir jo falsifikuota „Tie-sa...“ vargu ar pakėlė karinės tarnybos, o ir jo paties, šiai tarnybai atstovaujančio pulkininko, prestižą [...].

Egidijus Bičkauskas, Lietuvos TSR prokuratūros, Ypatingai svarbių bylų tardytojas

Vakarinės naujienos. 1989 m. sausio 3 d. * Tęsinys. Pradžia KB nr. 1, nr. 2, nr. 3, nr. 4, nr. 5

5. 1991-ųJų GEGuŽė

Pirmoji Hagos konferencijos diena

„Aerofloto“ lėktuvas buvo pilnas. Iš Maskvos į Hagą skrido daugiau kaip keturiasdešimt delegatų. Nu-stebome, pamatę „Vilniaus nacionalinio-teritorinio krašto“ koordinacinės tarybos pirmininką, SSRS liau-dies deputatą Brodavskį, kurį Kremlius bandė įbrukti į mūsų delegaciją. Iš karto pareiškėme protestą.

Latvių delegacijai vadovavo jų AT Užsienio reika-lų komisijos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Kirštejnas, estų – Indrekas Toome, buvęs Estijos SSR premjeras, dabar parlamento Užsienio reikalų ko-misijos pirmininkas. Sovietų Sąjunga į konferenciją pasiuntė net tris delegacijas. Be pagrindinės, vado-vaujamos SSRS AT prezidiumo nario Tarazievičiaus, buvo dar dvi – Užsienio reikalų ministerijos ir Sovie-tų komiteto už Europos saugumą ir bendradarbiavi-mą. Be to, ėmė aiškėti ir Rusijos vaidmuo – RSFSR atskirai siuntė delegaciją, kurios pirmininkas buvo garsus disidentas Viačeslavas Bachminas, ketverius metus „už antisovietinę veiklą“ praleidęs lageryje. Dabar jis dirbo Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijoje. Kelis Rusijos delegacijos narius paži-nojome dar iš Sąjūdžio laikų kaip demokratinių ju-dėjimų dalyvius.

Prie viešbučio mus pasitiko olandai. Visi konfe-rencijos dalyviai gavo po kaklaraištį su Erazmo Ro-terdamiečio universiteto emblema. Tiesa, keliems SSRS delegacijų nariams įteikta ir po lagaminėlį,

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

neaišku, su kuo. Gal nuo jų priklausė konferencijos sėkmė? Tą patį vakarą Ernstas van Eeghenas suren-gė mums priėmimą savo nelabai ištaiginguose na-muose, kur įteikiau jam mūsų dovaną – lietuviškos juodos duonos kepalą. Ponas Atamali’s, kuris dėjosi vos ne mano draugu, pasikvietęs į nuošalų kampą, parodė tikrąjį SSRS delegacijos vadovą, pažadėjo su-pažindinti ir pašnibždėjo, kad būtent su juo, Gorba-čiovo patarėju, reikėtų derėtis... Neformaliai.

Pirmadienį iš pat ryto Hagos Taikos rūmuose pra-sidėjo konferencija „Žmogaus teisės – tautų teisės“. Susirinko daugiau kaip šimtas žmonių – prisijungė JAV, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų delegacijos,

kurias sudarė daugiausia žmogaus teisių, ekonomi-kos ir derybų ekspertai, padėsią Baltijos šalims susi-tarti su SSRS.

„1991-05-13, pirmadienis. HagaCarnegie fondo pirmininkas Maxas van der Stoelis

sveikina SSRS AT, kad priėmė išstojimo iš Sąjungos įsta-tymą. Kalba beveik Gorbačiovo žodžiais. Bet vis dėlto pamini žudynes prie Lietuvos TV bokšto. Vladimiras Silinas, SSRS komiteto už Europos saugumą ir bendra-darbiavimą pirmininko pavaduotojas, aiškina, kad Komitetas pasisakė prieš jėgos panaudojimą Lietuvoje. Ir kabina makaronus apie Rusijos filosofinės minties vystymąsi. Landrumas Bollingas, JAV filantropas, de-

Virgilijus ČEPAItIS

SUGRĮŽIMAS Į ŽEMĖLAPĮ Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03*

Skiriu Vasario 16-ajai

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

rybininkas, Jeruzalės Ekumeninio instituto prezidentas, De Burghto konferencijų organizacinio komiteto narys, perduoda Carterių, kurie dabar Afrikoje, linkėjimus. Pataria nesigręžioti atgal, tas nieko neduoda. Dialogas tarp Rytų ir Vakarų liudija Šaltojo karo pabaigą. Sako tikintis laisva demokratine visuomene, džiaugiasi be-precedentinėmis permainomis Rytų Europoje (SSRS ir kitur), kai visa visuomenė bando persitvarkyti. JAV, anot jo, yra geriausias ir blogiausias etninių proble-mų sprendimo pavyzdys. Pilietinis karas Amerikoje parodė, kad nereikėjo jo pradėti. Karas – ne metodas, kaip spręsti tautines problemas. Emile’is van Lenne-pas, Nyderlandų valstybės ministras, primena pokario Europą, kai buvo bandoma vienyti valstybes ir galvota apie tarpusavio priklausomybę. Aš pasakiau kalbelę, kurioje gana aštriai užsipuoliau Sovietų Sąjungą. (Iš-pylė karštis, turbūt pakilo spaudimas. Vos baigiau.) Si-linas. Ponai, mes turime problemą, ji labai paprasta: Lietuva – turbūt ir Latvija bei Estija – nenori gyventi Sovietų Sąjungoje. Ši problema išnyks tik kartu su mu-mis ir su lietuviais. O jei yra problema, tai ji ne tik mūsų. Abipusis šalių pasitikėjimas griaunamas. Tai labai keis-ta po kvietimų stiprinti pasitikėjimą. Jis [rodo į Brodavs-kį] – Vilniaus rajono pirmininkas. Negi jo įtraukimas į Sovietų Sąjungos delegaciją rodo, kad SSRS turi Lietuvos Respublikai teritorinių pretenzjų? Bachminas kalbėjo gana aptakiai. Tarazievičius pasisakė už teisinę išeitį iš susiklosčiusios padėties. Negali būti nė kalbos apie kokį nors spaudimą. Bet pridūrė, kad tautinė idėja dažnai nuveda visuomenę į aklavietę.“

Po Tarazievičiaus kalbos vakariečiai lyg ir pradėjo mus mokyti, kad nusileistume Kremliui, kad turime derėtis dėl visko, bet daugiausia dėl antraeilių daly-kų, o Lietuvos nepriklausomybės klausimas kažkaip ėmė ir ištirpo.

„Patrickas Cormackas, vienas iš konservatorių ly-derių Didžiosios Britanijos parlamente. Anglija yra ir kolonizacijos, ir dekolonizacijos ekspertė. Principai: 1) visada sunku priimti pasikeitimus; 2) demokratija reiškia ir galimybę pripažinti klaidas; 3) beribis suve-renitetas neegzistuoja; 4) nei teroras, nei terorizmas nepriimtini. Reikia atleisti tiems, kurie padarė blogį,

o bendraujant žiūrėti į perspektyvą. Douglas M. John-sonas, JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centras. Baltijos šalys gauna tam tikrą naudą iš bendradar-biavimo su SSRS. Baltijos regionas Sovietų Sąjungai yra strateginis, todėl turime pasižiūrėti, kaip karinės bazės egzistuoja kitose šalyse. Balansas tarp žmogaus ir valstybės teisių labai delikatus. Rogeris Fisheris, garsus JAV derybų specialistas, skaito pranešimą apie Izraelio ir Egipto derybas. Suverenitetas negali būti derybų objektas, o Sinajaus pusiasalis visada priklau-sė Egiptui.“

Tas derybų specialistas išgarsėjo, parengęs dery-bas Camp Davide, kur Izraelis susitarė su Egiptu pa-sitraukti iš užgrobto Sinajaus pusiasalio.

Dabar, po gerų poros dešimtmečių, galvoju, kiek pinigų išleido Vakarai, kiek garsių specialistų įdar-bino, kad SSRS pradėtų su mumis derėtis? Tačiau ir tada nujautėme, kad visa tai nueis veltui. SSRS nė ne-ketino išleisti mūsų iš savo orbitos, o mes nė negalvo-jome atsisakyti nepriklausomybės. Ar čia įmanomas kompromisas? Izraeliui atsisakyti užgrobto Sinajaus pusiasalio buvo lengva – juk ten dykuma, bet „de-rybos“ tarp izraeliečių ir palestiniečių, prasidėjusios jau tada, nesibaigia ligi šiol. Palestiniečiai reikalauja nepriklausomybės. Ar čia įmanomas kompromisas?

Po pietų pertraukos diskutuota apie žmogaus ir tautų teises.

„Cormackas nori sužinoti, kaip įsivaizduoja suve-renitetą Baltijos šalys. Pranas Kūris, Lietuvos delega-cijos ekspertas, LR valstybės patarėjas, sako, kad tai galimybė spręsti visus vidaus ir užsienio klausimus pagal tarptautinę teisę ir be nurodymų iš šalies. Kirš-tejnas papildo, kad latviams opi dar ir tautos išlikimo problema. Janis Peteris, poetas, Latvijos Respublikos atstovas Maskvoje, aiškina, kad Latvija garantuoja bendras mokslines programas, ekonominį ir ekologi-nį bendradarbiavimą su SSRS, garantuoja kitataučių teises. Bet negalima apeiti nepriklausomybės etapo. Pabaltijiečiai pirmiausia turi ieškoti nepriklausomy-bės ten, kur ją pametė, o ne ten, kur šviesiau (anek-dotas apie ieškantį po žibintu). Vadimas Sobakinas, SSRS Konstitucinės priežiūros komiteto narys, klau-

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

sia, kas svarbiau – tautos teisės ar liaudies teisės? Konstitucinės priežiūros komiteto nuomone, priori-tetas žmogaus teisėms. Į kokią pilietybę pretenduos Lietuvos lenkai – į Lenkijos? Van Lennepas pasa-koja apie Antilų salas, kurios nenori atsiskirti nuo Olandijos karalystės, nes joms taip geriau. Pabal-tijo šalys galvoja kitaip. Casparas van den Bergas, teisininkas iš Leideno universiteto, pasakoja apie vizitą į Rygą. Anot jo, tuo, kad sovietų kareiviams neleista dalyvauti referendume dėl Latvijos nepri-klausomybės, pažeistos žmogaus teisės. Frederickas Starras, Oberlino kolegijos (JAV) rektorius, dėsto: Trys Baltijos respublikos bendradarbiavo su Rusija tris šimtmečius ir tik tris kartus tie santykiai buvo nenuoširdūs. Daroma daug, kad būtų apsunkintas šiltas santykis ateityje. Reikia pereinamojo periodo, per kurį šalys įtvirtintų naujus santykius. Andrejus Gračiovas, SSKP CK Užsienio skyriaus vedėjo pava-duotojas, Gorbačiovo patarėjas, pabrėžia: De Burgh-to principas – nekartoti oficialių derybų. Nebūna paprastų sprendimų. Pirmenybė žmogaus teisėms. Vienintelis principas, kuriuo turi sekti civilizuotos tautos – konstitucinis. Alžyro pavyzdys rodo: „pro-cesas, pereinamasis periodas“. Cormackas. Šioje diskusijoje juntami dideli skirtumai. Pabaltijyje vei-kia parlamentinės struktūros, SSRS turi pripažinti šių tautų apsisprendimą. Įvykiai Lietuvoje, prie TV bokšto, sukėlė protestus visame pasaulyje. Pozityvus dalykas, kad esame kartu šitoje salėje. Galime sutar-ti, pavyzdžiui, kaip išspręsti armijos problemą. Bol-lingas. Baltai jaučia, kad SSRS nevertina tautų ap-sisprendimo teisės. Stiprioji pusė turi atsiprašyti už deportacijas ir kt. Toome aiškina, kad Estijoje nėra žmonių, kolaboruojančių su okupantais. Markas Robinsonas, Britų Sandraugos vystymo korporacijos atstovas, sako: Galima suabejoti, ar verta tęsti dery-bas, jei skirtumai yra tokie dideli? Tačiau dviejuose derybų procesuose, kuriuose dalyvavau (Zimbabvė, Namibija), skirtumai buvo dar didesni.“

Po tos dienos posėdžių bandžiau ieškoti vaistinėse valerijono tablečių. Norėjau apsiraminti. Tačiau pa-aiškėjo, kad olandai tokio vaisto išvis nežino.

Antroji Hagos konferencijos diena

XX a. pradžioje amerikiečių milijonierius ir filan-tropas Andrew Carnegie’s įkūrė Tarptautinį taikos fondą. Už jo pinigus Hagoje buvo pastatyti Taikos rūmai, kuriuose sprendžiami ginčai tarp valstybių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva čia laimėjo bylą prieš Vokietiją dėl Klaipėdos krašto. Kaip pasiseks mums?

„1991-05-14, trečiadienis. HagaGrigorijus Skokovas, SSRS Mokslų Akademijos

ekonomistas (vienas iš ekonominio referato auto-rių), aiškina, kad nė viena respublika negali apsi-eiti be sovietinės rinkos. Jos pačios neišgyvens. Jų mokėjimo balanso deficitas sudaro 10–15 %. Ar tai reiškia, kad Baltijos valstybės turi atidėti nepriklau-somybę? Ne, neatidės, nes ¾ visuomenės nori išeiti iš SSRS. Kaip tą padaryti? 1) Išsaugoti ekonominius ryšius su SSRS; 2) rasti formas, kaip bus teikiama reguliari Vakarų parama; 3) pertvarkyti ekonomiką ir pakeisti ekonominius santykius (finliandizacija). Valas Koromzay’us, OECD ekspertas, kitas refera-to apie Baltijos kraštų ekonomiką autorius, svarsto: Ką galėtų padaryti Baltijos valstybės? Jų manevro laisvė apribota. Socialistinės šalys mažiausiai ¼ jau sumažino eksportą į SSRS. Baltijos šalys turėtų kuo greičiau judėti ekonominės nepriklausomybės link, nes ekonominė Sovietų Sąjungos reforma šiuo metu neįmanoma. Geriausia atsidalyti nuo SSRS ekono-minės erdvės, atsitveriant savo valiuta. Fisheris. Kuo galėtų De Burghtas padėti deryboms? Kiek turi būti stalų tokiose derybose? Aleksejus Bojko, SSRS AT Ekonominių reformų komisijos narys, gąsdina: Lau-kia masinė bedarbystė, nes bus forsuojamas perėji-mas prie rinkos. Tie, kurie neįeis į ekonominę erdvę, bus diskriminuojami. Reikia integruotis į būsimąją ekonominę erdvę. Van Lennepas. Ką turime omeny-je, kai šnekame apie ekonominę nepriklausomybę? Ponas Bojko įsivaizduoja, kad tai uždara erdvė, ta-čiau to negali būti. Mes kalbam apie nepriklauso-mą ekonominę politiką. Klaida manyti, kad Baltijos šalys negali būti nepriklausomos, nes yra integruo-

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

tos į SSRS. Tokia šalis kaip Lietuva priklauso SSRS tik dėl okupacinės sovietų politikos. Šimėnas labai gerai, racionaliai kalba apie ekonominę nepriklau-somybę. Tarazievičius. Kaip pakeisti santykius tarp respublikų ir centro? Reikia abipusės geros valios. Šiandien turime kartu su kolegomis iš Vakarų pa-siekti susitarimo. Schrömbgensas (Europos Tarybos patarėjas). Kas yra Europos Taryba? Nuolatinės ko-misijos, regioninės komisijos sprendžia žmogaus tei-sių, bendradarbiavimo, ekonomikos, politikos klau-simus. ET dabar yra 25 nariai. Lenkija bus priimta žiemą, po laisvų rinkimų. Baltijos respublikos šiuo metu dalyvauti Europos Taryboje valstybiniu lygiu negali (valstybės turi būti nepriklausomos ir pripa-žintos tarptautiniu mastu). Tačiau galima apsikeisti delegacijomis ir tris Baltijos respublikas pakviesti kartu su SSRS. Douglas Johnstonas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone viceprezi-dentas, kalba apie pereinamąjį laikotarpį. Galėtų būti sudarytas komitetas iš vyriausybių atstovų ir patarėjų. Paskui – Camp Davido variantas. Galima būtų spręsti ir suvereniteto tęstinumo klausimą. A. C. H. M. de Kokas, Nyderlandų parlamento narys, abejoja dėl paramos iš Vakarų: Buvau Baltijos ša-lyse, sakiau, kad didelės finansinės paramos nesiti-kėtų. Pasaulyje apstu katastrofų, kur turime padėti. Robinsonas (UK). Norint pagalbos, reikia, kad pri-vatus sektorius būtų suinteresuotas ją suteikti. Pa-baltijo respublikos galės apsieiti be Sovietų Sąjungos. Starras (JAV). Reikia atsižvelgti į mastelius. Rusai ir amerikiečiai įsitikinę, kad mažos valstybės neišsilai-kys, o baltai sako, kad gali. Kaip tą suprasti? Geriau imtis kuklesnio uždavinio – pajudėti iš vietos. Van Lennepas. Jei Baltijos šalys pasuks į rinkos ekono-miką, neabejoju, kad jos greitai pritrauks stambias investicijas. Baltams reikia resursų, kad galėtų plėsti šią politiką. Ką reiškia bendra ekonominė erdvė? Ar ją irgi valdys įsakymai iš centro? Bermanas. Žmo-gaus teisių klausimu yra galimybių susitarti. Nega-lima taikyti ekonominių sankcijų (blokada, preky-bos ribojimas). Naujos sąjunginės sutarties projekte numatyta diskriminuoti tuos, kurie jos nepasirašys.

Tarazievičius. Jokių diskriminacijų sąjunginėje su-tarty nėra. Sobakinas. Dėl frazės iš Dešimties respu-blikų pareiškimo apie sąjunginę sutartį – jokia čia ne diskriminacija. Jei naujas susivienijimas netaps valstybe, man visa tai neturi prasmės. Kaip galima normaliai derėtis su vyriausybe, kuri kitą pusę vadi-na vagių valdžia? Cormackas. Gerai būti teisiam ir nuoširdžiam, bet nėra tokios šalies, kuri visada būtų teisi. Gračiovas. Vėl esame kryžkelėje. Ir vėl galim viską pakartoti, grįžti atgal į istoriją. Prasminga žiūrėti ne atgal, o pirmyn. Bollingas pristato rezo-liuciją. Itin blankią. Sako, dar bus reziumė. Čia toks konstruktyvus abstrakcionizmas, kai kalbama apie viską ir nieką.“

Diena baigėsi vakariene kažkokioje viduramžių pilyje. Buvo sakomos kalbos. Kai van Eeghenas eilinį kartą paragino forget and forgive, neištvėriau ir atsa-kiau, kad, žinoma, kaip krikščionys turime atleisti, bet kaip lietuviai negalime staiga imti ir pamiršti, kiek patirta aukų.

Trečioji Hagos konferencijos diena

Kodėl taip plačiai rašau apie pokalbius Hagoje? Jie gana gerai atskleidžia realpolitik šalininkų požiūrius į Lietuvos nepriklausomybę. Vakarai, apsidžiaugę Kremliaus „reformatorių“ pažadais suteikti Balti-jos respublikoms „nepriklausomybę SSRS sudėtyje“, bandė išsiaiškinti, ar sutiksime su kokia nors kon-federacija, gal net federacija. Išsiaiškino, kad nesu-tiksime, bet turbūt tikėjosi, gal vis dėlto pavyks pa-kreipti mus realpolitik pusėn.

„1991-05-15, ketvirtadienis. HagaPirmininkauja Cormackas. Svarstomas komuni-

kato tekstas. Fisheris. Čia ne tik derybos kaipo dery-bos. Ar žinote pasaką apie dvi seseris, kurios dalijosi apelsiną? Viena, suvalgiusi savo pusę, išmetė žievę, o kita panaudojo ją kulinarijai. Reikia žiūrėti, kad vi-siems būtų nauda! Reikia nutarti, kokius sprendimus galima priimti ekonomikos, finansų ir kitose srityse, atidedant ideologiją. Aš paprašiau, kad prie derybų ekspertų išvadų būtų pridėtos mūsų pastabos. Too-

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

me. Todėl ir sėdim čia, Hagoje, kad Baltijos šalių pro-blema nėra SSRS vidaus problema. Tai liečia ir kitas valstybes. Peteris. Iš SSRS vadovybės nereikalaujame didelio žygdarbio, tik pripažinti, kad Baltijos šalys egzistuoja de jure. Burlackis. Susidūrė dvi metodolo-gijos, du stiliai – vakarietiškas ir rytietiškas. Vakarai orientuojasi į procesą. Išėjimo iš SSRS mechanizmo įstatymas buvo priimtas nervingoje situacijoje, gre-siant šalies subyrėjimui. Konferencijoje mums irgi reikėtų orientuotis į procesą, užuot siekus maksi-malistinių tikslų. Ką daryti? Parengti Gorbačiovui, Landsbergiui rekomendacijas, kaip spręsti problemą. Tiesioginiai nurodymai tik padidins įtampą. Mus domina tarptautinė ekspertizė konkrečiais klausi-mais – dėl karinių bazių, nacionalinių mažumų, dėl ekonomikos. Kokiais įstatymais remtis pereinamuoju laikotarpiu? Būtina elgtis civilizuotai. Villersas. Rei-kėtų rasti metodiką, kaip atskirti Baltijos šalis, įsto-jusias į SSRS 1940 m., nuo tų respublikų, kurios buvo SSRS steigėjos.“

Daug ko neužsirašiau. Pavyzdžiui, kad Rusijos delegacija lyg ir laikė su mumis bendrą frontą prieš SSRS atstovus. Rusai kartais net perspėdavo mus apie būsimus SSRS delegacijos ėjimus, kad spėtume pasirengti. Tarp kitko, sovietų atsivežtas autonomi-ninkas Brodavskis taip ir tylėjo per visus konferen-cijos posėdžius.

Kita De Burghto konferencija turėjo vykti 1991 m. rugsėjo 2–5 d. Maskvoje, bet ir Baltijos šalims, ir konferencijų organizatoriams ji tapo nebeaktuali.

Incidentai pasienyje

Vos pasibaigus Hagos konferencijai, gegužės 19-ąją, ankstų sekmadienio rytą, Šalčininkų užkardos Krakū-nų pasienio kontrolės poste buvo nušautas pamainos vadas Gintaras Žagunis. Dar po kelių dienų OMON’as nusiaubė Lietuvos muitines pasienyje su Latvija – Lai-žuvoje, Vegeriuose, Germaniškyje, Saločiuose.

„1991-05-23, ketvirtadienis. Uždaras AT posėdisVaišvila šneka apie vyriausybės potvarkį ir apie

Latvijos muitinių sunaikinimą. Misiukonis. Mums

reikia apsispręsti, kas yra siena, ką reikia daryti su piliečiais, kurie po penkiskart per dieną važinėja pas gimines į Baltarusiją ir yra kratomi. Duoti ginklą 19-mečiui nevertėtų. Aš balsuočiau už ekonominę sienos apsaugą. Viktoras Zedelis, laikinasis Valstybės saugumo departamento viršininkas. Įtempta situa-cija, kurią sukėlė muitinių užpuolimai ir žemdirbių mitingas. Jau seniai požiūris į KAD iš Maskvos pusės yra neigiamas ir keliamas uždavinys jį nuginkluoti. Bandoma išprovokuoti susirėmimus tarp KAD’o ir OMON’o. Yra duomenų, kad atvyko Pskovo divizijos daliniai. Butkevičius. Reikia apsispręsti, ar kalbam apie pavienius incidentus, ar apie gudriai suplanuotą veiklą. Mes visu mėnesiu vėliau išstatėm savo postus. Noriu paklausti, kaip mums elgtis, kai mūsų muiti-nės bus naikinamos.“

„1991-05-24, penktadienis. Uždaras AT posėdisSaja. Mes skersom nuėjom į nepriklausomybę ir

nuo mūsų žmonės nuėjo skersom. Nekenčiu parti-jos, kuri kaip kriminalinis nusikaltėlis keičia var-dus. Stakvilevičius kalba apie tai, kad AT atstūmė žmones, su entuziazmu ėjusius į nepriklausomybę. Landsbergis prašo LDDP, kad nekovotų dėl valdžios čia ir dabar. Klausia, negi priimsim primetamus ul-timatumus? Petrausko prokuratūra paskelbė mūsų policiją negaliojančia. Užgrobta 40 automatų, 9 milicininkai nuėjo į OMON’ą. Estijos muitinė irgi buvo užpulta. Vaitiekūnas. Nepriklausomybė ginklu neapginama. Balsuosiu prieš muitinių gynimą gin-klu. Stankevičius. Vakar įvyko trys dalykai, kuriuos reikia apsvarstyti ir suvokti: 1) kėsintasi į LR sienas; 2) kėsintasi į KAD; 3) įvyko mitingas prie AT su de-vizu „Žemdirbiai prieš mokesčius“. Misiukonis. Mi-licininkai sako: ministre, mes dabar stebim 1988 m. vasaros reiškinius, tik atvirkščiai. OMON’as turi 100 žmonių. Šiąnakt 11 milicininkų prisijungė prie jų, pasiėmę ginklus. Priežastis – per radiją paskelbtas Petrausko nutarimas, kad Lietuvos kuriama policija nebus pripažinta. Mums dabar sudėtingiau kištis į politiką. Reikia leisti mums, viršininkams, patiems išsiaiškinti. Nepriklausomybės partija Kaune išme-tė iš pareigų miesto policijos viršininką Liaudanską.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Dėl sienų – vienintelis šūvis iš mūsų pusės bus lem-tingas. Mes neturim ginkluotų padalinių. Butkevičius. 2000 žmonių dirba pasienio apsaugoj, yra 54 punktai. Turime apie 10 000 savanorių. 200 žmonių – garbės sargybos kuopa ir apsaugos kuopa. Civilinės gynybos sistema. Pilietinio pasipriešinimo ir psichologinės gy-nybos sistema. Pangonis. Ką daryt mano sūnui – ar slėptis, ar ne?“

Nutarimas dėl valstybinės sienos apsaugos taip ir nebuvo priimtas, nors padėtis Lietuvoje darėsi vis la-biau įtempta.

Konferencija ar vis dėlto derybos?

Apie Hagos konferenciją „Žmogaus teisės – tautų teisės“ Lietuvos spaudoje iš pradžių nebuvo nė žo-džio, mat maskviečiai mus perspėjo, kad renginys neoficialus, jo viešinti nevalia. Paprastai po svarbes-nių užsienio kelionių mes, deputatai, atsiskaityda-vome parlamento sesijoje, bet šįkart apie Hagą kal-bėjau tik AT prezidiume. Todėl nustebau, kai vienas įtakingiausių SSRS laikraščių Literaturnaja gazieta, vos savaitei praslinkus po konferencijos, pirmame puslapyje išspausdino vyriausiojo redaktoriaus, vie-no iš De Burghto judėjimo pirmininkų Burlackio straipsnį „Europietiškos derybos“. Gal tai ir buvo neoficialios derybos tarp SSRS ir Baltijos valstybių? Bent jau mes to tikėjomės, sudarydami delegaciją. O SSRS turbūt zondavo, ar „pribaltai“ iš tikrųjų ir neatšaukiamai nutarė siekti nepriklausomybės.

Iš straipsnio matyti, kad Kremliaus „reformato-riai“ buvo nusiteikę tokioms „europietiškoms dery-boms“. Gal todėl „konservatoriai“ ir ėmė puldinėti mūsų muitines? Burlackis rašė:

„Koks gi svarbiausias Hagos konferencijos ypatu-mas? Visi mes – ir pabaltiečiai, ir maskviečiai – pir-mą kartą pamatėme savo problemas europietiškame (Vakarų) veidrodyje. Tai kažkoks kitas matavimas. Vietoj rytietiškų aistrų, aistringo, kartais negailes-tingo noro griebti oponentą už gerklės, vietoj netei-singumo ir jėgos buvo pateikti civilizuoti konfliktų sprendimo būdai – derybos, pozicijų suartėjimas

lengvesniais klausimais, atsižvelgiant į realius kitos pusės interesus, griežtai mokslinė ekonominių, soci-alinių, demografinių, psichologinių, karinių aspektų analizė. Iš pradžių dar įsiplieksdavo emocijos, ypač lietuvių ir latvių pasisakymuose, bet netrukus viskas ėmė tekėti konstruktyvia vaga. [...] Dvi pamokos atro-do ypač reikšmingos, pasibaigus Hagos konferencijai. Pirmoji – Maskvai laikas realistiškai įvertinti situ-aciją. Jei Pabaltijo respublikų liaudis tvirtai pareiš-kia, kad išeina iš SSRS, su tuo negalima nesiskaityti. Bet prieš tai ir nepriklausomai nuo to reikia visiškai atsisakyti pagundos naudoti ginklą ir armiją, spren-džiant konfliktą. [...] Ir dabar pas mus dar gajos idė-jos apie ekonomines sankcijas respublikoms, kurios nepasirašys Sąjungos sutarties. O kas bus paskui? Tų respublikų tautos viską iškęs, ištvers, bet prarasime jas amžiams. Ar ne geriau būtų jau dabar jas įtrauk-ti į ekonominį „bendrosios rinkos“ pobūdžio aljansą, išsaugant ar net sustiprinant tradicinius ryšius dabar jau civilizuotų santykių pagrindu? Pažvelkite į Bri-tų Sandraugą. Imperija subyrėjo, bet Anglijos ryšiai su Kanada, Indija, Australija net sustiprėjo. Antroji pamoka, atrodo, tinka pabaltijiečiams. Nevalia igno-ruoti rusakalbių gyventojų, tautinių mažumų intere-sų. Neįmanoma padaryti „didžiojo šuolio“ iš Sovietų Sąjungos tiesiai į Europą. Negalima ignoruoti gyny-binių Sąjungos interesų. Neleistina rizikuoti pilieti-niu karu pačiame Pabaltijyje.“

Dabar svarstau, ar De Burghto konferencija turė-jo kokių nors perspektyvų, ar tai buvo eilinis bandy-mas numuilinti mūsų nepriklausomybės bylą?

5. 1991-ųJų bIRŽELIS

Dešinieji ir dar dešinesni

Vis labiau aiškėjo, kad Sąjūdis, sugebėjęs susitelkti per Sausio įvykius ir organizuoti AT rūmų gynybą, jau susitaikė su faktu, kad LAF’o gerbėjų gretos gau-sėja. Dešinieji intelektualai, dar sausį ėmę burtis į naują politinį darinį, pasivadinusį Piliečių chartija, savo susirinkime gegužės pabaigoje įsipareigojo „pi-

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

lietiškai ir morališkai atsakingai vertinti visus savo veiksmus ir žodžius, tarpininkauti, nustatant kuo veiksmingesnes Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausy-bės dialogo su visuomene formas, kviesti visuomenę nuoširdžiai padėti visoms valstybės institucijoms, rūpintis visuomenei teikiamos informacijos objekty-vumu, panaudoti asmeninius ryšius su dezinformuo-jamo kaimo gyventojais, siekti visų politinių jėgų, deklaravusių Lietuvos laisvę, nepriklausomybę ir de-mokratiją, santarvės ir bendrų veiksmų.“

Kodėl dalis iškiliausių Lietuvos kultūros veikėjų, menininkų, intelektualų, kartu su Sąjūdžiu pasisa-kiusių už Lietuvos nepriklausomybę, vos prasidė-jus reformoms, pasuko kitu keliu, siūlomu LAF’o? Vadindavau kai kuriuos iš jų komunistų ideologi-jos belaisviais ar net Kremliaus statytiniais. Dabar problema man atrodo sudėtingesnė. Dauguma tų žmonių turbūt nuoširdžiai tikėjo, kad AT pasiūly-tas radikalus kelias siekti nepriklausomos valsty-bės yra pavojingas Lietuvai. Pasklaidykite to meto laikraščius – kiek ten gąsdinimų, kad gresia nauja Smetonos diktatūra, aimanų dėl grįžtančios „ponų valdžios“, verksmų dėl griaunamų kolūkių, nuogąs-tavimų, kad panašiai kaip sovietai išvijo žmones iš bažnyčios, taip Sąjūdis vėl į ją suvarys...

Politinė konsultacinė taryba (PKT) pradėjo svars-tyti, gal gegužės pabaigoje reikėtų organizuoti an-trąją Dešiniųjų politinių jėgų konferenciją. Pirmoji įvyko 1990-ųjų gruodį Šiauliuose. Tačiau niekaip ne-pavyko susitarti, kas galės joje dalyvauti – ar tik par-tijos, turinčios atstovus parlamente, ar visi, laikantys save dešiniaisiais. Galų gale konferenciją paskutinį gegužės sekmadienį sukvietė Lietuvos laisvės lyga. Ji išrinko būsimo Konsultacinio seimo, kuris dubliuotų Aukščiausiąją Tarybą, sekretoriatą, ir nutarė, kad tre-čioji konferencija išrinks patį Seimą.

Supratome, kad dešiniųjų vienybė aižėja. Nepri-klausomybės partija laikėsi nuostatos, kad vien an-tikomunistiniai šūkiai padėties Lietuvoje nepakeis. Bandė suvienyti dešiniąsias partijas, atstovaujamas Aukščiausiojoje Taryboje, o visuomenei daryti po-veikį priimamais įstatymais. 1990-aisiais ji subūrė

dešiniąsias partijas į Politinę konsultacinę tarybą, tačiau radikaliausios dešiniųjų organizacijos liko už PKT borto. Dabar jos kaltino tarybą neveiklumu.

Trečioji konferencija, kurioje dominavo Lietuvos laisvės lyga, Demokratų partija ir Žemės savininkų sąjunga, išrinko Konsultacinį seimą.

„1991-07-17, trečiadienis. PKT susitikimas su Kon-sultacinio seimo sekretoriatu

1) požiūris į vyriausybę; 2) požiūris į televiziją; 3) Petro Cidziko iniciatyva.

Gelažius sako per Konsultacinio seimo posėdį pa-teikęs Vagnoriui klausimą raštu, kodėl vyriausybė-je laikomas Misiukonis, kuris sistemingai atiduoda priešams ginklus. Raudeliūnas. Lietuvos Statutas (XVI a.) draudė sudvejinti pareigybes. Vagnorius la-bai jaunas kaip premjeras, bet jis dar ir deputatas. Terleckas siūlo deputatams pasirašyti laišką, kuriuo prašoma, kad Kaušpėdas atsistatydintų iš TV vado-vų. Albinas Kentra. Kaušpėdas sako, kad jo svainis yra Č. S., todėl niekas nieko jam nepadarys. Raude-liūnas. Visuomenės nuomonė svyruos į tą pusę, kur čiulbės TV. Terleckas. Reikia nutolinti Juršėną nuo mikrofono. Cidzikas. Kodėl nutylima, kad nėra jo-kios lenkų problemos, bet yra lenkinimo problema? Bartusevičius. Televizijoje nėra įstatymų komenta-rų. Raudeliūnas. Užtat CK nutarimai dėl žemės ūkio mielai komentuojami. Bartašiūnas. Kaip sutvarkyti TV – ar iš vidaus, ar pasitelkiant visuomenę, depu-tatus? Cidzikas siūlo rezoliuciją: 1) sušaukti visų jėgų pasitarimą; 2) paskelbti saugumo agentų sąrašus. Aš paklausiau, į ką Cidzikas kreipsis dėl tų sąrašų, gal į KGB? Tada juose tikrai ras ir savo, ir mano, ir Ter-lecko pavardes.

Nutarta pareikalauti TV valdybos ataskaitos dėl ekonominės reformos nušvietimo. Kodėl LTV laidos lenkų kalba visiškai nesusijusios su Lietuva? (LTV valdyba – LAF!)”

Viena tapo aišku – padėtis 1991-ųjų vasarą darėsi panaši į buvusią prieš metus. Negi Lietuva vėl susi-vienys tik tada, jei patirs šiurpų sukrėtimą?

Tęsinys kitame numeryje

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Vladimer (Lado) VARdOSANIdZĖ

DRAMATIŠKI „DVIVEIDŽIO JANO“ BIOGRAFIJOS PUSLAPIAI*

Tiflisas. 1914–1921

* Tęsinys iš KB nr. 5. Pabaiga

Kaukazo muziejus pertvarkytas į Gruzijos muziejų, susiorganizavo Gruzijos technikos draugija, 1919–1921 m. gruzinų kalba ėjo leidinys „Technikos terminologi-ja“. Etapinis įvykis – 1920 m. atidaryta gruzinų senosios architektūros paroda, kurią surengė Gruzijos istorijos ir etnografijos draugija. Veiklą pradėjo Tifliso moky-tojų institutas, skirtas rengti pedagogams ir juos per-kvalifikuoti.1 1919 m. atidarytas Tifliso įgulos „univer-sitetas“, kurio tikslas – pagerinti karių išsilavinimą ir „protinius gebėjimus“.

Vienas iš svarbiausių vyriausybės uždavinių buvo plėtoti pradinio ir vidurinio mokslo sistemą. Tą rodo statistiniai duomenys – paskutiniaisiais carinio režimo metais buvo 864 mokyklos, kuriose beveik visi dalykai dėstyti rusų kalba, jas lankė 80 243 moksleiviai, o iki 1921 m. šie skaičiai išaugo daugiau kaip dvigubai – 1 925 mokyklose mokėsi 162 030 mokinių.

Švietimo, ypač vidurinio išsilavinimo, srityje Gru-zijos Respublika vykdė subalansuotą tautinę politiką. Švietimo ministerija dar 1918 m. pranešė, kad „armė-nų ir rusų mokyklose išliks dėstymas armėnų ir rusų kalbomis. Šios gimnazijos bus vyriausybės išlaikomos.“ Vykdant švietimo reformą, iš tikrųjų daug dėmesio skirta tautinėms mažumoms – atidaryta 81 armėnų, 60 – rusų, 31 – „totorių“ (azerų kalba), 66 – graikų ir 48 osetinų mokyklos.2 Net neseniai atvykę asirai turėjo savo tautinę mokyklą.

Laikraščiai Tiflise ėjo daugeliu kalbų, tarp jų net anglų ir prancūzų. Žvelgiant lyčių lygybės aspek-

tu, pažymėtina, kad šiuos redagavo Elisabet Orbeliani, prancūziškai rašanti poetė, Šotos Rustavelio poemos „Karžygys tigro kailiu“ vertėja į prancūzų kalbą, poetų Akakijaus Ceretelio ir Važos Pšavelos mūza. Lapkričio mėnesį Tiflise pasirodė laikraštis Северный Кавказ – tai 1918 m. gegužę sukurtos Šiaurės Kaukazo kalnie-čių Respublikos oficiozas. Visą pirmąjį puslapį užėmė kreipimasis į valstiečius, darbininkus, inteligentiją, kad atsikratytų bolševikų ir vienytųsi aplink Respublikos vyriausybę.

1918 m. rugsėjį Tifliso universitetui, tuo metu laiky-tam privačia mokslo įstaiga, suteiktas valstybinio uni-versiteto statusas. Taip pradėta formuoti nacionalinių mokslo įstaigų tinklą, buvo kuriamos specializuotos aukštosios mokyklos – atsirado Politechnikos, Medi-cinos, Žemės ūkio institutai. Tai tapo paskata plėtoti plačią tiriamąją mokslo veiklą, rengti ekspedicijas, leis-ti monografijas ir periodinius mokslo žurnalus, steigti mokslo draugijas ir muziejus. 1919 m. vadovauti uni-versitetui ėmė Ivanė Džavachišvilis, Gruzijos huma-nitarinių mokslų pradininkas. Sudaryta net galimybė techninį ir ekonominį išsilavinimą gauti Europoje – iš 121 pateikto prašymo buvo atrinkta 19 stipendininkų.

Istorinės paralelės

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Kultūrinės autonomijos teisę visiems, tarp jų ir piliečiams, kalbantiems rusiškai, garantavo Gruzi-jos Respublikos konstitucija ir teisinė praktika. Pa-vyzdžiui, Žemdirbystės ir darbo ministerija 1920 m. rugsėjį kreipėsi į armėnų, musulmonų ir žydų tauti-nes tarybas, siūlydama, kad jos praneštų, kurias etno-konfesines savo šventes norėtų paskelbti šventinėmis dienomis. Net įsiliepsnojęs gruzinų karas su armėnais nesutrukdė į Gruzijos prekybos ir pramonės rūmus iš-rinkti trijų armėnų. Lojalūs armėnai nebuvo represuo-jami. Abiejų tautų artumo demonstracija laikytinas 1919 m. balandį Tiflise įvykęs žymaus armėnų poeto Ovaneso Tumaniano pagerbimas, kuriame dalyvavo ir vyriausybės nariai. Kiek vėliau Tifliso armėnai perda-vė gruzinų kareiviams milijoną papirosų ir šimtą pūdų muilo. Statistikos komisijos pirmininku buvo paskir-tas Grigoriancas ir t. t.

Rusakalbių atžvilgiu politika buvo aiškiai artiku-liuota. Vyriausybė garantavo konstitucines jų teises, suteikė galimybę gauti Gruzijos pilietybę, rengė gru-zinų kalbos kursus, tačiau veikė, kaip minėta, ir rusų mokyklos. Valstybė pagal galimybes teikė paramą no-rintiems išvykti į Rusiją – bedarbiai rusai buvo orga-nizuotai nukreipiami į Rusiją, pavyzdžiui, iš Batumio vienu traukiniu išvyko 120 asmenų, ir t. t.

Tačiau tie, kurie skleidė imperinės monarchijos nuo-taikas, ypač rusų karininkai, buvo persekiojami, an-tai, areštuota jų grupė, viešai giedojusi „Dieve, saugok carą“ (Боже, Царя храни). Tifliso įgulos vadas įsakė visiems rusų tautybės karininkams registruotis, kad gautų asmens liudijimą, priešingu atveju grėsė teisinis persekiojimas. Už antivalstybines publikacijas buvo už-daryti rusiški laikraščiai Тифлисская газета, Гpузия, Кавказское слово, Возрождение, Голос рабочего, Новости дня, gruzinų kalba leidžiamas laikraštis Ko-munisti, o jų redakcijos ir spaustuvės užantspauduotos. Tačiau leista vėl eiti anksčiau uždraustam armėnų lai-kraščiui Mšak, tapusiam nepartiniu. Laikraščių skel-biamą turinį kontroliavo Cenzūros komitetas, įkurtas prie Generalinio štabo.

Nors visų tautybių lojalūs piliečiai turėjo aiškias teises, 1918 m. rugsėjį vykusiame Gruzijos Respubli-

kos, Kubanės krašto vyriausybės ir Savanorių armijos pasitarime gruzinai buvo kaltinami, neva skriaudžia rusus, ypač jų karininkų korpusą. Atsakydamas į tai Gruzijos vyriausybės atstovas E. Gegečkoris pareiš-kė: „Šis kaltinimas visiškai neteisingas. Į kur, jei ne į Gruziją, ėmė iš visur plaukti karininkai, gelbėdamiesi nuo persekiojimų? Mes juos priėmėme, dalijomės savo kukliais ištekliais, mokėjome atlyginimus, maitinome ir darėme viską, kad padėtume jiems iškęsti neprite-klius. Didžiuodamasis galiu paliudyti, kad tuo metu, kai beveik visa Rusija apimta savivalės košmaro, pas mus, Gruzijoje, masių sąmoningumas ir valdžios po-litika lėmė, kad rusų karininkų atžvilgiu nepasireiškė joks smurtas, jokia prievarta.“

Visi, kurie nenorėjo priimti Gruzijos pilietybės, buvo siunčiami į Batumį, anuomet, iki 1920 m. liepos, bu-vusį anglų rankose. Suchumio laikraščio Наше слово korespondentas apie politinę atmosferą rašė: „Iš Tifliso išprašytieji spekuliantai ir kiti, atsidūrę Batumyje, yra pritvinkę neapykantos Gruzijai ir svajoja iššluoti pra-keiktus gruzinus. Jiems tas pats, kas užgrobs Gruziją, – Denikinas ar bolševikai.“3

Rusijoje pasibaigus pilietiniam karui, rusų bolševikai ardomosios veiklos ėmėsi tiek pačioje Gruzijoje, tiek iš išorės. Kaip atsvarą „penktosios kolonos“ veiksmams Tifliso valdžia skatino patriotinius jausmus, kartais tą darė net valios metodais, pavyzdžiui, Nepriklausomy-bės dienos metinėms visi namų savininkai, išskyrus užsienio įstaigas, privalėjo įsigyti ir iki gegužės 24 d. iškabinti valstybės vėliavas, šio nurodymo pažeidėjams milicija taikė 300–500 rublių baudas.

Bandyta „sutautinti“ Tifliso aplinką. Visuomeninių, prekybos, pramonės, kitų įmonių iškabos turėjo būti gruzinų kalba, o dubliuoti jas kitomis kalbomis leista tik mažiau pastebimose vietose. Miesto valdžia stengėsi atsikratyti Rusijos monarchijos paveldo – imperatoriaus Aleksandro II biustas iš Tifliso teismo rūmų perkeltas į muziejų, nuimtos generolo Griaznovo ir Michailo Vo-roncovo, kuris 1844–1854 m. buvo Kaukazo vietinin-kas, statulos. Pastarasis, beje, daug nuveikė, kad atsiras-tų Tifliso savivalda, rėmė naujųjų laikų gruzinų kultūrą. Įdomu, kad tuo metu skulptorius Jacobas Nikoladzė su-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

kūrė premjero Nojaus Žordanijos biustą. Buvo keičiama ir Tifliso urbanonimika – Erivanės aikštė tapo Laisvės aikšte, centrinė Golovino gatvė – Šotos Rustavelio pros-pektu, Michailovskio gatvė pavadinta Georgijaus Ple-chanovo, kuris diegė socialdemokratinio menševizmo ideologiją, vardu ir t. t.

Miesto būklė, ypač sanitarijos ir higienos reikalai, prastėjo. 1918 m. liepą laikraščiai pranešė, kad Saburta-lo rajone, kur susidarė siaubingos antisanitarinės sąly-gos, nustatyta 15 mirčių nuo choleros: „Žmones laidoja ten, kur jie numirė, o vietos administracija nekreipia į tai dėmesio.“ Gruzijos miestų sąjungos bakteriologinis būrys ėmė skiepyti gyventojus, ir cholera buvo suval-dyta, padėtis, ypač pabėgėlių gyvenimo sąlygos, pra-dėjo gerėti. Milicija baudė už netvarką kiemuose, pre-kybos vietose, nusikaltę ir nemokantys baudų asmenys būdavo areštuojami 1–2 mėnesiams. Gatvėse uždrausta prekiauti konditerijos gaminiais ir vandeniu. Dezerty-rų turguje uždarytos valgyklos. Šiukšlėms šalinti savi-valdybė įsigijo 50 arklių ir 41 vežėčias.

Didėjo masinis pabėgėlių kraustymasis, plėtėsi etni-nė jų sudėtis. 1919 m. pavasarį atvyko 500 gruzinų šeimų, savo namus Šiaurės Kaukaze palikusių po to, kai osetinai Alagire surengė pogromą. Vyriausybė jų išlaikymui skyrė 500 tūkstančių rublių, ten, kur atvy-kėliai buvo kompaktiškai įsikūrę, atidarė nemokamas valgyklas ir ligonines. Armėnų pabėgėliais rūpinosi Amerikos pagalbos pabėgėliams tarnyba. Pietų terito-rijas išlaisvinus iš turkų, pabėgėliai buvo grąžinami į jas. 1919 m. gegužę Karso kryptimi išvyko jau penkta-sis pabėgėlių ešalonas, vėliau ten nusiųsta 16 vagonų su molokiečiais, į Giurmi išvažiavo 53 vagonai su armėnų pabėgėliais. [...].Judėjimas vyko ir priešinga kryptimi.

Kriminogeninė padėtis Tiflise buvo sunki, laikraš-čiai mirgėjo pranešimais apie vagystes, plėšimus, nužu-dymus. Miesto centre aštuntą valandą vakaro buvo pa-grobtas milijonierius, dosnus mecenatas M. Aramiancas (tiesa, paryčiais išlaisvintas), apiplėštos net valstybės va-dovo vežėčios, rengiami išpuoliai prieš diplomatus.

Palyginti gausi – daugiau kaip 900 pareigūnų – Tifli-so milicija nebuvo nei labai profesionali, nei sąžininga. Miesto mouravis B. Čchikvišvilis pripažino: „Priemo-

nės, kurių aš ir milicijos viršininkai ėmėmės, teigiamų rezultatų kol kas nedavė. Kai kurie milicininkai toliau eina senuoju keliu, ima kyšius, dažnai be priežasties įžeidinėja piliečius.“4

1919 m. vasarą „kovai su anarchija“ skirta pusė mi-lijono rublių. Milicija veikė šiurkščiai – iki masinių areštų ir nusikaltėlių sušaudymų, tačiau suvaldyti jų siautėjimo nepavyko. Nusikalsdavo ir patys milicinin-kai, gvardiečiai, pabėgėliai, net Tiflise dislokuoti britų kariai, pavyzdžiui, Plechanovo prospekto ir Pastero ga-tvių kampe anglai nužudė moksleivį D. Narsiją.

Nacionalinio projekto žlugimas

Bolševikinė Rusija savo planų užgrobti Gruziją neati-dėliojo. Raudonoji armija, sovietų valdžią jau įtvirti-nusi Baku, pirmą Gruzijos Respublikos ataką 1920 m. gegužės 2 d. surengė iš Azerbaidžano pusės, be kita ko, užpuolė ir Tifliso junkerių mokyklą. Puolimas nebuvo sėkmingas, todėl gegužės 7 d. Gruzijos Demokratinė Respublika ir Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį, nors karo veiksmai tęsėsi iki gegužės 16 dienos. Tąkart Gruzijai vis dėlto pavyko išsaugoti nepriklausomybę.

Į Tiflisą vadovauti Sovietų Rusijos diplomatijai iš pradžių buvo atsiųstas Sergejus Kirovas, bet netrukus jį pakeitė Šeinmanas. Iškart po sutarties pasirašymo ardomąją veiklą Gruzijoje suaktyvino legalizuotos bol-ševikų organizacijos. Gegužės 28 ir 29 dienomis vyku-sio gubernijų, apskričių ir valsčių partinių organizacijų pasitarimo rezoliucijoje aiškiai pasakyta: „Tarp Rusijos ir Gruzijos pasirašytos sutarties tiesioginis rezultatas yra mūsų partijai suteikta galimybė legaliai egzistuoti. Į pir-mą planą savaime iškyla būtinybė Gruzijos komunistų partijai imtis kitų kovos už artimiausius darbininkų ir valstiečių tikslus metodų.“5

Istorija parodė, kad pagrindinis komunistų tikslas buvo nuversti Gruzijos vyriausybę ir aneksuoti šalį. Dar iki sutarties pasirašymo, naudodamiesi suteikta veikimo laisve, Gruziją užplūdo bolševikų emisarai. Žinomas sovietų partinis veikėjas, tuo metu bolševi-kų aktyvistas Anastasas Mikojanas savo memuaruo-se rašė: „Kuriozas buvo tai, kad menševikų lyderis No-

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

jus Žordanija, kurį Ordžonikidzė gerai pažinojo dar carizmo laikais, rado reikalą aplinkiniu keliu įspėti Sergo [Ordžonikidzę – vert.], kad šis nesirodytų ga-tvėse, nes anglai gali jį areštuoti. Iš to reikėjo suprasti, kad patys menševikai nesirengia jo suimti, bet ir areš-tui neprieštaraus.“6

Vyriausybė suvokė artėjančią grėsmę. Gynybos ta-ryba nutarė sustiprinti gynybinius įtvirtinimus, mo-bilizuoti 30–40 metų amžiaus medicinos darbuotojus, uždaryti opozicinės (rusų) Nacionalinės demokratų partijos laikraštį Sakartvelo, įvesti darbo prievolę. Pa-galbos frontui komitetas ketino paskelbti pasiturinčių asmenų, atsisakiusių savanoriškai paaukoti lėšų šalies gynybai, sąrašus.7

Padėtį apsunkino tai, kad 1920 m. išvakarėse Britų imperija atsisakė savo interesų Užkaukazėje mainais į prekybos ryšių su Sovietų Rusija perspektyvą. Sta-linas nurodė Ordžonikidzei, kad „pradėtų“ tada, kai bus pasirašyta sutartis su Anglija. Dviejų Užkaukazės valstybių – Armėnijos ir Azerbaidžano – vyriausybės tada jau buvo bolševikų nuverstos. Atėjo Gruzijos eilė. Užgrobimo planas buvo kruopščiai rengiamas. Čia aktyviai reiškėsi Ordžonikidzė, Kirovas. Sovietizuoti Gruziją reikalavo XI armijos Revoliucinis komitetas. Armijos vadas A. Gekkeris 1920 m. gruodžio 18 d. Kaukazo fronto Revoliucinei karo tarybai (Revvoenso-viet) nurodė užpulti Gruziją „tik gerai pasirengus, kad su Tifliso liaudimi būtų greitai užbaigta“.8

Gruzijos likimas buvo nulemtas. 1920 m. lapkričio 30 d. liaudies komisaras Stalinas Pravdos korespondentui pareiškė: „Katastrofinė Gruzijos ūkio ir maisto produktų padėtis – faktas, konstatuojamas net Gruzijos vadeivų. Gruzija, susipainiojusi Antantės pinklėse ir dėl to netekusi tiek Baku naftos, tiek Kubanės duonos, Gruzija, pavirtusi pagrindine imperialistinių Anglijos ir Prancūzijos opera-cijų baze ir dėl to stojusi į priešiškus santykius su Sovie-tų Rusija, – ši Gruzija gyvuoja paskutines savo gyvenimo dienas. […] Kažin ar verta abejoti tuo, kad sunkią minutę Antantė pames Gruziją kaip ir Armėniją.“9

Sunkioji minutė netrukus atėjo. Rusams sukėlus virtinę provokacinių demaršų, 1921 m. naktį iš vasario 11-osios į 12-ąją Lore, neutralioje zonoje tarp Armė-

nijos ir Gruzijos, buvo inscenizuotas „liaudies sukili-mas“, kurio remti Raudonosios armijos daliniai paju-dėjo iš keturių pusių – Azerbaidžano, Sočio, Darjalo tarpeklio ir Mamisono perėjos. Vasario 16 d. Šuleri kaime sudarytas vadinamasis Gruzijos revoliucinis komitetas (Revkom). Suvokdamos grėsmę, Gruzijos Respublikos politinės partijos kreipėsi į gyventojus, ragindamos priešintis priešui. Pažymėtina, kad val-dančiosios Gruzinų socialdemokratinės darbininkų partijos Centro komiteto kreipimasis buvo paskelbtas su šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, o baigėsi žodžiais: „Šalin raudonąjį imperializmą. Tegyvuoja so-cialistinė Gruzija!“

Raudonajai armijai priešinosi Gruzijos reguliario-ji kariuomenė, turinti dvidešimt tūkstančių karių, ir Liaudies gvardija (iki 15 000 žmonių), pavaldi ne karo ministrui, bet vyriausybės vadovui.10

Sostinę kiek įstengdama gynė gruzinų inteligentija, jaunimas, mokymo įstaigos. Į šalies valdžią kreipėsi Tifliso valstybinio universiteto rektorius Ivanė Džava-chišvilis: „Turiu garbės jums pranešti skubiai sušauktos Tifliso valstybinio universiteto Profesorių tarybos 1921 m. vasario 16 d. posėdžio sprendimą dėl padėties, su-sidariusios fronte […]. Profesoriai, docentai, lektoriai, asistentai ir apskritai visi mokslo žmonės yra pasirengę visas savo žinias, patirtį ir gyvybę paaukoti, kad būtų apginta pavojuje atsidūrusios brangiosios Tėvynės ne-priklausomybė, ir prašo jų protą bei fizines jėgas panau-doti taip, kaip tas būtina Tėvynės gynybos reikmėms.“11

Simboliška, kad šiomis dramatiškomis aplinkybėmis, vasario 21 dieną buvo priimtas paskutinis Gruzijos De-mokratinės Respublikos teisinis aktas – Konstitucija, savo turiniu toli pralenkusi laiką.

Į kariuomenę buvo mobilizuoti visi piliečiai iki ke-turiasdešimties metų amžiaus, išskyrus rusus. Žor-danija pavadino Tiflisą „antruoju Verdenu“. Lemiami kovos veiksmai įsiplieskė sostinės prieigose, iš Kodžo-ri – Tambachmela pusės. Mūšiuose didvyriškai kovėsi gruzinų junkeriai. Vyriausiajai karo vadovybei nesu-tariant, kaip būtų galima išvengti dar daugiau aukų ir Tifliso apgulties, vasario 24 d. nutarta iš sostinės pasi-traukti ir įsitvirtinti Mcchetos rajone, tačiau ir šių pozi-

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

cijų nepavyko išlaikyti. Vyriausybė evakavosi į Vakarų Gruziją. 1921 m. vasario 25 d. 11 val. Raudonoji armija įžengė į Tiflisą. Ordžonikidzė telegrafavo: „Maskva. Kremlius. Leninui. Stalinui. Virš Tifliso plevėsuoja rau-donoji Sovietų valdžios vėliava. Tegyvuoja Sovietinė Gruzija! Ordžonikidzė.“

Tą pačią dieną Revkomas paskelbė dekretą nr. 1 „Apie amnestiją“.12 Skubiai įsteigtas laikraštis Кавказская правда kovo 2 d. pranešė, kad Gruzijoje įvesta sovietų valdžia.

Tiflisą pradėta žiauriai plėšti. Gamyklų įranga, spaustuvių popierius, vynas ir maisto produktai buvo grobiami ir vagonais siunčiami į Rusiją. Butuose įkur-dinti raudonarmiečiai židiniuose kūreno knygas, bal-dus, paveikslų rėmus. Nustojo veikti miesto vandentie-kis, gyventojai stovėjo eilėse prie šaltinių Mtacminda kalno papėdėje. Tiflisiečiai klajodavo gatvėmis, ieško-dami kuo pramisti. Naujoji valdžia, norėdama įsiteikti gyventojams, pasiūlė Nachalovkos darbininkams per-sikelti į „buržujų“ butus elitiniame Sololaki rajone, bet nė viena šeima šia galimybe nepasinaudojo.13

…Kovo 12 d. Gruzijos kompartijos CK, Leninui nu-rodžius, pasiūlė Nojui Žordanijai ir kitiems Gruzijos Demokratinės Respublikos lyderiams bendradarbiauti, tačiau šie atsisakė. Tarp kitko, viena bendradarbiavimo išimtis vis dėlto atsirado – gruzinų dalinių ir XI sovietų armijos bendromis pastangomis iš Batumio buvo išstum-tos Turkijos pajėgos. Bet netrukus, kovo 18 d., Gruzijos valdžiai teko palikti Batumį. Vyriausybė tremtyje, įsi-kūrusi Prancūzijoje, išsilaikė iki 1933 m., tada gruzinų įgaliojimai buvo panaikinti…

Patyręs politines represijas poetas „žydraragis“ Kola Nadiradzė tik 1985 m. išdrįso paskelbti savo seniai su-kurtą eilėraštį – requiem Nepriklausomai Gruzijai. Štai pažodinis baigiamosios jo dalies vertimas:

Su raudona vėliava, ant balto žirgo,Žengdama lėtai, patenkinta savimi, Ėjo mirtis su dalgiu rankoje!Snigo, gedulu buvo padengtas Tiflisas,Tylėjo šventovė, tylėjo tauta.

Buvo atverstas naujas dramatiškos Tifliso istorijos puslapis, trukęs septynis dešimtmečius…

Išvertė Augis GUČAS

1 B. Ramišvili, D. Švelidze. Pirmieji nutarimai. Gruzijos Demokratinės Respu-

blikos švietimo sistema. Gaenati, nr. 1, 1991 m. liepos 28. (gruzinų k.).

2 Prieš gruzinų tautos teismą. Paryžius. 1966, p. 11 (gruzinų k.). Cit. iš V. Beridze,

Kultūra ir menas nepriklausomoje Gruzijoje (1918–1921). Tbilisi: Mecniere-

ba. 1992, p. 11 (gruzinų k.).

3 1028 дней независимости. Ежедневная летопись Первой Грузинской

Республики (1918–1921). (Ред. Д. Швелидзе). изд. Тбилисского

государственного университета. 2013, c. 261.

4 A. Bendianišvili. Pirmoji Gruzijos Respublika (1918–1921). Gruzijos MA

Istorijos ir etnologijos institutas. Tbilisis. 2001, p. 201 (gruzinų k.).

5 Коммунистическая партия Грузии в резолюциях и решениях съездов,

конференций и пленумов ЦК 1920–1931. Тбилиси. изд. ЦК КП Грузии.

1976, c. 13.

6 Микоян А. и. Дорогой борьбы. Книга первая. Москва: Политиздат.

1971, c. 447.

7 Svarbiausi politiniai asmenys irgi buvo aukotojų sąraše: N. Žordanija –

vienas sidabrinis šaukštas, E. Takakišvili – dvi sidabrinės solonkos ir vienas

sidabrinis šaukštas, S. Kedija – auksinis medalionas, G. Kvinitadzė – trys

sidabrinės markės ir t. t. – V. V.

8 Documents relatives a la question de le Georgie devant la Societe des

Nations. Paris. 1925, p. 67. Cit. pagal: Оккупация и фактическая аннексия

Грузии. О политической и правовой оценке нарушения Договора

между Грузией и Советской Россией от 7 мая 1920 года. Документы и

материалы. Тбилиси: Сакартвело. 1990, p. 14.

9 Сталин и. Положение на Кавказе. Беседа с сотрудником газеты

„Правда“. Сталин и., Сочинения, т. 4. Москва: Политиздат. 1947,

c. 410–411.

10 Какаbadzė. Raštų cit. p. 262.

11 Universiteti Tbilisi. Tbilisio universiteto leidinys. 2008, p. 124–125 (gruzinų k.).

12 Chronologinis Gruzijos SSR įstatymų, Aukščiausiosios tarybos įsakų ir Gru-

zijos SSR vyriausybės nutarimų rinkinys. 1921–1940. T. 1. Tbilisi: Sabačota

Sakartvelo. 1959, p. 4 (gruzinų k.).

13 V. Meladzė. Rusijos sugrįžimas į Gruziją. Paryžiaus 1936 m. leidinio reprin-

tas. Ertoba. 1991, p. 8–9 (gruzinų k.).

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lenkijos Karalystei suteikta gana plati autonomi-

ja, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo išskaidyta tarp Rusijos gubernijų. Tai skatino priešintis okupaci-nei valdžiai, puoselėjant viltį, kad Lietuvos valstybin-gumą vis dėlto pavyks atkurti. Lietuvių istoriografija, sakyčiau, pateikia pernelyg siaurą, šablonišką XIX a. vaizdinį. Rašoma apie sukilimus, rusų valdžios re-presijas, tautinio atgimimo aušrą, tačiau daugialypei visuomenei, kurią sudarė ne tik lietuviai, lenkai, bet ir atsikėlę rusai, dėmesio bemaž neskiriama. Be to, lietuvių istorikai į tam tikrus asmenis žvelgia, turė-dami išankstinį nusistatymą, neanalizuoja, kas lėmė, pavyzdžiui, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo psichologinį virsmą, pelniusį jam „koriko“ etiketę. Taigi vienos sudėtingiausių epochų paveikslas lieka neišbaigtas. Šiame straipsnyje, remdamasis rusų valdininko, rašytojo barono Nikolajaus Vrangelio (1847–1923) memuarais „Prisiminimai. Nuo baudžia-vos iki bolševikų“ (1924), pažvelgsiu į posukiliminės Lietuvos (1868–1878) kasdienybę. Bandysiu išsiaiškinti Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo radikalios transformacijos priežastis, aptarsiu, kaip Rusijos vi-suomenė reagavo į politinį atšilimą Lietuvoje.

Marius VyŠNIAUSKAS

LIETUVA NIKOLAJAUS VRANGELIO ATSIMINIMUOSE

Vrangelių giminės ištakos

Pasak rusų istoriko Kirilo Aleksandrovo, Vrangeliai buvo ne tik aristokratai, bet ir riteriško orumo, aukščiau-sios Vakarų kultūros simboliai. „Kitaip tariant, Vrange-liai, priešingai negu kiti rusų aristokratai, nėra imperijos kūrinys, jų giminė pati formavo vakarietišką Rusijos są-monę.“1 Pirmąkart šaltiniuose jie paminėti 1219 m., kai Revelyje (dab. Talinas) danų garnizonas, kuriam vado-vavo Dominus Tuki Wrangas, pastatė tvirtovę. Būtent šio asmens pavardė laikui bėgant virto oficialia giminės pavarde – Wranghele, Wrangele. XVI a. suskilusi į 20 ne-priklausomų atšakų, ji įsitvirtino Ispanijoje, Švedijoje, Prūsijoje. O pačioje „Rusijoje XIX a. pabaigoje gyvavo daugiau kaip 40 atšakų“2 (toliau citatos iš „Atsimini-mų...“ nenurodomos, nurodomi tik kiti šaltiniai). Ši giminė, turėjusi ir diplomatinių pasiekimų, labiausiai nusipelnė karo istorijai – buvo 7 feldmaršalai, 7 admi-rolai ir daugiau kaip 30 generolų. Be to, per Poltavos mūšį (1709), kaudamiesi Švedijos karaliaus pusėje, žuvo net 22 Vrangelių sūnūs. Tačiau kada šie švedų di-dikai tapo Rusijos imperijos valdiniais?

Pirmieji Vrangeliai, davę priesaiką rusų monarchui, buvo Hansas Georgas (1727–1774) ir leitenantas, Ry-

Pažinti naujaip

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

gos packhaus’o inspektorius Karlas Hermanas (1733–1821). Santykius su imperatoriaus dvaru stiprino ir vedybiniai ryšiai. Nikolajus Vrangelis atsiminimuose rašo: „Viena iš mano senelių buvo juodaodžio gene-rolo-anšefo Petro Hanibalo, „Petro Didžiojo arabo“ sūnaus, Aleksandro Puškino prosenelio, duktė.“ De-rėtų pridurti, kad Abramas Hanibalas (1696–1781) su broliu Aleksejumi 1705 m. liepos pabaigoje buvo pakrikštyti Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvė-je, jų krikšto tėvai buvo Petras Didysis ir Abiejų Tau-tų Respublikos karalienė Kristina Ebergardina Bran-denburg-Bairoit (1671–1727).3 Beje, Hanibalo anūkai giminiavosi su Bistramų šeima, kurios viena iš atšakų gyveno Lietuvoje.4 Vis dėlto „Atsiminimuose“ įsivėlusi klaida – jauniausia „imperatoriaus arabo“ duktė Sofija Hanibal (1759–1802) buvo ne Nikolajaus Vrangelio, bet jo motinos senelė, Puškino (1799–1837) trečios eilės pusseserė. Šia giminyste Vrangeliai labai didžiavosi,5 rytietiška kilmė atsispindėjo ir jų bruožuose. Šeimos namuose lankęsis tapytojas, meno istorikas Aleksan-dras Benua (1870–1960) vaizdžiai aprašė Nikolajaus Vrangelio išvaizdą. „Tai buvo aukštas, stambių veido bruožų žmogus su vos ėmusia želti barzda, šiek tiek den-gusia negražią burną. Labiausiai į akis krito mėsingos, pilkšvos lūpos, išduodančios arabišką bei negrišką kil-mę.“6 Beje, Nikolajus buvo Arkties tyrinėtojo, admirolo Ferdinando Vrangelio (1797–1870) tolimas giminaitis.

Nikolajaus tėvai – tipiški XIX a. dvarininkai. Tiesa, motinos Darjos Rauch von Traubenberg (1807–1851) jis anksti neteko: „Savo motinos nepažinojau, ji mirė užsienyje, kur išvyko gydytis, kai buvau ketverių metų. Sprendžiant iš portreto, tai reto grožio moteris, o pa-sak pažįstamų, gerumo ir švelnumo angelas.“ Tėvas Jegoras Vrangelis (1803–1868) buvo įvairiapusė as-menybė. Gimęs Rygoje, karjerą pradėjo leibgvardijos grenadierių pulke: „Nors išskirtinio ūgio ir užsitraukęs kolegų pavydą, nes globotas valdovo, aukštų tarnybos postų nepasiekė.“ Dalyvaudamas rusų kare su turkais (1828–1829) buvo sužeistas, o 1831 m. pasižymėjo per Varšuvos šturmą. Baigęs karjerą armijoje, įsidarbino Karo ministerijos Tiekimo departamente, kur užsitar-navo tikrojo valstybės patarėjo postą. 1850 m. išėjęs į

pensiją, baronas ėmė ūkininkauti. Praktiška mąsty-sena, iniciatyvumas ir energija padėjo paversti dvarą pavyzdiniu. Lygia greta įsuko verslą – laivais plukdė grūdus į užsienį, nusipirko kasyklų Sibire, pastatė me-talurgijos gamyklą ir kt. Buvo reiklus, paisantis stere-otipų, arogantiškas dvarininkas. Vieną dieną rūstus, o kitą – jau perka dukterims dovanas. Sūnus konstata-vo, kad tėvas, „nors geras ir jautrus, vertė bendrauti su juo atsargiai, todėl aplinkiniai jį labiau gerbė ir vertino negu mylėjo. [...] Užsivertęs darbais, visada kelyje, šei-mai skyrė mažai dėmesio, retai būdavo namuose, o kai būdavo, dažniau sėdėdavo kabinete ir pasirodydavo tik per pietus.“

Pirmoji patirtis užsienyje

Nikolajus Vrangelis rašyti atsiminimus pradėjo, po Spalio revoliucijos emigravęs į Vakarus: „Klajodamas tremtyje, vienišas didžiuliame pasaulyje ir be užsiėmi-mo, privalau kaip nors stumti laiką.“ Atsiprašo, kad kartais nugrimzta į smulkmenas, atsiminęs dienas, kurių neužgožė naujausias istorijos košmaras. Apie vaikystę kalba nenuosekliai. Viena vertus, augo supa-mas rūpestingų namiškių, antra vertus, užsimena apie tėvo žiaurumą. Lyg trokšdamas laisvės, pasirinko stu-dijas Šveicarijoje, vėliau tęsė mokslus Getingeno uni-versitete (Vokietija), kur įgijo filosofijos daktaro laips-nį.7 Trumpam grįžęs namo, padėjo tėvui ūkininkauti. Dienoraštyje aprašė, kaip keičiasi, modernėja Rusijos imperija, neretai pabrėždamas, kad ji praranda tapaty-bę: „Aš ir vėl esu tėvynėje, bet ne senojoje, o naujojoje Rusijoje. Važiuoju jau ne arkliais, o iš naujai pastatytos Veržbolovo [dab. Virbalis] geležinkelio stoties.“ Pralei-dęs gimtinėje metus, vėl užsidegė noru studijuoti, šį-kart Berlyne.

Vokietijoje gyveno nemažai rusų, memuaristui ne-praslydo pro akis unikalus tautiečių charakteris: „Ru-sai universitete sudarė nepaprastai spalvingą grupę. Tarp jų buvo apsileidusių nihilistų, užsimojusių verčiau mokyti kitus, negu patiems ko nors išmokti; buvo be-sirengiančių tapti profesoriais, pasitaikė ir tokių, pir-miausia tai turtingų dvarininkų vaikai, kurie stojo uni-

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

versitetan, nes būti studentais ir studijuoti universitete buvo madinga.“ Iš bendrakursių išskyrė Vilniaus gene-ralgubernatoriaus, anot jo, „diktatoriaus“ anūką, Kau-no karinio gubernatoriaus sūnų grafą Michailą Mu-ravjovą (1845–1900): „Tai buvo linksmas, lengvabūdis jaunuolis, be jokių įsitikinimų, iš prigimties protingas, tačiau reto tingumo ir be elementaraus išsilavinimo.“ Šį teiginį autorius pagrindžia pokalbiu, kai Michailas paklausęs, kas anksčiau valdė Romą – Atila ar Nero-nas? Muravjovas nemėgęs lankyti paskaitų, neskaitė akademinių knygų, dienas leisdavo salonuose, tea-truose, sukinėdamasis tarp vokiečių aukštuomenės. Matyt, suvokęs mokslų bergždumą, grįžo į Rusiją, bet išsilavinimo spragos jam nesutrukdė 1897 m. tapti už-sienio reikalų ministru... Vrangelis, sėkmingai apgy-nęs disertaciją, naiviai tikėjosi dirbsiąs tėvynės labui. Broliui, Vidžemės ir Plocko gubernatoriui Michailui (1836–1899), prisipažino: „Nenoriu siekti nei karjeros, nei pinigų, vieno trokštu – būti naudingas tėvynei, tai mano vienintelis tikslas.“ Brolis tokį užsidegimą pašie-pė ir išrūpino Nikolajui tarnybą Lenkijoje, kunigaikš-čio Aleksandro Šerbatovo adjutantu.

Ten buvo ką tik praūžęs 1863–1864 m. sukilimas, šalis vis dar laikyta apgultyje. Matydamas valdininkų trumparegiškumą, Vrangelis kritiškai vertino Rusijos politiką okupuotų kraštų atžvilgiu: „Turime pripažinti, kad mūsų politika ne tik Lenkijoje, bet visuose pakraš-čiuose nebuvo nei išmintinga, nei taktiška. Griebda-miesi smurto ir prievartos, siekėme to, kas pasiekiama tik geru valdymu, todėl nepriėmėme kitataučių, buvu-sių imperijos sudėtyje, juos tiktai kiršinome, versdami mus atstumti. Ir kuo arčiau šių dienų, tuo ryžtingiau ir beprotiškiau judame šia kryptimi. Įkvėpti Maskvos pseudopatriotų rusifikacijos idėjos, po truputį nutei-kėme prieš save Lietuvą, Baltijos kraštą, Mažąją Rusi-ją, Kaukazą, Užkaukazę, nors anksčiau nebuvo jokios trinties. Net ir iš lojalios Suomijos sukūrėme priešą.“ Taigi Vrangelis nebuvo tipiškas rusas, nes gebėjo atsi-spirti nacionalistinei ideologijai. Pasak jo anūko Alek-sejaus, baronas „turėjo jei ne frondeur, tai nepriklauso-mo žmogaus reputaciją, buvo sibaritas, plevėsa ir meno gerbėjas.“8 Beje, kitas jo brolis, diplomatas Aleksandras

(1833–1915) bendravo su Sibire kalinčiu rašytoju Fio-doru Dostojevskiu.9

Pajutęs, kad tarnauti ekscentriškam kunigaikščiui Šerbatovui beprasmiška, Nikolajus nuvyko į Varšuvą pasitarti su broliu Michailu. Šis pažadėjo rasti naują tarnybą, tačiau siūlė kol kas likti Kališe (Lenkija), kur rezidavo kunigaikštis. Vis dėlto jaunėlis nedelsdamas atsistatydino ir išvyko namo.

Vilnius Nikolajaus Vrangelio akimis

Lietuvos sostinėje memuaristas stabtelėjo, nu-sprendęs aplankyti Varšuvos laikų bičiulį Dmitrijų Dochturovą (1838–1906), kuris, „laikinai apleidęs mėgstamą karinį užsiėmimą“ (buvo kavalerijos pulki-ninkas), 1868 m. tapo Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Potapovo generalinio štabo kanceliarijos vadovu. Draugas įkalbėjo Vrangelį likti Vilniuje, ža-dėdamas išrūpinti įdomią ir naudingą tarnybą. Šiam sutikus, tą pačią dieną paskirtas kadrų viršininku, be išlaikymo ir specialių užduočių.

Kalbėti apie mūsų šalį Vrangelis pradeda, apžvelg-damas Sausio sukilimo įtaką Rusijai, akcentuodamas generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo (1796–1866) atvykimą į Vilnių: „Kai 1863 m. lenkų sukilimas išplito Lietuvoje, visi Peterburge pametė galvas, o val-dovas įtikino Muravjovą, tuomet jau atsistatydinusį, priimti regiono generalgubernatoriaus postą. Tai, kad situacija buvo katastrofiška, rodo imperatorienės pra-šymas „išsaugoti Rusijai bent jau Vilnių“. Muravjovas sutiko, tačiau iškėlė savus reikalavimus ir buvo pa-skirtas visateisiu diktatoriumi.“ Muravjovą į šį postą pirmasis pasiūlė dienraščio Московские ведомости žurnalistas Michailas Katkovas, primindamas or-ganizacinius jo įgūdžius, malšinant 1830–1831 m. sukilimą.10 Naujasis generalgubernatorius nebuvo lanksti figūra, garsėjo žiauriomis represijomis. Re-miantis šaltiniais, per Sausio sukilimą nužudyti 127 žmonės, 5 tūkstančiai ištremta į Sibirą (kitais duome-nimis, tremtinių buvo nuo 8,5 iki 12,5 tūkstančio), 1260 atleista iš valstybinių pareigų.11 Tad imperijoje Muravjovą vieni laikė genijumi, o antri – monstru.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Čia kyla klausimas, kaip jis virto „koriku“? Būsimasis generalgubernatorius gimė dvarininkų

šeimoje, siekiančioje XV a. pradžią, nuo mažens jautė polinkį tiksliesiems mokslams, 1810 m. kartu su ben-draamžiais net įkūrė matematikų draugiją. Įsiplieskus 1812 m. karui, Muravjovas kaip intendantas priskir-tas imperatoriaus svitai, tačiau jam ten buvo nuobodu ir pasirinko veikiančią armiją. „Drąsus šešiolikmetis kovėsi aibėje mūšių, o su 1-ąja Vakarų armija, vado-vaujama Pamūšyje [Pakruojo raj.] gimusio feldmaršalo Michailo Barklajaus de Tolio, atsidūrė Vilniuje.“12 Bo-rodino mūšis tapo lemiamas: „Gindamas Nikolajaus Rajevskio bateriją, buvo sunkiai sužeistas į koją. Per-vežtas į Nižnij Novgorodą, slaugomas vos nenumirė, o pasveikęs vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda.“13 Vis dėlto nuo karinės tarnybos tai neatbaidė, 1813–1814 m. kartu su štabu Michailas vyko į užsienio kampanijas.

Kaip ir daugelis rusų karininkų, dalyvavusių uži-mant Paryžių, grįžęs Muravjovas įsitraukė į revoliu-cinę veiklą, priklausė slaptosioms draugijoms „Šven-toji artelė“ (Священная артель, 1814), „Gelbėjimo sąjunga“ (Союз спасения, 1817), „Gerovės sąjunga“ (Союз благоденствия), buvo Pamatinės tarybos na-rys, 1821 m. – Maskvos kongreso narys.14 Jaunimas, įkvėptas vakarietiškos laisvės, siekė reformuoti autokra-tinę Rusiją, kurios sustabarėję įstatymai kliudė pažan-gai. Vienas iš Aleksandro I amžininkų taip apibūdino imperatorių: „Aleksandras Europoje atrodė liberalų glo-bėjas ir korifėjus, o Rusijoje jo elgesys buvo ne tik žiaurus, bet dar blogiau – beprasmiškai despotiškas.“15

Kas pastūmėjo Muravjovą atsimesti nuo bendra-minčių? Galbūt baimė, kai draugijos ėmė radikalėti ir planavo valstybės perversmą? Šiuos tikslus Muravjovas žinojo asmeniškai, nes pats rėmė valstybės moderni-zaciją, be to, nuolat girdėdavo iš sambūriuose dalyva-vusių giminaičių, pavyzdžiui, brolio Aleksandro. Kita priežastis galėjo būti artimųjų spaudimas, nujaučiant artėjančio sukilimo nesėkmę (tą savo užrašuose pabrė-žė daugelis dekabristų). Vienaip ar kitaip, dekabristų maištas ir po to sekę įvykiai, ypač tardymas ir kali-nimas Petropavlovsko tvirtovėje, sukrėtė Muravjovą. Nors greitai buvo paleistas, bet giminaičių egzekucijos,

tremtys sąmonėje paliko gilius randus. Rusų istorikas Sergejus Ananjevas, tyrinėjęs Muravjovo gyvenimą, atkreipė dėmesį, kad trečiojo dešimtmečio pradžioje jį apėmė ksenofobija, pirmiausia vokiečiams (kai kurie dekabristai turėjo vokiškas šaknis), vėliau lenkams. Be to, įsitikinimai konservatyvėjo – jis atmetė radikalų „Gerovės sąjungos“ mokymą.16 Muravjovo politinės pažiūros apibūdinamos kaip lojalumo imperatoriui derinys su slapta sąmokslininko gyslele (tai būdinga XIX a. pradžios dvarininkams, karininkams). Ryšiai su dekabristais leido jam iš vidaus pažinti revoliucines nuotaikas, o vėliau tai labai pravertė, malšinant suki-limą. Tada ir nuskambėjo garsusis posakis su aliuzija į tragišką dekabristų baigtį: „Aš ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia, bet iš tų, kurie karia.“ Tai sakydamas tu-rėjo omenyje antros eilės pusbrolį dekabristų vadą Ser-gejų Muravjovą-Apostolą (1796–1826).17 Tad žiauriu, ultranacionalistiniu elgesiu Vilniaus generalguberna-torius greičiausiai mėgino nuplauti giminės „gėdą“.

Nors Muravjovas buvo tolimas Vrangelio giminai-tis, atsiminimuose Nikolajus dėsto kritišką nuomonę: „Jis buvo labai negražus ir man visada priminė ku-pranugarį. [...] Nežinau, ar mylėjo tėvynę, bet valdy-mo dovanos neturėjo. Jis buvo negailestingas sukilimo malšintojas. Lietuvą nuramino, bet kartu ekonomiškai sužlugdė.“ Autoriaus teigimu, Muravjovas nesugebėjo grąžinti šalies į normalų gyvenimą, palikdamas galio-ti laikinas taisykles. Jo įvestą vadinamąją „rusų pradų atkūrimo“ politiką net iki absurdo tęsė įpėdiniai, pa-vyzdžiui, Konstantinas fon Kaufmannas (1818–1882). Tiesa, Eduardas Baranovas (1811–1884) ja rėmėsi kiek santūriau.18 Galop pareigas perėmęs Potapovas, pasak Vrangelio, „užsibrėžė tai pakeisti ir iškelti vėliavą su užrašu „Įstatymas“. Juoba kad pats tapo „rusų pradų“ politikos auka. Pasakojama, kad Gardine Potapovas su miesto gubernatoriumi kunigaikščiu Dmitrijumi Kropotkinu (1836–1879) važiavę plentu. Staiga karie-ta pakrypo ir nuvirto į griovį. „Laimei niekas nenu-kentėjo. Generalgubernatorius, išsikabarojęs pro langą, nusistebėjo: „Na, ir vežikas.“ Šis drebėdamas išlemeno: „Aš ne vežikas, aš virėjas. Pirmą sykį vadeles rankose laikau.“ Tai dar labiau nustebino Aleksandrą Potapo-

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

vą, bet kunigaikštis tuojau paaiškino mieste neradęs vežiko stačiatikio, o sodinti ant pasostės kataliką atrodė nepatogu. Į tai generalgubernatorius atšovė: „Jau ge-riau vežikas katalikas mano šonkaulius patausos, negu rusų virėjas sulaužys.“ Taigi pirmiausia Potapovas iš Vilniaus švietimo apygardos globėjo pareigų atšaukė Pompėjų Batiuškovą. „Pasak rusifikatorių, tai buvo klastingas smūgis „rusų pradų atkūrimo“ politikai, mat nuo šiol ją realizavo ne fanatiški entuziastai, o eiliniai biurokratai.“19 Aišku, Rusijos visuomenė tuo nesiža-vėjo: „Kaip ir manyta, tikrieji rusai, t. y. Maskvos pa-triotai, kuriems Muravjovas buvo idealas, o viskas, kas prieštaravo jų tradicijoms, kėlė siaubą, tūžmingai kri-tikavo pokyčius. [...] Nauju vadovu ne mažiau piktinosi vietiniai rusai, supratę, kad sėkmingai tarnybai provin-cijose artėja galas. Tad jiems ėmus pasyviai priešintis, generalgubernatoriui teko ieškoti naujų darbuotojų.“

Iš Peterburgo atvyko daug nepatyrusio, tačiau išsila-vinusio jaunimo, pasirengusio tarnauti ne vien iš ma-terialinių paskatų. Kokia buvo šių naujųjų valdininkų buitis, Vrangelis atskleidžia, vaizdžiai aprašydamas savo buto interjerą, kartu gyvenusius kolegas, vilnie-čių tipažus. „Pradėjome gyventi Vilniuje kaip klajokliai čigonai tabore – netvarkingai, tačiau linksmai ir drau-giškai, visiškai atsidavę malonumams.“ Butas buvo dviaukščiame mūriniame name priešais generalguber-natoriaus rūmus. Sunku tiksliai nustatyti, koks tai pas-tatas. Galbūt valdininkas gyveno Lopačinskių rūmuo-se, kur 1833 m. ketinta įrengti Medicinos-Chirurgijos akademijos bendrabutį.20 O gal Šuazelių (De Reusų) rūmų fligelyje ar sklypuose už bonifratrų vienuolyno. Bohemiškai įrengtas būstas atrodė kuklus (du kamba-riai antrame aukšte). Svetainėje stovėjo Dochturovo biblioteka su senovinėmis nedažyto medžio lentyno-mis, toks pat rašomasis stalas. „Savininkas juos užsakė Kaukaze ir vežiojosi po visą imperiją, stipriai permo-kėdamas už gabenimą.“ Keletas iškrypusių vienietiškų kėdžių. Kitas kambarys buvo milžiniška salė, išklota retais persiškais kilimais. Kampai buvo atitverti nen-drinėmis širmomis, už kurių slėpėsi miegamieji. Pa-talpos viduryje stovėjo keturi praustuvai, fortepijonas, trys rašomieji stalai, atramos gimnastikai, pietų stalas,

primityvios kėdės, stovas balnui ir dėžė su šampano buteliais. „Viename salės kampe glaudėsi mūsų „vyres-nysis“ Dochturovas, kitame – Alioša Filosofovas (vėliau didžiojo kunigaikščio Pavlo Aleksandrovičiaus rūmų ūkvedys), trečiame – generalgubernatoriaus adjutantas Obuchovas [...] ir galop aš.“

Pirmajame aukšte įsikūrė personalas – trys tarnai, keturi reitknechtai (arklių prižiūrėtojai) ir virėjas. Iš-samiausiai memuaristas pristatė „dieninį“ (oficialus karininko ar karo valdininko tarnas-kareivis) Kruglo-vą. Jis gyveno atskirame fligelyje su žmona ir sūnumi Mitia: „Tasai Mitka, Dochturovo krikštasūnis, mokėsi jo remiamas, kaip daugelis neturtingų vaikų, o gavęs pulkininko rangą mirė herojiška mirtimi Mandžiūri-joje.“ Kanceliarijos viršininkas rytais mėgdavo ilgiau pamiegoti, o tarnas rado neįprastą žadinimo būdą: „mesdavo jam glėbin Mitką ir išeidavo. Baimindamasis vaiką išmesti, Dochturovas bemat atsibusdavo.“ Butą aptarnavo ir vietiniai gyventojai, pavyzdžiui, ponia Jankelevna, kurią „pažinojo visas miestas, pradedant generalgubernatoriumi“. Ji parūpindavo tarnų, malkų, sendaikčių, pinigų skolon, arklių, net ir to, ko padori moteris daryti nesiryžtų. Be to, papasakodavo nau-jienas, perduodavo meilės laiškelius, oriai saugodama paslaptis: „Be jos niekas apsieiti negalėjo.“ Pas juos lan-kėsi ir žydas Moišė, laisvalaikiu Antakalnio šventėse su balalaika mėgdžiodavęs vietinius rusus. Tai išvydę valdininkai viską papasakojo generalgubernatoriui, o šis tokius pasirodymus iškart uždraudė.

Pagrindinis Vrangelio darbas Lietuvos sostinėje buvo regioninės politikos švelninimas. Po sukilimo dešimtys dvarų buvo konfiskuoti ir perduoti rusams, o likusius drausta parduoti ar paveldėti vietiniams, juos pirkti galėjo išimtinai rusai. „Pagal laikinąsias taisykles stačiatikiai gavo teisę įsigyti dvarus už nedidelę sumą, galima sakyti, veltui, t. y. grynaisiais sumokėdami de-šimtadalį tikrosios jų vertės, o 90 proc. išsimokėdavo pa-laipsniui.“ Be to, tarnaujantiems Šiaurės Vakarų krašte suteiktos ypatingos privilegijos, pavyzdžiui, įsigyjant nuosavybę nereikalauta užstato. Daugelis valdininkų ir atvykėlių niekuo nerizikuodami supirkinėjo žemes, tačiau ne tam, kad persikeltų, o kad gautų naudos iš

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

pelningų sandorių. „Nė vienas iš naujųjų savininkų ne-sutiko keltis į Lietuvą. Jie iškirto ir pardavė naujosiose žemėse esančius miškus, o dvarus išnuomojo tiems pa-tiems lenkams ar žydams, kurie juos valdė anksčiau.“ Garbingi žmonės, kuriems Vrangelis priskyrė ir save, šitaip praturtėti nebandė, tuo stebindami vadovybę. Antai Vidaus reikalų ministras Aleksandras Timaše-vas (1818–1893) paklausė Vrangelį, kurioje Šiaurės Va-karų provincijoje turįs dvarų, o šis atsakė niekur netu-rįs. „Vėliau nugirdau, kad už tokį atsakymą ministras palaikė mane įžūliu maištininku.“

Vis dėlto skaudžiausiai regionui kirto 1865 m. gruo-džio 10 d. įstatymas, pagal kurį dvarai, nepriklau-santys rusų nuosavybei, apdėti baudomis. Tačiau jai perleisdavo juos rusams, baudos išnykdavo, išskyrus bendrą, visam regionui taikomą rinkliavą. Tai žlug-dė lietuvių ir lenkų dvarininkus, nes rinkliava neretai siekė iki 60 proc. dvaro pajamų. Išsiaiškinęs suktybę, Dochturovas atkreipė generalgubernatoriaus dėmesį, o šis tokią praktiką uždraudė. „Jis įsakė D. Dochturo-vui „tvarkyti rusifikacijos reikalus“, o man su Filosofo-vu jam padėti. Mums reikėjo surinkti ir apdoroti me-džiagą, įrodančią žalingas gruodžio 10-osios įsakymo pasekmes, kad viską būtų galima pristatyti teisėtvarkos institucijoms ir iškelti klausimą dėl nuostatų panaikini-mo.“ Nors Potapovas stabdė teatralizuotą išorinį rusi-fikavimą, pertvarkai nepritarė centrinė valdžia. Pasak Vrangelio, generalgubernatorius „buvo rūmininkas, todėl pirmiausia saugojo savo kailį, neturėdamas drą-sos ginti savo nuomonės, dažnai atsitraukdavo, ypač kai reikalas nelietė jo asmeniškai.“

Gavę generalgubernatoriaus leidimą, valdininkai greitai atkūrė Lietuvoje tvarką: „Į visus prašymus įsigy-ti turtą atsakydavome neigiamai arba atsakymą vilkin-davome, laukdami, kol ministerija visam laikui atšauks laikinąsias taisykles.“ Galop valdytojas susiruošė meti-nę reformų programą pristatyti Peterburge, kad „pats padėtų vyriausybei patvirtinti naują įsakymą.“ Deja, sostinė įsakymo projektą atmetė, o generalguberna-torius „spruko į krūmus“. Nusivylęs rūmų sprendimu, Dochturovas kreipėsi į karo ministrą ir gavo anksčiau žadėtą tarnybą Vladimiro ulonų pulke. Vrangelis irgi

nusprendė palikti tarnybą: „Atidžiai stebėdamas rusų gyvenimą, įsitikinau, kad duoti naudos valstybei neį-manoma – tarnyba naudinga tik asmeniniam praturtė-jimui.“ Kamuojamas prieštaravimų, Vrangelis paprašė atostogų ir išvyko į sostinę pasitarti su tėvu.

Permainų laikas ir paskutiniai metai Lietuvoje

XIX a. viduryje Rusijoje buvo panaikinta baudžiava, vykdytos finansų, zemstvų, cenzūros reformos ir kt. „Visos 1860–1870 m. reformos iš esmės buvo nuolaidos, kurių reikalavo ekonominis vystymasis, ir laisvas de-mokratijos, ištrūkusios iš carizmo gniaužtų, pliūpsnis, virtęs revoliuciniu, liberaliu ir masiniu judėjimu.“21

Vrangelio tėvas nenustebo, sužinojęs, kad sūnus ketina mesti tarnybą: „Rusija vis dar yra neatskleista šalis, žinoma, tu rasi užsiėmimą, bet pasistenk rasti jį pats. Daryk tai, kas tau arčiau širdies. Duosiu patari-mą: klausyk visų, bet spręsk pats. Gaila, kad vietoj kari-nės tarnybos pasirinkai universitetą.“ Beje, karinę tar-nybą Nikolajui piršo ne tik tėvas, bet ir imperatorius, netyčia sutiktas sostinės parke. Paveiktas jų spaudimo ir giminės tradicijų, apsisprendė stoti į raitąją gvardiją, tačiau turėjo pabaigti reikalus Vilniuje.

Pamatęs, kad atsidavę valdininkai traukiasi, Po-tapovas suirzo, bet caro valiai priešintis nedrįso: „Jis patarė man pereiti į karinę tarnybą, neišeinant iš vals-tybinės, žadėjo pasikalbėti su grafu Šuvalovu.“ Šiaip ar taip, Vrangelis, prašomas generalgubernatoriaus, sutiko dar kurį laiką likti Vilniuje, kad padėtų Doch-turovui „rusų žemių stabilizavimo“ bylą perduoti pa-vaduotojui. Tačiau netrukus atskriejo žinia, kad mirė tėvas, ir Nikolajus skubiai išvyko į Sankt Peterburgą. Po laidotuvių įstojo į gvardiją, kurios pulkas buvo vienas prestižiškiausių imperijoje, todėl jame tarnavo aukštoji aristokratija. Po Krymo karo tragedijos būti kariškiu Rusijoje reiškė iššūkį: „Karininkai tapo au-tokratinės valdžios posūniais ir mūsų trumparegiškos inteligentijos šmeižto, neapykantos taikiniu. Vyriausy-bė karininkus (išskyrus gvardiją) laikė pusbadžiu, net įtraukė į juodąjį sąrašą. Ateities karininkai neturėjo, tad senatvėje jiems grėsė skurdas.“

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Pačiam Vrangeliui susidurti su visuomenės neapy-kanta neteko, atsiminimuose jis gana šmaikščiai aprašė pulko kasdienybę. Kita vertus, užimti aukšto karinio posto jam nepadėjo net mokslai užsienio universite-tuose. Nusivylęs ateities perspektyvomis, Vrangelis pulką paliko. Iš pradžių ketino tapti diplomatu, tačiau Užsienio reikalų ministerijos pozicija nesiderino su as-meninėmis jo vertybėmis. Taigi dvejus metus tiesiog pramogavo – memuaruose aprašo gausius lošimus, iš-gertuves su buvusiais pulko draugais. Vrangelio hobis buvo kolekcionavimas. Jis pirko paveikslus įvairiuose Vakarų Europos antikvariatuose, aukcionuose, blusų turguose. Šia aistra vėliau užsikrėtė jaunesnysis sūnus Nikolajus. Be to, Vrangelis pasinėrė į kūrybinę veiklą, rašė pjeses, apysakas, ėmėsi net romano. Tačiau gyve-nimas vis tiek atrodė betikslis ir tai varė į neviltį. Šalia nebuvo artimų draugų: „Mano seserys gyveno Italijoje, Dochturovas – Balstogėje. Dažnai matydavausi su bro-liu Miša, bet pastaruoju metu mūsų santykiai atšalo. [...] nusprendžiau, jog man reikia jungo. Ir greitai tokį jungą radau.“ Nusipirkęs didelį miško sklypą Charko-vo gubernijoje, pradėjo naują gyvenimą: „Pardaviau arklį su ekipažu, palikau paveikslus draugo namuose, sumokėjau užstatą ir iškeliavau į naują vietą, apsup-tą miškų pelkėtame Dono upės slėnyje.“ Kaimynystėje buvo tik trys senos medkirčių trobelės. Nors verslas se-kėsi, davė stabilias pajamas, bet gyvenant miške trūko socializacijos. Atsiminimuose rašė, kad trokšta kūry-binės veiklos, o miško kirtimas yra griovimas, bet ne kūryba. Tad nusprendė parduoti nuosavybę ir ieškoti naujo užsiėmimo.

Visada jautęs simpatiją teisėjo specialybei, panoro išbandyti save šiame amplua. Taikos teisėjų institu-tas Šiaurės Vakarų ir Pietvakarių Rusijoje įsteigtas daug vėliau negu kituose regionuose. Be to, teisėjai čia buvo skiriami valstybės, o ne renkami. Teisingu-mo ministerija kaip tik ieškojo šiam darbui tinkamų asmenų. Pasikalbėjęs su Palenu, „gavau taikos tei-sėjo vietą Novoaleksandrove [dabar Zarasai], Kauno gubernijoje. Palenas man rekomendavo imti Minską, pasak jo, ten mažiau darbo, tačiau aš pasirinkau antrąjį, kur bylų buvo susikaupę mažiausiai dviem

metams.“ Vrangelis paskirtas regiono taikos teisėju 1876 m. balandžio 28 d.22 Beje, po metų vedė ir atsi-vežė į Lietuvą karo laivyno karininko dukterį Mariją Dementjevą-Maikovą (1858–1944),23 garsaus rusų po-eto Apolono Maikovo (1821–1897) giminaitę.

Kokį įspūdį atkampus Lietuvos miestelis padarė ba-ronui? „Miestas iš esmės medinis – mediniai šaligatviai ir nedideli mediniai nameliai. Iš akmens pastatyta tik miesto savivaldybė, sinagoga, bažnyčia ir kalėjimas – visų Rusijos miestų pažibos yra mūrinės.“ Įdomu, kad statant kalėjimą, apžiūrėti darbų atvyko pats „gene-ralgubernatorius, kuris kylantį pastatą rodydamas vie-nam zarasiškiui taręs: „Matote, kokius rūmus jums sta-tome?“ Tačiau pašnekovas nesutrikęs atšovė: „Ne, Jūsų Aukštybe, ne mums. Mums jie pernelyg ištaigingi. Tai greičiau tokiems svarbiems ponams, kaip jūs.“ Ką į tai atsakė generalgubernatorius, nerašoma.

Vrangelis Zarasams nebuvo abejingas, ypač žavėjosi gamta. „Novoaleksandrovą supęs pasaulis buvo puikus. Netoli miesto plytėjo daug ežerų su mažomis vaizdin-gomis salelėmis, vienas gražesnis už kitą. Aplink juos nuostabios girios, ryškiai žali laukai. Šios prabangos ir grožio fone stovėjo pilkas, skurdus miestas, kuriame gyveno ne žmonės, bet šešėliai, po miestą klajojo vai-duokliai.“ Priduria, kad po lietaus vaikščioti buvo neį-manoma, nes gatvės virsdavo purvynais, o saulėtomis dienomis miestiečiai springo dulkėmis. Aikštėje „ga-nėsi“ kiaulės. Be teismo patarėjo Nikolajaus Durnovo, ėjusio apskrities viršininko pareigas, daugiau dvari-ninkų mieste nebuvo: „Ten gyveno dar vienas bajorų vadovas, kuris pats sau tokias pareigas paskyrė, ir jo žmona, vietinė Mesalina, labai mėgusi keliauti, taipogi du gydytojai, teisėjas ir policininkas.“ Mesalinos šeima teisėjui nuolat kėlė įvairių problemų.

1876 m. miestelyje gyveno 6505 žmonės, iš kurių 5820 buvo žydai.24 Anot Vrangelio, tie blyškūs, nelai-mingi, visų persekiojami žmonės su peisais, vilkintys ilgais nešvariais kaftanais. Jie klaidžiojo po miestą, nuolankiai keldami skrybėles prieš kiekvieną sutik-tą valdininką ar poną. Daugiausia buvo amatininkai, smulkūs prekybininkai. „Be žydų, mano gyvenvietėje gyveno lietuviai ir latviai, uždari, griežti žmonės, nors

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

daugiau nieko konkretaus pasakyti negaliu, nes nemo-kėdamas kalbos bendravau per vertėją, kuris dažnai mūsų žodžius iškraipydavo.“ Buvo ir sentikių, persikė-lusių į Lietuvą Ivano Rūsčiojo laikais. Jie mėgo vienas kitą apgaudinėti, nepaisydami turtinės padėties, už-siėmė daugiausia arklių vagystėmis. „Turtuolis mieste buvo tik vienas – Mizrachas, kuriam priklausė pramo-nė, t. y. keletas nedidelių gamyklų, jis skolino pinigus su palūkanomis ir apgaudinėjo vietinius.“ Apskritai mies-tas garsėjo girtuoklystėmis, įvairių rūšių intrigomis ir skundikais.

Vrangelis apsistojo geriausiame Zarasų name, kurio nuoma atsiėjo 250 rublių metams. Su savim atsivežė žirgą ir du kinkomuosius arklius. Įsikūrė spartietiškai. „Kilimai, užuolaidos ir knygos butui suteikė patogumą, kurį vietiniai laikė prabanga, todėl buvau įtrauktas į vietos milijonierių sąrašą.“ Įdomu, kad valdininkui iš-ėjus į darbą, jo namus miestiečiai lankydavo tarytum muziejų. Kanceliarija įsikūrė tame pačiame name kaip ir taikos teisėjų taryba. Zarasuose, priešingai negu Lie-tuvos sostinėje, Vrangelis tapo „įžymybe,“ be to, susi-dūrė su įvairiais kuriozais. Jo atsiminimai atskleidžia, koks gyvenimas buvo imperijos pakraštyje. „Kartais aplankydavau kunigą, tačiau tai laikyta papročių pa-žeidimu ir vertinta kaip valstybės išdavystė. [...] Ap-silankydavau ir pas rabiną Jakovą Rabinovičių, kurį pažinojau dar Vilniuje.“ Svečiuodavosi pas Durnovą. Visa tai kėlė aplinkinių pasipiktinimą, ypač bajorų va-dovo ir Mesalinos, kuri asmeniškai nemėgo kunigo ir teisėjo.

Netrukus apskrities viršininkas gavo tris Vrangelį kaltinančius skundus. Jų kopijas „kaltinamajam“ at-siuntė gvardijos laikų bičiulis, Kauno gubernatorius Piotras Bazilevskis. „Pirmajame skunde, sukurptame Mesalinos vyro, aiškinama, esą vaikštau po miestelį vienais apatiniais, demonstruodamas panieką vieti-niams. Apatiniais jie vadino baltas mano blauzdines, kurios tuo metu buvo madingos Maskvoje ir Peterbur-ge. Bajorų vadovas rašė, kad nesu „tikras rusas,“ o li-beralas ir kad mano mintys pavojingos valstybei. Rusų šventikas tikino, kad nepagarbiai atsiliepiu apie cerkvę, lankausi pas kataliką, kuris išpažįsta neteisingą tikėji-

mą.“ Skundo nerašė tik policininkas, nes viską ir taip žinojo. Beje, Vrangelis bendravo ir su Mukulių dva-ro savininku, lietuvių leibgvardijos pulko karininku, infanterijos generolu, senatoriumi Pavelu Bobrovskiu (1832–1905). Galbūt juos siejo kariniai ryšiai, o gal meilė medžioklei.25 Būtent šiame dvare 1878 m. rug-pjūčio 27 d. gimė barono pirmagimis Piotras (1878–1928), būsimasis baltagvardiečių generolas, su Antonu Denikinu išvijęs Raudonąją armiją iš Šiaurės Kaukazo. Beje, Didžiojo karo metais, 1-ajai armijai atsitraukiant už Nemuno, Piotras Vrangelis apsistojo Kaune, kur su-sitiko su kavalerijos generolu Pavelu fon Renenkampfu (1854–1918).26

Iš Vrangelio atsiminimų matyti, kad gyventojų skundai jam nelabai rūpėjo, didžiumą laiko užėmė darbas, neleidęs veltis į ginčus. „Dirbau kaip arklys, daugiau nei bet kada anksčiau ar vėliau, naktimis daž-nai užsnūsdavau kėdėje, palinkęs prie rašomojo stalo.“ Po septynių mėnesių nusiuntė ministrui ataskaitą ir buvo pripažintas puikiu valdininku, todėl Palenas no-rėjo jį paaukštinti, bet Vrangelis atsisakė, motyvuoda-mas tuo, kad nori toliau dirbti Zarasuose. Teigė, kad teismo bylos čia apleistos, nes pirmtakas piktnaudžiavo valdžia ir nieko neveikė. „Man labai pasisekė, nes apy-gardos teisėjai, su kuriais bendravau, nors provincialūs, bet sąžiningi iki kaulų smegenų.“

Tiesa, jam trūko praktikos, spręsdamas pirmą bylą nežinojo elementariausių dalykų: „Nervinausi, dariau šiurkščias klaidas ir jaučiausi lyg mergina pirmajame baliuje. [...] Vėliau man sakė, kad visiems padariau ne-išdildomą įspūdį kaip žmogus, nenusimanantis apie reikalus, tačiau priimantis teisingus sprendimus.“ O kai įvaldė profesiją, spręsti bylas buvo taip lengva, kaip kepti sklindžius: „Kartą per dieną baigiau dvi dešim-tis bylų.“ Daugiausia Vrangelis sprendė kaimiečių ne-sutarimus, šie atvejai, anot jo, buvo įdomesni. Tačiau apskritai devynios iš dešimties bylų buvo nereikš-mingos, susijusios su civiliniais pažeidimais, smurtu ar smulkiomis vagystėmis, taigi nuobodžios ir mo-notoniškos. Jo pareiga buvo ir užtikrinti, kad niekas nebūtų suimtas be teismo valdžios raštiško leidimo. Taigi kiekvieną dieną tekdavo lankytis kalėjime. Kai

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

kurie suimtieji naudojosi jauno teisėjo sąžiningumu. „Vieną dvarininkę, kurią pažinojau dar Vilniuje, teko pasodinti penkioms paroms. Restorano mieste nebuvo, todėl į nuovadą nusiunčiau savo pietus ir vakarienę, net vaisių su saldainiais. Išėjusi laisvėn, ši ėmė mane plūsti, aiškindama, kad esu „raudonasis“ ir ją, dvari-ninkę, tyčia liepęs suimti.“

Atskira tema buvo žydų klausimas. Pagrindinė Lietuvoje gyvenusių žydų problema buvo vadinamoji sėslumo riba (Šiaurės Vakarų ir Pietvakarių žemės), 1791 m. įvesta Jekaterinos Didžiosios ir galiojusi iki 1917 m.27 Tiesa, įstatymas turėjo išimčių, pavyzdžiui, gyventi Rusijos gilumoje leista žydų pirkliams, išsila-vinusiems žydams, buvusiems rekrutams, karaimams ir kt. Rusijos imperija žydus laikė blogiu, tačiau, anot Vrangelio, tą „blogį“ sukūrė pati valstybė, vykdydama griežtą politiką jų atžvilgiu: „Bet kuri tauta tokiomis sąlygomis, kai turi arba mirti iš bado, arba lupti kailį nuo savo artimojo, be abejo, pasirinks antrą variantą. Mūsų ekspertai daro išvadas, turėdami omenyje vien turtingus žydus, t. y. tuos, iš kurių skolinasi pinigų arba nėra jiems grąžinę skolų. Rekomenduoju artimiau susipažinti su są-lygomis, kuriomis gyvena 99 proc. žydų.“ Apie tautines mažumas Vrangelis kalba, nesivadovaudamas stere-otipais, realiai vertindamas jiems sudaromas kliūtis tiek pragyventi, tiek ir kelti imperijos ekonomiką. Pateikia pačių žydų nuomonę apie sėslumo ribos žalą ir net jų pasišaipymus Didžiojo karo metais. Pasak Vrangelio, žydai dažnai lydėdavo jį į Dinaburgą (dab. Daugpilis), taupydami finansus ir užsiimdami papil-domu verslu. Tam ryžtis vertė sėslumo ribose susitel-kęs milžiniškas žydų skaičius, o vienintelis jų išgy-venimo šaltinis buvo amatas arba smulkioji prekyba. Tačiau amatininkų kiekis miestuose gerokai pralenkė vartotojų skaičių. „Dėl apriboto judėjimo buvo sunku prekiauti, nes žmogus ne tik neturėjo teisės keliauti, bet dažnai negalėjo palikti savo namų.“ Taigi sėslu-mo ribose buvo „išrastas“ „faktorius“ (фактор) arba verslininkas (visų čia gyvenusių žmonių dešinioji ranka). Tokių asmenų Zarasuose netrūko: „Faktorius tuo pat metu buvo ir bankininkas, ir suteneris, ir visa kita. Jis skolina, valo batus, skuba į parduotuvę ciga-

rečių ar alaus, parduoda nekilnojamąjį turtą, nors už tai jam nėra garantuojamas normalus atlygis.“ Tikras agentas gaudavo 2 proc. pelno nuo parduotos nuosa-vybės, o „faktorius“ – geriausiu atveju vos 100 rublių. Štai tokiomis sąlygomis turėjo gyventi sėslumo riboje esantys žydai.

Autorius nemažai dėmesio skiria šio krašto arklia-vagiams, kuriuos sako „beveik visus pažinojęs asme-niškai.“ Daugelis jų sukosi arklių turguose, pavyz-džiui, Vidžiuose (dab. Baltarusija). Šis miestelis buvo sena lietuvių gyvenvietė, ten iki XX a. vidurio beveik visi šnekėjo lietuviškai. Vėliau Vidžių lietuviai susla-vėjo, XX a. pabaigoje lietuviškai kalbėjo jau tik vy-resnioji karta.28 XIX a. viduryje miestelyje kartą per metus vykdavo didžiulis arklių turgus į kurį pelninin-kai atvesdavo gyvulius iš Rusijos, atvykdavo pirklių iš Prūsijos. Į šį turgų Vrangelis nuvažiavo pirkti arklio, vos pasirodęs Zarasuose: „Tokiuose turguose nemažai žmonių nuoširdžiai dalydavo patarimus, kuriais iš ti-krųjų norėjo apsukti.“ Įdomiausia, kad dauguma čia susibūrusių arkliavagių buvo žydai iš Rokiškio: „Kal-bėta, kad arkliavagystė yra tradicinis Rokiškio gyven-tojų užsiėmimas nuo seniausių laikų, perduodamas iš kartos į kartą. Tad Rokiškio žydai įgavo nepaprastai įdomų tipą, kuris juos skyrė nuo mums žinomo įvaiz-džio.“ Miesto žydai, ypač moterys, buvo labai gražūs, puikiai sudėti, stiprūs, plačiapečiai, be to, raudonplau-kiai: „Tokios rūšies rausvų plaukų su rusvu atspalviu tik Ticiano drobėse galėjai išvysti, tačiau ne realybėje.“ Be viso to, išsiskyrė ir Rokiškio žydų charakteris, jie buvo ryžtingi ir drąsūs. „Rokiškio žydai yra lengviau atpažįstami pagal veido bruožus nei pagal tarmę, kuri panaši į sentikių dialektą. Taigi vienintelis juos skyręs dalykas – religija.“ Būtent čia gyveno žymiausia žydų arkliavagė aštuoniolikmetė Sinica, kurią Vrangelis vadina gražuole. Ją net kelis kartus mėginta suimti, tačiau nesėkmingai. Galop Vrangeliui pavyko tą pada-ryti, įviliojus merginą į spąstus.

Kartais pažintis su arkliavagiais nesibaigdavo vien teisme. Sykį, važiuojant iš Dinaburgo, Karčiūnuose lūžo vežimo ašis, teko siųsti raitą vežiką iki artimiau-sios karčiamos, kad pakviestų pagalbą. Baronas liko

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

vienas vidury miškų saugoti pirkinių, temstant ir lyno-jant: „Ši vieta garsėjo bloga šlove, nes pasitaikydavo bė-glių.“ Nelauktai pasirodė kitas vežimas, kuris, pamatęs kliūtį, sustojo. Vrangelis pažino arkliavagį, kurį buvo nuteisęs metus kalėti. Baimindamasis dėl savo gyvy-bės, valdininkas sugniaužė kišenėje laikytą revolverį, tačiau vagis lyg niekur nieko pataisė sulūžusią ašį ir net parvežė teisėją namo, aiškindamas Vrangeliui, kad tą-kart buvo nuteistas neteisingai, nes arklio jis nevogęs, pats buvęs apgautas. Tačiau teisėjo nekaltino, didžiai jo nuostabai, vadino sąžiningu žmogumi.

Zarasuose valdininkas praleido trejus metus, at-skirtas nuo „civilizuoto pasaulio“, ilgėdamasis širdžiai mielos aplinkos. Tad po sūnaus gimimo atsistatydino ir su šeima išvyko: „Čichačevas pranešė man, kad rusų laivininkystės ir prekybos draugijos Azovo kontora skubiai ieško energingo ir protingo žmogaus draugijos atstovo pareigoms ir teiravosi, ar nesutikčiau jų užim-ti Rostove prie Dono.“ Nuo tada Vrangelis į Lietuvą nebegrįžo. Spalio perversmą sutiko Petrograde. Kilus badui ir plėšikavimams, baronas pusvelčiui pardavė dalį savo kolekcijos. Be to, bolševikai įpareigojo jį iš-laikyti aukso kasyklų darbininkus, nors šie ten seniai nebedirbo. Taigi 1918 m. pabaigoje Vrangelis paliko tėvynę. Pasak šaltinių, baronas papirko traukinio, gabenančio į Vokietiją sužeistus karius, darbuotoją. Žmona Rusijoje praleido dar dvejus metus. Emigraci-jos metais gyveno Taline, Suomijoje, Drezdene. Galop apsistojo sūnaus Piotro šeimos namuose Sremski Kar-lovcuose (Serbija), kur ir mirė.

Pirmą kartą jo memuarai publikuoti 1922 m. Suo-mijoje, o į kitas kalbas išversti Berlyne, rusiškai atsimi-nimai pasirodė 1924 m., o angliškai – 1927 m.29

1 Александров М. К. Генерал Петр Николаевич Врангель (1 часть),

https://www.youtube.com/watch?v=283dbegy3eY

2 Врангель Е. Н. Воспоминания (от крепостного права до большевиков).

Москвá. 2006, http://xxl3.ru/belie/wrangel_per/wrang1.htm

3 Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, I T., Санкт-

Петербург, 1890, 814 с.; Jucys G., Legenda ar tikrovė: [dėl legendos apie

Hanibalo krikštą Vilniuje] // Vilniaus balsas, nr. 8, 1989, p. 4.

4 Genealoginis medis, http://ru.rodovid.org/wk/Запись:790586

5 Золотинкина и. Николай Врангель, барон и искусствовед : «Моноклем

остекливший глаз...» (1880–1915) // Наше Наследие, nr. 69, 2004.

6 Мурашев А. А. Потомок негров безобразный (штрихи к портрету

барона Н.Н. Врангеля) // Отечественная история, nr. 3, 1999, 180 c.;

Бенуа А. Н. Мои воспоминания. В пяти книгах, T. 2, Москвá, 1990, 334 c.

7 Золотинкина и. Николай Врангель...

8 Врангель А. Генерал Врангель. Доверие воспоминаний, Минск, 1999, 12 c.

9 Врангель А. Е. Воспоминания о Достоевском в Сибири. 1854-56 г. - СПб:

Типография А. С. Суворина, 1912, 221 c.

10 Михаил Николаевич Муравьев-Виленский, http://deduhova.ru/states-

man/mihail-nikolaevich-muravev-vilenskij/

11 Ten pat.

12 Nawrot D. Didžioji Armija Kaune ir jo apylinkėse 1812 m. birželį // Kauno

istorijos metraštis, t 13. Kaunas. 2013, p. 88, Михаил Николаевич Муравьёв –

видный государственный деятель XIX века, https://topwar.ru/100565-mihail-

nikolaevich-muravev-vidnyy-gosudarstvennyy-deyatel-xix-veka.html

13 Ten pat.

14 Ten pat.

15 Тарасов Б. Россия крепостная. история народного рабства. Москвá. 2011.

16 Ананьев И. М. Муравьев-Виленский: политическая биография, //

Диссертация на соискание учёной степени канд. ист. наук, Саратов,

2007, 250 с.

17 Эйдельман Н. Я. К биографии Сергея ивановича Муравьева-Апостола

// исторические записки. Т. 96, Москвá,1975, 252–271 c.

18 Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. Carų valdžioje. Lietuva XIX

amžiuje. Vilnius. 2001, p. 90.

19 Vytautas Merkys. Knygnešių laikai. 1864–1904. Vilnius. 1994, p. 68–72;

Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. Carų valdžioje, p. 91.

20 Vladas Drėma. Vilniaus namai archyvų fonduose, t. VIII. Vilnius. 2004, p. 97–98.

21 Троицкий Н. После реформ: Правительственная реакция, http://scepsis.

net/library/id_1490.html

22 Памятная книжка Ковенской губернии на 1877 г. Ковно, 1877, 89 c.

23 Золотинкина и. Николай Врангель...

24 Памятная книжка Ковенской губернии на 1877 г. Ковно, 1876, 154 c.

25 Петр Николаевич Врангель, http://100.histrf.ru/commanders/vrangel-petr-

nikolaevich/

26 Ten pat.

27 Черта оседлости, http://eleven.co.il/jews-of-russia-and-ussr/history-legal-

status-1772-1917/14679/

28 Vidžiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. XII. Vilnius. 1984, p. 217. 

29 В поисках „Воспоминаний“ барона Врангеля.

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

„Tas žaidimas – tai velnio išmonė…“

XIII a. pabaigoje šachmatai buvo žinomi jau visoje Euro-poje. Tačiau jų kelias į pripažinimą toli gražu ne rožėmis klotas. Visų pirma todėl, kad kai kurių šalių valdovai a priori buvo priešiškai nusiteikę šio žaidimo atžvilgiu. Siaubą ir pyktį jiems kėlė jau pats žaidimo pavadinimas šachmat, reiškiantis „mirtis valdovui“…

XI a. kinų istorikas Sum Kuangas kronikoje aprašė tokį epizodą: imperatorius Van Ti (589–605), užėjęs į smuklę, kur užjūrio pirkliai žaidė šachmatais, staiga išgirdo, kaip kažkuris žaidėjas šachmatų karalių pava-dino chanu (istorinis kinų imperatorių titulas), ir taip dėl to įsiutęs, kad liepė čia pat nukirsdinti galvas vi-siems, tarp jų smuklės šeimininkui…

O kalifas Hadijas (VIII a.), kreipdamasis į Mekos gyventojus, pareiškė, esą tie, kurie žaidžia šachma-tais, drumsčia visuomenės ramybę ir griauna valsty-bės pamatus, be perstojo kartodami maištingą žodį „šachmat“…

1464 m. anglų karalius Eduardas išleido įstatymą, draudžiantį Britų salose žaisti šachmatais. Analogiš-kai 1598 m. pasielgė Škotijos karalius Jokūbas, šį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad „šachmatai yra per daug sunkus ir sudėtingas žaidimas, kuris ne tik neatitraukia nuo kasdieninių rūpesčių, bet priešingai – sukelia daugybę papildomų“.

Henrikas PUSKUNIGIS

ŠACHMATAI – NUO INDIJOS IKI LIETUVOS*

* Iš rašomos knygos. Tęsinys. Pradžia KB nr. 5

Apsišvietusi visuomenė labai neigiamai vertino tokį karaliaus sprendimą. Filosofas Robertas Burto-nas knygoje „Melancholijos anatomija“ (1622), tarsi polemizuodamas su monarchu, rašė: „Šachmatai – pa-trauklus žaidimas, atitraukiantis mus nuo kasdieninių rūpesčių ir liūdesio, tačiau jis gali pasirodyti per daug sudėtingas tiems, kuriems gamta pašykštėjo smegenų.“ Net rekomendavo juos kaip panacėją nuo įvairių de-presijos atmainų: „Šachmatų žaidimas kelia dvasią ir nukreipia mintis nuo pačių įvairiausių gyvenimo ne-gandų – nelaimingos meilės, skurdo ir pan. Ne veltui sakoma, kad šachmatus sugalvojo vienas generolas, vil-damasis išvengti kariuomenės maišto badmečiu.“

Įdomi ir tokia Burtono traktato ištrauka: „Tolimojo-je Moskovijoje, kur žiemą siautėja tokie šalčiai, kad visą laiką tenka sėdėti prie krosnies, tik didelė tos valstybės gyventojų meilė šachmatams leidžia įveikti melancholi-ją dėl skurdo, nepriteklių ir išsaugoti žvalumą.“

Kai kurie monarchai puikiai suprato šachmatų vertę, mėgo juos, studijavo teoriją, žaidė su lygiaver-čiais varžovais, bet nenorėjo, kad šis žaidimas plačiai paplistų visuomenėje. Prūsijos karalius Frydrichas II viename laiške rašė: „Šachmatai ugdo polinkį savaran-kiškai mąstyti, todėl nereikia jų plačiai skleisti.“

Labai prieštaringai klostėsi Bažnyčios santykiai su šachmatais. Viduramžių Europos vienuolynai, su-kaupę didžiulius rašytinius mokslo, literatūros, meno lobius, buvo virtę reikšmingais dvasinės kultūros cen-trais. Todėl savaime suprantama, kad negalėjo likti

Laikai ir žmonės

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

nuošaly ir toks socialinis fenomenas kaip šachmatai. Vienuoliai pirmieji įžvelgė, kad šachmatai yra ne vien žaidimas, o ištisa filosofinių, politinių, mokslinių, mo-ralinių idėjų sistema. Būtent vienuoliai buvo pirmųjų traktatų apie šachmatus autoriai ir pirmieji čempionai.

Tačiau ilgainiui Bažnyčios vadovai, nepriklauso-mai nuo konfesijos, ėmė visokeriopai peikti ir smerkti šachmatus.

Daugelis arabų teologų, remdamiesi Koranu, reika-lavo uždrausti šį žaidimą, kuris Irane XIII a. pr. val-dant Važdigardui, buvo prilygintas „bendravimui su velniu“. Valdovas griežtai įsakė „pranešti viršininkams apie žmones, palinkusius prie 64 laukelių lentos tvirtai sučiauptomis lūpomis ir surauktomis kaktomis, nes jie yra šėtono tarnai“. Kai kuriose islamo šalyse ir šian-dien šachmatai yra uždrausti, o „žmones, palinkusius prie 64 laukelių lentos“, valdžia persekioja.

1291 m. Kenterberio arkivyskupas Johnas Peckha-mas nusiuntė pasipiktinimo laišką Koksfordo (Norfol-ko grafystė) katedros klebonui: „Mane pasiekė gandai, kad jūsų bažnyčios kanauninką ir patį kleboną kažkoks piktavalis nusidėjėlis išmokė žaisti šachmatais. Ši šlykš-ti yda turi būti tuoj pat su šaknimis išrauta bet kokiomis priemonėmis, net kalinant tamsiojoje ir maitinant vien duona su vandeniu.“

O kardinolas Petrusis Damianis 1061 m. laiške Ro-mos popiežiui pranešė aptikęs Florencijos vyskupą Gerardą prie šachmatų partijos ir skyrė „nusikaltėliui“ keletą griežtų bausmių. „Pražūtinga Florencijos vysku-po aistra“ kelianti jam, kardinolui Damianiui, rimtų abejonių dėl šio šventiko ateities. Abejota be pagrindo, nes Florencijos vyskupas tapo kitu Romos popiežiumi – Inocentu III.

Viduramžiais religinis tamplierių riterių ordinas savo statute šachmatus vadino „velnio išmone ir aštun-tąja didžiąja nuodėme“.

Bizantijos bažnyčia VI a. pabaigoje patriarcho Fo-tijaus sudarytame kanoninių taisyklių rinkinyje „No-mokanonai“ išdėstė neigiamą požiūrį į šachmatus, prilygindama juos azartiniams žaidimams kauliukais ir kitoms šėtoniškoms išmonėms, atkeliavusioms iš Rytų. „Nomokanonai“ XIII a. buvo išversti į rusų kalbą

ir tapo dvasininkijos orientyru. Cerkvės nutarimuose šachmatai buvo prakeikti ir atskirti nuo bažnyčios. XIII a. pabaigoje Naugarde išėjusioje knygoje „Šven-tieji pamokymai“ žaidimas jais prilygintas uždraustų knygų skaitymui, burtininkavimui ir kitoms mirti-noms nuodėmėms. Cerkvės tėvų požiūris į šachmatus nesikeitė ir vėlesniais laikais. „Bažnytiniame apeigy-ne“ (XVI a. II pusė) rusų šventikams rekomenduojama per išpažintį pirmiausia paklausti: „Ar nežaidėte šach-matais?“ Kovos su „šachmatų erezija“ avangarde buvo metropolitai Danilas (mirė 1547 m.) ir Silvestras (mirė apie 1566 m.), beje, rašęs, kad „visi šachmatų žaidėjai degs pragare“.

JAV didmeistris Williamas Lombardy’s, kunigas ir žymus istorikas, tyrinėjęs katalikų Bažnyčios san-tykius su šachmatais, viename veikale tvirtina, kad Teresė Avilietė (1515–1582), ispanų vienuolė, 1622 m. paskelbta šventąja, buvo didelė šachmatų mėgėja. Kaip įrodymas pateikiami tokie šv. Teresės žodžiai: „Savo malda Viešpačiui mes įvarome šėtoną į mato tinklą.“

Madrido vyskupas Leopoldas 1944 m. išleido de-kretą, kuriuo šv. Teresę paskelbė šachmatų globėja. Tai padaryta, atsižvelgiant į Ispanijos šachmatų federaci-jos prašymą, kuriame tvirtinama, kad šventoji Teresė vaikystėje žaidusi šachmatais, o savo traktate „Kelias į tobulybę“ vartojusi šachmatų terminologiją ir meta-foras.

…Praėjusio amžiaus pabaigoje pasaulio čempionas Garis Kasparovas lankėsi Vatikane, žaidė simultaną su 32 Šventojo sosto dvasininkais. Katalikų bažnyčios vadovas, kuris, pasak Milano laikraščio Corriere della Sera, nuo seno mėgsta šachmatus, o „jaunystėje žaidė susirašinėdamas slapyvardžiu, per audienciją domėjosi kai kuriais debiutiniais variantais“.

Taigi Bažnyčios konfrontacijai su šachmatais lyg ir galima padėti tašką…

Šachmatų atsiradimas Lietuvoje

XIV a. Lietuva (LDK) buvo didelė ir galinga feodali-nė Rytų Europos valstybė. Jos teritorija driekėsi nuo Palangos iki Krymo. Jai priklausė dabartinės lietuvių,

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

baltarusių žemės, dauguma ukrainiečių, dalis rusų vakarinių plotų. Toks kultūros fenomenas kaip šach-matai, sparčiai plitęs po visą Vakarų Europą, savaime suprantama, negalėjo aplenkti ir LDK.

1956–1957 m. atliekant archeologinius kasinėjimus Trakų pilies teritorijoje, aptikta 10 kaulinių šachma-tų figūrų, datuojamų XV a. Kai kurių figūrų išvaiz-da „vakarietiška“, o kitos labiau primena „rytietišką“ simboliką. Tai leidžia manyti, kad jos yra ne iš vieno komplekto. Toks savotiškas dviejų kultūrų „sukryžmi-nimas“ taps suprantamesnis, jei mintimis nusikelsime į XIII–XV a.

Trakai anuomet buvo svarbus Rytų Europos politi-kos ir kultūros centras, ypač po to, kai 1392 m. atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Čia veikė valstybės kanceliarija, iždas, buvo priiminėjami užsie-nio diplomatai, vedamos derybos su Livonijos ir Kry-žiuočių ordinų magistrais. Trakuose lankėsi Didžio-sios ordos chanas Šich Achmetas, Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniai. Vokiečių kronikose ap-tinkama žinių, kad didysis Ordino magistras siųsdavęs kunigaikštienei Onai dovanų – tai buvo brangenybės, reti saldumynai, net ką tik išrastas klavikordas. Tarp dovanų galėjo būti ir šachmatai. Mieste klestėjo preky-ba, virė kultūrinis gyvenimas, o pilyje vyko iškilmės, buvo puotaujama, linksminamasi ir žaidžiama šach-matais!..

Bet jais žaista ne vien Trakuose ar Vilniuje. Lietu-vos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė nemažai pilių, miestų, svarbių politikos ir ekonomikos centrų, ku-riuos valdė didžiojo kunigaikščio paskirti valdovai, dažniausiai jo giminaičiai. Ten irgi klestėjo kultūra, amatai, nestigo pramogų.

Vartau žymaus rusų šachmatų istoriko Isako Lin-derio (1920–2015) knygą „Šachmatai Rusioje“ (1975). Veikale, už kurį autoriui suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis, vardijami miestai, kurių teritorijoje atliekant archeologinius kasinėjimus buvo aptiktos šachmatų, datuojamų XIII–XV a., figūros, – Gardinas, Naugardukas, Volkovyskas, Lukomlis, Sluckas, Vi-tebskas, Vyšgorodas… Bet nė žodžiu neužsimenama, kad tuo laikotarpiu tai buvo Lietuvos Didžiosios Ku-

nigaikštystės žemės, valdomos Lietuvos kunigaikščių! Knygoje daug rašoma apie seną, legendomis apipintą Novgorodą (Naugardą), esą čia jau garsieji bylinų kar-žygiai Ilja Muromecas, Dobrynia Nikitičius, Alioša Popovičius žaidę šachmatais, legendinis pirklys Sadko triuškinęs jūrų valdovą…

Pavartykime Lietuvos istoriją. XIV–XV a. Naugar-dą valdė Lietuvos kunigaikščiai – Narimantas Ge-diminaitis (1333–1336), Aleksandras Narimantaitis (1336–1347), Patrikas Narimantaitis (apie 1383 m.), Lengvenis Algirdaitis (1389–1392), (1406–1411), Jurijus Lengvenaitis (1431–1444). Tai tik Gediminaičių dinas-tijos atstovai, o būta ir ne tokių garsių giminaičių bei vietininkų.

Štai Gardinas, mums toks artimas ir gerai pažįs-tamas baltarusių miestas. Nuo XIII a. vidurio iki pat 1795 m. jis priklausė LDK, buvo svarbus politikos ir ekonomikos centras. Jį valdė (nuo 1314 m.) Gedimi-no žentas Dovydas, vėliau Kęstučio sūnus Patirgas, o nuo 1376 iki 1392 metų – Vytautas. Gardine mirė Lie-tuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Kazi-mieras (1492), Steponas Batoras (1586). XX a. viduryje atliekant archeologinius tyrimus, Gardino pilies, ku-rią 1390 m. pastatė Vytautas, teritorijoje aptikta daug šachmatų figūrų, datuojamų XIII–XIV a.

Greta Gardino esantis Naugardukas (Navahru-dak) – turbūt labiausiai su Lietuvos istorija susijęs miestas. Čia krikštijosi ir vainikavosi Mindaugas, Jogaila susituokė su Sofija Alšėniške. Nuo 1581 m. Naugardukas buvo vienas iš trijų LDK miestų, ku-riuose posėdžiaudavo Vyriausiasis tribunolas… Kai kurie Baltarusijos istorikai Naugarduką iki šiol vi-sai rimtai vadina LDK sostine, tiesa, to neparemia jokiais istoriniais šaltiniais. Bet mums svarbiausia konstatuoti kitką – Naugarduko pilies teritorijo-je archeologai aptiko daug šachmatų figūrų, kurių išvaizda mažai kuo skiriasi nuo rastų Trakuose ir Gardine. O jos datuojamos laikotarpiu, kai pilį (ir miestą) valdė Lietuvos kunigaikščiai – Mindaugo sūnus Vaišvilkas, Gedimino sūnus Kariotas, šio sū-nus Teodoras, Kęstučio sūnūs Vaidotas, Tautvilas ir Žygimantas, Algirdo sūnus Kaributas…

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Ar Lietuvos kunigaikščiai žaidė šachmatais? Ma-nau, taip! Esama per daug „įkalčių“, kad galėtume tuo abejoti. Deja, rašytinių įrodymų (kol kas) nėra.

Lietuvos šachmatų istoriografija labai menka. Gali-ma sakyti, jos išvis nėra. Bet ir istorikai, tyrinėjantys LDK laikotarpį, nepateikė jokio fakto, bent menkiau-sios užuominos apie šachmatus, nors gausūs „šachma-tiniai“ archeologų atradimai tiesiog „bado akis“. Prie jau išvardytų Rusijos ir Baltarusijos piliaviečių pami-nėkime Dubingių, Kauno, Klaipėdos piliavietes, Ker-navės ir Punios piliakalnius, Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją… Vis dėlto rašytinių šaltinių, liudijančių ku-nigaikščių domėjimąsi šachmatais, nėra.

Ypač keista, kad neaptikta jokių rašytinių žinių iš Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo lai-kotarpio (XV–XVI a.), kai Vilniaus Valdovų rūmuose „šeimininkavo“ ambicingoji karalienė Bona Sforca. Kaip tik tada sostinėje ėmė reikštis Renesanso idėjos, suklestėjo kultūra, menas, architektūra. Visoje Rytų Europoje puiki Valdovų rūmų biblioteka ir meno dir-binių kolekcija. Istorijos metraščiai liudija, kad tuo metu žaidė šachmatais jau beveik visi Vakarų Europos valdovai ir aukštuomenė. Tuo laikotarpiu datuojamos ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktos kauli-nės šachmatų figūros. Tačiau rašytiniai šaltiniai šach-matus nutyli…

Gal čia mūsų istorikų paliktos spragos? Tikėkimės, ilgainiui jos bus užkamšytos…

Kaisė ir Temidė

Anglijos ir Normandijos finansinės žinybos viduram-žiais buvo vadinamos Šachmatų lentos rūmais, nes valstybės pajamos čia būdavo skaičiuojamos ant stalų, uždengtų languotomis staltiesėmis, o iždo grindys bū-davo išklotos baltomis ir juodomis plytelėmis.

„Dukart metuose – per Velykas ir arkangelo Mykolo dieną – Vestminsteryje vykdavo visuotinės Šachmatų lentos rūmų sesijos… Čia suvažiuodavo visų Anglijos karalystės grafysčių šerifai ir prie stalų, apdengtų lan-guotomis staltiesėmis, atsiskaitydavo už lėšas, panau-dotas vietinėms grafysčių reikmėms, į bendrą karalystės

biudžetą įnešdavo grynąsias pajamas. Ši pinigų skaičia-vimo procedūra priminė šachmatų žaidimą“, – knygoje „Viduramžių Anglijos valstybės istorijos ir visuome-nės apybraižos“ (1937) rašė akademikas Dmitrijus Pe-truševskis.

Įdomu, kad Anglijos finansų ministras (tradiciškai įtakingiausias vyriausybės narys po premjero) iki šiol vadinamas „šachmatų lentos ministru“ (Chansellor of the Exchequer).

Šachmatų lentos rūmai iš pradžių vykdė ir teis-mo funkcijas, nagrinėdami finansinius klausimus, bet XIII a. prie rūmų atsirado savarankiškas skyrius – Šachmatų lentos rūmų teismas. Bylų nagrinėjimas šia-me teisme tarsi atkurdavo šachmatų partiją. Teisėjai atliko analitikų-komentatorių vaidmenį, įvertindami kiekvieną ieškovo ir atsakovo „ėjimą“, kol bendromis pastangomis išsiaiškindavo tiesą.

Kaip rodo jau mūsų dienomis atlikti sociologiniai tyrimai, tarp Vokietijos aukščiausiosios lygos šachma-tininkų daugiausia yra juristų. Hamburgo savaitraščio Stern apžvalgininkas Manfredas Medleris šį faktą aiš-kina tuo, kad tarp tarnystės Kaisei ir Temidei esama daug bendro: „Abiem atvejais, – rašo jis, – egzistuoja griežtos taisyklės, kurių privalu laikytis; abiem atvejais, darant savo ėjimą, būtina numatyti galimus atsako-muosius priešininko ėjimus ir įvertinti kiekvieno iš jų pasekmes; abiem atvejais būtina parodyti apsukrumą bei sumanumą, ginant savo pozicijas, be to, nesibodima regzti pinklių ar spęsti spąstus…“

Šią analogiją įdomu sugretinti su kita, išsakyta be-veik prieš 200 metų:

„…Šachmatai geriau negu kas kitas padeda klaidžio-jančias mintis ir protą sukoncentruoti į konkretaus už-davinio sprendimą. Jie skiepija žmogui įprotį kantriai ir atidžiai tirti bei gretinti faktus, nustatant jų seką įvykių grandinėje… Vienu žodžiu, padeda išsiugdyti visas tas savybes, kurios būtinos sėkmingam juristo darbui“, – veikale „Jurisprudencijos įvadas“ rašė XIX a. I pusės anglų juristas Samuelis Worenas.

Tai, ko gero, įspūdingiausias Kaisės ir Temidės bendradarbiavimo pavyzdys. Šių dviejų deivių tar-pusavio santykiai visada buvo įvairiapusiai. Senovės

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

arabų kronikose apstu aprašymų apie bausmes ir „už piktybinį pasakinėjimą žaidimo metu“, ir „už neleisti-ną žaidimą šachmatais“, kai įsigalėjęs islamas jį drau-dė. Arabų teisininkas as-Šafis IX a. pasiekė visuotinės šachmatų legalizacijos Didžiajame Emyrate su sąlyga, kad bus laikomasi šių reikalavimų: nežaisti iš pinigų, neatsitraukti nuo maldų, nežaisti gatvėse, aikštėse ir kitose viešosiose vietose, nerengti triukšmingų sam-būrių. Tačiau vėliau pats as-Šafis buvo apkaltintas šio įstatymo pažeidimu, nes žaidė „aklą“ partiją su sūnu-mi mečetėje per pamokslą…

Nepaisydami griežčiausių bausmių, šachmatinin-kai nesiliaudavo žaisti, net ir uždaryti į kalėjimą. Visais laikais šachmatai buvo kalinių paguoda. Šis žaidimas jiems – tarsi nuoširdus pašnekovas, pagal-bininkas ir patarėjas, neretai skatinantis filosofiškai mąstyti apie gyvenimą.

„Mūsų taurus žaidimas visada pasitarnaudavo savo gerbėjams, kai šiuos ištikdavo nelaimė“, – 1879 m. rašė Šachmatnyj listok. Žurnalas išspausdino de-kabristo Nikolajaus Basargino pasakojimą, kaip jis, įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, žaidė šachma-tais „akląją“ partiją su gretimoje kameroje uždarytu likimo draugu Michailu Luninu, naudodamas kito dekabristo Nikolaujaus Bestuževo išrastą „sienos abėcėlę“.

Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Bronius Burneikis kadaise man pa-pasakojo įdomią istoriją. 1960 m. Lietuvos SSR valdžia, gavusi Maskvos pritarimą, leido Klaipėdoje, Rumpiš-kėse, statyti bažnyčią, bet 1962-aisiais KGB sufabrika-vo bylą bažnyčios statytojams, kunigas Burneikis buvo nuteistas ketverius metus kalėti ir uždarytas Vilniaus KGB požemių vienutėje.

„Maniau, išprotėsiu, – pasakojo jis. – Maldavau pri-žiūrėtojų, kad duotų ką nors paskaityti, kokią knygą ar laikraštį. Tačiau jie tik šaipėsi iš mano prašymų. Bet vieną dieną, praslinkus gal pusei bausmės laiko, į ka-merą įmetė kelias knygas. Nustebęs puoliau prie jų. Tai buvo knygos apie šachmatus, tarp jų – Vlado Mikėno „Šachmatų žaidimo pagrindai“. Iki tol niekada rimtai tuo nesidomėjęs, įnikau studijuoti šias knygas. Iš jų iš-

mokau žaisti šachmatais ir žaidžiau pats su savimi išti-sus dvejus metus. Esu įsitikinęs, kad šachmatai išgelbėjo mane nuo pamišimo…“

Išėjęs į laisvę, kunigas Bronius Burneikis neužmetė šachmatų – skyrė jiems visą laisvalaikį, gana sėkmin-gai žaidė Europos ir pasaulio šachmatų susirašinėjimo pirmenybėse.

Argi tai neprimena garsiosios Stefano Zweigo „Šach-matų novelės“?

Tokių novelių būtų galima parašyti ne vieną, pasi-klausius Sibiro kalinių ir tremtinių pasakojimų.

Šachmatų figūras jie pasidarydavę iš popieriaus, šiaudų, medžio, molio, o vietoj lentų naudodavę ap-klotus, nosines, popieriaus lapus, net grindis. Kai ku-riuose kalėjimuose žaista figūromis iš duonos, o lau-kelius lentoje kaliniai pažymėdavę cigarečių pelenais.

Kunigas Bronius Burneikis prie ką tik Vokietijoje atlieto bažnyčios

varpo, vėliau sumontuoto Kretingos bažnyčioje

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Jei netikėtai užklupdavo prižiūrėtojai, figūras žaidė-jai suvalgydavo, o šachmatų „lentą“ nupūsdavo…

Net ir tokiomis sąlygomis būdavo rengiami tur-nyrai tarp kamerų. Kiekvienas žaidėjas taupydavęs cukraus gabaliukus prizų fondui… Čia kalbu apie Gulagą ir Sibiro kalėjimus, tuos, pasak vieno bu-vusio kalinio, „lėtos mirties fabrikus“, kurių tikslas buvo nužmoginti, palaužti, galų gale sunaikinti ka-linius psichiškai ir fiziškai.

Vakaruose, kur kalėjimų funkcijos iš esmės kito-kios, žaisti šacmatais nedraudžiama. Priešingai – čia net skatinamas šis žaidimas. Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos šalių kalėjimuose veikia šachmatų būreliai, samdomi meistrai, kurie moko kalinius žaisti. Kalėjimų komandos neretai žaidžia miestų, regionų pirmenybėse.

Spaudoje aptikau žinutę, kad Vokietijos čempiona-te sėkmingai žaidžia komanda iš Landsbergo miesto, mįslingai pavadinta „JFA“. Paaiškėjo, kad tai pirmo-sios trijų žodžių raidės – Justiz Folcugs Anstalt (Tei-singumo vykdymo įstaiga arba tiesiog kalėjimas).

Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų de-putatų rinktinė, dalyvaujanti Londono šachma-tų pirmenybėse, neseniai žaidė mačą su Vortvudo Skrabzo kalėjimo, kur bausmę atlieka išimtinai žmogžudžiai, nuteisti kalėti iki gyvos galvos, ko-manda. Prie kiekvieno šios komandos žaidėjo budė-jo po du ginkluotus „sekundantus“…

Sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Lukiškių ka-lėjimo komanda būtų pakviesta žaisti Vilniaus pir-menybėse… O gal vertėtų pabandyti?

Seniau, kai šachmatų skyrelius turėjo vos ne kiekvienas dienraštis ir žurnalas, į jų rengiamus uždavinių sprendimo konkursus atsiliepdavo ne-mažai kalinių. Vedžiau ne vieną tokį skyrelį, todėl žinau, kad kartu su atsakymais dažnas kalinys pa-rašydavo vieną kitą komentarą apie sprendžiamą uždavinį, apskritai apie šachmatus, apie jų vietą savo gyvenime, su nostalgija prisimindavo laikus, kai pirmąkart sėdo prie šachmatų lentos. Kaliniai sėmėsi ir semiasi iš šachmatų vilties, dvasios sti-prybės…

Šį trumpą pasakojimą apie šachmatų deivės Kaisės ir teisingumo deivės Temidės draugystę baigsiu kelio-mis kurioziškomis istorijomis.

…Didžiausiame Honduro kalėjime Kandore kalinio Manuelio Migaso iniciatyva buvo surengtas šachmatų mačas – prie 50 lentų žaidė prižiūrėtojai su „prižiūri-maisiais“. Po įtemptos kovos nežymia persvara laimėjo prižiūrėtojai. Tačiau jų pergalės džiaugsmą aptemdė tai, kad dvylika kalinių, nežaidusių mače, be pėdsakų dingo iš kamerų.

Šachmatų partija susirašinėjant amerikietį, Bren-tvudo miesto policininką Johną Vaskerį suvedė su kri-minaliniu nusikaltėliu Claudu Bladgudu, Virdžinijos valstijos kalėjime atliekančiu bausmę už nužudymą. Tačiau tuo momentu, kai nematomam savo priešinin-kui Vaskeris gudriai paspendė spąstus, paaiškėjo, kad šis pabėgo iš kalėjimo. „Aš ne moralistas, bet viskam yra ribos! – viešai piktinosi tvarkos sergėtojas. – Galų gale, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kiekvienas iš mūsų gali įvykdyti žmogžudystę, tačiau tik visiškai puolęs žmogus gėdingai sprunka nuo neišvengiamo mato!“

…Kitame Amerikos mieste Sietle plėšikas, naktį įsi-brovęs į banką, ryte buvo aptiktas kietai miegantis su kažkieno paliktu laikraščiu rankoje. Pasirodo, jis už-migo, galynėdamasis su šachmatų uždaviniu, išspaus-dintu laikraštyje.

– Netikusį hobį išsirinkau, – liūdnai pajuokavo va-gišius, išgirdęs paskelbtą nuosprendį.

– Jūsų hobis visai neblogas, – paprieštaravo teisėjas, – bet profesiją išsirinkote tikrai ne pačią geriausią.

…Kalėjimo Vokietijoje, Reinbeko mieste, admi-nistracija pakvietė vietinį šachmatų meistrą Olafą Redmülerį, kad sužaistų simultaną su kaliniais. Mačui pasibaigus, įstatymo sergėtojai, įdėmiai stebėję žaidi-mą, užuot padėkoję svečiui už nelengvą protinį triūsą, griežtai atsisakė išleisti jį namo ir nulydėjo į… kame-rą. Mat policija jau seniai ieškojo apsukraus simultani-ninko, įtardama jį pinigų padirbinėjimu ir dokumentų klastojimu.

Tęsinys kitame numeryje

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Atrodo, poetė Giedrė Kazlauskaitė kartą pasakė maždaug taip: „Profesorė Daujotytė knygas rašo

greičiau, negu aš spėju skaityti.“ Išties ji tą daro grei-čiau, negu spėjame sekti. Štai 2016-aisiais profesorės pastangomis į draugiją buvo sutelkti „Justinas Mar-cinkevičius. Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas“, 2017-aisiais pasirodė knyga apie Graną – Romualdą Granauską (regis, yra dar daugiau tų naujienų). O man į rankas tik dabar pateko 2015 m. išleisti „Var-tai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“. Klaipėdiškiui literatūrologui Šidlauskui reikėtų padėkoti už intencijas, sumanymą, provoka-vimą, bet knyga, šiaip ar taip, laikytina autobiogra-fine. Regis, profesorė laiku sulaukė išsisakymo legiti-macijos, nes delikačiam žmogui pačiam kalbėti apie save tarsi nekuklu. Mano atminty ir regėjime iš anų laikų išlikusi Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ scena. Šnekučiuojasi dvi jaunos moterys – Jelena An-drejevna (Dalia Storyk), kalbinama Sonios (Dalia Overaitė), dalijasi savo gyvenimo patirtimi. Stojus pauzei, pasigirsta skubrus, kone godus Jelenos An-drejevnos raginimas: „Na, paklausk dar ko nors, pa-klausk…“ Visiems mums kartais norisi, kad Kito dė-mesys leistų pralaužti ir sutartinius, ir prigimtinius

Astrida PEtRAItytĖ

KANTRYBĖ IR AISTRA GYVENTI

Ateina toks žmogaus laikas, kai sąmonės vartai ima darinėtis į abi puses…

Viktorija Daujotytė

kuklumo barjerus. Štai ir profesorė, kalbintojui ilgė-liau pritilus, pati šaukiasi: „Mielas Marijau, pradėjau nerimauti, ar neatsitiko kas sunkesnio“ (p. 130). Nors prisipažįsta: „Atvirauti bijau, gal ir nemoku“ (p. 95). Ne, tai nėra gebėjimo problema – delikataus atviru-mo ne tik ribos griežtesnės, bet ir stilistika (leksika) turi savus kanonus.

Iš Daujotytės pa(si)pasakojimo galima sąlygiškai išskirti kelis susipinančius, vienas į kitą pereinančius sluoksnius: kontekstas / aplinka – asmeninė fakto-grafija – laikysena tiek aplinkos, tiek faktų atžvilgiu – bendresnės idėjinės, estetinės ir pan. nuostatos.

Taigi kontekstas – karui baigiantis, Viktorija gimė Žemaitijoje, Telšių rajono Keiniškės kaime, nuo trejų metų augo Pagirždūtyje. Gimtųjų vietų įžymybė – Girgždūtės piliakalnis. Nei karo, nei pirmųjų pokario metų asmeniškai (sąmoningai) nepatyrė, užtat paty-rė, pajuto, prisiėmė ir per gyvenimą neša žemaitybę. Kokie brangūs artimieji, kaip į dvasinę regą įaugusi gimtinė!.. Tas gyvenimo pradžios, atspirties sodrumas gal atrodys net netikėtas, juk matant viešą profesorės raišką, ko gero, galima įtarti, kad ji – knygų spintoje užaugęs žmogus… (Jau buvau nustebinta ir stebėjausi-gelminiu Daujotytės susisiejimu su žemaitybe, pasiro-

Apie knygas

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

džius jos knygoms, sueiliuotoms žemaitiškai.)* Viktorija – vyriausia iš šešių vaikų. („Brolio ar sesers

bėdos neapeisi“, p. 17.) Lakoniškais brūkštelėjimais, už kurių lieka nemažai nutylėjimo erdvės, įterpiami dramatiški vaikystės patyrimai. „Pirmuosius dvejus metus praleidau be tėvo, iš ilgų karų ir nelaisvių jis grįžo, nenorėjau jo, nepripažinau, buvo svetimas, bijo-jau“ (p. 74). Ne tik mūsų smalsumą (kaitinamą visokių stilių, gyvenimo būdų, žmonių) patenkins, bet ir neį-menamas daugiasluoksnės, daugiabriaunės egzisten-cijos mįsles primins vaikystės, praleistos žemaitiškam kaime, įspūdžiai: „Kokių dešimties mokėjau su arkliu apsieiti, nuvesti į ganyklą, parvesti, užmauti brizgilą, užsėsdavau prisivedusi prie tvoros“ (p. 80). O šalia visų nepretenzingų žemdirbiškų darbų – kitokio ankstes-nių kartų gyvenimo syvai, tekantys gyslomis, gal tuo-met, vaikystėje, neįsisąmoninti, bet dabar vertinami: „Iš visų keturių pusių mano artimiausi giminės buvo bajorai“ (p. 82).

Turbūt nustebsime, kaip netikėtai iš už profesoriš-ko fasado (korektišką viešąjį įvaizdį vertinu pagarbiai, be jokios niekinamosios gaidos) išnyra skaudūs gy-venimo faktai, artimųjų netektys… Profesorės įvaiz-dį naujai nušviečia ir drovūs (juk jaučiame – drovūs, tarsi įveikiant vidinį barjerą) laimės prisipažinimai: „Sūnaus gimimas yra reikšmingiausias įvykis mano gy-venime“ (p. 152).

Didžioji gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu, bet as-meninė raiška šeimos, giminės, kaimynų, gamtos apsup-tyje yra tarsi atsieta nuo išorės poveikio. Profesorė nesle-pia: „Mano ankstyvoji pasaulėvoka gana neryški, buvau linkusi sutikti su tikrove, kokia ji buvo“ (p. 93). Lakoniš-kai, lyg tarp kitko užsimena: „Vasarą kartu su tėvu, gal nuo kokių trylikos metų, eidavom į kolchozą […] steng-davosi, kad būčiau jam „po akių“ (p. 89). Asmeninį li-kimą, matyt, paveikė septintoje klasėje gauta auklėtojo dovana – Maironio „Pavasario balsai“.

Sovietinio kaimo kontekstą paryškina aplinkybė, kad į universitetą Viktorija išvyko ne iškart, iš pradžių

* http://literaturairmenas.lt/2013-01-25-nr-3411/497-knygos/761-astrida-pe-

traityte-negalu-atsidyvyt-propesori-viktoriji

dirbo mokytoja septynmetėje mokykloje, kurią pati baigė: „Po vidurinės negalėjau išvažiuoti mokytis, nes nebuvo iš ko. Net bilietui į Vilnių“ (p. 92). Bet, žino-ma, universitetas, lituanistika šaukė ir prisišaukė… O kai pats stiebiesi, gera sutikti tokius, kurie tave palai-ko, kviečia, kilsteli, – lemtingi Mokytojai universitete Daujotytei buvo profesoriai Donatas Sauka ir Jurgis Lebedys.

O štai kiek netikėti studentiški motyvai: „Mano ankstyvoji gamtinė patirtis universitete pakreipė į Ro-muvą, pirmosios Kernavės Rasos liko neišdildomos“ (p. 109). Prisiminkime, kad Rasos sovietmečiu laikytos beveik disidentyste…

Studentė, aspirantė, dėstytoja, Lietuvių literatū-ros katedros vedėja, panirusi į lietuvių literatūrą, branginanti pradinius jos šaltinius, dėmesinga šalia esantiems kūrėjams, regis, degte deganti nekantru-mu pasidalyti atradimais, įžvalgomis (todėl ir knygų tiek daug!), turinti ypatingą kalbėjimo (raštu) dovaną: „Man gera būti kalboje, lyg plūduriuoti joje, kartais ir skendėti“ (p. 26). Daujotytei savo pokalbininką provo-kuojant, kad knygoje pasisakytų ir tie, kurie kritiškai ją vertina, nuskambėjo jau girdėtos ironiškos gaide-lės apie žodinę profesorės ornamentiką, nevaldomą kalbos srautą… Bet man graži eseistinė jos stilistika. Daujotytės tekstams būdingas pakilus kalbėjimas, iš-pažįstant gyvenimo paslaptingumą, kone sakralumą, manau, kilsteli ir skaitytojus. „Savo gyvenimą suvokiu kaip neaprėpiamą, gilų, paslaptingą. Nenugyvenamą. Nesunaudojamą. Net jei visai paprastą“ (p. 31).

Profesorė liudija: „Didžiausia mano gyvenimo sė-kmė, kad įpusėjusi penktą dešimtį sulaukiau laisvos Lietuvos, nepriklausomybė manyje atvėrė antrąjį kvė-pavimą“ (p. 175). Turbūt daugelis iš mūsų, netrumpai gyvenusių sovietmečiu, paliudytume tą patį, bet šį ste-buklinį Lietuvos virsmą dabar, deja, ne vienam užgo-žia buitinės nesėkmės, gal ir netikusiai, nesklandžiai susiklostęs likimas.

Profesinėje plotmėje Daujotytei ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta ir sovietmečiu, ir Nepriklausomybės laikais. Kad nusviltum ideologiniuose (ar idėjiniuose) žaizdruose, anuomet nereikėjo didelio revoliucingumo,

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

pakako būti elementariai sąžiningam. Antai 1984 m. ji parengė Motiejaus Gustaičio „Sielos akordus“, o LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius šį kūrinį neigiamai paminėjo kažkokiame kontekste. To paka-ko, kad autorė būtų apsvarstyta darbovietėje: „Ma-niau, nebegalėsiu dirbti universitete, nebegalėsiu leisti knygų“ (p. 244). O naujaisiais laikais „užkliuvo“ Daujo-tytės knyga apie Sigitą Gedą, grasinta net teismais dėl paviešintų skaudžių poeto biografijos detalių. Laimei, autorė sulaukė ir nemenko palaikymo.

Suprantama, kalbantis pakylama virš asmeninio gyvenimo į bendresnį pasaulėžiūros lygmenį. Šiuo atžvilgiu profesorę galima pavadinti konservatyvia (man tai simpatiškas bruožas). Jos akimis, lietuvybė yra neatšaukiama, neišsižadama, nešanti išėjusių kar-tų, mūsų istorijos krūvį: „Neturime bijoti minties, kad ne tik kalbame, bet ir jaučiame lietuviškai, perimdami tai, kas ateina iš mūsų protėvių“ (p. 33). Lietuvos vals-tybingumas kaip filologinis projektas (kai kurių didžių žmonių vertinamas su pašaipa ir net panieka) Daujo-tytei, regis, yra vienas iš legitimumo argumentų. Pro-fesorei Šatrijos Ragana ne mažiau svarbi negu Marcelis Proustas. („Nepatyriau priešinimosi savosios kultūros siaurumui ar uždarumui“, p. 182.)

„Vartų…“ pasakojimas nepaiso chronologinės se-kos, lengvai pasiduoda minties, kalbos atsišakojimams, atošaukoms (skaitytojams smagu būti plukdomiems to vingiuojančio – bent jau autobiografinio – srauto, tiesa, kai kuriems biografiniams pasakojimams lyg ir trūksta griežtesnio nuoseklumo). Štai atsispyrus nuo pasakomo pasaulio, per kalbos kartotės įvardijimą „Ne ruduo. – Karo debesys renkas / Virš Europos galvos“ peršokama prie Ukrainos – savo patirties, kai ten lan-kėsi 2014 m. rudenį. Jei ir sudžeržgia tas „…beveik ne-suprantamos, nepaaiškinamos brolžudiškos situacijos (iš abiejų pusių, kaip man atrodo)“ (p. 27) apibūdini-mas, tai ne dėl asociatyvinio mąstymo šuolių, bet dėl skirtingų prasmių, suteikiamų tam pačiam paveikslui. Savo kalbėjimo ir mąstymo stilių profesorė vadina au-gališkumu (taigi savaimingu šakojimusi).

Vertingiausios teorijos tos, kurios remiasi patirti-mi, išauga iš jų, – teigia Daujotytė. Bet kartu į savąją

patirtį, regis, dažnai žvelgia per teorijos prizmę. Tad (kai kada) atsiranda per daug žodžių, kalbėjimo, „filo-sofavimo“… Štai priminusi savo pranešimą seminare apie heterotopiją ir chronotopiją, asmeninę patirtį irgi visaip stengiasi užmauti ant kitos vietos, kito laiko kur-palio… Jei nebūtų prisirišama prie šios teorijos, žodžiai, išaugę iš gyvos patirties, ko gero, būtų tikresni… Juk kitą vietą ženklina svetimumas, distancija, nors galima suprasti, kad čia kalbama apie vietos atsivėrimą sąmo-nei, nušvitimą, prasmės perkeitimą, jos „įvidujinimą“. Vos taip pamintijau, autorė tarsi atitarė: „Ar nepradedu rašyti teksto, jau toldama nuo patirties kelio?“ (p. 56).

Daujotytei svarbus – gal ir svarbiausias – žmogaus ryšys su žmogumi, tačiau ne bet koks, o pagarbus, deli-katus. „Prisižiūrėjau žmonių. Anksti pradėjau juos ma-tyti. Tebematau“ (p. 23). Gal Kito kaip savitos asmeny-bės (ne vien jo darbų, kūrinių) priėmimas ir lemia, kad vertinimuose kartais galima pasigesti principingumo (kalbu apie principą „Platonas mano draugas, bet tiesa brangesnė“). Štai profesorė sako, kad jos ryšys su Sa-lomėja Nėrimi sustiprėjo, kai prasidėjęs pjudymas… Tarsi nepripažįstama pozicija, atskirianti Salomėjos Nėries (poetės) ir Salomėjos Bučienės (Lietuvos vals-tybingumo duobkasės) vaidmenis. Tų, kurie kilniai atleidžia poetei jos „klaidą“, „sutrikimą“, visad norisi paklausti: ar atleidžiate ir už ištremtuosius, nukan-kintuosius KGB rūsiuose, už aukas, išniekintas Rai-niuose, už miško brolių jaunystę, pražudytą bunke-riuose, ir t. t. – juk visa tai „natūrali“ Maskvos saulės nušvitimo Lietuvoje pasekmė.

Profesorė pasisako už delikatumą: „Nemanau, kad kokia nors teisybė turi būti rėžiama į akis; kai jau „rėži“, tai ir padidini, įskaudini“ (p. 150). Ji, pasirodo, yra ir gana liberalios pedagoginės strategijos šalininkė: „Mokyklos programose vis daugiau reikėtų leisti moky-tojams pasirinkti“ (p. 158). Hm, ar visada džiugintų pedagogo individualaus skonio raiška (jau matėme menines programas su pionieriškais kaklaraiščiais – gal tai ir ne bėda, bet juk būtų mokytojo valia dėstyti ir požiūrį, neva „savi šaudė į savus“ ar pan.)?

Slysdamas švelniomis profesorės kalbėjimo bango-mis, net nustembi, kai kartkartėmis atsitrenki į griež-

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

tumo, kategoriškumo uolą – o nustebimas tuo dides-nis, kad griežtai kritiškai vertinami „cecho broliai“: „Neišmoksiu gražiai žiūrėti į kūrėjams atlyginamas „kūrybines prastovas“. Nežinau, kas tai yra. Nežinau, kaip tai atskirti nuo tingėjimo, išglebimo. Žinau, kad yra tokių „kūrėjų“, kurie iš vienų kūrybos namų važi-nėja į kitus, turi grafikus, kur kada kokie „festivaliai“, kur pamaitina, duoda kišenpinigių“ (p. 161). Labai natūrali darbštaus, produktyvaus žmogaus nuostata, nuostabą kelia vien tai, kad jau esi įtikintas nugludin-tų kampų, „delikatumo“ privalumais (į akis rėžti tei-sybę nėra gražu)…

Daujotytė ištikima iš vaikystės atsineštam „kon-servatyvumui“: „Iš dabartinių ideologijų labiausiai, tiesiog širdimi priešinuosi tradicinės šeimos griovimui, bandymams ištrinti motinos ar tėvo pirminę svarbą“ (p. 153). O juk žinome, kad ši nuostata toli gražu nėra „madinga“, labiau į „homofobiškas“ nurašoma.

Profesorės išsisakymuose esama ir „išsirašytinų“ (ypač į jaunystės bloknotėlius) sentencijų: „Reikia emo-cinių, jausminių ryšių, kad žmogus galutinai susirištų su gyvenimu, su kraštovaizdžiu, su savųjų istorija“ (p. 91). Arba moralinė maksima: „Rūpinkis kitais, o tavimi bus pasirūpinta“ (p. 192). Arba gili įžvalga: „Kantry-bė gyventi – būtinybė. Aistra gyventi – didi malonė“ (p. 164). Kaip egzistencinis nušvitimas nuskamba žodžiai: „Tai, kas gražu ir skaudu, turi ištikti sąmonę vienu metu“ (p. 91).

Gražiai ir esmingai savo išsisakymą apibendrina pati Daujotytė: „Taip ir vaikštau tarp gyvenimo, lite-ratūros, savo ankstyvosios patirties, persismelkiančios, persirašančios, ir to, ką sužinau iš kitų, ką įgyju da-bar“ (p. 143).

Atsitiktinai sutapo, kad apmąstydama „Vartų…“ įspūdžius, žymėdamasi vieną kitą pastabą, perskai-čiau Vytauto Toleikio atsiminimus „Pasakojimai pra-budus“ (Naujasis Židinys-Aidai. 2017) ir buvau taip sutrikdyta, kad net mano žvilgsnis į Daujotytės išsa-kytąjį pasaulį susidrumstė… Toleikio pasaulis, beje, irgi žemaitiškas, šiurkščiu savo „žemiškumu“ tarsi apdrabstė ir ką tik patirtąjį Daujotytės žemaitišku-

mą… Ar profesorišką pakylėtumą turėčiau vertin-ti kaip „fasadinį“? Bet žvilgsniui išskaidrėjus, sielos virpesiams nurimus, susivokiau ir apsisprendžiau – esu Daujotytės pasaulio pusėje (nors jis manajam ir netapatus). Toleikio „Pasakojimai…“ tarsi dvigubai paralelūs „Vartams…“ ir pačia materija, ir žvilgsnio fokusu. Žinoma, savų korektūrų įneša ir laikmetis. Daujotytės vaikystėje kolchozai buvo dar neseniai susitvėrę, o Toleikio – jau pasiekę „brandaus socializ-mo“… Bet iš Toleikio liudijimų (pijokystės, nuolatinis „valdiškų“ gėrybių tempimas į namus, „bliadėmis“ pri-sodrintas žodynas ir pan.) susidaro skaudžiai (bent jau man dėl to skaudu) keistas įspūdis – sovietinė tikro-vė, nors buvo absurdiška, marazmatiška, bet kolcho-zinio lietuvio dūšiai vis tiek tokia „autentiška“, kad natūraliai, kone smagiai priimama. (Nenoriu brūžinti atėjūniškumo stygos – Toleikio „veiksmo vieta“ yra Šilutės rajono kaimas, kuriame vienas kitas „vokietis“ dar buvo užsilikęs, bet jau įsigyventa atvykėlių, dau-giausia žemaičių.) O pats „prabudęs“ liudytojas, beje, populiarus pedagogas, regis, mėgaujasi, grimzdamas į žemaitišką šiurkštumą, kuris „autentiškai“ dvelkia sovietiniu vulgarumu (vis dar ėdama, užuot valgius)…

Daujotytė įvardija lygmenis: „Prasčiokiška ir bajo-riška – ir pačiai sunku patikėti, kad ta skirtis buvo, kad ją girdėjau [dar vaikystėje – A. P.]“ (p. 81).

Toleikio knygą jos leidėjai pristato kaip nepaprastai drąsią… Ši mane ištikusi „komparatyvistika“ galiau-siai leido susivokti – yra prasčiokiškumo drąsa ir aris-tokratizmo subtilumas. Daujotytės imperatyvas, nu-lėmęs „Vartų…“ turinį ir stilistiką, toks: „Neužmiršti šviesos, kaip galint ją liudyti“ (p. 22).

Puikus dailininko Agniaus Tarabildos prisilytė-jimas prie knygos „Vartai į abi puses“. Turiu galvoje ne tiek gausias autorės archyvo nuotraukas, kurios tikrai praturtina pasakojimą, nekart paliudija ir tai, į ką nebuvai įsiskaitęs, kiek poetines iliustracijas (to-kias švėgždiškas, nelyg minimalistinių šio dailininko piešinių virvutės, pagaliukai…). Vis įsiterpiantys me-džiagiškieji laiko atspaudai – medgalio atplaiša, susi-raukšlėjęs rudeninis lapas – tarsi atkartoja tai, apie ką knygoje bylojama…

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Gulbės tik tada ims giedoti, kai nutils kuosos, – teigė senovės graikai ir buvo teisūs. Lietuviams

širdis plyšta iš pavydo, stebint savo išrinktųjų strenua inertia, pasak Horacijaus, t. y. veiklų tinginiavimą Sei-me. Bet vis tiek stengiasi prie jų kaip nors prisišlieti, prisigretinti, prisiploti, nes žino seną tiesą: „Kas su Platonu pietauja, tas ir kitą dieną jaučiasi sotus“. To-kia visuotinė korupcija kiekvieną paverčia savo žmo-nos žmona, t. y. pastumdėliu, juk visiems aišku – kas buvo asilas vienur, tas ir kitur nepasidarys arkliu… Todėl šiais jubiliejiniais metais jau niekas nesistebi, kad nuvirto keli ąžuolai, kaip rašė klasikas, nes virsta net ir baobabai, didžiausi, ilgaamžiškiausi žydintys medžiai, Pietų Afrikoje išdygę, kaip spėjama, dar se-novės Graikijos laikais.

Susiklosčius tokiai grėsmingai situacijai, visi gelbs-tisi, kaip kas išmano. Antai prezidentė senovės kinikų pavyzdžiu Seime perskaitė dešimtąją diatribę – aiškino savas ir svetimas pažiūras, išjuokdama kitų (neįvardy-tų) politikų ydas ir smunkančią moralę. Daili forma, prislopintas tonas, posūkis į santūrumą sudarė įspūdį, kad girdime vieną iš graikų lyrikos perlų, papiruse už-rašytą II a. pr. Kr. ir pavadintą „Merginos rauda“, su iš dalies karčiais dochmijų („kreivos“ pėdos) metro ato-dūsiais: „Jau drąsa visai apleido / Sostą mano širdyje.“ Nepaisant to, Seimo pachidermai (storaodžiai) vis tiek

Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLXI

CARMEN SAECULARE – ŠIMTMEČIO GIESMĖ

įžvelgė klastą, galimai net kaltinimus jų pačių adresu, todėl visose pakampėse piktinosi, kad iškilmingoje di-atribėje pernelyg gausu palyginimų, tikrų ir išgalvotų istorijų, šmaikščių posakių, anekdotų, žodžių žaismo ir suktų klausimų be tiesių atsakymų. Vulgariai ki-kendami net priskyrė politinę pranešėją nusvilusioms namų, jei namais laikysime visą šalį, šeimininkėms. Pataikūniški vieno ūkininko patarėjai, apsimetę žur-nalistais, dabar vos išgirsta kokio nors piliečio netikė-tą nuomonę: „Aš apie prezidentę negaliu nieko blogo pasakyti“, iškart keičia temą: „Tada kalbėkite apie ką nors kitą.“ Žodžiu, kaip įmanydami smukdo reitingą.

Svajonių advokatas Linas B., atstovaujantis „MG Baltic“ koncernui, pasinaudodamas tokia sumaiš-timi, pareikalavo nušalinti visą teisėjų kolegiją, nes visus teisėjus skiria prezidentė, o ji ne kartą viešai išsakė neigiamą nuomonę teisiamųjų atžvilgiu. Tai-gi Lietuvoje nėra nė vieno teisėjo, kuris turėtų kokią nors teisę teisti šiuos teisiamuosius.

Žodžių dvikovon stojo ir du eksai – ekspremjeras ir jo atleistas Jonas Milius, VMVT eksvadovas, per teismą bandantis grįžti į postą, bet Algirdas Butke-vičius tokias jo užmačias vadina kliedesiais. Buvęs vyriausiasis maistininkas ir veterinaras į tai atšovė: „Niekada nesiginčyk su idiotu, nes jis tave nuves iki savo lygio ir laimės savo patirtimi.“

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Atmosferai vis labiau kaistant, į mano būrimo salo-ną Dura necéssitas atskubėjo dar ne visai aptemusios šviesuomenės būrys pasitarti, kur galėtų rasti tautos gelbėtoją, visiškai nesisteminį kandidatą į preziden-tus. Tuo metu Venera kaip tyčia priartėjo prie Vėžio žvaigždyne esančio padrikojo žvaigždžių spiečiaus Prakarto, tad iškart išryškėjo ir būsimas politinis šviesulys, ateisiantis taisyti istorinės savo paties klai-dos, kai kažkada, jau aiškiai laimėjęs lenktynes, pasi-traukė iš jų prieš pat finišą, užleisdamas vietą politi-kos senapėdžiui Algirdui B. (žinoma, ne Butkevičiui). Tai lėmė, kad Sąjūdžio komanda įmušė fantastišką, nepakartojamą, nuostabaus grožio įvartį į savo pačios vartus… Na, bet jau per vėlu plūsti dangų, kaip sakė Fedras. Juo labiau kad priešai nesnaudžia, o pergalei (net ir būsimai) nepatinka jokia konkurencija. Bron-zinis olimpinis plaukikas, auksinis idėjinis Sąjūdžio berniukas, rašytojas ir skaitytojas, tapęs pretendentu į prezidentus iškart sukėlė paniką tarp galimų kon-kurentų, nes buvęs sportininkas, o jų, kaip žinoma, buvusių nebūna, pirmasis viešai ir drąsiai stojo prie starto linijos, galimus priešininkus jau dabar aplenk-damas visu korpusu… Persižegnojęs (vardan Juozai-čio) svajonių humoristas Juozas E., nors ir spaudžia-mas pagrindinio elektorato – savo, ypač kaimyno, pačios, – atsisakė kandidatuoti į prezidentus, atseit vis tiek viską valdo boltikai iš emdžių parapijos.

Še tau, kad nori! Anksčiau žinojome, ką reiškia buferiai, bumčikai ar bublikai, o dabar visus nustel-bė boltikai! Karbauskio kariatidė Agnė Šir. net įstei-gė, pasak Povilo U., STT filialą, kodiniu pavadinimu ŠTT, ir pati viena bandys už parlamentines lėšas iš-traukti į dienos šviesą ir panardinti į švarų vandenį visus, išskyrus svajonių naisiškį Ramūną, kuris yra žaliųjų valstiečių protas, garbė ir sąžinė. Ne veltui svajonių humoristas Juozas E. porina apie jį tokią sakmę ir padavimą (ne į teismą, žinoma!): „Žmonės galėjo rinktis ir dažniau rinkdavosi Skarbauckį, nes lupdamas [trigubą] kailį, šis skaitydavo jiems pasa-kas [iš Agrokoncerno biblijos].“ Todėl metraštinin-kas niūriai klausia: „Ar tiesa, kad praėjus žaliesiems, užeis nelabieji?“ Į šį suktą klausimą tiesiai atsakyti

negalėjau, bet lengvai išsklaidžiau pirmojo ir kol kas vienintelio apsiskelbusio pretendento į prezidentus nuogąstavimą, kad jį, ko gero, vėl ištiks „kūrybingu-mo prakeiksmas“. Kadangi Arvydas J. sako vengęs ir dabar vengiantis valdžios, o išgerti tą kartybės taurę ryžosi tiktai paklusęs kitų karštiems prašymams, pra-našystę pradėjau nuo priminimo, kad žmogus, kuris paklūsta nenoromis, yra vergas, o kuris su noru – tar-nas. Pagal politinių žvaigždžių išsidėstymą atrodo, kad pretendentas nusiteikęs matyti ir girdėti tik tai, ką nori, todėl jausis puikiai. Jam seksis manipuliuo-ti rinkėjų jausmais, troškimais, net pavyks sužinoti paslapčių, kurios padės paguldyti ant menčių dalį galimų konkurentų. Nus(i)vils tik tada, jei per daug tikėsis iš savo partnerių, ypač kamuojamų politinio Alzheimerio. Į savo rezgamas pinkles, tikėtina, pir-miausia įkris pats, jei nežais atviromis kortomis. Ne-valia pamiršti, kad kiekvienam savo, taigi kaimiečiui patinka žemdirbys, karvedžiui – narsus kariūnas, jūreiviui – audrų blaškomo laivo vairininkas, o mela-giu, net ir tiesą sakančiu, niekas netiki…

Pabaigai uždaviau painią genderinę mįslę iš lietu-vių žiniasklaidos arsenalo. Antai VŽ (oficialus pre-tendento organas) rašo: „Lietuvos politinis elitas nori, kad Briuselis ir Vašingtonas [abu vyriškos giminės] būtų kaip tėvas ir motina [viena giminė vyriška, kita moteriška], o kai jų nuomonės išsiskiria, – nebežino, kurio sijono [drabužis, vilkimas išimtinai moterų, jei nesi škotas] įsitvėrus laikytis.“

Jeigu svajonių pretendentas išspręs net šį rebusą, tikrai galės Lietuvą valdyti, nors ir bijodamas (tą visur pats pabrėžia), kad valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Na bet pas mus viskas pa-gadinta dar ne taip smarkiai, kaip Vokietijoje, kur po-licijai teko gelbėti net pagirių kamuojamus ežiukus. Humanitarinės pagalbos tikslais į Erfurtą, kur įvyko incidentas su neblaiviais dygliuočiais, išskrido pats svajonių blaivintojas Aurelianas (Veryga).

tiesiai iš blaivyklos

Krescencija ŠURKUtĖ

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

kultūros barai2018. 6 (642)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ARTeditor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. LithuaniaE-mail: info@kulturosbarai.lt

SuMMARIES

Marius ŠČAVINSKAS. Simulacrum of Higher Education. the functionaries of Lithuanian Ministry of Education and Science learned a new phrase that is used as if it had miraculous power – the synergy/convergence of science and business. Unfortunately in reality it offers an image of higher education instead of what it should or could be. While going this way, the motto claiming that Lithuania will be among 10 most progressive EU countries until 2030 is just a bluff. No progress is possible unless natural sciences and humanities play their role (page 2).

Paulius KUKIS. Sisyphus Breaks in Lithuania. Albert Camus claimed that the only serious philosophical problem is suicide. Is such a theme possible in Lithuania? Sisyphus could only choose to end his life by himself in this senseless plateau or to look for hills suitable for his fate elsewhere (page 7).

Regimantas PILKAUSKAS. The Role of Bushes in Greenery. the goal of landscape architects is to get better education and educate other so as to understand the essential principles of landscape and to make civil servants to respect landscape architects (page 9).

Nikos SALINGAROS. Design Models and Living Architecture. Conti-nuation of a study by renowned architectural and urban theorist on the possibilities to renew architecture and urban environment using the pat-terns developed by architect and mathematician Christopher Alexander and his team of scholars (page 13).

donatas KAtKUS. The Era of Primitivism and Pop. Life as a faster way to Recognize Signs. When society is discussed, the word primitive is applied to those who cannot and do not want to think. But the author has a hope that we are starting to understand slowly that a world build on cliché is limited, primitive and finally boring. Besides we live just once and life cannot be repeated even in terms of pop (page 20).

American Male Poetry. Poems translated by Julius Keleras are taken from the book Men of Our times: American Male Poetry Anthology, edited by Fred Mo-ramarco and Al Zolynas, a well-known poet of Lithuanian dissent (page 25).

Sigita MASLAUSKAItĖ-MAŽyLIENĖ. Masterpieces with Relics. An exhi-bition titled the Masterpieces of Respect to St. Casimir is held in the Church Heritage Museum. the author discusses the contents of this important exhibition that reminds one of the cult of St. Casimir in the seventieth century Vilnius city and its dissemination in Florence and Par-ma, Italy (page 28).

Aušra Marija SLUCKAItĖ-JURAŠIENĖ. Walking Through the Puzzles of Fate. Museum of Marija and Jurgis Šlapeliai are continuing the cycle of exhibitions and events devoted to the creative work of exile artists and their cultural heritage. the museum held an opening of the exhibition of Canadian artist Snaigė Šileika and also featured her husband prose writer Antanas Šileika readings of his book the Barefoot Bingo Caller (page 30).

Paulina NALIVAIKAItĖ. Conventional Postfuturism. Composer Gintaras Sodeika, director Oskaras Koršunovas and libretto author Sigitas Paruls-

kis teamed together to create opera Post futurum that contains a lot of irony, absurd. Searching as to what can be done with the genre of the opera the artists, however, tried not to give away the traditional model of the opera (page 36).

Aušra KAMINSKAItĖ. Camera Loves Your Body. Manipulating information remains topical to everyone who uses any informational technology. this issue is discussed in a new play of Martin Crimp “Attempts on Her Life” directed by Oskaras Koršunovas (page 40).

Kęstutis ŠAPOKA. Total Crisis or Total Democracy? the Conversion of the term Art and Its Meaning. An abstract notion the ‘contemporary art’ became a kind of border mark that separates this phenomenon from so-called traditional fine arts. the institution of interdisciplinary art sym-bolized specialization of non-specialist art (page 44).

Beaty Exist only Because It is Beatiful. Painter Ramūnas Čeponis is inter-viewed by Elvyra Kučinskaitė on the occasion on his retrospective exhi-bition (page 48).

A Lesson Without a Bell, Without Instruction, Without Orders. Paulius ta-molė is interviewed by Elvina Baužaitė. Paulius tamolė is an actor and dancer. His play “Without a Bell” is not his recent one, but it was not suf-ficiently discussed. She talks with the director of the play about a school as a world in itself (page 51).

Ina StONČĖ. The Mission – to Get to Know Exotic Japan. A festival of Japanese culture nowJapan was be held in Vilnius in September for the tenth time. during these years it grew up and became a cycle of events that have their audience and following. this is the only kind of event in the Baltic region that is attended not only by Lithuanians but people from Latvia and Estonia as well. the author discusses its peculiarity and contents of September program (page 55).

Vytautas LANdSBERGIS. The Martyrdom of Artūras Sakalauskas and Mutiny. Compulsory military service was a real misfortune to Lithuanian families and the nation itself. young men were send to serve in harsh environment where they were treated as inferior people and were unof-ficially persecuted. Non-Russians were treated as inferior in the Soviet army where the Big Brother was ruling (page 58).

Virgilijus ČEPAItIS. Back on the Map. Lithuania’s Supreme Council from 1991-01-13 till 1991-11-03. Excerpts from a book that discusses how Li-thuania came back to the political map of the world (page 60).

Vladimir (Lado) VARdONASIdZĖ. Dramatic Biographical Pages of Two-faced Janus. Tbilisi. 1914–1921. the article about the reestablishment of independent Georgia state. Continued from issue no 5 (page 68).

Marius VyŠNIAUSKAS. Lithuania in the Memoirs of Nicholas Vrangel. the article is based on the memoirs of Russian baron and writer Nicolas Vran-gel (1847–1923) where he depicts Lithuania after the uprising of 1863. He discussed radical reforms of general governor Mikhail Muravyev and also how Russia society reacted to Lithuanian revolt (page 73).

Henrikas PUSKUNIGIS. Chess: from India to Lithuania. Chess was known in Europe since the thirteenth century. However, some rulers were very suspicious about this game (page 83).

Astrida PEtRAItytĖ. Patience and Passion to Live. A review of the book Gates to Both Sides; Viktorija daujotytė is interviewed by Marijus Šidlaus-kas (page 89).

Krescencija ŠURKUtĖ. Carmen saeculare. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 93).

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 6

Valdas VASILIAUSKASthe drama of independence (En) (Lt)Eimuntas Nekrošius and Lithuania’s youth theatreMay 2018 marks thirty years since an event of central importance to Lithu-anian culture: the National youth theatre’s month-long American tour. taking place as Lithuania began to shake loose of Soviet control, it was the first commercial tour of the USA by any group of professional artists from Lithuania – and further reinforced the legend of the theatre’s enigmatic star, director Eimuntas Nekrošius.

Almantas SAMALAVIČIUSthe weight of soap bubbles. Russian cultural propaganda in the Baltics (En) (Lt)

Culture has become a major instrument of Russian propaganda. Nowhere is this more so than in the Baltic countries, where Russian media are widely consumed, and where politics, business and the cultural sector combine to promote Russian interests. A Lithuanian perspective. Almantas SAMALAVIČIUSWhere now for economics? A conversation with ecological econo-mist Professor joshua farley (En) (Lt)

Maths-based economics seems to be stuck in something of a rut. Almantas Samalavičius, editor of Eurozine partner journal ‘Kulturos barai’, spoke to Professor Joshua Farley, an ecological economist at the University of Ver-mont (UVM), about the failure of mainstream economic thinking to explain economic reality, and why the dominant discourse nevertheless remains so powerful in academia.

Adam ZAGAJEWSKIA defence of ardour (de) (En) (No) (Lt)In honour of Adam Zagajewski receiving the Jean Améry Prize for European essay writing, we publish Zagajewski’s defence of ardour. that is, true ar-dour, which doesn’t divide but unifies; and leads neither to fanaticism nor to fundamentalism.

Ana HOFMAN, Almantas SAMALAVIČIUSNeoliberalism and higher education in Central europe (En) (Lt)A conversation with ethnomusicologist Ana HofmanRecent cuts in higher education spending fuels the commodification of knowledge, the precarization of academic work, and de-solidarization within the scienitific community. Slovenian ethnomusicologist Ana Hof-man in conversation with the Lithuanian journal Kulturos barai.

Sofi OKSANENA lion in a cage (En) (Lt)On the Finlandization of EuropeIn the aftermath of World War II, Finland pursued a policy of remaining on good terms with the Soviet Union with a view to safeguarding Finnish sovereignty. this strategy became known as „Finlandization“. A strategy that now haunts Europe, writes Sofi Oksanen, as Russia continues to focus on expanding its sphere of influence.

Bronislovas KUZMICKASfrom a distance (En) (Lt)Postmodern identity in an increasingly postmodern realityWhy is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu-anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports.

some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

www.eurozine.com

svarbiausi straipsniai apie europos kultūrą ir politiką

Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir

interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis.

europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais

Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis

jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei

asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos.

Nauja transnacionalinė viešoji erdvė

Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis

kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali-

niam bendravimui ir diskusijoms.

Geriausi straipsniai iš visos Europos

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilniustiražas 2500 egz.

Kaina – 1,45 Eur

SRtR fondas Kultūros barų projektams 2018 m. skyrė 70 000 eurų finansinę paramą

SRTR fondas remia rubrikas: Rūpesčiai ir lūkesčiai, Problemos ir idėjos, Kūryba ir kūrėjai, Istorinės paralelės